Gyvenimo kaip pareigos supratimas lietuvių literatūroje.

Literatūroje dažnai apmąstomas pareigos klausimas. Dorai atlikti savo pareigas, gali tik žmogus,
kuris yra atsakingas, drąsus ir rimtas. Juk dorai atliktos pareigos reikalauja iš žmogaus tikrai daug
pastangų. Pareiga - tai prievolė, kurią žmogus prisiima kitų žmonių atžvilgiu, savarankiškai
apsispręsdamas arba savanoriškai susitardamas su kitais žmonėmis. Pareigos užima svarbią vietą žmonių
gyvenime, o kai kurie savo gyvenimą supranta kaip pareigą. Gyvenimo kaip pareigos supratimas yra
populiari tema lietuvių literatūroje. Apie žmogaus pareigą rašė XVIII a. vidurio evangelikų liuteronų
kunigas Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ ir XX a. antros pusės poetas, dramaturgas, vertėjas,
akademikas Justinas Marcinkevičius savo dramoje „Mažvydas“. Rašytojai žmogaus gyvenimą supranta
kaip pareigą siekti dorybės, teisingumo, išmintingumo ir žmogaus gyvenimo pareigą vaizduoja kaip
būtinybę padėti savo tėvynei ir tautai.

Kristijonas Donelaitis - Mažosios Lietuvos grožinės literatūros pradininkas - savo pagrindinėje

didaktinėje poemoje "Metai" vaizduoja Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimus, kurių gyvenimo
pareiga - siekti doro, teisingo gyvenimo. K. Donelaitis savo kūriniu norėjo įtvirtinti per amžius sukauptas
tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. Būrai yra skirstomi i
viežlybuosius ir nenaudėlius. Kiekvienas viežlybasis būras laikosi moralės principų, dvasinių vertybių.
Nenaudėliai yra moralizuojami, kadangi jų gyvenimas yra kupinas tokių ydų kaip tinginystė, girtuoklystė.
Autorius viename poemos epizode skatina žmones gyventi atsižvelgiant į gamtos pavyzdį. Gamta yra
gyvenimo mokytoja. Parskridęs gandras su savo gaspadine randa apgriuvusį būstą. Jie iš karto griebiasi
darbo. Tik po ilgų ir sunkių darbų jie eina valgyti prieš tai už viską padėkoję dievui. Tokiu pasakojimu
autorius skatina žmones elgtis dorai, mokytis gyvenimo teisingumo iš gamtos. Taigi, galima teigti, kad
kiekvieno žmogaus pareiga - gyventi dorai ir mokyti dorovės kitus.

Justinas Marcinkevičius savo dramoje „Mažvydas“ vaizduoja žmogaus gyvenimo pareigą, kaip
būtinybę padėti savo tėvynei ir tautai. Drama buvo parašyta paminėti pirmosios lietuviškos knygos
„Katekizmas” 450 metinių sukakčiai. Autoriaus poetinės dramos „Mažvydas “ pagrindinis kūrinio
veikėjas yra Mažvydas - protestantų pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius - kuris buvo
priverstas palikti Lietuvą dėl savo pažiūrų. Jis išmintingas, norėjo žmonėms parodyti kas yra gera, o kas
bloga, bandė išmokyti lietuviško žodžio. Pagrindinis herojus griežtas, tačiau teisingas. Jis būdamas
kunigu Prūsijoje bandė atverti špitolininkų širdys, išmokyti žmones dorumo, siekė Prūsiją į Lietuvą
paversti, lietuvišką žodį bandė skleisti ir išsaugoti. Jam tėvynė ir tauta - svarbiausia gyvenimo veikla ir
pareiga. Mažvydas išsižada kunigystės dėl tėvynės, jis palieką mylimąją, nes jam gyvenimas yra pareiga
tėvynei. Taigi, Mažvydo pareiga sulaužo jo asmeninę laimę, tačiau nepaisant visko, Mažvydas ją atlieka
atsakingai ir dorai.

Apibendrinant galima teigti, kad kiekvienas žmogus turi tam tikras gyvenimo pareigas ir kiekvienam
jos yra skirtingai svarbios. Tačiau vienaip ar kitaip jos yra neišvengiamos, net mūsų pačių gyvenimas gali
tapti pareiga. Galbūt žmogus tai supras ne iš karto, galbūt tam prireiks laiko. Žmogus pareigas turi atlikti
dorai. Nepaisant to, kad Kristijonas Donelaitis žmogaus gyvenimą laiko kaip pareigą dorai gyventi, o
Justinas Marcinkevičius kaip būtinumą padėti tautai ir tėvynei, jos yra vienodai svarbios ir reikalingos
kiekvieno doro žmogaus gyvenime. kad Kristijonas Donelaitis žmogaus gyvenimą laiko kaip pareigą
dorai gyventi, o Marcinkevičius kaip būtinumą padėti tautai ir tėvynei, jos yra vienodai svarbios ir
reikalingos kiekvieno doro žmogaus gyvenime.