Literatūrinis rašinys

Būties prasmės samprata literatūroje

(V.Mačernis, V.Mykolaitis-Putinas)

Žmogaus gyvenimas apima sąlyginai trumpą laikotarpį, todėl nieko nestebina tai, jog vis dažniau ieškome
galimybių, kurios padėtų įprasminti neilgą būtį šioje Žemėje. Gyvenimo prasmės paieškos žmonijos
istorijoje pastebimos dar Antikos laikais. Štai senovės graikų filosofo Aristotelio teigimu, svarbiausia
gyvenime yra siekti laimės, nes tuomet žmogaus būtis pasiteisina. Apie egzistencinius klausimus kalba ne
tik istorinės asmenybės, bet ir XXa. pirmosios pusės lietuvių literatūra. Poetas Vytautas Mačernis
„Vizijose“ bei V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ bando suvokti būties prasmę.

Jaunystė, tai laikotarpis kupinas pažinimų ir naujų suvokimų. Besiformuojančiai asmenybei itin didelę
svarbą įgauna gyvenimo prasmės paieškos, nes tenka pasirinkti kelią, kuriuo norima eiti. Tačiau yra ir
tokių kaip jaunasis klasikas Vytautas Mačernis, kuris, pasak amžininkų, „subrendo iškart, peršoko
jaunystės laiką“. Poetas gyvenimo prasmę suprato kaip amžiną kovą su kančia ir nors mirė anksti, tačiau
spėjo savo apmąstymus „sudėti“ į eiles. Pripažinimą Mačerniui pelnė „Vizijų“ ciklas, kuriame susipina
riba tarp tikrovės ir sapno. Lyrinis subjektas kasdienybės epizoduose jaučiasi prislėgtas, tačiau nusikėlus į
praeities pasaulį ar saugius senolės namus sugrįžta gyvenimo džiaugsmas. „Septintojoje“ vizijoje labai
svarbus epizodas – protėvių gentys, nes jos motyvuoja jauną žmogų veikti. V.Mačernio jaunatviškas
maksmimalizmas, tarsi „karališkos gėlės“ žiedai atsiskleidžia viso vizijų ciklo metu. Autorius kviečia į
priekį žengti „naująją milžinų kartą“, kuriai atėjo laikas kurti pasaulį, nes toks jų tikslas – pratęsti protėvių
darbą kuriant Lietuvą. Jauno žmogaus egzistencinę krizę itin plačiai nagrinėjo ir kitas literatūros klasikas.
Rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas romanu „Altorių šešėly“ sukėlė audringą visuomenės reakciją, nes
nepabūgo atskleisti tamsiausias kunigų luomo ydas. Tačiau pagrindinis romano veiksmas sukasi ne apie
tai. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris atsiduria pasirinkimo kryžkelėje, nes negali pasirinkti tarp poezijos
ir kunigystės, tarp celibato bei pasaulietiško gyvenimo. Putinas vaizdingai aprašo jaunos asmenybės
susiformavimą, jaunuolio tapimą vyru, kuris nepaiso aplinkinių požiūrio, net pasipriešina kunigų luomo
taisyklėms. Būties prasmę Liudui Vasariui atrasti padeda svarbiausia jo gyvenimo moteris – Liucė, kuri
dar jaunystėje sužadina vyriškumą, skatina kurti ir būti savimi. Ji įkvepia jauną klieriką nebijoti pasikeisti
ir siekti laimės. Taigi ryškiausi XXa. pradžios klasikai savo kūryboje atskleidžia, kad žmogui atrasti
gyvenimo prasmę padeda juos supanti aplinka. Mačernis teigia, kad ji slypi protėvių žemėse, o Mykolaitis
– Putinas įžvelgia jausmų svarbą savęs pažinimui.

Žmogus mokosi visą gyvenimą. Visais laikais buvo itin vertinamas žmogaus išprusimo lygis, tai svarbu ir
šiandien. Vienas iš gyvenimo džiaugsmų, kurį akcentuoja Vytautas Mačernis – žmogaus dvasinis
tobulėjimas, noras mokytis iš savo ir praeities klaidų. Menas ir literatūra yra labai svarbūs elementai,
kurie prisideda prie asmenybės brandos. Dvyliktąjame rudens sonete Mačernis rašo: „Savo sielą, alkaną
kaip žvėrį,/Maitinu geriausiais žemės vaisiais:/Mokslu ir menu.“ Pažinimo alkis veda besiformuojančią
asmenybę į žiaurų pasaulį ir padeda kovoti su jo demonais. Įvairių Europos kultūrų personažai, meno
epizodai „Metų sonetuose“ parodo, kad poetas būtį supranta kaip galimybę nuolat mokytis, tobulėti.
Apie žmogaus asmenybės brandą, kuriai įtaką daro menas rašo ir Vincas Mykolaitis. Romano pagrindinis
veikėjas klierikas Vasaris domisi literatūra, jo autoritetas – tautos dainius Maironis. Dar seminarijoje
jaunas studentas paslapčia klausosi naujienų apie literatūrą, tačiau jo meilę knygoms galutinai
„sužadino“ baronienė Rainakienė, kuri leido naudotis dvaro biblioteka. (500ž.) Čia galutinai baigia
formuotis Vasario asmenybė, pasaulietiška literatūra jam atveria akis, įrodo, kad mokslas – vienas iš
pagrindinių gyvenimo džiaugsmų, kuris tiek autoriui, tiek skaitytojui suteikia laisvę. Čia galime atsigręžti
ir į autoriaus biografiją, kuri mena ne tik apie kunigystę, tačiau ir apie svarų indėlį literatūros
populiarinime. Vinco Mykolaičio požiūris į žmogų tiesiogiai atsispindi Liudo Vasario asmenybės
formavime, stiprybėje ir brandoje. Tad viena svarbiausių žmogaus būties prasmių, kuriuos akcentuoja
abu autoriai, yra gebėjimas plėsti savo akiratį, domėtis aplinkiniu pasauliu bei skatinti tai daryti ir kitus.

Nors kiekvieno žmogaus požiūris į gyvenimą yra skirtingas, tačiau esminė būties prasmės samprata turi
panašumų. Tai atsispindi ir literatūroje. Brandus Vytauto Mačernio minčių dėstymas „Vizijose“ ir „Metų
sonetuose“ leidžia suprasti, kad pagrindinis žmogaus tikslas – siekti aukštumų gyvenime bei nenustoti
mokytis ir tobulėti. Klasikas Vincas Mykolaitis – Putinas mums teigia panašius gyvenimo principus, nes
rašo, jog jausmai ir domėjimasis pasauliu turi skatinti žmogų judėti į priekį. Taigi literatūros klasikų
kūryba padeda į žmogaus būties paieškas pažvelgti iš kitos perspektyvos.