12 kl. kalbėjimo įskaita su planu.

Asmenybės dvilypumo tema lietuvių

literatūroje (Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis - Putinas ir Salomėja Nėris)
XX a. lietuvių prozoje ir lyrikoje neretai vaizduojamas brandžių asmenybių
dvilypumas. Dvilypumas gali pasireikšti įvairiais būdais — dažniausiai žmogus sako
viena, bet daro kita, slepia vidinį „aš“, kad galėtų pasiekti kažkokį tikslą, susikuria
lūkesčius, kurie neatitinka tikrovės. Apie tai rašė Antanas Škėma romane „Balta
drobulė“, Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ bei Salomėja Nėris
eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“. Minėtų rašytojų kūriniuose asmenybės
dvilypumą lemia asmeninio kelio pasirinkimas ir politinės aplinkybės.
Neretai meniškos prigimties žmonės išgyvena asmenybės dvilypumą. Apie tai
rašė Antanas Škėma, 1944 m. emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, kur
išleido savo pirmąjį ir vienintelį romaną „Balta drobulė“. Romano pagrindinis
veikėjas Antanas Garšva — poetas, emigrantas, asmenybės dvilypumą
išgyvenantis dėl menišką prigimtį neatitinkantį liftininko darbą didžiausiame
Niujorko viešbutyje. Rašydamas romaną, be abejo, autorius rėmėsi asmenine
patirtimi, nes pats Amerikoje dirbo liftininku. Romano protagonistas Antanas Garšva,
kaip ir pats autorius, užaugo inteligentų šeimoje, dėl sovietų okupacijos turėjo
pasitraukti į Vakarus, kur nepavyko rasti darbo, bent minimaliai atitinkančio
menininko prigimtį. Dirbdamas lifto operatoriumi svetimoje šalyje, jis viduje jaučiasi
labai blogai, bet tai niekam nerūpi. Antanas Garšva jaučia, jog praranda asmenybės
individualumą, nes negali realizuoti savęs kaip poeto, išgyvena dvilypumą turėdamas
prisitaikyti prie svetimos, jam nepalankios, aplinkos ir žmonių, kuriems jis nesvarbus.
Todėl netgi paūmėja liga (veikėjas serga nepagydoma psichikos liga neurastenija).
Niekam negali atsiverti, sakyti, jog monotoniškas darbas varo iš proto, jis dėvi teatrinį
kostiumą primenančią uniformą. Garšvos pašaukimas — kūryba, o jo išsikeltas
tikslas – įsiamžinti literatūros istorijoje.  Bet vilkėdamas šią uniformą, būdamas tik
numeriu 87, žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir
elgesį. Privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, tai Garšvos
asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Garšva „Up ir
down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“ nebesijaučia žmogumi, o tik didelio
mechanizmo dalimi. Kita vertus, Garšva neturi pasirinkimo. Rašytojo darbas yra
kilnus, kaip teigė to meto egzistencialistas Alberas Kamiu, bet ir nelengvas, reikia
įkvėpimo, kad žodžiai būtų verti žmonių dėmesio. Dėl nepagydomos ligos ir
finansinių nepriteklių jis negali atsisakyti darbo, taip pat trūksta ir įkvėpimo, todėl
eilėraščiai lieka neužbaigti, svajonė išleisti knygą tolsta. Vienintelė skaitytoja yra
emigrantė iš Lietuvos, buvusi istorijos mokytoja Elena. Galiu daryti išvadą, jog
Garšvai, meniškos prigimties žmogui, neįmanoma suderinti nuobodų darbą su
kūryba, jis taip pat negeba pritapti svetimoje valstybėje, dėl to progresuoja
nepagydoma psichikos liga. Šiuo atveju asmenybės dvilypumo problema
neišsprendžiama – romano pagrindinis veikėjas išprotėja.
Kita dalis žmonių pasirenka jiems netinkamą profesiją arba gyvenimo būdą, o
tai supranta tik vėliau, todėl kenčia dvilypumą. Asmenybės dvilypumo
problemą kelia Vincas Mykolaitis – Putinas intelektualiniame psichologiniame
romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis veikėjas šešiolikmetis Liudas Vasaris
išgyvena asmenybės dvilypumą dėl netinkamo asmeninio kelio pasirinkimo.
Įstoja į kunigų seminariją, kurioje besimokydamas supranta, kad jo
pašaukimas ne kunigo, o poeto. Suvokęs prigimtinę dovaną – talentą kurti –
nori rašyti, pažinti gyvenimą, bet negali mesti kunigystės dėl tėvų. Tai buvo
pirmasis tokio pobūdžio — psichologinės savianalizės — kūrinys moderniojoje XX
amžiaus vidurio lietuvių literatūroje ir skirtingai nei Antanas Škėma, Putinas teigė, jog
jo romanas nėra autobiografija. Protagonistas manė, kad kunigo darbas jam bus
tinkamas dėl tėvų noro, troškimo tarnauti Lietuvai ir pajusti gyvąjį Dievą. Tai buvo jo
stojimo į seminariją motyvai. O Vasario tėvai, ūkininkai, suprato, kad Liudas netikęs
ūkio darbams, be to, kunigo profesija pelnys šeimai garbę. Liudas šešerius metus
mokėsi kunigų seminarijoje, dirbo Kalnynų parapijoje vikaru ir galiausiai tampa
žinomu rašytoju, tik tada atsisakė kunigystės. Tokį gyvenimo pasikeitimą lėmė 18
metų kančios ir dvilypio gyvenimo, norint suderinti savyje kunigą ir poetą. Romane
nuolat keliamas klausimas: ar gali tas pats žmogus būti ir kunigas, ir poetas? Liudui,
kaip poetui, reikia laisvės, jis nori pažinti žmones, skaityti pasaulietinę literatūrą, bet
kunigo asketiškas gyvenimo būdas to neleidžia. Visi  žemiški malonumai — meilė
tarp vyro ir moters, teatras ir muzika, apsilankymas kavinėje — draudžiami kunigui.
Kyla problema: apie ką reikia Liudui rašyti, jeigu jis negyvena pasauliečio gyvenimo?
Liudas Vasaris prarado pačius gražiausius savo jaunystės metus, nuolat
kankindamasis vien dėl to, kad pasirinko netinkamą profesiją. Kūrinio autorius, kuris
irgi buvo kunigas, gerai jautė ir suprato pagrindinį veikėją. Praėjus dvejiems metams
po romano išleidimo, Putinas metė kunigystę, nes, anot jo, kūryba nedera su religija,
dvilypumas veda prie savęs, kaip asmenybės, sunaikinimo. Taigi, Liudas Vasaris
atsisako kunigystės ir skiria visą laiką kūrybai, galiausiai pasirinkdamas
profesiją, kuri atitinka jo būdą ir prigimtį. Šiuo atveju asmenybės dvilypumo
problema po ilgo laiko išsprendžiama.
Tačiau asmenybės dvilypumą gali lemti ne tik asmeninio kelio pasirinkimas,
bet ir politinės pažiūros, kurioms atsirasti įtakos turi politinės aplinkybės.
Salomėjos Nėries biografija ir karo metų lyrika atskleidžia asmenybės
dvilypumo problemą. Eilėraščiuose „Maironiui“, „Namo“ bei „Tolimas sapnas“
lyrinis subjektas prabyla tarsi pati poetė Nėris. Nuo mažens mėgusi meną,
buvusi religinga neoromantinės pasaulėjautos poetė, Kauno universitete baigusi
literatūrą, vokiečių kalbą ir pedagogiką, iš anksto buvo pripažinta kaip talentinga
poetė. Už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ ji pelnė ir Valstybinę literatūros
premiją. Tačiau politinių pažiūrų pakeitimas, patikėjus sovietais kaip
išgelbėtojais, lėmė asmenybės dvilypumą ir tautos paniekinimą. 1940 m. viena
žymiausių lietuvių lyrikių buvo išrinkta į delegaciją, kuri vyko į Maskvą su prašymu,
kad Lietuva būtų prijungta prie Sovietų Sąjungos, be to, Stalino garbei parašė
„Poemą apie Staliną“. Nėris vėliau suprato, kad komunizmo ideologija iš tikrųjų
Lietuvai žalinga — prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą, cenzūra. Ji pateko į politines
pinkles. Atgailavo: lyrinis „aš“ eilėraščiuose „Maironiui“, „Tolimas sapnas“, „Namo“
kalba tarsi pati poetė. Testamentiniame eilėraštyje „Maironiui“ kalbančioji
pripažįsta kaltę ir priima bausmę: vietoj duonos gauti akmenį („Tik akmuo, paduotas
duonos vietoj,/ Bus man atpildas skurdus.“) Tai nuoroda į Bibliją, Maironis, katalikų
kunigas ir tautos dainius, buvo Nėries autoritetas. Salomėja atitolo nuo religijos, bet
vėliau suprato savo klaidą, todėl eilėraštis skamba kaip atsiprašymas ir
pasiteisinimas: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?“ Ji priima likimą kaip užtarnautą,
todėl teigia: „Ir nenoriu sau geresnio nieko,/ Tik prie žemės prisiglaust brangios“.
Poetė išgyveno dvilypumą, nes vienus eilėraščius pateikdavo sovietams, kitus slėpė,
tikėdamasi, kad jie bus išsaugoti ir išspausdinti. Poetinis talentas neleido sau meluoti
ir eilėraščiuose išsakė tikrąją savijautą. Tai išryškėja Antrojo pasaulinio karo metais
parašytame eilėraštyje „Namo“, kuriame kelionė namo yra šviesi vizija, deja, tai tik
iliuzija — realybėje kalbančioji yra toli nuo tėvynės, kur pučia „Šaltas vėjas Uralo“.
Kitame eilėraštyje „Tolimas sapnas“ kalbančioji tik sapne sugrįžta į gimtinę,
bažnytėlę, tačiau jaučiasi kaip nusikaltėlė („nedrąsi stovėjau/Pilioriun prisiglaudus“),
nedrįsta prisiartinti prie altoriaus, bet sakykloje išgirsta Dievo žodį: „Tebūna jai
atleista“. Anot literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės, dvilypė lemtis skaudžiu
aidu atsiliepė paskutinėmis gyvenimo dienomis.  Taigi, Salomėjos Nėries karo
metų lyrikoje išryškėja skaudi poetės patirtis: pataikavo komunistams, bet
nenorėjo tapti tautos išdavike, asmenybės dvilypumas ir savigrauža (širdyje jai
labai rūpėjo tėvynė Lietuva) ją sužlugdė. Šiuo atveju asmenybės dvilypumo
problema neišsprendžiama – poetės likimas dramatiškas. 
Apibendrindamas galiu teigti, jog XX a. lietuvių literatūroje asmenybės
dvilypumą suvokiame, kai išnagrinėjame ir autoriaus biografiją, ir kūrybą.
Antano Škėmos romano „Balta drobulė“, Vinco Mykolaičio – Putino romano „Altorių
šešėly“ ir Salomėjos Nėries lyrikos vaizduojami žmonės yra meniškos prigimties
asmenybės, nors ir pasirenka neteisingą gyvenimo kelią arba kenčia dėl istorinių
įvykių, tačiau stengiasi pakeisti gyvenimą ir įprasminti savo žemiškąją būtį. Visų trijų
rašytojų kūriniuose vaizduojami žmonės patyrė dvilypumą, tačiau jų likimai
skirtingi.
Čia sutrumpinta 1141 žodžių versija. Prisegu pilną (apie 1400 žodžių) versiją ir
planą.
Autorius: M. Vilčinskas, tikrino ir redagavo 2 mokytojos metodininkės