41pamoka.

BALYS SRUOGA
„Dievų miškas“

„Dievų miško“ pasirodymas

Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties
(1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę bei kultūrinę padėtį. Sruogos
kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijas su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai
prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria iš visos Sibiro tremtinių literatūros.
Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, Sruoga pagrindine koncentracijos stovyklos gyvenimo
vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „...Aš žvalus ir giliai ironiškas — ne žmonių, su kuriais žūstu,
bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, — rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos
žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui.
Memuarai, dokumentika
„Dievų miškas“ — dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių
koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės,
tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai
pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie — jie nuoseklaus siužeto
neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų
pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o
visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti.
Sruogos atsiminimai — liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus
dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti
žmogų žvėrimi“ (A.Samulionis).
Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas

„Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos
stovyklą — mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai,
kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės,
mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų miškų vadinama
vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas — visų
įvykių liudininkas.
Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje
labai svarbus. Jo — beteisio kalinio — akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių
portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami ten vykę įvykiai, tačiau pasakotojas nėra
bešališkas stebėtojas, įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra
susipažinusio intelektualo akimis. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be
sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug rasime ir atvirų pasipiktinimo,
protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, distancija tarp pasakotojo ir vaizduojamos
tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria „Dievų miško“ pasakotoją iš panašaus turinio lietuvių
literatūros.
Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija.
Tai bene svarbiausia stilistinė „Dievų miško“ pasakojimo priemonė. Žodis „ironija“ kilęs iš graikų
kalbos ir reiškia apsimetimą: kalbama tarsi pritariant, gėrintis, žavintis, o iš tikrųjų smerkiama,
piktinamasi ar peikiama. Taigi neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus
parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti
kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu“. Tokie antifraze vadinami apibūdinimai
pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant
deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“. Piešdamas lagerio vadovų
portretus, rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios
psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius,
pasmerkimą.
Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius ir apie save. Gailią šypseną
pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis
ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusi į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprotiškus darbus,
pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri negelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. Taigi ironija Sruogai tampa ir
pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemone, padedančia nepasiduoti žmogų naikinančiam lagerio
poveikiui; ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus.
XX a. antrojoje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma.
Jo romane „Balta drobulė“, kaip ir Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos
kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi
subyra, žmogui nelieka jokių atramų — gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos
padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos „Dievų miškas“ yra artimas romanui „Balta drobulė“.
Kelios pasakojimo pozicijos

Knyga pradedama rašyti ne kaip asmeninis prisiminimas, o kaip tariamai mokslinis vieno
Europos regiono kultūros tyrinėjimas: apibūdinama geografinė vietovė, primenama jos istorija.
Pasakotojas — plataus akiračio, išsilavinęs, pažįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir
apibendrinti. Atsiminimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį. Apie
lagerį ir jo tvarką pasakotojas kalba Europos kultūros sąvokomis.

* Pasakotojas — rašytojas. Jis pateikia daug užuominų į literatūrą. Raskite, kokius kūrinius
nurodo skyrių antraštės „Kamino paunksmėje“, „Aplink kelmą visą dieną“, „Nusikaltimai ir
bausmės“, „Vien tik auksas valdo mus...“, „Baisioji naktelė“.
2. Apie kurią Europos vietą pasakojama? Kokia jos istorinė praeitis primenama?
3. Ką sako pasakotojas apie kultūrą? Raskite kultūringumo (nekultūringumo)
apraiškas. Paaiškinkite priešpriešą: dievų miškas-velnių miškas; barokas-barakas.

Žodžių žaismas „barokas-barakas“ išreiškia mintį, kad Barokas, viena iš Europos kultūros
epochų, išsigimsta iki barako. Architektūros sąvokų žaismu kalbama apie žmonių santykių Europos
visuomenėje žlugimą. Iš šio neatitikimo (lageris-Europos kultūra) ir gimsta ironiškas stilius.
Pasakojama ne vien kultūros žmogaus požiūriu. Jį labai dažnai permuša absoliutaus
neišmanėlio, naivuolio požiūris. Tais atvejais kalbama iš anonimiškos, žmogiškumo matmenį
praradusios, vertybių tuštumoje esančios, savarankiškai nemąstančios institucijos pozicijų. Jai
atstovauja lagerio viršininkai. Pasakotojas vartoja tokią intonaciją ir tokį žodyną, kuris sukuria
įspūdį, tarsi žmoniškumą praradęs SS karininkas dramatiškas istorijas pasakotų kaip anekdotus ar
linksmus nuotykius, visiškai nesuprasdamas savo vietos žmogiškųjų verčių pasaulyje. Absoliutus
naivumas ir cinizmas yra lygūs (antivertybių, vertybių nežinojimo, jų praradimo požiūriu). Tekste
kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat pateikiamas
tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas imituojamas XLVIII
skyriuje „Statybinis karštis ir organizacija“:

<...> Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip
buvo galima, — ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, — likdavo gyvi ir sveiki.
Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Žmones uždaryti
kameroje dar sekdavosi, — suvaro juos tenai, sukemša, užrakina — ir baigta. Bet, va, dujos įleisti
tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti
ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis
sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti,
kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, — vėl
lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.

6. Kokie ženklai, figūros tekste leidžia suprasti, kad pasakotojas nuvertina, išjuokia tokį
cinišką „rūpestingumą“?
7. Ką šiuo perpasakojimu parodo pats ironizuojantysis?
 Atsiminimuose justi ir paties pasakotojo — kalinio — pozicija, jausmai. Jie atveriami labai
santūriai. Groteskiškame absurdo pasaulyje asmens jausmai, vertybės tiesiog neturi reikšmės; nėra
prasmės apie jas kalbėti. Rašoma apie tai, kas emociniu požiūriu nėra svarbu. Jei ir užsimenama, ką
išgyvena pasakotojas, tai tik trumpai ir tuoj nureikšminama. Vis dėlto į romano pabaigą vis labiau
ryškėja nuskriausto, paniekinto žmogaus balsas, atviras pasakotojo jausmas.
Šios trys pasakojimo pozicijos tekste kaitaliojamos šuoliškai: iš vienos tuojau šokama į kitą.
Taip sukuriamas kiekvieną akimirką atsirandantis netikėtas požiūris, paradoksalus sugretinimas ir
nepaprastai gyva pasakojimo intonacija.

Lageris — žlugdanti žmogų sistema

Sruogai rūpėjo atskleisti hitlerinio lagerio veikimo būdą, jo sandarą, padalinius, hierarchiją.

* Aptarkite atsiminimų kompoziciją: kokiu požiūriu skirstomas dėstymas? Kokias institucijas

pasakotojas aprašo?

Humanizmo požiūriu lageris — žmogaus dehumanizavimo įstaiga. Žmogus, pakliuvęs į jį,

pereina, perfrazuojant Dantę, devynis pragaro ratus. Kalinių surašymas, utėlių naikinimas,
dezinfekcija, dušas, sveikatos patikrinimas, drabužių išdavimas, rikiuotės mokymas, darbas, miegas,
bausmės — visa tai paversta fiziniu ir moraliniu smurtu. Šiam sistema tapusiam smurtui,
niekšybėms, žudymams, barbariškumui apibūdinti Sruoga vartoja aukštos kvalifikacijos profesijų,
elgesio kultūros terminus („kalinių riejimas ir mušimas lageryje vis dėlto buvo gero tono požymis“).
Dehumanizuojanti sistema veikia taip stipriai, kad dėl išlikimo paminamos etinės normos:
kaliniai dalyvauja stovyklos „savivaldoje“, daro „karjerą“, išsigimsta. Kalėjimas pasakotojui
primena valstybę su savitais visuomenės luomais, tarpusavio santykiais (spekuliacija, meilikavimu,
kyšiais, šiltesnių vietų ieškojimu, bausmėmis, tyčiojimusi). Iš šių gyvenimo dėsnių rašytojas
juokiasi panašiai kaip „Vilkolakio“ teatro laikais — piktai šaržuoja.

— Cha cha cha! — skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, — koks tu, profesoriau, naivus
tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne
mes, sistemą nustatė vokiečiai esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome kaip tu. Kalinys
kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir
paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti
per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai
 politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi
čionai nėra. Čiagi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai,
galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų
tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia — žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei turbūt,
ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis
laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos — jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į
ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį
aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir
pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas — tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką
tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai,
ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį
kalinys — ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį — bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė
nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis
žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo
padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų
katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi
žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip — jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš — ir nebėr žmogaus. Nukūliau
tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti.
Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi,
nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.
Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai. Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis.
Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus
staiga žmogėdra darosi?

9. Kaip veikia koncentracijos lagerio sistema, kad tarp kalinių negali būti vienybės?

Įsigyvenęs lageryje kalinys — tai utėlių sukandžiotas, badu marinamas, mušamas ir kitaip
žeminamas padaras. Jis nelaikomas žmogumi, o tik gyvūnu. Tokią jo padėtį groteskiškai išreiškia
scenos, kur kaliniai verčiami šliaužioti driežais, šokuoti varlėmis, vogti maistą iš šuns dubenėlio.
Žmogaus nuvertinimą atskleidžia gyvuliniai keiksmažodžiai. Beteisis kalinys nuolat šaukiamas
gyvuliu, lyginamas su gyviu, ims pagaliau ir tuo patikės. Žmogų nužeminančioje aplinkoje jo vidus,
vertybės, žinios, jausmai, pati asmenybė nieko nereiškia. Siela užsiveria, susitraukia iki vos
įmatomo dydžio; neišsprūsta iš lūpų daina, net ir geras žodis — retai. Jiems čia nėra vietos. Kad
prisiderintų prie brutalios aplinkos, kad neimtų savęs gailėtis, kalinys taip pat ima keiktis. Senas
katorgininkas moko naujokus: „Nekreipkite dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia
keiktis, kitaip — neišgyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia“. Tai — savigynos
būdas.
Prižiūrėtojams apibūdinti kaliniai pritaiko netikėtus gyvulinius palyginimus,
frazeologizmus, šmaikščias pastabas, sąmojingus įvertinimus. Į juos sudeda gynybinio juoko galią,
žodžiu gelbstisi nuo nuožmaus pažeminimo, atstato jėgų pusiausvyrą. Pasakotojas, prisiėmęs tokią
pasakojimo manierą, cituoja koncentracijos lagerio gyventojų šnekamąsias intonacijas, gyvą
reagavimą ir pačią bendravimo kultūrą („Pavakary pasiveja mus raitelis, nupenėtas toksai it
lašininis pusparšis, ant risto sarto žirgelio. Jis praneša tam laukiniam galvijui Bratkei“).
Keiksmažodiniai apibūdinimai atveria ir sąmojo šaltinį — liaudies frazeologiją.
Aprašydamas lagerio tvarką pasakotojas išlaiko pirminį įspūdį. Šoką, nustebimo, netikėtumo
poveikį išgauna hiperbolėmis ir litotėmis. Jos dažnai esti viena greta kitos, tuoj pat ironiškai
apverčiamos, sukeičiamos; iškyla klausimuose, vertinimuose.

<...> [prižiūrėtojas Hauptas] pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet
nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis nebuvo,
bet retkarčiais, žinoma, tekštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne iš blogo
noro jis grybštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau, tėviškai, dėl pamokos ar smagumo.

<...> Na, tiek ir tos sveikatėlės mums bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton — ir nuvirstų...
O kol tą prakeiktą rastą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės
kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro.

<...> Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, —
ir kiaušinį turime!
Vyriausias iš mūsų tarpo drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino
kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.
Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, — ir dar kaip
sotūs!

12. Raskite hiperbolę, litotę. Paaiškinkite, kokį įspūdį jos šiose ištraukose sukuria.
Praktinės užduotys ir klausimai
1. Raštu atsakykite į 2.; 3.; 6.; 7.; 9.; 12. klausimus.
42 pamoka.

BALYS SRUOGA
„Dievų miškas“

Lagerio gyventojai. Portretai

Prižiūrėtojai, viršininkai „įamžinami“ vardais ir pavardėmis (kūrinyje jos išryškintos),

išsamiai aprašomi.
Vieni parodyti veiksme, kiti apibūdinami, pateikiamos jų charakteristikos. Sukuriamas itin
spalvingos kraugerių armijos paveikslas: SS karininkai, kriminalistai, nusikaltėliai, „užsitarnavę
paaukštinimą“ stovyklos kaliniai.

Sruogą domina prižiūrėtojų psichologija, elgesio pagrįstumas. Lagerio valdininkija

portretuojama tam, kad skaitytojai sužinotų, kuris iš prižiūrėtojų buvo niekšas, kuris gailestingas ir,
kiek įmanoma dehumanizuojančiomis aplinkybėmis, doras. Ir vienus, ir kitus vaizduoja
šaržuodamas (Šaržas — veikėjo bruožų, vaidmens ar atliekamų funkcijų pašaipus sustiprinimas, padidinimas. Kai
pabrėžiama tik viena kuri savybė, šaržas virsta karikatūra), ironizuodamas.

Perskaitykite XLIII skyrių „Šuniški popieriai“.

1. Raskite prižiūrėtojų šaržą (karikatūrą). Kokiu pagrindu jis kuriamas, kokios savybės
ryškinamos, pašiepiamos?
2. Aptarkite kompozicinį ir prasminį šaržo vaidmenį skyriuje.

Kaliniai — marga minia: už nepatikimą politinę laikyseną įkliuvę vagišiai, komunistuojantys

elementai, smulkūs prekeiviai, Biblijos tyrėjai, karo belaisviai, per atsitiktinumą pakliuvę ūkininkai;
išsilavinę (teisėjai, gydytojai) ir visiškai mokslo neragavę įvairių Europos tautų žmonės. Jie
aprašomi kaip pilka bevardė masė, už savo būvį kovojanti žiauriausiais būdais, kenčianti fizinį ir
moralinį smurtą, „išrūkstanti“ per krematoriumo kaminą.
Ironišką pasakojimą išduoda sukeisti susirūpinimo objektai: rūpestingai aprašomas lagerio
prižiūrėtojas, jo požiūris, o ne kalinys. Kalinys tarsi nesvarbus, nevertas dėmesio. Taip suvokiame
ironijos sandarą — paslėptą priešingą reikšmę, t.y. pasakotojo dėmesį kaliniui, tikruosius
pasakotojo jausmus. Atidžiai į kalinio būtį įsižiūrima XII skyriuje „Numirėliška dalia“.
 — Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! — šaukia į mus bloko raštvedys,
padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia. — Ei, jūs, šuns uodegos
inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!
Stojame mes jam čia, patvory, dešinėj. Dar šiek tiek pasibjaurojęs, liežuviu ir visom keturiom
pamataravęs, sako jis mum:
— Ei, jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iš koridoriaus į ligoninę. Prie ligoninės
paguldyt. Žiūrėkit man, kad nepamestumėt. Iš snukių jums košę padarysiu!
Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brrrr... Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas — ir
lavonus tampyk!
— Na, na, maitos vaikai, nesivaipykite! Greičiau, driskių išvažos! — putoja padūkęs tirolietis
Toni Fabro, — nėr čia ko! Po mėnesio ir jūs būsite tokie pat!
— Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis Toni Fabro, perkūnas jį žino, — atsidūsti patylomis
ir imi graibyti numirėlio koją.

3. Patyrinėkite, kaip sukomponuota skyriaus pradžia: prižiūrėtojo Toni Fabro riksmai

ir kalinių reakcija. Kuo veiksmų kartotė ir stilius primena pasakos poetiką?

7. Kaliniai šaukiami ir pagal profesiją, ir aprėkiami gyvuliniais keiksmažodžiais, — o

kas jie yra lageryje iš tiesų? Pagrįskite skaitomu tekstu.

Veiksmų kartotė stilistiškai primena pasaką (pasakoje veiksmai, prašymai, užduotys

kartojami tris kartus). Pati lagerio situacija yra kontrastas pasakos pasauliui. Antra vertus, pasaka
turi savąją siaubo logiką.

— Kaipgi čia dabar nešti, — neišmanai, — toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs,
pajuodęs... Ir balti gyvulėliai, matyti, nesuspėję laiku pas kitus pabėgti, skuta kruta drabužių paviršiuje
mažais būreliais nelyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos.
Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius nelyginant tarakonai į
košelieną*. Kaip kam pasitaikė. Vieni geriau įsitaisė. Į vieną kibo keturiese: po vyrą į kojas ir rankas
— ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir
cašliaužia trupučiuką, — tokia jau numirėliška dalia, — ar jam ne vis tiek? Šiandie jį dar keturiese
tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, — dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko
įsižeidinėti.
Man pasitaikė trupučiuką blogiau. Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano
mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų
pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėms atarti — ir einame savo katorgininkiškas
pareigas.
Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu.
 — Na, na, — piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, — ko gi čia dabar
dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk susimildamas! Kas tai matė: numirėlis —
ir dūsauja!
Mudviem nulingavus dar kokius trisdešimt žingsnių, mūsų numirėlis praveria akis ir tokiu
gailiu, tyliu balsu prašneka:
— Man baisiai nepatogu... Smaugia... Draugai, paleiskite mane... verčiau aš pats nueisiu...
Žiūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis šneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis vartalioja.
Išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda aptempta.

* Košelieną (n. svet.) — šaltiena, drebutiena.

8. Raskite groteskiškus (groteskas — tai žmogaus egzistencinė situacija, perteikta keistu, neįprastu
(dažnai deformuotų figūrų) vaizdu, sukelianti ir juoką, ir baimę) vaizdus. Kodėl juos galime tokiais
laikyti?

10. Dar kartą perskaitykite pirmą ir antrą ištrauką. Kaip, kokiais vaizdais vis labiau
suartinama gyvastis ir negyvastis? Pagrįskite, kad gyvastis linksta negyvybės link.

Besiriedami su numirėliu, nunešėm mes jį prie ligoninės, kuri buvo jau nebetoli. Jos palangėje
ant sniego buvo suguldyta jau kelios numirėlių eilės. Vieni gulėjo užsimerkę, kiti — su praviromis
akimis, nuogi, su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ir ant pilvo užrašytu. Visai kaip ant
siuntinio. Ar nebuvo kartais mūsų valdžioje koks nors buvęs paštininkas, kad numirėlius į dangų taip
gražiai numeruotus siunčia?
Kiti numirėliai buvo dar su drabužiais. Kiti — mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti — rankas ir kojas
krutino, ar tik ne atsikelti ir pabėgti posmuodami? Pora numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis
akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui...
Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir taip be niekur nieko nuo
jų atsitraukti...
Palikę numirėlius, nuleidę galvas, nukulniavome mudu su bičiuliu Jonu savo pareigų eiti ir
laukti, kada ir mum ateis eilė atsigulti prie ligoninės ant sniego. Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią
braido, šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčus numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar?
Radę nuošalesnę vietelę už barako, pasislėpėme ir spoksome, ką tie mūsų numirėliai toliau
darys.
Nepataisomi vargšeliai!
Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę ar tėviškėlę, pasikelti, atsistoti nebepajėgdamas,
 ėmė ropoti, šliaužti per kiemą. Tyliai, sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas,
— tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas, — tarytum jis dar labai svarbių reikalų
turėtų pasauly!
Pagal tą pavyzdį pasijudino iš vietos antras, trečias...
Kad ir numirėliai, vis dėlto norėtų dar pagyventi!
Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo kadaise daug knygų prirašyta... Et, tuščia jų!
Neverta jos skaityti!
Mudviem su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, plaukai lyg elektros srovėn pateko.
— Gi tu, viešpatie su žaliais batviniais, — nutęsė jisai nustebęs. Padoriau nusikeikti ir jis
nebegalėjo.
Staiga iš ligoninės durų iššoko velnias. Faktas. Tikras velnias, nors visiškai į modernišką
žmogų panašus, su balta prijuoste per visą pilvą. Pamatęs šliaužiančius numirėlius, pragariškai, kaip
vieni velniai temoka, nusikeikė. Pagaudamas už kojų, veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius
atgal į krūvą. Atitempė, eilėsna suguldė, batu šonkaulius ir pakaušius aptvarkė, numerius ant pilvų
patikrino. Patenkintas savo darbu, pažvelgė į juos. Tikrai, darbo vaisiai puikūs buvo. Nė vienas
numirėlis daugiau nebejudėjo, nebemirksėjo, nebežiopčiojo.

Sruoga gretina tvarkos ir chaoso sąvokas, ironiškai sukeisdamas jas vietomis. Lageryje
žmogaus padėtį apibūdina numeris. Žmogus nebėra žmogus, jis — tik skaičius, reikalingas lagerio
buhalterijai. Jo gyvenimo siaubas ir troškimai šiai nuožmiai apskaitai neturi prasmės.
Apie desperatiškas pastangas gyventi pasakojama lyg stebintis (numirėlis atkakliai šliaužia —
tartum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly). Stebėjimasis turi priešingą prasmę — tai
pagaila, užuojauta gyvasčiai, nenorinčiai mirti. Epizodo pabaigoje išsakoma stebinčiojo
bejėgiškumas ir skeptiška (skepticizmas — Antikos filosofijoje reiškė abejojančią, svarstančią poziciją. Šiais
laikais — tai nuostata, kad nėra visiems priimtinų vertybių, kad neįmanoma pasiekti žinojimo) pažiūra — knygos
apie humanizmą šioje situacijoje nieko negali padėti.
Praktinės užduotys ir klausimai
1. Raštu atsakykite į 1.; 2.; 3.; 7.; 8.; 10. klausimus.
44 pamoka.
HENRIKAS RADAUSKAS. BIOGRAFIJA IR
KŪRYBA
Gyvenimas

Henrikas Radauskas (1910—1970) gimė Krokuvoje (buvo vienas iš brolių dvynių), vaikystę
praleido Panevėžio apskrityje, Gikonių kaime, netoli Rozalimo. Pirmojo pasaulinio karo metu su
šeima pasitraukė į Rusiją. Grįžo j Lietuvą 1921 m., mokėsi Panevėžio gimnazijoje, baigė Panevėžio
mokytojų seminariją (1929), kurį laiką mokytojavo. 1930—1934 m. Vytauto Didžiojo universitete
studijavo lituanistiką, germanistiką ir rusistiką, bet diplomo taip ir negavo. Studijų metais ir po
studijų vertėsi įvairiais darbais — buvo bibliotekininkas, Klaipėdos radiofono pranešėjas, leidyklos
redaktorius. 1944 m. artėjant sovietinei armijai, pasitraukė iš Lietuvos. Antrojo pasaulinio karo
pabaigą sutiko ir pirmuosius emigracijos metus praleido Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į JAV, kur
dešimtmetį gyveno iš fizinio darbo (dirbo metalo fabrike, prekių sandėlyje, mažame fabrikėlyje
lygino popierines gėles), 1959—1969 m. tarnavo Vašingtono Kongreso bibliotekoje. Tai sausi
gyvenimo faktai, statistika, vargu ar padėsiantys suprasti Radausko kūrybą. Pergyvenęs du
pasaulinius karus, pasitraukimą iš Lietuvos, pirmųjų emigracijos metų sunkumus, poetas šių įvykių
beveik neužfiksavo eilėraščiuose. 1945 m. pradžioje Berlyne, artėjant lemiamiems Antrojo
pasaulinio karo mūšiams, Radauskas parašo grožį garbinantį eilėraštį „Šventė parke“:

Mes nuklystam į juodas alėjas, Kur mėnulis liūdėdamas liejas, —

Į pražydusių medžių kvapus, Kaip aliejus — į liepų lapus.

Kaip atsiminimuose apie poetą teigia jo draugas Jurgis Blekaitis, „ta galinga grožio
nostalgija, ta trapi, bet jokio kalibro sviedinių nesudraskoma, nenuslopinama poetinė muzika ir yra
Radausko atkirtis supančiam smurtui ir tamsai“.

Kūrybos bruožai

„Menų alkoholikas“

Gal kiek labiau nei sausi gyvenimo faktai, Radausko kūrybą padeda suprasti jo asmenybė.
Pats poetas neteikė didelės reikšmės išoriniams gyvenimo įvykiams. Jis labiau buvo linkęs laikytis
stebėtojo pozicijos. Menas poetą domino kur kas labiau nei pats gyvenimas. „Nusimano menuose“,
— tai geriausia, ką Radauskas galėjo pasakyti apie žmogų. Jo paties nuomonė apie vieną ar kitą
menininką dažniausiai buvo kategoriška, ir vargas tam, kas išdrįsdavo su juo ginčytis! Mėgo baroko
muziką, Mocartą, prancūzų impresionistų tapybą, bet susiraukdavo, jei kas imdavo girti Bethoveną.
Tarp jo mėgstamų rašytojų — rusų poetai Ana Achmatova, Borisas Pasternakas, Osipas
Mandelštamas, vokiečių — Heinrichas Heinė, Stefanas Georgė, Raineris Marija Rilkė, prancūzų —
Polis Verlenas, Giustavas Floberas ir kiti. Tačiau visiškai nevertino tokių pripažintų rašytojų kaip
Levas Tolstojus ar Gėtė. Iš lietuvių bene labiausiai „kliūdavo“ Salomėjai Nėriai ir Kaziui Borutai, o
štai ankstyvąją Bernardo Brazdžionio kūrybą ir geru žodžiu paminėdavo — vertino ją dėl
ištobulintos formos.
Radauskas, kaip ir neoromantikai, į lietuvių poeziją atėjo ketvirtajame XX a. dešimtmetyje —
1935 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Fontanas“. Polinkiu kurti pasakišką eilėraščio vaizdą
Radauskas artimas neoromantikams, tačiau drauge jis ir polemizavo su neoromantiniu poezijos
supratimu. Neoromantikams rūpėjo pasakos ir tikrovės, asmeninio jausmo ir jo raiškos santykis, o
Radauskas pirmajame rinkinio eilėraštyje tikrovę drąsiai atmetė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“
(eil. „Pasaka“). Jo kūryba atsiremia ne į tikrovę, ne į tėvynės gamtą, ne į asmeninius išgyvenimus, o
į meną, mitą, paties poetinio žodžio galimybes iš nieko sukurti savitą pasaulį („O eilėraštis gimsta
— kaip vėjas — iš nieko / Ir skambėdamas bėga pusnim neramus“, — deklaravo poetas eilėraštyje
„Žiemos daina“, parašytame jau emigracijoje). Todėl pasitraukdamas iš tėvynės poetas neišgyveno
jokio ryškesnio kūrybinio lūžio. Išeivijoje Radauskas laikėsi tų pačių kūrybos principų, rašė tokius
pat preciziškos formos eilėraščius kaip ir Lietuvoje. Tad į jo kūrybą galima žiūrėti kaip į vientisą
reiškinį (poetas Tomas Venclova apibūdino Radausko poeziją kaip stebėtinai vientisą ir drauge kiek
vienodą).
JAV Radauskas išleido eilėraščių rinkinius „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955),
rinktinę „Eilėraščiai“ (1965). Jau po poeto mirties išėjo paskutinių jo kūrinių rinktinė „Eilėraščiai,
1965—1970“ (1978).

„Vykstantis“ eilėraštis

Vienas pagrindinių Radausko kūrybos bruožų — vadinamoji estetinė distancija. Jo kūryboje,

kaip sakyta, niekaip neatsispindi asmeninio gyvenimo ar istorijos įvykiai, nekalbama apie
asmeninius jausmus, tad čia nėra ir poezijai įprasto lyrinio subjekto, aš. Jį pakeičia pasakotojas,
tarsi iš šalies, neretai su ironija stebįs pasakojamą istoriją. Neatsitiktinai kalbėdami apie Radausko
poeziją turime pasitelkti prozą apibūdinančius terminus — anot literatūros kritiko Rimvydo
Šilbajorio, tai poezija, kuri ne yrą, o vyksta. Todėl norint suprasti šio poeto eilėraštį, reikia atkreipti
dėmesį ir į tai, kokia istorija pasakojama, kas jos veikėjai (o jie patys įvairiausi — namo grįžtantis
girtuoklis ar tarnaitė, sugyvinti peizažas, vakaras, pavasaris). Radausko eilėraščiai apskritai yra
„labai pilni daiktų. Medžiai, vaisiai, žiedai, stalai, vinys, gėlių krautuvės, mėsinės — visi svieto
margumynai Radausko eilėraščiuose bendrauja tokiu ypatingu būdu, kad, išstūmę žodžius,
reiškiančius jausmus ar idėjas, perima jų funkcijas, tampa daiktais-jausmais, daiktais-idėjomis.
Mums kalba pats su savimi likęs pasaulis, o ne jį nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas“ (R.
Šilbajoris).
Neretai Radausko poezija apibūdinama kaip teatriška. Joje esama su teatru susijusių įvaizdžių
(pats teatras, scena, Arlekinas). Teatriškumas ryškus net eilėraščio struktūroje: mėgstamos
dramatiškos, komiškos ar tragikomiškos aplinkybės, primenančios spektaklio ar filmo scenas,
eilėraštyje galima išskirti scenografijos elementus („Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj / Du medžiai
rieda tartum rutuliai“, eil. „Peizažas“; „Pro teatrinį dangų, blogai nutapytą, / Praskrido netikro
angelo šešėlis“, eil. „Lunatikas“).

Gamta ir kultūra

Radausko poezijoje gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje, kurioje
gamta suvokiama visų pirma kaip žmogaus sielos atspindys, peizažas drauge su lyriniu subjektu
liūdi ar džiaugiasi. Nėra jis ir grožėjimosi objektas. Gamta, kaip ir daiktų pasaulis, šio poeto
kūryboje labai dinamiška, peizažas eilėraštyje gali būti veikėjas („Nuo kalno upėn ritasi peizažas“,
eil. „Peizažas“), gamtos reiškinys gali pavirsti mitologine ar pasakos būtybe (eilėraštyje „Sutemos“
debesys virsta su dieviška sfera susijusiais „balčiausiais gyvuliais“). Nerasime Radausko kūryboje ir
kokių nors išskirtinių lietuviško peizažo elementų: dangus — itališkas arba „įtūžęs kaip Otelo“,
miškuose laksto Panas* ir ganosi vienaragiai. Gamta šio poeto kūryboje apskritai neatskiriama nuo
kultūros. Radausko poezijoje gausu tiesiogiai įvardytų kultūros įvaizdžių — graikų ir romėnų
dievybių (faunas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, kentaurai, chimeros), literatūros
kūrinių personažų (Tristanas ir Izolda, Otelas ir Dezdemona), kompozitorių (Bachas, Vivaldis,
Skarlatis), dailininkų (Vermejeris, EI Grekas, Dega, Deni), filosofų (Spinoza) vardų, pasakų veikėjų
(princų, karalių), egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (vivace, salto mortale). Tačiau
kultūrinis kontekstas ne visada tiesiogiai įvardijamas — eilėraštyje neminimas joks konkretus
tapytojas ar paveikslas, o tik šmėsteli tapybos įvaizdis arba pats eilėraščio vaizdas kuriamas
remiantis tapybos principais („Ant melsvo fono — žvaigždės blyškios, / Naktis kaip ašara šviesi“,
eil. „Begalinis liūdesys“). Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos
ironizuoti — romantikų mėgstama žydra spalva tampa „mėlynų melodijų melais“ (eil. „Juk tai
romantika“), o apsnūdę poetai romantikai rašo „šnerančią poemą apie miegą“ (eil. „Poetai
romantikai“).

Poetinės transformacijos principas

Dažna Radausko eilėraščių „istorija“ atskleidžia paties poeto požiūrį į kūrybą. Pasakojimas
eilėraštyje prasideda tikrovės paneigimu, išnykimu (dažnos mirties, net žudymo, žiaurumo
metaforos), kuris tarsi išlaisvina kelią vaizduotei, o baigiasi kitos — poetinės — tikrovės gimimu.
Taigi tikrovė transformuojama, pakeičiama į poetinę, pasakišką, kurioje įmanomi visokie stebuklai.
Vienas iš pagrindinių vykstančio pasikeitimo požymių yra balsas, kurį įgauna pakeista tikrovė
(„Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, / Ir kanarėlė pradeda žydėti“, eil. „Mūza“; saulė eilėraštyje
„Skenduolė“ „pasineria į gailiai giedančius dažus“; žiema „pabyra brangiais metalais / Ir prabyla
apaštalais“, eil. „Žiemos darbai“). Radausko eilėraščiai griežtos, klasikinės formos — sugebėjimą
sklandžiai eiliuoti jis laikė vienu svarbiausių poeto privalumų. Eilėraščio kompozicija labai vientisa
— joje nesunku išskirti atskiras dalis, pradžią, pabaigą, poetinio pasakojimo kulminaciją. Tačiau
pats eilėraščio vaizdas labai dinamiškas — viskas jame juda, keičiasi.

„Aš nevedu tautos“

Kaip minėta, pasitraukimas iš tėvynės Radausko poezijoje beveik nepaliko jokio tiesioginio
pėdsako. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“ (eil. „Dainos gimimas“), — taip poetas pradeda
pirmąjį išeivijoje išleistą eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje“ polemizuodamas su Brazdžionio poeto
pranašo pozicija („Šaukiu aš tautą“). Atrodo, kad eilėraštyje „Tėvynės vėjas“ turėtų būti kalbama
apie gimtojo krašto, Lietuvos, ilgesį. Vis dėlto namų link čia pasuka ilgesį pajutęs Odisėjas. Mitas,
menas, kultūros įvaizdžiai asmeninį jausmą padeda paversti apibendrinančiu, leidžia kalbėti apie tai,
kas apskritai būdinga žmogaus prigimčiai. Tačiau atviro filosofavimo ir filosofinės poezijos
Radauskas nemėgo, jo nuomone, filosofija iš esmės svetima menui. Tiesa, vėlyvuosiuose
eilėraščiuose (pvz., eil. „Fleita“) dažniau kalbama apie bėgantį laiką, mirtį, pabaigą. Tačiau kalbama
ramiai ir su ironiška šypsena:
Bacho fleita gieda apie mirtį Kaip apie pavasarį — ramiai.

Kalba, pasakyta gavus

Lietuvių rašytojų draugijos premiją (JAV, 1956)
(ištrauka)

[...]
Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis
Tiek literatūros žinovų, tiek jos mėgėjų tarpe yra paplitusi visa eilė prietarų, liečiančių
poeziją, apie kuriuos čia ir norėčiau pakalbėti.
Vienas iš tokių prietarų yra tvirtinimas, kad poezija būtinai turinti kažko mokyti, kažkur vesti.
Kraštutinį šitos gražios teorijos realizavimą matom diktatūriniuose kraštuose, kur veikalų idėjinį
turinį nustato diktatoriai ir jų padėjėjai, o nutarimų vykdymą prižiūri slaptoji policija. Šitokia
sistema, kai rašytojui ant popieriaus lapo krenta policininko revolverio šešėlis, neabejotinai
garantuoja aukšta idėjinį poezijos lygį, kuris betgi yra atvirkščiai proporcingas meniškai veikalų
vertei.
Tačiau ne vien apie toki „idėjingumą“ norėčiau čia kalbėti. Yra žmonių, dažniausiai
ateinančių į literatūrą iš filosofijos, sociologijos ir panašių sričių, kurie tvirtina, kad vien tik idėjos
(jie turi galvoj, jų pačių žodžiais, vien tiktai „aukštas“ idėjas) duoda egzistavimo teise poezijai ir
kad be jų eilėraštis tesąs tuščias barškalas.
Šitokie žmonės — greta labai pagirtino veržimosi į aukštesnes sferas — parodo dar vieną
dalyką: kad jie pro savo abstrakčias antipoetines teorijas nemato dviejų tūkstančių metų senumo
poetinės praktikos; jie nemato, kad visoj poezijos istorijoj nuo Horacijaus ir didžiųjų japonų lyrikų
iki pat mūsų dienų egzistavo poezija, apdainavusi grynai asmenišką džiaugsmą ir skausmą,
pavasario diena žydintį medį, upę, sniegą ar debesį. Tie vien tik „gilaus“ meno propagatoriai ypač
nesmagiai pasijunta, kai juos užklausi, ar jie laiko menininkais didžiausius XIX—XX amžiaus
tapytojus — Cėzanne'ą (Sezaną), Renoirą (Renuarą) ir Degas (Dega), kurie visą gyvenimą tetapė
balerinas, arklius, gėles ir obuolius, vandenį ir medžius. Juk buvo laikas, kada klestėjo teminė
tapyba, kuri tačiau mūsų laikais turėjo užleisti vietą grynajam tapybos menui, ir jokie filosofų
dejavimai čia nieko nepakeis.
Filosofinės ir kitokios idėjos
Negalima neigti, kad filosofinės ir kitokios idėjos gali būti poezijos objektu. Reikia tačiau
neužmiršti, kokio didžiulio — sakytume, dvigubo — talento reikalauja tos rūšies poezija, kai poetas
turi surasti naujas, dar niekieno neskelbtas idėjas (nes kokia gi prasmė kartoti kitų paskelbtas
tiesas?) ir, be to, jas įvilkti į menišką formą. Pageidaujama taip pat, kad poezija „neužtemdytų“
filosofijos, o pastaroji neišdžiovintų poezijos. Faktas, kad tai labai retai pavyksta net dideliems
talentams.
Tie, kurie reikalauja vien „gilios“ poezijos, manydami tuo ją kelią, iš tikro ją žemina, nes jie
netiki poezijos galia: bet kokį, kad ir paprasčiausią, objektą transformuoti, iš kasdienybės iškelti į
meno aukštumas.
Prancūzų literatūros ir meno teoretikas Weidle'is [Vaidlis] yra pasakęs: „Aš manau, kad
poezija, kaip ir apskritai menas, tikslo neturi, kad jos prasmė yra tikslo neturėjimas, kad kai tik jinai
ima siekti tikslo, ji kaip tik nustoja savo prasmės. Pirklio tikslas — ne prekiauti, o turtėti,
pamokslininko tikslas — ne pamokslininkauti, o atversti, poeto tikslas — būti poetu. [...] Mūsų
kultūroje tik poetas savo eilėse, dailininkas mene yra nuoseklūs nesiekdami tikslų; kai tik jie
išsikelia tikslą, jie darosi panašūs į pamokslininką arba pirklį...
Poezija yra betikslė, bet būtent dėl to ji ir reikalinga. Mes esam įpratę sieti betiksliškumą su
nereikalingumu, nes praktiškame gyvenime mes esam priversti veikti pagal tikslus. Bet vien tik
betiksliu veiksmu žmogus gali save išreikšti ir dėl to toks betikslis veiksmas yra vienintelis tikras ir
pilnutinai žmogiškas aktas, iki galo vertas žmogaus.“
Kiekvienam, kuris žino pacituotų žodžių autoriaus susidomėjimą metafizinėm problemom,
dėl tos citatos negalės kilti jokių įtarimų. Weidle'is tik norėjo išvesti aiškią ribą tarp dviejų skirtingų
sričių.
Poetas ir dabarties laikas
Su čia iškeltu klausimu gana glaudžiai rišasi ir kitas. Yra žmonių, manančių, kad poetas
būtinai turi „žygiuoti su savo laiku“, tuo suprasdami, kad gyvenamasis laikas, visos jo nešamos
naujovės turi atsispindėti poezijos kūrinyje. Faktas, kad viena iš tokių naujesniųjų srovių —
futurizmas, kuris reikalavo, kad meno kūrinių objektas būtų mašina ir miestas, labai greitai išseko
nepalikęs po savęs beveik jokių žymių.
Tematikos naujumas
Priverstinis naujos tematikos reikalavimas — tai dar vienas prietaras. Poezijos temos
palyginti negausios. Kai kas mėgino jas suvesti į tris ar keturias — gamta, meilė ir mirtis — su jų
variantais. Kai kurie modernizmo mėgėjai pasipiktinę klausia: argi šiandie begalima rašyti apie
rožes ir lakštingalas? Atsakymas: galima. Talentingi mūsų laikų poetai įrodė, kad tema nesensta, jei
poetas moka surasti jai naujas formas ir naujus žodžius. Perdėtą naujumo pamėgimą gerai
charakterizavo Hofmannstahlis*, pasakęs, kad mūsų laikais madoj esą seni baldai ir jauni neurozai.
Pravartu prisiminti, kad kitoj meno šakoj, būtent muzikoj, trys labai žymūs XX amžiaus
kompozitoriai, kurie kartu yra ir didžiausi modernistai, — Stravinskis, Bartokas ir Hindemithas
[Hindemitas] — atvirai deklaravo grįžimą į praeitį: atgal į Bachą, į baroką, į XVIII amžiaus
klasicizmą.
„Šalti“ poetai
Kaip naujajai muzikai, taip ir naujajai poezijai kartais prikišama, kad ji esanti šalta,
neskleidžianti malonios šilimos, kaip kad senais gerais laikais. Į šitą priekaištą tegalima atsakyti,
kad vadinamųjų „šaltų“ poetų būta visais laikais (pavyzdys — Horacijus) ir kad poezija privalo
kurti estetines vertybes, o ne šildyti skaitytoją, kas jau yra grynai krosnies arba kai kurių gėrimų
uždavinys. [...]
Naujas estetinis mikrokosmos
Kiekvienas tikras poetas visų pirma sukuria savo, vien tik jam charakteringų metaforų, vaizdų
sistemą, savo metodą proziniams daiktų vardams paversti poetiniais simboliais, savo stilių ir savo
kalbą. Tame naujo estetinio mikrokosmoso sukūrime ir glūdi jo reikšmė.
Vienas iš svarbiųjų naujosios poezijos pažymių — tegu ir ne visiems jos atstovams
privalomas — yra vis didesnis iracionalių, taip pat fantastinių pradų veržimasis į poeziją. Reikia
tačiau pasakyti, kad šitos rūšies poetinė kūryba dažnai pasiduoda klasikinei disciplinai ir dėl to visai
įmanomas toks poeto apibrėžimas: iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium. [...]
 * Hugo Hofmanstalis (1874—1929) — austrų poetas, kurio kūryboje esama antikinės,
viduramžių, baroko literatūros stilistinių savybių

Praktinės užduotys ir klausimai

1. Apie kokį „prietarą“, susijusį su poezijos samprata, kalba Radauskas savo kalbos
skyriuje, pavadintame „Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis“? Kokiais teiginiais
jis išsako savo požiūrį? Kaip paaiškintumėte skyriaus pavadinimą? Pagrįskite arba atmeskite
teiginį, kad pavadinimu išsakomas ironiškas požiūris į vadinamąją angažuotą poeziją.
2. Išrinkite teiginius, kuriais poetas nusako, jo nuomone, neigiamus poezijos bruožus.
Apibūdinkite juos.
3. Kokias poezijos savybes poetas laiko svarbesnėmis nei „idėjiškumas“? Kokiais
pavyzdžiais jis savo požiūrį paremia?

5. Ką poetas laiko tikrąja poezijos paskirtimi? Atsakymą pagrįskite citata.

6. „Poezija yra betikslė, bet būtent dėl to ji ir reikalinga“, — cituoja Radauskas meno
teoretiko žodžius. Kaip galima paaiškinti šį paradoksalų teiginį (viena jo pusė tarsi
prieštarauja kitai)? Kaip jūs suprantate šį teiginį?
45 pamoka.

HENRIKO RADAUSKO KŪRYBA

Taip tu palikusiuose posmuose

Ramus ir vienišas stovėsi.

„Poetui“ (Žiemos daina)

H.Radauskas yra turbūt vienintelis lietuvių poetas, kurio apibrėžti nepadeda jokie įprastiniai
mūsų literatūros arba idėjų istorijos kontekstai ir jokie apmąstymai apie didžiąją tremties katastrofą,
mūsų tautos likimo kryžkelę ar panašūs. Skaitytojas turi mokytis ir suprasti vertybių skalę,
iškylančią iš vidinių, visų pirma tik pačioj poezijoj galiojančių dėsnių ir santykių. Tarp jų
svarbiausias, viską lemiantis yra transformacijos principas, pagal kurį visa medžiaginė ir dvasinė
tikrovė praranda savo realią prigimtį, įgydama tik tiek naujos prasmės, kiek jos reikia poetui,
statančiam savo vaizduotės šventovę.
Jau pats pirmasis Fontano eilėraštis „Pasaka“ gražiai iliustruoja šį principą. Pro viską, kas
buvo vien tikrovė, atskrenda „Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė“, lyg pro negyvą medžiagą,
nepajėgiančią šio trapaus drugelio sulaikyti, ir visi daiktai pabunda, pradeda daryti stebuklus ir
kalbėti kaip „akmuo ir medis nebylys“, ir ta šneka kaip tik ir yra poezija, kita ir didesnė už daiktus
prasmė, kurią pažinęs poetas sako: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“

*****
Kitaip tariant, Radauskui poezija ne yra, o vyksta. Ji nėra kokia nors būklė, bet greičiau
procesas. Užtat jo lyrika dažnai išlaiko apsakymo struktūrą ir pobūdį: poetas ne išgyvena, o
pasakoja; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, užuomazgas ir
atomazgas. Štai Žaibų ir vėjų mirties angelas, kaip ir drugelis (kaip kartais ir Mūza), sparnuota
būtybė, praeidamas pro šalį, „Paglosto medį, vandenį ir katę, / Į dieną kaip į veidrodį pažiūri“ ir tuo
pradeda ištisą eilę įvykių kieme, ligoninėj, danguj, transformuojančių pasaulį, laiką ir net pačią
metafiziką, kol galų gale ir pats, „į židinį įėjęs, / Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom“, suartindamas
poeziją ir mirtį kitokiu būdu, negu kadaise poetai romantikai darydavo. Iš tiesų pats įkvėpimo
momentas, poezijos gimimo aktas Žaibų ir vėjų eilėraštyje „Mūza“ yra trijų plotmių apysaka,
kurioje visų pirma iš meno kūrinio (Denis paveikslo) išėjusi paprasta siuvėja praeina pro daiktus
(„Ji pro sunkias užmigusias duris / Praeina tartum vėjas“) ir virsta Mūza, statula akmeniniu veidu;
antra, įvairūs daiktai kambary: gėlės, vaikai, kanarėlė, išmesti pro langą, beskrisdami gieda, žydi ir
virsta angelais; o trečia, „akmuo / Paduoda vyrui stilių ir lentelę / Ir ima neskubėdamas diktuoti“.
Linksmesnės nuotaikos rinkiny Strėlė danguje restorane įgėrę Radausko poetai sukelia didžiausią
katastrofą, „kuri ateina iš eilių“: dega restoranas, „gieda kėdės ir stalai“, mirtis mėto pro langą
„beprotiškus klyksmus“, peilis sminga į naktį, o atomazga: „Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės /Ir miršta
žmonės ir namai.“ Apie tą linksmąjį Armagedoną, Radausko slapstick tragedy, užsiminsime vėliau.
Tuo tarpu galime dar pažymėti, kad tam tikros rūšies — nerealizuotą, bet implikuotą fabulą turi net
ir tie Radausko eilėraščiai, kuriuose viskas atrodo amžinai sustingę. Pavyzdžiu galime paimti
eilėraštį „Kūdikių vidudienis“ iš Fontano, kur veiksmas įsikūnija kaip struktūra: yra pagrindinė
įvaizdžio ašis: saulės spiralės vandeny, giliai įsmigusios į ją supančią erdvę, vandenį, savo
priešingybę. Saulė gręžiasi į vandenį be jokios prasmės, bet jos spindulius supa „kūdikėlių
slėpiniai“, modami „žalių žolių švelniom rankelėm“. Šitaip susikuria kažkokia slapta, statiška, bet
įtempta drama, išreiškianti santykį tarp beprasmybės ir paslapties ir tuo ironiškai implikuojanti
potencialiai kosminę, net metafizinę tematiką.
Galop yra atvejų, kur be galo paprastas, savaimingas tikrovės procesas taip peršviečiamas
vaizduotės, kad įvyksta metamorfozė, staiga nepaprastai praturtinanti ir supoetinanti šį smulkų
momentą. Štai, pavyzdžiui, įvykis: nuskrido paukštis ir, atrodytų, ištirpo danguje, o Radauskas rašo:
Paukščio forma ištirpo vėjy,
Spindulių sūkury ties jūra,
Ir jo balsą perėmė oras,
Kurs nustebęs, džiaugsmingai gieda
Apie didelę, spindinčią žuvį,
Apie žalią palmę ant kranto,
Kurioje tas paukštis tupėjo,
Nuo kurios pakilo į dangų.

„Paveldėjimas“ (Žaibai ir vėjai)

Oras nelyg staiga įgyja paukščio prigimtį ir sąmonę —kaip tik nustebinęs tokios
transformacijos džiaugsmas ir yra Radausko įvykis, kuris vadinasi poezija. Tai visiškai tolygu poeto
nustebimui, netikėtai radus efektingą ritmą ar gražų įvaizdį.
Žaibų ir vėjų eilėraštis „Žiemos darbai“ yra vienas iš daugelio visoj Radausko kūryboje,
išplėtojęs tokio principo metamorfozę į sudėtingą santykiavimą tarp gamtos ir žmogaus. Pacituosim
tik pirmą posmelį:

Žiema sminga žemėn kristalais

Ir nučiuožia ledo stalais
Ir pabyra brangiais metalais
Ir prabyla apaštalais.

Po šiuo tekstu, žiemos aprašymu, glūdi kitas, implikuotas, nelyg „antrinis procesas“, kuriame
žėrinčios snaigės primena vaizduotei liepsneles, o liepsnelės nuveda į žmogišką ir į dievišką
dimensiją — Šventosios Dvasios nusileidimą, tuo gamtą ir Evangeliją tam tikru atžvilgiu
prilygindamos įkvėpimo momentui žiemos peizaže.
Kartais užtenka paprastos metaforos gamtos procesams aprašyti, nelyg jie būtų reikšmingi,
net fatališki žmogaus gyvenimo įvykiai. Šitaip atrodo rudens saulėlydis, atsimušęs užšalusioj baloj:
„Pirmutiniais sidabro peiliais / Ant klanų ruduo pasipjovė.“ Rinkinyje Strėlė danguje saulėlydis
savo ruožtu transformuojasi į kraują ir mirtį, kada jis įvyksta kaip poeto kūrybinis aktas:

Aš — kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas

Medžiotojas į praskrendantį arą
 Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę
Ir visą vakarą krauju užpylė,
Ir numirė diena.

Subtilesni atvejai, kai iš pirmo žvilgsnio visai ir neatrodo, kad prieš mus gamtovaizdis.
Skaitydami eilėraštį „Blondinių gatvė“ rinkinyje Žaibai ir vėjai matome tuščiom akim „blondines“,
kurių plaukus paauksavo vandenilio peroksidas, „lašėdamas iŠ debesio į žemę“. Jos priklauso
Prozerpinai, pragaro valdovei, kurios „obuoliai pro jas nurieda į geltoną dieną“. Vakare, blondinėms
sugulus „ant giedančių grindų“, pas jas ateina angelai „šypsodami po sidabrinėm kaukėm“. Skaitant
eilėraštį žmogiškoj ir mitologinėj plotmėj, trūksta duomenų jam „iššifruoti“, nes nėra rakto į jo
savitą logiką. Tačiau jaučiame, kad vyksta griežtai kontroliuojama, aiški progresija, nelyg prasmės
parodija, nuo vandenilio debesies per auksines upes, tekančias blondinėms ant pečių, per geltonus
dienos obuolius iki pat sidabrinių nakties angelų. Ir tada suvokiame: eilėraštis aprašo vakarėjančią,
mirtim dvelkiančią rudens dieną ir gatvę su pageltusiais medžiais, kurių lapus apšvietę saulės
spinduliai padaro juos panašius į myriop krintančius aukso obuolius ir kur pro rausvą naktį su vėjo
šlamesiu ateina sidabrinės žvaigždės — „angelai“. Šitaip užmaskuotas gamtovaizdis suteikia
tikrovės potekstę visam veiksmo siurrealizmui, palikdamas betgi atdaras duris įvairioms
asociacijoms iš kitų vaizduotės ir būties plotmių. Šia proga galima pasakyti, kad gana dažnai
Radausko vėlesnieji eilėraščiai atsiranda iš įvaizdžio užuomazgų, susikūrusių gerokai anksčiau.
„Blondinių gatvės“ geltoni lapai, žvaigždės, vėjas ir net pati blondinė jau figūravo rinkinio Strėlė
danguje eilėraštyje „Malda į blondinę“:

Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus,

Ir žvaigždės didelės į tavo langines
Kaip paukščiai beldžiasi, ir gelstančios alėjos
Maldauja verkdamos pasigailėt manęs.

Čia visai aišku, kad prieš mus gamtovaizdis, ir šiuo atveju angelas, už kurį reikia melstis, yra
pats Radauskas, su išdykusią šypsena patogiai įsitaisęs savo eilėraštyje.
Radausko daugiau ar mažiau paslėptą šelmišką šypseną galima jausti kone visuose jo
eilėraščiuose, kad ir apie ką jie būtų. Humoras padeda sukurti tam tikrą distanciją tarp jausmo ir iš
jo gimusio teksto; tai ir yra dydis, kuriuo matuojamas Radauskui svarbus menas kaip žodžių
žaismas. Vienas iš efektyviausių būdų sukurti tokį estetinį nuotolį — suplakti humorą, arba tiesiog
gyvenimo džiaugsmą, su žiaurumu arba su kokia nors nelaime, tiesiog katastrofa. Katastrofa
Radauskui įvyksta, kada susiduria du pasauliai — „tikrasis“ ir „pasaka“. Tai du „jėgos laukai“,
kurių tarpusavė kova taip pat yra poezijos aktas. Jiems susikirtus, pasaulis toks nepajėgus
absorbuoti „pasakos“ kūrybinės fantazijos, kad sutrupa triukšmingoj katastrofoj, o poezija tokia
nepajėgi įsileisti „pasaulio“ kategorijų (meilė ir gailestis žmogui, pagarba tėvynei, filosofinės ar
kitokios idėjos ir t.t.), kad niekados negali funkcionuoti kaip pasaulio uždavinių vykdytoja, pavaldi
jo reikalavimams ir juose randanti savo prasmę. Iš tos poezijos nepriklausomybės kai kurie kritikai
ir pasidarė išvadas apie „tuščiavidurę“ Radausko poeziją. Linksmų, lengvabūdiškai tragiškų
situacijų Radausko eilėraščiuose itin daug - kartais net atrodo, kad tai yra dominuojantis tematinis
motyvas. Jis dažniausiai kuriamas taip, kad išeitų kokio nors pagrindinio veikėjo pasakojimas.
Viena iš tokių veikėjų yra jauna, gaivališka ir galinga moteris iš raganų ar iš mitologijos pasaulio,
entuziastiška centrinė figūra katastrofiškoj audroj. Vienas iš pirmųjų įvaizdžių, įdomu pažymėti, yra
paties poeto „aš“, jojantis ant žaibo Fontano eilėraštyje „Pasiutęs žydėjimas“. Vėliau, Strėlėj
danguje jis jau „Jaunutė ragana, vardu Kornelija“, „graži“ Kornelija, „bjauri“ Kornelija, „žiauri“
Kornelija, kuri vaikiškai kvatodama pliekia žaibo botagu lyg eržilas įšėlusią jūrą taip, kad „bangos
užkloja žvejus ir valtis, / O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos / Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.“
Net ir obuoliai, ir tie, „rausvi kaip kūdikiai, / Žemėj sudužę baisiai klykia“, o pati Kornelija
išsirenka stipriausią berną ir pakloja jam „paparčiuos raudonus plaukus“. Kornelijos seserį Venerą
pirmąkart pastebime Fontano eilėraštyje „Eros pradžia“, kur saulė „šoka vieškelio klane, / Raudona
ir aistringa“, ir iš to šokio gimsta Venera:

Jos šokio vyne ir ugny

Išsiskleidžia Venera, —
Ir štai prasideda many
Širdies ir meilės era.

Žiemos dainoj Venera, kaip ir Kornelija, audros mostu visiškai sunaikina kaimą ir žvejus, „jos
gėdingo gimimo liudininkus“, ir po to „eina pajūriu į artimiausią smuklę, kur dar šiąnakt su
pravažiuojančiu pirkliu pradės savo linksmą ir purviną, begalinių triumfų kupiną žemės gyvenimą.“
Tam pačiam rinkiny yra ir kitas to įvaizdžio aidas — pro sodą pralėkusi „audros dievaitė žaliaakė“,
„žaibais žibuokles plakdama“.
Užuot smerkus Radauską už tokį žiaurų amoralumą, skaitytojui vertėtų pagalvoti, kokie
bejėgiai mes esame prieš tą nežinomą galią, kurios gyvenime kartais visai nesuprantame, o
mitologijoj ir literatūroj vadiname likimu, religijoj — „Dievo valia“. Su Dievu vienintelis tinkamas
santykis yra malda, o kaip su menu ir gyvenimu? Radauskas pasirenka galingiausią žmogaus ginklą
— parodiją, humorą, nes nėra pasaulyje jėgos, kuri ką nors reikštų, kai pasidaro juokinga, net ir
tada, ar galbūt tuo labiau, kada ji ir toliau lieka pabaisa — naikintoja.
Užtat Radausko poezijoj yra tiek daug karnavalo elemento, tiek juoko, per amžius aidinčio,
kada, anot poeto, „Tamsta, angele, meldies“. Rasime jo poezijoje linksmai su mirtim bendraujančią
„Mugę“ (Žaibai ir vėjai), kur „Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę, / Gondolos pasikėlė, ir nulėkė
drugiai“ ir kur „Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį“, tuo tarpu „Mieguistas mugės
dievas į krūmus saulę tempia, / Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu“ (prisiminkime vakarą
eilėraštyje „Strėlė danguje“). Rasime Kristaus ašarų (Lacrimae Christi) prisigėrusį žmogų, linksmai
krintantį per nepadorią raudonai dėmėtą erdvę, nebeatskiriantį amore sacro nuo amore profano,
glamonėjantį Veneros kūną, kuris čia pat ir pavirsta Nukryžiuotuoju:

Jis mėgina keltis ir griūna.

Rankos glosto dievišką kūną.
Pro erškėčius ir pro vinis
Tyliai liejas rausva ugnis.
O amore sacro e profano!

Atvirkštinis Veneros įvaizdžio įsikūnijimas yra prozos eilėraštyje „Madona su muse“ (Žaibai
ir vėjai), kur Madona išeina, Kūdikį palikusi, į nuodėmingą gatvę, žemės karnavalą.
Radausko homeriško juoko esmė — ne kas kita kaip humoristinis — dėl sveikos
perspektyvos — labai Radauskui švento dalyko — kūrybos momento ekvivalentas, kada poetui
neegzistuoja niekas, išskyrus stebuklus, vykstančius kažkur paslaptingose erdvėse jo paties sieloj.
Galingiausias šio belaikio kūrybos momento patvirtinimas yra eilėraštis „Trys eilutės“ iš Žaibų ir
vėjų, kur prieš akis praeina ištisa istorinė panorama, pasibaigianti totaline žmonių pražūtim, o
simbolinė figūra, „Jis“, sėdi ir rašo pirmą, antrą ir trečią eilutę.
Šitoks eilučių rašymas prilygina momentą amžinybei ir kartu anuliuoja nepermaldaujamą ir
fatališką gyvenimo procesą — laiką. Kovojęs su likimu, Radauskas stoja ir prieš laiką, taip pat
savuoju — poetiniu būdu per įvairius jo įsikūnijimus komiškoj ir tragiškoj prasmėj ir beprasmybėj.
Kartais laikas yra nelyg substancija, kaip pomirtiniuose 1978 metais išleistuose Eilėraščiuose
(1965-1970), kur balti malūnai mala laiką, ir jis virsta sniegu, gruodžio mėnesio rankomis,
laikančiomis „bažnyčių bokštus už sparnų“ taip, kad jie nebegali paskristi, o su jais, aišku, ir
Viešpaties angelai. Kartais laikas yra stebuklas, kokius visad randame poezijoj: „Čia, kur Vermeero
paveiksle laikas pavirto į šviesą, / Spinoza aiškino tulpėms, kad Dievas tarp jų gyvena“, taigi
ženklas mažo tikėjimo mirtingiesiems. Dažnai randame Radausko laiką kaip savotišką
antisubstanciją, nebūseną, vietą, kur laikas apsireiškia kaip niekas, nesibaigianti tuštuma. Tokį jį
matome eilėraštyje „Vilties žlugimas“ (Žaibai ir vėjai):
 Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas — spes metaphysica, dygus ir
sausas kaip ežys, prisiglaudęs tarp uolų, tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui.
Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį, ir Aquarijaus žvaigdynas, plaukdamas pro šalį,
apvertęs tuščią urną, papildo pavargusio laiko atsargas.

Žmogiškas tokio augalo ekvivalentas Radauskui yra ta mūsų viltis ir tas ilgesys, kuris traukia
mus, nelyg į Niliūno Eldoradą, į tolimas visa ko tobulo išsipildymo šalis; tokion šalin ir išplaukia
keleiviai eilėraštyje „Loto fagų šalis“ {Žiemos daina), kur jiems lemta amžinai mirti ir nenumirti:

Lotofagai išneša juos iš lotoso girių ir paguldo mirštančius saulėj, ir jie vos girdimai rėkia,
bado ir troškulio draskomi, ir niekad nemiršta (saulė niekad nesileidžia Lotofagų krašte, ir ten
niekas neskaičiuoja laiko).

Lengviau suvokti, kad prieš mus ne herojiškas ir ne tragiškas, o estetinis išgyvenimas, kada
prisimenam iš šio eilėraščio branduolio Žaibuose ir vėjuose išaugusį kitą — „Karšta diena“, kur tas
pats momentas pavirsta į saulėto grožio paguodą ir ekstazę:

Dangų rėžia kiparisas plonas,

Ir karštos dienos odekolonas
Liejasi peizažui ant žaizdų.
Švelnios adatos subado širdį,
Alpdama ji šypsosi ir girdi
Savo riksmą ir negali mirti,
Kaip negalim mirti aš ir tu.

Simboliškas tokios nesibaigiančios mirties būsenos ekvivalentas Radauskui yra statula. Šis
įvaizdis yra taip pat intymiai susietas su pačios kūrybos principu. Todėl, kaip matėme, įkvėpusi
poetą Mūza pas jį atėjo kaip statula nematančiom akim, kaip jau anksčiau Strėlėj danguje „aklos
deivės“, kurios „parke nemato / Spindulių, žiedų ir žolių“. Tam pačiam rinkiny yra ir pats meno
dievas Apolonas, praeinąs kaip klasikos statula, o ne kaip, tarkime, jauna ir gyva figūra. Pagaliau
kaip tobulą priešingybę vilties laiko sustingimui į amžiną nebūtį Radauskas įveda ir patį
imanentinės, kantrios meno substancijos — marmuro motyvą Žiemos dainoj:

Marmuras laukė Fidijo, Polikleto, Mirono, kol po jų kaito smūgiais pavirto Pergalės sparnu,
atleto koja, pusiau ištiesta deivės ranka, globiančia prie savęs nustojusią svaidyti žaibus,
prijaukintą, nutilusią erdvę. („Kantrybė“)

Statula ir ragana, arba Venera ar Kornelija, yra kaip antipodiniai įsikūnijimai to paties meno,
poezijos principo. Juos sieja ne tik išorinė galimybė, kad, sakykim, Venera ir Apolonas gali lengvai
pavirsti statulomis, bet ir tas esminis bruožas, kad jie abu gali būti menininko simboliai, nes, kaip ir
pats radauskiškas poetas, jie nėra užsiangažavę toje realybėje, kurią nejudėdami stebi arba
dionisiško džiaugsmo priepuolyje katastrofiškai griauna. Tarp jų ir tikrovės visuomet lieka tam tikra
distancija, pajuntama kaip tariamas jausmo nebuvimas, nesigailėjimas, neturėjimas pykčio,
nesirūpinimas mirtingųjų likimu. To paties iš savęs laukia ir Radauskas, suprasdamas tokią emocinę
distanciją kaip reikalingą sąlygą kurti. Pats šis principas daug kartų įsikūnija jo eilėraščiuose
įvairiais implikuotais arba net tiesioginiais pavidalais. Vienas iš subtilesnių tos emocinės distancijos
realizavimo būdų matomas eilėraštyje „Vakarinė aušra“ iš Strėlės danguje, kur du reikšmingą
emocinį krūvį turintys elementai — mirtis ir vakaras — trapiai įsikūnija kaip natiurmortas, ne
organiška, bet dirbtinė kompozicija:

Jauna šokėja guli prie širdies

Pasenusio pasaulio. Patefonas
Per išsibaigusią plokštelę eina
Šlamėdamas kaip vėjas! O aušra,
Atplaukusi pro šaltą lango stiklą,
Nedrąsiai veidrody pasikartoja
Ir, gesdama lakuotame stalely,
Ant sienos mato temstančią graviūrą:
Siaurom akim japonų kurtizanę,
Kuriai suknelėj žydi chrizantemos,
O jai už nugaros iš gelsvo rūko
Bešaknis medis auga danguje.

Gulinti šokėja, pasibaigus plokštelė, gęstanti diena ir danguje, nelyg išlaisvinta siela, bešaknis
medis sudaro seriją ženklų, įtaigojančių mirtį. Tačiau mirtis yra ne tikrovė, o tematinis elementas
rūpestingai išbalansuotoje pasikartojimų ir priešpriešų struktūroje: jauna šokėja —senas pasaulis;
išsekusi gyvybė — tebegrojanti tuščia plokštelė; šokėja — kurtizanė, viena gulinti, kita skęstanti
ateinančioj tamsoj. Šokėjos buvęs judesys ironiškai tęsiasi plokštelės beprasmiškam sukimesi.
Aušra, palengva silpdama, kartojasi veidrodyje ir stalelyje (stalelis iš viso neatspindėtų šviesos taip
ryškiai kaip veidrodis, o dabar, temstant, šviesos gesimas staiga primena mirštančio žmogaus akis).
Šaltas langas atitinka paveikslo rėmus, kaip lango perskyrimai - paveiksle medžio šakas; žydinčios
temstant chrizantemos — nykstančią šokėjos gyvybę. Tiesa, šis eilėraštis, kaip ir „Blondinių gatvė“,
turi savo atbalsį prozos eilėraštyje „Veidrodžio darbai“ (Žiemos daina), kur vidunaktį matome kažką
gulint ant kilimo „su juoda dėme smilkiny, ir veidrodis iš lėto paduoda jį kitam, o tasai jį perlieja į
sekantį, ir taip jie dirba ligi pat aušros, kol paskutiniajame belieka vien tik tamsi dėmė, bet ir ši
pagaliau išnyksta.“ Vadinasi, to lavono, kaip ir anos šokėjos, iš tiesų niekad ir nebuvo, bet buvo tik
visą struktūrą organizuojantis estetinis įvaizdis.
Šią struktūrą stebėdami be ypač gilios analizės pradedam suprasti, kad jos binarinių
pasikartojimų sistema, proporcijos, balansas yra tikrasis eilėraščio turinys, kuriam daiktai, procesai
ir personažai yra tik priemonės, padedančios šį tobulų simetrijų žaidimą persmelkti žmogiško
jausmo liūdna šiluma. Jausmui šitaip ateinant lyg per užtvaras ir iš toli, ryškėja mintis, kad
Radausko poezijoj svarbų vaidmenį vaidina kaip tik šitas išgyvenimo, emocijos pavertimas save
aprašančiu ir kuriančiu vaizduotės pasauliu. Meninės išraiškos siekiama ne per tiesioginį ir
asmenišką angažavimąsi jausmui ir tikrovei, o per abiejų neutralizavimą, persunkiant juos pro
estetinių priemonių sluoksnį. Todėl poezija tampa panaši į simetriškai ornamentuotą baroko muziką,
kur, anot Radausko, „Bacho fleita gieda apie mirtį / Kaip apie pavasarį — ramiai.“
Estetinė perspektyva kartais pasiekiama nukreipiant skaitytojo dėmesį nuo „turinio“ — įvykio
į „formą“ — tą įvykį supantį įvaizdžių tinklą. Eilėrašty „Vidudienis“ (Žaibai ir vėjai) skaitome:

Jisai, sušukęs, kad neturi sielos,

Iš kreivo bokšto ėmė kristi žemėn.
Po juo blizgėjo ežerai monetom
Ir žolės mito pieno burbulais.

Žmogus krinta, jo mirtis atsitraukia, o į avansceną išeina saulėje tvyksantys ežerai ir pienių
galvos tartum burbulai, taigi gamtovaizdis, pats savaime neturintis jausmo, kaip „jisai“ neturi sielos.
Kitais atvejais jausmą „užspaudžia“ ne įvaizdžiai, o garsų struktūros ornamentacija, kaip eilėraštyje
„Melancholija“ {Strėlė danguje):

Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali,

O, melancholija šio vakaro tyli.

Posmelis pirmuoju semantiniu sluoksniu perduoda informaciją visai ne apie liūdesį, o apie
garsų žaismą: lel-, len-; lij-, l/in/ij; -ily-, -ali-, -yli, — ir melancholiška su implikuota lelija,
vadinasi, su posmelyje dominuojančios metaforos pačia šaknimi. Matome, nelyg girdėtume,
muzikos linijas, išlenktas grakščiu lelijų liūdesiu. Tik po to suvokiame, kad vienintelis įmanomas
ryšys tarp lelijų ir melancholijos egzistuoja tik kultūros istorijoj, mene, poezijoj ir religijoj ir kad dėl
šitos tradicijos, įaugusios į mūsų dvasią, mums patiems to aiškiai net nežinant, Radausko garsų
pynė atsiliepia kaip giliai išgyventa estetinė prasmė.
Bet ar išvengė Radauskas nuogos asmeniškos gaidos savo klasiško Olimpo giesmėj? Nevisai
— yra eilėraščių, kurie nustebina savo paprastai ir tiesiogiai išsakytais dvasios sutemų momentais.
Kaip poetas, jis galėjo rašyti:

Aš — kaip strėlė, kurią netekęs proto

Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.

Kaip žmogus, jis rašė:

Ir tu per sniegą temstantį brendi,

Ir tu kaip vėjas nieko nerandi.
Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti,
Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti.
Ir vien tik rankom nosinę draskai,
Ir draikos vėjyje žili plaukai.

Tačiau būtų netiesa ir poeto atminimo įžeidimas sakyti, kad būtent tais momentais jis išsakė
tikriausią savo dvasios tiesą. Lygiai taip asmeniškai teisingi ir daug tikriau išreiškiantys Radausko,
kaip žmogaus ir poeto, esmę yra jo nerūpestingi, entuziastiški eilėraščiai, pilni spinduliuojančio
grožio bei didelės ir saulėtos meilės gyvenimo stebuklui.
Stebėtasi, kad Radauskas „neišsirašė“, neprarado poeto įkvėpimo, originalumo, kūrybinės
fantazijos ir sugebėjimo. Iš tiesų jis galbūt niekad ir „neišsivystė“, nes jau nuo pat Fontano matome
visą nuolat besikartojančią jo tematiką ir menines priemones, tik kaskart tobulesnes, galop tokias,
kad sudarytų ir iliuziją, ir tikrovę genialaus persilaužimo į naują kūrybinę dimensiją.

Rimvydas Šilbajoris
 Eilėraščiai š rinkinio „Fontanas“ (1935)

„Pasakos“ apeiti negalima. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Fontanas“ H. Radauskas išleido 1935
m. Lietuvoje. Daug kam, net iš poetų, šis rinkinys nepatiko. A. Miškinis sakė, kad H. Radauskas yra
grynas formalistas, nes „ne tiek širdim kalba, kiek dailina eilėraščius plunksna“. H. Radauskas
pirmas iš lietuvių poetų siekė eilėraštį konstruoti, padaryti iš žodžių kaip daiktą. Jis labiau
pasikliovė ne jausmu, o intelektu ir vaizduote. Jausmas liejasi laisvai, tiesiogiai, o intelektas ieško
pastovesnių formų. Iš pirmojo rinkinio žinomiausias eilėraštis — „Pasaka“. „Pasakos“ apeiti
negalima:

Pasaka

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,

Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,

Pro gnomų požemiuose suneštus turtus —
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.

Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.

Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą

Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
 Šiame eilėraštyje susiduria tikrovė ir Pasaka. Tikima tuo, kas labiausiai neįtikima tikrovės
požiūriu (Kalba akmuo ir medis nebylys). Tikrovė paspendžia savo tinklus vaizduotei, bet vaizduotė
yra neįveikiama, ji sparnuota Pasakos galia. „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, — tai viena
įdomiausių poetinių deklaracijų. Įsigilinkime — eilėraštis teigia vaizduotės (arba Pasakos)
svarbumą, netgi pirmumą, bet vaizduotė eilėraštyje sudrausminta, suvaldyta, išreikšta griežtomis
formomis. Eilėraštis parašytas silabine-tonine eilėdara (jambu), jo ketureilės strofos tiksliai
surimuotos (nelyginės eilutės — moteriškais, lyginės — vyriškais rimais). Konstruktyvi eilėraščio
kompozicija, turinti tris logiškas dalis: pirmoji, pažymėta vienodomis eilučių pradžiomis „Pro...“,
išreiškia vyksmo visuotinumą (ryškios priešpriešos: traukinys — geležinės durys, gervių virtinė —
gnomų požemiai). Antroji dalis — įprasmina Pasaką, jos motyvus. Trečioji dalis (paskutinė strofa)
yra išvadinę, išreiškianti tarsi atvirkščius tikrovės ir Pasakos santykius. Kiekvienos dvi pirmosios
dalies eilutės pagal sandarą paralelios, o pagal turinį — opoziciškos: pirmoji eilutė atvira (traukinys,
telefono vielos), antroji uždara (užrakintos geležies durys). Trečioji „šalta“ (šaltas žiburys),
ketvirtoji — „karšta“ (karšta ašara). Antrosios strofos pradžia pakartoja ir kartu praplečia atvirumo
— uždarumo priešpriešą. Pasaka atskrenda, o pasaulis yra paspendęs savo tinklą „ant žemės
vieškelių, takelių ir takų“. Didžiąja tikrovės ir Pasakos priešprieša įprasminamos ir dalinės
priešpriešos. Pasaka — „atogrąžų karšta plaštakė“, ji susiliečia su „karšta ašara“. Svarbios ir
garsinės jungtys — viena iš formos konstruktyvumo apraiškų (pirmoje dalyje dominuoja garsinė r
tema, antroje svarbesnė — I, trečioje — pasikartoja s, t, k, „įgarsinančios“ „pasaką“ ir „tikiu“).

Kūdros rytas

Ties pasenusia, nerege kūdra,

Kur pavasaris linksta beržais,
Rytas juokias akim perlamutro,
Naiviais akvarelės dažais.

Karalystėj naujagimio vėjo

Žaidžia lapais krūmokšniai jauni,
Ir aušrinė mazgoti pradėjo
Aukso kojas aklam vandeny.

Begalinis liūdesys
Ant melsvo fono — žvaigždės blyškios.
Naktis kaip ašara šviesi.
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.

Pavasario gėlė tyli

Žolėj geltoną veidą slepia.
Pasaulis liejasi ir kvepia
Liūdnam mėnulio spinduly.

Danguj apalpę žvaigždės guli.

Naktis betikslė ir šviesi.
O, senas, virpantis mėnuli,
O, begalinis liūdesy!

Pirmasis ledas

Pirmutiniais sidabro peiliais

Ant klanų ruduo pasipjovė.
Išbarstytos briliantų eilės
Lyg sultono naujai sugulovei.

Tarp dangaus ir tolio mėlynės

Pakabino beržyno tinklą.
Spindi upės akys ledinės,
Ir tyla vidudieniui tinka.

Nepasilenkiu ir nepakeliu
Briliantų nuo plono stiklo.
Nematys vagių nei auksakalių
Šitos brangakmenių kasyklos.

Rytas geležinkelio stoty

 Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais.
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.

Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo

Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.

Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę

(Sapne, po laikrodžiu, kur rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis
Ir Morzė mirksi mirgančiu variu.

Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą —

Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.

Praktinės užduotys ir klausimai

Pasirinkite vieną iš pamokoje skaitytų H.Radausko eilėraščių ir išnagrinėkite jį pagal
pateiktus klausimus.
„Kūdros rytas“
1. Kuriuo žodžiu nusakoma eilėraščio erdvė? Kuriais vaizdais ji patikslinama? Kokiomis
poetinėmis priemonėmis kuriami tie vaizdai?
2. Eilėraščio laikas įvardytas jau pavadinime — rytas. Kaip eilėraštyje jis patikslinamas ?
3. Prasidėjęs peizažo fragmentu, toliau eilėraštis virsta poetiniu pasakojimu. Apibūdinkite šį
pasakojimą. Išvardykite visus jo veikėjus ir jų veiksmus. Kokia nuotaika šiuos veiksmus sieja? Kokį
veiksmą laikytumėte poetinio pasakojimo kulminacija? Kodėl?
4. Aptarkite, kokiomis poetinėmis priemonėmis kuriamas poetinis pasakojimas.
5. Koks motyvas sieja eilėraščio pradžią ir pabaigą?
6. Eilėraštyje derinami proziški ir poetiški vaizdai. Kurį iš jų laikytumėte proziškiausiu, o kurį
— poetiškiausių?
7. Apibūdinkite viso eilėraščio nuotaiką.

„Begalinis liūdesys“
1. Žvaigždžių ir mėnulio motyvai dažni romantikų eilėraščiuose — jie padeda sukurti
svajingą nuotaiką, lyrišką, lyrinio subjekto išgyvenimus parodantį peizažą. Kaip šiuos motyvus —
lyriškai ar ironiškai — interpretuoja Radausko poetas? Atsakymą pagrįskite citatomis.
2. Eilėraštyje kuriamas pavasario nakties vaizdas. Kiekviena strofa — šio vaizdo fragmentas.
Aptarkite kiekvieną jų ir apibendrindami nusakykite, koks motyvas juos sieja.
3. Raskite eilėraštyje neoromantikams būdingų motyvų.
4. Liūdesio tema kartojasi kiekvienoje eilėraščio strofoje. Kaip ji susijusi su nakties vaizdu?
5. Aptarkite lyrinio subjekto kalbėjimo būdą. Kaip jis pasikeičia eilėraščio pabaigoje?
6. Apibendrindami trumpai nusakykite eilėraščio temą.

„Pirmasis ledas“
1. Kaip parašytas eilėraštis — kaip lyrinio subjekto monologas, pokalbis, poetinis
pasakojimas ar aprašymas? Atsakymą pagrįskite citatomis.
2. Trumpai apibūdinkite šiame eilėraštyje papasakotą istoriją. Kas yra pagrindiniai jos
veikėjai?
3. Kokiomis poetinėmis priemonėmis kuriamas rudens pabaigos-žiemos pradžios vaizdas?
Kuo šis vaizdas neįprastas?
4. Išrinkite visus ledą reiškiančius žodžius. Kokia tema juos sieja?
5. Kurioje eilėraščio vietoje pasirodo lyrinis subjektas? Koks jo santykis su pasakojama
istorija?
6. Remdamiesi citatomis, pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad eilėraštyje kalbama apie tai,
kad grožis yra neįkainojamas.

„Rytas geležinkelio stoty“

1. Eilėraščio erdvė įvardyta jau pavadinime — geležinkelio stotis. Kokiomis detalėmis ji
apibūdinama? Kokias dvi šios erdvės plotmes galima išskirti?
2. Eilėraštyje gretinami „nepoetiški“ (buitiniai, techniniai) ir poetiški gamtos motyvai.
Išrinkite juos. Kurioje teksto vietoje vyrauja vieni, o kurioje — kiti? Kurioje vietoje jie jungiami?
3. Eilėraštyje ryškus pasakojimo elementai. Kokie? Išvardykite pasakojimo veikėjus. Kuris iš
jų yra pagrindinis, o kurie — šalutiniai?
4. Kokiais veiksmais eilėraštyje apibūdinama prasidedanti diena? Kaip ji paveikia aplinką ir
žmones? Išrinkite žodžius, nusakančius šį poveikį.
5. Kurią eilėraščio vietą galima laikyti kulminacine? Kodėl?
6. Eilėraštyje ryški būties-nebūties opozicija. Kuriai jos pusei priklausytų rytas? Ką galėtume
priskirti kitai opozicijos pusei?

46 pamoka.

HENRIKO RADAUSKO KŪRYBA

Pamokos turinys
 G.Viliūnas „Keletas estetiškų Henriko Radausko eilėraščių“ (kūrinių interpretacijos).
 H.Radausko eilėraščiai iš rinkinio „Strėlė danguje“ (1950).
 Kūrybos apibendrinimas.

Giedrius Viliūnas
Keletas estetiškų Henriko Radausko eilėraščių

Henrikas Radauskas (1910-1970) — vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių poetų,

nuosekliausias estetizmo — pažiūros, kad mene svarbiausias dalykas yra pats menas, jo vidinių
dėsnių realizacija, — idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje.
Poetas augo prie Panevėžio, Rozalimo valsčiuje, Gikonių kaime, mokėsi Panevėžyje ir
Kaune, dirbo knygų leidybą mokykloms prižiūrinčiame Švietimo ministerijos padalinyje,
leidykloje, po Antrojo pasaulinio karo, pasitraukęs į JAV — vienoje didžiausių pasaulyje Kongreso
bibliotekoje Vašingtone. Garsėjo kaip „menų alkoholikas“, pripažino tik vieną domėjimosi vertą
gyvenimo sritį — meno kūrybą; labiausiai mėgo XIX a. pabaigos-XX a. pradžios rusų, lenkų,
vokiečių, prancūzų poetus, impresionizmo dailę, baroko muziką; sekė modernųjį kino meną; su
savo artimu bičiuliu, poetu Alfonsu Nyka-Niliūnu, noriai diskutuodavo apie žodynus, vieno ar kito
poetinio metro vartosenos galimybes. Išleido iš viso penkis poezijos rinkinius — pirmasis jų,
„Fontanas“ (1935), išėjo dar nepriklausomoje Lietuvoje, o kiti („Strėlė danguje“, 1950, „Žiemos
daina“, 1955, „Eilėraščiai“, 1965, „Eilėraščiai 1965-1970“, 1978) — išeivijoje, JAV. Lietuvoje
Radauskas vėl žinomas nuo 1980 metų, kada Vilniuje išleista jo poezijos rinktinė; ir jo
populiarumas vis auga.
Henriko Radausko poezija neįprasta tuo, kad joje sunku apčiuopti autoriaus jausmus,
nereiškiamos jokios visuomeninės idėjos, neaprašoma tikrovė. Radausko poezijos šaltinis — menas,
kultūra, jau išbandytų, nugludintų, prasmių prisodrintų poetinių motyvų žaismas. Radauską reikia
skaityti sąmoningai, atpažįstant jo naudojamus įvaizdžius, jautriai įsiklausant į vidinius meninio
teksto sąskambius, gėrintis jo audiniu, vidinėmis garsų, spalvų bei formų dermėmis. Poeto
estetizmas nereiškia atsiribojimo nuo tikrovės, kūrybos neturiningumo, — priešingai, jo
eilėraščiuose ataidi ir audringo laiko įvykiai, švyti pasaulio grožio kibirkštys, poezijos visumoje
atpažįstama tam tikra būties samprata, — tik visos šios žmogiškos patirtys lūžta per meno kūrinio
prizmę, tarsi gintare sustingsta trapioje, tačiau kristališkai tyroje ir taisyklingoje poetinėje struktūroje.
Radauskas — modernus poetas, perėmęs XX a. Vakarų poezijos naujoves, atsiliepęs į sparčiai
besiplėtojančios to šimtmečio literatūros srovių ginčus. Jo lyrikai nesvetima ironija, ankstyvajai netgi
parodijos elementai; būdingos drąsios poetinio vaizdo transformacijos, kartais primenančios
siurrealizmo dailę; dalis eilėraščių labai prisodrinta kultūros įvaizdžių, kuriems atpažinti reikia
didelės erudicijos; vėlyvojoje kūryboje gausu niūrokų, katastrofinių vaizdų bei nuotaikų. Tačiau
Radausko lyrikoje nestinga ir visiškai skaidrių, šviesių eilėraščių, kupinų gyvenimo džiaugsmo ir
grožio pajautos. Dėl darnios klasikinės formos — taisyklingos eilėdaros, tikslaus rimavimo —
Radausko eilėraščiai lengvai įsimenami, virsta savotiškais poezijos mylėtojų „slaptažodžiais“.
Keletą tokių skaidrių Radausko eilėraščių čia ir panagrinėsime.

Peizažas

Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj

Du medžiai rieda tartum rutuliai,
Ir skamba vėjai, slidūs ir stikliniai
Aplink medžius, dainuojančius žaliai.

Nuo kalno upėn ritasi peizažas.

Dangus ir saulė tyška į šalis.
O lapuose paklydęs, cypia — mažas,
Geltonas kaip viščiukas spindulys.

Žodis „peizažas“, reiškiantis gamtovaizdį, mums pirmiausia asocijuojasi su tapybos žanru.

Gamtovaizdžius ypač mėgo piešti dailininkai romantikai, gamtoje matę nesugadintos prigimties,
laisves ir grožio idealą, o žmonių sukurtose gamtovaizdžio detalėse — laiko, istorijos ženklus.
Sentimentalizmo, romantizmo laikais susiformavo ir gamtovaizdžio poezija. Lietuvių lyrikoje
peizažus gausiai kūrė Maironis; po jo šį polinkį paveldėjo ir XX a. poetai neoromantikai. Žymiausias lietuvių
peizažinis eilėraštis yra Jono Aisčio „Peizažas“, į kurį, galimas daiktas, atsiliepia ir Henrikas
Radauskas.
Radausko „Peizaže“ matyti pastangos sugriauti tiek tapybinio, tiek literatūrinio peizažo žanro
tradicinį supratimą: tikrovėje statiški gamtovaizdžio elementai čia „rieda tartum rutuliai“, gamtos
reiškiniai Įgauna jiems nebūdingų savybių (vėjai, „slidūs ir stikliniai“, medžiai, „dainuojantys
žaliai“). Dar daugiau, antrame eilėraščio posme i veiksmą įtraukiamas ir pats „peizažas“, kuris,
panašiai kaip pirmame posme medžiai, tarsi rutulys ritasi nuo kalno! Toks „peizažo peizaže“
panaudojimas visiškai nutraukia eilėraščio ryšius su realybe: pirmo posmo medžių riedėjimą,
„dainavimą žaliai“, vėjų skambėjimą ir kūniškumą dar galima suvokti kaip metaforas (dangaus fone
regimi medžiai, ypač pučiant vėjui, gali atrodyti kaip riedantys; stiprus oro srautas, kaip galima
Įsitikinti iškišus ranką pro važiuojančio automobilio langą, įgauna stangrumo), o antro posmo
„riedantis peizažas“ jau visiškai akivaizdžiai yra poeto sauvališkas įvaizdis. Tokius įvaizdžius
galima sieti su avangardistiniu menu, neigiančiu ankstesnį meną, eksperimentavusiu su tikrove,
ieškojusiu naujų meninės išraiškos būdų. (Avangardistų elgesį su meno tradicija ypač primena nuo
kalno „nuleidžiamas“ peizažas.)
Tačiau ir nepaisant šių estetinės polemikos (meno srovių ginčo) elementų, būdingų
moderniajam menui, eilėraštis išlieka vientisas, estetiškas ir turiningas. Iš pirmo žvilgsnio
šokiruojantys vaizdai jame išsidėsto tam tikru nuoseklumu, visiškai taisyklinga teksto sintaksė, darni
eilėdara.
Pirmas posmas aprašo dangų. Jame, išsilaisvinę iš savo žemiškos priklausomybės, rieda du
medžiai ir, pritariant vėjų skambesiui, dainuoja. Vartojamos grynos, sodrios spalvos (tiršta mėlynė,
žalia daina), aiškios formos, glotnios, skaidrios medžiagos (medžiai „tartum rutuliai“, vėjai, „slidūs
ir stikliniai“), — kuriamas džiaugsmingos laisvės įspūdis. Siedami su minėta estetinės polemikos
gija, galime manyti, kad taip išreiškiama nuo realybės pančių išsilaisvinusio meno laisvė, grynosios
kūrybos kaip žaidimo garsais, vaizdais, formomis džiaugsmas.
Antrasis posmas — toks pat judrus, spalvingas, bet ne toks džiaugsmingas. Pirmojo posmo
medžiams skriejant, antrajame „nuo kalno upėn ritasi peizažas“, dangaus mėlynė ir šviesa „tyška į
šalis“; skambant vėjams, medžių lapuose paklydęs spindulys bailiai „cypia“ (ne „čiulba“ ar
„gieda“). Dėl paralelės tarp pirmo ir antro posmo situacijų ir vyksmų (medžiai rieda — peizažas ritasi;
dangaus mėlynė — dangus ir saulė „tyška“; vėjai skamba, medžiai dainuoja — spindulys cypia)
atrodo, kad antrasis aprašo pirmojo pasekmes. Nors per didelius apibendrinimus iš šio truputį
humoristinio eilėraščio daryti rizikinga, galima teigti, kad antrame posme užsimenama apie kitą
meno laisvės pusę — jo griaunamąją galią, jame slypintį naikinimo impulsą. Skilinėjanti poetinį
vaizdą šiame posme atitinka ir trumpi taškais besibaigiantys sakiniai.
Radausko eilėraštis „Peizažas“ — puikus įvadas į jo poeziją. Savaip interpretuodamas
tradicinę, galbūt net konkretaus, plačiai žinomo eilėraščio temą, poetas itin aiškiai išreiškia savo
kūrybos principus. Šie principai — tai nepriklausomybė nuo įprastinių kūrybos taisyklių, poezijos
prievolių (Tradicinė gamtovaizdžių poezija — pirmiausia patriotinis žanras (prisiminkime
Maironio „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, Aisčio „Peizažą“), taip pat glaudžiai susijusi su
subjekto jausmų raiška (pavyzdžiui, Maironio „Vasaros naktys“), — viso to Radausko eilėraštyje
nėra nė ženklo), laisvas tikrovės ir paveldėtų meno ženklų perkūrimas ( „Itališka“ dangaus mėlynė
yra nuoroda į tapybą (anuomet dailininkai labai mėgo piešti saulėtus Pietų gamtovaizdžius);
Radauskas naudoja tuos pačius gamtovaizdžio elementus, kaip ir Jonas Aistis (medžiai, vėjas,
daina...); paveldėtas ir pats peizažo žanras); grynųjų estetinių formų kūrimo džiaugsmas. Tačiau
Radauskas nėra lengvabūdiškas, paviršutiniškas poetas: antroji eilėraščio strofa atsveria pirmosios
optimizmą, o eilėraščio eilėdaros tikslumas, taisyklingi rimai rodo pagarbą klasikinei eiliavimo
tradicijai.

Oro paštas

Iš voko mėlyno — tavų akių spalvos —

Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.

Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau —

Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.)

0, koks vanduo platus, kokia naktis gili!

0 tu nemoki skrist ir plaukti negali.

Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,

Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.

Turinio požiūriu šis eilėraštis visai nesudėtingas, lengvai atpažįstamas. Tai meilės eilėraštis. Jo
prasminė sandara pagrįsta keletu plačiai paplitusių motyvų, žinomų jau iš tautosakos, iš klasikinės meilės
lyrikos: laiškas kaip mylinčiųjų bendravimo priemonė (pirmas ir paskutinis dvieilis, eilėraščio
pavadinimas), pasimatymas, prisiminimas (antras ir trečias dvieilis), išsiskyrimas, ilgesys (ketvirtas
dvieilis). Poezijos burtai kyla iš subtilaus, individualaus šių motyvų išplėtojimo, nugludintos
eilėraščio kalbos, formos.
Pirmame dvieilyje (pirmoje pirmo eilėraščio posmo pusėje) minimas poetinių išgyvenimų
pretekstas — laiškas. Net nepasakyta, kad tai mylimosios laiškas, — svarbu, kad mėlyna voko
spalva primena jos (arba jo) akis, o baltas popieriaus lapas — tyrą mylinio asmens sielą. Antrasis ir
trečiasis eilėraščio dvieiliai kalba apie mylinčiųjų pasimatymą. Skiriasi jų ir likusių posmų erdvė bei
vyksmo laikas — „anuomet“, „ant kalvos“. Šį prisiminimų laiko ir erdvės skirtumą tekste pabrėžia
skliausteliai. Tarp pirmo ir antro-trečio dvieilio nusidriekia poetiški prasminiai ryšiai: praeitį
nusakančiuose dvieiliuose minimas dangus turbūt yra tos pačios spalvos, kaip ir mylimosios akys, o
debesys — balti ir švelnūs, kaip jos siela. Susikuria „dangiškos“, orinės, besvorės būsenos įspūdis
(„Oro paštas“, „Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo...“, „...dangus užgeso ... debesys nakvoti
nutūpė...“), gerai atitinkantis eilėraščio tyriausių jausmų, tykių atsiminimų nuotaiką.
Ketvirtasis dvieilis kalba apie atsiskyrimą ir vienatvę. Jei pasimatymą aprašančiuose
dvieiliuose vyravo dangaus, aukštumos įvaizdžiai, o vakaro sutemose mylinčiuosius siejo tylūs
žodžiai, tai šiame posme minimas vanduo, naktis, kurie atskiria (naktis gili — taip kaip gili
vienatvė, tyla, budinčio žmogaus siela). Antroje dvieilio eilutėje pavartotas skridimo įvaizdis
primena liaudies dainas, pasakas, kuriose toli pasilikusio mylimojo ar namų ilgesys išsakomas noru
pavirsti paukščiu, pas juos nuskristi. Skrydis, plaukimas kaip kliūties įveikimo būdai ir eilėraščio
asmenis skiriančiai nakčiai suteikia vandens savybių.
Paskutinis dvieilis dar kartą sugrįžta prie kalbos, tylos ir laiško, mylinčiųjų bendravimo
motyvo. Tai, kad abu eilėraščio asmenys nieko nesako, galima suvokti kaip juos skiriančio atstumo
ženklą, o laiškus — kaip ilgesio išraišką, kuri paskutinėje eilėraščio eilutėje hiperboliškai sustiprinta
(laiškų-ilgesio — taip daug, kaip iš dangaus byrančio sniego). Tačiau pirmoji dvieilio eilutė
parašyta esamuoju laiku, tad gali būti, kad abudu asmenys yra šalia, tiktai nesikalba. Kodėl? Todėl,
kad ir anksčiau jiems beveik nereikėjo žodžių („Aš kažką pasakiau, tu kažką pasakei...“). Mylintieji
bendravo sielomis —„Už dangų miegantį, už vakarą tykiau“. Balta laiško popieriaus spalva gali
simbolizuoti šį sielų bendravimą (galbūt nebylų: antai, pirmo posmo antroje eilutėje minimas tik
baltas lapas, o ne rašmenys). Šią balto popieriaus, sielos spalvą dar kartą primena paskutinės
eilėraščio eilutės sniegas, o mylimosios akis — dangus.
Nesikalbėjimas taip pat gali reikšti vidinę vienatvę, kurią įveikia laiškai — meilės, kuri
vienąkart išgyventa visam laikui pasilieka mylėjusiojo širdyje, atsiminimai.
Šis eilėraštis nepaprastai gražus savo spalvų simbolika, tylos, erdvės, ilgesio, gamtos ir meilės
motyvų suderinimu. Grakštų poetinį nėrinį palaiko strofų sandara, eilėdara ir intonacija. Pirmas eilėraščio
posmas yra klasikinis ketureilis, kryžminiu būdu surimuotas giliais ir švelniais rimais (spalvos — kalvos,
tavo — klevo). Jis išreiškia vientisą ir intensyvų vyksmą, eilėraščio poetinio išgyvenimo branduolį:
iš voko išslydus laiškui, subjekto atmintyje atgimsta kadaise išgyventas vakaras, į kurio atsiminimus
visiškai pasineriama. Posmas labai rišlus ir simetriškas: pirmame dvieilyje stiprėja šviesa, judesys
kyla (laiškas, tartum siela, išskrenda), antrame — šviesa gęsta, debesys (paprastai įsivaizduojami
balti kaip popierius) „nutupia“. Abu dvieilius sudaro po vieną moterišku rimu besibaigiantį sakinį.
Kiti trys eilėraščio posmai — dvieiliai, surimuoti gretutiniais vyriškais rimais. Jie išreiškia nerimastingą,
kintantį poetinių išgyvenimų bangavimą, kontrastingų subjekto būsenų virtinę. Antroji strofa kalba
apie didžiausią mylinčiųjų dvasinį artumą, beveik nereikalingą žodžių, trečioji — apie atstumą, kurį
įveikti neturima galios, ketvirtoji — apie sudėtingą rimties būseną, prasminiu požiūriu sujungiančią
ir užsklendžiančią ankstesnius posmus: eilėraščio asmenys nekalba (skirtingai negu antrame ir taip pat kaip
trečiame posme), tačiau, matyt, yra greta (taip kaip antrame, priešingai negu trečiame posme); ryšį tarp jų,
taip kaip pirmame posme, įkūnija laiškai, tik jų dabar yra ne vienas — daug. Iš dangaus byrantis
sniegas savyje sujungia popieriaus ir sielos baltumą, dangų ir vandenį (sniegas), tylą (sniegas krenta
tyliai; mylintieji nekalba) ir bendravimą (laiškai). Eilėraščio intonacijų kaitą atitinka jo sintaksė,
skyryba.
Šiais laikais mes retai kalbame apie sielą. Tačiau šiuo žodžiu nusakoma žmogaus būtybės pusė
lieka paliudyta poezijoje, kur ieškantis ją visada, kaip ir prieš šimtmečius, suranda. Radausko „Oro
paštas“ yra tokia tylių ir subtilių jausmų, gamtos ir sielos grožio kalba.

Lietus

Lietus plonom stiklinėm kojom

Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.

Miško aikštelėj senas beržas

Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
Pasaulį auksu sužavėti.
 Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.

„Lietus“ — iš tų eilėraščių, kurie išlieka dėl vienos tobulos eilutės. Kartą pamatyta arba
išgirsta, ji įstringa atmintyje, tampa priežodžiu, ilgam išlaikančiu netikėto pasaulio pamatymo džiaugsmą.
Šiame eilėraštyje tokios „karališkos“ eilutės yra pirmosios dvi:
Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Tai tikras poetinis atradimas, grynuolis, gimęs iš betarpiško, įprastų vaizdinių nesudrumsto
pasaulio regėjimo, prieinamo tik vaikams ir poetams. Visas likęs eilėraštis — tarsi šių eilučių
apsodas ir komentaras, jas pratęsiantis, išryškinantis, kaip gero meistro padarytame papuošale.
Pirmojo dvieilio taiklumą suvokiame intuityviai, be jokios analizės. Jeigu eilėraštį vis dėlto
reikia nagrinėti, galime pastebėti, kad jame slypi tam tikra garsinė, metrinė ir vaizdinė frazė, kuri
prašosi atliepiama, varijuojama. Jau pirmoji eilutė iškelia kaip lietų „pliuškenantį“ pusbalsį 1:
Lietus plonom stiklinėm kojom
Šią garsinę temą paremia formą ir erdvę suteikiantis o:
Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Eilėraštis parašytas keturių pėdų jambu su vienu papildomu nekirčiuotu skiemeniu eilutės
pabaigoje; antrojoje aptariamo dvieilio eilutėje įsiterpia viena nekirčiuota pėda, vadinamasis
pirichis.
Jambas — greito, energingo ritmo metras. Pirichis ties žodžiu bėginėja ritmą dar pagreitina,
sukurdamas savotišką kylančios intonacijos bangą, reikalaujančią tęsinio. Jį duoda antrasis posmo
dvieilis, tiksliai pakartojantis metrinę pirmojo schemą, tik su besileidžiančia intonacija (plg. pirmos
eilutės kulminacinį „bėginėja“ ir antrosios „krūpčioja“), pratęsia I, o garsines linijas ir įveda naują
ž, š, č:
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.
Nuo džiaugsmingo judėjimo apimtų detalių nepastebimai pereinama prie platesnių erdvių
(„bėginėjantis“ lietus, mojančios lazdyno šakos — visas sodas — alėja).
Antras posmas fonetiškai pagristas garsų š ir ž — šlamėjimo ir žalumos — tema. Erdvė dar
labiau platėja: miškas, pieva; pasipildo ryžtingais judesiais (purienos veržias), kartu nenustojančiais
žaismingumo („senas beržas / Iškėlė žalią kiaurą skėtį...“); retos žalumos (žalsvos šakos, kiauras
skėtis) fone auksu sutviska purienų žiedai. Nemetrinis posmo pirmojo žodžio kirtis („Miško“ — pagal
jambo schemą čia turėtų būti kirčiuotas antras skiemuo) pabrėžia žvilgsnio perkėlimą nuo namų į
platesnį gamtos pasauli, o vienintelė šio posmo nekirčiuota pėda sutampa su žodžiu sužavėti — taip
pabrėžiamas purienų pražydėjimo stebuklas.
Trečiojo posmo erdvė dar platesnė, apimanti visą kraštovaizdį (žaibas, „dundesys platus“) ir
„visą žemę“. Geltonas žaibas atliepia — ir iškelia į dangų! — purienų žiedų spindesį, taip tarsi
išpildydamas jų siekį „pasaulį auksu sužavėti“. Strofoje keičiasi rimavimo schema: vietoje pirmo-
antro posmo moteriškų rimų trečiojo antroje ir ketvirtoje eilutėje atsiranda vyriški (platus — lietus;
plg. antro posmo tos pat pozicijos skėtį — sužavėti), o jų klauzulėse* nėra papildomų nekirčiuotų
skiemenų. Šios sutrumpėjusios eilutės energingiau pabrėžia eilėraščio pabaigą. Lietaus bėginėjimo
motyvas pakartoja pirmąjį eilėraščio dvieilį, kompoziciškai uždaro tekstą ir įsitvirtina kaip
pagrindinis kūrinėlio vaizdinys.
Šis eilėraštis labai tapybiškas, pirmiausia pagrįstas vaizdo, spalvos derme. Vyrauja žalsvi, žali
(lazdyno šakos, beržo skėtis), geltoni (purienos, žaibo vingis) tonai; juos paremia skaidrūs stiklo,
vandens, lietaus įvaizdžiai. Svarbų vaidmenį atlieka ir garsai: numanomas lietaus šnaresys,
griaustinio dundesys. Eilėraščio tema, suvienijanti leitmotyvą lietų, žalumą, žiedus, griausmą, yra
pavasaris, gamtos atgimimo šventė (prisiminkime liaudies tikėjimus, kad pirmasis griaustinis
„atrakina žemę“). Pavasario tema yra be galo populiari ir reikšminga XIX a. antros pusės —XX a.
pradžios lietuvių poezijoje (ją plėtojo Maironis, Binkis, Putinas, Nėris ir kiti poetai). Radauskas
sukuria estetizuotą, „kultūrinę“ (sodas, alėja, skėtis) šios tradicinės temos traktuotę.
Savitas eilėraščio bruožas — sakytume, vaikiško džiaugsmo nuotaika, žaismingumas (tarsi be
tikslo „bėginėjantis“ lietus, džiaugsmingai „krūpčiojanti“ alėja, beržo „senas žalias skėtis“...). Šią
nuotaiką atitinka, viena vertus, pirmųjų pavasario apraiškų jaunatviškumas, kita vertus —
gyvybingas, smagus eilėraščio ritmas. „Lietus“ — linksmas eilėraštis, primenantis poetinį pokštą.
Tačiau ir pokštai gali būti žavūs, meistriški. Radausko „Lietus“ toks ir yra. Ir ne tik jo pirmosios eilutės
— apsodai verti laikomo grynuolio.

H.Radausko eilėraščiai iš rinkinio „Strėlė danguje“ (1950)

Dainos gimimas

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.
 Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,

Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą.

Ir skamba medyje melodija tyli,

O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos

Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

Eilėraščio suvokimui gali būti svarbi R. Šilbajorio frazė: „Kai kurie skaitytojai, tėvynę mylintys
daugiau už poeziją, skirtumą tarp Brazdžionio ir Radausko susumavo dviem „vėliavinėmis“ vieno ir kito
eilutėmis, aišku, pastarojo nenaudai: „Saukiu aš tautą GPU užguitą“ ir „Aš nestatau namų, aš nevedu
tautos...“. Nėra reikalo poetus priešpriešinti vieną kitam. Bet aišku, kad tai skirtingo tipo poezija. H.
Radauskas atsisako ne namų, ne tautos, o patoso, pakelto tono. „Dainos gimimo“ „aš“ — yra kūrybos
žmogus. Daina gimsta iš dvasinės situacijos, kai žmogus yra solidarus su vėju, paukščiu, medžiu, kai jis yra
vienu metu ir klausantis, ir girdintis, ir užrašantis.
Balta akacija yra ypatingo medžio — gyvybės medžio — vaizdinys. Visa, kas vyksta gimstant dainai,
yra tarpusavyje susiję. Jaučiamas kilimas į viršų: nuo „po šakom“ iki šakų vidurio, kur paukštis „suka
savo lizdą“, iki „dainuojančios ir grojančios kalvos“, kas yra balto žydinčio medžio viršūnės
metafora. Kurti reiškia ir statyti namus, žmogaus dvasios namus.
Iš visų išgyvenimų poetui, kūrėjui svarbiausias — estetinis išgyvenimas. Grožio, kaip
kūrybos prasmės, jausmas yra persmelkęs „Dainos gimimą“: pakartojamas jungtukas „ir“ rodo
besiformuojančio grožio energiją: ir vėjas dangiškas, ir paukštis čiulbantis, ir skamba melodija, ir
groja, ir ūžia debesys... Labai svarbūs metaforiniai epitetai „vėjas dangiškas“, „debesys nežemiškos
spalvos...“, kurie reiškia kūrybos, dainos gimimo ypatingumą, ryšį su aukštesnėmis galiomis.

Dvi žvaigždės

Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos,

Mirgėjo pro gauruotą mišką,
Ir jų plonutės, šviesios rankos
 Žaliais lašais aptaškė viską.

Paskui jos tyčia ėmė kristi.

Staiga ant debesio sustojo,
Ir, prisiminę kūdikystę,
Žili miškai nusišypsojo.

Karo metai

Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu.

Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes.
Štai paukščiai praskrido ties gluosniu žaliu,
Štai gėlės prie tako, geltonos ir smulkios.

Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu,

Ir juokiasi saulė, užliejusi viską
Krauju, ir patrankos važiuoja keliu,
Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga.

Vaizdo centras: „Ir juokiasi saulė, užliejusi viską / Krauju...“ Eilėraščio lyrinio subjekto
pozicija yra pasyvi (Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu...), karo kraują jis regi tarsi kosminės valios
pėdsaką. Karas įsimaišo į paprastą gyvenimą (karvės, saulėlydis, paukščiai, gėlės prie tako). Bet
sukasdienintas karo vaizdas (poetui svarbu ir panašus tokių skirtingų žodžių skambėjimas:
Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu) yra itin kraupus. Karas negali apsimesti žmogaus kasdienybe.

Laiškai sau pačiam

Vos liesdamas daiktus ir žmones,

Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.

Ir kažin kur rieda vežikai,

Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.

Mus nelaimės veja, kaip aras

Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.

Negaliu nė vienam padėti

Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus — eiles rašau.

Poetai arba Katastrofa

Iš mūsų juokias padavėjos

Ir mėnuo šaiposi kvailai,
Mums švarko nesiuva siuvėjas,
Mūs nemaitina angelai.

Mums tik vidurnakčio mergaitės

Pamoja gęstančioj šviesoj,
Ir blyškios žolės kaip našlaitės
Pravirksta vakaro rasoj.

Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną,

O naktį geriam su velniais
Ir kreivą restorano sieną
Išrašom posakiais švelniais, —

Ir kaip žarijos žėri strofos

Tarp peteliškių ir gėlių,
Bet nieks nemato katastrofos,
Kuri ateina iš eilių:

Per sieną švilpia karštas vėjas,

Ir ima degt apmušalai,
Ir bėga baltos padavėjos,
Ir gieda kėdės ir stalai.

Ugningos vėliavos iškeltos,

Mirtis įeina į namus,
Pro langus meta dūmus, baldus,
Riksmus, beprotiškus klyksmus.

Į juodą naktį sminga peilis

Raudonas. Skraido pelenai.
Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės
Ir miršta žmonės ir namai.

Sutemos

Pablyškęs vakaras, pavirsdamas į miglą,

Iš tylinčio dangaus pro žalsvą lapų stiklą
Į sodą sunkiasi šlamėdamas žolėj,
Kur verkiančioj šviesoj balčiausi gyvuliai,
Palikę pasakas, klajoja realybėj,
Bijodami, kad tuoj dangaus skliautai beribiai
Užges ir kailiai jų putodami ištirps,
Ir rankos dieviškos jiems vilnų nenukirps.

Homero jaunystė

Aš gėriau putojantį pieną,

Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys grojo vamzdeliais

Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
 Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės!

Man vynuogės nokti skubėjo,
Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese,

Mes karą ir kardą giedojom
Ir vasarą aukštą ir šviesią,
Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti,

Ant jūros rankas auksines
Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs.
Praktinės užduotys ir klausimai
Pasirinkite du iš pamokoje skaitytų H.Radausko eilėraščių ir išnagrinėkite juos pagal
pateiktus klausimus.
„Dainos gimimas“
1. Pirmojoje eilėraščio eilutėje Radauskas parafrazuoja Brazdžionio eilėraštį „Šaukiu aš
tautą“ ir atmeta šio poeto siūlomą kūrybos supratimą. Pabandykite trumpai nusakyti, koks tas
atmetamas požiūris.
2. Pirmoji eilėraščio eilutė parašyta kaip neigimas, kito požiūrio atmetimas (tai vienas iš
nedaugelio Radausko eilėraščių, parašytų pirmuoju asmeniu). Tolesnis eilėraščio tekstas siūlo
priešingą kūrybos sampratą. Trumpai ją apibūdinkite.
3. Kūryba eilėraštyje apibūdinama muzikos terminais. Išrinkite juos.
4. Pagrindinis eilėraščio „įvykis“ nusakytas jau pavadinime — tai poezijos („dainos“)
gimimas. Aptarkite šio įvykio pradžią. Kas yra pasigirstančios melodijos „autorius“?
5. Koks lyrinio subjekto santykis su šia melodija? Koks kūrybos ypatumas pabrėžiamas
metaforoje „užrašau smėly“?
6. Trečioji strofa dalija eilėraštį į dvi dalis. Pirmojoje lyrinis subjektas stebi ir klauso, kas
vyksta. Kurioje eilėraščio vietoje jis pasikeičia? Apibūdinkite tą pasikeitimą.
7. Kūryba pakeičia ir kuriantį žmogų, ir aplinkinį pasaulį. Kaip pagrįstumėte šį teiginį?
 „Dvi žvaigždės“
1. Aptarkite eilėraštyje pasakojamą „istoriją“. Kokie įvykiai čia vaizduojami? Kuris iš jų
pagrindinis? Kas to įvykio iniciatorius?
2. Ar lyrinis subjektas dalyvauja pasakojamoje istorijoje?
3. Kas yra pagrindiniai šio poetinio pasakojimo veikėjai?
4. Apibūdinkite kiekvieną jų. Kuris iš jų yra aktyvus, kuris pasyvus? Kokiomis poetinėmis
priemonėmis kuriamas jų vaizdas? Kaip jis skiriasi pirmojoje ir antrojoje strofose?

„Karo metai“
1. Kaip pirmojoje strofoje kuriamas karo vaizdas? Kokį įspūdį kuria kareivių ir karvių
sugretinimas? Kaip karo atmosfera išryškinama antroje eilutėje? Kuo vienas nuo kito skiriasi
pirmasis ir antrasis dvieiliai?
2. Kaip pirmojoje strofoje pateikiamas karo vaizdas — ramiai ar jausmingai? Kas tai rodo?
3. Apibūdinkite lyrinio subjekto laikyseną antrojoje strofoje. Koks jo santykis su stebimu
vaizdu?
4. Kaip pasikeičia saulėlydžio vaizdas, palyginti su pirmąja strofa ? Ar jį galima sieti sukaru?
Kaip interpretuotumėte metaforą „juokiasi saulė“?
5. Kas sieja eilėraščio pradžią ir pabaigą? Kuo jos skiriasi?
6. Apibendrinkite — koks poeto santykis su istorija išryškėja šiame eilėraštyje. („Kaip
lavoninė kvepia Istorija“, — sako Radauskas eilėraštyje „Klio, Istorijos mūza“.)

„Laiškai sau pačiam“

1. Kaip lyrinis subjektas apibūdina savo buvimą pasaulyje? Koks jo santykis su žmonėmis?
Kaip suprantate teiginį „einu be dangaus malonės“?
2. Kuo visame eilėraštyje išsiskiria antroji strofa? Koks lyrinio subjekto santykis su „kažin
kur“ vykstančiais įvykiais?
3. Trečiojoje strofoje kalbama apie žmogui tenkančius išbandymus. Kaip lyrinis subjektas į
juos žiūri? Kaip šioje strofoje pasikeičia lyrinio subjekto kalbėjimo būdas?
4. Eilėraštį galima laikyti individualizmo deklaracija. Pagrįskite arba atmeskite šį teiginį.
5. Koks šio individualizmo, atsiribojimo nuo pasaulio tikslas? Kaip lyrinis subjektas suvokia
kūrybą?

„Poetai arba Katastrofa“

1. Kas yra eilėraščio kalbantysis? Aptarkite jo kalbėjimo būdą — ar kalbama pakiliai,
lyriškai, ar ironiškai? Iš ko tai matyti?
 2. Pirmojoje eilėraščio strofoje kalbama apie aplinkinių požiūrį į poetus. Koks šis požiūris?
Kaip suprantate žodžius „mūs nemaitina angelai“?
3. Pirmojoje strofoje išvardyti tie, kas nesupranta ir šaiposi iš poetų, antrojoje — tie, kas juos
palaiko. Palyginkite abi šias „stovyklas“.
4. Aptarkite poetų veiklą. Kuo ji keista?
5. Kokioje erdvėje skleidžiasi poetų talentas? Kuo ši vieta neįprasta?
6. Aptarkite poetų sukelto gaisro vaizdą. Kaip jis pakeičia aplinkinį pasaulį? Kokia
pagrindinė šio vaizdo savybė?
7. Kokią eilėraščio vietą galime laikyti gaisro kulminacija?
8. Gaisrą galima laikyti poetinės transformacijos, poezijos sugebėjimo sukurti stebuklingą
pasaulį metafora. Pagrįskite arba atmeskite šį teiginį.
9. Gaisras šiame eilėraštyje yra ir saulėtekio metafora. Pagrįskite arba atmeskite šį teiginį.

„Sutemos“
1. Kas šiame eilėraštyje yra vakaras — lyrinio subjekto apmąstymų laikas, jų fonas ar
savarankiškas veikėjas?
2. Vakaras eilėraštyje kinta. Kuo jis virsta? Kaip ši kaita patikslina eilėraščio laiką?
3. Eilėraštyje kuriamas lietingo vakaro vaizdas. Kokios poetinės priemonės tam
panaudojamos? Kokie pojūčiai vyrauja šiame vaizde?
4. 4-5 eilėraščio eilutės padalija tekstą — gamtos vaizdas virsta poetine jo transformacija —
pasakos vaizdu. Ką eilėraštyje galima priskirti pasakos sferai?
5. Pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad „balčiausius gyvulius“ ir jų kailius galime laikyti
debesų metafora.
6. Ko šiame eilėraštyje bijo pasakiški veikėjai? Kaip paaiškintumėte šią baimę?

„Homero jaunystė“
1. Koks šio eilėraščio kultūrinis kontekstas?
2. Kokio kūrinio (-ių) motyvai panaudojami eilėraštyje? Išrinkite juos.
3. Kieno vardu eilėraštyje kalbama? Iš ko tai sužinome?
4. Kokia veikla užsiima šio eilėraščio kalbantysis? Raskite įvaizdžius, patvirtinančius, kad
kalbantysis yra poetas.
5. Apibūdinkite kalbančiojo aplinką. Kuo ji primena idilę?
6. Iš ko galime spręsti, kad eilėraštis parašytas kaip prisiminimas apie laimingus laikus?
7. Trumpai nusakykite eilėraščio temą.
8.
 47 pamoka.

HENRIKO RADAUSKO KŪRYBA

EILĖRAŠČIAI PROZA

Pamokos turinys
 Eilėraštis proza.
 H.Radausko eilėraščiai proza.
 „Vilties žlugimas“ (eilėraščio interpretacija).

Eilėraštis proza

Eilėraštis proza — nedidelis prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas, intarpas). Jis
atsirado romantikų (XIX a.) kūryboje ir buvo kultivuojamas modernistų, kurie griovė
nusistovėjusias žanrines formas.

Eilėraščiui proza būdinga:

 lyrizmas;
 subjektyvus išsisakymas, bet ne pasakojimas;
 stiprus emocinis centras, į kurį subėga visos išgyvenimo gijos;
 kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis;
 teksto grafinė išraiška — proza.

H.Radausko eilėraščiai proza

DIENA PAJŪRY

Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną,
atsigulusią tarp ryto ir nakties, — jos liniją, judesį ir spalvą.
Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų
vėliavas ir žuvėdras.
Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlyną lėtą vabalą,
spindintį neįtikimai linksmai — kaip tobulos laimės pažadas.
O naktį — su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada
neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioletą nepasotinamiems
vidurnakčio dievams.

MADONA SU MUSE

Už jos pečių — nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys
bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą
rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
„O, kad žmogaus protas, kad jo širdis galėtų suprasti jos skausmingai mistišką šypsnį!“ —
rašė von Bock. (Vaiko pirštus, kurie kaip replėm žnybia motinos kūną, dengia jo dešinysis petys.)
Vidury nakties, kai vienintelė lempa cyptelėjusi perdega paluby, madona išeina iš rėmų,
praeina pro girtą Rubensą ir žiaurų Goyą, leidžiasi laiptais į rūsį ir deda vaiką į juodo bazalto
poliruotą asirišką vonią. Pajutęs akmens šaltį, jisai pradeda klykti, bet prieš ją jau prasiveria
paslaugios durys, ir jinai, zirziančios musės lydima, išeina į neono šviesoj plaukiančią, tirpstančią,
nykstančią gatvę.

GREITIS

Suliejęs laiką ir erdvę į vieną tiesiąją, drebančią dideliame vėjyje, greitis, trenkęs per
gamtovaizdį geležine ranka, žiūri, kaip medžiai ir stulpai, užsimerkę iš baimės, lekia kaukdami į
savo neišvengiamą likimą.

ŽVAIGŽDĖ, SAULĖ, MĖNUO

Kabareto žvaigždė Viola d'Amore (Violet Dam), kuri niekuomet negirdėjo apie Vivaldi, išeina
į sceną, apsivilkusi dūmais ir žvynais — plojimų ir gėrimų įkaitintam debesy, žibalinių akcijų
aureolėj. Virsdama riksmais, gesinančiais veidrodžių šviesas, ji abiem rankom griebiasi už storo
prožektoriaus spindulio, kad nesugriūtų. Saulė ir mėnuo meldžiasi danguje, susirūpinę jos likimu.

MIESTAS

Dešimties mylių gatvė, tiesi ir greita kaip šūvis, ritmiškai atsikvėpdama ties tiltais, lekia
nesustodama į padūmavusias perspektyvas, dviprasmiškas kaip prostitutės malda.
Transe nugrimzdusios katedrų chimeros, laukiančios žiemos, mato linguojančias ir
skęstančias vandeny savo pajuodusias galvas.
Dūmai kyla į dangų kaip šventieji.
Barzdoto senio vaikai, variniai genijai, iškėlę trimitus į pilką mėlynę, trimituoja apie svetimas
pergales.
Pasiekę trisdešimtą aukštą, stiklas ir plienas pradeda trūkčioti veidrodinėm dėmėm kaip į
krantą išmestos žuvys.
Purpurinės ir oranžinės gėlės, suvarytos į cemento kvadratus, įžūliai žydi mėsingais
natiurmortais, ir tikra bitė, akmens gadynės instinktų vedama, droviai zirzia ties jomis
laboratoriniame didmiesčio ore.

ŠVIESA

Mirties tarnaitė — šviesa, sudžiūvusi ir kantri kaip sena vienuolė, negirdimu žingsniu įeina į
varpinę ir mato žilą balandį — užsimerkusį, laukiantį mirties: pirmo smūgio iš penkių tonų vario,
kabančio virš jo galvos.
Meilės tarnaitė šviesa, įskridusi pro langinės plyšį, aukso smūgiu nukerta bufeto kampą ir
porceliano melodija nučiuožia per rokoko fleitininko kojas, kuris, atsiklaupęs prieš dieviškąją Filli,
groja iš auksinių gaidų, surašytų jos keliaraiščiuos. („Jis lieka ištikimas jį nužudžiusiai širdžiai. Ir
tamsybėj kvėpuoja šviesa tos saulės, kurios jis ilgis.“ Crudeli — fideli, amore — dolore, cor ardor.)
Šviesa nutraukia nuo lango mezginių užuolaidą ir paleidžia plaukti putotu debesiu ties gatve.
Pintinė iškrenta moteriai iš rankų, ir jinai, siaubo elektros perverta, sustingsta vidury aikštės. O
debesis, plevendamas snieginiais sparnais, gieda gulbės balsu, pasižadėdamas rytoj sugrįžti.

SAPNAS
 Klausytojus užlieja akmeninė tamsa, kaip prieštvaninio driežo vėlę, įmūrytą į geologinės
epochos gelmes. Salės dydį statulos jaučia vien iš balso, aidinčio erdvėj, pavirtusioj miegančia
klausa. Plieno lakštingalos kabo ties jų galvom, laukdamos savo eilės.
Balsui pradėjus kalbėti apie „zoną, kur horizontalinės normalių ir liečiamųjų kontaktinių jėgų
projekcijos yra nukreiptos į visas puses“, Vulkanas smogia degančia ranka, balsas nutrūksta kaip
siūlas, užsidega sietynai, lakštingalos pragysta plieno koloratūrom devintame danguje, ir šviesos
pažadintos statulos ima deklamuoti staiga praregėjusioj erdvėj:

Nuo žaibo žūna pragaro idėja,

Tarp integralų vystanti šaknis,
Iš tos šaknies pražysta orchidėja
Ir nušviečia pasaulį kaip ugnis.

VAZĖ

Triumfuojančioj erdvėj, apribotoj tobulo vazės kūno, du drakonai išlėkė virš bangų,
kovodami dėl perlo, riedančio vazės pečiais.
Pavasarinė jūra atidavė jiems švelniausią savo mėlynę, gyvatės — įtūžusių kūnų kilpas, ir
demonai — pragariškus dantis.
Perlui dingus suktame kaip kriauklė raudonam debesy, drakonų pyktis virsta liepsnom,
lekiančiom pagal ritmą tolimų jūros bangų.
Įrašai: Išmintis, aukštesnė už visus žvaigždynus. Nesuskaitomi turtai ir amžinas pavasaris.
Padaryta Senovinio Mėnulio Paviljone, didžiojo Čingo dinastijoj, viešpataujant imperatoriui
K'anghsi.

DOMENICO SCARLATTI

Mes visi, kurie laukiame sonatos, atplaukiančios — kaip žuvis — variniais nematomais
kanalais, pradžioje turime stebėti lunatišką automatų veikimą.
Liesa patefono rankutė pakyla, sekundės daliai pakimba ore ir abejingu tikslumu nuleidžia
adatą į poliruotu granitu žibantį diską — į Domenico Scarlatti kapą.
Čembalo srovė teka šilkinio metalo upeliu elektros nurodyta kryptimi, ramiai dainuodama net
ir liūdesy, tiktai sulėtindama bėgį. Sonatos arpeggio, kurie pasakoja apie Andalūzijos sodus, gyvena
alchemijos sukurtame poliariniame ore, kur tonai švyti kaip šiaurės pašvaistė, ir sonata, užtrukusi
tris minutes ir devyniolika sekundžių, sugrįžta į Domenico Scarlatti jai vienai pažadėtą,
nesunaikinamą, tobulą tylą.

Eilėraščio interpretacija

VILTIES ŽLUGIMAS

Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas — spes metaphysica, dygus ir
sausas kaip ežys, prisiglaudęs tarp uolų tikisi pralaukęs amžinybę sužaliuoti naujam gyvenimui.
Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį, ir Aquarijaus žvaigždynas, plaukdamas pro
šalį, pavertęs tuščią urną, papildo pavargusio laiko atsargas.

*****
Eilėraštis proza iš pirmo žvilgsnio atrodo trumpas eschataloginis vaizdelis su misticizmo
apraiškom. Tik be Dievo piršto, Apokalipsės angelų ir pamokslų. Laikas flegmatiškai paslepia
paskutiniąją pasaulio viltį, kurios urna išverčiama į kosmoso tuštumą.
Pati viltis neatrodo patraukliai. Nors ežys ir yra gyvačių, simboliškai — blogio naikintojas,
palyginimas nežadina malonių asociacijų. Antraip ir negali būti, nes mintis išlaukti amžinybę yra
alogiška. Iš tikro metafizinė (gr. — einanti po fizikos) viltis slypi anapus realybės, bet visos
gyvybės formos paklūsta tik vienai logikai — beribiam norui išlikti. Tad egzistencinis nonsensas —
amžinybė neturi pabaigos — turi itin subjektyvią prasmę.
Vadovaujantis išlikimo principais, augalas glaudžiasi prie uolos neatsitiktinai, jam kažkas
gresia. Kažkas, ko dar nepasiglemžė negailestingos entropijos vilnys, kas akimirką artinančios
Visatos šiluminę mirtį. Kas tai? Pragaištingas dykumos vėjas? Paskutinysis peralkęs gyvūnas? O gal
tik amžinos baimės pėdsakas pasąmonėje, verčiantis ieškoti priebėgos nuo seniai išnykusių priešų?
Tačiau uola dykumoje, iš kurios trykšta šaltinis (vanduo neminimas, betgi kuo tas augalas gyvas?),
vienas Jėzaus simbolių. Tad gal ir varganas augalėlis — dabarties moralinio nuosmukio ir
susvetimėjimo nuskurdintas žmogus, ieškantis prieglobsčio Bažnyčios papėdėje, prie jos senkančių
dvasingumo šaltinių?
„Armagedonas gali vykti ir vieno žmogaus sieloje“, — teigė kabalistai. Gal ir tas paskutinysis
kosmosas — neįvardinto žmogaus vidus. Užtenka prisiminti mikro-makrokosmoso ryšį — visa, kas
yra išorėje, turi atgarsį žmogaus viduje.
 Paskutinis, vadinas, ir ne vienintelis kosmosas — užuomina į modernias kosmogonines
fizikos teorijas su metavisatų hipoteze. Juoda dykuma — tarpžvaigždinis vakuumas, arba
vienišumo, izoliuotumo sukelta neviltis mikrokosmoso lygmenyje. Bet dykuma nėra beribė, joje
slypi ir pakraštys — gal vienišas asteroidas, o gal giluminis žmogaus ir Dievo ryšys. Tačiau
pavadinimas atkakliai šnibžda, kad prisikėlimo, atbudimo iš amžinojo miego viltis jau žlugus.
Antroji pastraipa labiau skirta ne laikui, o vietai apibūdinti ir joje slypi užuomina į netolimą
ateitį, o ne futuristinius horizontus. Aąuarius — Vandenio žvaigždynas pasišalina, leisdamas laikui
atsinaujinti — ryški sąsaja su astrologų teiginiais apie epochų kaitą. Mes, kaip ir poetas, dar
gyvename Vandenio įtakoje, bet šios epochos pabaiga, pasak mistiškųjų astronomų pusbrolių, jau
netoli. Virsmo atspindys slypi ir pačiame žvaigždyno pavadinime — šaknis išlieka lotyniška,
išlaikoma net lietuvių abėcėlėje nesanti „q“ raidė, o galūnė sulietuvinama.
Užtat vietoj gyvybines galias simbolizuojančio vandens ąsočio Vandenio rankose — urna.
Dvi alternatyvos — balsavimo ar laidojimo? Pirmu atveju tuščia urna rodytų, kad nebeliko net
dievų, stebinčių žemiškąjį spektaklį ir galinčių it gladiatorių kautynėse balsuoti už vargšo augalėlio
likimą. Juk užpiltas — dar nebūtinai miręs, yra daugybė kopų augalų, puikiausiai ištveriančių
daugkartinį užpustymą smėliu.
Antras variantas leidžia numanyti, kad visa pasiglemžiantis smėlis — iš anksčiau žuvusiųjų
vargšų pelenų. Ne veltui dykuma — juoda. Bet groteskiškas vaizdelis turi loginį trūkumą — urna
tuščia.
Kaipgi iš tuščio galima papildyti atsargas? O gal tai užuomina į smėlio laikrodį, kai apvertus
ištuštėjusį indą, atsinaujina smilčių tekėjimas. Gal jos byrėdamos vėl atidengs spes metaphysica,
nes blogiau už visatos pabaigą yra gyventi pasaulyje, kuriame nėra vilties. Toks tėra pragaras, kurio
duris Dantė Aligjeris paženklino užrašu — „įžengę čia užmirškit viltį“.

Kūrybos apibendrinimas

1. H. Radausko kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas —
lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. H. Radausko poezijos lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti
savuosius jausmus, greičiau pasakoja istorijas pats jose nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir
žodžių spektaklį; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir
atomazgas. Šiame poetiniame kalbėjime susipina ironija ir stiprus gyvenimo tragiškumo pojūtis, ypač
sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje.
2. Pagrindinis H. Radausko poezijos bruožas — žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas
ir ironiškas, paremtas paradoksais. H. Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti
politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams.
3. Pasaulinio meno ir literatūros patirtis formuoja poeto požiūrį į žmogui iškylančius
gyvenimo klausimus. H. Radausko eilėraščiuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės ir
muzikos istoriją. Taigi norint šią poeziją suprasti reikia išmanyti kultūros ir meno istoriją, kad galėtum
atpažinti įvairių epochų meno ir literatūros užuominas. Nors H. Radausko eilėraščiai priskirtini
modernizmui, juose dažnai remiamasi artimomis klasicizmo literatūrai ir menui temomis bei motyvais.
4. H. Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę
daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo
pasaulio reikšmes, pavyzdžiui, augalai „atplėšiami“ nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma“,
kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje.
5. Poetinės transformacijos atskleidžia nuolat kintantį H. Radausko požiūrį ir vertinimus. Apie tai jis
tiesiai pasako: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Šitas pasakiškas stebuklų, karnavalo, džiaugsmo ir
žiaurumų supynimas, netikėtas gyvenimo smulkmenų sureikšminimas rodo, kad poetas atsisako įprasto,
tradicijos diktuojamo žvelgimo į pasaulį ir siūlo naują, netikėtą požiūrį. H. Radausko kūryboje apskritai labai
dažna kūrybos ir kūrėjo tema.
6. Labai taisyklinga, skaidri H. Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija.

Praktinės užduotys ir klausimai

1. Remdamiesi pateiktais klausimais, pagrįskite, kad H.Radausko „Pilka diena“ —

eilėraštis proza.

PILKA DIENA

Ūkanos. Dangus ir žemė — pilkas vilnų kamuolys, mieguisto laiko stumiamas, tingiai rieda
per neįžiūrimas, balso nustojusias erdves. Bet nematomas paukštis dingusiame sode atkakliai ima
šokdinti keturias gaidas, kol migla neryžtingai suyra, ir Banaro paletėj gimusi diena deda ant žolės
ir ant suolo geltonas, violetines ir atsargiai mėlynas dėmes, — vėsią įžangą į ateinančio vidudienio
auksą ir purpurą.

Klausimai:

1. Koks pirmasis įspūdis (sutrikdė turinio neįprastumas, sudomino vaizdų originalumas,

kalbėjimo objektyvumas, metaforiškumas ir pan.)?
2. Kas liudytų, kad kūrinys yra eilėraštis?
H.Radausko kūrybai suvokti reikalingas ne lyrinio išgyvenimo, bet kitoks kodas: „Širdies
funkcijas Radausko santykyje su realybe atlieka akis ir ausis, regėjimo ir girdėjimo pojūčiai“
(A.Nyka-Niliūnas); peržvelkite eilėraštį šiuo aspektu:
 koks pirmas „matomas“ vaizdas, kaip jį nupieštumėte?
 į kelias dalis laikas suskaldo kūrinio tikrovę?
 kurie įvaizdžiai žymi laiko tėkmę, kaip ją suvokiame (girdimais, regimais pojūčiais)?
 koks antras paveikslas ryškėtų jūsų „drobėje“?
 kokia tvarka joje pasiskirstytų ūkanos, šviesa, jos intensyvėjimas?
4. Esame įpratę tapybiškuose vaizdiniuose įžvelgti tikrovės objektus, o čia — tik spalvų ir
formų neryškūs vaizdiniai; iš kur jie eilėraštyje galėjo atsirasti?
5. Kokios kalbos savybės leidžia įsižiūrėti, įsiklausyti ir pajusti stulbinantį eilėraščio vizijos
grožį?
48 pamoka.

HENRIKO RADAUSKO KŪRYBA.

TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

1 užduotis
 Perskaitykite H.Radausko eilėraštį „Mūza“ ir atsakykite į klausimus.

Mūza
Siuvėja mūza iš Deni paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias duris

Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
 Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją, ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.

Teksto suvokimo klausimai:

1. Papasakokite eilėraščio „siužetą“.

2. Mūza — graikų mitologijos deivė, menų globėja, įkvėpimo simbolis. Apibūdinkite
eilėraščio mūzą. Kuo ji kitokia, neįprasta? Kaip keičiasi jos įvardijimai (aptarkite metonimiją).
3. Aptarkite eilėraščio laiką ir erdvę. Palyginkite, kuo skiriasi erdvė pirmoje ir antroje
strofoje. Atkreipkite dėmesį į kambario erdvės nuorodas. Ką jos sako apie tų namų gyventojus?
4. Kaip keičiasi namų pasaulis, kai įeina mūza?
5. Eilėraštyje ryškus transformacijos (t.y. keitimosi) principas. Kas ir kodėl keičiasi šiame
tekste?
6.Vietoj romantikų mėgstamo „širdies balso“ H. Radausko kūryboje randame įvairiausiais
balsais skambančius sukurto pasaulio pavidalus. Pagrįskite šią mintį teksto pavyzdžiais.
7. Įrodykite teiginį, kad kūryba šiame eilėraštyje siejama su tikrovės „nužudymu“.
8. Mūza — tai kūrybinės sąmonės metafora. Kritikai teigia, kad H. Radausko eilėraščiuose su
kūrėjo figūros pasirodymu į tekstą „įžengia“ mirties tema. Ar tinka šis teiginys eilėraščiui „Mūza“?
Atsakykite remdamiesi tekstu.
9. Eilėraščio pabaigoje minimi stilius ir lentelė yra antikos laikų atributai. Lentelė, kurios
viena pusė padengta vašku, ir specialus smailus rašiklis iš molio ar metalo, vadinamas stiliumi,
antikos žmogui buvo užrašų knygelė ir pieštukas. Taip tada buvo rašoma. Pasvarstykite, kaip šis
kontekstas siejasi su eilėraščiu.
10. Kaip šiame eilėraštyje suvokiama kūryba, kūrėjas?
11. Aprašykite eilėraščio žmogų. Kodėl jam netinka apibūdinimas lyrinis „aš“?
12. Remdamiesi tekstu pagrįskite teiginį, kad H. Radausko eilėraščiuose visuomet lieka tam
tikras atstumas tarp meno idėją įkūnijančių veikėjų ir tikrovės.
 49 pamoka.

LIETUVIŲ LITERATŪRA
Antrojo pasaulinio karo metais
Lietuvių literatūra Antrojo pasaulinio karo metais

Tragiško karo laiko rašytojai savo kūryboje pirmiausia atsiliepia į tautą užklupusią nelaimę.
Mykolaitis-Putinas eilių rinkinyje „Rūsčios dienos“ išreiškia pavergtos šalies žmogaus būsenas
(„mūs paniekintos, baisios vienatvės / Raudom neišraudos suvargusi dvasia“; eil. „Minioje“);
Brazdžionis rinktinėje „Per pasaulį keliauja žmogus“ žadina tautą iš vergo sąmonės ir baimės,
skatina nekeršyti („Šaukiu aš tautą“), klausosi žemės gyvybės ir protėvių balso („Aš čia — gyva“).
Baltrušaitis rinkinyje „Ašarų vainikas“ mąsto apie tautos likimą ir žmogaus būties prasmę.
Greta vyriausiosios (Sruogos, Mykolaičio-Putino) bei viduriniosios kartos (Brazdžionio,
Miškinio, Aisčio, Borutos) pirmuosius kūrinius ima spausdinti jaunoji rašytojų karta — karo metų
studentai Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys.
Jauna, Nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi karta moka po kelias kalbas, stengiasi susipažinti su
pasaulio literatūra, kultūra, idėjomis. Daug skaito Vakarų filosofų ir poetų.
Labiausiai jaunąją kartą veikia egzistencinė filosofija. Poetai nori kalbėti ne apie laimę, o apie
gyvenimo prasmę. Jaunieji atmeta grakštų rimuotą ketureilį, ima rašyti ilgais sakiniais, laisvosiomis
eilėmis, kuria eilėraščių ciklus. Išpopuliarėja vizijų eilėraštis, nusižiūrėtas iš lietuvių kilmės
prancūzų poeto Oskaro Milašiaus.

Žemininkai

Apie egzodą ir jo kūrėjus jau mokėtės (galite prisiminti, dar kartą perskaitę 22 pamoką), taip
pat analizavote Antano Škėmos, Henriko Radausko, egzode kūrusių lietuvių rašytojų, prozą bei
poeziją. Taip pat prisiminkite, kad skiriamos šios egzodo poetų kartos:
 Nepriklausomos Lietuvos „augintiniai“;
 žemininkai (dar vadinami lankininkais);
 bežemiai, arba „neornamentuotos kalbos generacija“ (ta pati karta vadinama ir egzodo
„augintiniais“).
Vienas iš Nepriklausomos Lietuvos „augintinių“ — Henrikas Radauskas, kūręs preciziškos
formos eilėraščius, kuriuose svarbi estetinė distancija. Šiame pamokų cikle pristatysime kitą egzodo
kartą — žemininkus.
1951 metais JAV išėjo naujosios lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“ (redaktorius
Kazys Bradūnas; antologiją virtualiai galite perversti spustelėję čia: „Žemė“). Joje buvo
išspausdinta penkių poetų Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko
Nagio, Vytauto Mačernio poezija ir filosofo Juozo Girniaus straipsnis „Žmogaus prasmės žemėje
poezija“. Girniaus nuomone, pirmoji lietuvių poetų karta — tai Maironio, Vinco Kudirkos, Adomo
Jakšto karta, tautinio atgimimo laikotarpiu kūrusi idėjinę visuomeninę poeziją. Antroji — tai
Nepriklausomybės metų poetai, nuo simbolistų iki neoromantikų. Šio laikotarpio lietuvių lyrikai
būdingas asmeniškumas, subjektyvumas. „Pulsuoja ši visa poezija ne tautos likimu, o greičiau
asmeninės laimės rūpesčiu“, — teigia Girnius. Jaunoji karta, kuriai priklauso žemininkai, svarsto
bendruosius filosofinius žmogaus, jo buvimo pasaulyje rūpesčius. Anot Girniaus, „nebe laimės
ilgesys persunkęs juos, o greičiau prasmės rūpestis“.
Poetai žemininkai — skirtingos savitos meninės individualybės. Tačiau daug kas juos sieja.
Karta juos galima pavadinti dėl to, kad jie beveik vienmečiai. Kaip kūrėjai šie poetai formavosi
ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, tuomet, kai buvo imta itin domėtis Vakarų kultūra. Lietuvoje jie
dar spėjo išspausdinti pirmuosius poetinius bandymus, pradėjo studijas (beje, dauguma žemininkų
studijavo užsienio literatūras bei filosofiją). Tačiau visu kūrybiniu pajėgumu atsiskleidė jau
išeivijoje. Labiau nei bendra patirtis žemininkus sieja tai, ką jiems reiškia ši patirtis.
Egzodas žemininkams — tai ne vien tiesiog namų, gimtojo krašto netekimas, bet
egzistencinis išbandymas. Jis ryškiau nei kas kita atskleidžia žmogaus situaciją, žmogaus likimą
pasaulyje. Žemė jiems — ne tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai.
Kokia žmogaus buvimo šiame pasaulyje prasmė, — tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas
klausimas. Kiekvienas poetas į tą klausimą atsako savaip.
Vyresnioji karta kalbėjo apie netektį, ilgesį, tremtinio skausmą, jaunesnieji ieškojo atramos
egzodo būtyje. Tokia atrama jiems tapo Vakarų kultūros tradicija. Žemininkai teigė, kad patriotinė
tautinė tematika pati savaime dar negarantuoja literatūros kūrinio vertės. Jų nuomone, didžiausias
įnašas į tautinę kultūrą — kad kūrinys parašytas lietuviškai, ir parašytas gerai. Taigi menui jie kėlė
visų pirma estetinius reikalavimus. Svarbus jiems ir sugebėjimas kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus
rūpesčius šiuolaikiniame pasaulyje.
Savo pažiūras į literatūrą žemininkai išdėstė kitame leidinyje. 1952-1959 metais jie drauge su
kitais rašytojais, literatūros kritikais bei filosofais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį
žurnalą „Literatūros lankai“ ir dėl to neretai vadinami dar ir lankininkais, arba žemininkais-
lankininkais.
Kai kalbame apie žemininkus, apibendrintai visus vadiname išeiviais. Tačiau Vytautas
Mačernis (1921-1944) nespėjo juo tapti — 1944 metais jis žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio
savo tėviškėje Šarnelėje. Karo metais Mačernis kaip ir Nagys, Niliūnas bei Bradūnas studijavo
Vilniaus universitete. Čia jis bene pirmasis pradėjo garsėti kaip talentingas poetas. Jo poezijos
temos — gimtieji namai, gimtoji žemė, kurių vertė suvokiama tik juos praradus, artimos kitų
žemininkų kūrybai. Ankstyvąją žemininkų poeziją su Mačernio eilėraščiais, ypač „Vizijomis“, sieja
ir pasakojimo elementai, ilgos eilutės, panaši eilėraščio intonacija.
Netipiškas išeivis yra ir Juozas Kėkštas (1915-1981). Jaunystę jis praleido lenkų užimtame
Vilniuje, dalyvavo pogrindinėje komjaunimo organizacijos veikloje. Iš Lietuvos pasitraukė 1939
metais. Už komunistinę veiklą sėdėjo kalėjime, Antrojo pasaulinio karo metais jis keliavo po Iraną,
Iraką, Egiptą, Italiją. Vėliau persikėlė į Argentiną, kur rūpinosi „Literatūros lankų“ spausdinimu.
1959 metais apsigyveno Lenkijoje, buvo apsilankęs Lietuvoje. Ir gyvenimo būdu (amžinas
maištininkas), ir kūryba Kėkštas artimesnis Kaziui Borutai nei žemininkams. Kaip poetas jis brendo
veikiamas lenkų avangardistinės poezijos — viena jos grupė, vadinamieji „Żagary“, susiformavo
Vilniuje ketvirtajame dešimtmetyje. Aktyvus šios grupės narys buvo lenkų poetas, Nobelio premijos
laureatas Česlovas Milošas (Milosz), su kuriuo Kėkštas buvo asmeniškai pažįstamas.

Kazys Bradūnas

Iš Kiršų, kaip ir Salomėja Nėris, kilęs, toje pačioje Vilkaviškio gimnazijoje mokęsis Kazys
Bradūnas (g. 1917) yra bene produktyviausias žemininkas. Debiutavęs dar Lietuvoje rinkiniu
„Vilniaus varpai“ (1943), iki antologijos pasirodymo jis spėjo išleisti dar keturias poezijos knygas
(„Pėdos arimuos“, 1944, „Svetimoji duona“, 1945, „Maras“, 1947, „Apeigos“, 1948). Tai ir
labiausiai tradiciškas šios kartos poetas. Bradūno poezija remiasi ne Vakarų kultūra, kaip kitų
žemininkų, bet visų pirma liaudies daina, jos stilistika, grindžiama pasikartojimais, paralelizmais,
klausimo-atsakymo formulėmis, stilizuotu gamtos vaizdu. Ryški ir krikščioniškoji tradicija —
eilėraščiuose gausu krikščioniškos simbolikos, Biblijos motyvų, dažnas eilėraštis kuriamas kaip
malda. Neretai dera pagoniškoji ir krikščioniškoji mitologijos. Žemė Bradūno poezijoje yra ne tik
nuoroda į prarastą Lietuvą, bet ir svarbiausias atskaitos taškas, kuriuo matuojamas žmogaus
gyvenimas. Žemdirbio pasaulis poetui yra harmonijos pasaulis, pilnas meilės ir pasitikėjimo, jame
viskas turi savo vietą ir yra tikslinga. Tokią pasaulio tvarką Bradūno poezijoje simbolizuoja ritualas,
apeigos (kartais ir pats eilėraštis būna parašytas kaip kokių nors apeigų dalis). Praradęs šį pasaulį,
žmogus išgyvena skausmą ir ilgesį.
Kita svarbi Bradūno poezijos tema — gimtojo krašto istorija, istorinė atmintis. Ji ryškesnė
vėlesnėje poeto kūryboje — eilėraščių rinkinyje „Morenų ugnys“ (1958), poemose „Sonatos ir
fugos: susitikimai su Čiurlioniu“ (1967), „Donelaičio kapas“ (1970), „Pokalbiai su karaliumi“
(1973). Pastarajai poemai impulsą bus davę kunigaikščio Gedimino laiškai, kurių ištraukomis
pradedama kiekviena dalis. Vėliau poetas panašiai panaudojo sovietmečiu uždraustos „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kronikos“ ištraukas (rink. „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“, 1981).
Tautinė, religinė problematika, žmogaus, atplėšto nuo savo šaknų, jausenos išsakymas
dominuoja ir vėlesnėje poeto kūryboje — eilėraščių rinkiniuose „Alkana kelionė“ (1976),
„Prierašai“ (1983), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987). Pakutinius savo rinkinius Bradūnas
išleido jau Lietuvoje („Duona ir druska“, 1992, „Apie žemę ir dangų“, 1997).
1995 metais poetas grįžo gyventi į Lietuvą, savo jaunystės miestą Vilnių.

Kazio Bradūno poezija

SVETIMAS VAKARAS

Man po kojų skuba upelė —

Tik srovė jos kaip ledas šalta,
Kaip mirtis man krūtinę ji gelia —
Ne, Dievuliau, ne Širvinta.

Gaudžia varpas vakaro maldai

Tyliame ežerėlio krante,
Tik jos balsas širdį man skaldo —
Ne, Dievuliau, ne Alvite.

Žiburėliai sodybose švinta,

Žemės ašarų šviesūs lašai —
Tik per greitai migla juos užkrinta —
Ne, Dievuliau, ir ne Kiršai.

Eilėraštis pagrįstas kontrastu tarp savo ir svetimo krašto. Tuo kontrastu pagrįsta ir beveik
simetriška kiekvienos strofos kompozicija.
Visos strofos prasideda vaizdu, kurį, neperskaitę iki galo, galėtume palaikyti vakarėjančio
gimtojo kaimo realijomis (laiką nurodo ir eilėraščio pavadinimas, ir vakarinė malda antrojoje, ir
įsižiebiantys žiburiai trečiojoje strofose). Tačiau kiekvienąkart jungtuku „tik“ pirminė mūsų
prielaida paneigiama — pasirodo, tai svetima žemė, išoriškai panaši į gimtąją, tačiau emociškai
negalinti jos atstoti.
Pirmoji strofa prasideda peizažo detale, kuri iš karto tiksliai įvertinama. Tiesa, antrąją eilutę
lyg ir galėtume skaityti kaip išorinę upelės charakteristiką, nuorodą į tam tikrą laiką (ankstyvą
pavasarį ar vėlyvą rudenį). Tačiau trečiojoje eilutėje paaiškėja, kad epitetas „šalta“, sustiprintas
palyginimo „kaip mirtis“, virsta svetimumo ir to svetimumo sukelto jausmo, skausmo metafora.
Antrojoje strofoje — vėl peizažo detalė, vėl susijusi su vandeniu („tyliame ežerėlio krante“).
Šį kartą ji tėra fonas tam, ką pagauna lyrinio subjekto klausa, — vakariniam varpų gaudesiui,
kviečiančiam maldai. Tačiau, kaip pirmojoje strofoje upelės srovė, taip čia malda („jos balsas“)
sukelia skausmą. Abiejose strofose jis reiškiamas panašiomis metaforomis — krūtinę gelia, širdį
skaldo.
Trečiosios strofos vaizdas, regis, pats šviesiausias. Ir ne tik todėl, kad šviesa tiesiogiai
paminėta (šviesumo reikšmę turi net trys pirmojo dvieilio žodžiai — žiburėliai, švinta, šviesūs).
Pats sodybose užsidegančių žiburėlių vaizdo lyginimas su žemės ašaromis (pirmose strofose vaizdai
tiesiog įvardijami) atskleidžia šiltą, šviesų lyrinio subjekto santykį su stebimu vaizdu. Ir ne tik su
juo, bet ir su pačia žeme, kuri čia pasirodo esanti visa ko pagrindas. Tiesa, šiame šviesiame vaizde
esama ir graudulio — jis matyti ašarų įvaizdyje. Trečioji eilutė irgi skiriasi nuo pirmųjų dviejų
strofų. Skausmas joje nėra tiesiogiai išsakomas. Tačiau pastebima, kad šviesa netveria taip ilgai kaip
tėvynėje.
Kol kas nekalbėjome apie paskutines visų trijų strofų eilutes. Jos beveik vienodos — skiriasi
tik paskutinieji žodžiai. Jie turi vieną bendrą savybę — tai poeto gimtųjų vietų pavadinimai. Taigi
paskutinės eilutės apibendrina visa tai, kas sakoma prieš jas. Tai atsidūsėjimas, apgailestavimas, kad
tai, kas matoma, nėra tai, ką iš tikro trokštama matyti. Eilėraštyje niekur tiesiogiai nekalbama apie
namų ilgesį. Tačiau jis aiškiai jaučiamas paskutinėse eilutėse.

VAKARO MALDOJ

Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos,

Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.

Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,

Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.

1.1. Kokios maldos žodžius galima atpažinti eilėraštyje?

1.2. Kaip malda paveikia lyrinio subjekto būseną?
1.3. Aptarkite lyrinio subjekto santykį su gamta. Kaip tą santykį patikslina žodis
„rodos“?
1.4. Kodėl už meilę žemei prašoma atleidimo? Kaip dar eilėraštyje išsakomas lyrinio
subjekto santykis su žeme?
1.5. Kaip apibūdintumėte lyrinio subjekto santykį su Dievu? Kaip šis santykis
nusakomas paskutiniame dvieilyje?
1.6. Kas šio eilėraščio žmogui yra svarbiausios vertybės?

ŪKININKAI TREMTINIAI

Ant akmenio, prie bloko sienos

Susėda jie ir pražiūri į tolį.
Jau antšalas palieka molį, —
Pareina vėl artojų dienos.

Garuojančiais arimų kauburiais

Jau skraido grįžtantys varnėnai...
Ant akmenio, prie bloko sienos
Ir šiandien nieks nepasikeis.

Nei žemės, žagrės, nei žirgų,

Nei saulėj šylančių vagų
Nėra tuštėjančioj buity.

Taip sėdi jie dienų dienom

Širdim kietom ir kruvinom,
Kaip medžiai, tylūs, išrauti.

TĖVYNĖ

Susėdome prie Nemuno į smiltį

Ir valgome varganas atnašas:
Duoną ir žuvį.

Gali netikėti,
Kad vieškeliu praėjęs elgeta
Buvo Senelis Dievas.

Bet mūsų varganos atnašos

(Žuvys ir duona)
Jau stebuklingai padaugintos,
Ir kelionėje pamuštos kojos
Nelauktai gyja.

ANTIFONA* IV

Nuo maro, bado, ugnies ir karo

Neišgelbėjai, Viešpatie.

Nuo namų padalinimo

Neišgelbėjai.

Nuo baudžiavos jungo

Neišgelbėjai.
 O „Tėve mūsų“ gimtąja kalba
Išgelbėjom, Viešpatie.

Ir Aušros Vartus Vilniaus sienoje

Išgelbėjom.

Sandoros skrynią** Šiluvoje***

Išgelbėjom.

Išgelbėk mus, Viešpatie.

* Antifona — giedojimo būdas; trumpi tekstai, giedami prieš psalmes ir po jų. 2 chorai arba solistas ir choras
gieda pakaitomis, vienas kitam atsakydami.
** Sandoros skrynia — Senajame Testamente tai skrynia, kurioje buvo laikomos dvi akmens plokštės su Dievo
įsakymais, duotais Mozei.
*** Šiluva — miestelis Raseinių rajone, garsėjantis stebuklingu Marijos paveikslu ir didžiaisiais atlaidais,
vykstančiais rugsėjo mėnesį.

SKALBĖJOS

Kadais prie jauno

Ir amžino šaltinio
Vasaros vakarą
Velėdavo laumės.
Susėsdavom priešpiliuos
Pasiklausyti,
Kaip gražiausios dainos,
Vandenų teliūškavimo,

Paskui jau seserys

Ištiesė upėje
Daugianytį rietimą,
Sustodavo mėnuo ir žvaigždės
Šiaurės padangėje
Ir prieš drobių baltumą
Nublanko.

Dabar ten tik motina

Skalbia, skalbia ir skalbia
Kultuve klevo
Sūrų nuo ašarų vandenį,
Nužudytų sūnų
Kruvinus marškinius...

Ir nei laumės,
Nei drobių audėjos
Neateina talkon.
 50 pamoka.
Henriko Nagio poezija

NAMAI

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.

Bus skaidri, šalta žiemos naktis.
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj,
ir beržai stovės šalikelėm balti.

Taip prieisiu kelią į namus...

Tolumoj suvirpės varpeliai — ir skambės, skambės...
Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės —
didelis, liepsnojąs, neramus...

Ir praversiu aš namų duris —

pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys
plazdančios ugnies ant mano veido kris...
Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...

1944 12 22

1.1. Kokiu gramatiniu laiku lyrinis subjektas kalba apie sugrįžimą namo? Ką tai sako
apie jo gyvenimą?
1.2. Kokiu metų laiku jis įsivaizduoja grįšiąs? Kokiomis detalėmis tas laikas
sukonkretinamas?
1.3. Trys eilėraščio strofos — trys grįžimo namo etapai. Aptarkite juos. Kaip
kiekviename iš jų keičiasi erdvė? Kaip apibūdinama kiekviena iš šių erdvių?
1.4. Pirmojoje ir antrojoje strofose tiesiogiai nekalbama apie lyrinio subjekto būseną.
Tačiau ją galima nuspėti iš to, kaip matomas gamtovaizdis („Grįžulas tarp ąžuolo šakų
plazdės — / didelis, liepsnojąs, neramus...“). Kaip ši būsena pasikeičia paskutinėje strofoje?
1.5. Pabandykite apibendrinti — ką šio eilėraščio lyriniam subjektui reiškia namai?
51 pamoka.

VYTAUTAS MAČERNIS
(1921-1944)

Biografija ir asmenybės branda

Gimė Šarnelės kaime Plungės rajone, senoje žemaičių troboje, kurioje gyveno daug giminės
kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgo skaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės.
Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo, o nuo 1940 m. — Vilniaus universiteto teologijos-
filosofijos fakultete anglų ir vokiečių kalbas. Priklausė „Šatrijos“ draugijai, vienijusiai kūrybiškus
katalikiškos pakraipos studentus. Lankė žymių lietuvių filosofų (Sezemano, Maceinos, Girniaus)
paskaitas, skaitė filosofijos veikalus, Antikos, anglų (Šekspyro, Edgaro Po), vokiečių (Nyčės,
Rilkės) literatūrą, žavėjosi Dostojevskiu. Lankė Sruogos teatro, Mykolaičio-Putino literatūros
seminarus. Ypač domėjosi Nyče — jo darbuose Mačernį traukė žmogaus dvasios didybės
(antžmogio) idėjos.
Okupantams uždarius Vilniaus universitetą, Mačerniui kilo grėsmė būti paimtam į nacių
armiją, todėl 1943 m. vasarą grįžo į atokų Žemaitijos kaimą, į gimtinę. Ten užsidaręs studijavo
savarankiškai, intensyviai rašė poeziją.
1944 m. rudenį ketino pasitraukti iš Lietuvos. Žuvo nuo atsitiktinio ir vienintelio tą dieną
kritusio sviedinio skeveldros Žemaičių Kalvarijoje. Jam buvo tik 23-eji. Palaidotas gimtinės
kalnelyje, kurį labai mėgo. Dabar čia vyksta kasmetiniai jo poezijos vakarai. Bičiuliai iš nuorašų jo
poezijos rinkinį išleido užsienyje, o Lietuvoje ilgus metus Mačernis buvo nežinomas, užmirštas.
Nedidelis rinkinėlis išleistas tik 1970 metais. Jauno poeto tragiška žūtis, neišleisti eilėraščiai,
bičiulių nostalgiški prisiminimai sukuria pagrindą sklisti legendoms.
Karo metais, kai Europoje siautė toks patamsių gaivalas, vis dažniau imta svarstyti, kaip
elgtis mažai tautai, kaip jai išlikti nesugniuždytai. Inteligentija ragino susitelkti. Maža tauta neturi
daug fizinių išteklių kovoti ginklu, todėl savo gyvybingumą išlaikyti gali tik kūrybingumu.
Mačernio laiškuose mylimajai, jo straipsniuose matome sąmoningą gyvenimo kelio
ieškojimą. Studentiškame pranešime „Mūsų gyvybės upė“ Mačernis rašė apie kuriančiųjų pareigą
žemdirbių bendruomenei, dvasinį vadovavimą tautai. Poetas, anot jo, turi išreikšti tautos gyvybę ir
jėgą, turi kalbėti apie tai, iš kur jis kyla. Pats bandė suvokti savo žemaitiškumą, save kaip ūkininkų
vaiką, aprašyti savo kraštą, savo šaknis.

<...> Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane.
Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva,
upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštai. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys,
yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai.

Kad taptum dvasiniu tautos vedliu, reikia nuolat pačiam augti. Žmogus turi mokėti susikaupti,
ugdyti save, trokšti tobulumo. Savęs — kūrėjo — ugdymas nuolat apmąstomas laiškuose.

<...> Aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt, vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis
nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai kviečiantis savin.
 <...> Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog
aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš
imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais
garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko
belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga...

<...> Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, — tai aukštosios akimirkos, kurių
metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios
akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra
visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. Vizijų „Pabaiga“ apie tai ir kalba. Tu gerai įsižiūrėk į tą
minties pynę, kuri, lyg požeminis grybo raizginys, yra sujungus visus paskirus posmus.

<...> Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys
esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas
nešam sielą lyg žibintą.

<...> Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais.
<...> Vizija — tai mano turtas, svajonė — tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.

Kūrybos bruožai

Su populiariais ketvirtojo dešimtmečio poetais neoromantikais (Aisčiu, Nėrimi, Miškiniu)

Mačernio poezija turėjo mažai ką bendra, nes jį labiau traukė klasika — Maironis, Putinas, o savo
mokytoju Mačernis laikė Motiejų Valančių, nes manė, kad žodžiui, kalbai reikia grąžinti tikrąją
reikšmę. Todėl iš Valančiaus jis pirmiausia mokėsi kalbos. Be to, kaip sakė Nyka-Niliūnas,
„Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos — nei daiktų, nei žmonių.“
Mačernis, Kėkštas, Bradūnas, Nyka-Niliūnas, Nagys pokario laikais buvo laikomi
jauniausia rašytojų karta. Tuo metu Lietuva prarado nepriklausomybę ir iš šių penkių poetų tik
Mačernis nepatyrė išeivio likimo (būdamas labai jaunas žuvo). Šių autorių kūryba pirmą kartą buvo
išspausdinta jau minėtoje poezijos antologijoje „Žemė“ Los Andžele. Su žemininkais Mačernį sieja
jo kūrybos problematika: tiesos, gyvenimo prasmės ieškojimas, namų vaidmuo.
Tiesos ieškojimas. Ir minėtų kitų poetų, ir Mačernio eilėraščiuose vyrauja ne asmeniniai
išgyvenimai ir visuomeniniai šūkiai, o apmąstymai. Žemininkai yra minties poetai, jų eilėraščio
žmogus svarsto, kelia gyvenimo prasmės, laimės, mirties klausimus ir ieško atsakymų.
Gyvenimo prasmės klausimas. Gyvenimo prasmę poetas mato žemės paslaptį saugančios
senosios žemdirbių kartos gyvenime.
 Namų vaidmuo. Namai, pasak poeto, ten, kur gyveno tėvai ir protėviai, kur liko vaikystė,
globojama artimų žmonių. Gimtoji žemė — tai kūrybinių galių ir apskritai prasmingo gyvenimo
šaltinis. Namų, gimtinės ilgimasi, o išėjus į pasaulį, norima į ją sugrįžti.

„Vizijos“

Tai reikšmingiausias, vienintelis baigtas didesnės apimties Mačernio kūrinys — eilėraščių

ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos-dvidešimt vienerių metų (1939-1942). Atkakliai
ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia
gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.
„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Ciklą įrėmina „Įžanga“ ir
„Pabaiga“. Įtakos šiam kūriniui turėjo filosofijos studijos ir Oskaro Milašiaus kūryba, kurią poetas
labai mėgo. Svarbus skaičius septyni — mistinis, magiškas.

ĮŽANGA

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu,

Duris užversiu dar tampriau —
Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty, mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,

Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą —
Tuos žmones jaunus, pranašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,

Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų,
Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,

Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu atgimsta vėlei,
Atgimsta vėlei per mane...
 Įvade (įžangoje) paprastai nusakoma tema, o vėliau (dėstyme) ji konkrečiai išskleidžiama.
1.1. Aptarkite, kokia lyrinio subjekto situacija: vieta, laikas, judesys; ką jis veikia, kokia jo
būsena?
1.2. Apie ką jis mąsto; kaip kinta žvilgsnio sklaida?
1.3. Kas atliepia namus, gimtinę?
1.4. Kokia lyrinio subjekto sąsaja su praeities kartomis: kokius mato žmones ir kaip vertina?
Pagrįskite, kad žemdirbių kultūros žmogus vaizduojamas nebuitiškai.
1.5. Kokiu būdu praėjusios kartos pasiekia kalbantįjį — ką reiškia pasakymas atgimsta vėlei
per mane. Susiekite su subjekto būsena. Kodėl paskutinė frazė kartojama ir neužbaigiama?
1.6. Apibūdinkite eilėraščio subjektą: žemdirbys, mąstytojas.

Storų sienojų namai rodo genties pastovumą, tvirtumą, sėslumą. Kalbantysis ne tik savo
buvimu susijęs su konkrečia vieta, bet per seniai mirusius prosenelius yra įleidęs šaknis šioje
žemėje. Vaizduojama sena gentis, tolimos protėvių kartos. Tai — gražūs, iškilūs žmonės. Ne buities
vargas svarbus kalbančiajam, o tų žmonių ištvermė ir stiprybė gyventi. Jų fizinis ir dvasinis grožis,
pasitikėjimas savimi ir savo darbo prasmingumu. Taigi „Įžangoje“ ryškėja „Vizijų“ tema: lyriniam
subjektui rūpi santykis su namais, su čia gyvenusiomis kartomis.

Praktinės užduotys ir klausimai

3. Interpretuokite „Vizijų“ ĮŽANGĄ, remdamiesi aukščiau pateiktais klausimais (1.1.-
1.6.).

52 pamoka.

VYTAUTAS MAČERNIS
Poezija

Gimtieji namai

PIRMOJI

Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,

O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.
 Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.

Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas

Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,

Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,

Ištiesę giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.

Ir jau pirmi lašai šiušena lapais —

Gainioja viesulas liūtis sodrias.
O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa, —
Upeliai srūva į valkas.*

Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,

Ir nebaigia trenksmai aidėt....
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.

Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.

Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir ežero melduos pablūdusios** lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi...

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,

O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;

Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.
__________________
* Valka (tarm.) — klanas, bala.
** Pablūdusios (svet.) — paklaikusios.

1.1. Kaip kyla vizija? Kokia kalbančiojo aplinka ir būsena?

1.3. Kokiais pojūčiais regėjime „prisimenami“ namai? Aprašykite šiuos pojūčius (arba jų
apibūdinimus).
1.4. Nusakykite lyrinio subjekto santykį su namais. Pagrįskite, kad vizija regima su
meile, pasigrožėjimu, pasigėrėjimu.]

Namai iškyla labai konkretūs, su vaikystėje patirtais pojūčiais: vaizdais, kvapais, garsais, t.y.
su visa prisiminimo konkretybe. Lyrinis subjektas pasiduoda palaimingam regėjimui — pasineria į
tylą, į saulę, spalvas, dienos ir vakaro ramybę, audros gaivalą.
Namai jaukūs, saugūs. Vaizduotėje iškyla ne namų buitis, ne darbymečio vaizdai, o
sekmadienio vidudienio paveikslas. Tai susikaupimo laikas. Tyla sekmadienio akivaizdoje įgyja
šventumo prasmę. Šventumo paradigmą papildo mergaitės skambinamų varpelių garsai ir kiti
ženklai.
Įsidėmėkime: regėjime vaizdai plaukia lėtai, apimdami įvairias smulkmenas, detales, kurios
tampa svarbiais simboliais.

1.5. Įdėmiai perskaitykite visą viziją. Kokie kiti ženklai rodo, kad namų erdvei suteikiama
šventumo prasmė?
1.6. Kokiu pagrindu saulė lyginama su medumi? Raskite keletą argumentų.
1.7. Vizijos pradžioje visa atrodo nejudru, nugrimzdę į palaimos būseną. Bet ne tik.
Pasekite regėjimo vyksmą: kas pakinta gamtoje? kokie reiškiniai kokius pakeičia?

Praktinės užduotys ir klausimai

1. Perskaitę Pirmąją viziją, atsakykite į 1.1., 1.3., 1.4., 1.7. klausimus.

53 pamoka.

VYTAUTAS MAČERNIS
Poezija

„Metų“ sonetai

Paskutiniais gyvenimo metais poetas parašė eilėraščių ciklą „Metų sonetai“ (nebaigtas).
Šiame cikle klasicizmo literatūros pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama
„Rudens sonetais“ ir baigiama „Vasaros sonetais“ (daugiausia yra išlikę „Žiemos sonetų“).
Mačernis griežtai laikosi klasicizmo poezijos tradicijų, sonetų formos (du ketureiliai ir du trieiliai).
Eilėraščio pabaigoje išsakomi apibendrinimai, nevengiama aforizmų ir abstrakčių sąvokų. (Apie
sonetus plačiau mokėtės XI klasėje, kai studijavote Renesanso epochos poeziją. Prisiminkite!)
Daugelis sonetų personažų atpažįstami iš Europos kultūros tekstų: nimfos, fėjos, Pegasas,
Venera, Panas, Don Kichotas, Sančas Pansa, Don Žuanas ir kiti. Eilėraščio žmogus dažnai vaidina
įvairius vaidmenis: tai jis aktorius, kuris kreipiasi į režisierių, tai apsimeta esąs Mikelandželo ar
Budos mokinys, improvizuoja šokėjos ar asketo pokalbį, tai kaip poetas kalbasi su Pegasu. Jis
svarsto apie žmogiškąją laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes tik ji
skatina eiti, kovoti ir laimėti, nebijo vienatvės, nes joje gali pamąstyti savo patirtį.

Klausimai apie būtį

„Metų sonetų“ cikle asmuo patiria būties vienatvę ir individualumą. Jis siekia suvokti savo
tapatybės mįsles, klausia apie savo gyvenimą. Sonetai siejasi su Heidegerio mintimi, kad visa mūsų
būtis yra klausimas. Tik klausdami mes sąmoningai išgyvename savąją būtį. Rudens sonetuose
klausimai apie būtį ir sudaro eilėraščių turinį.

rudens
7

Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

1.1. Prisiminkite, kas būdinga sonetui. Aptarkite eilėraščio sandarą.

1.2. Apie ką kalbama pirmame, antrame ir apie ką — trečiame, ketvirtame posme?
 Sonetas — eilėraščio forma, turinti labai ryškią minties tėkmę. Šį sonetą sudaro du ketureiliai
ir du trieiliai. Dviejuose ketureiliuose sukuriama vaizdi lyrinio subjekto situacija, nusakoma
savijauta, o trieiliuose meninio vaizdo lieka nedaug — ši savijauta perkeliama į filosofinį lygmenį
— plėtojama filosofinė tema ir klausimai.

1.3. Kokia situacija pradedamas eilėraštis? Kuo ji buitiška? romantiška?

1.4. Kuo naktis ir namai priešingi subjekto būsenai? Ką galėtų reikšti tyla?
1.5. Ką lyrinis subjektas sako apie save antrame posme — kiek konkrečiai apibūdinama
jo savijauta?
1.6. Koks filosofinis klausimas konkretinamas trieiliuose? Ką sunku atlikti subjektui?
Ko jis veltui laukia?
1.7. Ką reiškia spręsti gyvybės ir mirties lygtis su daugybe nežinomųjų? Kas tie
„nežinomieji“?
1.8. Kaip save apibūdina subjektas? Kodėl žmogus yra pats didžiausias slėpinys?
1.9. Koks šio eilėraščio pagrindinis klausimas?

Žmogui skirta daug ko nežinoti apie savo gyvybės paslaptį ir prasmę. Egzistencinės
filosofijos požiūriu, niekas kitas nei atsakyti į žmogaus gyvenimo klausimą, nei nugyventi
gyvenimo už patį asmenį negali — tik jis pats. Svarbu ne galutinis atsakymas, o nuolatinis
klausimas. Pabudimas vidurnaktį suprastinas ne tik tiesiogine prasme, bet ir kaip pabudimas iš
būties užmaršumo, išbudimas savo gyvenimo klausimui.
54 pamoka.

BEŽEMIAI

Bežemiai

Bežemiais sąlygiškai vadinama poetų karta, į literatūrą atėjusi po žemininkų, debiutavusi ir

subrendusi jau išeivijoje. Jie neturėjo savos literatūrinės „tribūnos“ kaip žemininkai ir dažnai
spausdino savo eilėraščius tuose pačiuose leidiniuose kaip ir jų vyresnieji kolegos. Su žemininkais
jaunesniąją kartą siejo dėmesys Vakarų kultūrai. Literatūrai jie taip pat kėlė visų pirma estetinius, o
ne patriotinius ar visuomeninius reikalavimus. Į egzodą jie žiūrėjo kaip į istorijos išbandymą,
aštriau nei kiti iškeliantį gyvenimo prasmės klausimą. Tačiau bežemių amžius ir patirtis lėmė kiek
kitokį santykį su pačiu egzodu.
 Žemininkų poezijoje svarbi praradimo tema. Likę tik vaizduotėje ir prisiminimuose, namai
jiems tebėra harmonijos erdvė, atrama, padedanti ištverti dabarties nykumą. Vadinamieji bežemiai
tokios atramos nebeturi. „Šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna
visomis šaknimis įaugti ten [Lietuvoje] ir per mažai jauna visomis įaugti čia [išeivijoje]“, — taip
apie savo kartą kalbėjo poetas Algimantas Mackus. Todėl egzodą jie suvokia kaip visišką tuštumą,
gryną nebūtį. Atsidūręs tokioje padėtyje žmogus netenka bet kokių iliuzijų. Nebepasitikima Dievo
gailestingumu — į jį žiūrima kaip į abstraktų principą, kuris niekaip nesusijęs su konkretaus
žmogaus likimu. Svarbi bežemių kūryboje mirties tema.
Taigi esminis bežemių pasaulėjautos bruožas yra abejonė, nepasitikėjimas iš anksto
žinomomis tiesomis. Tačiau kas lieka, kai nebėra kuo tikėti? Bežemiams — tai bendrumo,
solidarumo su kitais žmonėmis jausmas, atsakomybė už kitą asmenį. Tautiškumo, tautinės
vienybės kriterijus šiuo atžvilgiu nėra pats svarbiausias — bendrumas sieja „istorijos
pažemintuosius“ — lietuvį egzodo „augintinį“, negrą „gerąjį sakytoją Džoną“, Vilniaus geto žyduką
Jureką (Mackus). „Nebėra nieko svetimo, / vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais / dainuoja dainą
apie pelę, / tą pačią, tik kita gaida“, — taip šį bendrumą apibūdina Liūnė Sutema.
Svarbiausi bežemių kartos atstovai — poetai Algimantas Mackus (1932-1964) ir Liūnė
Sutema (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė, g. 1927). Mackaus eilėraščių rinkinio pavadinimas
„Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“ davė dar du terminus, kuriais apibūdinama ši
rašytojų karta. Bežemiai pavadinami egzodo augintiniais (t.y. išaugusiais jau ne gimtojoje žemėje),
tačiau šiuo terminu kartais vadinami ir visi jaunesni už žemininkus išeivijos rašytojai. Dar dažniau
vartojamas pavadinimas „neornamentuotos kalbos generacija“. Juo apibūdinamas ir bežemių
santykis su kalba, ryškiausiai atsiskleidžiantis paties Mackaus kūryboje.
Bežemių kartai daug kuo artimas vyresnės kartos prozininkas ir dramaturgas Antanas
Škėma.

Algimantas Mackus

Algimantas Mackus (1932 Pagėgiuose-1964 Čikagoje) lietuvių poezijoje pasirodė

Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Tokiu vardu 1950 metais jis išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį
„Elegijos“. Tai gana tradicinės poezijos knyga, kurioje atvirai išsakomi tremties, tėvynės ilgesio,
skausmo motyvai. Antrasis eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) jau pakeliui į neornamentuotą
kalbą, kurią Mackus įtvirtino rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“ (1962).
Taigi kas yra toji neornamentuota kalba?
Jau pats jos apibūdinimas sako, kad tai kažkas priešinga gražiai, išdailintai poetinei kalbai.
Poetas tremtį traktuoja kaip iššūkį tradiciniam poezijos supratimui. Atplėštas nuo gimtosios žemės
žmogus ir jo pasaulis deformuojasi, todėl apie jį galima rašyti tik tokia pat deformuota kalba.
Mackus, kaip ir Kazys Bradūnas, remiasi liaudies dainos stilistika ir krikščioniška simbolika. Tačiau
ir viena, ir kita jo poezijoje yra labiausiai deformuojama. Neįprasti, kartais net netaisyklingi žodžių
deriniai („visi dievai plonai pavydūs ir pikti“, „miegosiu per koplyčios vitražą, / per veidą
Viešpaties angelo“), apverstos maldos formulės (vietoj „Gelbėk mus, Viešpatie“, — „Gelbėkis,
Viešpatie“), netaisyklinga sintaksė liaudies dainų perifrazėse („saulelės paieškoti, saulužės
nebegrįžti“, eil. „Liaudiškoji“), drastiški epitetai („homoseksuališki angelai“), — tokia yra poeto
kalba. Gali pasirodyti, kad taip siekiama suerzinti, šokiruoti skaitytoją. Tačiau iš tiesų tokiu
šokiravimu siekiama sukrėsti, priversti žmogų blaiviai, be iliuzijų pažiūrėti į savo gyvenimą.
Ironija, sarkazmas — tokio blaivaus požiūrio ženklas.
Dievas ir mirtis — dvi pagrindinės Mackus poezijos temos. Jos glaudžiai viena su kita
susijusios. „Mirties sezoną grąžinu į Dievą“, — sako poetas viename paskutinio rinkinio „Chapel
B“ eilėraštyje. Šis rinkinys, dedikuotas autoavarijoje žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai (Chapel B
— koplyčia Niujorke, kurioje buvo pašarvotas Antanas Škėma), išėjo jau po paties poeto tragiškos žūties (kaip
ir Škėma, Mackus žuvo autoavarijoje) 1965 metais. Taigi mirties beprasmiškumas yra suvokiamas
kaip iššūkis, nebeleidžiąs besąlygiškai pasitikėti Dievu. Mackus neneigia Dievo, bet kalba apie
žmogaus prasilenkimą, nesusitikimą su juo.
Tačiau žmogus negali gyventi visiškoje tuštumoje ir ieško atramos. Kaip sakyta, ji randama
atsigręžiant į kitus, tokį pat likimą patyrusius, prisiimant už juos atsakomybę. Mackus dažnai kalba
mes vardu ir tampa visos „augintinių“ kartos balsu. Tačiau „augintinio“ dalią poetas suvokia ne vien
kaip specifiškai lietuvišką. Augintiniai Mackui — ir Vilniaus geto žydukas Jurekas (eil. „Jurekas“),
ir negras sakytojas Johnas („Baladė apie gerąjį Johną“), patiriantys istorijos išbandymus.
TRIUMFALIŠKOJI
Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai numirę neatsigrįš,
alkūnėm griaučius parėmę.
Šiaurės mėnulio šiaurės akis
spindės virš buvusio kūno.
Kaulus surinks, bet jų nesudės
kaip žodžio — raidės prie raidės.
Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Moterys šauks lyties kaip lietaus
lygioj išdžiūvusioj žemėj.
Kaulai balti sausroj sutrupės
į smulkią vasaros dulkę.
Dulkes surinks, bet jos neuždengs
sutraiškyto kūno liemens.
 Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai daugiau negrįš į namus.
Už laiko laikrodžiam plakant
pulso ritmu, tuščiuos kambariuos
bus nakčiai klojamos lovos.
Niekas negrįš, bet visa išnyks,
duris aklinai uždarys.
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Tai paskutinis Škėmai dedikuoto rinkinio „Chapel B“ eilėraštis. Jame esama tiesioginių
nuorodų į Škėmos mirtį (autoavarijoje sutraiškytas kūnas). Mackus parafrazuoja anglų poeto Dilano
Tomo (Thomas, 1914-1953) eilėraštį „Ir nebus mirties karalijos“. Palyginkite Mackaus ir Dilano
Tomo eilėraščius (užduotis žiūrėkite gale pamokos).

Mirusius nuogus priims kaip draugus

Vakarų mėnulis ir vėjas;
Nors jų raumens iširs ir kaulai sugurs,
Alkūnės ir pėdos palies žvaigždes;
Kas protą praras, tas dangų laimės,
Kas nugrims į marias, prisikels iš gelmės;
Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus;
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos.

Vėjų šaly, po vandens sūkuriais
Jie ilgai ilsėsis nemirę;
Ant kankinimų suolo nesuvirpės,
Nesuvaitos įsukti į ratus;
Sąžinę persmelks blogio dyglys,
Ir tikėjimas perskils į dvi dalis;
Tiesa subyrės, bet nepasiduos,
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos.

Nei žuvėdrų klyksmo jie negirdės,
Nei bangos ošimo pakrantėj;
Kur žydėjo gėlė, nebebus gėlės,
Ir žiedų neapsunkins lietus;
Kas protą praras ir gyvybę praras,
Tas ir vėl prasikals pro mirties drobulę;
Stiebsis į saulę, kol saulė suduš,
Ir nebus mirties karalijos.
Vertė Tomas Venclova

Liūnė Sutema
 Liūnės Sutemos (g. 1927) tikroji pavardė Zinaida Nagytė-Katiliškienė, ji — poeto Henriko
Nagio sesuo ir prozininko Mariaus Katiliškio žmona. Su Mackum ją sieja blaivus požiūris į egzodą
ir įsipareigojimas tikrovei — tokiai, kokia ji yra. Tačiau tai visai kitokio temperamento žmogus
(Mackus buvo visuomeniškai aktyvus, Liūnė Sutema — kamerinė asmenybė) ir savita poetė.
Pirmasis Liūnės Sutemos eilėraščių rinkinys — „ Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955) — apie
tai, ką patiria žmogus, iš gimtojo krašto patekęs į „niekieno žemę“. Šią jauseną poetės kūryboje
tiksliausiai apibūdino vijoklio — augalo, ieškančio į ką atsiremti, — įvaizdis. Antrojoje eilėraščių
knygoje poetė atsigręžia į tikrovę, kurioje priversta gyventi. „Nebėra nieko svetimo“ (1962) — taip
vadinasi ši knyga. Priimdamas svetimą tikrovę, Liūnės Sutemos poezijos lyrinis subjektas
neišduoda savosios. „Nebėra nieko svetimo —, / ir niekad dar nebuvo manyje / tokia gaji, tokia
saugi gimtoji žemė“, — sakoma eilėraštyje, pavadintame kaip ir visas rinkinys.
Ir šiose knygose, ir vėlesnėje poezijoje (rinkiniai „Bevardė šalis“, 1966, „Badmetis“, 1972,
„Vendeta“, 1981, „Graffiti“, 1993) poetė ieško kalbos, kuri nepagražintų egzodo realybės. „Metas
sudeginti žodžius, kuriems daiktų nebėra“, — teigia poetė rinkinyje „Badmetis“. Kaip ir Mackaus
eilėraščiuose, tikrovė Liūnei Sutemai yra aštri, žeidžianti. Tačiau poetės kalba ne tokia drastiška.
Eilėraštyje ji derina realistines detales, aprašymą ir tautosakos, mitologijos elementus (mėgstama
saulės, mėnulio, vandens simbolika, pasakos — tik be laimingos pabaigos — situacija).
Liūnės Sutemos poezijoje svarbus lyrinio subjekto bruožas — atvirumas kitam žmogui,
mėginimas jį suprasti, tapti jam prieglobsčiu. Eilėraštis dažnai rašomas kaip intymus kreipimasis į
kitą žmogų; bandoma kalbėti ir iš kito pozicijų. Tas kitas gali būti ne tik panašaus likimo, — Liūnei
Sutemai rūpi suprasti ir nusikaltėlius (eil. „Kainas“, ciklas „Nenoriu būti atpirkta“), ir
skriaudžiamuosius.
Kaip ir Mackui, Liūnei Sutemai neatrodo, kad būti bežemiu — išskirtinis lietuvio likimas.
Eilėraščiuose ji solidarizuojasi ir su iš gimtųjų žemių išvarytu indėnu, ir su Amerikos juodaodžių
skausmu. Ryškus globos, saugojimo motyvas. Bet vis dėlto suvokiama, kad visiškai prie kito
priartėti neįmanoma. Tai sukuria Liūnės Sutemos poezijoje dramatišką įtampą.
Mirties tema, kuri yra bendra vieta bežemių kūryboje, į Liūnės Sutemos poeziją ateina iš
asmeninio patyrimo. Ji dominuoja rinkinyje „Vendeta“ (it. vendetta — kraujo kerštas), parašytame po
Mariaus Katiliškio mirties. Mackui mirtis yra absoliučiai beprasmiška, o Liūnė Sutema kelia
klausimą, kaip suteikti prasmę ir mirčiai, ir gyvenimui.

Liūnės Sutemos eilėraščio „Nebėra nieko svetimo“ interpretacija

NEBĖRA NIEKO SVETIMO

 Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse —
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos.

Nebėra nieko svetimo,

vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais
dainuoja dainą apie pelę,
tą pačią, tik kita gaida —
ir žaidžia piemenukais, tiktai jų banda,
ne vilko, o žmonių piktų išgąsdinta —
jie vejasi ją gatvėmis pliaukšėdami
žaisliniais šautuvais, lyg botagu.

Nebėra nieko svetimo,

miestas, kurio neapkenčiau, didėja,
kabindamasis į skliautus,
ir plečiasi, užaugdamas balotus,
žmonių nepaliestus laukus,
tiltais peršokdamas upes —
ir mano kraujuje įsimetė tas pats,
bevardžio miesto atkaklus
troškimas, dar ir dar gyvent.

Nebėra nieko svetimo, —

ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.

Pavadinimo teiginys eilėraščio tekste pakartojamas net keturis kartus, juo pradedamos visos
keturios strofos. Galima manyti, kad šiuo teiginiu ir išsakoma tai, kas šiame eilėraštyje svarbiausia.
Taigi Liūnės Sutemos eilėraštis „Nebėra nieko svetimo“ — apie žmogaus santykį su tuo, kas jam
buvo svetima, apie susitaikymą su svetimu pasauliu.
Pirmoji strofa pradedama glaudaus ryšio metafora: lyrinis subjektas teigia, kad nepažintas
medis, svetimas neragautas vaisius tampa jo kūno dalimi, suauga su juo. Svetimumas nėra visai
išnykęs — medžio lapai tebėra dilginantys.
Antrojoje strofoje stebimi ir lyginami du vaikystės pasauliai. Abu juos sieja ta pati daina apie
pelę. kaip ir pirmojoje strofoje, ryšyje, bendrume slypi ir skirtumas. Vaikų šviesiais ir tamsiais
veidais (tai nuoroda į Amerikos realybę) daina ta pati, tačiau jų gaida (melodija) kita. Esama šioje
strofoje dar vieno palyginimo — lyrinis subjektas netiesiogiai kalba apie savo vaikystę, kuri su
stebimąja turi kažką bendro, tačiau ir skirtingo. Lyginimo pagrindu tampa tas pats žaidimas
piemenukais. Tačiau laikas, kuris čia nėra tiesiogiai minimas, šį žaidimą yra pakeitęs: vienus žaislus
ir pavojus pakeitė kiti.
 Šiame pasikeitime esama netiesioginio kaimo, gimtosios erdvės (botagas, vilkas), ir miesto,
svetimos erdvės (žaisliniai šautuvai, pikti žmonės, supriešinimo. Miestas ir tampa svarbiausiu
trečiosios strofos „veikėju“. Čia pirmą kartą tiesiogiai išsakomas ankstesnis lyrinio subjekto
santykis su svetimu pasauliu — tai neapykanta. Toks yra pradžios taškas, nuo kurio einama
suartėjimo link. Miesto vaizdas šioje strofoje nevienaprasmis. Jo plėtimasis iš pradžių atrodo
agresyvus, jis kėsinasi užimti visa, kas yra aplinkui. Tačiau strofos pabaigoje tai vertinama kaip
vitališka jėga — „atkaklus troškimas dar ir dar gyventi“. Būtent šis troškimas ir suartina lyrinį
subjektą su svetima erdve. Nuo didžiausio suartėjimo: miesto vitališkumas tampa lyrinio subjekto
dalimi.
Eilėraštis baigiasi paradoksalia išvada: įsileidęs į save svetimą pasaulį, išmokęs jame gyventi,
žmogus lieka ištikimas ir savajam pasauliui, gimtajam kraštui. Svetimas miestas vitališkumu
(gajumas — lietuviškas šio lotyniškos kilmės žodžio atitikmuo) „užkrečia“ ir gimtąją žemę. Tačiau
yra vienas esminis skirtumas. Perėjęs į subjektą, svetimas pasaulis niekur nedingsta, jis tebėra šalia.
O gimtosios žemės šio eilėraščio žmogui nėra niekur kitus — vienintelė vieta, kur ji saugoma, yra
jo širdis. Niekur eilėraštyje nekalbama apie namų, tėvynės ilgesį, tačiau eilėraščio pabaiga leidžia
daryti išvadą, kad priartėjęs svetimas pasaulis jį tik sustiprina.
Dalia Satkauskytė

Praktinės užduotys ir klausimai

2. Ir Kazys Bradūnas, ir Algimantas Mackus remiasi liaudies dainos stilistika. Parinkite šių
poetų eilėraščių su tokiais motyvais ir palyginkite juos. Kuris poetas artimesnis liaudies kūrybos
pasaulėjautai, o kuris nuo jos nutolsta? Pasistenkite atrasti argumentų kodėl.