J.

Bilūnas – naujos kartos rašytojas, humanistas, realizmo teoretikas lietuvių

literatūroje. Jis tęsė G. Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos tradicijas, vadovavosi realizmo
estetikos principais, pasuko lietuvių literatūrą modernumo link. 1904–1907 metai –
produktyviausios J. Biliūno kūrybos lakotarpis. Tuomet rašytojas sukūrė noveles „Brisiaus
galas“, „Vagis“, „Lazda“.Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių,
humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba
priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą .
Rašytojui labiausiai rūpėjo tai, ką išgyveno žmonės, kurie nusižengė moralinėms normoms.
Šiandien noriu pristatyti Jono Biliūno novelę „Lazda“.
„Lazda“ – tai lyrinė psichologinė novelė, parašyta 1906 metais Zakopanėje. Ji
pavadinta pagal daiktą, tai yra seną obelinę lazdą, kuria prievaizdas Dumbrauckas mušė tėvą.
Pavadinimas kalba apie baudžiavos santvarkos esmę: santykiai su mažuoju žmogumi paremti
muštro, lazdos principu. Čia galima įžvelgti asmens paniekinimo baudžiaviniame kaime
problemą. „Lazdos“ centre – žmogaus išgyvenimų visuma. Šioje ištraukoje itin plati jų tėkmė
(Juozapas išgyvena dėl jam padarytos skriaudos, tačiau dėl to nesiskundžia. Jo liūdna šypsena
leidžia suprasti, kad žaizda širdyje vis dar neužgijusi. Juozapas atleido, tačiau to nepamiršo).
Pagrindiniai ištraukos veikėjai yra atlaidusis Juozapas ir buvęs dvaro prievaizdas
Dumbrauckas. Ji pradedama žodeliais „ir vėl“, kurie nurodo, kad urėdas kartoja praeities
veiksmus, tai yra vaikšto po seklyčią, sėdi už stalo. Vaikščiojimas išduoda Dumbraucko
jaudulį ir nerimą. Jau pirmajame segmente atsiskleidžia buvusio dvaro prievaizdo būdo
bruožai, dvasinis pasaulis, puoselėjamos vertybės. Ryškus pasakotojo vertinimas. Savo
mokytoją jis vertina ne iš dabarties perspektyvos, o anų dienų požiūriu: „bet mano mokytojas
buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį
žodį…“ Be to, Dumbraucko šiurkštų elgesį patvirtina ir tai, kad šis norėdavo „suduoti
berniukui per nosį ar nutverti už ausies“, tačiau kartais nuo tokio elgesio susilaikydavo.
Pirmajame segmente ryškus besiskleidžiantis kaltės motyvas. Galbūt jos jausmas ir
paskatino Dumbraucką išsikelti iš buvusių baudžiauninkų namų? Dvaro prievaizdo
atsisveikinimas su Juozapo šeimyna graudus, tačiau nesentimentalus. Sentimentalumo šioje
ištraukoje nėra – kaip ir visoje J. Biliūno kūryboje. Berniukui Dumbrauckas palieka staliuką,
lyg atsiprašydamas už tai, kad jį mokydamas elgėsi šiurkščiai, neįstengė su juo užmegzti
dvasinio ryšio. Juozapui paliekame lazda – ta pati, kuria buvo mušamas. Prievaizdas galbūt
suvokia, kad su Juozapu pasielgė nedorai, tačiau atsiprašyti neišdrįsta, o gal to padaryti
neleidžia įgimtas išdidumas ar per daugybę darbo metų susiformavęs charakteris. Iš
atsisveikinimo scenos matyti, kad tėvas, kaip ir kiti J. Biliūno kūrinių veikėjai, jautrus.
Juozapas atlaidus, bet nepasimetęs. Jis gyvena vadovaudamasis krikščioniškomis vertybėmis
(skriaudikui atleidžia), sugeba pakilti virš jam padarytos skriaudos.
Juozapas už Dumbraucką dvasiškai stipresnis. Jis suvokia, kad kitam žmogui
padaryta moralinė skriauda persekios visą gyvenimą. Iš kalbos matyti, kad tėvui aukščiausia
teisingumo istancija yra sąžinė. Juozapo kalbą galima laikyti atskiru nagrinėjamos ištraukos
segmentu. Jame kinta pasakotojo pozicija (pasakotoju tampa tėvas), erdvė ir laikas
(skaitytojas nukeliamas į baudžiavos laikus). Tėvas savo vaikams pasakoja istoriją, susijusia
su lazda, viską dar kartą prisimindamas ir išgyvendamas. šį pasakojimą jis sugeba panaudoti
auklėti savo vaikus, norėdamas ugdyti jų atlaidumą tėvams. šis segmentas – pasakotojo
perteikti tėvo prisiminimai.
Tolesnė teksto atkarpa – apie tai, kaip į tėvo istoriją sureagavo vaikai. Jų kalba
atsiskleidžia charakterio ypatybes: jautrumą skriaudai ir neteisybei (Sabaliūnas, Juozapota,
Joniukas), ryžtą (vyresnysis brolis nori sudeginti žmogaus pažeminimo įrankį – lazdą).
Daugiau išdidumo ir žmogiškojo orumo turi motina. Ji nenori sutikti su tuo, kad vaikai būtų
nuolankūs kaip tėvas. Juozapas savo požiūriu panašus į Kristijono Donelaičio „Metų“ būrą
Pričkų, teigusį, jog „dumplės yra naudingas daikts į kaminą pūsti, bet prieš vėją pūst jos
niekados nederėjo“. Perskaičius tokias mintis, norisi teigti, jog abu veikėjus valdo vergo
psichologija. Į tokius literatūroje pavaizduotus faktus žvelgiant iš XXI a. perspektyvos, norisi
pritarti ne Pričkaus, ne „Lazdos“ tėvo , o Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ veikėjos
mamatės žodžiams: „Baisiausias žodis žmonių kalboje yra vergas.“
Iš paskutinio novelės sakinio aiškiai matyti, jog pasakojimo ir papasakotų įvykių
laikas nesutampa. Ištraukoje egzistuoja net trys jo plotmės: pasakojamasis (dabar pasakojama
apie tai, kas vyko, apie ką buvo kalbama vaikystėje) ir net du papasakotos istorijos laikai
(metas, kai tėvų namuose gyveno Dumbrauckas, ir tėvo prisiminimų laikas – baudžiava).
Novelę galima perskaityti kaip likimo keršto temą: Dumbrauckas neturėjo kitos išeities, tik
apsigyventi pas buvusius baudžiauninkus.
Skaitai ir susimąstai, koks dvasingas turi būti žmogus, kad atleistų savo skriaudėjui
(taigi šis kūrinys apie dvasingumą). Žaviuosi J. Biliūno žmogiškumo samprata,
humanistinėmis idėjomis, glaudžiai besisiejančiomis su Vydūno filosofija, teigiančioje, kad
pasaulyje nereikia sėti neapykantos ir keršto. Jos atspindžių galime rasti ir kitose J. Biliūno
novelėse, skatinančiose gailėtis menko ir nelaimingo, nebūti abejingam kitų skriaudai. Visa
tai įrodo šio rašytojo fenomenalumą.