„Trečiosios" vizijos analizė

Trečiojoj vizijoj tėviškės sode padžiauta skara poetui sukelia regėjimą, kuriame jis mato iš seno
apleisto sodo pakylant jaunosios rūbuose senolę, kuri "lengvučiais žingsniais pasileido eiti per žemę
kvepiančią, skaisčiom, skaisčiom akim tarsi kalnuos du ežerėliai gilūs". Priėjus upelį, ji pasisemia
vandens, suvilgo juo kaktą, lūpas ir po to iškilmingai palaimina laukus. Tada įsisupus į didžiulę
skarą, nuklystąjį tolyn, "kur tolimam danguj du debesėliai, balti balti lyg jūroj du maži laiveliai
supos".
Įvesdamas vzijon senolę, Mačernis eilėraštį ne tik supina, bet ir kaimo gyvenimą įprasmina žemės
mistika. Senolę būtų galima sutapatinti su deive Žemyna, saugojančia gimtosios žemės laukus ir
jiems nešančia palaimą. — Baigia Mačernis viziją, nurodydamas į savo būseną: jo širdis suklupusi
"tartum keleivis tyrų smėlyje", jo "svajonės lyg silpni drugeliai, prieblandoj paklydę, miršta". Ir tada
jis pajunta ant savo lūpų lašant gaivinančius lašus nuo senolės tėviškės upelio vandeniu suvilgytų, į
dangų pakeltų pirštų. Senolės paveikslas toks ryškus todėl, kad Mačerniu daugiausia rūpinosi ne
motina, o senolė. Senolės personažas, be abejo, yra ir simbolinis: jis mums primena, kad žmogus
gali pakelti tik prasmingą buitį, kuri tampa tokia, kai pajuntam antgamtės palaimą. Senolės
pasirodymas yra "gražus" ir todėl, nes jis teikia gimtajai žemei ir jos gyventojams aukštesnės
prasmės.

Atkreipkim dėmesį, kad šios vizijos epiškumą poetas stiprina ir ta poetine priemone, kuri, galima
sakyti, čia yra kone vienintelė, — palyginimais; jų yra penki, keturis pacitavau. Visi jie labai vykę;
ypač gražus palyginimas apie senolės akis: jos tokios skaisčios, mėlynos "tarsi kalnuos du gilūs
ežerėliai".

Trečioji vizija
„Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė, kurią galėtume laikyti pagrindine
ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji atlieka
vaidmenį, susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo. Senolė laimina
laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra
viena iš „praeities šešėlių“. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka
uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja su dangumi, tapdama dangiškąja
namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia subjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos. Tekstas
kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba, ekstazinė lyrinio subjekto būsena. Labai
reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas jį susieja su namais. Tai paslaptinga
protėvių buvimo viena.
 
Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo. Sodas – senolės veiklos vieta. Ji
pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo vienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma.
„Trečioje“ vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė. Auga obelis –
rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obels plevena jos padžiauta skara. Lietuvių
tautosakoje, ypač dainose, obelis yra vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis
išminties asociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk ir senolė, sodo
sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia ir ramina.
 
Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems. Tai darbo vieta. Tačiau šioje
vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę
meldės tyliai“. Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai –
sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų. Apšlakstymas šaltinio vandeniu
nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų derlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis.