Novelė „Vagis“

Nesumaišykite su Jono Biliūno novele „Vagis“. Tai skirtingas kūrinys, bet juos galima lyginti.

Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą.
Vagis, pavogdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, tačiau jo dvasia skursta.

Pirmas kūrinio sakinys: „Kaip gerai turėti savo namus.“

Tai trumpas kūrinys, kuriame vaikas — dvasingas, jautrus, Apoloniškos prigimties — daro smuikelį, o kai pamato, kad
jo tėvas kankina plėšiką, išvaduoja vagį, kuris, deja, moraliai degradavo, nes neturėjo savo namų.

Kūrinio pradžioje masto, kaip būtų įdomu, jeigu ateitų plėšikas: „Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį…“

Iš pradžių mąsto apie vagį, įsivaizduoja, kad „Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais
apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais.“

Tėvas, sugavęs vagį, jį stipriai pririša prie stulpo kažkokio, trobos, pririša per raumenys („bicepsus“), nes fiziškai
stiprus žmogus. Kankina, muša, spardo, įžeidinėja.

Vaikui tai nėra humaniška. Pradeda kalbėti su vagiu, žiūri į jį kaip į žmogų, tada išlaisvina, įsitikinęs, kad nenori
nuskriausti vaiko ar tėvo. Tai sujaudina vagį, nes su juo dažnai nesielgiama kaip su normaliu žmogumi, o čia
pasigailėjo gi vaikas. Apkabina vaiką.

„Vaikui ašaros pripildė akys ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo pilkų su mėlynomis juosčiukėmis trinyčių.“

Tai „Dviejų kankinių „sudieu“.“

Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir
kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo
pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir
krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės
kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vagį
nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai.

Įdomus ir apsakymo pradžios bei pabaigos skirtumas: pradžia greita, o pabaiga labai sulėtėja. Atrodo, turėtų būti
atvirkščiai: išlaisvintas vagis kuo greičiau spruktų pro duris, oo čia jis lūkuriuoja, spraudžia vaiką prie krūtinės, šnabžda
“sudiev”. Su Dievu nuskamba lyg palaiminimas, kad jie ateityje krikščioniškoji meilė neapleistų vaiko. Vaikas tuo metu
pravirksta. Kodėl? Bijo tėvo ar kaimo vyrų reakcijos dėl jo poelgio? Nenori, kad vagis išeitų?

Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią. Iniciacijos išbandymas
išlaikytas, nes būtent šią valandą užgimsta vaiko siela, būtent dabar jis įrašomas “žmonių tarpan”. Nenuostabu kad
vaikas pajunta ypatingą ilgesį, jis jaučia kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir
nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves.

Vėliau tėvas sugauna vagį, vilko per sniegą (galima sakyti, savitas Lynčo teismas) ir jis miršta, bet į tai neatkreipia
dėmesio vaikas. Džiaugiasi, kad pasielgė humaniškai.

Apsakymas baigiamas viltingai: “jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis
patyrimas suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties.

Šį J. Savickio pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio
kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas.

Lyginant su Biliūno kūriniu:

 Savickio charakteriai yra žiaurūs, Biliūno — humaniški
  Vyksta veiksmas kaime
 Savickio ūkininkas sąmoningai kankino vagį, o Jokūbas (Biliūno ūkininkas) nenorėjo netgi nužudyti vagio ir
blogai jautėsi, kad mirtinai užmušo. Jokūbas buvo dvasiškai jautrus, seko Dekalogą.

Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultū ros žmogus, siekiantis kū rybinės išraiškos modernumo, originalumo. Jo
kū rybos principas – estetiškumas, efekto psichologijos siekimas, perdėta elegancija, subtilus individualizmas. J.Savickio
proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kū rinių
veikėjas yra vaikas, išlaikęs natū ralų pasaulio suvokimą. Kū ryba, menas J.Savickiui – saviraiškos priemonė, kaukių teatras,
iliuzija.

J.Savickis – vienas pirmųjų lietuvių rašytojų modernistų. Jis – ištikimas sau individuolistas, siekiantis formos, stiliaus,
išraiškos tobulumo ir originalumo. “Vagis” – vienas gražiausių rašytojo apsakymų, kur svarbus ir psichologizmas, ir
romantizmas, ir estetizmas. Atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė jo asmenybės
formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – meniškos sielos berniukas: „Drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir
klausė.“. Tėvo supančiotas vagis vaikui primena Jėzų Kristų: „Ratorų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti
marškiniai, pasvirusi galva. Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.“ Iš pradžių vaikas
jaučiasi smalsus ir erzina vagį, vėliau stebi situaciją kaip tėvelis erzino ir kankino vagį. Kūrinio kulminacija – intuityvus
(nesąmoningas) vaiko poelgis, vagies išlaisvinimas: „Kas bus toliau, jam šią valandą nerūpėjo. Jį niekas dabar negalėtų
sustabdyti.“ Išlaisvindamas vaikas yra įsitikinęs, jog jis darąs gerą poelgį todėl jaučiasi saugus ir subrendęs. 

J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai niūrūs, nes negatyviai prigimčiai kai kurie apsakymų veikėjai priešinasi laikydamiesi
stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską, ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Toks yra ūkininko sūnus iš apsakymo
„Vagis“. Netyčia pamatęs tėvo žiaurumą, nusivilia autoritetu (niekaip nesupranta, kodėl gerasis tėvelis muša vagį). Sukrėstas
artimo žmogaus žiaurumo, subręsta tiek, kad ima savarankiškai veikti – ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Tačiau berniukas niekaip
nereaguoja į žinią apie vakare vėl sugautą vagį – vaikas padarė viską, ką galėjo, tolesni įvykiai nuo jo nebepriklauso.

Apsakymas Tema ir trumpas turinys Kontekstai Problemos Pagrindinė mintis

,,Vagis“ Tema: vaiko gailestis svetimam žmogui Rinkinys. Šventadienio sonetai (1922) - “Vagyje” atskleidžiama Kiekvienas žmogus
J.Savickio pirmasis apsakymų rinkinys, žmogaus brendimo, teisingumą suprantą
Novelėje ryškiai išsiskiria vaiko vertybinė kuriuo jis iškilo į pačias pirmąsias prozos žmogiškų vertybių skirtingai, berniuko
orientacija ir kaimo bendruomenės nuomonė. avangardo linijas, įvykdydamas antrąją po išbandymo, būties poelgyje galime įžvelgti
Pirmajame novelės fragmente autorius siekia I.Šeiniaus lietuvių prozos revoliuciją. nevienareikšmiškumo kai kuriuos tolerancijos
parodyti, kad vaikas dar yra nesugadintas Apsakymų rinkinys susilaukė griežtos problematika. bruožus (atlaidumas,
gyvenimiškos patirties, todėl, dar nematęs kritikos, J.Savickis buvo laikomas pakantumas, pastangos
vagies, plėšiką jis įsivaizduoja kaip romantinį pavojingu modernistu ir dekadentu. Knygos Ar gali būti arklio vagystė suprasti),  nors vaiko
herojų: plėšikas galėtų būti aukštas, gražiais turinyje nėra šventadienio temų ir forma prilyginta žmogaus poelgis paremtas
juodais rūbais apsirengęs, lyg kunigas su nieko bendro neturi su tradiciniu sonetu. mirčiai? nežinojimu, ką reiškia
blizgančiais kaliošais. Kaimo žmonės yra linkę Apsakymų siužetai ribojasi pasąmonės žodis vagis.
užjausti skriaudžiamuosius, tačiau jų įgimtą reiškiniais, siaurais vidiniais žmonių
žmogiškąjį jautrumą jau užgožė gyvenimiška išgyvenimais. Veikėjai yra lyg atitrūkę nuo
patirtis, kuri verčia vyti pančius. Taigi savos visuomenės, gyvena savame jutimų
žmogiškoji prigimtis išties yra dvilypė: pasaulyje.
aplinkybės (žiaurėjantis pasaulis) išprovokuoja
tai, jog žmogus blogį siekia naikinti ne gerumu,
o brutalia jėga. Antrajame fragmente matome
vaiko reakciją susidūrus su tikruoju vagimi.
Vaikui tai išties nepaprasta diena. Troboje vagis
buvo pririštas prie skersinio spyrio. veržiančio
įgubusia sieną. Vaiko gerumas ir žmogiškumas
sutirpdė ledus plėšiko širdyje. Ši istorija
paskatino vaiką rinktis vertybes, subrandina jį
kaip žmogų.

Pagrindinė mintis
Problema Apsakymo pavadinimas Apsakymo epizodai
(autoriaus požiūris)

1.Teisingumo „Vagis“ Kiekvienas individas teisingumą Tėvas vagiui skyrė fizinę bausmę, tai jam atrodė
samprata suprantą skirtingai. teisingumas. Į piktą atsakė piktu. Tuo tarpu dar
jaunas berniukas suprato situaciją kiek kitaip, todėl
paleido vagį ir vėliau nė kiek nesirū pino, kas jam
nutiko toliau, tai jaunam individui atrodė teisinga.

Apsakyme ,,Vagis" vaizduojamas ū kininkų namas: vyrai veja pančius, pasakoja įvairias istorijas, vaikas drožinėja lentelę,
nori pasidaryti smuiką, trokšta pamatyti plėšiką, kurį įsivaizduoja kaip malonų, panašų į kunigą. Tad vaikas lakios
vaizduotės, smalsus, drąsus. Toliau kū rinyje pasakojama apie nepaprastą dieną: buvo sugautas arkliavagis, pririštas prie
stulpo gryčioje, jo išvaizda visiškai kitokia nei įsivaizduoto plėšiko - vienmarškinis, raumeningas, su sukrešusiu krauju
smilkiniuose, ant marškinių, ,,rodančių jo geležinę krū tinę". Vaikui piktadarys priminė Kristų, jam atrodė galingas, tačiau
nieko negalintis padaryti vaikui. Jį sukrečia, kaip vagis yra kankinamas, tėvo mušamas ,,batų su pasagaitėmis". Ši ,,baisi
komedija" subrandina mintį vagį paleisti, pasipriešinti tėvo autoritetui. Tad jis paleidžia nusikaltėlį. Vaizduojama vaiko
iniciacija - vaiko įžengimas į suaugusiųjų pasaulį, gebėjimas priimti sprendimus, tapti savarankiškam. Tad novelės
pabaigoje teigiama, kad šią dieną vaikas tapo ,,įrašytas žmonių tarpan".

Pasakojimas prasideda namų aplinkoje. Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj senų žmonių buvo pasakojama apie
senųjų laikų plėšikus ir pavogtus arklius. Drožinėdamas lentelę, tų pasakojimų klausėsi ir vaikas. Jis svajojo, kad
dabar ateitų plėšikas. Vaikas, nežinia kodėl, plėšiką įsivaizdavo kaip kunigą. Ir vieną neįprastą dieną vagis iš tėvo
tvarto pavogė arklį. Pasitelkus pagalbą, paspendus spąstus vagis buvo sučiuptas ir rastas arklys. Vagį pasodino į
roges, parsivežė namo ir pririšo prie karties. Vagis buvo sumuštas. Tuomet visi išsiskirstė savo reikalais ir vagį paliko
ramybėje, bet vaikas liko stovėti. Jis mąstė, kad vagis yra panašus į Kristų prikaltą prie kryžiaus. Vaikas išsitraukė
šiaudą ir ėmė badyti vagiui nosį. Vaiko galvoje kilo minčių chaosas, juk iš vienos pusės jam rodėsi, kad vagis yra
Kristus, bet iš kitos jis supranta, kad jis yra piktadarys.

Šeimininkas pasityčiojo iš vagio, pasiūlydamas jam kiaulienos, bet vagis nesiruošė būti žeminamas, gynė savo garbę
ir atsakinėjo grubiai. Dėl to jį ūkininkas pradėjo mušti. Vaikas pasislėpė kampe ir žiūrėjo šią baisią komediją. Jis
stebėjosi kaip tėvas, kuris yra geras, gali taip baisiai mušti vagį, ir pasiryžo jį išvaduoti. Vaikui nerūpėjo kas bus toliau
ir niekas nebūtų jo sustabdęs. Kuomet vagis buvo beveik išlaisvintas, vaikas sumanė jo paklausti ar jis nieko jam ir jo
tėvui nepadarys, nes kitaip jį paliks surištą. Vagis tylėjo ir kai paskutinė virvė nusmuko, jis neskubėdamas atsidūrė
prie durų, prispaudė vaiką prie krūtines ir atsisveikino. Vaikas susigraudino. Tą valanda vaiko sieloje kažkas nutiko, jis
sužmogiškėję, atsisveikina su vaikystę, tačiau išgirdęs jog vagį vėl sučiupo, jam tai jau nerūpėjo, nes savo
žmogiškumą jau yra parodęs.

Novelėje vaiko sprendimas išlaisvinti vagį nėra aiškiai motyvuotas, jis yra greičiausiai spontaniškas, nes toliau šiam
žmogui vaikas yra abejingas ir nėra aišku kokį žmonių tarpą vaikas buvo įrašytas. Vaiką šiam poelgiui pastūmėjo
nusivilimas tėvo žiauriu tėvo elgesiu, kurį laikė geru žmogumi taip pat brestanti asmenybė, kuri nėra praradusi
žmogiškumo. Išlaisvintas vagis jaučiasi sutrikęs, dėkingas, pasijunta kažkam reikalingas ir susigraudina, galbūt jis
dabar pergyveno geriausias valandas savo amžiuje. Pasakotojas vaiką ir vagį neįprastai pavadinda kankiniais, dėl to
kad vaikas savo aplinkoje jaučiasi svetimas, nežino kaip pasielgti tinkamai ir kokiu žmogumi tapti, o vagis turi kentėti
dėl susiklosčiusių aplinkybių, bet juos abu sieja žmogiški jausmai.

Problemos:

Kūrinio tema yra paprastų kaimo gyventojų susidūrimas su arkliavagiu ir nepamatuotai žiaurus jų elgesys. Taip pat
vaiko dvasinis brendimas parodant savo žmogiškumą bei gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus, nepaisant kitų
nuomonės. Novelėje yra keliamos etinės problemos, pavyzdžiui, vagis taip pat yra žmogus, kuris kenčia, sunkus
kaimo žmogaus gyvenimas ir žiauri aplinka neretai padaro jį abejingu, žmogus pasmerkiamas nežinant jo poelgių
priežąsties, skeptiškas požiūris į žmogaus likimą, prigimtį ir būti. Taip čia kalbama apie žmogaus brendimo, žmogiškų
vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika.

Idėjos:

Novelėje, galima atrasti ir įvairių idėjų, tarkim, kad ir koks žmogus atrodo iš pirmo žvilgsnio blogas, tai nereiškia, jog jis
neturi net kruopelės žmogiškumo, o geras žmogus - negailestingumo ir žiaurumo, jaunas žmogus kartais gali būti
supratingesnis ir sumanesnis, nei suauges, net spontaniškas sprendimas gali būti teisingas, net ir pačioje blogiausioje
situacijoje žmogus siekia apginti savo orumą bei garbę, lemties grimasas sušvelnina šilti žmogiški jausmai.

Stilistika:

Kūrinyje galima įžvelgti daug ironijos gaidelių, ironišką žvilgsnį į veikėjus, nėra visažinančio pasakotojo, skeptiškas
požiūris į žmogaus prigimtį ir būtį, gausu simbolinių elementų, pasakotojas yra labai arti personažo , jo ir veikėjo
požiūris neretai susipina, veikėjai po savo veidu slepia agresiją ir asmenybės nuosmukį, kalbama apie kančia, kūrinyje
vaizduojamas nepaklusnumas šeimos autoritetui, nes ekspresionistus tai erzina, kūrinyje daug meninių formų,
gretinami nesuderinami dalykai, pavyzdžiui, vagis su kunigu ar Kristumi.
  Sugaunamas iš ūkininko pavogęs arklį žmogus. Vagis atiduodamas paties ūkininko teismui.
 Vagis kankinamas. Vaikas išlaisvina vagį. Vagis vėl sugaunamas ir kankinamas toliau.

Tema:     Vagystė – ją patyrusių žmonių išbandymo situacija.
Problemos:  Žmogaus brendimo ; Žmogiškųjų vertybių išbandymo ; Būties nevienareikšmiškumo
Vertybės: Turtas ( ūkininko arklys )

 Žmogus gali būti visoks – ir geras, ir blogas, nes riba tarp gėrio ir blogio eina per žmogaus širdį.
 Novelės ūkininkas laikosi nerašytų kaimo bendruomenės įstatymų („žinodamas, kad su plėšiku reikia
elgtis, kaip įstatymai liepia“).
 Žmogumi J.Savickio vaizduojami veikėjai vagies nelaiko. Kito „nužmoginimas“, įsijautimas į
teisiojo, kitaip tariant – teisėjo, vaidmenį lemia blogio pergalę - ypatingam kankinimui ūkininkas
apsiavė ne bet kokius batus, bet tuos, kurie skaudžiau kerta.
 „Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį!“ - teatrališkumas. Žmogaus (šiuo atveju,
ūkininko) prisiimti socialiniai vaidmenys gali byloti apie labai skirtingas tikrąsias žmogaus savybes,
tai tarsi kaukės, kurias žmogus užsideda vienoje ar kitoje situacijoje.