Telesforas Gelažius, kitaip Tilius, yra vienas iš pagrindinių veikėjų romane.

Visos romano intrigos sukasi aplink jį. Jo istoriją papildo dvi visiškai skirtingos
moterys, kurios jo vidinį pasaulį daro dar labiau chaotišką

Koks yra Tilius?

Tilius yra jaunas, vos 23 metų jaunuolis, Agnė nusakė jo paveikslą: ,,Aukšta
kumptelėjusi nosis, virš jos suaugę antakiai ir statmena raukšlė tarp jų, kai nutilęs
mėgindavo surikiuoti mintis. Įdubę žandai jo tamsų veidą darė pailgą ir prakaulį,
lyg sukaltą iš lentų, ir sendino retai skutamos barzdos ražiena, pridulkėjusi ir
teišplaunama tik šeštadienį pirtyje.“

Jis tvirto sudėjimo ir stiprus vyras: ,, Bulvių maišus, po centnerį ar kiek

daugiau, lengvai kilnojo ir mėtė į vežimą“ . Tačiau Tilius tik iš išorės toks tvirtas –
viduje jis svyruojantis, neryžtingas ir neapsisprendęs.

Kodėl jo charakteris sudėtingas?

Tiliui tai kad jis nepasitikintis savimi, neryžtingas ir drovus kartais sukelia
problemų.

Viena , ir kone svarbiausia priežastis, kodėl Tiliaus charakteris sudėtingas,

yra ta, kad šis anksti neteko vieno iš reikšmingiausių žmonių mažo vaiko
emociniam vystimuisi: ,, Tėvo jis anksti neteko, greičiau, negu pradėjo tikti jo
palikti batai.“ Tėvo netektis lėmė tai, kad veikėjas šeimoje turėjo užimti vyro
vaidmenį: ,,jo vaikystė buvo numesta užpakalin. Ji buvo perlėkta šuoliu, peršokta
vienu persispyrimu.” Jam tarsi teko pamiršti, kad jis vaikas ir gyventi jau
suaugusio gyvenimą.

Taip pat, Tilius jau vaikystėje jautėsi menkas: ,,matydamas aplink save
galinčius daryti tai, kas jam neprieinama, išugdė nepasitikėjimą savim ir
menkavertišškumo jausmą. <…> jis traukėsi savin, jis niekino visa, kas ne jo, ir
kaip tik dėl to, kad negalėjo jo būti. “ taigi, prie gražesnių, turtingesnių,šaunesnių,
jis jautėsi per prastas net užkalbinti mergaitę.
 Dar viena priežastis, kodėl Tiliaus charakteris toks sudėtingas yra ta, kad jis
augo vienas: ,,Jis neturėjo brolio kaip draugo. Jis augo vienas tarp mažesnių. Ir
blogai augo. Jo niekas neaugino ir neprižiūrėjo. Prastas medis užauga vienas, jei
aplink jį tik brūzgynai ir krūmai. Geram medžiui reikia miško užuovėjos, kaip
žmogui draugų ir brolių.“

Charakteriui sudėtingumo prideda ir tai, kad buvo svajoklis ir turėjo didelių

troškimų, tačiau nebuvo valingas ir jam trūko ryžto. Būtent tėvo atsiminimai jį
vertė svajoti: ,,Tiliui viso to trūko. Jis pavydėjo tėvui jo kelionių, jo pasaulio
pažinimo, bet ne vargo fabrikuose. Jis svajojo apie anuos kraštus ne darbininko ir
skurdžiaus vaikino akimis, bet tokio, kurs gali visur eiti ir viską matyti. Ir pasiimti
kas patinka.” Jis troško mokslų, skaitė knygas ir tuo jis skyrėsi nuo savo aplinkos.
Tačiau Tiliaus neryžtingumas jį paliko stovėti vietoje, kurioje jis buvo.

Nors dar tikisi išsiveržti iš kaimo gyvenimo ir svajoja apie valdišką tarnybą,
jam trūksta ir pinigų, ir išsilavinimo, ir ryžto. Tilius nebenori dirbti tėvo žemės ir
ją perleidžia jaunesniam broliui. Jį ima traukti didesnės veiklos galimybės, bet šis
dirba miškakirčiu, o vėliau, kaip jam atrodo laikinai, įsidarbina Basiūliškių ūkyje
pas Petrą Doveiką.

Kokie yra Tiliaus ir Agnės santykiai?

Jų istorija užsimezga tada, kai po darbų Tilius užsuka į Veronikos Gužienės

karčemą. Šitoje dalyje suprantame, koks pasiduodantis savo prigimčiai yra Tilius.
Štai ką pirmiausia pamato Veronikoje:,, jos pilna krūtinė sūbavo ir drebėjo su
kiekvienu žingsniu ir posūkiu.“ Tačiau Gužienės dukterys ne ką prastesnės.
Jauniausioji Agnė septyniolikos metų. Vos pamatęs ją, prisipažįsta Tilius: ,,
patinka man Agnė, Veronikos duktė. Petriuk, senas berneli....“ Toje pačioje
karčemoje Tilius primuša vyrą, norėjusį nuskriausti Agnę. Tai jam skaudžiai
atsiliepia, kadangi dėl padaryto nusikaltimo nebegali eiti į valdišką tarnybą.

Taigi, Tilius ir Agnė įsimyli vienas kitą. Jų aistros proveržis pastebimas

pačioje pažinties pradžioje: „Jis dar palaukė užsigulęs ir užsimerkęs, drėksdamas
nagais delnus ir traškindamas pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo 24 sluoksniu,
tebesilaikė stiprūs pėdsakai, tartum tik švelnus jos standžių krūtų prisilietimo
kutenimas.“ Jų meilę dar labiau sutvirtina pirmasis suartėjimas, kuris palyginamas
su audros šėlsmu, o pats Tilius užvaldomas begalinės aistros:,, ir jis nieko
nebegalėjo padėti šią minutę. Jis ėjo šalia didelis, pasviręs ant jos. Toks milžinas ir
stiprus, jog kalnus galėjo versti, ir tačiau bejėgis, tvirtom rankom tegalįs apglėbti
jos liemenį ir sugniaužęs laikyti jos rankas.“ Jis jai dovanoja dovanas, nori
nustebinti:„Keletas atliekamų pinigėlių joje skambėjo(kišenėje t.y.). Galėtų sustoti
ir užbėgęs išversti alaus kokį kaušą. Arba nupirkti kokį nors dailų niekelį. Ta
mintis jam labai patiko kaip nauja ir išradinga. Ką nors tinkama nejučiom įsprausti
užantin ar, sugniaužus delne, siūlyti įspėti.“ Tiliui labai patiko su ja bendrauti:
„Buvo taip nuostabiai gera ir lengva niekus plepėti, taukšti ir kvailioti. Žodžiais
užslėpti nelygų ir išdavikiškai karštą alsavimą.“ Tilius svajoja apie ateitį su Agne,
sapnuoja, kaip miega kartu. Tačiau, jų meilė dar vaikiška, bet pirmoji, tuo ir labai
ypatinga- ji kaip pavasaris. Tačiau Tiliui trūksta kažko daugiau iki pilnatvės. Čia ir
vėl pasireiškia jo vidinė sumaištis ir blaškymasis. Tilius staiga įskaudina mergaitę,
nes jį suvilioja dar viena moteris.

Kodėl Tilius pasirenka Moniką?

Tilius dirbdamas Petro Doveikos ūkyje, pats nesuprasdamas susižavi jo

žmona Monika, kuri savo žavesiu ir aistra pakeri Tilių. Vos pažiūrėjęs į ją Tilius
negali patikėti, kad tai jo šeimininkė ir jo šeimininko žmona: ,,Naujoji šeimyninkė.
Ir tai skambėjo keistai, beveik nesuvokiamai. Kad tokia moteris galėtų būti jo
šeimininkė, jam pasirodė lygiai nepaprasta ir neįtikėtina, kaip turėti tokią merginą.
Vaikščioti su ja, kalbėti. Gal net mylėti ją?“ Tarp jo ir Monikos Doveikienės
užsimezga stiprus meilės ryšys. Kadangi Monika ištekėjusi,jie privalo slapstytis, o
tai padaro santykius dar įdomesnius.

Kitaip nei su Agne, su Monika Tilius patiria daug daugiau kūniškų

malonumų, juos valdo aiškiai didesnė aistra. Būtent su ja jis tampa tikru vyru:
„Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuo, ir su pasitenkinimu
pagalvojo, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. Nebūtų drįsęs —
paprasčiausiai. Ir nejau tik dabar suaugo į vyrą ir pajuto jėgą? Tos jėgos tūnota ne
vien raumenyse. Į jį žvelgė lūkestingos akys. Jo ilgėjosi ir tiesė rankas į jį.
Tereikėjo tik nueiti ir pasiimti. Jis tik dabar tesužinojo, kaip baisiai buvo išsiilgęs
moters“ Monika su Tiliumi Doveikos rugių lauke mėgaujasi meile: ,,Stangus
rugių šepetys juos įsiurbdavo savin, užklostydavo, uždangstydavo. Geresnio
prieglobsčio savo meilės valandai jie veltui būtų ieškoję kitur.“ Monika jam buvo
kaip karšta vasara. Taigi, Tilius pasirenka Moniką, nes ji dominavo jų santykiuose,
rodė dižiausią iniciatyvą, taip pat jos branda ir patyrimas skatino jį, pasiduodantį
upės tėkmei, pasirinkti ją.

Kaip Tilius jaučiasi dėl savo elgesio?

Tilius jautėsi lyg būtų nusisavinęs kito daiktą. Jį graužė sąžinė: „Jis regėjo ją
iš taip arti. Jis svaigo ir sotinosi tuo nuostabiu reginiu kaip vagis, įsilaužęs miesto
iždinėn ir rankas iki alkūnių panėręs į atrištus aukso maišus“ Tilių pradėjo apimti
baimė, jis jautėsi nesaugiai: ,,Jie susitikdavo visur ir visada... Jis darėsi niūresnis
pastebimai ir traukėsi savin, bijodamas prasitarti ir bijodamas pakelti akis. Iš jų juk
galėjo pažinti jo vidų, jo baisiai sujauktą ir vietos neberandančią dvasią.”
Pagrindinis veikėjas ir Doveika labai skirtingi. Doveika senas, išmintingas,
turtingas, puikiai valdantis ūkį žmogus, o Tilius jaunas, nepatyręs ir net savo
minčių negalintis suvaldyti asmuo. Jis nori išvykti, tačiau negali palikti Monikos,
bet kuo toliau, tuo labiau jaučiasi prasikaltęs prieš Doveiką. Negana to, Monika
praneša nelabai džiugią naujieną: ,, Mes turėsime kūdikį.“ Tada Tilius išvis
paklaiksta iš baimės: ,, Aš bijau... Geriau mes bėkime iš čia. Aš dirbsiu, ir mums
visko užteks. Monika, tu pagalvok. Ką mes turėsime, tai bus grynai mūsų.“ Tačiau
viskas pakrypsta ta linkme, kad Doveika sužino apie išdavystę. Baisus kerštas jį
užvaldo ir šis kesinasi nužudyti įsimylėjėlius, bet kulka kliudo tik Tilių.

Taigi, žinojimas, kad reikia palikti Doveikos ūkį, blaškymasis tarp moterų ir
pasirinkimų, negalėjimas atsiplėšti nuo Monikos, privedė jį prie tragiškos lemties.
Jam trūko rimties ir aiškios pozicijos, plaukimas pasroviui jį leido išnaudoti
Monikai. Mylėdamas Agnę ir svajodamas apie ateitį kartu, lieka su kita moterimi,
o tai yra akivaizdus nemokėjimas valdyti savęs ir nesubrendusio vyro elgesys.
KLAUSIMAI

Iš pranešimo:

1. Ar Tilių graužė sąžinė?

2. Ar Tilius troško mokslų?
3. Ar Tilius apsidžiaugė išgirdęs apie kūdikį?

Jūsų nuomonė:

4. Ar Tilius mylėjo Agnę?

5. Ar pateisinate Tiliaus išdavystę?
6. Ar Tilius nusipelnė mirties?
7. Kurią spalvą, kuriai merginai priskirtumėte? (žalia turėtų būt Agnė, o
raudona – Monika)
8. Su kuria turėjo likti Tilius?