JUOZO TUMO - VAIŽGANTO

APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖS“

 Įvadiniai klausimai
• Kas labiausiai krinta į akis, kai
skaitome Vaižganto „Dėdes ir
dėdienes“?
• Kokius tikslus turėjo Vaižgantas
ateidamas į literatūrą?
• Kokius socialinius tipus užsibrėžia
pavaizduoti? (Įžangos analizė)
 Kokius tikslus turėjo rašytojas ateidamas į
literatūrą? Ko siekė savo kūryba?
• „Pirmieji mano norai buvo pasergėti ir sukaupti į
vieną vietą lietuvių tautos „deimančiukus“, kurių
yra pilkame jų gyvenime“ (Vaižgantas)
• „<...> rašytojui rūpi parodyti liaudies žmogaus
prigimties turtingumą ir joje glūdinčias
neišsenkamas kūrybines galias, liaudies etinių
principų aukštumą, tą „būdo švelnumą ir širdies
gerumą“, kuris, Vaižganto manymu, sudaro
būdingiausią lietuvių etninio charakterio bruožą“
(V.Zaborskaitė)
 Mykoliuko portretinė charakteristika.
Kokias charakteringas detales Vaižgantas
paryškina? Kaip jos atskleidžia Mykoliuko dvasinį
pasaulį?
Kokia jo išorė, kokiomis meninėmis detalėmis ji
vaizduojama).

• Išorė
• Vidinis pasaulis
• Kokia Mykoliuko vieta kasdieniame
pasaulyje?
 Mykolas-Mykoliukas (1)
• Stiprus, darbštus, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kaž-ką
jam vienam matomą, vienam girdimą.
• Mykoliuko muzika sukviečia žmones draugėn – jie
klausosi, kalbasi, šoka. Ir kaip pačios gamtos lie-piamos
viena į kitą palinksta Mykoliuko ir Severiutės širdys.
• Mykoliuko širdyje meilė išjudina pačius pamatus, suardo
ramybę, iškelia klausimų, į kuriuos sunku atsakyti: kas
kaltas? Už ką? Kuriomis teisėmis? Bet ar gali palikti
brolį, jo vaikus, suardyti jų gyvenimą? „Ne, tikrai, ne!“
• Mykoliukas traukiasi į save, pasiryžęs aukai.
• Visą amžių liko laimingas, kad tos akimirkos, tų rūmų
neišmainė į ką nors pigesnį. Prarasdamas mylimąją,
Mykoliukas nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą
prakilnumu.
 Mykolas-Mykoliukas (2)
• Dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas realiame gy-
venime atrodo bereikšmis, kiekvieno pastumia-
mas. Tačiau susikaupimo valandomis
bažnyčioje jis išsiskiria iš kitų. (psl. 63)
• Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal
socialinę padėtį jis neturi net tiek savarankiš-
kumo, kiek jo turi kiti baudžiauninkai. Bet jis
nėra tik aplinkybių vergas – pats ryžtasi aukai.
• Vidinis pasiryžimas atrodo kaip neryžtingumas,
pasyvumas Bet žmogaus dvasia bręsta iš vidinių
apsisprendimų.
 Klausimai diskusijai
• Išgirdęs apie Severiutės užsakus. Mykoliukas
tarsi išgyvena dvasinę mirtį, tačiau kodėl jis
išlaiko dvasinio gyvenimo visavertiškumą iki
senatvės?

• Kaip Dzidorius Artojas sugeba įprasminti savo

gyvenimą?

• Kodėl Mykoliukas negalėjo būti laimingas?

 Severjos paveikslas
• Panagrinėkite Severiutės portretinę
charakteristiką.
• Kas sąlygoja dėdienės Severjos dvasinį
palūžimą ir jos rezignaciją.

* Rezignacija - visiškas nuolankumas,

pasidavimas likimui.
 Severjos paveikslas (1)
• Severja, turtingiausia Vaižganto moters charakteris, aprėpia visus svarbiausius
moteriškumo variantus: mergaitės skaistumą, drumsčiantį meilės budimą,
fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą,
moters vienišės dalią.
• Neišplėtojant, bet labai tiksliai fiksuoja motinos ir dukters ypatingumą:
„Du instinktu, motinos ir dukters, sukibo; du karkleliu susipynė iš bailės
ateinančios audros viesulo, kurs pagaus vieną jų, pasuks pasuks ir nublokš į
kažin kokią nežinomą šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo svyravo abidvi be
žodžių.“
• Severjos charakteriu sujungtos priešpriešos. Iš savo namų, ypač klėtelės,
mylėtojos ir sergėtojos, Severja patenka į dvaro namus, kur nieko nėra padaryta
mylinčia ranka, ir pagaliau tampa „vergė-dėdienė, svetimų namų inventorius“.
• Po vyro mirties ji „buvo nebe ta“. Rapolienė nebe namų, nebe šventos gamtos
prieglobstyje, ji – karčemoje. Bet ta reakcija trumpalaikė. Severja „galutinai
pavirto tokia dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“.
• Šeimos rūpesčiai užgožia jausmų pasaulį: panaikinus baudžiavą, Geišėms
nebeliko vietos dvare. Griūva jų ekonominis ir gyvenimo pamatas.
 Severjos paveikslas (2)
• Mykoliukas žiūri jai į pakaušį, o Geišė – į kojas. Ji pa-jaučia
skirtingus jausmus. Su Mykoliuku jai gera, švie-su.
Perspektyva – tik dvasinis pasaulis su juo. Su Geiše tamsu...
• Mergina traukė kaimo vyrus. Ji – erotiška moteris.
• Pasyvi patriarchalinės baudžiauninkų bendruomenės
gyvenimo normų ir įstatymų vykdytoja.
• Net piršlybų valandą yra vien impulso, instinktyvaus jausmo
valdoma: „Ji nieko negalvojo, Griaustis ar gailestis jai dar
nebuvo ko, o ateities ji dar nematė.“
• Severja stipri tol, kol turi už ką kovoti. Kai nebėra kuo
rūpintis, ką globoti, labai moteriškos prigimties Sever-ja
netenka pusiausvyros. Jos maištavimas trumpas ir beprasmis,
o po jo – susitaikymas su „dėdienės“ dalia.
• Severjos maištas.
 Rapolas Geišė
• Netipiškas dvaro prievaizdas. Savitą jį daro
gerumas baudžiauninkams, būdo švelnumas.
• „Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir
nešiojos rimbą, gerbė visa Saveikių
seniūnija, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro
darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką
piktino. Protingas beraštis ir nematyto
sąžiningumo. “
• Geišė nemoka būti kitoks – tik valdyti.
 Kodėl nesurado laimės
Mykoliukas ir Severiutė?
Kaip pati gamta liepė, palinksta viena į kitą
Mykoliuko ir Severiutės širdys.
„Mykoliukas nenusimanė Severjai griežęs; Severja
nenusimanė tai jaučianti ir atliepianti. Jis ir ji buvo tik
gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje.“
• Kas buvo bendro tarp Mykoliuko ir Severiutės?
• Severiutė išdavė Mykoliuką?
• Socialinės aplinkos įtaka.
• Geišės vaidmuo.
 Kodėl nesurado laimės
Mykoliukas ir Severiutė?
• Praradę meilę, užslėpę savo jausmus, jie nė vienas jau
nieko gyvenime negalėjo tikėtis. Meilės praradimas yra
gyvenimo praradimas.
• Moteriškai jautri širdis neleidžia išsiplėtoti meilės
egoizmui, neleidžia rungtis.
• Severja atitenka kitam – stipresniam, tijūnui Geišei.
Stipresniam ne tik padėtimi, bet ir aktyviu vyriškumu.
• Mykoliukas rezignuoja – skaudžiai liūdėdamas susitaiko
su viskuo. (Vaižganto nuomone, tai lietuvio bruožas:
„Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus. Jo
viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas“.)
 Mykoliuko meilė
• Mykoliuko meilė Severjai yra tarsi šeimos jausmo modifikacija.
• Tai ne meilė „iš pirmo žvilgsnio“, pačiam sau netikėta, staigi ir
akla. Severją Mykoliukas pažino dar mažą, mylėjo kaip seserį. Ir
dvidešimtį metų brendęs ryšio jausmas natūraliai perauga į
troškimą matyti Severją savo žmona.
• Severiutę Mykoliukas suvokia ne kaip mylimąją, o kaip būsimą
žmoną, neatskiriamą savo paties dalį, antrąją pusę.
• Atsisveikinimo scenoje mylimos ir mylinčios Severjos glamonės
sužadina pačius tauriausius jausmus.
• Jam pažįstamas ir fizinis potraukis (psl. 53). Kaip tik kūniškas
Severjos artumo pajautimas padeda atgauti dėl mylimosios
vestuvių prarastą vidinę pusiausvyrą ir ramybę.
• Mykoliuką meilė pažadina kad ir trumpalaikiam susimąstymui
apie savo likimą.
 Severijos meilė
• Iš pirmo žvilgsnio atrodo nenuosekli, dvilypė:
dvasiška Mykoliukui ir kūniška – Geišei.
• Geišė, senas, arti penkiasdešimties metų kavalie-rius,
pažadina Severjos moterišką prigimtį.
• Pamilusi Mykoliuką daugiau kaip brolį, Severja prieš
vedybas su Geiše pastarojo pažadintą kū-nišką aistrą
nukreipia į savo vaikystės draugą (atsisveikinimo
scena).
• Iš pradžių pavergta fizinės Rapolo aistros ir glamonių,
Severja po vedybų, ypač apsigyvenus Dovydų
namuose, labai kilniadvasiškai rūpinasi savo
nusenusiu vyru. Tai jau ne kūniška meilė, net ne tiek
žmonos jausmas vyrui, kiek dukters meilė tėvui.
 Rapolo Geišės meilė
• Ūmus, aistringas meilės prasiveržimas yra prieš-ybė ir
Mykoliuko, ir Severjos jausmams.
• Tai lemia ne tik Geišės charakterio savybės, bet ir
išskirtinė socialinė padėtis – tijūno meilė, sustip-rinta
galingojo teisės turėti ir valdyti, įgyja realų, kūnišką
pavidalą. Tačiau Rapolas nėra vien tik fizinės aistros
valdomas – jis trokšta šeimos, nors iki Severjos apie
vedybas ir negalvojęs, visas moteris kvailėmis
tepavadinęs.
• Po vedybų Rapolo meilė įgyja dvasingumo: ji „gėrėjosi
Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir savo dukrele“.
• Žmona lieka vienintelis džiaugsmas ir paguoda:
„Žiūrėjo į ją maldingai, kaip į kokį šventąjį
paveikslėlį...“
 Refleksija
• Kokius nacionalinio charakterio bruožus
atskleidžia Vaižgantas „Dėdėse ir
dėdienėse“?
• Kokius „deimančiukus“ surado Vaižgantas?
• Įrodykite, kad Vaižganto apysaka „Dėdės ir
dėdienės“ yra ne įvykių, o išgyvenimų
apysaka.
• „Dėdės ir dėdienės“ – amžinas ar tik tam
laikotarpiui būdingas problemas kelianti
apysaka?