A.Škėma ,,Balta drobulė“ (1952-1953 m.

)
 Modernus romanas

 Meta iššūkį visuomenei, nes sukuria modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją, kokios
dar nebuvo lietuvių prozoje.
 Klasikų požiūriu, ,,Balta drobulė“ atspindi iškreiptą pasaulio vaizdą, neatitinkantį tiesos.
 A.Nyka - Niliūnas pripažįsta siekimą kūrybiškai suvokti savo paties žmogiškąją
situaciją ir ją išreikšti savo laiko terminais. Kiti kritikai pagrindinėmis A.Škėmos kūrybos
vertybėmis laiko stebėtinai jautrų sąmoningumą, atveriantį pačius svarbiausius būties
klausimus, naują stiprią poetinę kalbą, naujai išreikštą pasaulėjautą.
 Anot kitų, Garšva išbando visas pabėgimo nuo tikrovės priemones: meilę Elenai, kultūrą
( ieško paguodos įvairiose jos formose), savo paties kūrybą.
 Pasakojimo forma, struktūra,
kompozicijos savitumas
 Struktūra yra dviaukštė ( gali būti net triaukštė): viena plotmė – Antano Garšvos
gyvenimas Niujorke, antra – jo užrašai, iš kurių atsispindi jo praeitis. Bet yra keletas
praeities momentų ir be užrašų – tai galėtų būti trečiasis struktūros klodas.
 Pasakojimas fragmentiškas: vidinių būsenų tėkmė spontaniškai sugula į vieno žmogaus
gyvenimo istoriją, kuri plėtojama šokinėjančiu ritmu, maišant laikus.
 ,,Šizofreniško“pasakojimo iliuzija atsiranda dėl nuolatinės pirmo ir trečio asmens kaitos,
kai susidaro įspūdis, kad Garšva yra romano autorius. Paslėptas anoniminis romano
pasakotojas yra ištirpęs pačiame tekste, jo buvimas beveik nejaučiamas.
 Pasakojimo apie neurotiką kompozicija žiedinė: romanas pradedamas lengvu
ironizavimu, o baigiamas, kad Garšva išprotėja.
 Modernaus žmogaus pasaulėjauta (1)
 Romano pavadinimas ,,Balta drobulė“susijęs su krikščioniška (ryšys su Turino drobule, Veronikos skepeta)
ir archajiška mitologine prasme.
 Romanas apie menininką, ypatingos jautros žmogų. Poetas ir nevykęs žemės gyventojas – tokį save regi
Garšva. Kūrėjo būtis konfliktiška – jis trokšta kurti ir geidžia visaverčio gyvenimo.
 Romane svarbus veidrodžio archetipas. Garšva nuolat save stebi veidrodyje. Savęs stebėjimas tampa
veikėjui pasaulio jaukinimosi galimybe. Kartais veidrodis atspindi apgaulingą realybę (socialinio
vaidmens kaukę) kartais atskleidžia tiesą (jaunystės epizode).
 Romane labai ryški gyvenimo- vaidinimo metafora. Viešbutis vaizduojamas kaip milžiniškas teatras
( keltuvininko uniforma, Džo varto ,,Fausto“ klavyrą, prostitutė Lili save vadina cirkininke ant trapecijos,
kaukių vakarėlis). Realybė – tai absurdo teatras, kuriame kultūrinės ir žmogiškkosios vertybės neteko
reikšmės. ,,Besijuokiančio filosofo“ laikysena vienintelė įmanoma racionali nuostata ( J.Savickis,
B.Sruoga).
 Modernaus žmogaus pasaulėjauta (2)
 Apmąstymuose Garšva lygina save su A.Kamiu ,,Sizifo mito“ herojumi. Sizifo egzistencinį judesį
( amžinai ritinti aukštyn beprasmybės akmenį) simboliškai pakartoja Garšva keltuve ( ,,up“ ir ,,down“).
Buvimas poetu taip pat primena Sizifo darbą (ir beprasmiška, ir įprasmina žmogaus egzistenciją).
 Kūrėjas prilygina save ir Kristui, kuris jam atrodo atstumto maištininko, idealaus poeto, palikusio Žodį ir
Vardą, simbolis.
 Garšva nebejaučia artimo dvasinio ryšio su Dievu, tačiau būties prasmės paieškos, tikėjimas dvasios
gyvenimu jam svarbūs.
 Kūryba – aukščiausias Garšvos tikslas. Jis renkasi vienatvę kaip neišvengiamą kūrėjo lemtį, kaip
egzistencinį maištą prieš pasaulio absurdiškumą.
 Modernaus žmogaus pasaulėjauta atsispindi ir Stenlio paveiksle. Jis – Garšvos antrininkas, menininkas,
kurio talentą sužlugdo brutali tikrovė. Stenlio situacija tragiškesnė, nes jį išduoda mylimoji.
 Skeveldrų, šukių – visos kartos suskilusios sąmonės metafora. Plėšymas atspindi modernaus žmogaus
lemtį (suplėšytas popierius romano pabaigoje, suplėšomas bolševikmečio metais sukurtas eilėraštis).
 Elenos paveikslas
 Elena įkūnija tas savybes ir vertybes, kurių Garšva yra netekęs.
 Nuolat pabrėžiamas Elenos pilkumas, nežymumas, sudarantis kontrastą rėksmingam
viešbučio puošnumui. Pilkumas vertinamas kaip teigiamybė. Garšvai atrodo pozityvus
net mylimosios išvaizdos netobulumas – tai nepritapimo prie pasaulio ženklas, Garšva ir
Elena dvasiškai artimi.
 Elena sudaro paralelę motinai. Ir motina, ir Elena – mokytojos.
 Garšva jaučia dvasinę giminystę Elenai. Su Garšva Elena kalbasi lyg su savimi, jo
eilėraščiuose atpažįsta savo patirtį. Elena Garšvai svarbi kaip kūryba. Ji svarbesnė už Jonę,
su kuria išsiskiria dėl ligos.
 Tėvas ir motina
 Pirmieji kultūriniai Garšvos vaikystės prisiminimai siejami su tėvu. Veikėjo bute kabo paveikslas,
vaizduojantis skrendančią moterį su smuiku lyg maldaknyge rankose (M.Šagalo reprodukcija) – tarsi
vaikystėje matytų smuikuojančio tėvo skrydžių prisiminimas. Tėvo atliekamos variacijos susijusios su
romane labai svarbiu skeveldrų motyvu, žyminčiu vidinio pasaulio dužimo motyvą.
 Garšva suvokia, kad romantinio herojaus poza, tariama panieka miniai ir pripažinimo geismas paveldėti iš
tėvo (tėvo elgesys nenuoširdus, jis vaidina publikai).
 Motina – pats paslaptingiausias romano personažas. Iš motinos Garšva paveldėjo psichikos ligą ir
menininko pasaulėjautą. Ir motina, ir Garšva realiame pasaulyje nesijaučia gyveną tikrą gyvenimą. Garšva
įkalintas keltuvo narve, motina ( kaip ir Šatrijos Raganos apysakos ,,Sename dvare“ mamatė) nesuprasta
vyro, net mušama jo. Ji vaizduojama kaip savotiška kankinė, šventoji.
 Skaudžiausias sūnaus ir motinos epizodas – kai pagaulės būdu nuveža sergančią motiną į psichiatrijos
ligoninę.
 Kūrėjo tapsmo kelias (1)
 Pavardė Garšva kilusi iš žolinio augalo garšva. Nors tai vaistažolinis augalas, jis dažnai laikomas piktžole,
analogiška ir Garšvos situacija: tai, kas jame gražiausia, kitiems atrodo keista.
 Romaną ,,Balta drobulė“ galima perskaityti kaip kūrėjo tapsmo istoriją (kaip ir V.Mykolaičio – Putino
,,Altorių šešėly“).
 Šešiolikmečio Garšvos poetinė ekstazė Palangoje, malda vaidilutei ir dievams prilygstančio poeto įvaizdis
turi ryšį su simbolizmo literatūra (suaugęs Garšva tampa estetu).
 Devyniolikmečio Garšvos poetinis pralaimėjimas (sudraskytas eilėraštis) suaugusio poeto prisimenamas
kaip romantinio ar simbolistinio kūrinio parodija.
 Dvidešimt vienerių literatūros studentas jaučiasi tikru poetu, jo išvaizda atitinka modernaus menininko
įvaizdį (keturiasdešimtmečiui Garšvai tai juokinga).
 Tik patyręs kančią Garšva parašo pirmąjį tikrą eilėraštį.
 Kūrėjas atsisako kurti politizuotą, meniškai bevertę literatūrą.
 Kūrėjo tapsmo kelias (2)
 Beprotnamyje atsidūrusio pamišusio Garšvos deklamuojami posmai ritmiškumu primena avangardinę
poeziją. Avangardistinis kūrėjo biografijos tarpsnis susijęs su tradicinių vertybių ir rašančio asmens
sąmonės krize, atsiradusia dėl istorijos įvykių sukelto chaoso.
 Garšvos užrašai apie Bavarijos pabėgėlių stovyklos gyvenimą vaizduoja jo tapatinimąsi su jaunąją kūrėjų
karta, abejinga politiniams tikslams.
 Modernaus poeto Garšvos eilėraštyje kaukas - dažniausias personažas, atspindintis patį kūrėją. Kaukas
mitinė būtybė, trumpai gyvenusi žmogaus gyvenimą ir vėl tęsianti savo egzistenciją kaip vėlė. Jis dar
negimęs (Garšva sako, kad jis dar negimęs, nes neparašė geros knygos), ir dar nemiręs (romano pabaigoje
egzistenciją tęsia tik kūnas). ,,Kaukas“ giminiškas su ,,kauke“ (Garšva nuolat susidvejinimą jaučianti
asmenybė). Keltuvininko uniforma – kaukė – pridengia tikrąjį veidą – poetą.
 Literatūrinės asociacijos
 ,,Baltoje drobulėje“ akivaizdžios nuorodos į 1940-1945 m. B.Brazdžionio rašytą ,,Vaidilą Valiūną“
( Vaidilionis rašo apie vaidilą). Tautos gelbėtojo Vaidilionio paveikslas – tai jauno Garšvos romantiko
įvaizdžio karikatūra. Vaidilionis ir Zuika, agitacinės rašliavos ( pseudopoezijos) kūrėjas, Garšvos manymu,
egzistuoja tikros literatūros užribyje.
 A.Škėma polemizuoja ir su H.Radausku, ,,baltos akacijos“ vaizdinio kūrėju. Bevardis klasikas ironiškai
vadinamas Vaidilionio kolega, tačiau jis suvokiamas kaip politiškai neutralios poezijos kūrėjas (,,Homero
įpėdinis“). Garšva save tapatina su akacijos krūmu, o ne su poetu, sėdinčiu po juo.
 B.Brazdžionio poezijos vaizdiniai A.Škėmos romane yra groteskiškai transformuoti, o H.Radausko
poezijos vaizdiniai iškyla tose romano vietose, kuriose plėtojamas nelaimingos meilės motyvas ir yra
ateities nuorodų. Ironija daug nuosaikesnė, ne tokia atvira.