PDL All

Paprastosios
DIFERENCIALINĖS LYGTYS
prof. Artūras Štikonas
Paskaitu˛ kursas
Matematikos ir informatikos fakultetas

Taikomosios matematikos institutas, Diferencialiniu˛ lygčiu˛ katedra
Naugarduko g. 24, LT-03225 Vilnius, Lietuva
Vilniaus universitetas, 2022

AS, 2022 07 16
Vertinimas
Kontrolinis 1 (spalis-lapkritis) 10 Kontrolinis 2 (gruodis) 10 Koliokviumas
(žiemos sesija, ˛iskaitos metu) 30 Kontrolinis 3 (pavasario sem.) 10 Laboratori-
niai (pavasario sem.) 10 Egzaminas (birželis) 30
TURINYS
Lenteliu˛ sąrašas v
Iliustraciju˛ sąrašas vii
Pagrindiniai žymenys xii
Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
Matematinės sąvokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
1. Algebra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
2. Topologija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8
3. Funkcinė analizė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13
4. Matematinė analizė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26
5. Diferencialinė geometrija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34
1 SKYRIUS. Paprastosios diferencialinės lygtys ir ju˛ sistemos 43

1. Diferencialinė lygtis ir jos sprendiniai . . . . . . . . . . . . . . . . 43
1.1. Diferencialinė lygtis ir jos apibrėžimo sritis . . . . . . . . 43
1.2. Diferencialinės lygties sprendiniai . . . . . . . . . . . . . . 47
1.3. Kreiviu˛ šeimos diferencialinė lygtis . . . . . . . . . . . . . 54
1.4. Diferencialinės lygties geometrinė prasmė . . . . . . . . . 56
2. Koši uždavinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57
2.1. Koši uždavinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57
2.2. Sprendinio egzistavimas ir vienatis . . . . . . . . . . . . . 58
2.3. Ypatingieji sprendiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60
2.4. Sprendinio tęsinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60
3. Diferencialiniu˛ lygčiu sistemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61
3.1. n-osios eilės DL suvedimas ˛i n-osios eilės normaliąją DLS 63
3.2. n-osios eilės normaliosios DLS suvedimas i˛ n-osios eilės DL 63
3.3. Autonominės ir neautonominės DL . . . . . . . . . . . . . 65
2 SKYRIUS. Klasikinės pirmosios eilės diferencialinės lygtys ir ju˛

integravimas 67
1. DL y ′ = f (x) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67
1.1. Sprendinio tęsinys ir elgsena intervalo galuose . . . . . . . 68
2. DL y ′ = g(y) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73
2.1. Sprendinio egzistavimo ir vienaties teorema vienmatei au-
tonominei lygčiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76
Paprastosios Diferencialinės Lygtys iv
3. Kintamu˛ju˛ atskyrimo metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78

3.1. Lygtys pertvarkomos i˛ lygtis su atsiskiriančiais kintamaisiais 81
4. Pirmosios eilės tiesinės diferencialinės lygtys . . . . . . . . . . . . 85
4.1. Homogeninė tiesinė diferencialinė lygtis . . . . . . . . . . 86
4.2. Nehomogeninė tiesinė diferencialinė lygtis . . . . . . . . . 90
5. Bernulio ir Rikačio lygtys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96
5.1. Bernulio lygtis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96
5.2. Rikačio lygtis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98
6. Tiesinė homogeninė pirmosios eilės diferencialu˛ lygtis . . . . . . . 101
6.1. Diferencialinės 1-formos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101
6.2. Lygtys su atskirtaisiais ir atsiskiriančiais kintamaisiais . . 107
6.3. Integruojantysis daugiklis . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110
6.4. Integruojantysis daugiklis kaip sudėtinė funkcija . . . . . 114
7. Diferencialinės lygtys ypatingo taško aplinkoje . . . . . . . . . . 115
7.1. p-procesas ir projektyvinė tiesė . . . . . . . . . . . . . . . 115
7.2. σ-procesas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 117
7.3. π-procesas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 120
8. Kintamu˛ju˛ keitimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122
3 SKYRIUS. Neišreikštinės pirmosios eilės lygtys 123

1. Išvestinės išreiškimas atskirais atvejais . . . . . . . . . . . . . . . 123
2. Koši uždavinio sprendinio egzistavimas ir vienatis . . . . . . . . . 126
2.1. Erdvė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126
2.2. Reguliarieji sprendiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126
3. Ypatingieji sprendiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126
3.1. Diskriminantė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126
3.2. Gaubtinė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127
4. Kadratūromis integruojamos lygtys . . . . . . . . . . . . . . . . . 127
4.1. Lagranžo ir Klero lygtys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127
4 SKYRIUS. Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas 129

1. Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas kvadratūromis . . . . . . . . 129
1.1. Lygtis, kurioje yra tik x ir y (n) . . . . . . . . . . . . . . . 129
1.2. Lygtis, kurioje yra tik y (n−1) ir y (n) . . . . . . . . . . . 131
1.3. Lygtis, kurioje yra tik y (n−2) ir y (n) . . . . . . . . . . . 132
2. Sumažinamos eilės diferencialinės lygtys . . . . . . . . . . . . . . 133
2.1. Lygtis, kurios išraiškoje nėra y . . . . . . . . . . . . . . . 134
2.2. Lygtis, kurios išraiškoje nėra x . . . . . . . . . . . . . . . 134
2.3. Lygtis, kurios kairioji dalis yra homogeninė funkcija . . . 135
2.4. Pilnosios išvestinės atvejis . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136
5 SKYRIUS. Tiesinės diferencialinės lygtys ir sistemos 139

1. Tiesinė n-osios eilės diferencialinė lygtis . . . . . . . . . . . . . . 139
1.1. Tiesinis diferencialinis operatorius . . . . . . . . . . . . . 140
1.2. Funkciju˛ tiesinis priklausomumas ir nepriklausomumas . . 141
1.3. Tiesinė homogeninė diferencialinė lygtis . . . . . . . . . . 143
1.4. Tiesinė nehomogeninė diferencialinė lygtis . . . . . . . . . 148
2. Tiesinė diferencialinė lygtis su pastoviais koeficientais . . . . . . . 150
2.1. Homogeninės diferencialinės lygties su pastoviais koefi-
cientais sprendiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151
2.2. Nehomogeninės diferencialinės lygties su pastoviais koefi-
cientais sprendiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 155
6 SKYRIUS. Geometrinės diferencialiniu˛ lygčiu˛ sąvokos 159

1. Fazinė erdvė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 159
1.1. Evoliuciniai procesai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 159
1.2. Glodžiosios daugdaros . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 160
1.3. Vektoriniai ir krypčiu˛ laukai . . . . . . . . . . . . . . . . . 165
1.4. Fazinis portretas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 165
Dalykinė rodyklė 168

Vardu˛ rodyklė 173
Literatūra 175
Lenteliu˛ sąrašas vi
Lenteliu˛ sąrašas
2.1 Integruojančiu˛ju˛ daugikliu˛ µ(z(x, y)) egzistavimo sa˛lygos. . . . . 114

Iliustraciju˛ sąrašas viii
Iliustraciju˛ sąrašas
1 Afininė erdvė A = (A, L, +). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

2 Poerdvis ir afininis poerdvis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
3 Iškilosios ir neiškilosios aibės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
4 Aibės afininėje erdvėje: (a) simpleksai; (b) laužtės; (c) aibės euk-
lidinėje erdvėje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7
5 (a) projektyvinė tiesė; (b) projektyvinė plokštuma. . . . . . . . . 8
6 Erdviu˛ sandauga. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9
7 Faktoraibės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9
8 Erdvės skaidinys ir jungioji sa˛junga. . . . . . . . . . . . . . . . . 9
9 Hausdorfo erdvė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10
10 Normalioji erdvė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10
11 Homotopija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10
12 Jungumas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11
13 Kelias. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
14 Kilpos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
15 Keliu˛ homotopija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
16 Lipšico sa˛lyga d2 ⩽ Ld1 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14
17 Atvaizdžio nejudamasis taškas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14
18 Artiniu˛ seka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14
19 Iš diferencijamumo išplaukia Lipšico sa˛lyga. . . . . . . . . . . . . 26
20 Atvirkštinės funkcijos teorema. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28
21 Neišreikštinės funkcijos teorema. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28
22 Teorema apie ranga˛. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29
23 Erdvės C0∞ (R) funkcijos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30
24 Funkcijos prate˛simas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30
25 Dalimis glodi kreivė (kelias). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31
26 Laužtė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31
27 Kreive˛ apibrėžiančios funkcijos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 32
28 Srities U kraštas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34
29 Krašto ištiesinimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34
30 Vektorinė ir išorinė vektoriu˛ daugyba. . . . . . . . . . . . . . . . 35
31 Koordinačiu˛ sistemos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35
32 Kreiviu˛ pluoštas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
33 Liečiamoji erdvė Tp (U ). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
34 Atvaizdis f∗p : Tx V → Tf (p) W . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
35 Vektorinis laukas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
Iliustraciju˛ sąrašas x
36 Išvestinė pagal vektoriu˛ v. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39

37 Krypčiu˛ laukas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39
38 Atvaizdis f ∗ : Ωk (W ) → Ωk (V ). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40
p
1.1 DL y ′ = x(x2 − 1) apibrėžimo sritys. . . . . . . . . . . . . . . . 45
p
1.2 DL y ′ = 1 − x2 − y 2 apibrėžimo sritis. . . . . . . . . . . . . . . 45
1.3 DL apibrėžimo sritis ir DL sprendinio grafikas. . . . . . . . . . . 45
1.4 Integralinė kreivė ir jos projekcijos: sprendinio grafikas y = sin x;
sprendinio išvestinės grafikas y ′ = cos x; fazinė trajektorija y 2 +
(y ′ )2 = 1. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48
1.5 DL y ′ = −y 2 integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49
1.6 DL y ′ = − xy integralinės kreivės, kai y > 0. . . . . . . . . . . . . 49
1.7 DL xdx + ydy = 0 integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . . . 49
1.8 1.17 pvz. DL sprendiniai: (a) išreikštiniu˛ sprendiniu˛ grafikai; (b)
neišreikštiniai sprendiniai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52
1.9 DL y ′ = cos x integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . . . . . 52
1.10 Paraboliu˛ ir elipsiu˛ šeimos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55
1.11 Koši uždavinys pirmos eilės lygčiai. . . . . . . . . . . . . . . . . . 55
1.12 Koši uždavinys antros eilės lygčiai. . . . . . . . . . . . . . . . . . 55
1.13 DL y ′ = 3y 2/3 integralinės kreivės. DL ypatingasis taškas ir
ypatingasis sprendinys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57
1.14 Integralinės kreivės te˛sinys iki kompakto krašto. . . . . . . . . . . 57
1.15 Neprate˛siamas ˛i dešine˛ sprendinys. . . . . . . . . . . . . . . . . . 57
2.1 Lygties y ′ = f (x) sprendinio y = φ(x) elgsena intervale (a; b],

b < +∞: Rb
(a) ∃ limx→b−0 f (x) ̸= ∞; (b)limx→b−0 f (x) = +∞, x0 f (ξ) dξ <
+∞;
Rb
(c) limx→b−0 f (x) = +∞, x0 f (ξ) dξ = +∞. . . . . . . . . . . . . 69
2.2 Lygties y ′ = f (x) sprendiniai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72
2.3 Lygties y ′ = f (x), f > 0 sprendiniu˛ elgsena, kai x → +∞. . . . . 72
2.4 Lygties y ′ = g(y) sprendiniai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74
2.5 Lygties y ′ = g(y) stacionarieji sprendiniai. . . . . . . . . . . . . . 74
2.6 Lygties y ′ = g(y) sprendinio y = φ(x) elgsena, kai y → +∞. . . . 75
2.7 Lygties y ′ = −y 2 sprendiniai. . . . . . . . . . . . . . . . . . 75
2.8 Lygties y ′ = 3(y − 1)2/3 sprendiniai. . . . . . . . . . . . . . . . . 77
2.9 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77
2.10 Kintamu˛ju˛ keitimas (x, y) → (x, z) homogeninėje DL. . . . . . . 83
2.11 DL y ′ = y/(x + y) integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . . . 83
2.12 Homogeninės TDL integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . . . 88
2.13 Monodromijos operatorius. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88
2.14 Nulinio sprendinio stabilumas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88
2.15 Stabilus periodinis sprendinys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95
2.16 Bernulio lygties integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . . . . 95
2.17 Laužtės „apendiksu˛“ ir „parazitiniu˛“ ciklu˛ naikinimas vienajungėje.106
2.18 Koncentriniiu˛ apskritimu˛ šeima. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 109
2.19 Srities skaidymas atskiriant kintamuosius. . . . . . . . . . . . . . 109
2.20 Spinduliu˛ šeima. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112
2.21 Hiperboliu˛ šeima ir ju˛ asimptotės. . . . . . . . . . . . . . . . . . 112
2.22 Projektyvinės koordinatės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116
2.23 DL integralinės kreivės ˛ivairiose koordinatėse. . . . . . . . . . . . 118
2.24 σ-procesas ir Mėbijaus lapas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119
2.25 Integralinės kreivės (paraboliu˛ šeima y = Cx2 ) gautos σ-procesu.
Tuo pačiu skaičiumi (C) sunumeruotos atitinkamos integralinės
kreivės, C = ∞ atitinka x = 0 tiese˛, C = σ koordinačiu˛ pradžia˛. . 119
2.26 Polinės koordinatės, π-procesas ir pusiau begalinis cilindras. . . . 121
2.27 Spiraliu˛ šeima ir ju˛ vaizdai (eksponentės) gauti π-procesu ant
cilindro išklotinės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121
3.1 Neišreikštiniu˛ DL sprendiniu˛ šeimos. . . . . . . . . . . . . . . . . 124

3.2 Neišreikštinės (y ′ )2 = y + 4ay 2 DL sprendiniai. . . . . . . . . . . 125
5.1 Tiesinės lygties sprendiniu˛ erdvė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 141

5.2 Homogeninės TDL integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . . . 142
5.3 Nehomogeninės TDL integralinės kreivės. . . . . . . . . . . . . . 142
5.4 Funkciju˛ tiesinė priklausomybė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142
6.1 Žemėlapis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 160

6.2 Suderinti žemėlapiai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 160
6.3 Jungioji daugdara M ir nejungioji daugdara M1 ∪ M2 . . . . . . . 161
6.4 Podaugdaris. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161
6.5 Daugdara su siena. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161
6.6 S 1 ⊂ R2 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 162
6.7 Apskritimo stereografinės projekcijos. . . . . . . . . . . . . . . . . 162
6.8 Projektyvinė tiesė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 162
6.9 Cilindrinės daugdaros. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
6.10 Sfera, skritulys, cilindras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
6.11 Toras T 2 = S 1 × S 1 ir jo atlasas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
6.12 Projektyvinė plokštuma. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
6.13 Mėbijaus lapas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
6.14 Kleino butelys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
6.15 Diferencijuojamas atvaizdis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 164
6.16 Glodžioji funkcija daugdaroje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 164
6.17 Kreivė daugdaroje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 165
6.18 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 165
6.19 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 165
6.20 Fazinės trajektorijos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 166
6.21 Evoliucinio proceso grafikas išplėstinėje fazinėje erdvėje. . . . . . 166
6.22 Fazinio greičio laukas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167
6.23 Vektorinis laukas plokštumoje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167
6.24 Vektorinis laukas tiesėje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167
Pagrindiniai žymenys
⊔
⊓ ˛irodymo pabaiga
◁ apibrėžimo, pastabos, išvados pabaiga
:= priskirimo, apibrėžimo žymuo
≡ tapatumo žymuo
⇒, ⇐ išdavos sekimo žymuo („išplaukia“), implikacija
⇔ loginio ekvivalentiškumo žymuo („tada ir tik tada“)
∼ ekvivalentiškumo sąryšio žymuo
≃, ∼= homeomorfizmo ir izomorfizmo žymenys
∀ bendrumo kvantorius („kiekvienas“)
∃ egzistavimo kvantorius („egzistuoja“)
∃! egzistavimo ir vienaties kvantorius („egzistuoja vienintelis“)
x∈X x yra aibės X elementas, x priklauso aibei X
X ∩Y aibiu˛ sankirta
X ∪Y aibiu˛ sąjunga
X#Y jungioji sąjunga
X ×Y aibiu˛ Dekarto sandauga
↑ nemažėjimo žymuo, monotoniškai didėjanti
↓ nedidėjimo žymuo, monotoniškai mažėjanti
⇈ didėjimo žymuo, griežtai monotoniškai didėjanti
⇊ mažėjimo žymuo, griežtai monotonoškai mažėjanti
↷ iškilumas aukštyn
↶ iškilumas žemyn
Iliustraciju˛ sąrašas xiv
N {1, 2, . . . } – natūraliu˛ju˛ skaičiu˛ aibė, N0 = N ∪ {0}

Z {. . . , −2, −1, 0, 1, 2, . . . } – sveiku˛ju˛ skaičiu˛ aibė
Q racionaliu˛ju˛ skaičiu˛ aibė
R realiu˛ju˛ skaičiu˛ aibė
R t , Rx , Ry realiu˛ju˛ skaičiu˛ t-ašis, x-ašis, y-ašis
C kompleksiniu˛ skaičiu˛ aibė
RP 1 , RP 2 , RP n projektyvinė tiesė, plokštuma, erdvė
Rn n-atė realioji erdvė {x : x = (x1 , . . . , xn ), xi ∈ R, i = 1, . . . , n}
v vektorius
x, A vektorius-stulpelis, matrica
C tolydžiu˛ju˛ funkciju˛ klasė
Ck tolydžiai k-kartu˛ diferencijuojamu˛ju˛ funkciju˛ klasė
C∞ glodžiu˛ju˛ funkciju˛ klasė
D(·) (atvaizdžio, lygties) apibrėžimo sritis
R(·) (atvaizdžio) reikšmiu˛ sritis
Matematinės sąvokos ir teiginiai
?
Matematikoje funkcija f vadinamas atvaizdis f : Rn → R, o f (x1 , . . . , xn ) žymima funkci-
jos reikšmė taške (x1 , . . . , xn ) ∈ Rn , tačiau dažnai patogu taip žymėti ir pačią funkciją, kai
reikia nurodyti jos argumentus. Laikysime, kad visos nagrinėjamos funkcijos yra tolydžios
savo argumentu˛ atžvilgiu.
Sąvoka „glodžioji funkcija“ nėra vienareikšmiškai apibrėžta matematinėje literatūroje.

Smooth function (angl.), glatte funktion (vok.) atitinka klasę C ∞ , гладкая функция
arba непрерывно дифференцируемая функция (rus.) atitinka klasę C 1 . Šiame konspek-
te glodžiąja funkcija vadinsime C ∞ klasės funkciją, o tolydžiai diferencijuojamas funkcijas
atitinka C 1 klasė, nors, kai aišku iš konteksto, ją irgi vadinsime glodžiąja. Kad nebūtu˛
painiavos, stengsimės nurodyti glodumo klasę.
?
Funkcijos y = f (x) išvestinės gali būti žymimos:
dy dn y
y′ , y ′′ , y ′′′ , y (n) , f ′ (x), f ′′ (x), f (n) (x), , , ẏ, ÿ.
dx dxn
Tašku virš funkcijos x = x(t) žymėsime išvestines pagal kintamąji˛ t, kurio prasmė dažnai
yra laikas:
dx d2 x dn x
ẋ := , ẍ := , x(n) := .
dt dt2 dtn
Toliau trumpai pristatysime metamatikos apibrėžimus iš algebros, geomet-

rijos, analizės ir teiginius,kuriais naudosimės šiame kurse. Daugumas ju˛ plačiau
buvo nagrinėjami tuose kursuose, bet kai bus pateikti su ˛irodymais, kad geriau
iliustruotu˛ juos.
1. Algebra
?
1.1. Sąryšiai. Sakykime, M – aibė, o R – poaibis Dekarto sandaugoje M × M . Jeigu
(x, y) ∈ R, tuomet sakoma, kad x susietas sąryšiu R su y, ir rašoma xRy. Sąryšis yra:
1) reflektyvusis, jei xRx;
2) simetrinis, jei xRy ⇒ yRx;
3) tranzityvusis, jei xRy, yRz ⇒ xRz;
4) antisimetrinis, jei xRy, yRx ⇒ x = y.
Pavyzdys. Lygybės sąryšis R = ∆x = {(x, x)|x ∈ M } yra refleksyvusis, simetrinis, tranzityvu-
sis ir antisimetrinis sąryšis.
Reflektyvusis, simetrinis ir tranzityvusis sąryšis vadinamas ekvivalentiškumo sąryšiu.

Žymima x ∼ y vietoje xRy.
Lema(apie klases pagal ekvivalentiškumo sąryši˛). Ekvivalentiškumo sąryšis suskaido
aibę M i˛ tarpusavyje nesikertančias klases [x] = {y ∈ M : y ∼ x}.
Klasės sudaro aibę M/ ∼, kuri vadinama aibės M faktoraibe pagal ekvivalentiškumo
sąryši˛ ∼.
?
1.2. Grupės. Pristatysime pagrindines algebrines struktūras.
Binarinė operacija ∗ : X × X → X vadinama:
asociatyviąja, jeigu (x ∗ y) ∗ z = x ∗ (y ∗ z), ∀x, y, z ∈ X;
komutatyviąja, jeigu x ∗ y = y ∗ x, ∀x, y ∈ X.
Elementas e ∈ X vadinamas neutraliuoju (vienetiniu), jei e ∗ x = x ∗ e = x, ∀x ∈ X.
Elementas y ∈ X vadinamas atvirkštiniu elementui x ∈ X, jei y ∗ x = x ∗ y = e.
1 skyrius
Paprastosios diferencialinės lygtys ir ju˛ sistemos
Šiame skyriuje susipažinsime su paprastosiomis diferencialinėmis lygtimis ir ju˛ sprendi-

niais. Suformuluosime pradini˛ uždavini˛. Nagrinėsime diferencialiniu˛ lygčiu˛ sistemas ir ju˛
ryši˛ su aukštesniosios eilės diferencialine lygtimi.
ėču˛p šu˛gh
sgdyuhojj iojojjdsež
lanko pėdsaku arba lanko atrama. Laikysime, kad g ∈ C 1 (I) ir Dg(t) :=
(ġ (t), ġ 2 (t)) ̸= (0, 0) ∀t ∈ I.
1
dt
Jei difeomorfizmas tenkina sąlygą dτ (τ ) < 0 ∀τ ∈ I, tai rašysime g2 = −g1 ,
ir vadinsime priešingos orientacijos lankais (o ju˛ klases – priešingos orentacijos
kreivėmis Γ2 = −Γ1 ).
Galima apibrėžti ir dalimis tolydžiai diferencijuojamą lanką g ∈ Cp1 [a; b] (kai
duotas intervalo [a; b] skaidinys T = {a = t0 < t1 < · · · < tm = b}, g ∈ C[a; b] ir
gj = g|[tj−1 ;tj ] ∈ C 1 [tj−1 ; tj ], j = 1, m). Uždaras lankas (g(a) = g(b)) vadinamas
ciklu.
1.1 uždavinys. I˛rodykite, kad jei U ⊂ Rn yra atviroji aibė, tai ekvivalentūs teiginiai:
1) U yra jungi;
2) U yra lankiškai jungi keliais;
3) U yra dalimis tiesiškai jungi, t.y. kiekvienai porai tašku˛ x0 , x1 ∈ U
egzistuoja juos jungianti laužtė L ⊂ U ;
4) U yra dalimis tiesiškai jungi, ir laužtės grandys yra lygiagrečios
koordinatinėms ašims.
1. Diferencialinė lygtis ir jos sprendiniai
1.1. Diferencialinė lygtis ir jos apibrėžimo sritis
Tarkime, kad funkcija F (x, y, p1 , . . . , pn ) yra tolydžiai diferencijuojama ir

būtinai priklauso nuo argumento pn .
1.1 apibrėžimas [Paprastoji diferencialinė lygtis]. Paprastąja diferencialine lyg-
timi (PDL) vadinama lygybė
F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) = 0, (1.1)

1. Diferencialinė lygtis ir jos sprendiniai 44
kurioje x ∈ I ⊂ R yra nepriklausomas kintamasis, y(x) – ieškoma (nežinoma)

funkcija.
1.1 pavyzdys [Paprastosios diferencialinės lygtys]. PDL pavyzdžiai:

′′
y ′ = sin x, y ′′′ + y ′′ − xex − 1 = 0, ey + y ′′ − x = 0.
1.2 pavyzdys [Diferencialinės daliniu˛ išvestiniu˛ lygtys]. Lygtys
∂u ∂u ∂v ∂2v ∂2v
y −x = 0, = 2
+
∂x ∂y ∂t ∂x ∂y 2
nėra PDL, nes i˛ jas ˛ieina ieškomu˛ funkciju˛ u(x, y) ir v(t, x, y) dalinės
išvestinės.
PDL uždaviniuose ieškoma nežinoma vieno kintamojo funkcija, tuo tarpu diferencialinėse
daliniu˛ išvestiniu˛ lygtyse ieškoma keliu˛ kintamu˛ju˛ funkcija. Kadangi šiame kurse nag-
rinėsime tik PDL, todėl trumpai jas vadinsime diferencialinėmis lygtimis (DL).
1.2 apibrėžimas [DL eilė]. Diferencialinės lygties eile vadinama aukščiausios

išvestinės eilė diferencialinėje lygtyje.
1.3 pavyzdys [DL eilė]. DL F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) = 0 yra n-osios eilės, o DL F (x, y, y ′ ) =
0 yra pirmosios eilės. 1.1 pavyzdyje pateiktos pirmosios, trečiosios ir
antrosios eilės DL.
DL, užrašyta (1.1) pavidalu, vadinama neišreikštine diferencialine lygtimi .
1.3 apibrėžimas [Sritis]. Sritimi vadinama atviroji ir jungioji aibė.
Neišreikštinės (1.1) DL apibrėžimo sritis yra aibė DF ⊂ Rn+2 , kurioje funk-

cija F (x, y, p1 , . . . , pn ) yra tolydi kintamu˛ju˛ (x, y, p1 , . . . , pn ) atžvilgiu. Pra-
džioje laikysime, kad DF yra atviroji aibė. Jeigu DF nėra jungioji aibė, tuomet
nagrinėsime (1.1) lygybę kiekviename jungumo poaibyje atskirai, t.y. laikysime,
kad ta pati lygybė apibrėžia keletą DL.
√
1.4 pavyzdys [DL apibrėžimo sritis]. DL (y ′ )2 + x + y 2 − 1 = 0 apibrėžimo sritis yra
DF = R+ × R × R.
√
1.5 pavyzdys [Kelios DL]. Lygtis y ′ + xy = 0 apibrėžia dvi DL, kuriu˛ apibrėžimo
sritys yra DF = R+ × R+ × R ir DF2 = R− × R− × R.
1
1.6 pavyzdys. DL
y′ =
p
x(x2 − 1) (1.2)
dešinioji pusė turi prasmę ir yra tolydi, kai x ∈ [−1; 0] ir x ∈ [1; +∞]
(žiūrėk 1.1 pav.). Vadinasi, turime dvi DL, užrašytas ta pačia formule
(1.2), su DF = D1 = (−1; 0) × R × R ir DF = D2 = (1; +∞) × R × R,
atitinkamai.
45 1 SKYRIUS. Paprastosios diferencialinės lygtys ir ju˛ sistemos [2022 07 16 (22:29)]
-1 0 1 0 1
1.1 pav. DL 1.2 pav.

p DL 1.3 pav. DL apibrėžimo
y ′ = x(x2 − 1) y ′ = 1 − x2 − y 2
p
sritis ir DL sprendinio
apibrėžimo sritys. apibrėžimo sritis. grafikas.
?
Jeigu lygtis (nebūtinai DL)
F (x, y, p1 , . . . , pn ) = 0 (1.3)
aprašoma tolydžiai diferencijuojama funkcija F ir taške (x0 , y0 , p01 , . . . , p0n ) išpildyta sąlyga
∂F
∂pn
(x0 , y0 , p01 , . . . , p0n ) ̸= 0, (1.4)
tuomet (remdamiesi neišreikštinės funkcijos teorema) (1.3) lygti˛ galima išspręsti pn at-
žvilgiu taško (x0 , y0 , p01 , . . . , p0n ) aplinkoje:
pn = f (x, y, p1 , . . . , pn−1 ), (1.5)
čia f yra tolydžiai diferencijuojama kintamu˛ju˛ (x, y, p1 , . . . , pn−1 ) funkcija.
1.4 apibrėžimas [DL kanoninis pavidalas]. DL yra užrašyta kanoniniu pavidalu,

jei lygtis išspręsta aukščiausiosios eilės išvestinės atžvilgiu:
y (n) = f (x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ). (1.6)
1.7 pavyzdys [DL kanoninis pavidalas]. DL y ′′′ + y ′′ − xex − 1 = 0 kanoninis pavidalas

yra y ′′′ = −y ′′ + xex + 1.
Akivaizdu, kad (1.6) DL, užrašytos kanoniniu pavidalu, apibrėžimo sritis yra
DF = Df × R, čia Df yra (atviroji ir jungioji) aibė, kurioje yra apibrėžta ir
tolydi funkcija f (x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ). Sritis Df vadinama išreikštinės DL api-
brėžimo sritimi. Kintamu˛ju˛ (y, y ′ , . . . , y (n−1) ) erdvė vadinama fazine erdve, o
kintamu˛ju˛ (x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ) erdvė – išplėstine fazine erdve. Vadinasi, Df yra
sritis išplėstinėje fazinėje erdvėje.
1.1 pavyzdyje pirmoji lygtis yra išreikštinė DL. Pastebėsime, kad trečioji
lygtis yra iš esmės neišreikštinė, nes y ′′ negalima išreikšti jokia elementariąja
funkcija. Pirmoji lygtis yra pavyzdys lygties, kurioje išvestinė yra išreikšta kaip
kintamu˛ju˛ x ir y funkcija (nors dešinioji lygties pusė tiesiogiai nuo y nepriklau-
so).
1.2 uždavinys. Nustatykite 1.6 pavyzdžio išreikštiniu˛ DL apibrėžimo sritis Df .

1.8 pavyzdys [DL apibrėžimo sritis]. DL y ′ = 1 − x2 − y 2 dešinioji pusė apibrėžta

p
uždarame skritulyje {(x, y) : x2 + y 2 ⩽ 1}, o DL apibrėžimo sritis Df yra

vienetinis atvirasis skritulys B12 (0, 0) := {(x, y) : x2 + y 2 < 1} su centru
koordinačiu˛ pradžioje (žiūrėk 1.2 pav.).
DL (y ′ )2 + y 2 + x2 − 1 = 0 (neišreikštinis pavidalas) p
apibrėžimo sritis DF = R3 . Išreiš-
′
kiant išvestinę, gaunamos dvi išreikštinės DL y = ± 1 − x2 − y 2 , užrašytos kanoniniu
pavidalu, kuriu˛ apibrėžimo sritys yra DF = Df × R = B12 (0, 0) × R.
Pirmosios eilės DL
y ′ = f (x, y) (1.7)
kanoninis pavidalas dar vadinamas normaliuoju.
1.5 apibrėžimas [pirmosios eilės DL simetrinis pavidalas]. Jeigu v, w ∈ C(D),
sritis D ⊂ R2 , |v(x, y)| + |w(x, y)| =
̸ 0, kai (x, y) ∈ D, tuomet lygtis
v(x, y) dx + w(x, y) dy = 0 (1.8)
vadinama tiesine homogenine pirmosios eilės diferencialu˛ lygtimi. ◁

Jeigu w(x0 , y0 ) ̸= 0, (x0 , y0 ) ∈ D, tuomet (1.8) DL yra ekvivalenti (1.7)
lygčiai
dy v(x, y)
=− = f (x, y), (1.9)
dx w(x, y)
o taškas (x0 , y0 ) priklauso (1.9) DL apibrėžimo sričiai Df . Skirtingiems (x0 , y0 )
apibrėžimo sritys Df gali skirtis.
Jeigu v(x0 , y0 ) ̸= 0, tuomet (1.8) DL yra ekvivalenti lygčiai
dx w(x, y)
x′ := =− = g(y, x), (1.10)
dy v(x, y)
(x0 , y0 ) ∈ Dg . Pastaroji DL lygtis dar vadinama apverstąja lygtimi lygčiai (1.9).
Lygybė (1.8) vadinama DL simetriniu pavidalu.
1.3 uždavinys. Užrašykite DL y ′ = −x/y simetrini˛ pavidalą ir apverstąją DL. Raskite
visu˛ šiu˛ DL apibrėžimo sritis.
?
Jeigu pirmosios eilės DL lygtis užrašyta neišreikštiniu pavidalu, tai DL ir ją atitinkanti
apverstoji DL užrašomos
F (x, y, y ′ ) = 0 ir F (x, y, 1
x′
) = 0,
atitinkamai. Kiekvieną antrosios eilės DL galima užrašyti pavidalu
y ′′
F (x, y, y ′ , ) = 0. (1.11)
(1+(y ′ )2 )3/2
Paskutinio argumento išraiška (1.11) lygties kairėje pusėje atitinka kreivės (x, y(x)) kreivi˛.
Šią DL atitinka apverstoji DL
1 x′′
F (x, y, x′
,− ) = 0. (1.12)
(1+(x′ )2 )3/2
ẋÿ−ẍẏ
Jeigu duota kreivės parametrizacija (x(t), y(t)), tuomet jos kreivio formulė yra .
(ẋ2 +ẏ 2 )3/2
Aukštesnės eilės DL apverstosios DL pavidalas yra dar sudėtingesnis.
1.4 uždavinys. Užrašykite DL (y ′′ )2/3 − 1 − (y ′ )2 = 0 apverstąją DL. Kokia lygties

prasmė?
′′
1.9 pavyzdys. DL ey + y ′′ − x = 0 (žiūrėk 1.1 pavyzdys, trečioji lygtis) negalima
užrašyti kanoniniu pavidalu su elementariąja funkcija f , tačiau ši DL
parametrizuojama
x = φ(t) := et + t, y ′′ = ψ(t) := t,
′′
t.y. pastarosios funkcijos φ ir ψ paverčia lygti˛ ey + y ′′ − x = 0 tapatybe
eψ(t) + ψ(t) − φ(t) ≡ 0 ir rank (φ′ (t), ψ ′ (t)) = rank (et + 1, 1) = 1, t ∈ R.
?
Bendruoju atveju n-osios eilės DL parametrizuotasis pavidalas yra:
x = φ(t0 , t1 , . . . , tn ),
y = φ0 (t0 , t1 , . . . , tn ),
y ′ = φ1 (t0 , t1 , . . . , tn ),
...
(n)
y = φn (t0 , t1 , . . . , tn ).
Laikysime, kad šios parametrizacijos Jakobio matricos rank J = n + 1 ir φ, φ0 , . . . , φn ∈
C 1 (Dφ ), Dφ ⊂ Rn+1 t – sritis, t = (t0 , t1 , . . . , tn ). Sriti˛ Dφ vadinsime n-osios eilės DL,
užrašytos parametrizuotuoju pavidalu, apibrėžimo sritimi. Jeigu parametrizuotojo pa-
vidalo funkcijos φ, φ0 ,...,φn paverčia (1.1) DL tapatybe F φ(t), φ0 (t), . . . , φn (t) ≡ 0,
t = (t0 , t1 , . . . , tn ), tuomet turėsime (1.1) DL parametrizaciją.
Nagrinėtame 1.9 pavyzdyje

x = et + t, y = s, y ′ = u, y ′′ = t, Dφ = R3 = Rt × Rs × Ru ,
′′
tačiau kintamieji s, u lygties ey + y ′′ − x = 0 parametrizacijoje nenaudojami.
′′
+y ′
1.10 pavyzdys [DL parametrizuotasis pavidalas]. DL ey + y ′′ − y + x2 = 0 para-
metrizuojama
x = s, y = et+u + t + s2 , y ′ = u, y ′′ = t, Dφ = R3 = Rt × Rs × Ru .
1.2. Diferencialinės lygties sprendiniai
Nagrinėkime n-osios eilės DL užrašytą neišreikštiniu pavidalu (1.1).

1.6 apibrėžimas [DL sprendinys]. Tolydžiai diferencijuojama funkcija φ ∈ C n (I)
vadinama DL sprendiniu, jeigu ją ˛istatę i˛ DL gauname tapatybę.
Kol kas, apibrėždami sprendini˛, laikysime, kad intervalas I yra atvirasis, t.y.
I = (a; b).
1.11 pavyzdys. DL (y ′ )2 = −1 neturi sprendiniu˛, o (y ′ )2 + y 2 = 0 turi vieninteli˛
sprendini˛ y ≡ 0.
1.12 pavyzdys. DL y ′ = 1 visi sprendiniai užrašomi funkciju˛ šeima priklausančia nuo

vieno parametro C: φ(x) = x + C, C ∈ R.
1.4 pav. Integralinė kreivė ir jos projekcijos: sprendinio grafikas y = sin x; sprendinio
išvestinės grafikas y ′ = cos x; fazinė trajektorija y 2 + (y ′ )2 = 1.
1.7 apibrėžimas [DL integralinė kreivė]. Diferencialinės lygties integraline krei-

ve vadinsime vektorinės funkcijos (y(x), y ′ (x), . . . , y (n−1) (x)), atitinkančios sprendini˛
y(x), x ∈ I, grafiką.
1.8 apibrėžimas [fazinė trajektorija]. Integralinės kreivės projekciją (vaizdą) ˛i

kintamu˛ju˛ (y, y ′ , . . . , y (n−1) ) fazinę erdvę vadinsime fazine trajektorija.
Integralinė kreivė yra C 1 klasės (vektorinė) funkcija. Fazinei trajektorijai, kuri yra kreivė,
galima pridėti rodyklę, rodančią kaip juda projekcijos taškas didėjant x.
1.13 pavyzdys. Funkcija y = sin x yra DL y ′′ = −y sprendinys. Integralinė kreivė

(y, y ′ ) = (sin x, cos x), x ∈ R, braižoma trimatėje erdvėje Rx × Ry × Ry′
(žiūrėk 1.4 pav.), ir priklauso lygties apibrėžimo sričiai Df . Integralinės
kreivės projekcijos: sprendinio grafikas y = sin x; sprendinio išvestinės
grafikas y ′ = cos x; fazinė trajektorija y 2 + (y ′ )2 = 1.
Funkcija y = ex yra DL y ′ = y sprendinys. Integralinė kreivė y = ex ,
x ∈ R, yra sprendinio grafikas.
Daugumoje vadovėliu˛ integraline kreive vadinamas aukštesniu˛ eiliu˛ diferencialiniu˛ lygčiu˛

sprendinio grafikas. Mes apibrėžėme tokioms lygtims integralinę kreivę kitaip. Pagal
apibrėžimą integralinė kreivė priklauso lygties apibrėžimo sričiai Df išplėstinėje fazinėje
erdvėje. Sprendinio grafikas gaunamas kaip integralinės kreivės projekcija i˛ dvimatę plo-
kštumą (x, y).
Diferencialinė lygtis bus išspręsta, jei rasime visus jos sprendinius. DL

sprendiniu˛ radimą vadinsime DL integravimu. Kiekviena n-osios eilės DL nu-
sako bendrą geometrinę sprendinius apibrėžiančiu˛ integraliniu˛ kreiviu˛ sąvybę.
Pirmosios eilės DL F (x, y, y ′ ) = 0 apibrėžia koordinačiu˛ x, y ir sprendinio grafiko
liestinės polinkio sąryši˛. Pirmosios eilės DL sprendinio grafikas yra integralinė
kreivė. Pavyzdžiui, išreikštinės DL integralinės kreivės liestinės kampo su x aši-
mi tangentas kiekviename taške lygus DL dešiniosios pusės reikšmei tame taške
(žiūrėk 1.3 pav.). Antrosios eilės DL apibrėžia koordinačiu˛, sprendinio grafiko
liestinės polinkio ir kreivio sąryši˛ (žiūrėk(1.11)).
-1 0 1 -1 0 1
1.5 pav. DL y ′ = −y 2 1.6 pav. DL y ′ = − x y

1.7 pav. DL
integralinės kreivės. integralinės kreivės, kai xdx + ydy = 0 integralinės
y > 0. kreivės.
Kreivę (lokaliai) irgi galime užrašyti tiek neišreikštiniu, tiek išreikštiniu, tiek parametri-
zuotuoju pavidalu. Todėl žemiau pateikti sprendiniu˛ apibrėžimai tėra to pačio sprendinio
skirtingi užrašymo būdai.
1.9 apibrėžimas [Išreikštinis DL sprendinys]. Funkciją y = φ(x), x ∈ I ⊂ Rx ,

vadinsime (1.1) DL išreikštiniu sprendiniu, jei:
1) φ ∈ C n (I);
2) x, φ(x), φ′ (x), . . . , φ(n) (x) ∈ DF , ∀x ∈ I;

3) F x, φ(x), φ′ (x), . . . , φ(n) (x) ≡ 0.

1.14 pavyzdys [Pirmosios eilės DL sprendinys]. DL y ′ = −y 2 apibrėžta visoje plo-

kštumoje, t.y. Df = R2xy . Funkcija y = x1 yra šios DL sprendinys
intervaluose (−∞; 0) ir (0; +∞), nes kai x ̸= 0, tai funkcija y = x1 ∈ C 1
ir ( x1 )′ = − x12 ≡ −( x1 )2 . Taške x = 0 sprendinys neapibrėžtas, nes jame
funkcijos y = x1 reikšmė neapibrėžta (žiūrėk 1.5 pav.). Todėl funkcija
y = x1 apibrėžia du sprendinius: vieną intervale R− , kitą – R+ . Šiu˛
sprendiniu˛ integralinės kreivės yra hiperbolės šakos.
1.5 uždavinys. Koks DL y ′ = −y 2 sprendinys apibrėžtas visoje R?
1.10 apibrėžimas [Parametrizuotasis DL sprendinys]. Dvi funkcijas
x = ψ(t), y = φ(t), t ∈ I ⊂ Rt (1.13)
vadinsime (1.1) DL parametrizuotuoju sprendiniu, jei:
1) ψ, φ ∈ C n (I), ψ̇ ̸= 0;
dφ(t) d dφ(t)
2) (ψ(t), φ(t), dψ(t) , . . . , dψ(t) (. . . ( dψ(t) ))) ∈ DF , ∀t ∈ I;
dφ(t) d dφ(t)
3) F (ψ(t), φ(t), dψ(t) , . . . , dψ(t) (. . . ( dψ(t) ))) ≡ 0.
1.15 pavyzdys [DL parametrizuotieji sprendiniai]. Srityje y > 0 DL y ′ = − xy para-

metrizuotieji sprendiniai yra (žiūrėk 1.6 pav.)
x = C cos t, y = C sin t, t ∈ (0; π), C > 0,
nes ψ(t; C) = C cos t ∈ C 1 (0; π), ψ ′ = C cos′ t = −C sin t ̸= 0, φ(t; C) =

C sin t ∈ C 1 (0; π), ir
d(C sin t) C cos t C cos t

= ≡− .
d(C cos t) −C sin t C sin t
?
dx
Jeigu x = x(t), y = y(t), ir ẋ = dt
̸= 0, tuomet
dy ẏ d2 y d ẏ 1 d ẏ ÿ ẋ − ẏẍ
y′ = = , y ′′ = 2
= = = . (1.14)
dx ẋ dx dx ẋ ẋ dt ẋ ẋ3
1.6 uždavinys. Raskite y ′′′ išraišką.
Jei sprendinys užrašytas neišreikštiniu pavidalu Ψ (x, y) = 0, tai ne visada galima iš šio
sąryšio išreikšti y (ir net x) elementariosiomis funkcijomis. Pavyzdžiui, ey + y − x = 0.
1.7 uždavinys. Ar galima sprendini˛, užrašytą formule ex+y + y + x = 0, išreikšti ele-

mentariąją funkcija.
1.11 apibrėžimas [Neišreikštinis DL sprendinys]. Sąryšis Φ(x, y) = 0, vadina-

mas DL neišreikštiniu sprendiniu, jeigu jis apibrėžia DL sprendini˛ y = φ(x)
arba apverstosios DL sprendini˛ x = ψ(y).
Nagrinėdami DL, visada ieškosime net tik sprendiniu˛ y = φ(x), bet ir apverstosios DL
sprendiniu˛ x = ψ(y).
Pirmosios eilės DL, užrašytai simetriniu pavidalu (1.8), funkcija Φ(x, y) api-
brėžia neišreikštini˛ sprendini˛ Φ(x, y) = 0, jei teisinga tapatybė
∂Φ(x, y) ∂Φ(x, y)
w(x, y) − v(x, y) ≡ 0.
∂x ∂y
Kanoninio pavidalo (1.9) atveju neišreikštini˛ sprendini˛ apibrėžia tapatybė

dΦ ∂Φ(x,y) ∂Φ(x,y)
dx
:= ∂x
+ ∂y
f (x, y) ≡ 0,
o kanoninio pavidalo (1.10) atveju neišreikštini˛ sprendini˛ apibrėžia tapatybė

dΦ ∂Φ(x,y) ∂Φ(x,y)
dy
:= ∂x
g(y, x) + ∂y
≡ 0.
1.8 uždavinys. Parodykite, kad lygybė ex+y + y + x = 0 apibrėžia DL y ′ = −1

neišreikštini˛ sprendini˛.
1.9 uždavinys. Užrašykite DL, kurios neišreikštinis sprendinys yra ey + y − x = 0.

1.16 pavyzdys [DL neišreikštinis sprendinys]. Funkcija Φ(x, y) = x2 + y 2 − C 2 , C > 0

dy
apibrėžia DL dx = − xy neišreikštinius sprendinius x2 + y 2 − C 2 = 0
2
srityje Rxy ∖ {(0; 0)}, nes dΦ
dx
= 2x + 2y(− xy ) ≡ 0, kai y ̸= 0, ir dΦ
dy
=
y
2x(− x ) + 2y ≡ 0, kai x ̸= 0 (šiuo atveju sprendžiame apverstąją DL
dx
dy
= − xy ). Integralinės kreivės (apskritimai) pavaizduotos 1.7 pav.
Taške (0; 0) DL neapibrėžta.
1.17 pavyzdys [Antrosios eilės DL sprendiniai]. Nagrinėkime antrosios eilės DL (y ′′ )2/3 −

1 − (y ′ )2 = 0, kurios apibrėžimo sritis yra DF = R4 .
p
Funkcija φ(x; C1 , C2 ) = C2 + 1 − (x − C1 )2 yra šios DL sprendinys
intervale I = (C1 − 1; C1 + 1):
x − C1
φ(x; C1 , C2 ) ∈ C 2 (I), φ′ (x; C1 , C2 ) = − ,
(1 − (x − C1 )2 )1/2
1
φ′′ (x; C1 , C2 ) = − ,
(1 − (x − C1 )2 )3/2
ir teisinga tapatybė
1 2/3 x − C1 2
− −1− − ≡ 0.
(1 − (x − C1 ) )
2 3/2 (1 − (x − C1 ) )
2 1/2
p
Kadangi φ(x; C1 , C2 ) = C2 + 1 − (x − C1 )2 yra DL sprendinys su
bet kokiomis C1 ir C2 reikšmėmis, todėl gauname sprendiniu˛ šeimą
(aibę) priklausančią nuopdvieju˛ parametru˛. Pastebėsime, kad funkci-
ja φ(x; C1 , C2 ) = C2 − 1 − (x − C1 )2 taip pat yra sprendinys su bet
kokiomis C1 ir C2 reikšmėmis. Tai dar viena sprendiniu˛ šeima. DL
sprendiniu˛ grafikai pavaizduoti 1.8(a) pav.
Parametrizuotieji sprendiniai yra
(x, y) = (C1 + cos t, C2 + sin t), t ∈ I = (0; π) arba t ∈ I = (−π; 0)
nes ψ = C1 + cos t, φ = C2 + sin t ∈ C 1 (I), ψ̇ = − sin t ̸= 0, kai t ̸=

−π, 0, π. Pasinaudodami (1.14) formulėmis, randame
cos t 1
y′ = − , y ′′ = − .
sin t sin3 t
Istatę šias išraiškas i˛ DL, gauname tapatybę
1 2/3 cos t 2
− 3 ≡1+ .
sin t sin t
Nagrinėjami parametrizuotieji
p sprendiniai atitinka
p išreikštinius sprendi-
nius y = C2 + 1 − (x − C1 )2 ir y = C2 − 1 − (x − C1 )2 .
Lygybė Φ(x, y; C1 , C2 ) ≡ (x − C1 )2 + (y − C2 )2 − 1 = 0 apibrėžia DL
(y ′′ )2/3 − 1 − (y ′ )2 = 0 neišreikštinius sprendinius. Jei y ̸= C2 , tuomet
∂Φ
∂y
= 2(y − C2 ) ̸= 0, ir galime užrašyti sprendiniu˛ išreikštinius pavidalus
p
y = C2 ± 1 − (x − C1 )2 , x ∈ (C1 − 1; C1 + 1).
Perrašykime DL pavidalu (1.11)
2/3
y ′′

= 1.
(1 + (y ′ )2 )3/2
1
1
-1 0 1 -1 0 1 0 p
-1
-1
(a) (b)
1.8 pav. 1.17 pvz. DL sprendiniai: (a) išreikštiniu˛ 1.9 pav. DL y ′ = cos x
sprendiniu˛ grafikai; (b) neišreikštiniai sprendiniai. integralinės kreivės.
Tada neišreikštinis apverstosios DL (žiūrėk (1.12)) pavidalas yra

2/3
x′′

− = 1.
(1 + (x′ )2 )3/2
Ši DL sutampa su duotąja DL. Vadinasi, neišreikštiniai DL sprendiniai
yra visi plokštumos vienetiniai apskritimai (žiūrėk 1.8(b) pav.).
Dažniausiai DL lygtis turi begalo daug sprendiniu˛, ir jie sudaro sprendiniu˛
šeimas, priklausančias nuo keleto konstantu˛.
1.18 pavyzdys [DL sprendiniai]. Lygties y ′′ = y sprendiniai yra y = C1 ch x + C2 sh x
su C1 , C2 ∈ R. Šie sprendiniai sudaro kreiviu˛ šeimą, priklausančią nuo
dvieju˛ konstantu˛ C1 , C2 .
Konstantos C1 , . . . , CN , ˛ieinančios ˛i DL sprendinio išraišką, vadinamos lais-
vosiomis. Šios konstantos gali ˛igyti bet kokias reikšmes, o kartais ir begalinę rei-
kšmę ∞, t.y. C ∈ RP 1 . Laisvu˛ju˛ konstantu˛ skaičius gali būti ˛ivairus (N ⩽ n),
bet dažniausiai lygus n.
1.10 uždavinys. Pateikite pavyzdi˛ antros eilės DL, kurios visu˛ sprendiniu˛ šeima pri-
klauso tik nuo vienos laisvosios konstantos.
1.12 apibrėžimas [Bendrasis DL sprendinys]. Bendruoju n-osios eilės DL spren-
diniu vadinsime DL sprendiniu˛ šeimą y = φ(x; C1 , . . . , Cn ), priklausančią nuo
n laisvu˛ju˛ konstantu˛ C1 , . . . , Cn , ir pasižyminčia savybe, kad sistema
y = φ(x; C1 , . . . , Cn ),
y ′ = φ′ (x; C1 , . . . , Cn ), (1.15)
...
y (n−1) = φ(n−1) (x; C1 , . . . , Cn )
yra vienareikšmiškai išspendžiama laisvu˛ju˛ konstantu˛ atžvilgiu:
C1 = ψ1 (x, y, . . . , y (n−1) ),
... (1.16)
(n−1)
Cn = ψn (x, y, . . . , y ). ◁
Bendrasis sprendinys gali būti užrašytas parametrizuotu pavidalu
x = φ(t; C1 , . . . , Cn ), y = ψ(t; C1 , . . . , Cn ), (1.17)
arba neišreikštiniu pavidalu
Ψ (x, y; C1 , . . . , Cn ) = 0. (1.18)
Pastaruoju atveju, sprendiniu˛ šeima dar vadinama bendruoju integralu.

Iš bendrojo sprendinio (bendrojo integralo), imdami konkrečias C1 , . . . , Cn
reikšmes, gauname atskirąji˛ sprendini˛ (atskirąji˛ integralą).
1.19 pavyzdys. Funkcija y = sin x + C yra DL y ′ = cos x bendrasis sprendinys, o

y = sin x, y = sin x − 2, y = sin x + 1 atskirieji sprendiniai (žiūrėk
1.9 pav.).
1.20 pavyzdys. DL (y ′′ )2/3 − 1 − (y ′ )2 = 0p

sprendiniais yra dvi bendrup
˛ju˛ (išreikštiniu˛)
sprendiniu˛ šeimos: y = C2 + 1 − (x − C1 )2 ir y = C2 − 1 − (x − C1 )2 .
Pavyzdžiui, pirmosios šeimos atveju, sistema
x − C1
y′ = − p
p
y = C2 + 1 − (x − C1 )2 ,
1 − (x − C1 )2
yra vienareikšmiškai išsprendžiama laisvu˛ju˛ konstantu˛ atžvilgiu:
y′ 1
C1 = x + p , C2 = y − p .
1 + (y ′ )2 1 + (y ′ )2
Abi šias sprendiniu˛ šeimas galima apibrėžti vienu bendruoju integralu
(x − C1 )2 + (y − C2 )2 = 1,
C1 , C2 ∈ R,
p
paprašo ir bendruosius sprendinius x = C1 + 1 − (y − C2 )
kuris taip pat 2
ir x = C1 − 1 − (y − C2 )2 apverstajai DL.
1.11 uždavinys. Nustatykite DL eilę ir patikrinkite, ar duotoji funkcija (funkcijos) api-

brėžia sprendini˛:
a) y ′′ + 9y = 0, y = C1 cos(3x) + C2 sin(3x);
′
b) y − 0, 5y = 0, y = Cex/2 − 2;
2
c) y ′ = 2xy, ye−x = C;
x
d) y ′ = , y = Cch t, x = Csh t;
y
x3
e) y ′′ = x + sin x, y = − sin x + C;
6
2
Z x 2
f ) y ′ = ex , y= eξ dξ + C.
0
1.12 uždavinys. Patikrinkite, ar 1.11 uždavinio sprendiniai apibrėžia bendruosius spren-

dinius arba integralus.
1.3. Kreiviu˛ šeimos diferencialinė lygtis
Jeigu spręsdami n-eilės DL radome jos bendrąji˛ sprendini˛ (integralą), tuomet

turime kreiviu˛ šeimą, priklausančią nuo n laisvu˛ju˛ konstantu˛. Pabandykime
spręsti atvirkštini˛ uždavini˛. Sakykime, duota kreiviu˛ šeima, apibrėžta lygtimi
Ψ (x, y; C1 , . . . , Cn ) = 0. Sudarome sistemą
Ψ0 (x, y; C1 , . . . , Cn ) := Ψ (x, y; C1 , . . . , Cn ) = 0,
Ψ1 (x, y, y ′ ; C1 , . . . , Cn ) := d
dx Ψ0 (x, y; C1 , . . . , Cn ) = ∂Ψ0
∂x + ∂Ψ0 ′
∂y y = 0,
...
Ψn (x, y, y ′ , . . . , y (n) ; C1 , . . . , Cn ) := d ′
dx Ψn−1 (x, y, y , . . . , y
(n−1)
; C1 , . . . , C n )
∂Ψn−1 ∂Ψn−1 ′ ∂Ψn−1 (n)
= ∂x + ∂y y + · · · + ∂y(n−1) y = 0.
Eliminuodami laisvąsias konstantas C1 , . . . , Cn , gautume šios kreiviu˛ šeimos n-

osios eilės DL.
1.21 pavyzdys [vienetiniu˛ apskritimu˛ šeima plokštumoje]. Visu˛ vienetiniu˛ apskritimu˛

šeimos plokštumoje lygtis yra
(x − C1 )2 + (y − C2 )2 = 1.
Diferencijuodami šią lygti˛ pagal kintamąji˛ x du kartus, gauname
2(x − C1 ) + 2(y − C2 )y ′ = 0, 2 + 2(y ′ )2 + 2(y − C2 )y ′′ = 0.
Randame
1 + (y ′ )2 ′ 1 + (y ′ )2
x − C1 = y, y − C2 = − .
y ′′ y ′′
I˛statome šias išraiškas i˛ apskritimu˛ lygti˛, gauname vienetiniu˛ apskritimu˛

plokštumoje DL
(1 + (y ′ )2 )3 = (y ′′ )2 .
Kreiviu˛ šeima priklausanti tik nuo vieno parametro vadinama vienaparamet-

rine kreiviu˛ šeima.
1.22 pavyzdys [Vienaparametriniu˛ kreiviu˛ šeimos]. Žemiau pateikta keletas vienaparametriniu˛

kreiviu˛ šeimu˛:
1. Φ(x, y, C) := x + y + C = 0 apibrėžia lygiagrečiu˛ (tiesei y = −x)

tiesiu˛ šeimą;
2. Φ(x, y, C) := y − Cx2 = 0 – paraboliu˛ šeimą (žiūrėk 1.10 pav.);
3. Φ(x, y, C) := x2 /2 + y 2 − C 2 = 0 √
– koncentriniu˛ elipsiu˛ su centru
koordinačiu˛ pradžioje ir ašimis C 2 ir C šeimą (C > 0) (žiūrėk
1.10 pav.).
p
0 0
1.10 pav. Paraboliu˛ ir 1.11 pav. Koši 1.12 pav. Koši

elipsiu˛ šeimos. uždavinys pirmos eilės uždavinys antros eilės
lygčiai. lygčiai.
Sistema
∂Φ ∂Φ dy
Φ(x, y, C) = 0, ∂x (x, y, C) + ∂y (x, y, C) dx = 0.
ir yra vienaparametriniu˛ kreiviu˛ šeimos DL, tiesa, užrašyta parametriniu pa-

vidalu (parametras C). Vienaparametrinės kreiviu˛ šeimos DL sudaroma elimi-
nuojant parametrą C.
1.23 pavyzdys [Kreiviu˛ šeimos DL]. Surasime 1.22 pavyzdžio kreiviu˛ šeimu˛ DL:
(
x + y + C = 0,
⇒ y ′ = −1;
1 + 1 · y′ = 0
( (
y − Cx2 = 0, C = y/x2 ,
⇒ ⇒ y′ = 2y
;
−2xC + 1 · y ′ = 0 y ′ = 2xC x
(
x2 /2 + y 2 − C 2 = 0,
⇒ y ′ = − 2y
x
.
x + 2y · y ′ = 0
Jeigu iš lygties Φ(x, y, C) = 0 pavyksta išreikšti parametrą C = Ψ (x, y), tuomet šiai
dy
vienaparametrinei šeimai DL yra ∂Ψ
∂x
(x, y) + ∂Ψ
∂y
(x, y) dx = 0.
1.13 uždavinys. Suraskite vienaparametriniu˛ kreiviu˛ šeimu˛ DL:

2
a) xy = C; b) e3x y = C; c) y = eCx ; d) y = Cxex .
Taikymuose dažnai reikia surasti kreiviu˛ šeimą, kertančią duotąją kreiviu˛ šei-
mą tam tikru kampu θ (pvz., stačiu). Tokios kreiviu˛ šeimos vadinamos izogona-
liosiomis (ortogonaliosiomis, kai θ = π/2) trajektorijomis. Sakykime, duotosios
kreiviu˛ šeimos ir jai izogonaliosios kreiviu˛ šeimos DL yra
y ′ = f (x, y), y ′ = g(x, y),

2. Koši uždavinys 56
atitinkamai, o θ1 ir θ2 yra kampai, atitinkantys kryptis, kurias apibrėžia DL

dešiniosios pusės. Tada funkcijos f ir g susijusios lygybe
g−f tg θ2 − tg θ1
= = tg (θ2 − θ1 ) = tg θ, jei θ ̸= π/2, (1.19)
1 + gf 1 + tg θ2 · tg θ1
1 + gf = 0, jei θ = π/2. (1.20)
1.24 pavyzdys [Ortogonaliosios trajektorijos]. Surasime ortogonaliąsias trajektorijas
paraboliu˛ šeimai y = Cx2 , kurios DL y ′ = 2y/x jau radome (žiūrėk 1.22–
1.23 pavyzdžius). Tada ortogonaliosios šeimos DL yra y ′ = −x/(2y).
Kaip matėme, šios DL sprendiniais yra elipsiu˛ x2 /2 + y 2 = C 2 šeima
(žiūrėk 1.22–1.23 pavyzdžius). Šios ortogonaliosios trajektorijos pavaiz-
duotos 1.10 pav.
1.14 uždavinys [Ortogonaliosios trajektorijos]. Raskite ortogonaliu˛ trajektoriju˛ DL

šioms vienaparametrinėms kreiviu˛ šeimoms (pabandykite išspręsti gau-
tas DL ir surasti šias trajektorijas):
a) x2 − y 2 = C 2 ; b) x2 + y 2 = C 2 ; c) y = Cx3 ; d) x2 + (y − C)2 = C 2 .
1.15 uždavinys [Izogonaliosios trajektorijos]. Raskite izogonaliu˛ju˛ su θ = π/4 trajektoriju˛

DL apskritimu˛ šeimai x2 + y 2 = C 2 . Pabandykite išspręsti gautą DL ir
surasti trajektoriju˛ šeimą.
1.4. Diferencialinės lygties geometrinė prasmė
Tarkime, duota pirmosios eilės diferencialu˛ lygtis
v 2 (x, y) dx − v 1 (x, y) dy = 0, (1.21)
v 1 , v 2 ∈ C(D), D ⊂ R2 , |v 1 (x, y)| + |v 2 (x, y)| ̸= 0, kai (x, y) ∈ D. Užrašę (1.21)

lygti˛ dvieju˛ santykiu˛ lygybe
dx dy
= , (1.22)
v 1 (x, y) v 2 (x, y)
pastebime, kad iš bet kurio taško (x, y) ∈ D galime apibrėžti nenulini˛ vektoriu˛
v = (v 1 , v 2 ). Santykiu˛ lygybė liks teisinga, jeigu paimsime vektoriu˛ αv =
(αv 1 , αv 2 ), α ̸= 0. Todėl galima laikyti, kad (1.21) lygtis taške (x, y) ∈ D
apibrėžia tiesę l = [v 1 : v 2 ], kurią vadinsime kryptimi. Pavyzdžiui, horizonta-
liąją krypti˛ atitinka tiesė [1 : 0], o vertikaliąją – [0 : 1]. Vadinasi, srityje D yra
apibrėžtas krypčiu˛ laukas.
?
Projektyvine tiese vadinsime aibę, kurios taškais laikysime plokštumos tieses, einančias per
koordinačiu˛ pradžią. Kitais žodžiais, plokštumoje R2xy ∖{(0, 0)} i˛vedame ekvivalentiškumo
sąryši˛ (x1 , y1 ) ∼ (x2 , y2 ) ⇔ ∃t ̸= 0 : x2 = tx1 , y2 = ty1 . Ekvivalentiškumo klasės ir yra
projektyvinės tiesės taškai. Tiesę y = kx galima apibrėžti homogeninėmis koordinatėmis
[x : y] = [1 : y/x] = [1 : k] ([0 : y] = [1 : ∞]).
(žiūrėk 5 pav.)
G
1
1
0 1
K
K
0 1
1.13 pav. DL y ′ = 3y 2/3 1.14 pav. Integralinės 1.15 pav. Neprate˛siamas

integralinės kreivės. DL kreivės te˛sinys iki i˛ dešine˛ sprendinys.
ypatingasis taškas ir kompakto krašto.
ypatingasis sprendinys.
2. Koši uždavinys
Kaip matėme, DL dažniausiai turi be galo daug sprendiniu˛. Norint išskirti

kuri˛ nors vieną sprendini˛, reikia pareikalauti, kad sprendinys tenkintu˛ papildo-
mas sąlygas.
2.1. Koši uždavinys
Jeigu sprendžiama n-osios eilės DL
F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) = 0, (2.1)
tuomet tokiomis sąlygomis laikomos išreikštinio sprendinio ir jo išvestiniu˛ iki

(n − 1)-os eilės reikšmės, kai x = x0 :
(n−1)
y(x0 ) = y0 , y ′ (x0 ) = y0′ , . . . , y (n−1) (x0 ) = y0 . (2.2)
DL su tokiomis sąlygomis vadinama Koši 1 (pradiniu) uždaviniu, o pačios sąly-

(n−1)
gos – pradinėmis. Pradinę sąlygą apibrėžia taškas (x0 , y0 , y0′ , . . . , y0 ), kuris
priklauso Df , jei DL užrašyta kanoniniu pavidalu.
2
1.16 uždavinys. Patikrinkite, kad y = Cex yra DL y ′ = 2xy sprendinys. Raskite
integralinę kreivę, einančią per tašką (1, 4).
1.25 pavyzdys. Koši uždavinys y ′ = y/x, y(0) = 2 neturi išreikštinio sprendinio, nes
taške x = 0 DL neapibrėžta. Koši uždavinys apverstajai DL x′ = x/y,
x(2) = 0 turi sprendini˛ x ≡ 0.
1 Augustin Louis Cauchy (1789–1857) – prancūzu˛ matematikas.
Ypač lengva spręsti Koši uždavini˛, jeigu žinomas DL bendrasis sprendinys

ir nėra kitu˛ sprendiniu˛. Šiuo atveju, bendrojo sprendinio sąvoka garantuoja,
kad Koši uždavinys turi vieninteli˛ sprendini˛, nes iš (1.15) sistemos galime viena-
(n−1)
reikšmiškai rasti laisvąsias konstantas, kurios priklauso nuo y0 , y0′ ,. . . , y0 .
Bendrasis sprendinys
(n−1)
y = φ(x; x0 , y0 , y0′ , . . . , y0 ) (2.3)
yra vadinamas bendrojo sprendinio Koši pavidalu.

2
−x2
1.26 pavyzdys. DL y ′ = 2xy bendrojo sprendinio Koši pavidalas yra y = y0 ex 0 ,
′′
o DL y + y = 0 šis pavidalas yra y = y0 cos(x − x0 ) + y0′ sin(x − x0 ).
Neišreiktinės DL atveju sprendinys gali būti ir ne vienintelis. Pavyzdžiui, DL, kuri aprašo
vienetinius apskritimus plokštumoje. Šiuo atveju kiekvienas plokštumos taškas priklauso
dviem skirtingiems apskritimams su ta pačia liestine tame taške.
2.2. Sprendinio egzistavimas ir vienatis
Kanoninei n-os eilės DL
y (n) = f (x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ) (2.4)
Koši uždavinio sprendinio egzistavimui pakanka, kad f ∈ C(G) srityje G ⊂

Df ⊂ Rn+1 [20].
1.1 teorema [Peano2 ]. Tarkime, funkcija f yra tolydi srityje G. Tada eg-
zistuoja (2.4) lygties sprendinys y = φ(x), x ∈ I, tenkinantis (2.2) pradines
sąlygas.
Tačiau šios teoremos salygu˛ neužtenka Koši uždavinio sprendinio vienačiai [8,
19, 20].
∂f
1.2 teorema [Pikaro3 ]. Tarkime, funkcija f ir jos dalinės išvestinės ∂y , . . . ,
∂f
tolydžios srityje G. Tada egzistuoja vienintelis (2.4) lygties sprendinys
∂y (n−1)
y = φ(x), x ∈ I, tenkinantis pradines (2.2) sąlygas.
1.27 pavyzdys. Funkcijos y = sin x ir y = cos x yra DL y ′′ + y = 0 sprendiniai. Šiu˛

dvieju˛ sprendiniu˛ grafikai kertasi, tačiau šie sprendiniai nesutampa jo-
kiame intervale (žiūrėk 1.12 pav.).
1.17 uždavinys. Ar kertasi šio pavyzdžio integralinės kreivės?
Panaši teorema teisinga ir (2.1) lygčiai srityje G ⊂ DF [8]. Jos i˛rodymas išplaukia ne-
išreikštinės funkcijos sąvybiu˛ (žiūrėk (1.3)–(1.5) ) ir 1.2 teoremos.
2 Giuseppe Peano (1858–1932) – italu˛ matematikas.
3 Émile Picard (1856–1941) – prancūzu˛ matematikas.
(n)
1.3 teorema. Tarkime, funkcija F ∈ C 1 (G) ir taške (x0 , y0 , y0′ , . . . , y0 ) ∈ G išpildytos
sąlygos
(n) ∂F (n)
F (x0 , y0 , y0′ , . . . , y0 ) = 0, (x0 , y0 , y0′ , . . . , y0 ) ̸= 0.
∂y (n)
Tada egzistuoja (2.1) lygties vienintelis sprendinys y = φ(x), x ∈ I, tenkinantis (2.2)
pradines sąlygas.
1.4 teorema [tolydi priklausomybė nuo pradinės sąlygos]. Jeigu f ∈

(n−1)
C 1 (G), tuomet Koši uždavinio (2.4), (2.2) sprendinys φ(x; x0 , y0 , y0′ , . . . , y0 )
1 ′ (n−1)
apibrėžtas, tolydus ir φ ∈ C kiekvieno taško (x0 ; x0 , y0 , y0 , . . . , y0 ) aplin-
koje.
Pikaro teoremą ir tolydžią priklausomybę nuo pradinės sąlygos i˛rodysime vėliau, bet jau
dabar jomis naudosimės. Šios trys teoremos sprendinio sąvybes formuluoja lokaliai, t.y.
intervalas I, kuriame egzistuoja sprendinys nenurodomas.
Sritis G ⊂ Df , kurios visuose taškuose Koši uždavinio sprendinys yra vie-

nintelis, vadinsime DL sprendinio vienaties sritimi. DL dvi integralinės kreivės,
sutampančios viename DL sprendinio vienaties srities G taške, sutampa visoje
šioje srityje. Antros eilės DL tokiems sprendiniams integralinės kreivės sutaps,
jeigu bendrame taške abu sprendiniai turės tą pačią liestinę.
1.28 pavyzdys. Rasime DL y ′ = 3y 2/3 integralinę kreivę, einančią per tašką (1; 1).
Atitinkamas Koši (pradinis) uždavinys yra
y ′ = 3y 2/3 , y(1) = 1.
Patikriname, kad funkcija y = (x − C)3 aprašo DL sprendiniu˛ šeimą.
I˛statome pradines sąlygas: 1 = y(1) = (1 − C)3 ⇒ C = 0 (kitos šaknys
yra kompleksinės). Vadinasi, šis Koši uždavinys turi sprendini˛ y = x3
(žiūrėk ?? pav.).
Rasime integralinę kreivę, einančią per tašką (0, 0). Per ši˛ tašką eina
jau rasta integralinė kreivė y = x3 , ir dar viena papildoma integralinė
kreivė y ≡ 0. Vadinasi, šiuo atveju, Koši uždavinio sprendinys nėra
vienintelis, ir šis taškas nepriklauso DL sprendinio vienaties sričiai.
1.18 uždavinys. Raskite 1.28 pavyzdžio DL sprendinio vienaties sriti˛ (sritis).
1.13 apibrėžimas. DL sprendinys, per kurio kiekvieną tašką eina tik vienas tos
DL sprendinys, vadinamas atskiruoju sprendiniu.
1.19 uždavinys. Raskite Koši uždavinio sprendinius, jei žinomas bendrasis sprendinys
arba bendrasis integralas:
y
a) y ′ = − , y(1) = 1; yx = C;
x
1
b) y ′ = − , y(1) = 0; xey = C;
x
3 x2
c) y ′′ = 1, y(0) = 1, y ′ (0) = ; y = + C1 x + C2 ;
2 2
x3
d) y ′′ = x + sin x, y(0) = 1, y ′ (0) = 1; y = − sin x + C1 x + C2 ;
6
x
e) y ′ = − , y(3) = 4; y 2 + x2 = C.
y
2.3. Ypatingieji sprendiniai
DL gali turėti sprendiniu˛, kuriu˛ taškuose neišpildyta vienaties sąlyga. Nagrinėtame 1.28
pavyzdyje sprendinio y ≡ 0 negausime iš bendrojo sprendinio (kubiniu˛ paraboliu˛ šeimos)
y = (x − C)3 su jokia konstanta C ∈ RP 1 (žiūrėk 1.13 pav.).
1.20 uždavinys. Raskite 1.28 pavyzdžio DL visus sprendinius, kuriems neišpildyta vie-
naties sąlyga.
1.14 apibrėžimas [Ypatingasis taškas]. Ypatingaisiais taškais vadinsime tuos

integralinės kreivės taškus, kuriose neišpildyta sprendinio vienaties sąlyga.
1.15 apibrėžimas [Ypatingasis sprendinys]. Ypatinguoju sprendiniu vadinsime

sprendini˛, kurio kiekvienas taškas yra ypatingasis taškas.
Kai kanoninės (2.4) DL dešiniosios pusės funkcija yra tolydi ir turi dalines
išvestines pagal kintamuosius y, y ′ , . . . , y (n−1) , jos ypatingieji sprendiniai gali
būti tik tie, kuriuose tenkinama bent viena sąlyga:
∂f ∂f
= ∞, . . . , (n−1) = ∞.
∂y ∂y
Neišreikštinės (2.1) DL atveju, kai F ∈ C 1 (G), ypatingais gali būti sprendiniai

apibrėžti ir lygybėmis F = 0, ∂y∂F
(n) = 0.
1.21 uždavinys. Patikrinkite, kad DL turi duotuosius sprendinius ir suraskite ypatin-

guosius sprendinius:
a) y ′ = 2 |y|, y = |x − C|(x − C);

p
b) (y ′ )2 + y 2 = 1, y = sin(x − C).
2.4. Sprendinio tęsinys
Jeigu sprendinys yra apibrėžtas intervale I, tai jis bus sprendinys ir intervale
J ⊂ I.
1.16 apibrėžimas [integralinės kreivės tęsinys]. Integralinę kreivę intervale I va-
dinsime integralinės kreivės intervale J ⊂ I tęsiniu, o integralinę kreivę intervale
J integralinės kreivės intervale I siauriniu.◁
Koši uždavinio su pradinėmis sąlygomis (2.2) integralinė kreivė pratęsiama
pirmyn (atgal ) iki aibės Γ ⊂ G ⊂ Df , jeigu egzistuoja sprendinys su tomis
pačiomis pradinėmis sąlygomis, kurio integralinė kreivė kertasi su Γ taške x ⩾ x0
(x ⩽ x0 ).
Integralinė kreivė pratęsiama pirmyn (atgal ) neaprėžtai, jeigu visiems x ⩾ x0
(x ⩽ x0 ) egzistuoja sprendinys su tomis pačiomis pradinėmis sąlygomis.
Laikysime, kad sprendinys turi tęsini˛, jeigu jo integralinė kreivė turi tęsini˛.
Vietoje pirmyn (atgal ) taip pat naudosime terminus ˛i dešinę (i˛ kairę).
Jeigu sprendinys pratęsiamas iš atvirojo intervalo (a; b) ˛i intervalą (a; b]
([a; b)), tuomet toki˛ tęsini˛ vadinsime dešiniuoju (kairiuoju) plėtiniu.
Sprendinys, kurio negalima pratęsti nei ˛i kairę, nei ˛i dešinę, vadinamas pil-
nuoju sprendiniu, o intervalas J vadinamas sprendinio egzistavimo maksima-
liuoju intervalu. Toliau pagal nutylėjimą sprendini˛ suprasime kaip pilnąji˛.
1.5 teorema [apie sprendinio tęsini˛]. Tarkime, K ⊂ G ⊂ Df yra kompaktas

(n−1)
ir pradinė sąlyga (x0 , y0 , y0′ , . . . , y0 ) ∈ K̊ ir f ∈ C 1 (G). Tada integralinė
kreivė pratęsiama iki kompakto krašto ir toks pratęsimas yra vienintelis.
Teorema teigia, kad per kiekvieną vidini˛ kompakto tašką eina vienintelė integralinė kreivė,
kuri pratęsiama iki kompakto krašto (žiūrėk ?? pav.). Tęsinio vienatis suprantama ta
prasme, kad dvi integralinės kreivės su tą pačia pradine sąlyga sutampa visur kur jos
apibrėžtos.
1.29 pavyzdys. Koši uždavinio y ′ = y 2 , y(0) = 1, sprendinys užrašomas išreikštine

funkcija y = 1/(1 − x). Ši˛ sprendini˛ galima pratęsti atgal (i˛ kairę) nea-
prėžtai, tačiau negalima pratęsti pirmyn (i˛ dešinę) iki tiesės x = 1, t.y.
maksimalusis intervalas yra (−∞; 1). Teorema apie tęsini˛ lieka teisinga.
Jeigu kompaktas yra uždarasis stačiakampis [a; 1] × [0; b], tai sprendinys
pratęsiamas i˛ kairę iki stačiakampio kraštinės x = a su bet kokiu a < 0,
t.y. visiems x ⩽ 0, ir sprendinys pratęstas pirmyn (i˛ dešinę) pasieks tik
viršutinę stačiakampio kraštinę koki˛ b ⩾ 1 bepaimtume (žiūrėk ??) ir
niekada nepasieks dešiniosios kraštinės.
1.30 pavyzdys. Koši uždavinio y ′ = y, y(0) = 1, sprendinys užrašomas išreikštine funk-

cija y = ex . Ši˛ sprendini˛ galima pratęsti atgal ir pirmyn neaprėžtai,
nes su bet kokiu a > 0 sprendinys kirs kairiąją ir dešiniąją uždarojo
stačiakampio [−a; a] × [0; ea + 1] kraštines.
3. Diferencialiniu˛ lygčiu˛ sistemos
Apibendrinsime DL lygties savoką DL sistemoms, t.y. nagrinėsime vektorinę

DL
F (x, y, y ′ , . . . , y (m) ) = 0, (3.1)
čia y = (y 1 , . . . , y n ), F = (F 1 , . . . , F n ) ∈ C 1 (DF ), DF ⊂ Rn(m+1)+1 yra funkci-

jos F (kartu ir vektorinės DL apibrėžimo sritis). Tokia vektorinė m-tosios eilės
DL dar vadinama m-osios eilės diferencialiniu˛ lygčiu˛ sistema (DLS).
Paprasčiausios yra pirmosios eilės DLS:
F 1 (x, y 1 , . . . , y n , y 1′ , . . . , y n′ ) = 0,
... (3.2)
n 1 n 1′ n′
F (x, y , . . . , y , y , . . . , y ) = 0,
3. Diferencialiniu˛ lygčiu˛ sistemos 62
1 n
D(F ,...,F )
čia y i′ := (y i )′ , i = 1, n. Kai jakobianas D(y 1′ ,...,y n ′ ) ̸= 0, pirmąsias išvestines
galima išreikšti per likusius kintamuosius:
y 1′ = f 1 (x, y 1 , . . . , y n ),
... (3.3)
n′ n 1 n
y = f (x, y , . . . , y ).
Tokią DLS vadiname n-osios eilės normaliąja DLS. Jos vektorinis pavidalas yra
y ′ = f (x, y), f ∈ C(Df ), Df ⊂ Rn+1 .
Šiai DLS (vektorinei DL) apibendrinamos visos sąvokos, kurias apibrėžėme ska-
liarinei DL y ′ = f (x, y). Pavyzdžiui, Koši uždavinys užrašomas kaip
y ′ = f (x, y), y(x0 ) = y 0 . (3.4)
1.17 apibrėžimas [integralinė kreivė]. Normaliosios DLS (arba vektorinės DL)

(3.3) integraline kreive vadinsime vektorinės funkcijos y(x), x ∈ I, grafiką.
1.18 apibrėžimas [fazinė erdvė]. Kintamu˛ju˛ (y 1 , y 2 , . . . , y n ) erdvė vadinama

fazine erdve.
1.19 apibrėžimas [fazinė trajektorija]. Integralinės kreivės projekciją i˛ fazinę

erdvę (y 1 , y 2 , . . . , y n ) vadinsime fazine trajektorija. ◁
Bendrasis sprendinys ir bendrasis integralas apibrėžiami kaip
y = φ(x, C), Ψ (x, y, C) = 0
čia C = (C 1 , . . . , C n ), o visos funkcijos yra tolydžiai diferencijuojamos, ir kons-

tantas C galima vienareikšmiškai išreikšti
C = Φ(x, y).
Suformuluosime Pikaro, tolydžios priklausomybės nuo pradinės sąlygos ir

sprendinio tęsinio teoremu˛ analogus.
1.6 teorema. Tarkime, funkcija f ∈ C 1 (G), G ⊂ Rn+1 . Tada egzistuoja vie-

nintelis (3.4) Koši uždavinio sprendinys y = φ(x), x ∈ I, tenkinantis pradinę
sąlygą.
1.7 teorema [tolydi priklausomybė nuo pradinės sąlygos]. Jeigu f ∈

C 1 (G), tuomet funkcija φ(x; x0 , y 0 ) apibrėžta, tolydi ir φ ∈ C 1 kiekvieno taško
(x0 ; x0 , y 0 ) aplinkoje.
1.8 teorema [apie sprendinio tęsini˛]. Tarkime, K ⊂ G ⊂ Df yra kompaktas

ir pradinė sąlyga (x0 , y 0 ) ∈ K̊ ir f ∈ C 1 (G). Tada integralinė kreivė pratęsiama
iki kompakto krašto ir toks pratęsimas yra vienintelis.
3.1. n-osios eilės DL suvedimas i˛ n-osios eilės normaliąją DLS
Kiekvieną n-osios eilės kanoninę DL galima suvesti ˛i normaliąją DLS. Paro-

dysime tai Koši uždaviniui
(n−1)
y (n) = f (x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ), y(x0 ) = y0 , . . . , y (n−1) (x0 ) = y0 . (3.5)
Apibrėžkime vektorinę funkciją z = (z 1 , z 2 , . . . , z n ) := (y, y ′ , . . . , y (n−1) ). Tada

(3.5) Koši uždavinys ekvivalentus nomaliajai DLS
z 1′ = z 2 ,
z 2′ = z 3 ,
... (3.6)
n−1′ n
z =z ,
n′
z = f (x, z 1 , . . . , z n )
(n−1)
su pradine (vektorine) sąlyga z(x0 ) = z 0 := (y0 , y0′ , . . . , y0 ).
Šis suvedimas rodo, kad 1.2 teorema (kai f ∈ C 1 (G)) išplaukia iš 1.6 teoremos, 1.4 teorema
– iš 1.7 teoremos, 1.4 teorema – iš 1.8 teoremos.
1.31 pavyzdys. Koši uždavinys y ′′ + y = 0, y(0) = y0 , y ′ (0) = y0′ suvedamas i˛ antrosios

eilės DLS
y ′ = z, z ′ = −y
su pradinėmis sąlygomis y(0) = y0 , z(0) = y0′ .
1.22 uždavinys. Ar toks suvedimas vienintelis? Atsakymas: ne, nes galima suvesti ir
y ′ = −z, z ′ = y, su pradinėmis sąlygomis y(0) = y0 , z(0) = −y0′ .
1.23 uždavinys. Suvesti DL ˛i DLS:
a) y ′′ = − sin y;
2
b) y ′′′ + 5xy ′′ + (y ′ ) sin x + y = 0;
2
c) y ′′ = sin 1 + (y ′ ) .
3.2. n-osios eilės normaliosios DLS suvedimas i˛ n-osios eilės DL
Kiekvieną n-osios eilės normaliąją (3.3) DLS galima suvesti ˛i vieną n-osios
eilės kanoninę DL. Diferencijuojame vieną DLS lygti˛ (pvz., pirmąją) n − 1 kar-
tą pagal x, ir keičiame pirmosios eilės išvestines normaliosios sistemos lygčiu˛
dešiniosiomis pusėmis. I˛vedame naują funkciją z(x) := y 1 (x). Taip gaunama n
lygčiu˛ sistema:
z ′ = fe1 (x, z, y 2 , . . . , y n ) := f 1 (x, y 1 , y 2 , . . . , y n ),

fe1 Pn e1
z ′′ = fe2 (x, z, y 2 , . . . , y n ) := ∂∂x + i=1 ∂∂yf i f i ,
... (3.7)
en−2 Pn en−2
z (n−1) = fen−1 (x, z, y 2 , . . . , y n ) := ∂ f∂x + i=1 ∂ f∂yi f i ,
en−1 Pn ∂ fen−1 i
z (n) = fen (x, z, y 2 , . . . , y n ) := ∂ f∂x + i=1 ∂y i f .
Iš (3.7) sistemos pirmu˛ju˛ n − 1 lygčiu˛ išreiškiame y 2 , . . . , y n (kada tai galima

padaryti?):
y 2 = g 2 (x, z, z ′ , . . . , z (n−1) ),
...
y = g n (x, z, z ′ , . . . , z (n−1) ),
n
ir i˛statome jas ˛i (3.7) sistemos paskutinę lygti˛
z (n) = fen x, z, g 2 (x, z, z ′ , . . . , z (n−1) ), . . . , g n (x, z, z ′ , . . . , z (n−1) ) .

Gaunama viena n-osios eilės DL
z (n) = g(x, z, z ′ , . . . , z (n−1) ). (3.8)
Pradinės sąlygos šiai lygčiai yra
z(x0 ) = y 1 (x0 ), z (i) (x0 ) = fei (x0 , y 1 (x0 ), . . . , y n (x0 )), i = 1, . . . , n − 1.
Išsprendę (3.8) lygti˛, randame ir y 1 (x) = z(x). Analogiškai galima parašyti ir

n-osios eilės lygtis kitoms funkcijoms y 2 , . . . , y n .
Jeigu suradome funkciją y 1 , tuomet galima pašalinti iš sistemos pirmąją lygti˛, i˛statyti y 1
i˛ likusias sistemos lygtis, t.y. nagrinėti normaliąją sistemą, sudarytą iš n − 1-os lygties.
1.32 pavyzdys. Duota DLS

dv w dw
dx
= x
, dx
= −v.
Apibrėžiame naują funkciją y = v, diferencijuojame pirmąją lygti˛ pagal
x, ir gauname
y′ = w
x
, w = y ′ x,
⇒ y′ x
y ′′
= dw 1
dx x
− w
x2
= − xy − w
x2
y ′′ = − xy − x2
.
′
DLS suvesta i˛ antros eilės DL y ′′ = − y+y
x
arba xy ′′ + y + y ′ = 0.
1.24 uždavinys. Suveskite DLS ˛i vieną DL:
u′ = v, u′ = −v, u′ = u − v,
a) b) c)
v ′ = u; v ′ = u; v ′ = u + v.
3.3. Autonominės ir neautonominės DL

Jeigu funkcija f DL tiesiogiai nepriklauso nuo kintamojo x, tai DL (arba
DLS)
 1
dy
 dx
 = f 1 (y 1 , . . . , y n ),
′
y = f (y) ⇔ ...
 dyn

dx = f n (y 1 , . . . , y n ).
vadinama autonomine. Priešingu atveju, vadinsime neautonomine.

Kiekvieną neautominę DLS visada galima suvesti ˛i autonominę
 dx
 1
dy 1 1 n  dt 1
 = f 0 (x, y 1 , . . . , y n ) ≡ 1,
 dx = f (x, y , . . . , y ),  dy = f 1 (x, y 1 , . . . , y n ),
 
⇔ dt
...
 dyn
  ...
= fm (x, y 1 , . . . , y n )

dx  dyn

dt = f n (x, y 1 , . . . , y n ),
čia y ∈ Rn . Ir atvirkščiai, kiekvieną autonominę DLS srityje, kurioje |f 0 | +

|f 1 | + · · · + |f n | > 0, galima suvesti ˛i neautonominę DLS. Pavyzdžiui, jeigu
f0 ̸= 0, tai
 dy0
= f0 (y0 , y 1 , . . . , y n ),
 1
f 1 (x,y 1 ,...,y n )
dt  dy = f0 (x,y 1 ,...,y n ) ,

 
 dy 1 dx
1 1 n
= f (y0 , y , . . . , y ),
 
dt ⇔ ...
 ...  dyn
 f n (x,y 1 ,...,y n )
= f0 (x,y 1 ,...,y n ) ,
 
 dyn

n 1 n dx
dt = f (y0 , y , . . . , y )
čia x := y 0 .
1.33 pavyzdys. Neautonominė DL

dy x
=
dx y
suvedama i˛ autonominę DLS
dx dy
= y, = x.
dt dt
1.25 uždavinys. Suveskite neautonomines DL (DLS) ˛i autonomines DL (DLS):

dy y dy dz
a) = ; b) = z + x, = y + x.
dx x dx dx
1.20 apibrėžimas [fazinė kreivė]. Autonominės sistemos trajektoriją vadinsime

fazine kreive.
2 skyrius
Klasikinės pirmosios eilės diferencialinės lygtys ir
ju˛ integravimas
Šiame skyriuje nagrinėsime pirmosios eilės diferencialines lygtis, kurias galima išspręs-
ti integruojant. I˛rodysime sprendinio egzistavimo ir vienaties teoremą vienmačiu atveju
autonominei lygčiai. Daugelio tokiu˛ lygčiu˛ sprendiniai randami kintamu˛ju˛ atskyrimo me-
todu.
1. DL y ′ = f (x)
Nagrinėkime DL
dy
dx = f (x), f ∈ C(I), I = (a; b). (1.1)
2.1 lema. Tarkime, f aprėžta intervale I. Tada DL (1.1) sprendinys randamas

integruojant:
R
y = f (x) dx + C. (1.2)
I˛rodymas. DL lygties (1.1) prasmė yra, kad ieškoma funkcija y yra funkcijos f
pirmykštė funkcija. Iš matematinės analizės (Rymano1 integralo teorija) žino-
me, kad funkcijos f pirmykščiu˛ funkciju˛ šeima yra (1.2). ⊔
⊓
R
2.1 pastaba. Formulėje (1.2) integralą f (x) dx suprasime kaip vieną funkcijos
f pirmykštę funkciją.
2.1 pavyzdys. DL y ′ = cos x visi sprendiniai yra y = sin x + C, t.y. visi jie aprašomi
bendruoju sprendiniu.
2.2 pavyzdys. Intervale (0; 1) sprendinys yra funkcija φ(x) = x, intervale (−1; 0) –
funkcija φ(x) = −x, o taške x = 0 sprendinio reikšmė turėtu˛ būti nulinė
(tolydumas). Tačiau funkcija φ(x) = |x| nėra diferencijuojama funkcija.
Vadinasi, DL y ′ = sign x, (−1; 1) sprendiniu˛ neturi.
Nagrinėkime Koši uždavini˛ (1.1) lygčiai su pradine sąlyga y(x0 ) = y0 , x0 ∈

I, y0 ∈ R. Tuomet pirmykščiu˛ funkciju˛ šeimą galima išreikšti apibrėžtiniu
integralu Z x
y(x) = f (ξ) dξ + C. (1.3)
x0
1 Bernhard Riemann (1826–1866) – vokiečiu˛ matematikas.
1. DL y ′ = f (x) 68
Kai x = x0 , iš pradinės sąlygos randame C = y0 . Vadinasi, integralinė kreivė

einanti per tašką (x0 , y0 ) apibrėžia vieninteli˛ sprendini˛ (Barou2 formulė)
Rx
y(x) = y0 + x0
f (ξ) dξ. (1.4)
2.3 pavyzdys. Koši uždavinio y ′ = cos x, y(0) = 1 sprendinys (žiūrėk 1.9 pav.)
Z x x
y(x) = 1 + cos ξ dξ = 1 + sin ξ = 1 + sin x.

0 0
2.1 uždavinys. Raskite DL arba Koši uždavinio sprendinius:
a) y ′ = x(1 − x), x ∈ (−1; 1), y(0) = 1;

b) y ′ = 1
1+x2
.
1.1. Sprendinio tęsinys ir elgsena intervalo galuose
Jeigu dešinysis intervalo (a; b) galas yra baigtinis, t.y. b < +∞, tuomet
sprendinio pratęsimas ˛i ši˛ tašką priklauso nuo ribos f¯ := limx→b−0 f (x) egzista-
vimo. Bendruoju atveju ji gali neegzistuoti. Kairiajame intervalo gale situacija
analogiška. Toliau B(a; b) žymėsime aprėžtu˛ju˛ funkciju˛ klasę.
Nagrinėkime DL
dy
= f (x), f ∈ C(a; b), b < +∞. (1.5)
dx
Koši uždavinio su pradine sąlyga y(x0 ) = y0 , x0 ∈ (a; b) sprendinys
Z x
φ(x) := y0 + f (ξ) dξ, (1.6)
x0
φ ∈ C 1 (a; b) ir φ′ (x) ≡ f (x), x ∈ (a; b). Jeigu f ∈ B(a; b), tai ∃ M ⩾ 0, kad
|f (x)| ⩽ M ir
Z x2
|φ(x2 ) − φ(x1 )| = | f (ξ) dξ| ⩽ M |x2 − x1 |, x1 , x2 ∈ (a; b).
x1
Vadinasi, funkcija φ yra tolygiai tolydi intervale (a; b). Remiantis funkcijos ribos
Koši kriterijumi, egzistuoja funkcijos φ riba
Z b
B := φ(b − 0) = lim φ(x) = y0 + f (ξ) dξ. (1.7)
x→b−0 x0
2.2 lema. Tarkime, f ∈ C(a; b)∩B(a; b), −∞ < a < b < +∞. Tada integralinė
kreivė tolydžiai pratęsiama i˛ intervalą [a; b].
2 Isaac Barrow (1630–1677) – anglu˛ matematikas, filologas ir teologas.
69 2 SKYRIUS. Klasikinės pirmosios eilės DL ir ju˛ integravimas [2022 07 16 (22:29)]
0 0 0
0 0 0 0 0 0
(a) (b) (c)
2.1 pav. Lygties y′

= f (x) sprendinio y = φ(x) elgsena intervale (a; b], b < +∞:
(a) ∃ limx→b−0 f (x) ̸= ∞; (b)limx→b−0 f (x) = +∞, xb f (ξ) dξ < +∞;
R
0
Rb
(c) limx→b−0 f (x) = +∞, x f (ξ) dξ = +∞.
0
2.2 pastaba. Lemoje nekalbama apie sprendinio išvestinės pratęsimą ˛i intervalo

galus.
2.4 pavyzdys. DL y ′ = sin(1/x), x ∈ (0; 1), integralinės kreivės tolydžiai pratęsiamos ˛i

intervalą [0; 1].
Toliau nagrinėsime tik atvejus, kai egzistuoja baigtinės arba begalinės ribos
f = limx→a+0 f (x), f¯ = limx→b−0 f (x), −∞ ⩽ a < b ⩽ +∞.
Atvejis b < +∞, |f¯| < +∞. Funkcijos φ kairinė išvestinė taške x = b lygi
B − φ(x)
φ′ (b − 0) = lim = lim φ′ (x) = lim f (x), (1.8)
x→b−0 b − x (1) x→b−0 x→b−0
čia (1) lygybėje pasinaudojome Lopitalio3 taisykle.
a) Jeigu egzistuoja baigtinė riba lim f (x), tuomet sprendinys yra tolydžiai
x→b−0
diferencijuojamas intervale (a; b] (žiūrėk 2.1(a)).
2.3 lema. Tarkime, f ∈ C(a; b), −∞ < a < b < +∞. Jeigu egzistuoja baig-
tinė riba limx→b−0 f (x) (limx→a+0 f (x)) tuomet egzistuoja sprendinio dešinysis
(kairysis) plėtinys.
2.5 pavyzdys. DL y ′ = sin(1/x), x ∈ (0; 1), turi dešini˛ plėtini˛, bet neturi kairiojo
plėtinio. Dar daugiau maksimalusis intervalas, kuriame apibrėžtas pil-
nasis sprendinys, yra (0; +∞).
3 Guillaume François Antoine, Marquis de l’Hôpital (1661–1704) – prancūzu˛ matematikas.

1. DL y ′ = f (x) 70
Rb
Atvejis b < +∞, |f¯| = +∞. Šiuo atveju, integralas x0 f (ξ) dξ formulėje
(1.7) yra netiesioginis. Kadangi f (x) nekeičia ženklo taško b aplinkoje, todėl
galimi tik du atvejai:
Rb
b) | f (ξ) dξ| < +∞ (netiesioginis integralas konverguoja), t.y.
x0
Rb
B = φ(b − 0) = lim φ(x) = y0 + f (ξ) dξ reikšmė yra baigtinė;
x→b−0 x0
Rb
c) f (ξ) dξ = +∞ (arba −∞) (netiesioginis integralas diverguoja), t.y.
x0
B = φ(b − 0) = lim φ(x) = +∞ (arba −∞).
x→b−0
Šie du atvejai, kai f¯ = +∞, pavaizduoti 2.1b) ir 2.1c) pav.: b) atveju sprendinys
y = φ(x) „pasiekia“ baigtini˛ tašką (b, B), bet su begaline išvestine; c) atveju
sprendinys turi vertikalią asimptotę x = b, integralinė kreivė artėja i˛ tašką
(b; +∞).
2.4 lema. Tarkime, f ∈ C(a; b), −∞ < a < b < +∞, limx→b−0 f (x) = f¯,
Rb
|f¯| = +∞. Jeigu | x0 f (ξ) dξ| = +∞, tuomet DL (1.5) integralinė kreivė taške
Rb
x = b turi vertikaliąją asimptotę. Jeigu | x0 f (ξ) dξ| < +∞, tuomet integralinė
Rb
kreivė artėja tolydžiai i˛ tašką (b; B), B = y0 + x0 f (ξ) dξ, o jos liestinė artėja
˛i tiesę x = b.
2.3 pastaba. Kai f¯ = ±∞, funkcija x ≡ b yra apverstosios lygties dx 1

dy = f (x)
sprendinys, kurio išvestinė kiekviename taške lygi nuliui. Funkcija
φ(x) yra tolydžioji griežtai monotoninė fumkcija mažoje taško b
aplinkoje: b) atveju ta aplinka yra (b − β; b], c) atveju – (b − β; b).
Vadinasi, egzistuoja atvirkštinė funkcija x = ψ(y), kuri yra ap-
verstosios lygties sprendinys intervale (φ(b − β); B). Pasinaudoję
atvirkštinės funkcijos išvestinės formule
ψ ′ (y) = 1/φ′ (ψ(y)) = 1/φ′ (x) = 1/f (x)
ir riba lim y = lim φ(x) = B, gauname, kad

x→b−0 x→b−0
ψ ′ (B − 0) = lim 1/f (x) = 0. (1.9)

x→b−0
Pastebėsime, kad b) atveju, apverstosios lygties sprendini˛ ϕ(y) ga-

lima pratęsti iš intervalo (b − β; b) ˛i (b − β; b], t.y. turime dešini˛
plėtini˛, tačiau taškas (b, B) yra ypatingasis taškas, kuriame neišpil-
dyta Koši uždavinio vienatis.
Analogiškas sprendinio savybes gautume ir kairiame intervalo krašte x =

a > −∞, kai f ∈ C(a; b) ir ∃ lim f (x) = f .
x→a+0
2.6 pavyzdys. Nagrinėkime DL y ′ = xα , x ∈ (0; 1), α ∈ R. Funkcija f (x) = xα ∈

C(0; 1). Randame ribas: limx→0+0 f (x) = 0, kai α > 0; limx→0+0 f (x) =
1, kai α = 0; limx→0+0 f (x) = +∞, kai α < 0; limx→1−0 f (x) = 1.
Vadinasi, i˛ tašką x = 1 visais atvejais sprendinys pratęsiamas glodžiai, o
i˛ tašką x = 0 sprendini˛ pratęsiame kai α ⩾ 0.
α+1
Sprendiniai (pirmykštės funkcijos) intervale (0; 1) yra φ(x) = xα+1 + C,
kai α ̸= −1 ir φ(x) = ln x + C, kai α = −1. Sprendinys tolydžiai
pratęsiamas i˛ x = 0, kai −1 < α < 0, ir turi asimptotę x = 0, kai
α ⩽ −1.
2.2 uždavinys. Raskite Koši uždavinio y ′ = xα , x ∈ (0; 1], y(1) = 0, sprendinius.

Nubraižykite integralines kreives i˛vairiems α. Kuriais atvejais sprendinys
y = φ(x) pratęsiamas i˛ intervalą [0; 1]?
Funkcija f ∈ C(a; b) kiekviename uždarame intervale [ā; b̄] ⊂ (a; b) yra tolydi
ir aprėžta. Vadinasi, turime a) atveji˛, ir sprendinys yra apibrėžtas kiekviena-
me intervalo (a; b) taške. Jeigu negalime pratęsti sprendinio, ir turime pilnąji˛
sprendini˛, kurio egzistavimo maksimalusis intervalas yra (a; b). Todėl galima
patikslinti lemą 2.1, atsisakant funkcijos f aprėžtumo.
2.5 lema. Tarkime, f ∈ C(a; b), Tada DL (1.1) bendrasis sprendinys intervale
(a; b) randamas integruojant:
Z
y = f (x) dx + C. (1.10)
o Koši uždavinio su pradine sąlyga y(x0 ) = y0 vienintelis sprendinys yra

Zx
y = φ(x) = y0 + f (ξ) dξ, x ∈ (a; b). (1.11)
x0
2.1 išvada. Pakanka rasti vieną (1.1) lygties integralinę kreivę, o kitos integra-
linės kreivės gaunamos ją pastūmus y-kryptimi (žiūrėk 2.2 pav.).
2.7 pavyzdys. Nagrinėkime DL y ′ = x1 , x ∈ (0; +∞). Funkcija f (x) = x1 ∈ C(0; +∞).

Sprendinys y = ln x yra pilnasis sprendinys, o jo egzistavimo maksima-
lusis intervalas yra (0; +∞).
2.3 uždavinys. Raskite DL pilnuosius sprendinius ir ju˛ maksimaliuosius intervalus:

a) y ′ = 1
x
; b) y ′ = x; c) y ′ = 1
x(1−x)
;
′ 1 ′ 1
d) y = x2
; f) y = 2
√
x
; f) y ′ = 1
3 2.
√
3 x
Atvejis b = +∞. Nagrinėkime DL
dy
= f (x), f ∈ C(a, +∞). (1.12)
dx
1. DL y ′ = f (x) 72
8
0 0
0 0 0 0 0
(a) aprėžtasis sprendinys (b) neaprėžtasis sprendinys

2.2 pav. Lygties y′
= f (x) 2.3 pav. Lygties y′ = f (x), f > 0 sprendiniu˛ elgsena, kai
sprendiniai. x → +∞.
Atvejis a = −∞ nagrinėjamas analogiškai. Pridėkime Koši sąlygą y(x0 ) = y0 ,

x0 ∈ (a; +∞). Integralinė kreivė, einanti per tašką (x0 , y0 ), apibrėžia vieninteli˛
sprendini˛ (Barou4 formulė)
Z x
y = φ(x) = y0 + f (ξ) dξ, x ∈ (a; +∞). (1.13)
x0
2.8 pavyzdys. Nagrinėkime DL y ′ = cos x, x ∈ (−∞; +∞). DL bendrasis sprendinys

egzistuoja y(x) = sin x + RC ir yra aprėžtas. Tačiau neegzistuoja riba, kai
+∞
x → +∞, nes integralas x0 cos ξ dξ nekonverguoja.
Jeigu f > 0 (f < 0), tuomet funkcija φ yra monotoniškai didėjanti (mažėjanti)
ir egzistuoja riba lim φ(x) = B, kuri gali būti baigtinė ar begalinė (žiūrėk
x→+∞
2.3 pav.) ir
+∞
R
a) | f (ξ) dξ| < +∞ (netiesioginis integralas konverguoja), t.y.
x0
+∞
R
B = lim φ(x) = y0 + f (ξ) dξ reikšmė yra baigtinė;
x→+∞ x0
+∞
R
b) f (ξ) dξ = +∞ (arba −∞) (netiesioginis integralas diverguoja), t.y.
x0
B = lim φ(x) = +∞ (arba −∞).
x→+∞
2.6 lema. Tarkime, f ∈ C(a; +∞) ir yra pastovaus ženklo, kai x pakanka-
R +∞
mai didelis. Jeigu | x0 f (ξ) dξ| < +∞, tuomet DL (1.5) integralinė kreivė
monotoniškai (pakankamai dideliems x) artėja prie horizontalios asimptotės
R +∞
y = y0 + x0 f (ξ) dξ, o jos liestinė artėja prie tos pačios asimptotės, t.y.
Rb
sprendinys yra aprėžtas. Jeigu | x0 f (ξ) dξ| = +∞, tuomet integralinė kreivė
4 Isaac Barrow (1630–1677) – anglu˛ matematikas, filologas ir teologas.
monotoniškai (pakankamai dideliems x) artėja prie +∞, kai x → +∞, t.y.

sprendinys yra neaprėžtas.
2.4 uždavinys. Nustatykite 2.3 uždavinio DL sprendiniu˛ savybes, kai x → ±∞.
2. DL y ′ = g(y)
Nagrinėkime DL
dy
dx = g(y), g ∈ C(U ), (2.1)
čia U = (A; B), arba U = (A; B], arba U = [A; B) arba U = [A; B]. Ištirsime
pagrindinius atvejus, kai galima rasti (2.1) lygties sprendinius.
1 atvejis. Taškas α ∈ U yra funkcijos g nulis, t.y. g(α) = 0.

Tada konstanta y ≡ α yra stacionarusis (2.1) DL sprendinys (x ∈ R).
2 atvejis. Funkcija g(y) ̸= 0 ∀y ∈ (A; B).

1
Šiuo atveju, funkcija f (y) := g(y) ∈ C(A; B). Užrašykime apverstąją DL
dx 1
= f (y) = . (2.2)
dy g(y)
Jai išpildytos 2.5 lemos sąlygos.
2.7 lema. Tarkime, g(y) ̸= 0 ∀y ∈ (A; B). Tada (2.1) DL sprendinys randa-
mas integruojant:
R dy
x = g(y) + C, (2.3)
o atitinkamo Koši uždavinio vienintelio sprendinio formulė yra

Ry dη
x(y) = x0 + y0 g(η)
. (2.4)
Pastebėsime, kad sprendinys yra monotoniška funkcija, todėl visada egzis-

tuoja atvirkštinė funkcija. Todėl sprendiniu˛ pavidalas yra (žiūrėk 2.4 pav.):
y = φ(x − x0 , y0 ) arba y = φ(x − C), x ∈ R. (2.5)
2.2 išvada. Pakanka rasti vieną (2.1) lygties integralinę kreivę, o kitos integra-
linės kreivės gaunamos ją pastūmus x-kryptimi.
2.9 pavyzdys. DL y ′ = 1 + y 2 dešinioji pusė tenkina lemos sąlygas. Rasime Koši užda-
vinio su pradine sąlyga y(π/4) = 1 sprendini˛
Z y
1
y
x = π/4+ dη = π/4+arctg η = π/4+arctg y−π/4 = arctg y

2
1 1+η 1
arba
y = tg x, x ∈ (−π/2; π/2).
2. DL y ′ = g(x) 74
0 0
0 0
0
0 0
(a) atskirasis sprendinys (b) ypatingasis sprendi-

2.4 pav. Lygties nys
y ′ = g(y) sprendiniai. 2.5 pav. Lygties y ′ = g(y) stacionarieji sprendiniai.
2.5 uždavinys. Raskite DL (stacionariuosius ir monotoniškuosius) sprendinius:

a) y ′ = 1 + y 2 ; b) y ′ = y; c) y ′ = y(1 − y);
′ ′
d) y = −y ; 2
e) y = y 2/3
; f) y ′ = 1
3y 2
, y > 0.
3 atvejis. Funkcija g ∈ C(A; B], g(y) ̸= 0 ∀y ∈ (A; B), B < +∞ ir g(B) = 0.

Išsiaiškinsime kaip sprendiniai aprašyti 2 atvejyje sąveikauja su staciona-
riuoju spendiniu y ≡ B. Nagrinėkime (2.2) apverstosios DL sprendiniu˛ elgseną.
Tarkime, g(y) > 0 intervale (A; B), o f (y) = 1/g(y). Tada lim f (y) = +∞.
y→B−0
2.8 lema. Jeigu netiesioginis integralas

Z B Z B
1
dy = f (y) dy (2.6)
y0 g(y) y0
diverguoja, tuomet (2.1) DL (2.5) integralinė kreivė monotoniškai artėja, kai

x → +∞, prie horizontaliosios asimptotės y ≡ B, kuri šiuo atveju yra atskirasis
sprendinys.
Jeigu (2.6) netiesioginis integralas konverguoja, tuomet (2.1) DL (2.5) integ-
ralinė kreivė monotoniškai artėja prie ypatingojo sprendinio y ≡ B ir ji˛ pasiekia,
kai Z B
1
xb = x0 + dy.
y0 g(y)
I˛rodymas. Pakanka pasinaudoti 2.4 lema ir 2.3 pastaba (2.2) lygčiai. ⊔

⊓
Šio atvejo integralinės kreivės pavaizduotos 2.5 pav.
4 atvejis. Funkcija g ∈ C(A; +∞), g(y) ̸= 0.

Išsiaiškinsime kaip sprendiniai aprašyti 2 atvejyje elgiasi, kai y → +∞. Nag-
rinėkime (2.2) apverstosios DL sprendiniu˛ elgseną, kai y → +∞. Tarkime,
g(y) > 0 intervale (A; +∞), o f (y) = 1/g(y).
0 0
0 0
8
0 0
R +∞ 1
R +∞ 1
(a) | y0 g(y)
dy| = +∞ (b) | y0 g(y)
dy| < +∞
2.7 pav. Lygties
y ′ = −y 2 sprendiniai.
2.6 pav. Lygties y ′ = g(y) sprendinio y = φ(x) elgsena,
kai y → +∞.
2.9 lema. Jeigu netiesioginis integralas

Z +∞ Z +∞
1
dy = f (y) dy (2.7)
y0 g(y) y0
diverguoja, tuomet (2.1) DL (2.5) integralinė kreivė apibrėžta visiems (x0 ; +∞)
ir ji monotoniškai artėja ˛i +∞, kai x → +∞.
Jeigu (2.7) netiesioginis integralas konverguoja, tuomet (2.1) DL (2.5) inte-
gralinė kreivė monotoniškai artėja prie vertikaliosios asimptotės
Z +∞
1
x∞ = x0 + dy.
y0 g(y)
I˛rodymas. Pakanka pasinaudoti 2.6 lema (2.2) lygčiai. ⊔

⊓
Atitinkamos integralinės kreivės pavaizduotos 2.6 pav.
2.10 pavyzdys. Tirkime DL y ′ = y 2 sprendiniu˛ savybes. y ≡ 0 yra stacionarusis spren-

dinys. Toliau ieškome sprendiniu˛, kai y < 0 ir y > 0:
Z
1 1 1
x−C = dy = − ⇔ y=− .
y2 y x−C
Stacionarusis sprendinys yra atskirasis, nes integralas ±0 y12 dy diver-

R
guoja.
R ±∞ 1 Kitos integralinės kreivės turi vertikalią asimptotę, nes integralas
y2
dy konverguoja. Šio uždavinio integralinės kreivės pavaizduotos
2.7 pav.
2.6 uždavinys. Nustatykite 2.5 uždavinio DL stacionariu˛ju˛ sprendiniu˛ savybes (atski-

rasis, ypatingasis), ir nestacionariu˛ju˛ sprendiniu˛ elgseną, kai y → ±∞.
2. DL y ′ = g(x) 76
2.1. Sprendinio egzistavimo ir vienaties teorema vienmatei autono-

minei lygčiai
2.11 pavyzdys [ypatingasis stacionarusis sprendinys]. Spręskime DL y ′ = 3(y − 1)2/3 .

Funkcija y ≡ 1 apibrėžia stacionaru˛ji˛ sprendini˛. Kai y ̸= 1, sprendiniai
užrašomi Barou formule
Z y
dξ
x − x0 = .
y0 3(ξ − 1)
2/3
Integruodami, randame x−x0 = (y −1)1/3 −(y0 −1)1/3 . Imkime pradinę

sąlygą y(0) = 0. Šią sąlygą tenkina sprendinys y = φ1 (x) = (x − 1)3 + 1,
x ∈ (−∞; 1). Ši sprendini˛ galima glodžiai pratęsti ˛i tašką (1; 1), kuriame
turime nulinę išvestinę. Imdami pradinę sąlygą y(2 + δ) = 2, δ ⩾ 0,
turėsime sprendini˛ y = φ2 (x; δ) = (x − 1 − δ)3 + 1, x ∈ [1 + δ; +∞). Tada
funkcija 
 φ1 (x), kai x ∈ (−∞; 1],
φ(x; δ) = 1, kai x ∈ [1; 1 + δ),
φ2 (x; δ), kai x ∈ [1 + δ; +∞).

yra Koši uždavinio su pradine sąlyga y(0) = 0 sprendinys su bet kokiu

δ ⩾ 0. 2.8 pav. pavaizduotos dvi integralinės kreivės φ(x; 0) ir φ(x; 1),
kurios sutampa, kai x ⩽ 1.
Taigi matome, kad funkcijos g tolydumo neužtenka Koši uždavinio sprendinio

vienačiai.
2.1 apibrėžimas [Lipšico sąlyga]. Sakysime, kad funkcija f : M → R, M ⊂ R

tenkina Lipšico5 sąlygą, jei egzistuoja tokia konstanta L > 0, kad
|f (x2 ) − f (x1 )| ≤ L|x2 − x1 |, ∀x1 , x2 ∈ M. (2.8)
Tokiu˛ funkciju˛ klasę žymėsime LipL (M ).
2.7 uždavinys. I˛rodykite, kad funkcija, tenkinanti Lipšico sąlygą, yra tolydi (ir net
tolygiai tolydi).
2.10 lema. Tarkime, f ∈ C 1 (A; B), (A; B) ⊂ R. Tada f ∈ LipL ([a; b]), kiek-
vienam intervalui [a; b] ⊂ (A; B).
I˛rodymas. Taikome Niutono6 ir Leibnico7 formulę

Z x2
f (x2 ) − f (x1 ) = f ′ (ξ) dξ, x1 , x2 ∈ [a; b].
x1
5 Rudolf Otto Sigismund Lipschitz (1832–1903) – vokiečiu˛ matematikas.

6 Isaac Newton (1643–1727) – anglu˛ fizikas ir matematikas.
7 Gottfried Wilhelm Leibniz (1646–1716) – vokiečiu˛ filosofas, matematikas, fizikas, juristas,
istorikas, kalbotyrininkas ir išradėjas.

2
1
0
2 1 0
0 1 2
2.8 pav. Lygties y ′ = 3(y − 1)2/3 sprendiniai. 2.9 pav.
I˛vertiname (funkcija f ′ ∈ C[a; b] yra aprėžta intervale reikšme max |f ′ (x)|):

x∈[a;b]
Z x2 Z x2
′ ′
|f (x2 ) − f (x1 )| ⩽ |f (ξ)| dξ ⩽ max |f (x)| · 1 dξ

x1 x∈[a;b] x1
′
⩽ max |f (x)| · |x2 − x1 |.
x∈[a;b]
Gavome, kad konstanta L = max |f ′ (x)|. ⊔

⊓
x∈[a;b]
Nagrinėkime autonominę DL
y ′ = g(y), y ∈ U, (2.9)
čia U = (A; B) ⊂ R.
2.1 teorema [sprendinio egzistavimas ir vienatis]. Tarkime, g ∈ LipL (U ).

Tada (2.9) DL su pradinėmis sąlygomis (x0 , y0 ) sprendinys y = φ(x) tenkina
savybes:
1) egzistuoja visiems x0 ∈ R ir y0 ∈ U ;
2) yra vienintelis, t.y. du sprendiniai su tomis pačiomis pradinėmis sąlygomis
sutampa taško x0 aplinkoje;
3) užrašomas formule:
Z φ(x)
dη
x − x0 = , jei g(y0 ) ̸= 0, (2.10)
y0 g(η)
φ(x) ≡ y0 , jei g(y0 ) = 0. (2.11)
I˛rodymas. Tarkime, taškas y0 ∈ U nėra funkcijos g nulis, pvz. g(y0 ) > 0.

Tada egzistuoja (g – tolydi) intervalas (a; b): y0 ∈ (a; b) ⊂ U ir jame g(y) > 0.
Remiantis 2.7 lema, taško x0 aplinkoje egzistuoja vienintelis sprendinys, ir jis
užrašomas Barou formule.
3. Kintamu˛ju˛ atskyrimo metodas 78
Tarkime, taškas y0 ∈ U yra funkcijos g nulis. Tada φ(x) ≡ y0 yra sprendinys.

Parodysime, kad joks sprendinys, aprašomas Barou formule, nepasiekia sta-
cionariojo sprendinio. Tarkime priešingai, φ(x) yra nestacionarusis sprendinys,
pasiekiantis stacionaru˛ji˛ sprendini˛ taške x0 : φ(x0 ) = y0 , φ(x2 ) = y2 (žiūrėk
2.9 pav.). Nemažindami bendrumo, galime laikyti, kad y2 < y0 ir g(y) > 0, kai
y ∈ [y2 ; y0 ). Tada ∀x1 ∈ [x2 , x0 ) teisinga Barou formulė
Z y1
dη
x1 − x2 = , y1 = φ(x1 ).
y2 g(η)
Pasinaudodami Lipšico sąlyga g(η) = |g(η) − g(y0 )| ⩽ L|η − y0 | = L(y0 − η),

η ∈ [y2 , y0 ] ⊂ U , ir ˛ivertinkime integralą iš apačios:
1 y1 dη
Z
x1 ⩾ x2 + .
L y2 y0 − η
Šioje nelygybėje pereikime prieRribos x1 → x0 (tada y1 → y0 , nes y = φ(x) yra

y
tolydi): x0 ⩾ +∞ (integralas y20 y0dη −η diverguoja). Todėl x0 didesnis už bet
koki˛ iš anksto parinktą skaičiu˛. Tokio baigtinio skaičiaus nėra. Gauta prieštara,
leidžia teigti, kad sprendinys su pradine sąlyga (x0 , y0 ), g(y0 ) = 0, negali turėti
tašku˛, kuriuose g(y) ̸= 0. Vadinasi, jei φ(x0 ) = y0 , tai g(φ(x)) = 0 visiems x.
Tada φ′ = g(φ(x)) ≡ 0, t.y. φ – konstanta, ir turime atskirąji˛ sprendini˛. ⊔ ⊓
2.4 pastaba. Lipšico sąlygą teoremoje galima pakeisti tolydžiuoju diferencijuo-

jamumu, t.y. reikalauti, kad funkcija g ∈ C 1 (U ).
dη
R
2.5 pastaba. Vienačiai i˛rodyti pakanka integralo y0 g(η) divergavimo.
2.8 uždavinys. Rasti visus DL y ′ =

p
1 − y 2 aibėje |y| ≤ 1 sprendinius. Parodyti,
kad egzistuoja be galo daug sprendiniu˛ tenkinančiu˛ pradines sąlygas a)
y(0) = 1; b) y(0) = −1. Rasti sprendinius. Nubraižyti integralines
kreives.
√
2.9 uždavinys. Rasti visus DL y ′ = 2 y aibėje y ≥ 0 sprendinius. Parodyti, kad
egzistuoja be galo daug sprendiniu˛ tenkinančiu˛ pradinę sąlygą y(0) = 0.
Rasti sprendinius ir nubraižyti integralines kreives.
2.10 uždavinys. Rasti visus DL y ′ = (y 2 − 1)/2, y ∈ R, sprendinius. Nubraižyti integ-

ralines kreives.
3. Kintamu˛ju˛ atskyrimo metodas

Nagrinėkime DL
dy g(y)
= , f ∈ C(I), I = (a; b), g ∈ C(U ), U = (A; B), (3.1)
dx f (x)
ir laikome, kad |f (x)| + |g(y)| =

̸ 0.
2.6 pastaba. Dažnai (3.1) lygtis užrašoma pavidalu

dy 1
= f1 (x) · g(y), f1 (x) = .
dx f (x)
Tačiau (3.1) pavidalas simetriškesnis, o apverstoji lygtis yra
dx f (x)
= . (3.2)
dy g(y)
Kaip ir lygties y ′ = g(y) atveju, pirmiausia, spręsdami lygti˛ g(y) = 0, randa-

me stacionariuosius sprendinius y ≡ const. Po to analogiškai randame apvers-
tosios DL (3.2) stacionariuosius sprendinius x ≡ const. Pastebėsime, kad taškai
kuriuose susikerta stacionarieji sprendiniai y ≡ const ir x ≡ const nepriklauso
DL apibrėžimo sričiai. Po to sprendžiame DL (arba apverstąją DL) likusiose
srityse, kuriose ir f (x) ̸= 0, ir g(y) ̸= 0. Šiose srityse DL (3.1) ekvivalenti
pirmosios eilės diferencialu˛ lygčiai
dx dy
f (x) = g(y) . (3.3)
Šis petvarkymas ir vadinamas kintamu˛ju˛ atkyrimo metodu. Jeigu F ir G yra

funkciju˛ 1/f ir 1/g pirmykštės funkcijos, tuomet
dG(y) = dF (x). (3.4)
Tada Z Z
dy
= G(y) = F (x) + C = f (x) dx + C. (3.5)
g(y)
Neišreikštinė funkcija Φ(x, y) := G(y)−F (x)−C = 0 yra (3.1) DL neišreikštinis
sprendinys, nes
Φ′x = −1/f (x) ̸= 0 arba Φ′y = 1/g(y) ̸= 0,
ir ši funkcija apibrėžia tolydžiai diferencijuojamą funkciją y = φ(x) arba x =
ψ(y) (Neišreikštinės funkcijos teorema):
dy Φ′ g(y) dx Φ′y f (x)
= − x′ = arba =− ′ = .
dx Φy f (x) dy Φx g(y)
2.7 pastaba. Sprendiniu˛ savybes artėjant prie y = B, kai g(B) = 0 arba prie
y = B = ∞, kaip ir DL y ′ = g(y) atveju, apsprendžia netiesioginiu˛
integralu˛ Z Z ±∞
dy dy
, (3.6)
B±0 g(y) g(y)
konvergavimas arba divergavimas. Analogiškai, sprendiniu˛ savybes
artėjant prie x = b, kai f (b) = 0 arba prie x = b = ∞, apsprendžia
netiesioginiu˛ integralu˛
Z Z ±∞
dx dx
, (3.7)
b±0 f (x) f (x)
konvergavimas arba divergavimas. Taške (b, B), kuriame g(B) = 0

ir f (b) = 0 DL neapibrėžta. Integraliniu˛ kreiviu˛ elgsena tokio taško
aplinkoje yra sudėtinga.
2.12 pavyzdys. DL
dy y 1
= =y·
dx x x
kartu su apverstąją DL yra apibrėžta visoje plokštumoje, išskyrus tašką
(0, 0). Pirmiausia randame stacionaru˛ji˛ sprendini˛ y ≡ 0. Apverstoji lyg-
tis turi papildomą sprendini˛ x ≡ 0. Kai xy ̸= 0 atskiriame kintamuosius
dy dx
=
y x
ir integruodami, gauname
ln |y| = ln |C| + ln |x|, C ̸= 0, ⇔ y = Cx, C ̸= 0.
Prijungus nulinius sprendinius, bendrojo sprendinio formulė yra y = Cx,
C ∈ RP 1 . Vadinasi, šios DL integralinės kreivės yra spinduliai, išeinantys
iš taško (0, 0), bet šis taškas nepriklauso integralinėms kreivėms.
2.13 pavyzdys. DL
dy x y −1
= − = − −1 , y ̸= 0
dx y x
ir apverstoji DL yra neapibrėžtos taške (0, 0). Stacionaru˛ju˛ sprendiniu˛
neturi abi lygtys. Atskiriame kintamuosius, ir abiems lygtims, gauname
2y dy = −2x dx.
Integruodami šią lygybę, randame bendrąji˛ integralą
x2 + y 2 = C 2 , C > 0.
Vadinasi, integralinės kreivės yra apskritimai su centru taške (0, 0) ir
spinduliu C.
2.14 pavyzdys. DL
dv v2
=− , (3.8)
dx x(v + 1)
yra neapibrėžta taške (0, 0). Ši DL turi du stacionariuosius sprendinius
v ≡ 0 (x ̸= 0) ir x ≡ 0 (v ̸= 0). Atskiriame kintamuosius, ir gauname
dx (v + 1) dv dv dv
=− =− − 2.
x v2 v v
Integruodami šią lygybę, randame bendrąji˛ integralą
ln |xv| = 1/v + ln |C|, C ̸= 0.
Prijungę stacionariuosius sprendinius, gauname xv = Ce1/v arba x =
Ce1/v /v.
2.11 uždavinys. DL (3.8) užrašykite apverstąją DL. Nubraižykite DL integralines krei-

ves. Kokia savybe pasižymi šios kreivės tiesės v = −1 taškuose?
2.12 uždavinys. Raskite DL sprendinius:

1+y 2
a) y ′ = 1+x2
; b) y ′ = x
y
; c) xy dx + (x + 1) dy = 0;
′
d) y = 2x cos y; 2 ′
e) y = − xy ; f) xy ′ + y = y 2 .
3.1. Lygtys pertvarkomos i˛ lygtis su atsiskiriančiais kintamaisiais
3.1.1. Homogenine funkcija aprašomos DL

Pažymėkime Ṙn := Rn ∖ 0.
2.2 apibrėžimas. Funkcija f : Ṙn → R vadinama m-osios eilės teigiamai kva-
zihomogenine, jeigu f (eα1 s x1 , . . . , eαn s xn ) = ems f (x) (galima ˛ivesti žymeni˛
λ := es > 0). αi vadinami kintamojo xi svoriais. Jeigu visi α1 = · · · = αn = 1,
tuomet funkcija vadinama m-osios eilės teigiamai homogenine. Dvimačiu atveju
f (eαs x, eβs y) = ems f (x, y).
2.8 pastaba. Toliau teigiamai kvazihomogeninę (homogeninę) funkciją vadinsime

kvazihomogenine (homogenine) funkcija.
2.13 uždavinys. Parodyti, kad daugianaris P (x, y) yra m-osios eilės kvazihomogeninė
funkcija su svoriais α, β, jei jo visu˛ vienanariu˛ xp y q laipsniai priklauso
Niutono diagramai αp + βq = m.
2.14 uždavinys [Eulerio teorema]. Tarkime f : Ṙn → R yra m-osios eilės kvazihomoge-
ninė funkcija. I˛rodykite Eulerio 8 teoremą: Kad funkcija f būtu˛ m-osios
eilės
Pn kvazihomogenine, būtina ir pakanka, kad ji tenkintu˛ Eulerio lygybę
i ∂f
i=1 αi x ∂xi
= mf .
dy
2.3 apibrėžimas. Normaliąja kvazihomogenine DL vadiname lygti˛ dx = f (x, y),
2
kurios dešiniosios dalies funkcija f ∈ C(Ṙ ) yra (β − α)-osios eilės teigiamai
kvazihomogeninė funkcija. DL vadinama normaliąja homogenine DL, jei f yra
nulinės eilės teigiamai homogeninė funkcija (β = α = 1).
2.9 pastaba. Toliau normaliąją kvazihomogeninę (homogeninę) DL trumpai va-

dinsime kvazihomogenine (homogenine) DL. Pastebėsime, kad ho-
mogeninė funkcija f (x, y) priklauso tik nuo išraiškos y/x: f (x, y) =
f (x · 1, x · y/x) = f (1, y/x). Taške (0, 0) normalioji homogeninė DL
neapibrėžta. Vadinasi, kiekviename spindulyje (x : y) := {λ(x, y), λ >
0}, prasidedančiame koordinačiu˛ pradžioje ir einančiame per tašką
(x, y) ̸= (0, 0), funkcijos f reikšmė yra ta pati.
8 Leonhard Euler (1707–1783) – šveicaru˛ matematikas, mechanikas ir fizikas.
Normalioji homogeninė DL keitiniu y = xz(x), x ̸= 0, (ir keitiniu x =

yv(y), y ̸= 0) suvedama ˛i lygti˛ su atsiskiriančiais kintamaisiais:
dz dz
x + z = f (x, zx) = f (1, z) ⇔ x = f (1, z) − z =: g(z).
dx dx
Keičiant kintamuosius (x, y) i˛ (x, z), tiesė y = kx, x ̸= 0, atvaizduojama i˛ horizontaliąją

tiesę z = k (žiūrėk 2.10 pav.). Koordinačiu˛ pradžios taškas atvaizduojamas i˛ tiesę x = 0
plokštumoje (x, z). DL xz ′ = g(z) turi papildomą sprendini˛ x ≡ 0, kuris, gri˛žtant prie
pradiniu˛ kintamu˛ju˛, nereikalingas. Vertikalioji tiesė x = 0 nustumiama i˛ begalybę. Jeigu
homogeninės DL sprendinys turi šios tiesės tašku˛, ju˛ aplinkoje reikėtu˛ naudoti keitini˛
x = yv(y) (šiuo atveju i˛ begalybę nukialiama tiesė y = 0). Galima abu atvejus apjungti,
nagrinėjant (x, z) ∈ Ṙx × RP 1 .
2.15 pavyzdys. DL nagrinėta 2.12 pavyzdyje yra homogeninė. Jos sprendiniai yra y =
Cx, C ∈ RP 1 . Jeigu naudojame keitini˛ y = xz(x), x ̸= 0, tuomet
gauname lygti˛
dz dz
z+x =z ⇔ = 0 ⇔ z = C, C ∈ R.
dx dx
Vadinasi, šis keitinys leidžia surasti pradinės DL sprendinius y = Cx,
C ∈ R. Keitinys x = yv(y), y ̸= 0, leidžia surasti sprendinius y = Cx,
0 ̸= C ∈ R, ir x ≡ 0 (C = ∞).
2.16 pavyzdys. Rasime DL (patikrinkite, kad ji homogeninė)
dy y
= (1 + ln y − ln x), Df = {(x, y) : x > 0, y > 0}
dx x
sprendinius. Taikome keitini˛ y = xz(x), ir gauname lygti˛
dz
z+x = z(1 + ln z), Df = {(x, z) : x > 0, z > 0}
dx
dz
arba x dx = z ln z. Šios lygties sprendinys yra z ≡ 1 (y = x). Kitus
sprendinius randame atskirdami kintamuosius
dz dx
= ⇔ ln | ln z| = ln x + ln |C|, C ̸= 0 ⇔ ln z = Cx, C ̸= 0.
z ln z x
Prijungiame sprendini˛ z ≡ 1, tuomet C ∈ R. Tada z = eCx , o gri˛žę prie
pradiniu˛ kintamu˛ju˛, užrašome bendrąji˛ sprendini˛ y = xeCx , C ∈ R.
2.17 pavyzdys. Rasime DL (patikrinkite, kad ji homogeninė)
dy y
= , (x, y) ∈ Ṙ2 ,
dx x+y
sprendinius. Akivaizdu, y ≡ 0 yra sprendinys. Ieškosime sprendiniu˛, kai
y ̸= 0, todėl pasirinksime keitini˛ x = yv(y) apverstajai DL
dx x+y x
= = + 1.
dy y y
(a) kintamieji (x, y) (b) kintamieji (x, z)

2.11 pav. DL
2.10 pav. Kintamu˛ju˛ keitimas (x, y) → (x, z) y ′ = y/(x + y) integralinės
homogeninėje DL. kreivės.
Gauname lygti˛
dv dy
v+y = v + 1 ⇔ dv = .
dy y
Šios lygties sprendinys yra v = ln |Cy|, C > 0. Tada x = y ln |Cy|, C > 0
(žiūrėk 2.11 pav.). Papildomai turime y ≡ 0.
Pastaba. Jeigu būtume taikę keitini˛ y = xz(x), tuomet gautume tik
x = y ln |Cy|, C >, x ̸= 0. Akivaizdu, kad šiuo atveju sprendiniai
pratęsiami ir i˛ taškus, kuriuose x = 0.
2.18 pavyzdys. Rasime DL

dy x+y
= , (x, y) ∈ Ṙ2 ,
dx x−y
sprendinius. Lygties dešinioji pusėje turime homogeninę funkciją. Tai-
kome keitini˛ y = xz(x), x ̸= 0, ir gauname lygti˛
dz 1+z dx 1−z dz z dz
z+x = ⇔ = dz = − .
dx 1−z x 1 + z2 1 + z2 1 + z2
Integruodami randame
ln |x| = ln C − ln(1 + z 2 )/2 + arctg z, C > 0.

p
Tada x2 + y 2 = Cearctg (y/x) , C > 0. Kai x = 0, sprendinys pratęsia-
mas i˛ taškus (0, Ce±π/2 ).
2.15 uždavinys. Nubraižykite 2.18 pavyzdžio integralines kreives. Patarimas: braižy-

kite polinėse koordinatėse.
Kvazihomogeninė lygtis DL keitiniu ξ = xβ , η = y α , α ̸= 0, β ̸= 0, su-

vedama i˛ homogeninę lygti˛:
dη αy α−1 dy αy α−1 αη 1−1/α

= β−1
= β−1
f (x, y) = f (ξ 1/β , η 1/α ) =: g(ξ, η).
dξ βx dx βx βξ 1−1/β
Funkcija g yra homogeninė

α−β αη 1−1/α α β
g(λξ, λη) = λ αβ f (λ αβ ξ 1/β , λ αβ η 1/α ) = g(ξ, η).
βξ 1−1/β
Jeigu α = 0 (arba β = 0), tuomet f (x, y) = f (x, (y 1/β )β · 1) = (y 1/β )β f (x, 1) =

f (x, 1)y (f (x, y) = xf (1, y)), t.y. kintamuosius galima atskirti.
xy
2.19 pavyzdys. Nagrinėkime, funkciją f (x, y) = y 3 +x2
. Turime
xy
f (eαs x, eβs y) = e(α+β)s .
e3βs y 3 + e2αs x2
Jei 2α = 3β, tai
xy
f (eαs x, eβs y) = e(β−α)s = e(β−α)s f (x, y)
y 3 + x2
ir funkcija f (x, y) = y3xy
+x2
yra kvazihomogeninė. Kai α = 3, β = 2,
gauname m = β − α = −1.
dy 2xy
2.16 uždavinys. Išspręskite DL dx
= 3(y 3 +x2 )
.
dy y
2.17 uždavinys. Išspręskite DL dx
= 2(x+y 2 )
.
3.1.2. Lygtys suvedamos i˛ homogenine funkcija aprašomas DL
Lygtis

dy ax + by + c a b
=f , ∆ = ̸= 0
dx a1 x + b1 y + c1 a1 b1
tampa homogenine pakeitus kintamuosius x = ξ + x0 , y = η + y0 ( dx = dξ,

dy = dη), čia (x0 , y0 ) yra tiesiu˛
ax + by + c = 0, a1 x + b1 y + c1 = 0
sankirtos taškas (raskite ši˛ tašką):

dη aξ + bη
=f .
dξ a1 ξ + b1 η
Jeigu ∆ = 0 ir b ̸= 0 , tuomet ∃λ : a1 = λa, b1 = λb ir keitiniu z = ax + by

( dz = a dx + b dy) gauname lygti˛ su atsiskiriančiais kintamaisiais:
dz z+c

dx = a + bf λz+c1 .
Jeigu ∆ = 0 ir a ̸= 0, b = 0 , tuomet b1 = 0, ir turime lygti˛ su atskirtais

kintamaisiais
dy ax+c

dx = f a1 x+c1 .
Jeigu ∆ = 0 ir a = b = 0 , tuomet keitiniu z = a1 x + b1 y gauname lygti˛ su

atsiskiriančiais kintamaisiais:
dz c

dx = a1 + b1 f z+c1 .
2.20 pavyzdys. Nagrinėkime DL
(x + y − 3) dx + (y − x − 1) dy = 0.
Perrašome DL pavidalu

dy x+y−3 1 1
= , ∆ = ̸= 0.
dx x−y+1 1 −1
Randame sistemos
x + y = 3, x − y = −1
sprendini˛ x0 = 1, y0 = 2. Tada keitiniu x = x̃ + 1, y = ỹ + 2 DL
suvedama i˛ DL
dỹ x̃ + ỹ
= ,
dx̃ x̃ − ỹ
p
kurią sprendėme 2.18 pavyzdyje: x̃2 + ỹ 2 = Cearctg (ỹ/x̃) , C > 0. Todėl
y−2
galutinis atsakymas yra (x − 1)2 + (y − 2)2 = Cearctg x−1 , C > 0.
p
2.18 uždavinys. Nubraižykite 2.20 pavyzdžio integralines kreives.

dy x+y+1 dy x+y−3 dy y+2
2
a) dx
= 2x+2y−1
; b) dx
= 4x−2y−6
; c) dx
=2 x+y−1
.
4. Pirmosios eilės tiesinės diferencialinės lygtys
2.4 apibrėžimas [Tiesinė DL]. Pirmosios eilės DL
dy
dx = f (x)y + g(x), f, g ∈ C(I), x ∈ I ⊂ R, (4.1)
vadinsime tiesine diferencialine lygtimi (TDL).
Lygtis yra tiesinė y ir y ′ atžvilgiu.

dy 1
Kai kurios DL tampa tiesinėmis, jei jos apverčiamos. Lygtis dx
= y 3 −y 2 x
nėra tiesinė, o
dx
apverstoji dy
= −y 2 x
+ y3
yra TDL x atžvilgiu.
I˛ TDL susiveda diferencialu˛ lygtys, kuriu˛ pavidalas yra
(a(x) + b(x)y) dx + c(x) dy = 0, c(y) dx + (a(y) + b(y)x) dy = 0.
Jei g(x) ≡ 0, kai x ∈ I, tada (4.1) TDL vadinama homogenine, o bendruo-

ju atveju – nehomogenine TDL (paprastai, TDL vadinama nehomogenine, kai
g(x) ̸≡ 0).
4. Pirmosios eilės tiesinės diferencialinės lygtys 86
?
Tarkime, φ(t; ε) yra DL ẋ = v(t, x; ε), priklausančios nuo parametro ε, sprendinys, ir
φ0 = φ(t; 0). TDL
∂v ∂v
ẏ = f (t)y + g(t), f (t) := ∂x
(t, φ0 (t); 0), g(t) := ∂ε
(t, φ0 (t); 0), (4.2)
vadinama variaciju˛ lygtimi. Tada funkcija ψ := ∂φ ∂ε

(t; 0) yra variaciju˛ lygties sprendinys.
Iš tikro, užrašykime sąlygą, kad φ yra sprendinys:
∂φ(t; ε)
≡ v(t, φ(t; ε); ε).
∂t
Kai ε = 0, ši tapatybė duoda φ˙0 ≡ v(t, φ0 ; 0). Skleiskime abi tapatybės puses Teiloro
formule pagal ε taške ε0 = 0:
∂φ(t; ε)
= φ̇0 + ψ̇ε + o(ε) = v(t, φ0 ; 0) + ψ̇ε + o(ε),
∂t
v(t, φ(t; ε); ε) = v(t, φ0 ; 0) + (f (t)ψ + g(t))ε + o(ε),
ε → 0. Palyginę, šiuos du skleidinius, gauname
ψ̇ = f (t)ψ + g(t).
?
dy
Tarkime, plokštumoje DL dx = g(x, y) integralinė kreivė yra apskritimas (x − x0 )2 + (y −
2 2
y0 ) = R . Galime laikyti, kad (x0 , y0 ) = (0, 0), o R = 1. Polinėse koordinatėse lygtis
užrašoma pavidalu
dr cos φ + g(r cos φ, r sin φ) sin φ
= w(φ, r) := r , w(φ + 2π, r) = w(φ, r), (4.3)
dφ g(r cos φ, r sin φ) cos φ − sin φ
ir w(φ, 1) = 0. Galima pakeisti kintamąji˛ r = ϱ+1 ir užrašyti DL dešiniosios pusės Teiloro
skleidini˛ pagal ϱ, kai ϱ = 0:
dϱ ∂w
= w(φ, 1) + (φ, 1)ϱ + o(ϱ) = f (φ)ϱ + o(ϱ), ϱ → 0.
dφ ∂r
Palikus tiesinę dali˛ dešinės pusės išraiškoje, turėsime homogeninę pirmos eilės TDL su
periodiniu koeficientu f (φ + 2π) = f (φ) := ∂w ∂r
(φ, 1).
4.1. Homogeninė tiesinė diferencialinė lygtis

Nagrinėkime homogeninę TDL
dy
dx = f (x)y, f ∈ C(I), x ∈ I ⊂ R. (4.4)
2.2 teorema. Homogeninės (4.4) TDL su pradinėmis sąlygomis (x0 , y0 ) spren-

dinio formulė yra
Rx
f (ξ) dξ
y = y0 e x0
. (4.5)
Sprendinys pratęsiamas ˛i visą intervalą I.
I˛rodymas. Homogeninė TDL yra DL su atsiskiriančiais kintamaisiais. Aki-

vaizdu, kad y ≡ 0 yra homogeninės lygties sprendinys. Ieškokime nenulinio
sprendinio:
Z y Z x
dy 1 dη
= f (x)y ⇒ dy = f (x) dx ⇒ = f (ξ) dξ
dx y y0 η x0
Z x Rx
f (ξ) dξ
⇒ ln |y| − ln |y0 | = f (ξ) dξ ⇒ y = y0 e x0 .
x0
Nulini˛ sprendini˛ gausime, paėmę y0 = 0. ⊔

⊓
Nulinis (trivialusis) sprendinys yra atskirasis, nes eksponentė visada teigiama. Kievienas
netrivialus sprendinys nekeičia ženklo, nes y(x)/y(x0 ) > 0.
Homogeninės (4.4) TDL visi sprendiniai gaunami iš bendrojo sprendinio

Rx
f (ξ) dξ
y = Cφ(x) , φ(x) = K(x, x0 ) := e x0
. (4.6)
Funkcija K : I × I → R vadinama Koši funkcija. Pastebėsime, kad Koši funkcija

sutampa su Koši uždavinio su pradine sąlyga y(x0 ) = 1 sprendiniu.
Koši funkcijoms teisinga K(x, x) = 1 ∀x ∈ I. (4.5) formulę, panaudojant
Koši funkciją, galima užrašyti
y = y0 K(x, x0 ). (4.7)
2.3 išvada. Homogeninės (4.4) TDL sprendiniu˛ aibė yra vienmatė.
2.4 išvada. Dvieju˛ skirtingu˛ sprendiniu˛ y1 ir y2 santykis yra konstanta, t.y.

y1 /y2 = C, C ∈ RP 1 .
Norint nubraižyti homogeninės TDL integralines kreives, pakanka nubraižy-

ti vieną nenulinę integralinę kreivę. Visos kitos integralinės kreivės gauna-
mos iš nubraižytosios spaudžiant arba tempiant y-aši˛ su koeficientu C (žiūrėk
2.12 pav.).
2.21 pavyzdys. Išspręskime Koši uždavini˛
dy 2x
= y, y(0) = 1. (4.8)
dx 1 + x2
Ieškome netrivialiojo teigiamo (y(0) = 1) sprendinio atskirdami kinta-
muosius
Z y Z x
dy 2x dx dη 2ξ dξ
= ⇒ = ⇒ ln y = ln |y| = ln(1 + x2 ).
y 1 + x2 1 η 0 1+ξ
2
Ieškomasis sprendinys yra y = φ(x) = 1 + x2 . Vadinasi, bendrasis spren-

dinys yra y = C(1 + x2 ) (nubraižykite integralines kreives). Integralinės
2
kreivės einanančios per tašką (x0 , y0 ) formulė yra y = y0 1+x
1+x2
ir Koši
0
1+x2
funkcija K(x, x0 ) = 1+x2
.
0
2.22 pavyzdys. Išspręsime Koši uždavini˛ y ′ +tg x y = 0, x ∈ (−π/2; π/2), y(0) = 2.

Atskiriame kintamuosius, ir integruodami randame nenulinius sprendi-
nius (C ̸= 0):
1 sin x
dy = − dx ⇒ ln |y| = ln |C| + ln | cos x| ⇒ y = C cos x.
y cos x
Iš lygybės 2 = y(0) = C cos 0 = C randame konstantą C = 2. Ieškomas
sprendinys yra y = 2 cos x.
y 3
y y
Mb
l>1
x
0 T 2T 3T
2 y
Mb
l<1
0
I x x
0 T 2T 3T
Mb y
b x l=1
x
0 T 2T 3T 0 2T
T 3T
2.12 pav. Homogeninės 2.13 pav. Monodromijos 2.14 pav. Nulinio

TDL integralinės kreivės. operatorius. sprendinio stabilumas.
2.20 uždavinys. Išspręskite homogenines TDL (arba suvedamas i˛ jas):

a) y ′ − cos x y = 0; b) y ′ + 2x
1+x2
y = 0; c) y ′ + 2xy = 0, y(1) = −e;
d) y ′ + 1
1+x2
y = 0; e) y ′ + x1 y 2 = 0;
f) cos y y ′ + x sin y = 0, (z = sin y); g) y ′ − y cos x = 0, y(π) = 5;
h) xy ′ + y = 0.
4.1.1. Homogeninė tiesinė diferencialinė lygtis su periodiniu koefici-

entu
Nagrinėkime homogeninę TDL
dy
dx = f (x)y, f ∈ C(R), f (x + T ) = f (x), x ∈ R, 0 < T ∈ R. (4.9)
2.10 pastaba. Funkcijas, kurioms teisinga lygybė f (x + T ) = f (x), su fiksuotu

T , 0 < T ∈ R, vadinsime T -periodinėmis funkcijomis. Pavyz-
džiui, funkcijos sin(2πx), cos(4πx), f ≡ 2 yra 1-periodinės funk-
cijos. Funkcija cos(4πx) yra ir 21 -periodinė funkcija. Kai kurios
funkcijos neturi mažiausio T (pvz. konstanta, Dirichlė9 funkcija,
kuriai T ∈ Q).
Tarkime, φ(x) yra (4.9) TDL sprendinys. Apibrėžkime monodromijos operatoriu˛

(žiūrėk 2.13 pav.):
M : R → R, M : φ(0) 7→ φ(T ).
2.11 lema. Homogeninės tiesinės DL atveju monodromijos

RT
operatorius yra dau-
f (ξ) dξ
gybos operatorius iš teigiamo skaičiaus λ := e 0 :
φ(T ) = λφ(0).
9 Johann Peter Gustav Lejeune Dirichlet (1805–1859) – vokiečiu˛ matematikas.
I˛rodymas. Akivaizdžiai išplaukia iš (4.5) formulės. ⊔

⊓
1
RT
Teigiamas skaičius λ vadinamas multiplikatoriumi. Dydis ⟨f ⟩ := T 0
f (ξ) dξ
vadinamas funkcijos vidurkiu pagal periodą. Tada,
λ = e⟨f ⟩T = K(T, 0). (4.10)
2.5 išvada. Monodromijos operatorius yra tiesinis.
2.12 lema. Tarkime f yra T -periodinė funkcija. Tada Koši funkcijai teisinga:
K(x + T, x0 ) = λK(x, x0 ), K(x, x0 + T ) = K(x, x0 )/λ. (4.11)
I˛rodymas. T -periodinei funkcijai teisinga lygybė

Z T +x Z x Z x Z 0
f (ξ) dξ = f (ξ + T ) dξ = f (ξ) dξ = − f (ξ) dξ,
T 0 0 x
todėl
Z x+T Z 0 Z T Z x+T Z T
f (ξ) dξ = f (ξ) dξ + f (ξ) dξ + f (ξ) dξ = f (ξ) dξ,
x x 0 T 0
Z x+T Z x Z x+T Z T Z x
f (ξ) dξ = f (ξ) dξ + f (ξ) dξ = f (ξ) dξ + f (ξ) dξ.
x0 x0 x 0 x0
Tada
R x+T RT Rx
f (ξ) dξ f (ξ) dξ f (ξ) dξ
K(x + T, x0 ) = e x0
=e 0 e x0
= λK(x, x0 ). (4.12)
Antroji lygybė išvedama analogiškai. ⊔

⊓
2.6 išvada. Teisinga lygybė K(x + T, x0 + T ) = K(x, x0 )
2.7 išvada. Teisinga lygybė
φ(x0 + T ) = λφ(x0 ) (4.13)
I˛rodymas.
φ(x0 + T ) = φ(x0 )K(x0 + T, x0 ) = φ(x0 )λK(x0 , x0 ) = λφ(x0 ). ⊔

⊓
2.13 lema. Homogeninės tiesinės (4.9) DL atveju teisinga formulė:
φ(x) = λn φ(x0 ), jei x = nT + x0 , n ∈ Z.

I˛rodymas. Pasinaudojame (4.13) formule:
φ(x0 + nT ) = λφ(x0 + (n − 1)T ) = · · · = λn φ(x0 ).⊓

⊔
2.8 išvada. Jeigu multiplikatorius λ > 1 (⟨f ⟩ > 0), tuomet visi nenuliniai
sprendiniai artėja ˛i begalybę, kai x → +∞; jei λ < 1 (⟨f ⟩ < 0) – ˛i nuli˛, jei
λ = 1 (⟨f ⟩ = 0), tuomet visi nenuliniai sprendiniai yra periodiniai su periodu
T.
Pirmuoju atveju nulini˛ sprendini˛ vadinsime nestabiliuoju, antruoju atveju – sta-

biliuoju, trečiuoju – neutraliuoju (žiūrėk 2.14 pav.).
2.23 pavyzdys. Nagrinėkime TDL

dy
= y(cos x + µ). (4.14)
dx
R 2π
Randame vidurki˛ < cos ξ + µ >= 0 (cos ξ + µ) dξ/(2π) = µ. Nulinis
sprendinys bus stabilus, jei µ < 0, nestabilus jei µ > 0 ir neutralus, jei
µ = 0.
2.21 uždavinys. Raskite 2.23 pvz. DL bendrąji˛ sprendini˛.
Jeigu λ ̸= 1, tuomet stabilumo arba nestabilumo savybė išlieka ir netiesiniam uždaviniui.

Jeigu multiplikatorius λ = 1, tuomet nieko teigti negalime.
dy
2.22 uždavinys. Ištirkite DL dx = y(y + 2)(2(y + 1) cos x − 1) ir linearizuotos TDL
nulinio sprendinio stabilumą.
4.2. Nehomogeninė tiesinė diferencialinė lygtis

Nehomogeninės TDL
dy
= f (x)y + g(x), f, g ∈ C(I), x∈I⊂R (4.15)
dx
bendrasis sprendinys gaunamas prie bendrojo homogeninės TDL sprendinio
pridėjus atskirąji˛ nehomogeninės TDL sprendini˛.
2.14 lema [Nehomogeninės TDL bendrojo sprendinio struktūra]. Ne-

homogeninės TDL (4.15) bendrasis sprendinys užrašomas kaip homogeninės lyg-
ties (4.4) bendrojo sprendinio ybh ir nehomogeninės TDL (4.15) atskirojo spren-
dinio ya suma:
y = ybh + ya . (4.16)
I˛rodymas. Pakanka parodyti, kad dvieju˛ nehomogeninės TDL spendiniu˛ skir-

tumas yra homogeninės lygties (4.4) spendinys. Jeigu y ir ya yra nehomogeninės
TDL spendiniai, tuomet
(y − ya )′ = y ′ − ya′ = (f (x)y + g(x)) − (f (x)ya + g(x)) = f (x)(y − ya ). ⊔

⊓
2.9 išvada. Jeigu žinome vieną nehomogeninės TDL sprendini˛ y1 , tuomet bendrąji˛
sprendini˛ galima rasti viena kvadratūra: integruodami randame homogeninės
lygties bendrąji˛ sprendini˛ ir prie jo pridedame y1 .
2.23 uždavinys. Raskite TDL y ′ + 2xy = 2x4 + 3x2 bendrąji˛ sprendini˛, jei žinomas
nehomogeninės TDL atskirasis sprendinys ya = x3 .
2.10 išvada. Jeigu žinome du nehomogeninės TDL sprendinius y1 ir y2 , tuomet

bendrasis sprendinys yra y = C(y2 − y1 ) + y1 , t.y. trims skirtingiems nehomo-
heninės TDL sprendiniams y1 , y2 ir y3 , teisingas sąryšis:
y3 − y1
= C. (4.17)
y2 − y1
2.24 uždavinys. Raskite TDL y ′ − th x y = 1/ch x bendrąji˛ sprendini˛, jei žinomi du
nehomogeninės TDL atskirieji sprendiniai y1 = ex ir y2 = −e−x .
2.15 lema [Superpozicijos principas]. Jeigu y1 yra nehomogeninės TDL

su g = g1 sprendinys, y2 yra nehomogeninės TDL su g = g2 sprendinys, tuomet
αy1 + βy2 yra TDL su g = αg1 + βg2 , α, β ∈ R, sprendinys.
I˛rodymas.
(αy1 +βy2 )′ −f (x)(αy1 +βy2 ) = α(y1′ −f (x)y1 )+β(y2′ −f (x)y2 ) = αg1 +βg2 = g. ⊔
⊓
2.25 uždavinys. Pasinaudodami superpozicijos principu, raskite TDL y ′ − xy = 1 −

x2 + (1 − x)ex bendrąji˛ sprendini˛.
Yra keletas metodu˛ kaip rasti nehomogeninės TDL sprendinius. Visi jie
remiasi homogeninės TDL Koši funkcija φ = K(x0 , x).
Integruojančiojo daugiklio metodas. Metodas dar vadinamas Eulerio me-
todu. (4.15) lygti˛ dauginame iš teigiamo daugiklio µ = 1/φ = K(x, x0 ) =
− x f (ξ) dξ
R
e x0 :
y′ f (x) g(x) φ′ g(x) d y g(x)
= y+ = 2y + ⇔ = .
φ φ φ φ φ dx φ φ(x)
Čia pasinaudojome, kad φ′ = f (x)φ. Integruodami, randame y/φ. Padauginę

iš φ, gauname
Z Z
g(x) g(x)
y = (C + dx)φ(x) = Cφ(x) + dx φ(x). (4.18)
φ(x) φ(x)
Pirmasis dėmuo yra homogeninės lygties bendrasis sprendinys, o antrasis dėmuo
– nehomogeninės lygties atskirasis sprendinys.
Laisvosios konstantos varijavimo metodas. Metodas dar vadinamas Lagra-
10
nžo metodu. Homogeninės TDL bendrasis sprendinys užrašomas y = Cφ(x),
10 Joseph Louis Lagrange (1736–1813) – prancūzu˛ matematikas ir mechanikas.
čia C – laisvoji konstanta, o φ(x) – nenulinis homogeninės TDL sprendinys. Ne-

homogeninės TDL sprendinio ieškome pavidalu y = v(x)φ(x). I˛statome tokią
išraišką ˛i nehomogeninę TDL. Tada
(vφ)′ − f vφ = v ′ φ + v(φ′ − f φ) = g.
Bet φ(x) yra homogeninės TDL sprendinys, todėl φ′ − f φ = 0. Integruodami

dv g
dx = φ , randame funkciją
Z x
g(ξ)
v(x) = dξ + C. (4.19)
x0 φ(ξ)
Padauginę iš φ, gauname tą pačią (4.18) formulę.

Pakanka rasti vieną nehomogeninės DL sprendini˛, pvz., su pradine sąlyga
y(x0 ) = 0 (tada C = 0).
2.3 teorema [Nehomogeninės TDL sprendinys]. Nehomogeninės (4.15)

TDL su pradine sąlyga y(x0 ) = 0, sprendinys egzistuoja, yra vienintelis, ir
užrašomas formule:
Rx Rx Rx
f (η) dη
ya = x0
e ξ g(ξ) dξ = x0
K(x, ξ)g(ξ) dξ. (4.20)
I˛rodymas. I˛statome funkciju˛ v ir φ išraiškas

Z x
− ξ f (η) dη
R Rx
f (η) dη
ya = v(x)φ(x) = g(ξ)e x0 dξ · e x0 . ⊔
⊓
x0
2.11 išvada. Nehomogeninės (4.1) TDL su pradine sąlyga y(x0 ) = y0 bendrojo

sprendinio formulės:
Rx Rx
f (η) dη
y = K(x, x0 )y0 + x0
K(x, ξ)g(ξ) dξ, K(x, x0 ) = e x0
. (4.21)

dy
= cos x · y + esin x (4.22)
dx
sprendinius. Homogeninės TDL y ′ = cos x · y bendrasis sprendinys yra
y = Cesin x . Ieškome nehomogeninės lygties sprendinio pavidalu y =
v(x)esin x :
v ′ esin x + vesin x cos x = cos x · vesin x + esin x ⇔ v ′ esin x = esin x ⇔ v ′ = 1.
Integruojame ir randame v = x + C. Vadinasi, nehomogeninės TDL

sprendinys yra y = Cesin x + xesin x .
DL teorijoje naudojama (vėluojanti) Gryno funkcija:

(
K(x, ξ), jei x > ξ;
G(x, ξ) := (4.23)
0, jei x < ξ.
2.12 išvada. Nehomogeninės (4.1) TDL su pradine sąlyga y(0) = 0 sprendinio formulė:
Rx
y= 0 G(x, ξ)g(ξ) dξ, x > 0. (4.24)
2.26 uždavinys. Raskite nehomogeniniu˛ TDL sprendinius:

a) y ′ + 2y = cos x; b) y ′ + y = (x + 1)2 ;
c) y ′ = y
2(x+y 2 )
; d) y ′ − cos x y = −esin x , y(0) = 1;
e) y ′ + x3 y = 4x3 , y(0) = −1; f) y ′ − 3y = e−3x , y(0) = 2.
4.2.1. Nehomogeninė tiesinė diferencialinė lygtis su periodiniais ko-

eficientais
Nagrinėkime nehomogeninę tiesinę DL
dy
dx = f (x)y + g(x), f (x + T ) = f (x), g(x + T ) = g(x), x ∈ R, (4.25)
f, g ∈ C(R), 0 < T ∈ R.
2.16 lema. Jeigu f ir g yra T -periodinės funkcijos, ⟨f ⟩ ̸= 0, tuomet egzistuoja

vienintelis T -periodinis (4.25) DL sprendinys, kuris yra stabilus, kai ⟨f ⟩ < 0 ir
yra nestabilus, ⟨f ⟩ > 0.
I˛rodymas. Tarkime, K(x, x0 ) yra homogeninės lygties Koši funkcija. Jei f

yra T -periodinė funkcija, tuomet K(T, 0) = λ ̸= 1, čia λ homogeninės lygties
multiplikatorius, ir iš (4.21), pasinaudoję lygybe K(T, ξ) = λK(0, ξ), gauname
Z T
φ(T ) = λφ(0) + λ K(0, ξ)g(ξ) dξ. (4.26)
0
Jeigu ϕ yra T -periodinis sprendinys, tuomet ϕ(T ) = ϕ(0), ir iš lygybės (4.26)

vienareikšmiškai randame ϕ(0), kai λ ̸= 1:
λ
RT
ϕ(0) = 1−λ 0
K(0, ξ)g(ξ) dξ. (4.27)
Vienatis i˛rodyta. Apibrėžkime funkciją:
λ
R x+T
ϕ(x) = 1−λ x
K(x, ξ)g(ξ) dξ. (4.28)
Funkcija ϕ ∈ C 1 (R) ir tenkina vienaties sąlygą (4.27). Kadangi K ′ (x, ξ) =

f (x)K(x, ξ) ir K(x, x + T ) = λ−1 , K(x, x) = 1, tai nesunku patikrinti, kad
ϕ′ (x) = f (x)ϕ(x) + g(x) + 1

1−λ g(x + T ) − g(x) .
Todėl funkcija ϕ tenkina nehomogeninę (4.25) DL tada, ir tik tada, jei funkcija
g yra T -periodinė. Jeigu g yra T -periodinė, tuomet ir ϕ yra T -periodinė:
Z x+2T
λ
ϕ(x + T ) = K(x + T, ξ)g(ξ) dξ
1 − λ x+T
Z x+T
λ
= K(x + T, ξ + T )g(ξ + T ) dξ
1−λ x
Z x+T
λ
= K(x, ξ)g(ξ) dξ = ϕ(x),
1−λ x
čia pasinaudojome savybe K(x + T, ξ + T ) = K(x, ξ), kai f yra T -periodinė
funkcija. Periodinio sprendinio egzistavimas i˛rodytas. Jeigu φ yra kitas ne-
homogeninės DL sprendinys, tuomet φ − ϕ yra homogeninės DL sprendinys, o
nulinio sprendinio 0 = ϕ − ϕ stabilumas priklauso nuo ⟨f ⟩ (žiūrėk 2.8 išvadą).
⊔
⊓
2.25 pavyzdys. Nagrinėkime TDL

dy
= −y + sin x. (4.29)
dx
Periodas T = 2π ir ⟨−1⟩ = −1, todėl periodinis sprendinys bus stabilus.
Randame multiplikatoriu˛ λ = e−2π . Koši funkcija K(x, x0 ) = e−(x−x0 ) .
Randame 2π-periodini˛ sprendini˛
e−2π
Z x+2π
sin x − cos x
ϕ= e−(x−ξ) sin ξ dξ = .
1 − e−2π x 2
Ši˛ sprendini˛ galima rasti ir sprendžiant Koši uždavini˛ su pradine sąlyga

y(0) = −1/2 (žiūrėk 2.15 pav.).
2.27 uždavinys. Raskite (4.29) TDL bendrąji˛ sprendini˛.
Sakykime, ⟨f ⟩ = 0 (λ = 1). Tada T -periodiniam sprendiniui teisinga lygybė

Z x+T
ϕ(x) = ϕ(x + T ) = ϕ(x) + K(x, ξ)g(ξ) dξ.
x
Jeigu
Z x+T
G(x) := K(x, ξ)g(ξ) dξ ≡ 0 (4.30)
x
tuomet visi nehomogeninės DL sprendiniai yra T -periodiniai. Priešingu atveju,
periodiniu˛ sprendiniu˛ nėra. Sąlyga (4.30) yra ekvivalenti lygybei
Z x+T Z x
K(x + T, ξ)g(ξ) dξ = K(x, ξ)g(ξ) dξ,
0 0
ir T -periodiniu˛ sprendiniu˛ išraiška yra

Z x
φ(x) = K(x, 0)φ(0) + K(x, ξ)g(ξ) dξ. (4.31)
0
y y C=0.5 C=0.5 C=0

C=-1 y
C=1
j1
f
C=2
0
x 0 C=
1 C=0
8
j2 x
0
x
C=0.5 C=0 C=-1
(a) (b)
2.15 pav. Stabilus
periodinis sprendinys. 2.16 pav. Bernulio lygties integralinės kreivės.
Diferencijuodami (4.31) lygybę, gauname g(x + T ) = g(x). Pastebėsime, kad

G(0) = 0. Iš kitos pusės, jei g(x+T ) = g(x), funkcija G yra tiesinės homogeninės
DL y ′ = f (x)y sprendinys. Todėl tapatybė (4.30) bus teisinga, jei pridėsime
pradinę sąlygą G(0) = 0.
2.17 lema. Sakykime, f ir g yra T -periodinės funkcijos, ⟨f ⟩ = 0. Jei

Z T
K(0, ξ)g(ξ) dξ = 0, (4.32)
0
tuomet visi (4.25) DL sprendiniai yra T -periodiniai, priešingu atveju, periodiniu˛

sprendiniu˛ nėra.
2.28 uždavinys. Raskite tiesiniu˛ DL periodinius sprendinius:
1) y ′ = − sin x y; 2) y ′ = − sin x y + cos2 x; 3) y ′ = − sin x y + sin x.
5. Bernulio ir Rikačio lygtys 96
5. Bernulio ir Rikačio lygtys
5.1. Bernulio lygtis
Kai kurios DL gali būti suvestos ˛i TDL. Tarp tokiu˛ DL ypatingą vietą ma-
tematikos istorijoje užima Bernulio11 lygtis
dy
dx − f (x)y = g(x)y α , x ∈ I, y ⩾ 0, f, g ∈ C(I). (5.1)
Pirmasis išsprendė šią lygti˛ Leibnicas. Kai α = 0 arba α = 1 Bernulio DL

yra TDL. Spręskime šią DL kitais atvejais, kai ji yra netiesinė. Bernulio DL
kairioji pusė yra tiesinė, todėl pabandykime ją spręsti laisvu˛ju˛ konstantu˛ varija-
vimo metodu, i˛ DL ˛istatydami varijuotą homogeninės TDL bendrąji˛ sprendini˛
y = v(x)φ(x):
(vφ)′ − f vφ = v ′ φ + v(φ′ − f φ) = gv α φα .
Varijuojamai konstantai gauname DL lygti˛ su atsiskiriančiais kintamaisiais
dv
dx = v α g(x)φα−1 (x).
Kai α > 0 ši DL turi trivialu˛ sprendini˛ v ≡ 0. Kitais atvejais nulinio sprendinio

nėra. Randame nenulinius sprendinius
Z Z
dv α−1 dv
= g(x)φ (x) dx ⇔ = g(x)φα−1 (x) dx + C ⇔
vα vα
v 1−α
Z
= g(x)φα−1 (x) dx + C. (5.2)
1−α
Užrašome Bernulio lygties bendrąji˛ sprendini˛ (α ̸= 0, α ̸= 1):
R 1
1−α
y = ( g(x)φα−1 (x) dx + C)(1 − α) φ(x). (5.3)
Kai α ∈ (0; 1) integralas 0 v −α dv konverguoja, todėl v ≡ 0 (ir ji˛ atitinkantis

R
y ≡ 0) yra Rypatingasis sprendinys, kuri˛ pasiekia kiti sprendiniai. Kai α ∈ (1; ∞)

integralas 0 v −α dv diverguoja, todėl v ≡ 0 nėra ypatingasis sprendinys, ir kiti
sprendiniai i˛ ji˛ artėja asimptotiškai, o sprendini˛ v ≡ 0 galima gauti iš bendrojo
sprendinio, kai C = ∞. Kai α ∈ (−∞; 0) visi Bernulio lygties sprendiniai
gaunami iš bendrojo sprendinio, kai C ∈ R.
2.29 uždavinys. Pirmajame kvadrante raskite kreives, turinčias savybę: atkarpa, kurią
ordinačiu˛ ašyje atkerta kreivės liestinė, yra lygi lietimosi taško ordinatės
kvadratui.
11 Jakob Bernoulli (1654–1705) – šveicaru˛ matematikas.
2.26 pavyzdys. Rasime Bernulio lygties

dy y ln x
− = −y 2 , x > 0,
dx x x
sprendinius. Kadangi α = 2 > 1, todėl y ≡ 0 yra atskirasis sprendinys.
dy
Homogeninės TDL dx = xy nenulinis sprendinys yra φ(x) = x. Ieškome
Bernulio lygties sprendinio pavidalu y = v(x)x:
dv dv
xv ′ + v − v = −v 2 x ln x ⇔ = −v 2 ln x ⇔ = ln x dx.
dx −v 2
Integruodami, gauname v −1 = x(ln x − 1) + C, C ∈ R, arba
x
y= , C ∈ RP 1 .
x ln x − x + C
Nulini˛ sprendini˛ atitinka laisvoji konstanta C = ∞ (žiūrėk 2.16(a) pav.).
Kai C > 1, sprendiniai yra apibrėžti visiems x > 0; kai C = 1, turime
du sprendinius, apibrėžtus (0; 1) ir (1; +∞); kai 0 < C < 1, turime
tris sprendinius, apibrėžtus (0; a), (a; b)) ir (b; +∞), čia a, b yra lygties
x ln x − x + C = 0 šaknys; kai C ⩽ 0, turime du sprendinius, apibrėžtus
(0; a), ir (a; +∞), čia a yra lygties x ln x − x + C = 0 šaknis.
Keitinys
z = y 1−α , dz = (1 − α)y −α dy (5.4)
suveda Bernulio lygti˛ (α ̸= 1) i˛ nehomogeninę TDL:
dz
= (1 − α)f (x)z + (1 − α)g(x).
dx
2.30 uždavinys. Išspręskite 2.26 pvz. Bernulio DL panaudodami (5.4) keitini˛.
2.31 uždavinys. Parodykite, kad:

a) jeigu y1 yra Bernulio lygties nenulinis sprendinys, tai z1 = y11−α
yra TDL sprendinys;
b) jeigu žinomi du Bernulio lygties nenuliniai sprendiniai, tai bend-
1
rasis sprendinys y = (C(y21−α − y11−α ) + y11−α ) 1−α ;
c) jeigu žinomi trys Bernulio lygties nenuliniai sprendiniai, tai
1−α 1−α
y3 −y1
1−α 1−α = C.
y2 −y1
2.27 pavyzdys. Rasime lygties √

dy y 2 y
−2 =− , y ⩾ 0,
dx x x
sprendinius. Lygtis neapibrėžta taškuose (0, 0) ir (0, 1). Funkcija y ≡
0 yra ypatingasis sprendinys (0 < α < 1), o x ≡ 0 apverstosios DL
sprendinys. Pastebėsime, kad ši DL yra Bernulio lygtis. Pirmiausia

raskime sprendinius srityje x > 0, y > 0. Homogeninės y ′ = 2x−1 y
lygties nenulinis sprendinys yra x2 (patikrinkite arba suraskite), todėl
Bernulio lygties spendiniu˛ ieškome pavidalu y = v(x)x2 :
dv √ dv dx √
x2 = −2 v ⇔ √ =− 2 ⇔ v = x−1 + C.
dx 2 v x
Pastebėsime, kad funkcija v(x) apibrėžta, tik kai 1+Cx ⩾ 0, t.y., kai C <
0 sprendinys apibrėžtas intervale (0; −1/C], o kitiems (0; +∞). Bernulio
lygties sprendinio formulė y = (x−1 + C)2 x2 = (1 + Cx)2 . Antrajame
kvadrante turime simetriškas y-ašies atžvilgiu integralines kreives, nes
keitinys z = −x nekeičia lygties (žiūrėk 2.16(b)). Vadinasi, sprendiniai
yra: y = (1 + C|x|)2 ir y ≡ 0, x ̸= 0; x ≡ 0, y ̸= 0, 1.
2.32 uždavinys. Parodykite, kad 2.27 pvz. DL yra su atsiskiriančiais kintamaisiais.

Raskite sprendinius atskirdami kintamuosius.
2.33 uždavinys. Išspręskite DL ir nubraižykite ju˛ integralines kreives:

1
a) y ′ + x1 y = y1 ; b) y ′ − 32 y = 23 xy 3 ; c) y ′ + 2 xy = y 2 .
5.2. Rikačio lygtis

Rikačio12 lygtimi vadinama lygtis
dy
dx = g(x)y 2 + f (x)y + h(x), x ∈ I ⊂ Rx , f, g, h ∈ C(I).
Liuvilis13 ˛irodė, kad bendruoju atveju Rikačio lygtis kvadratūromis suintegruo-

jama tik išimtinais atvejais. Kai h ≡ 0, turime Bernulio lygti˛; kai g ≡ 0, lygtis
virsta TDL. Tai integruojami kvadratūromis Rikačio lygties atvejai.
2.34 uždavinys. Ar integruojama kvadratūromis DL y ′ = ax−2 y 2 +bx−1 y +c, čia a, b, c

– pastovūs dydžiai.
2.35 uždavinys. Tarkime, žinome Rikačio DL sprendini˛ y = y1 . I˛rodykite, kad tada

keitiniu y = z + y1 Rikačio DL susiveda i˛ Bernulio DL, t.y. ją galima
suintegruoti kvadratūromis. Šiuo atveju, Bernulio lygtyje α = 2, todėl
toliau reikėtu˛ taikyti keitini˛ z = u−1 .
2.28 pavyzdys. Nagrinėkime Rikačio lygti˛
y ′ = ay 2 + bx−1 y + x−2 c,
čia a, b, c – pastovūs dydžiai. Ieškokime atskirojo sprendinio pavidalu

y = Ax−1 , kurioje A – neapibrėžtas koeficientas. I˛statę ši˛ pavidalą ˛i DL,
gauname kvadratinę lygti˛
aA2 + (b + 1)A + c = 0.
12 Jacopo Francesco Riccati (1676–1754) – italu˛ matematikas.
13 Joseph Liouville (1809–1882) – prancūzu˛ matematikas.
Kai ∆ = (b + 1)2 − 4ac ⩾ 0, randame A (arba net dvi).

Lygties y ′ = y 2 + x−2 /4 atveju kvadratinė lygtis yra A2 + A + 1/4 = 0
ir A = −1/2. Darome keitini˛ y = u−1 − x−1 /2:
du u 1 1
= +1 ⇔ u = Cx + x ln |x| ⇒ y= − .
dx x Cx + x ln |x| 2x
2.36 uždavinys. Tarkime, žinome du skirtingus Rikačio DL sprendinius y = y1 ir y =

y2 . I˛rodykite, kad tada keitiniu
y2 −y1 1 1
y = y1 + 1+(y2 −y1 )z
⇔ z= y−y1
− y2 −y1
Rikačio DL susiveda ˛i homogeninę tiesinę DL, t.y. ją galima suintegruoti

viena kvadratūra.
2.29 pavyzdys. Funkcija y1 = x yra Rikačio lygties
y ′ = −x−1 y 2 + (2 + x−1 )y − x
sprendinys. Keitiniu y = z + x gauname Bernulio lygti˛:
z ′ = x−1 z − x−1 z 2 ,
ir funkcija z2 ≡ 1 yra jos sprendinys (kuris atitinka Rikačio lygties

sprendini˛ y2 = x + 1). Keitiniu z = u−1 gauname TDL:
u′ = −x−1 u + x−1 ,
ir u1 ≡ 1 yra jos sprendinys. Keitiniu u = v + 1 gauname homogeninę

TDL:
C +x x
v ′ = −x−1 v ⇔ v = Cx−1 ⇒ u= ⇒ y = x+ .
x C +x
2.37 uždavinys. Tarkime, žinome tris skirtingus Rikačio DL sprendinius y = y1 , y = y2

ir y = y3 . I˛rodykite, kad tada galima rasti bendrąji˛ išreikštini˛ sprendini˛:
(y3 −y1 )(y2 −y1 ) y2 −y1

y = y1 + y3 −y1 +(y3 −y2 )C
= y1 + y −y . (5.5)
1+ y2 −y3 C
1 3
1 1
Patarimas: parodykite, kad u1 = y2 −y 1
ir u2 = y3 −y1
yra du skir-
tingi nehomogeninės TDL sprendiniai, o ju˛ skirtumas z = u1 − u2 =
y2 −y3
(y2 −y1 )(y1 −y3 )
.
2.13 išvada. Keturiems skirtingiems Rikačio lygties sprendiniams teisinga:
y4 −y2 y3 −y2
y4 −y1 : y3 −y1 ≡ const. (5.6)
2.38 uždavinys. Suintegruokite lygti˛ y ′ = −y 2 + 2xy + 5 − x2 .

5.2.1. Kanoninis Rikačio lygties pavidalas
Keitinys z = yg, g ̸= 0, Rikačio lygti˛ paverčia lygtimi
z ′ = gy ′ + g ′ y = g 2 y 2 + (gf + g ′ )y + gh ⇒ z ′ = z 2 + f1 z + h1 .
Keitinys z = u − f1 /2 Rikačio lygtyje paverčia lygtimi
u′ = z ′ +f1′ /2 = z 2 +f1 z+h1 +f1′ /2 = u2 −f12 /4+f1′ /2+h1 ⇒ u′ = u2 + h2 .
Lygtis
dy
dx = y 2 + h(x) (5.7)
vadinama kanonine Rikačio lygtimi.

Tarkime, y yra Rikačio kanoninės lygties sprendinys. Keitiniu y = −u′ /u
gauname tiesinę antros eilės DL:
u′′ = −h(x)u. (5.8)
Jeigu žinome šios lygties arba jai ekvivalenčios tiesinės sistemos
u′ = v, v ′ = −h(x)u (5.9)
sprendinius, tuomet rastumėm ir Rikačio lygties sprendinius.
5.2.2. Specialioji Rikačio lygtis

Lygtis
dy
dx + ay 2 = cxα , (5.10)
čia a, b, α – pastovūs dydžiai, vadinama specialiąja Rikačio lygtimi. Kai α = 0,

turime lygti˛ su atsiskiriančiais kintamaisiais; kai α = −2 keitinys y = z −1
transformuoja specialiąją Rikačio lygti˛ i˛ DL, kurios dešinioji pusė yra nulinės
eilės homogeninė funkcija.
Ž. Liuvilis 1841 m. ˛irodė, kad specialiosios Rikačio lygties (α ̸= 0, −2)
sprendinys yra išreiškiamas elementariu˛ju˛ funkciju˛ integralais tada ir tik tada,
kai tenkinama integruojamumo sąlyga
α
2α+4 ∈ Z. (5.11)
Jeigu išpildyta integruojamumo sąlyga, tuomet α = 4k/(1−2k), k ∈ Z. Keitinys

z = yx; t = xα+2 specialiąją Rikačio lygti˛ transformuoja i˛
dz
t + βz + γz 2 = δt, β = k − 1/2,
dt
čia γ, δ – pastovūs dydžiai. Toliau naudojame vieną iš keitiniu˛:

t t β
z= arba z = − .
(1 + β)/δ + u u γ
Gauname lygti˛
du
+ (β ± 1)u + δu2 = γt,
t
dt
čia ± atitinka pirmąji˛ arba antrąji˛ keitini˛. Atlikdami šiuos keitinius, visada
galime padidinti arba sumažinti β vienetu, o atlikus keletą tokiu˛ keitiniu˛, gauti
lygti˛:
dw w
t − + γ1 w2 = δ1 t,
dt 2
√
kuri keitiniu w = v t tranformuojama ˛i lygti˛ su atsiskiriančiais kintamaisiais.
2.39 uždavinys. Suintegruokite specialiąją Rikačio lygti˛:

a) y ′ = −y 2 + 2x−2 ; b) y ′ = y 2 + x−4 .
6. Tiesinė homogeninė pirmosios eilės diferencialu˛ lygtis

Nagrinėkime tiesinę homogeninę pirmosios eilės diferencialu˛ lygti˛
̸ 0, (x, y) ∈ G ⊂ R2 .
v(x, y) dx + w(x, y) dy = 0, |v(x, y)| + |w(x, y)| = (6.1)
Laikysime, kad v, w ∈ C(G), G ⊂ R2 – sritis. Išraiška v(x, y) dx + w(x, y) dy

vadinama diferencialine 1-forma ir žymima ω = v(x, y) dx + w(x, y) dy. Formos
apibrėžime, nereikalaujama, kad būtu˛ išpildyta sąlyga |v(x, y)| + |w(x, y)| =
̸ 0.
6.1. Diferencialinės 1-formos
?
Priminsime pagrindinius diferencialiniu˛ formu˛ apibrėžimus srityje G ⊂ Rn . Visu˛ antisimetriniu˛
k-tiesiu˛ funkcionalu˛ erdvėje Rn aibę žymėkime Ωk (Rn ), o jos elementus vadinsime k-
formomis. Atvaizdis ω : G → Ωk (Rn ) vadinamas k-tosios eilės diferencialine forma (ar-
ba k-forma). Nulinės P eilėsi diferencialinė forma yra funkcija. Jeigu erdvės Rn bazė yra
(e1 , . . . , en ) ir x = n i i
i=1 x ei , tai funkcionalai dx (x) := x yra tiesiniai ir nepriklausomi,
t.y. sudaro erdvės Ω1 (Rn ) bazę, todėl 1-formos užrašomos pavidalu
n
X
ω= ωi (x) dxi . (6.2)
i=1
Funkcionalai
xj1

xi
( dx ∧ dx )(x1 , x2 ) := 1
i j
, x1 = (x11 , . . . , xn 1 n
1 ), x2 = (x2 , . . . , x2 )

xi
2 xj
2
yra erdvės Ω2 (Rn ) baziniai elementai, todėl 2-formos užrašomos pavidalu

X
ω= ωij (x) dxi ∧ dxj .
1⩽i<j⩽n
6. Tiesinė homogeninė pirmosios eilės diferencialu˛ lygtis 102
Atitinkamai k-formos bendrasis pavidalas yra

X
ω= ωj1 ...jk (x) dxj1 ∧ · · · ∧ dxjk ,
1⩽j1 <···<jk ⩽n
čia
j
x1 j
1 ... x1k
j1 jk

dx ∧ · · · ∧ dx (x1 , . . . , xk ) := . . . ... ... ,
1 ⩽ j1 < · · · < jk ⩽ n,
xj1 j
k ... xkk
yra k-formu˛ tiesinės erdvės baziniai elementai. Jeigu koeficientai ωj1 ...jk ∈ C p (G), tai
k-forma vadinama tolydžiai p-diferencijuojama, ir rašoma ω ∈ Ckp (G).
Formai ω ∈ Ckp (G), p ∈ N ∪ ∞ galima apibrėžti išorini˛ diferencialą dω ∈ Ck+1 p−1
(G)
n
X X ∂
dω := ω
i j1 ...jk
(x) dxi ∧ dxj1 ∧ · · · ∧ dxjk .
1⩽j1 <···<jk ⩽n i=1
∂x
0-formos ω = f (x) išorinis diferencialas yra ˛iprastas funkcijos diferencialas

n
X ∂f
df = i
dxi ,
i=1
∂x
o 1-formos (6.2) išorinis diferencialas lygus

X ∂ωj ∂ωi
dω = − (x) dxi ∧ dxj .
∂xi ∂xj
1⩽i<j⩽n
2.5 apibrėžimas. 1-forma ω ∈ C10 (G) vadinama tikslia srityje G ⊂ Rn , jeigu

egzistuoja u ∈ C 1 (G), kad du = ω .
2.6 apibrėžimas. 1-forma ω ∈ C11 (G) vadinama uždara srityje G ⊂ Rn , jeigu

dω = 0 .
2.18 lema [apie tikslios 1-formos uždarumą]. Tarkime, G ⊂ Rn yra sritis.
∂ωi
1-forma ω ∈ C10 (G) ir ∂xj ∈ C(G), i ̸= j, i, j = 1, n. Jei ω yra tiksli, tuomet ji
yra uždara.
I˛rodymas. Iš diferencialo du = ω ∈ C10 vienaties gauname, kad funkcija u ∈

∂u ∂2u ∂ωi
C 1 (G) ir ∂x i = ωi , i = 1, n, ir ∂xj ∂xi = ∂xj ∈ C(G), i ̸= j, i, j = 1, n. Tada,
pasinaudodami teorema apie mišriu˛ju˛ išvestiniu˛ lygybę, gauname

X ∂2u ∂2u
dω = − (x) dxi ∧ dxj = 0. ⊔⊓
∂xi ∂xj ∂xj ∂xi
1⩽i<j⩽n
∂v ∂w
Jeigu v, w, ∂y , ∂x ∈ C(G), G ⊂ R2 , tuomet 1-formos ω = v(x, y) dx +
w(x, y) dy (išorinis) diferencialas yra 2-forma
∂w(x, y) ∂v(x, y)
dω = − dx ∧ dy.
∂x ∂y
Todėl plokštumos srityje 1-formos uždarumo sąlygą yra
∂w(x,y) ∂v(x,y)
∂x = ∂y , (x, y) ∈ G. (6.3)
2.40 uždavinys. Tarkime, v ir w yra vienodos eilės homogeninės funkcijos. Parodyti,

kad 1-forma
v(x, y) w(x, y)
ω= dx + dy
xv(x, y) + yw(x, y) xv(x, y) + yw(x, y)
yra uždara. Patarimas: patikrinkite (6.3), pasinaudodami Eulerio for-

mule.
?
Laikysime, kad g : I → G ⊂ Rn , g ∈ C 1 (I) ir Dg(t) := (ġ 1 (t), . . . , ġ n (t)) ̸= (0, 0) ∀t ∈ I.
Du lankai g1 ir g2 vadinami ekvivalenčiais, jeigu egzistuoja difeomorfizmas (abipus vie-
nareikšmis atvaizdis, tolydžiai diferencijuojamas kartu su savo atvirkštiniu) . : I1 → I2 ,
dt
t = t(τ ), dτ (τ ) > 0 ∀τ ∈ I, kad g1 (τ ) = g2 (t(τ )) (i˛rodykite, kad toks sąryšis g1 ∼ g2
yra ekvivalentiškumo sąryšis). Toki˛ difeomorfizmą vadinsime leistinuoju. Visi lankai,
priklausantys tai pačiai ekvivalentiškumo klasei [g] := {f – lankas : f ∼ g}, turi tą pati˛
pėdsaką. Tą klasę vadinsime orientuota kreive. Klasėje [g] visada galima parinkti lanką
dt
su I = [0; 1]. Jei difeomorfizmas tenkina sąlygą dτ (τ ) < 0 ∀τ ∈ I, tai rašysime g2 = −g1 ,
ir vadinsime priešingos orientacijos lankais (o ju˛ klases – priešingos orentacijos kreivėmis
Γ2 = −Γ1 ).
Galima apibrėžti ir dalimis tolydžiai diferencijuojamą lanką g ∈ Cp1 [a; b] (kai duotas
intervalo [a; b] skaidinys T = {a = t0 < t1 < · · · < tm = b}, g ∈ C[a; b] ir gj =
g|[tj−1 ;tj ] ∈ C 1 [tj−1 ; tj ], j = 1, m). Uždaras lankas (g(a) = g(b)) vadinamas ciklu.
?
Jei lankas g ∈ C 1 (I), tai galima apibrėžti 1-formos (antrojo tipo kreivini˛) integralą pagal
lanką g: g ω = I ω(ġ) dt := ab n i dg
R R R P
i=1 ωi (g(t))ġ (t) dt, čia ġ = dt . RJei g1 ∼ g2 , tai
R R R R R
g1 ω = g2 ω ir −g ω = − g ω, todėl galima kalbėti apie integralus −Γ ω = − Γ ω.
Jeigu orientuota kreivė Γ yra uždara, taiRšis integralas
Pm vadinamas 1-formos ω cirkuliacija
kreive Γ. Jei lankas g ∈ Cp1 [a; b], tai g ω =
R
j=1 g ω. Jei 1-forma yra tiksli, tai
j
egzistuoja u ∈ C 1 (G), ir
n n
d X ∂u X
g(t) ġ i (t) = ωi (g(t)) ġ i (t) ∈ C[tj−1 ; tj ]

u g(t) = i
dt i=1
∂x i=1
ir pagal Niutono ir Leibnico formulę

Z Z tj X n
ωi g(t) ġ i (t) dt = u g(tj ) − u g(tj−1 )

ω= ∀j = 1, m.
gj tj−1 i=1
Jei lankas g ∈ Cp1 [a; b] ir 1-forma ω yra tiksli, tuomet teisinga formulė (i˛rodykite)
Z

ω = u g(b) − u g(a) . (6.4)
g
Diferencialiniu˛ lygčiu˛ teorijoje, jeigu žinome, kad diferencialinė forma, api-

brėžta kairiąja (6.1) lygybės puse, yra tiksli, vienas iš pagrindiniu˛ uždaviniu˛ yra
funkcijos u radimas. Jeigu randame u, tuomet (6.1) lygtis ekvivalenti lygčiai
du = 0, iš kurios gauname (6.1) lygties bendrąji˛ integralą u(x, y) = C.
2.30 pavyzdys. Raskime lygties (2x + y) dx + (x + 2y) dy = 0 bendrąji˛ integralą. Per-
tvarkome lygti˛
2x dx + 2y dy + y dx + x dy = d(x2 + y 2 + xy) = 0.
Randame u = x2 + y 2 + xy ir bendrąji˛ integralą x2 + xy + y 2 = C.

2.4 teorema [1-formos tikslumo kriterijus]. Tarkime ω ∈ C10 (G), G ⊂ Rn

– sritis. Tada ekvivalentūs teiginiai:
1) ω yra tiksli srityje G;
2) R1-formos ω cirkuliacija bet kokiam ciklui φ ∈ Cp1 (G) yra lygi nuliui, t.y.
φ
ω = 0;
3) 1-formos ω cirkuliacija bet kokiam tiesiniam ciklui φ ∈ Cp1 (G) yra lygi
nuliui;
4) 1-formos ω cirkuliacija bet kokiam tiesiniam ciklui φ ∈ Cp1 (G) su grandi-
mis, lygiagrečiomis koordinatinėms ašims, yra lygi nuliui;
R
I˛rodymas. 1)⇒2). Kadangi 1-forma tiksli, tai φ ω = u g(a) − u g(a) = 0.
2)⇒3) ir 3)⇒4). Akivaizdu, nes dalimis tiesinis ciklas yra atskiras dali-
mis glodžiojo ciklo atvejis, o ciklas su grandimis, lygiagrečiomis koordinatinėms
ašims, yra atskiras uždarosios laužtės atvejis.
4)⇒1). Fiksuokime x0 ∈ G. Kadangi G yra sritis, tai bet koki˛ x ∈ G
galime sujungti laužte Γ su grandimis, lygiagrečiomis koordinatinėms ašims, su
x0 . Jeigu Γ1 yra kita tokia laužtė su pradžia taške x0 ir pabaiga taške x, laužtė
Γ0 = Γ ∪ (−Γ1 ) yra ciklas su grandimis, lygiagrečiomis koordinatinėms ašims,
todėl
Z Z Z Z Z Z Z Z
ω= ω− ω+ ω= ω+ ω =0+ ω= ω.
Γ Γ Γ1 Γ1 Γ0 Γ1 Γ1 Γ1
Vadinasi, integralas priklauso tik nuo laužtės pradžios ir pabaigos ir nepriklauso

nuo pačios laužtės. Apibrėžkime funkciją
Z
u(x) := ω ∀x ∈ G.
Γ
1-forma ω ∈ C10 (G), parinkime h taip, kad x + hei ∈ G, čia ei – ortas pagal xi
aši˛. Tada ˛ivertiname
Z 1
|u(x + hei ) − u(x) − ωi (x)h| = ωi (x + htei ) − ωi (x) dt · |h|

0
⩽ max |ωi (x + htei ) − ωi (x)| · |h| = o(h), h → 0.
t∈[0;1]
∂u
Vadinasi, egzistuoja ∂xi = ωi , i = 1, n, ir u ∈ C 1 (G). ⊔
⊓
2.31 pavyzdys. Raskime lygties (2x + y) dx + (x + 2y) dy = 0 bendrąji˛ integralą. 2.30

pavyzdyje parodėme, kad 1-forma ω = (2x+y) dx+(x+2y) dy yra tiksli.
Sprendimas Koši metodu. Plokštuma R2 yra sritis. Taškus (0, 0) ir (x, y)
sujunkime laužte g = g1 ∪g2 : g1 = (0, η), η ∈ [0, y]; g2 = (ξ, y), ξ ∈ [0, x].
Tada g1′ = (0, 1), ω|g1 = (η, 2η), g2′ = (1, 0), ω|g2 = (2ξ + y, ξ + 2y), ir
Z Z Z y Z x
u(x, y) = ω+ ω= 2η dη + (2ξ + y) dξ = y 2 + x2 + xy.
g1 g2 0 0
Sprendimas neapibrėžtinio integralo metodu. Pilnu˛ju˛ diferencialu˛ lygčiai

pilnasis integralas randamas integruojant lygtis dalinėmis išvestinėmis
∂u ∂u
= v(x, y), = w(x, y). (6.5)
∂x ∂y
Žinome dalines išvestines

∂u ∂u
= 2x + y, = x + 2y.
∂x ∂y
Integruojame pirmąją lygybę pagal x:
Z
u(x, y) = (2x + y) dx + C(y) = x2 + xy + C(y);
i˛statome i˛ antrąją lygybę:

∂u
= x + C ′ (y) = x + 2y;
∂y
randame C(y):
C ′ (y) = 2y; C(y) = y 2 + C.
Vadinasi, u(x, y) = x2 + xy + y 2 .
2.18 lema teigia kad kieviena tiksli 1-forma yra ir uždara, tačiau atvirkštinis
teiginys nėra teisingas.
2.32 pavyzdys. Srityje G = R2 ∖{(0, 0)} nagrinėkime 1-formą ω = x2−y +y 2
x
dx+ x2 +y 2 dy.
1
Šios 1-formos ω ∈ C1 (G) išorinis diferencialas dω = 0 (patikrinkite (6.3)
lygybę), todėl forma yra uždara srityje G. Tačiau ši 1-forma nėra tiksli,
nes jos cirkuliacija ciklu g = (cos(2πt), sin(2πt)), t ∈ [0; 1] nelygi nuliui:
Z Z 1 Z 1
cos(2πt) d sin(2πt) − sin(2πt) d cos(2πt)
ω= = 2π dt = 2π ̸= 0.
g 0 cos2 (2πt) + sin2 (2πt) 0
?
Matematinės analizės kurse i˛rodoma Gryno14 formulė plokštumoje R2x,y :

R RR ∂w(x,y) ∂v(x,y)
∂K v(x, y) dx + w(x, y) dy = K ∂x
− ∂y
dx dy. (6.6)
∂v(x,y) ∂w(x,y)
Ji teisinga, kai v, w ∈ C(K), K yra paprastasis kompaktas, ∂y
, ∂x ∈ C(K̊) ∩
B(K̊), čia K̊ yra aibės K vidus (didžiausia atviroji aibė prikausanti K), ∂K yra aibės K
kraštas (aibės K uždarinio ir vidaus skirtumas), kuris yra lokaliai yra dalimis tolydžiai
diferencijuojama kreivė, B(K̊) – aprėžtu˛ju˛ funkciju˛ klasė paprastojo kompakto viduje.
Krašto orientaciją apibrėžiama taip: einant palei kraštą jo vidinė normalė lieka iš kairės
(t.y. (τ , ν) ∼ (e1 , e2 )).
Paprastojo kompakto pavyzdžiai: bet koks stačiakampis, bet koks trikampis.
2.14 išvada. Sakykime, G ⊂ R2 yra sritis, K ⊂ G yra daugiakampis, ∂K yra savęs ne-
kertanti laužtė (toki˛ daugiakampi˛ vadinsime paprastuoju), o ω = v(x, y) dx + w(x, y) dy ∈
C11 (G) yra uždaroji 1-forma. Tada ±∂K ω = 0.
R
14 George Green (1793–1841) – anglu˛ matematikas.

43
1(46) 38
42(45) 1(27) 26 1(15)
8(41,44) 25 14
9(40) 13
24 12
7 28
2 37(39) 17 23
2 2 11
6(10) 33 6
32 27(36) 16(22)
29 18 10
3(11) 26 3(7) 15 3 9
12 31(34) => 8 20 => 4
30 35
19 21
13(18) 5(20) 21(25) 5(13)
22 9(11)
4(19) 4(12) 14 5
14(17) 24 6 7 8
10
16 23
15
2.17 pav. Laužtės „apendiksu˛“ ir „parazitiniu˛“ ciklu˛ naikinimas vienajungėje.
I˛rodymas. Toks daugiakampis yra trikampiu˛ sąjunga. Tada

Z Xm Z m ZZ
X Xm ZZ
ω= ω=± dω = ± 0 = 0. ⊓
⊔
±∂K i=1 ±∂Ti i=1 Ti i=1 Ti
2.5 teorema [1-formos uždarumo kriterijus]. Tarkime ω yra 1-forma vie-

∂v ∂w
najungėje srityje G ⊂ R2 , ir ω = v(x, y) dx + w(x, y) dy, v, w, ∂y , ∂x ∈ C(G).
Tada ekvivalentūs teiginiai:
1) ω yra tiksli srityje G;
2) ω yra uždara srityje G.
I˛rodymas. 1)⇒2) I˛rodymas išplaukia iš 2.18 lemos.

2)⇒1). Sakykime, L yra bet koks dalimis tiesinis ciklas vienajungėje srityje
G ⊂ R2 . Tokio ciklo pėdsakas yra uždaroji laužtė, kuri turi ne daugiau baigtinio
skaičiaus susikirtimo tašku˛ arba atkarpu˛. Laužtės viršūniu˛ skaičius yra baigtinis.
Sunumeruokime visas viršūnes ir laužties grandžiu˛ susikirtimo taškus tvarka,
kuri yra cikle (pradedant nuo bet kurios viršūnės ar susikirtimo taško).
2.17(a) pav. viršūnės apibrėžia seką
(1 − 3, 4, 5, 6 − 8, 9, 6(10), 3(11) − 13, 14 − 14(17), 13(18), 4(19), 5(20), 21 − 21(25),

26 − 27 − 31 − 31(34) − 27(36), 37, 38, 37(39), 9(40), 8(41), 42 − 8(44), 42(45)), 1(46))
čia n(m) žymi viršūnę m, kuri jau buvo sunumeruota n < m (laužties grandžiu˛ susikirtimo
taškai arba susikirtimo atkarpu˛ galai), n − m žymi laužtės dali˛ (n, n + 1, . . . , m), kurioje
n + 1, . . . , m − 1 yra tik laužties viršūnės. Tokią seką atitinka cirkuliacijos skaidinys i˛ atskirus
integralus pagal laužties grandis.
Apibrėšime dvi operacijas: 1) „apendikso“ šalinimas, kai pakeičiame sekos
dali˛ (n, n + 1, n(n + 2)) ˛i n + 2; 2) „parazitinio“ ciklo (paprastasis daugiakampis)
šalinimas, kai pakeičiame sekos dali˛ (n, n + 1, . . . , n(m)) ˛i m. Jeigu šiu˛ operaciju˛
metu išmetame numeri˛ n, o toliau yra žymuo n(m), tai tą žymeni˛ iš karto
keičiame ˛i m. Abi šios operacijos nekeičia cirkuliacijos reikšmės.
Mūsu˛ pavyzdyje, atlikus šias operacijas (nuosekliai einant palei ciklą), lieka seka
(1 − 3, 4, 5, 10, 3(11) − 13, 17, 13(18), 4(19), 5(20), 25, 26 − 27 − 34 − 27(36), 39, 40, 44, 45, 1(46)).
Pernumeruojame iš naujo:
(1 − 3, 4, 5 − 3(7) − 9, 10, 9(11), 4(12), 5(13) − 16 − 16(22) − 26, 1(27)).
Analogiškai gauname:
(1 − 7 − 11, 12, 13 − 22 − 26, 1(27)) arba (pernumeravus)(1 − 1(15)).
Bendruoju atveju, kadangi laužtės grandžiu˛ ir susikirtimo atkarpu˛ ir tašku˛

skaičius baigtinis, o kievieną syki˛ atlikus šalinimo operacijas išmetame dali˛
grandžiu˛, tai galu˛ gale liks vienas ciklas: paprastas daugiakampis arba atkar-
pa („apendiksas“). Cirkuliacija šiais ciklais lygi nuliui. Vadinasi, cirkuliacija ir
pradine laužte lygi nuliui. ⊔ ⊓
2.41 uždavinys. Tarkime, ω yra uždara 1-forma vienajungėje srityje G ⊂ R2 , φ ⊂ G yra

(6.1) lygties integralinė kreivė. Parodyti, kad srityje, apribotoje šia krei-
ve, egzistuoja bet vienas taškas (x0 , y0 ), kuriame v(x0 , y0 ) = w(x0 , y0 ) =
0.
2.42 uždavinys. Ar 1-forma ω yra tiksli, uždara? Jei tiksli, raskite u: ω = du.
y x
a) ω = x2 +y 2
dx + x2 +y 2
dy;
b) ω = (2xy − cos x) dx + (x2 − 1) dy;
c) ω = (2x + cos x) dx + (3y 2 + ey ) dy;
d) ω = x(1 + y 2 ) dx + y(1 + x2 ) dy.
Jei 1-forma yra tiksli, tai (6.1) lygtis vadinama pilnu˛ju˛ diferencialu˛ lygtimi.
Tuomet du = 0 ir u(x, y) = C yra (6.1) lygties bendrasis integralas.
6.2. Lygtys su atskirtaisiais ir atsiskiriančiais kintamaisiais
Tiesinė homogeninė pirmosios eilės diferencialu˛ lygtis
v(x) dx + w(y) dy = 0, v ∈ C(Ix ), w ∈ C(Iy ), |v(x)| + |w(y)| =

̸ 0, (6.7)
vadinama lygtimi su atskirtaisiais kintamaisiais, čia Ix = (ax ; bx ), Iy = (ay ; by ).

Šią lygti˛ atitinkanti 1-forma ω = v(x) dx + w(y) dy yra uždara (patikrinkite!)
atvirajame stačiakampyje G = Ix × Iy , kuris yra vienajungė sritis. Tokiame
stačiakampyje bet kuriuos du jo taškus (x0 , y0 ) ir (x, y) galima sujungti laužte
[(x0 , y0 ), (x, y0 )] ∪ [(x, y0 ), (x, y)], todėl
Z x Z y
u(x, y) = v(ξ) dξ + w(η) dη,
x0 y0
ir bendrasis integralas yra

Rx Ry R R
x0
v(ξ) dξ + y0
w(η) dη = 0 arba v(x) dx + w(y) dy = C. (6.8)
2.33 pavyzdys. Rasime lygties x dx + y dy = 0 bendrąji˛ integralą ir integralines krei-

ves. Lygtis yra su atskirtaisiais kintamaisiais. Integruodami gauname
bendrąji˛ sprendini˛
x2 y2
+ = C arba x2 + y 2 = R2 = 2C.
2 2
integralinės kreivės bus koncentriniai apskritimai su centru koordinačiu˛
pradžioje ir spinduliu R > 0 (žiūrėk 2.18 pav.). Pastebėsime, kad 1-
forma ω = x dx + y dy neapibrėžia DL koordinačiu˛ pradžioje (v(0) =
w(0) = 0).
Tiesinė homogeninė pirmosios eilės diferencialu˛ lygtis
v1 (x)w2 (y) dx + v2 (x)w1 (y) dy = 0, (6.9)
v1 , v2 ∈ C(Ix ), w1 , w2 ∈ C(Iy ), |v1 (x)w2 (y)| + |v2 (x)w1 (y)| ̸= 0, vadinama

lygtimi su atsiskiriančiais kintamaisiais. Taškuose (xk , yk ), kuriuose v1 (x) = 0
arba w2 (x) = 0 ir v2 (y) = 0 arba w1 (y) = 0, 1-forma ω = v1 (x)w2 (y) dx +
1
v2 (x)w1 (y) dy neapibrėžia DL. Padauginę (6.7) lygti˛ iš daugiklio µ = v2 (x)w 2 (y)
gauname lygti˛ su atskirtaisiais kintamaisiais
v1 (x) w1 (y)
v2 (x) dx + w2 (y) dy = 0, (6.10)
kurios bendrasis integralas

Rx v1 (ξ) Ry w1 (η)
x0 v2 (ξ)
dξ + y0 w2 (η)
dη = 0. (6.11)
(6.9) ir (6.10) lygčiu˛ 1-formos apibrėžtos skirtingose aibėse. Jeigu v2 (α) = 0, α ∈ Ix ir

w2 (β) = 0, β ∈ Iy , tuomet 1-forma atitinkanti (6.10) lygti˛ neapibrėžta taškuose (α, y),
y ∈ Iy ir (x, β), x ∈ Ix (žiūrėk 2.19 pav.) y ≡ β, x ∈ Ix , bus (6.9) lygties sprendiniais, o
x ≡ α, y ∈ Iy , bus lygties sprendiniais, išskyrus taškus v2 (x) = 0, w2 (y) = 0, atitinkamai.
Šie sprendiniai negaunami iš (6.11) bendrojo integralo. Jie gali būti, ir ypatingieji.
DL su atsiskiriančiais kintamaisiais sprendimas Nagrinėkime DL
dy
dx
= f (x)g(y), g(y) ̸= 0. (6.12)
Tada jos sprendiniai gaunami formule

Rx Ry 1
x0 f (ξ) dξ + y0 g(η) dη = 0. (6.13)
2.34 pavyzdys. Nagrinėkime lygti˛ −y dx+x dy = 0. Jos 1-forma nėra uždara. Spręsime
1
lygti˛ atskirdami kintamuosius. Daugindami ją iš µ = −xy gauname DL
1 1
y
dy = x
dx, x ̸= 0 arba y ̸= 0.
Ši lygtis su atskirtaisiais kintamaisiais ekvivalenti pradinei atviroje aibėje

G1 , kuri gaunama išmetus iš plokštumos koordinatines ašis, t.y. iš tikru˛ju˛
y y
by
b2
x b1
ay
ax a1 a2 a3 bx x
2.18 pav. Koncentriniiu˛ 2.19 pav. Srities

apskritimu˛ šeima. skaidymas atskiriant
kintamuosius.
nagrinėjame keturias DL (kieviename plokštumos kvadrante). Integruo-

dami randame bendrąji˛ integralą
Z Z
1 1
dy = dx + C1 arba ln |y| = ln |x| + C1 .
y x
Patogu, laisvąją konstantą C1 pažymėti ln |C|, čia C ̸= 0, kadangi ln |C|

gali ˛igyti (kai ln |C|) bet kurią reikšmę iš R. Tada gauname ln |y| =
ln |Cx|, arba |y| = |Cx| arba y = Cx, C ̸= 0. Taigi, daugindami iš
1
µ = −xy (arba dalindami iš µ1 = −xy) praradome dali˛ sprendiniu˛. Todėl
visada reikia patikrinti ar lygtis µ1 = −xy = 0 neapibrėžia sprendiniu˛.
Šiame pavyzdyje jie yra x = 0 ir y = 0 (išmetant koordinačiu˛ pradžią)
(žiūrėk 2.20 pav.).
2.35 pavyzdys. DL, kurios dešinioji pusė yra homogeninė funkcija, galima užrašyti pa-
vidalu
φ(y/x) dx − dy = 0. (6.14)
Keitiniu y = vx šią lygti˛ paverčiame lygtimi su atsiskiriančiais kintamai-
siais
(φ(v) − v) dx − x dv = 0. (6.15)
Vadinasi, DL (6.14) 1-forma taps uždara, jei lygti˛ padauginsime iš
1 1
µ= = . (6.16)
x(φ(v) − v) xφ(y/x) − y
Tarkime, funkcijos v(x, y) ir w(x, y) yra vienodo matavimo homogeninės

funkcijos. Tada 1-forma ω = v dx + w dy taps uždara, jei padauginsime
iš
1 1 1
µ= · = , (6.17)
−w −xv(x, y)/w(x, y) − y xv(x, y) + yw(x, y)
nes daugiklis −1/w duotąją 1-formą suveda ˛i (6.14) pavidalo 1-formą.

a) 3x2 y dx+x3 dy = 0; b) y 2/3 dx− dy = 0; c) y 2/3 dx−x2/3 dy = 0;

ln y
d) yesin x dx + cos x
dy = 0, G = {(x, y) ∈ R2 : |x| < π/2, y > 0};
e) 2x(1 + y ) dx + 2y((1 + x2 ) dy = 0;
2
p √
f) x 1 − y 2 dx + yx 1 − x2 dy = 0, |x| ⩽ 1, |y| ⩽ 1.
6.3. Integruojantysis daugiklis
Jeigu sritis yra vienajungė, bet (6.3) sąlyga neišpildyta, tuomet ieškomas
integruojantysis daugiklis µ ∈ C(G), µ ̸= 0, paverčiantis (6.1) lygti˛ pilnu˛ju˛
diferencialu˛ lygtimi, t.y. 1-forma µω būtu˛ tiksli. Jei µ ∈ C 1 (G), šios 1-formos
uždarumo sąlyga
∂(µw) ∂(µv)
= .
∂x ∂y
Vadinasi, integruojantis daugiklis tenkina tiesinę pirmosios eilės lygti˛ dalinėmis
išvestinėmis
w ∂µ ∂µ ∂v ∂w
∂x − v ∂y = ∂y − ∂x µ. (6.18)
Galima pirmiau rasti ν = ln |µ| sprendžiant lygti˛

∂ν ∂ν ∂v ∂w
w −v = − . (6.19)
∂x ∂y ∂y ∂x
2.36 pavyzdys. Tiesinę DL atitinka diferencialu˛ lygtys

f (x)y − g(x) dx + dy = 0 (arba dx + f (y)x − g(y) dy = 0).
Lygtis funkcijai ν = ln |µ| yra

∂ν ∂ν
− (f (x)y − g(x) = f (x).
∂x ∂y
R
Akivaizdu, kad ν = ν(x) = f (x) dx yra sprendinys. Tada µ = e f (x) dx .
R
2.37 pavyzdys. Homogeninės pirmosios eilės diferencialu˛ lygties ((x, y) ̸= (0, 0))
(x + y) dx + (y − x) dy = 0
atveju, integruojantysis daugiklis µ yra lygties dalinėmis išvestinėmis

∂µ ∂µ
(y − x) − (x + y) = 2µ
∂x ∂y
sprendinys. Galima patikrinti, kad µ = (x2 + y 2 )−1 yra toks sprendinys.

Vadinasi,
x+y y−x
dx + 2 dy = 0
x2 + y 2 x + y2
yra pilnu˛ju˛ diferencialu˛ lygtis. Pirmiausia randame lygties
∂u x+y x y
= 2 = 2 + 2
∂x x + y2 x + y2 x + y2
sprendini˛
1 y
u= ln(x2 + y 2 ) − arctg + C(y).
2 x
Ji˛ i˛statome i˛ antrąją (6.5) lygti˛
∂u y−x y−x
= 2 + C ′ (y) = 2 ,
∂y x + y2 x + y2
ir randame, kad C ′ (y) = 0, t.y. bendrasis integralas lygus
1 y
ln(x2 + y 2 ) − arctg = C.
2 x
2.44 uždavinys. Raskite integruojanti˛ji˛ daugikli˛ lygčiai (x + y) dx + (y − x) dy = 0
(žiūrėk 2.37 pvz.) pasinaudodami (6.17) formule.
Jeigu randame integruojanti˛ji˛ daugikli˛ µ, tuomet

1
v(x, y) dx + w(x, y) dy = du = 0,
µ
t.y. be bendrojo integralo u(x, y) = C, lygtis 1/µ(x, y) = 0 gali apibrėžti
ypatinguosius sprendinius.
p
2.45 uždavinys. Parodykite, kad µ = 1/ x2 − y yra DL
p
( x2 − y + 2x) dx − dy = 0
integruojantysis daugiklis. Raskite bendrąji˛ integralą ir raskite ypatin-
guosius sprendinius (jei egzistuoja).
2.6 teorema. Tarkime, u(x, y) = C yra 1-formos ω = v dx+w dy, |v|+|w| = ̸ 0,

srityje G ⊂ R2 , bendrasis integralas, ir u ∈ C 2 (G). Tada šiai formai egzistuoja
integruojantis daugiklis.
I˛rodymas. Tarkime, u(x, y) = C yra bendrasis integralas. Tada

∂u ∂u
dx + dy = du = 0,
∂x ∂y
ir ši lygtis sutampa su lygtimi v dx + w dy = 0. Vadinasi,
dy v ∂u/∂x
=− =−
dx w ∂u/∂y
(jeigu w = 0, nagrinėjame apverstąją lygti˛) arba
∂u/∂x ∂u/∂y
= =: µ(x, y).
v w
Tada
∂u ∂u
= µv, = µw
∂x ∂y
ir
∂u ∂u
µ(v dx + w dy) = µv dx + µw dy = dx + dy = du.
∂x ∂y
Gavome, kad µ yra integruojantysis daugiklis. ⊔
⊓
y y
x x
2.20 pav. Spinduliu˛ 2.21 pav. Hiperboliu˛

šeima. šeima ir ju˛ asimptotės.
2.7 teorema. Tarkime, µ yra 1-formos ω = v dx + w dy, |v| + |w| = ̸ 0, srityje

G ⊂ R2 integruojantysis daugiklis, ir µω = du, f ∈ C(R) – laisvoji funkcija.
Tada funkcijos µ1 = µf (u) yra integruojantys daugikliai ir tik jos.
I˛rodymas. Pakankamumas. Imkime, funkcijos f pirmykštę funkciją F ∈ C 1 (R).

Raskime, funkcijos u1 (x, y) = F (u(x, y)) ∈ C 1 (G) diferencialą
du1 = F ′ (u(x, y)) du = f (u(x, y))(µω) = µf (u(x, y)) ω.
Būtinumas. Tarkime, µ1 yra kitas 1-formos ω integruojantysis daugiklis ir

µ1 ω = du1 . Tada jakobianas
∂u ∂u

D(u, u1 ) ∂x µv µw v w
∂y
= ∂u1 ∂u1 = = µµ1 = 0.

D(x, y) ∂x ∂y
µ1 v µ1 w v w
Todėl funkcijos u1 ir u yra priklausomos, t.y. u1 = F (u), F ∈ C 1 (G), f = F ′ ∈

C(R). Tada
µ1 ω = du1 = dF (u) = f (u) du = f (u)µω.
Kadangi |v| + |w| =
̸ 0, gauname lygybę µ1 = µf (u). ⊔
⊓
2.15 išvada. Jeigu žinome du tiesiškai nepriklausomus integruojančiuosius dau-

giklius µ1 ir µ2 , tuomet u = µµ12 = C yra bendrasis integralas.
Integruojančiojo daugiklio radimo uždavinys yra žymiai sudėtingesnis negu (6.1) užda-
vinys. Šis uždavinys turi begalo daug sprendiniu˛ priklausančiu˛ nuo laisvosios funkcijos.
Kaip matėme, pakanka rasti vieną toki˛ integruojamąji˛ daugikli˛ µ. Pastebėsime, kad (6.18)
lygtis yra tiesinė, tačiau tai lygtis dalinėmis išvestinėmis.
2.38 pavyzdys. Nagrinėkime lygti˛ y dx + x dy = 0.

Sprendimas neapibrėžtinio integralo metodu. Kadangi 1-forma ω = y dx+
x dy uždara, todėl iš karto randame bendrąji˛ integralą u0 := xy = C
(µ0 = 1). Integralinės kreivės bus hiperbolės (C ̸= 0) ir koordinatiniai
spinduliai (C = 0) (žiūrėk 2.21 pav.). Koordinačiu˛ pradžios taške DL
neapibrėžta v(0) = 0, w(0) = 0, ir jis neapibrėžia jokios integralinės

kreivės.
1
Sprendimas atskiriant kintamuosius. Daugindami ją iš µ1 = xy
gauname
DL
1 1
dx + dy = 0, x ̸= 0 arba y ̸= 0.
x y
Ši lygtis su atskirtaisiais kintamaisiais ekvivalenti pradinei atviroje aibėje
G1 , kuri gaunama išmetus iš plokštumos koordinatines ašis, t.y. iš tikru˛ju˛
nagrinėjame keturias DL (kieviename plokštumos kvadrante). Integruo-
dami randame bendrąji˛ integralą
Z Z
1 1
C1 = dx + dy = ln |x| + ln |y| = ln |xy| (u1 = ln |x| + ln |y|).
x y
Patogu, laisvąją konstantą C1 pažymėti ln |C|, čia C ̸= 0, kadangi ln |C|
gali ˛igyti (kai ln |C|) bet kurią reikšmę iš R. Tada gauname ln |C| =
ln |xy|, arba |xy| = |C| arba xy = C, C ̸= 0. Taigi, daugindami iš
1
µ = xy (arba dalindami iš µ1 = xy) praradome dali˛ sprendiniu˛. Todėl
visada reikia patikrinti ar lygtis µ1 = xy = 0 neapibrėžia sprendiniu˛.
Šiame pavyzdyje jie yra x = 0 ir y = 0 (išmetant koordinačiu˛ pradžią).
Matome, kad kievieną integruojanti˛ji˛ daugikli˛ atitinka bendrasis integ-
1
ralas: µ0 = 1 ir u0 = xy, µ1 = xy ir u1 = ln |xy|, ir u1 = ln |u0 |,
1
µ1 = µ0 f (u0 ) = xy , šiame pavyzdyje f (x) = x1 = ln′ |x|.
Daugiklio radimo dalimis metodas. Metodo esmė: 1-formą užrašome kaip

sumą ω = ω 1 + ω 2 ir surandame kiekvienos iš ju˛ integruojanti˛ji˛ daugikli˛ µ1
ir µ2 , bei atitinkamus bendruosius integralus u1 ir u2 . Tada ieškome laisvu˛ju˛
funkciju˛ f1 ir f2 , kad galiotu˛ lygybė
µ = µ1 f1 (u1 ) = µ2 f2 (u2 ). (6.20)
2.39 pavyzdys. Nagrinėkime lygti˛
y(2y 2 + x) dx + x(y 2 + x) dy = 0.
1-formą išskaidome ˛i dvi dalis:
ω 1 = 2y 3 dx + xy 2 dy, µ1 = x−1 y −3 , u1 = yx2 ;
ω 2 = yx dx + x2 dy, µ2 = x−2 y −1 , u2 = xy.
Užrašome lygybę
µ = x−1 y −3 f1 (yx2 ) = x−2 y −1 f2 (xy).
I˛veskime kintamąji˛ z = xy. Tada
f2 (z) = f1 (zx)x3 z −2 ,
ir dešinioji lygybės pusė priklausis tik nuo z, jei f1 (t) = t−3 , o f2 (z) =
(zx)−3 x3 z −2 = z −5 . Integruojantysis daugiklis pradinei lygčiai lygus
µ = x−7 y −6 .
2.46 uždavinys. Raskite y(2y 2 + x) dx + x(y 2 + x) dy = 0 lygties bendrąji˛ integralą.

2.1 lentelė. Integruojančiu˛ju˛ daugikliu˛ µ(z(x, y)) egzistavimo sa˛lygos.
z(x, y) z(x, y)
∂v − ∂w ∂v − ∂w
∂y ∂x ∂y ∂x
x w
= ϕ(x) y −v
= ϕ(y)
∂v − ∂w ∂v − ∂w
∂y ∂x ∂y ∂x
x+y w−v
= ϕ(x + y) x−y w+v
= ϕ(x − y)
∂v − ∂w ∂v − ∂w
x2 + y 2 ∂y ∂x
2xw−2yv
= ϕ(x2 + y 2 ) x2 − y 2 ∂y ∂x
2xw+2yv
= ϕ(x2 − y 2 )
∂v − ∂w ∂v − ∂w
∂y ∂x x ∂y ∂x y
xy yw−xv
= ϕ(xy) y yw v = ϕ( x )
− − 2
x2 x
6.4. Integruojantysis daugiklis kaip sudėtinė funkcija
Rasime integruojanti˛ji˛ daugikli˛, kuris yra pavidalo µ = eν , ν = ν(z(x, y)),

z(x, y) ∈ C 1 (G) yra žinoma funkcija, o ν = ν(z) ∈ C 1 (R). I˛state˛ ν išraiška˛ ˛i
(6.19), gauname lygti˛
∂z ∂z ∂w ∂v
w −v dν + − dz = 0. (6.21)
∂x ∂y ∂x ∂y
Jeigu
∂v ∂w
∂y − ∂x
∂z ∂z
= ϕ(z), (6.22)
w ∂x − v ∂y
R
ϕ ∈ C(R), tuomet 1-forma dν − ϕ(z) dz yra tiksli ir ν = ϕ(z) dz. Sa˛ryšis
(6.22) yra būtina ir pakankama lygties v dx + w dy = 0 integruojančio daugik-
lio, priklausančio nuo funkcijos z = z(x, y), egzistavimo sa˛lyga. Kai kurioms
funkcijoms šios sa˛lygos pateiktos 2.1 lentelėje.
2.40 pavyzdys [integruojantysis daugiklis priklausantis tik nuo x]. Formulė

∂v ∂w
∂y
− ∂x
= ϕ(x) (6.23)
w
gaunama iš bendros (6.22) formulės, kai z = x. Tiesine˛ nehomogenine˛ lygti˛ galima
užrašyti pavidalu
f (x)y + g(x) dx − dy = 0,
t.y. v = f (x)y + g(x), w = −1. Tikrindami integruojančio daugiklio, priklausančio tik
nuo x sa˛lyga˛, gauname
∂v
∂y
− ∂w
∂x
= −f (x) = ϕ(x).
w
Vadinasi, R
µ = e− f (x) dx .
2.47 uždavinys. Raskite integruojanti˛ji˛ daugikli˛ lygčiai (x + y) dx + (y − x) dy = 0 kaip

sudėtine˛ funkcija˛ (žiūrėk 2.37 pvz.).
2.48 uždavinys. Patikrinkite, ar integruojantysis daugiklis priklauso nuo funkcijos z.

Jei priklauso, tuomet raskite daugikli˛ ir suintegruokite DL:
a) (xy − x2 ) dx + (y 2 − 3xy − 2x2 ) dy = 0, z = x;
b) y(1 + xy) dx − x dy = 0, z = y;
c) (y 4 − 2x3 y) dx + (x4 − 2xy 3 ) dy = 0, z = x + y;
d) (y 4 − 2x3 y) dx + (x4 − 2xy 3 ) dy = 0, z = xy;
e) (xy − 1) dx + x2 dy = 0, z = x;
f) (xy − 1) dx + x2 dy = 0, z = xy;
g) y(x − 3y 2 ) dx + (6xy 2 + x2 ) dy = 0, z = x2 y.
2.49 uždavinys. Raskite sa˛lygas kada integruojantysis daugiklis yra µ = µ(z(x, y)):
a) z = ax + by; b) z = xy 2 ; c) z = x2 y;
d) z = y − x2 ; e) z = y 2 − x; f) z = x2 y;
2 2
g) z = x + xy + y .
Integruojančiojo daugiklio radimo metodas nėra universalus, nes bendruoju

atveju neturime jokiu˛ prielaidu˛ kaip nustatyti z(x, y).
7. Diferencialinės lygtys ypatingo taško aplinkoje

dy
Norint ištirti DL dx = f (x, y) sprendinio elgsena˛ prie dideliu˛ sprendinio
reikšmiu˛, t.y. y = ∞ aplinkoje, reikalinga pakeisti kintamuosius taip, kad y = ∞
atsivaizduotu˛ ˛i baigtini˛ taška˛, pvz., nuli˛.
7.1. p-procesas ir projektyvinė tiesė
p-procesas yra kintamojo keitinys srityje Ṙ = R ∖ {0}:
y ⇆ z, y = z −1 , kai z ̸= 0; dy = − zdz2 . (7.1)
Atvirkštinio keitinio formulė yra z = y −1 . p-procesas susije˛s su projekty-

vinėmis koordinatėmis.
?
Plokštumoje nubraižykime vienetini˛ apskritima˛ S 1 ir per apskritimo taška˛ N (0; 1) iš-
veskime liestine˛ ir atidėkime vienetine˛ atkarpa˛ [N, O] (žiūrėk 2.22(α) pav.). Tada šia˛
liestine˛ interpretuosime kaip koordinatine˛ y-aši˛. Išveskime per y-ašies taška˛ y ir apskri-
timo centra˛ O tiese˛. Ši tiesė kerta apskritima˛ taškuose P1 (y) ir P2 (y). Kampa˛ tarp
šios tiesės ir spindulio [ON ] pažymėkime ψ(y) (kampo ženkla˛ suderinsime su y ženklu:
ψ(y) > 0, kai y > 0; ir ψ(y) < 0, kai y < 0). Laikysime, kad priešingi apskritimo taškai
P1 ir P2 yra ekvivalentiški, t.y. P1 ∼ P2 . Lygiai taip pat galima i˛vesti ekvivalentiškumo
sa˛ryši˛ kampu˛ aibėje ψ1 ∼π ψ2 ⇔ (ψ2 − ψ1 )/π ∈ Z. Faktoraibė RP1 := S 1 /∼∼ = R1 /∼π
vadinama projektyvine tiese, ja˛ sudaro klasės [P (y)] = [ψ(y)]. Klasėje [ψ] yra vienintelis
7. DL ypatingo taško aplinkoje 116
N E 1
1
0 1
0 0
1
(g)
P = 0
8
8
2
0
(a) (d)
(b)
2.22 pav. Projektyvinės koordinatės.
kampas ψ ∈ (−π/2; +π/2], todėl toliau klase˛ (projektyvinės erdvės RP1 taška˛) sutapa-
tinsime su šiuo kampu. Projektyvinės erdvės elementams žymėti galima naudoti kampa˛
φ := π/2 − ψ, φ ∈ (−π/2; +π/2] (žiūrėk 2.22(β) pav.). Tada kievienam y ∈ R abi-
pus vienareikšmiškai galime priskirti projektyvinės erdvės elementa˛ ψ ∈ (−π/2; π/2) arba
φ ∈ (−π/2; 0) ∪ (0; π/2]:
dψ
y = tg ψ, dy = cos2 ψ
arba y = ctg φ, dy = − sindφ
2φ . (7.2)
Projektyvinėje tiesėje yra dar vienas taškas ψ = π/2 (φ = 0, P∞ ), kuris neturi atitinkamo
taško y ∈ R. Galime laikyti, kad ši˛ taška˛ atitinka y = ∞. Norėdami aprašyti jo aplinka˛,
išveskime liestine˛ taške P∞ , ir šia˛ liestine˛ interpretuosime kaip koordinatine˛ z-aši˛ (žiūrėk
2.22(β) pav.). Išveskime per z-ašies taška˛ z ir apskritimo centra˛ O tiese˛. Taip galime
kievienam z abipus vienareikšmiškai galime priskirti projektyvinės erdvės elementa˛ φ ∈
(−π/2; π/2) arba ψ ∈ (−π/2; 0) ∪ (0; π/2]:
dφ
z = tg φ, dz = cos2 φ
arba z = ctg ψ, dz = − sindψ
2ψ . (7.3)
Kintamasis z aprašo visus RP1 taškus, išskyrus N . Abi koordinatės y arba z pilnai aprašo
visa˛ RP1 . Projektyvinės tiesės taškus, išskyrus P∞ ir N galima aprašyti kintamaisiais
y ir z. Iš (7.2) ir (7.3) gauname formules susiejančias y ir z: jos sutampa su p-proceso
formulėmis.
Pavaizduoti integralines kreives aibėje R1x ×RP1φ , kuri yra begalinis cilindras, yra sudėtinga.
Todėl integralinės kreivės vaizduojamos plokštumose R1x × R1y ir R1x × R1z . Kitas būdas,
suprojektuoti RP1 taškus i˛ η-aši˛ (žiūrėk 2.22(γ) pav.) ir ζ-aši˛ (žiūrėk 2.22(δ) pav.):
η = sin ψ, dη = cos ψ dψ ir ζ = sin φ, dζ = cos φ dφ . (7.4)
Šiuo atveju, integralinės kreivės braižomos juostoje R1x ×[−1; +1] (pastebėsime, kad taškai
−1 ∼ 1).
2.41 pavyzdys. Nagrinėkime DL y ′ = y 2 . Užrašykime šią lygti˛ projektyvinėse koordi-

natėse ψ ir φ, atlikime p-procesą (koordinatės z) ir taip pat projekcijose
η ir ζ ir užrašykime sprendinius kiekvienoje iš ju˛ (patikrinkite arba iš-
spręskite):
1
y ′ = y 2 , y ∈ R1 , y=− , C ∈ RP1 ;
x−C
1
ψ ′ = sin2 ψ, ψ ∈ RP1 , ψ = −arctg , C ∈ RP1 ;
x−C
φ′ = − cos2 φ, φ ∈ RP 1 , φ = −arctg (x − C), C ∈ RP1 ;
z ′ = −1, z ∈ R1 ,z = −(x − C), C ∈ R;

+ √ 1 , kai x ⩾ C,
′ 1+(x−C)2
2
p
η =η 1 − η , η ∈ [−1; 1], η =
2
1
C ∈ RP1 ;
− √ , kai x ⩽ C,
2 1+(x−C)
′ 2
p x−C
ζ = (ζ − 1) 1 − ζ 2 , ζ ∈ [−1; 1], ζ = −p , C ∈ RP1 .
1 + (x − C)2
Integralinės kreivės pavaizduotos 2.23 pav. Pastebėsime, kad projektuo-

jant i˛ η-ašis ir ζ-ašis gali atsirasti papildomos integralinės kreivės (žiūrėk
η ≡ 1 atsirado papildomai). Pereinant iš projektyviniu˛ koordinačiu˛ i˛
z-koordinates pranyko integralinė kreivė φ ≡ π/2.
2.50 uždavinys. Pritaikykite p-procesą duotajai DL, užrašykite p-procesu gautą DL:
a) y ′ = y(1 − y); b) y ′ = f (x)y + g(x)y α .
2.42 pavyzdys. Pritaikysime p-procesą DL (z ′ )2 = 4az 2 + z 3 . Po p-proceso gauname

DL (y ′ )2 = y + 4ay 2 . Pastebėsime, kad praradome sprendini˛ z ≡ 0.
7.2. σ-procesas
Tarkime, turime izoliuotą ypatingąji˛ DL tašką (x0 , y0 ), kuriame v(x0 , y0 ) =

w(x0 , y0 ) = 0. Paprastumo dėlei, laikysime, kad toks ypatingasis taškas yra
koordinačiu˛ pradžioje. Vienas iš būdu˛ kaip nagrinėti DL to taško aplinkoje
yra Dekarto koordinačiu˛ (x, y) ∈ Ṙ2 := R2 ∖ {(0, 0)} keitimas ˛i homogenines
koordinates.
σ-procesas yra kintamu˛ju˛ keitinys srityje Ṙ2 :
(x, y) ⇆ (t, z), x = t, y = zt (t = x, z = xy ), kai x ̸= 0; (7.5)

x
(x, y) ⇆ (t1 , z1 ), x = z1 t1 , y = t1 (z1 = , t1 = y), kai y ̸= 0. (7.6)
y
Galime laikyti, kad vietoje Ṙ2 turime begalini˛ Mėbijaus 15 lapą (žiūrėk 2.24 pav.),
o kreivė t = 0 jame atitinka projektyvinę tiesę RP1z , kuri yra apskritimas S 1 .
2.51 uždavinys. Raskite kreiviu˛ σ-proceso vaizdus:

a) x = a; b) y = cx; c) y = b;
d) x2 + y 2 = R2 ; e) y = ax2 ; f) x2 = y 3 .
15 August Ferdinand Möbius (1790–1868) – vokiečiu˛ fizikas ir chemikas.
p/2 -p/2
0 0
0
-p/2 p/2
-1
1
0
0 0
-1
1
2.23 pav. DL integralinės kreivės i˛vairiose koordinatėse.
Tarkime, v ir w yra vienodos eilės homogeninės funkcijos. Pastebėsime, kad

v(0, 0) = w(0, 0) = 0. Taikome σ-procesą. Tada
dx = dt, dy = z dt + t dz (7.7)
ir gauname DL atsiskiriančiais kintamaisiais:
tm v(1, z) + w(1, z)z dt + tm+1 w(1, z) dz = 0.

Randame integruojamąji˛ daugikli˛

1 1
µ= tm+1 (v(1,z)+w(1,z)z) = tv(t,zt)+w(t,zt)zt
arba (sugri˛žus prie senu˛ju˛ kintamu˛ju˛)

1
µ= xv(x,y)+yw(x,y) . (7.8)
y t
8
+
t
8
+
y=zx
2 b a
-½ 0 ½
1 1
0 ½ z
x s
1
~ -1
8
8
-½ a
-1 -2 z 2
8
-2
a b
b
- -2 -1 -½ 0 ½ 1 2
8
-
8
2.24 pav. σ-procesas ir Mėbijaus lapas.
y z~
s-1 z s-1
8
2 s
1 2 1
8
2 2
-2 2
½ -1 1
½
s
-½ 1 1
½
½ ½
0 0 0 0 0 ~
0
s t
x -½ t -½ -½
½ -1 -1
-1
1 -2 -2
-½
-½
s 2 -2 s
-1 -2
8
-2 -1
8
2.25 pav. Integralinės kreivės (paraboliu˛ šeima y = Cx2 ) gautos σ-procesu.

Tuo pačiu skaičiumi (C) sunumeruotos atitinkamos integralinės kreivės, C = ∞
atitinka x = 0 tiese˛, C = σ koordinačiu˛ pradžia˛.
2.52 uždavinys. Raskite integruojanti˛ji˛ daugikli˛ lygčiai (x + y) dx + (y − x) dy = 0

(žiūrėk 2.37 pvz.).
2.53 uždavinys. Ar galima šiuo metodu išspręsti lygti˛ −y dx + x dy = 0?
2.43 pavyzdys. Pritaikysime σ-procesą DL −2y dx + x dy = 0 integralinėms kreivės

rasti. Iš (7.5)
dx = dt, dy = z dt + z dt.
Gauname DL (kintamieji t ir z) −tz dt + t2 dz = 0. Dar syki˛ taikome
σ-procesą (t = t̃, z = z̃ t̃): t̃3 dz̃ = 0. Randame šios DL sprendinius
z̃ = C. Grižtame prie pradiniu˛ kintamu˛ju˛ (žiūrėk 2.25 pav.):
z y
z̃ = C ⇒ = C ⇒ z = Ct ⇒ = Cx ⇒ y = Cx2 .
t x
Patebėsime, kad norint rasti integralines kreives x = 0, y > 0 ir x = 0,
y < 0, reikėtu˛ taikyti (7.6) formules, nes standartinis σ-procesas šias
kreives „numeta“ i˛ begalybę.
2.54 uždavinys. Suintegruokite lygtis:

a) (x − y) dx + x dy = 0; b) (xy − y) dx + x dy = 0;
c) (y − 2xy) dx + x dy = 0; d) y 2 dx + (x2 − xy) dy = 0;
2 2
√
e) xy ′ − y = xtg xy ;

f) (y + xy) dx − x dy = 0;
√ √
g) y dx − x dy = 0, x ⩾ 0, y ⩾ 0 (atskirdami kintamuosius ir
σ-procesu).
2.55 uždavinys. Raskite DL sprendinius

dy x+y+1 dy x+y−3
a) dx
= 2x+2y−1
; b) dx
= 4x−2y−6
;
dy y+2
2
c) dx
=2 x+y−1
; d) (x + y − 3) dx + (y − x − 1) dy = 0.
apibendrintasis σ-procesas yra kintamu˛ju˛ keitinys srityje Ṙ2 :
yα
(x, y) ⇆ (t, z), t = x, z = xβ
, kai t = x ̸= 0; (7.9)
kvazihomogeninės lygties sprendimas Apibendintasis σ-procesas kvazihomogeninę DL

suveda i˛ lygti˛ su atsiskiriančiais kintamaisiais, kai α ̸= 0. Iš y α = zxβ turime αy α−1 dy =
xβ dz + βzxβ−1 dx. Kvazihomogeninės lygties dešinioji dalyje turime (β − α)-osios eilės
kvazihomogeninę funkciją
dy = f (x, y) dx = f ((x1/α )α , xβ/α z 1/α ) dx = xβ/α−1 f (1, z 1/α ) dx
arba
dz αz 1−1/α f (1, z 1/α ) − βz
= .
dx x
Parodykite, kad kvazihomogeninė DL, kai α = 0, yra DL su atsiskiriančiais kintamaisiais:
y ′ = q(x)y.
dy xy
2.44 pavyzdys. Nustatykite, kad DL dx
= y 3 +x2
yra kvazihomogeninė. Raskite jos
sprendinius.
7.3. π-procesas
Kitas gerai žinomas būdas kaip nagrinėti DL ypatingo taško aplinkoje: Dekar-
to koordinačiu˛ (x, y) ∈ Ṙ2 := R2 ∖ {(0, 0)} keitimas ˛i polines koordinates.
π-procesas. Dekarto koordinačiu˛ (x, y) srityje R2x,y ∖ {y = 0, x < 0} keitimą
˛i polines koordinates srityje r > 0 ir φ ∈ (−π; π) apibrėžia formulės:
(x, y) ⇆ (r, φ), x = r cos φ, y = r sin φ. (7.10)
Pastebėsime, kad srityje R2x,y ∖ {y = 0, x > 0} keitimą ˛i polines koordinates

srityje r > 0 ir φ ∈ (−π; π) apibrėžia tos pačios formulės. Todėl dažnai laiko-
ma, kad koordinačiu˛ keitimas vyksta Ṙ2 (lokaliai visada pasirenkame vieną iš
variantu˛ φ ∈ ((0; 2π) arba φ ∈ (−π; π)). Galima laikyti, kad vietoje Ṙ2 turime
pusiau begalini˛ cilindrą (žiūrėk 2.26 pav.). Iš kitos pusės, patogu integrali-
nes kreives parametrizuoti parametru φ ∈ R ir leisti integralinėms kreivėms
"vyniotis" aplink cilindrą.
y r a
p/2
3p/4
a a
p/4
r
a
p 0
~
-p x p
b
-p/4
-3p/4 b=p
-p/2 b= -p
-3p/4
-p/2 -p/4 0 p/4 p/2 3p/4 j
2.26 pav. Polinės koordinatės, π-procesas ir pusiau begalinis cilindras.
y
r
p-1
x
j
p -p 0 p 3p
2.27 pav. Spiraliu˛ šeima ir ju˛ vaizdai (eksponentės)

gauti π-procesu ant cilindro išklotinės.
Užrašykime diferencialu˛ sąryšius:

dx = cos φ dr − r sin φ dφ, dy = sin φ dr + r cos φ dφ. (7.11)
2.45 pavyzdys. Pritaikyme π-procesą DL y dx − x dy = 0 integralinėms kreivės rasti.

Panaudodami (7.11), gauname DL
r sin φ(cos φ dr − r sin φ dφ) − r cos φ(sin φ dr + r cos φ dφ) = 0
arba −r2 dφ = 0. Vadinasi, φ = C ir x = r cos C, y = r sin C, t.y.
y/x = C1 .
2.46 pavyzdys. 2.52 užd. (žiūrėk taip pat 2.37 pvz.) nagrinėjome DL (x + y) dx +
(y − x) dy = 0. π-procesu raskime jos integralines kreives. Panaudodami
(7.11), gauname DL r dr−r2 dφ = 0, kurioje kintamieji atsiskiria (r ̸= 0):
dr
r
− dφ = 0. Integruojame ir randame sprendinius ln r −φ = ln C ( arba
r = Ceφ , C > 0, kodėl?). Braižome integralines kreives koordinatėse
(φ, r) ir jas pernešame (žiūrėk 2.27 pav.) i˛ Dekarto koordinačiu˛ sistemą,
y
kurioje sprendinio sprendinio formulė būtu˛ x2 + y 2 earctg x = C.
p
2.56 uždavinys. Raskite DL sprendinius ir integralines kreives π-proceso metodu:

a) x dx + y dy = 0;
b) (2x − y) dx + (2x + y) dy = 0.
8. Kintamu˛ju˛ keitimas 122
8. Kintamu˛ju˛ keitimas
3 skyrius
Neišreikštinės pirmosios eilės lygtys
Šiame skyriuje nagrinėsime neišreikštines pirmosios eilės diferencialines lygtis. Šios lygtys
gali turėti keletą kreiviu˛ šeimu˛ ir ypatinguosius sprendinius. Pateiksime metodus kaip
sprendžiamos šios lygtys.
3.1 apibrėžimas. Lygtis

F (x, y, y ′ ) = 0 (1)
vadinama bendrąja pirmosios eilės diferencialine lygtimi, neišspręsta išvestinės
atžvilgiu.◁
1. Išvestinės išreiškimas atskirais atvejais

Jei galima, DL (1) išsprendžiame išvestinės atžvilgiu. Pavyzdžiui, nagrinėkime
DL
F (x, y, y ′ ) = (y ′ )n + a1 (x, y)(y ′ )n−1 + · · · + an (x, y),
ak ∈ C(D), k = 1, . . . , n, D ∈ R2 . Sakykime, išsprendę gavome m (m ⩽ n)
realiu˛ju˛ skirtingu˛ šaknu˛
y ′ = fk (x, y), k = 1, . . . , m. (1.1)
Tada turime m DL su išreikšta išvestine. Jeigu kiekvienos DL atitinkamas bend-
rasis integralas yra Φk (x, y) = C, tuomet ju˛ aibė yra pradinės lygties bendrasis
integralas. Be to, šią aibę galima pakeisti vienu sąryšiu
Φ1 (x, y) − C)(Φ2 (x, y) − C) · . . . · (Φm (x, y) − C) = 0.
3.1 pavyzdys. DL
(y ′ )2 − 1 = 0 (1.2)
′ ′ ′ ′
galima pertvarkyti ˛i DL (y + 1)(y − 1) = 0. Išsprendę y = −1 ir y = 1
lygtis, atitinkamai gauname dvi tiesiu˛ šeimas: y = −x + C, y = x + C.
Dažnai abi šias šeimas užrašo viena formule
(y + x − C)(y − x − C) = 0 ⇔ (y − C)2 − x2 = 0.
3.2 pavyzdys. DL
(y ′ )2 − 4x2 = 0 (1.3)
′ ′ ′
galima pertvarkyti i˛ DL (y + 2x)(y − 2x) = 0. Išsprendę y = −2x ir
y ′ = 2x lygtis, atitinkamai gauname dvi paraboliu˛ šeimas: y = −x2 + C,
y = x2 + C. Abi šias šeimas užrašome viena formule
(y − C)2 − x4 = 0.
1. Išvestinės išreiškimas atskirais atvejais 124
0 0
(a) (y ′ )2 − 1 = 0 (b) (y ′ )2 − 4x2 = 0 (c) (y ′ )2 − y = 0

3.1 pav. Neišreikštiniu˛ DL sprendiniu˛ šeimos.
3.3 pavyzdys. DL
(y ′ )2 − 4x/9 = 0, x ⩾ 0, (1.4)
√ √
galima pertvarkyti ˛i DL (y ′ + 2 x/3)(y ′ − 2 x/3) = 0. Išsprendę y ′ =
√ √
−2 x/3 ir y ′ = 2 x/3 lygtis, atitinkamai gauname dvi šeimas: y =
3/2 3/2
−x + C, y = x + C. Abi šias šeimas užrašome viena formule
(y − C)2 − x3 = 0.
Funkcija x = 0 nėra pradinės lygties sprendinys.
3.4 pavyzdys. DL
(y ′ )2 − y = 0, y ⩾ 0, (1.5)
′ √ ′ √ ′ √
galima pertvarkyti i˛ DL (y + y)(y − y) = 0. Išsprendę y = − y ir
√ √
y ′ = y lygtis, atitinkamai gauname dvi šeimas: ±2 y = x + C. Abi
šias šeimas užrašome viena formule
4y = (x + C)2 .
Pastebėsime, kad egzistuoja dar vienas ypatingasis sprendinys y = 0,

kuris yra visu˛ paraboliu˛ 4y = (x + C)2 liestinė (gaubtinė).
3.5 pavyzdys. Raskime DL (y ′ )2 = y + 4ay 2 sprendinius, čia a ∈ R – parametras. Šią

neišreikštinę DL galima užrašyti pora išreikštiniu˛ DL:
y ′ = y + 4ay 2 , y ′ = − y + 4ay 2 .
p p
Užrašykime jas viena formule
y ′ = ± y + 4ay 2 .
p
(1.6)
Integruodami gautume dvi bendru˛ju˛ sprendiniu˛ šeimas (ir papildomus

sprendinius). Per kiekvieną tašką (x0 , y0 ) gali eiti po vieną kiekvienos šei-
mos kreivę. Tirsime, kaip šiu˛ sprendiniu˛ šeimu˛ ir papildomu˛ sprendiniu˛
egzistavimas priklauso nuo parametro a. Sprendiniai apibrėžti tik kai
125 3 SKYRIUS. Neišreikštinės pirmosios eilės lygtys [2022 07 16 (22:29)]
0
0
(a) a = 0 (b) a < 0 (c) a > 0
3.2 pav. Neišreikštinės (y ′ )2 = y + 4ay 2 DL sprendiniai.
y(1 + 4ay) ⩾ 0. y ≡ 0 yra (ypatingasis) sprendinys, o kai a ̸= 0 turi-

1
me dar antrą (ypatingąji˛) sprendini˛ y ≡ − 4a . Ieškosime sprendiniu˛ kai
y(1 + 4ay) > 0.
a) Atvejis a = 0. Šiuo atveju turime 3.4 pavyzdžio DL, gauname dvi
bendru˛ju˛ sprendiniu˛ šeimas, kurias galima užrašyti bendra formule y =
(x + C)2 /4 (žiūrėk 3.2(a) pav.).
b) Atvejis a < 0. Ieškosime (y ′ )2 = y + 4ay 2 DL sprendiniu˛ juostoje 0 <
2
1
y < − 4a . Keitinys y = − sin4a u ( dy = − 2a
1
sin u cos u du), 0 < u < π/2,
transformuoja lygti˛ i˛
du 2 du 2
sin2 u cos2 u = −a sin2 u cos2 u arba = −a,
dx dx
nes sin2 u = 0, cos2 u = 0 realizuoja jau surastus ypatinguosius

√ sprendi-
nius. Randame dvi bendru˛ju˛ sprendiniu˛ šeimas u = ± −a(x − C), ir
turime (žiūrėk 3.2(b) pav.):
√
sin2 ( −a(x − C))
y=− .
4a
1
c) Atvejis a > 0. Tuomet ieškome sprendiniu˛ srityse y < − 4a ir y > 0.
2
Pirmuoju atveju taikysime keitini˛ y = − ch4au ( dy = − 2a1
sh u ch u du),
2
0 < u < +∞, o antruoju y = sh4au ( dy = 2a1
sh u ch u du), 0 < u < +∞,.
Abiejais atvejais gauname tą pačią lygti˛
du 2 du √
=a ⇔
= ± a.
dx dx
√
Randame dvi bendru˛ju˛ sprendiniu˛ šeimas u = ± a(x − C), ir turime
(žiūrėk 3.2(c) pav.):
√ √
ch 2 ( a(x − C)) sh 2 ( a(x − C))
y=− ir y= ,
4a 4a
atitinkamai.
3. Ypatingieji sprendiniai 126
3.6 pavyzdys. DL
(y ′ )2 − y = 0, y ⩾ 0, (1.7)
√ √ √
galima pertvarkyti i˛ DL (y ′ + y)(y ′ − y) = 0. Išsprendę y ′ = − y ir
√ √
y ′ = y lygtis, atitinkamai gauname dvi šeimas: ±2 y = x + C. Abi
šias šeimas užrašome viena formule
4y = (x + C)2 .
Pastebėsime, kad egzistuoja dar vienas ypatingasis sprendinys y = 0,

kuris yra visu˛ paraboliu˛ 4y = (x + C)2 liestinė (gaubtinė).
3.7 pavyzdys. Raskime DL (y ′ )2 + y 2 = a2 sprendinius, čia a ⩾ 0 – parametras. Jeigu

a = 0, tuomet egzistuoja vienintelis sprendinys y ≡ 0. Toliau a > 0.
Funkcijos y ≡ ±a yra šios DL sprendiniai. Rasime sprendinius juostoje
|y| < a. Galima, apibrėžti funkciją z = y/a. Tada turėsime paprastesnę
DL (z ′ )2 + z 2 = 1, kurią galima užrašyti pora išreikštiniu˛ DL:
p
z ′ = ± 1 − z 2 , |z| < 1.
Atskirę kintamuosius, rastume sprendinius. Pabandykime, pakeisti kintamaji˛

z = cos u, 0 < u < π pradinėje lygtyje:
du 2 du 2
sin2 u + cos2 u = 1 arba sin2 u = sin2 u.
dx dx
Kadangi sin u ̸= 0, u ∈ (0, π), tai gauname (1.1) DL, kurios sprendiniai
yra u = ±x + C.
Sakykime, tam tikroje taško (x0 , y0 ) aplinkoje (1.1) lygčiu˛ funkcijos fk (x, y),
k = 1, . . . , m, tenkina sprendinio egzistavimo ir vienaties sąlygas. Tada per
tašką (x0 , y0 ) eina m skirtingu˛ (1) lygties integraliniu˛ kreiviu˛, kuriu˛ liestinės
yra skirtingos ir ju˛ krypties koeficientas yra fk (x0 , y0 ). Šiuo atveju sakome, kad
Koši uždavinys (y0 = y(x0 )) turi vieninteli˛ sprendini˛, o (1) lygties sprendinq
vadinsime atskiruoju, jei jis nėra nė vienos iš (1.1) lygčiu˛ ypatingasis sprendinys.
Priešingu atveju sprendini˛ vadinsime ypatinguoju.
2. Koši uždavinio sprendinio egzistavimas ir vienatis

2.1. Erdvė
2.2. Reguliarieji sprendiniai
3. Ypatingieji sprendiniai
3.1. Diskriminantė
127 3 SKYRIUS. Neišreikštinės pirmosios eilės lygtys [2022 07 16 (22:29)]
3.2. Gaubtinė
4. Kadratūromis integruojamos lygtys

4.1. Lagranžo ir Klero lygtys
4. Kadratūromis integruojamos lygtys 128
4 skyrius
Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas
Šiame skyriuje nagrinėsime aukštesnės eilės diferencialiniu˛ lygčiu˛ sprendimo metodus.

Apžvelgsime atvejus kada sprendiniai randami kvadratūromis ir kada pavyksta pažeminti
sprendžiamos diferencialinės lygties eilę. Susipažinsime su tarpinio integralo sąvoka.
1. Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas kvadratūromis

Išnagrinėsime atskirus n-osios eilės DL integravimo atvejus.
1.1. Lygtis, kurioje yra tik x ir y (n)

Nagrinkime DL
F (x, y (n) ) = 0. (1.1)
Išreikštinis atvejis. Tarkime, lygtis išspręsta išvestinės y (n) atžvilgiu
y (n) = f (x), f ∈ C(I). (1.2)
Nuosekliai integruodami, gauname bendrąji˛ sprendini˛
··· f (x) dx . . . dx + C1 xn−1 + · · · + Cn−1 x + Cn .

R R
y= (1.3)
n kartu˛
Atitinkamai Koši uždavinio sprendinio formulė
R x R tn R t2 (n−1)
y0
y= x0 x0
··· x0
f (t1 ) dt1 . . . dtn−1 dtn + (n−1)! (x − x0 )n−1 + · · · + y0 .
4.1 uždavinys. Parodykite, kad

Z x Z tn Z t2 Z x
1
··· f (t1 ) dt1 . . . dtn−1 dtn = f (t)(x − t)n−1 dt,
x0 x0 x0 (n − 1)! x0
t.y., sprendinys gaunamas viena kvadratūra.
4.1 pavyzdys. Rasime Koši uždavinio y ′′ = sin x, y(0) = 1, y ′ (0) = 0 sprendini˛:

Z x Z x
y′ = sin t dt = 1 − cos x ⇒ y = 1 + (1 − cos t) dt = 1 + x − sin x.
0 0
4.2 uždavinys. Raskite DL y (4) = xex bendrąji˛ sprendini˛.

1. Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas kvadratūromis 130
Neišreikštinis atvejis. Tarkime, (1.1) DL parametrizuojama
x = g(t) ∈ C 1 (I), y (n) = f (t) ∈ C(I), (1.4)

t.y., šios funkcijos DL paverčia tapatybe F g(t), f (t) ≡ 0. Pirmiausia išnag-
rinėkime atveji˛ n = 1:
x = g(t) ∈ C 1 (I), y ′ = f (t) ∈ C(I). (1.5)
Tada
dy = y ′ dx
R
⇒ dy = f (t)ġ(t) dt ⇒ y= f (t)ġ(t) dt = h(t, C1 ) ,
ir gauname
x = g(t) ∈ C 1 (I), y = h(t, C1 ) ∈ C 1 (I). (1.6)
Taikydami n sykiu˛ šią integravimo ((1.5)→(1.6)) procedūrą (1.4) lygčiai, gau-

name
x = g(t) ∈ C 1 (I), y = H(t, C1 , . . . , Cn ) ∈ C n (I),
ir šios funkcijos apibrėžia parametrizuotąji˛ bendrąji˛ sprendini˛.
′′
4.2 pavyzdys. Raskime DL y ′′ + ey = x bendrąji˛ sprendini˛. Išreikšti y ′′ negalime.
Parametrizuokime DL:
x = et + t, y ′′ = t.
Turime dx = (et + 1) dt. Tada du kartus integruojame:
dy ′ = y ′′ dx = t(et + 1) dt ⇒ y ′ = (t − 1)et + t2 /2 + C1
dy = y ′ dx = t − 1)et + t2 /2 + C1 (et + 1) dt

⇒
⇒ y = (t/2 − 3/4)e2t + (t2 /2 − 1 + C1 )et + t2 /6 + C1 t + C2 .

Bendrasis parametrizuotasis sprendinys yra
x = et + t, y = (t/2 − 3/4)e2t + (t2 /2 − 1 + C1 )et + t2 /6 + C1 t + C2 .
4.3 uždavinys. Raskite Koši uždavinio y ′′ +ln y ′′ −x = 0, y(1) = 1, y ′ (1) = 2 sprendini˛.
Jeigu z = f (x), f ∈ C(I) yra lygties F (x, z) = 0 sprendinys, tuomet esame išreikšti-
nio atvejo situacijoje: y (n) = f (x). Lygtis F (x, z) = 0 gali turėti daugiau negu vieną
sprendini˛. Tada sprendžiame visą šeimą išreikštiniu˛ DL: y (n) = fk (x), k ∈ K (pateikite
DL pavyzdžius, kai K = ∅, {1}, {1, 2}, {1, 2, 3}, N).
131 4 SKYRIUS. Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas kvadratūromis [2022 07 16 (22:29)]
1.2. Lygtis, kurioje yra tik y (n−1) ir y (n)

Nagrinėkime DL
F (x, y (n−1) , y (n) ) = 0. (1.7)
Keitinys z = y (n−1) (1.9) lygti˛ paverčia pirmos eilės lygtimi F (x, z, z ′ ) = 0 .

Tarkime, G(x, z, C1 ) = 0 yra bendrasis šios lygties sprendinys (integralas). Ta-
da turime ankstesniame punkte nagrinėtą DL
G(x, y (n−1) , C1 ) = 0.
4.3 pavyzdys. Raskime DL y ′′′ − x−1 y ′′ = 0 bendrąji˛ sprendini˛. Pažymėkime z = y ′′ .

Gauname DL
dz z
= ⇒ y ′′ = z = 6C1 x ⇒ y = C1 x3 + C2 x + C3 .
dx x
4.4 uždavinys. Išspręskite DL (y ′′′ )2 + (y ′′ )2 = 1.
Tarkime, funkcija F nepriklauso nuo x, t.y. turime DL
F (z, z ′ ) = 0. (1.8)
Išreikštinis atvejis. Jeigu galime išsireikšti išvestinę
z ′ = f (z), f ∈ C 1 (I), (1.9)
tuomet turime DL, kuri integruojama kvadratūromis.

z = g(t) ∈ C 1 (I), z ′ = f (t) ∈ C(I). (1.10)
Tada
ġ(t)
dz = z ′ dx ⇒ dx = f (t) dt ⇒ x = G(t, C1 ),
t.y., gauname (1.4) pavidalo DL parametrizaciją
x = G(t, C1 ), y (n−1) = g(t). (1.11)
4.4 pavyzdys. Raskime DL (y ′′ )2/3 −1−(y ′ )2 = 0 bendrąji˛ sprendini˛. Pažymėję y ′ = z,

gauname DL (z ′ )2/3 − 1 − z 2 = 0. Parametrizuokime DL:
z = tg t, z ′ = cos−3 t.
Integruojame ir gauname (1.11) pavidalo parametrizuotąją DL:
dz = z ′ dx ⇒ dx = (z ′ )−1 dz = cos t dt ⇒ x = − sin t+C1 , y ′ = tg t,

1. Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas kvadratūromis 132
kurią sprendžiame toliau
dy = y ′ dx ⇒ dy = tg t cos t dt = sin t dt
⇒ x = − sin t + C1 , y = cos t + C2 .
Bendrąji˛ parametrizuotąji˛ sprendini˛ galima užrašyti neišreikštiniu pa-
vidalu (x − C1 )2 + (y − C2 )2 = 1. Integralinės kreivės yra vienetiniu˛
apskritimu˛ šeima plokštumoje (žiūrėk 1.16 pvz.).
4.5 uždavinys. Išspręskite DL (y ′′′ )2 − (y ′′ )2 = 1. Patarimas: ch 2 t − sh 2 t = 1.
1.3. Lygtis, kurioje yra tik y (n−2) ir y (n)

Nagrinėkime DL
F (y (n−2) , y (n) ) = 0. (1.12)
Keitinys z = y (n−2) (1.12) lygti˛ paverčia antrosios eilės lygtimi
F (z, z ′′ ) = 0. (1.13)
Tarkime, G(x, z, C1 , C2 ) = 0 yra bendrasis šios lygties sprendinys (integralas).

Tada turime ankstesniame punkte nagrinėtą DL
G(x, y (n−2) , C1 , C2 ) = 0.
Toliau panagrinėsime, DL (1.13) sprendimą.

Išreikštinis atvejis. Tarkime, ši lygtis išspręsta išvestinės z ′′ atžvilgiu
z ′′ = f (z), f ∈ C(I). (1.14)
Pastebėsime, kad
dz ′ dz
dz ′ = z ′′ dx, dz = z ′ dx ⇒ dx = = ′ ⇒ 2z ′ dz ′ = 2z ′′ dz .
z ′′ z
Tada Z
d(z ′ )2 = 2f (z) dz ⇒ (z ′ )2 = 2 f (z) dz + C1 .
Išreiškiame z ′ ir gauname DL su atkirtais kintamaisiais
√ dz
R = dx ⇒ x = h(z, C1 , C2 ) .
± 2 f (z) dz+C1
4.5 pavyzdys. Raskime DL y ′′ = ey /2 sprendinius. Perrašome DL:
d(y ′ )2 = 2y ′′ dy = ey dy.
Integruojame ir randame
(y ′ )2 = 4C1 + ey .
Jeigu z = e−y , tuomet gauname DL (z ′ )2 = z + 4C1 z 2 , z > 0. Šios

lygties sprendinius radome 3 skyriuje. Pastaba: tinka tik teigiami spren-
diniai. √Gauname sprendinius ey (x + C2 )2 = 4, kai C1 = 0; e−y =
−sin√2
( −C1 (x − C2 ))/4C1 ir y = − ln(−1/C1 /4), kai C1 < 0; e−y =
2
sh ( C1 (x − C2 ))/4C1 , kai C1 > 0.
4.6 uždavinys. Išspręskite DL (y ′′′ )2 + (y ′′ )2 = 1.
z = g(t) ∈ C 1 (I), z ′′ = f (t) ∈ C(I). (1.15)
Tada Z
2z ′ dz ′ = 2z ′′ dz ⇒ (z ′ )2 = 2 f (t)ġ(t) dt + C1 .
Išreiškiame z ′ ir gauname DL su atkirtais kintamaisiais
ġ(t) dt
√ R = dx ⇒ x = h(t, C1 , C2 ) .
± 2 f (t)ġ(t) dt+C1
Parodysime, kad parametrizacijos atveju sprendinio radimas susiveda ˛i Ber-

nulio lygties sprendimą. Kadangi z(x) = g(t), todėl
d ġ g̈ ẋ − ẍġ
z ′ (x) = g(t) = , z ′′ (x) = = f (t).
dx ẋ ẋ3
Jeigu pažymėsime ẋ = u, tuomet gauname Bernulio lygti˛
ġ u̇ − g̈u = −f (t)u3 . (1.16)
4.6 pavyzdys. Raskime DL z ′′ + z = 0 bendrąji˛ sprendini˛. Parametrizuokime DL:
z = g(t) = t, z ′′ = f (t) = −t.
Spendžiame (Bernulio) lygti˛
u̇ = tu3 ,
kurios sprendinys t2 + u−2 = C12 , C1 > 0. Turime DL t2 + ẋ−2 = C12 . Ją

galima parametrizuoti t = C1 sin τ , ẋ = (C1 cos τ )−1 . Tada dd = ẋṫ = τ̇ .
Vadinasi, τ = x + C2 ir z = t = C1 sin(x + C2 ) = C̃1 cos x + C̃2 sin x.
4.7 uždavinys. Išspręskite DL (y ′′′ )2 − (y ′′ )2 = 1. Patarimas: ch 2 t − sh 2 t = 1.
2. Sumažinamos eilės diferencialinės lygtys
4.1 apibrėžimas [Tarpinis integralas]. Saryšis
Φ(x, y, y ′ , . . . , y (k) , Ck+1 , . . . , Cn ) = 0, k < n, (2.1)

2. Sumažinamos eilės diferencialinės lygtys 134
vadinamas DL
F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) = 0 (2.2)
tarpiniu integralu, jeigu diferencijuojant ši˛ sąryši˛ n − k kartu˛ pagal x, galima iš
gautos sistemos vienareikšmiškai išreikšti konstantas Ck+1 ,. . . ,Cn ir, eliminuo-
jant jas sąryšyje (2.1), gaunama (2.2) DL.
Kai k = n − 1, tarpinis integralas vadinamas pirmuoju tarpiniu integralu. Kai
k = 0, tarpinis integralas sutampa su bendruoju integralu. Tarpinis integralas
(k > 0) yra DL.
2.1. Lygtis, kurios išraiškoje nėra y
Nagrinėkime DL
F (x, y (k) , . . . , y (n) ) = 0, 0 < k ⩽ n. (2.3)
Pažymėję y (k) = z, turėsime (n − k)-osios eilės DL
F (x, z, . . . , z (n−k) ) = 0. (2.4)
Jos bendrasis integralas Φ(x, z, Ck+1 , . . . , Cn ) = 0 bus pradinės DL tarpinis
integralas Φ(x, y (k) , Ck+1 , . . . , Cn ) = 0.
4.7 pavyzdys. DL y ′′ = −(y ′ )2 nėra y. Žymime z = y ′ . Tada z ′ = −z 2 . Šios lygties
bendrasis sprendinys yra z = 1/(x − C1 ), C1 ∈ RP 1 . Vadinasi, y =
ln |x − C1 | + C2 , C1 , C2 ∈ R , y = C (šis sprendinys atitinka z = 0, kai
C1 = ∞). Pastebėsime, kad bendrasis sprendinys gaunamas stumdant
dvi kreives y = ln |x| (arba ey = ±x).
4.8 uždavinys. Suintegruokite DL y ′′ − y ′ = ex .
2.2. Lygtis, kurios išraiškoje nėra x
Nagrinėkime DL
F (y, y ′ , . . . , y (n) ) = 0. (2.5)
′
Nagrinėkime naują funkciją p(y) = y , laikydami y nepriklausomu kintamuoju.
Tada
dy ′ dp dp dy dp
y ′′ = = = =p = pp′ ,
dx dx dy dx dy
d dp d dp
y ′′′ = p =p p = p2 p′′ + p(p′ )2 ,
dx dy dy dy
ir t.t. Turime naują (n − 1)-osios eilės DL
F1 (y, p, p′ , . . . , p(n−1) ) = 0. (2.6)
Jos bendrasis integralas Φ(y, p, C2 , . . . , Cn ) = 0 bus pradinės DL tarpinis integ-
ralas Φ(y, y ′ , C2 , . . . , Cn ) = 0.
Pasirinkdami y nepriklausomu kintamuoju, galėjome prarasti y = const sprendinius. Ju˛

ieškome spręsdami lygti˛ F (y, 0, . . . , 0) = 0.
4.8 pavyzdys. DL y ′′ = −(y ′ )2 nėra x. Žymime y ′ = p(y). Tada pp′ = −p2 . Atvejis
p = 0 atitinka sprendiniu˛ šeimą y = C. Lygties p′ = −p bendrasis
spendinys yra p = ±eC2 e−y (p = 0 jau radome). Tarpinis integralas
yra ±y ′ = eC2 e−y , kurios sprendiniai yra ±ey−C2 = x − C1 arba ey =
±(x − C1 )eC2 .
4.9 pavyzdys. DL y ′′ = −y nėra x. y = 0 yra konstantos tipo spendinys. Žymime

y ′ = p(y). Tada pp′ = −y. Šios DL spendinys p2 + y 2 = C12 , C1 > 0.
Tarpinis integralas yra (y ′ )2 + y 2 = C12 . Toliau sprendimas kaip 4.6
pavyzdyje.
4.9 uždavinys. Suintegruokite DL yy ′′ = (y ′ )2 − (y ′ )3 .
2.3. Lygtis, kurios kairioji dalis yra homogeninė funkcija
DL (2.2), kurioje funkcija F pasižymi savybe

F (x, ty, ty ′ , . . . , ty (n) ) = tm F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ), t > 0, (2.7)
eilė sumažinama vienetu, naudojant keitini˛ y ′ = yz(x). Tada
y ′′ = y ′ z + yz ′ = y(z 2 + z ′ ),
y ′′′ = y ′ (z 2 + z ′ ) + y(z 2 + z ′ )′ = y(z 3 + 3zz ′ + z ′′ ),
ir t.t. Gauname
F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) = y m F1 (x, z, z ′ , . . . , z (n−1) ) = 0. (2.8)
Jeigu DL F1 (x, z, z ′ , . . . , z (n−1) ) = 0 bendrasis integralas yra
Φ(x, z, C2 , . . . , Cn ) = 0,
tuomet turime tarpini˛ integralą
Φ(x, y ′ /y, C2 , . . . , Cn ) = 0. (2.9)
4.10 pavyzdys. DL x2 yy ′′ − x2 (y ′ )2 − 2xyy ′ − y 2 = 0, kairioji dalis yra m = 2 matavimo
homogeninė funkcija kintamu˛ju˛ y, y ′ , y ′′ atžvilgiu. Keitiniu y ′ = yz, ją
paverčiame lygtimi
x2 (z ′ + z 2 ) − x2 z 2 − 2xz − 1 = 0,
kuri pertvarkoma ˛i tiesinę DL
2
z′ − z = 1.
x
Suintegravę, randame jos bendrąji˛ sprendini˛ z = C1 x2 − x. Tarpinis
integralas yra y ′ = y(C1 x2 − x). Pradinės DL sprendinys bus y =
3 2
C2 eC1 x /3−x /2 .
DL (2.2), kurioje funkcija F pasižymi savybe

F (tx, tm y, tm−1 y ′ , . . . , tm−n y (n) ) = tα F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ), t > 0, (2.10)
eilė sumažinama vienetu, naudojant keitinius x = et , y = emt z(t). Tada
d(emt z)
y′ = = e−t (emt z)· = et(m−1) (mz + ż),
dx
·
y ′′ = e−t et(m−1) (mz + ż) = et(m−2) (m(m − 1)z + (2m − 1)ż + z̈),
ir t.t. Gauname DL
eαt F1 (z, z ′ , . . . , z (n) ) = 0, (2.11)
kurios išraiškoje nėra t.
4.11 pavyzdys. Nagrinėkime DL x2 y ′′ − 3x2 yy ′ − 3xy 2 − 3y = 0. Kadangi lygtys 2 +
(m − 2) = 2 + m + (m − 1) = 1 + 2m = m yra suderintos ir m = −1,
todėl taikome keitinius x = et , y = e−t z(t). Gauname lygti˛
z̈ − 3ż − 3z ż = 0,
kuri nepriklauso nuo t. Toliau taikome keitini˛ ż = p(z) ir gauname
dp
p − 3p − 3zp = 0.
dz
Kai p = 0, tai ż = 0, ir mes gauname sprendini˛ y = Ce−t = Cx−1 . Kitu
atveju, turime lygti˛
dp
= 3 + 3z,
dz
kurios bendrasis spendinys yra p = 3z + 3/2z 2 + C1 , tarpinis integralas
ż = 3/2z 2 +3z+C1 (Rikačio lygtis). Uždavinys. Raskite šios DL bendrąji˛
sprendini˛ (kintamu˛ju˛ atskyrimo metodu).
4.10 uždavinys. Suintegruokite DL x2 yy ′′ − 2x2 (y ′ )2 + xyy ′ + y 2 = 0. Pagalba: lygties

kairioji dalis aprašoma homogenine funkcija ir y = x yra šios lygties
sprendinys.
4.11 uždavinys. Suintegruokite DL x2 y ′′ −3xy ′ = 6y 2 /x2 −4y. Patarimas: patikrinkite

(2.10) savybę.
2.4. Pilnosios išvestinės atvejis
Jeigu lygties (2.2) kairioji dalis

d
F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) = G(x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ) (2.12)
dx
∂G ∂G ′ ∂G
= + y + · · · + (n−1) y (n) ,
∂x ∂y ∂y
tuomet G(x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ) = C1 yra lygties (2.2) tarpinis integralas. Taigi
lygties eilė sumažėja vienetu.
4.1 teorema [Eulerio teorema]. Sakykime, kai a < x < b, (2.2) lygties kairiosios dalies
funkcija F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) n + 2 argumentu˛ atžvilgiu tam tikroje ju˛ kitimo srityje tolydi
ir turi iki 2n-osios eilės tolydžias išvestines. Nagrinėjamoji funkcija F intervale (a, b) yra
(n − 1)osios eilės reiškinio G pilnoji išvestinė pagal x (egzistuoja G, tenkinanti lygybes
(2.12)) tik tada, kai yra tenkinama sąlyga
∂F d ∂F d2 ∂F dn ∂F
− + + · · · + (−1)n = 0. (2.13)
∂y dx ∂y ′ dx2 ∂y ′′ dxn ∂y (n)
Teoremos ˛irodymą galima rasti vadovėlyje [8]. Funkcija
G = φ(x) + u0 (x, y) + u1 (x, y, y ′ ) + · · · + un−1 (x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ),
čia
Z
∂F dun−1
un−1 := dy (n−1) , Fn−1 := F − ,
∂y (n) dx
Z
∂Fn−1 dun−2
un−2 := dy (n−2) , Fn−2 := Fn−1 − ,
∂y (n−1) dx
...
Z
∂F2 ′ du1
u1 := dy , F1 := F2 − ,
∂y ′′ dx
Z
∂F1 du0
u0 := dy, F0 := F1 − ,
∂y ′ dx
Z
φ := F0 dx.
4.12 pavyzdys. Nagrinėkime DL 2xyy ′′ + 2x(y ′ )2 + 4yy ′ + 12x2 = 0. Patikriname, kad

sąlyga (2.13) tenkinama. Tada randame
Z
du1
u1 = 2xy dy ′ = 2xyy ′ , F1 = F − = 2yy ′ + 12x2 ,
dx
Z
du0
u0 = 2y dy = y 2 , F0 = F1 − = 12x2 , φ = 4x3 .
dx
Vadinasi,
d
2xyy ′′ + 2x(y ′ )2 + 4yy ′ + 12x2 = (2xyy ′ + y 2 + 4x3 ).
dx
Gavome tarpini˛ integralą
2xyy ′ + y 2 + 4x3 = C1 . (2.14)
Kairioji lygties (2.14) dalis tenkina sąlygą (2.13). Tada

Z
u0 = 2xy dy = xy 2 , F0 = 4x3 , φ = x4 ,
ir
d
2xyy ′ + y 2 + 4x3 = (xy 2 + x4 ).
dx
Gauname bendrąji˛ integralą
xy 2 + x4 = C1 x + C2 .
4.12 uždavinys. Raskite DL xyy ′′′ + (3xy ′ + 2y)y ′′ + 2(y ′ )2 = 0 bendrąji˛ integralą.
5 skyrius
Tiesinės diferencialinės lygtys ir sistemos
Šiame skyriuje nagrinėsime tiesines n-eilės diferencialines lygtis. Ju˛ išsprendžiamumas

susijęs su fundamentaliosios sistemos radimu. Taip pat nagrinėsime atskirąji˛ atveji˛ tiesinę
DL su pastoviaisiais koeficientais.
Kaip kitose matematikos srityse, tiesiniai objektai, yra geriausiai ištirta DL

teorijos dalis. Tiesinės DL (ir ne tik DL) yra ypatingai svarbios PDL teorijoje
ir visoje matematinėje analizėje, kadangi pagrindinė analizės idėja teigia, kad
kiekviena glodi funkcija kiekvieno taško aplinkoje gerai aproksimuojama tiesine
funkcija. Linearizavimo (ištiesinimo) operacija leidžia tiesines lygtis nagrinėti
kaip pirmąji˛ artini˛ sudėtingoms netiesinėms lygtims.
1. Tiesinė n-osios eilės diferencialinė lygtis

5.1 apibrėžimas [Tiesinė DL]. Diferencialinė lygtis
z (n) + a1 (x)z (n−1) + · · · + an−1 (x)z ′ + an (x)z = f (x), x ∈ I = (a; b), (1.1)
vadinama tiesine n-osios eilės diferencialine lygtimi (TDL). Čia f, ai ∈ C(I),
i = 1, . . . , n – žinomos tolydžiosios (realiosios arba kompleksinės) funkcijos.
Sąlygos f, ai ∈ C(I), i = 1, . . . , n garantuoja, kad egzistuoja vienintelis Koši uždavinio

sprendinys (sprendinio egzistavimo ir vienaties teorema) kiekviename intevale [α; β] ⊂ I.
Jeigu ieškome sprendiniu˛ tarp kompleksiniu˛ funkciju˛, tuomet vietoje vienos kompleksinės
funkcijos z(x) = Re z(x) + Im z(x) ı galime ieškoti dvieju˛ realiu˛ju˛ funkciju˛ u = Re z(x) ir
v = Im z(x), kurios yra dvieju˛ DL sistemos
u(n) + Re a1 (x)u(n−1) − Im a1 (x)v (n−1) + · · · + Re an (x)u − Im an (x)v = Re f (x),
v (n) + Im a1 (x)u(n−1) + Re a1 (x)v (n−1) + · · · + Im an (x)u + Re an (x)v = Im f (x)
sprendinys (sprendiniu˛ pora). Dar paprastesnis atvejis gaunamas, kai (1.1) lygties koefi-
cientai yra realiosios funkcijos. Tuomet pastaroji sistema tampa
u(n) + a1 (x)u(n−1) + · · · + an (x)u = Re f (x),
v (n) + a1 (x)v (n−1) + · · · + an (x)v = Im f (x). (1.2)
Šioms sistemoms egzistuoja vienintelė sprendiniu˛ pora. Toliau šiame skyriuje DL ir jos
sprendiniai gali būti ir reliosios, ir kompleksinės funkcijos. Atitinkamai skaliarai irgi gali
būti iš kūno K = R, arba iš kūno K = C.
Jeigu f ≡ 0, tuomet (1.1) lygtis vadinama homogenine, priešingu atveju –

nehomogenine. Kiekvienai (nehomogeninei) tiesinei (1.1) DL galima užrašyti
atitinkamą homogeninę lygti˛.
1. Tiesinė n-osios eilės diferencialinė lygtis 140
1.1. Tiesinis diferencialinis operatorius

?
Atvaizdis A : L1 → L2 , L1 , L2 – tiesinės erdvės, vadinamas tiesiniu operatoriumi, jeigu
A(αz1 + βz2 ) = αAz1 + βAz2 , ∀α, β ∈ K, ∀z1 , z2 ∈ L1 .
5.2 apibrėžimas [Diferencialinis operatorius]. Atvaizdis Ln : C n (I) → C(I),

apibrėžtas formule
Ln [z] := z (n) + a1 z (n−1) + · · · + an−1 z ′ + an z, (1.3)
vadinamas n-osios eilės diferencialiniu operatoriumi .
5.1 uždavinys. Parodykite, kad C n (I) yra tiesinė erdvė visiems n = 0, 1, . . . .
5.1 lema [Tiesinis diferencialinis operatorius]. Diferencialinis operato-

rius Ln yra tiesinis.
I˛rodymas išplaukia iš išvestinės tiesiniu˛ savybiu˛

Ln [αz1 + βz2 ] =(αz1 + βz2 )(n) + a1 (αz1 + βz2 )(n−1) + · · · + an (αz1 + βz2 )
(n) (n−1)
=α z1 + a1 z1 + · · · + an z1
(n) (n−1)
+ β z2 + a1 z2 + · · · + an z2
=αLn [z1 ] + βLn [z2 ]. ⊔
⊓
Vadinasi, diferencialinis operatorius Ln , apibrėžtas (1.3) formule, yra tiesinis

operatorius, kuris atvaizduoja tiesinę erdvę C n (I) tiesinėje erdvėje C(I). Tada
(1.1) TDL užsirašo kaip tiesinė lygtis
Ln [z] = f. (1.4)
?
Tiesinis operatorius A : L1 → L2 apibrėžia lygti˛
Az = f. (1.5)
5.1 teiginys. Homogeninės lygties Az = 0 sprendiniai sudaro tiesinę daugdarą erdvėje

L1 . Ši tiesinė daugdara sutampa su tiesinio operatoriaus A branduoliu ker A := {z ∈
L1 : Az = 0} (žiūrėk 5.1 pav.). Kitais žodžiais, dvieju˛ homogeninės tiesinės lygties
sprendiniu˛ tiesinis derinys yra homogeninės tiesinės lygties sprendinys. Atskiru atveju,
z = 0 visada yra sprendinys.
I˛rodymas. Iš Az1 = 0, Az2 = 0 ⇒ A(αz1 + βz2 ) = αAz1 + βAz2 = α0 + β0 = 0. ⊓

⊔
5.2 teiginys. Tiesinio operatoriaus reikšmiu˛ aibė im A := {f ∈ L2 : ∃z ∈ L1 , Az = f }

yra tiesinė daugdara erdvėje L2 .
I˛rodymas. Jeigu Az1 = f1 ∈ im A ir Az2 = f2 ∈ im A, tuomet αf1 + βf2 = αAz1 +

βAz2 = A(αz1 + βz2 ) ∈ im A. ⊓
⊔
5.1 išvada. Jeigu f ∈ im A, tai nehomogeninės tiesinės lygties Az = f sprendiniai

erdvėje L1 sudaro afininę daugdarą za + ker A, lygiagrečią ker A (žiūrėk 5.1 pav.), čia
za yra atskiras nehomogeninės tiesinės lygties sprendinys, t.y. Aza = f . Kitais žodžiais,
dvieju˛ nehomogeninės tiesinės lygties sprendiniu˛ skirtumas yra homogeninės tiesinės lyg-
ties sprendinys.
141 5 SKYRIUS. Tiesinės diferencialinės lygtys ir sistemos [2022 07 16 (22:29)]
im A
L1 -1
A f L2
z1 f = A(z 1)
A
0 0 g
ker A
5.1 pav. Tiesinės lygties sprendiniu˛ erdvė.
I˛rodymas. Iš Az = f , Aza = f ⇒ A(z − za ) = Az − Aza = f − f = 0. Kita vertus, jei

z ∈ ker A, tuomet A(za + z) = Aza + Az = f + 0 = f . ⊓
⊔
5.2 išvada [Superpozicijos principas]. Jeigu z1 yra nehomogeninės TL Az = f1

sprendinys, z2 yra nehomogeninės tiesinės lygties Az = f2 sprendinys, tuomet z = αz1 +
βz2 yra tiesinės lygties Az = αf1 + βf2 sprendinys.
I˛rodymas. Iš Az1 = f1 , Az2 = f2 ⇒ A(αz1 + βz2 ) = αAz1 + βAz2 = αf1 + βf2 . ⊓

⊔
5.2 uždavinys. Suformuluokite 5.1 ir 5.2 teiginius ir ju˛ išvadas n-osios eilės TDL spren-
diniams.
5.1 pavyzdys. Imkime homogeninę tiesinę pirmosios eilės DL z ′ − z = 0. Jos bendrasis

sprendinys yra z = Cex , C ∈ R. Jeigu z1 = C1 ex ir z2 = C2 ex , tuomet
αz1 + βz2 = (αC1 + βC2 )ex vėl bus šios TDL sprendinys. Sprendiniu˛
erdvė yra vienmatė, nes pakanka žinoti vieną nenulini˛ sprendini˛ ψ = ex ,
o tada visi kiti sprendiniai z = Cψ (žiūrėk 5.2 pav.).
5.2 pavyzdys. Imkime nehomogeninę tiesinę pirmosios eilės DL z ′ − z = −x. Šios

lygties atskirasis sprendinys yra za = x + 1. Homogeninės TDL lygties
bendrasis sprendinys yra z = Cex , todėl bendrasis nehomogeninės TDL
bus z = Cex + x + 1 (žiūrėk 5.3 pav.).
5.3 pavyzdys. Imkime nehomogeninę tiesinę pirmosios eilės DL z ′ − z = −2e−x . Šios

lygties atskirasis sprendinys yra za = e−x . Todėl bendrasis nehomoge-
ninės TDL sprendinys yra z = Cex + e−x .
5.4 pavyzdys. Imkime nehomogeninę tiesinę pirmosios eilės DL z ′ − z = −x + e−x .

Kadangi −x + e−x = 1 · (−x) + (−1/2) · (−2e−x ), todėl iš superpozicijos
principo atskirasis nehomogeninės TDL yra za = 1·(x+1)+(−1/2)·(e−x ).
Tada bendrasis nehomogeninės TDL sprendinys bus z = Cex + x + 1 −
e−x /2.
1.2. Funkciju˛ tiesinis priklausomumas ir nepriklausomumas

?
Tiesinės erdvės L elementai (vektoriai) v1 , . . . , vn yra tiesiškai nepriklausomomi, jeigu
lygybė
α1 v1 + · · · + αn vn = 0 (1.6)
5.2 pav. Homogeninės 5.3 pav. Nehomogeninės 5.4 pav. Funkciju˛ tiesinė
TDL integralinės kreivės. TDL integralinės kreivės. priklausomybė.
teisinga tik kai α1 = · · · = αn = 0, priešingu atveju turime tiesiškai priklausomus elemen-

tus (vektorius). Jeigu elementai yra tiesiškai priklausomi, tuomet ∃i : αi ̸= 0. Tarkime,
i = n. Tada vektorius vn tiesiškai išsireiškia per kitus vektorius v1 , . . . , vn−1 .
Nagrinėkime tiesines erdves, kuriu˛ elementai yra funkcijos. Funkcijos f1 , . . . ,

fn yra tiesiškai nepriklausomos, jeigu tapatybė
α1 f1 (x) + · · · + αn fn (x) ≡ 0 (1.7)
teisinga tik kai α1 = · · · = αn = 0, priešingu atveju turime tiesiškai priklauso-

mas funkcijas.
5.5 pavyzdys [Funkciju˛ tiesinė priklausomybė]. 5.4 pav. yra pavaizduoti funkciju˛
F (x) = (x2 + x|x|)/2, G(x) = (x2 − x|x|)/2, H(x) = (−x2 − x|x|)/2
grafikai. Funkcijos F ir G yra tiesiškai nepriklausomos (kodėl?), o funk-

cijos F ir H yra tiesiškai priklausomos.
5.3 uždavinys. Patikrinkite funkciju˛ f1 , f2 , f3 tiesini˛ priklausomumą:
a) f1 (x) = 1, f2 (x) = x, f3 (x) = x2 ;

b) f1 (x) = 1, f2 (x) = x2 − 1, f3 (x) = x2 + 1.
5.3 apibrėžimas [Vronskio determinantas]. Funkciju˛ z1 , . . . , zn ∈ C n−1 (I) Vron-

skio1 determinantu vadinama funkcija W [z1 , . . . , zn ] ∈ C(I):

z1 (x) z2 (x) ... zn (x)
z1′ (x) ′
zn′ (x)

z2 (x) . . .
W (x) = W [z1 , . . . , zn ](x) := ... ... ... ...
. (1.8)

(n−1) (n−1) (n−1)

z (x) z (x) . . . z n (x)
1 2
Vronskio determinantas vadinamas vronskianu.

1 Jósef Maria Hoëné–Wroński (1778–1853) – lenku˛ filosofas, matematikas, fizikas, išradėjas,
teisininkas ir ekonomistas.
5.6 pavyzdys [Vronskio determinantas]. Funkciju˛ 1, x, x2 Vronskio determinantas ly-

gus
x2

1 x

W (x) := 0 1 2x = 2.

0 0 2
Funkciju˛ 1, x2 − 1, x2 + 1 Vronskio determinantas lygus
1 x2 − 1 x2 + 1

W (x) := 0 2x 2x = 0.
0 2 2
5.1 teorema [Tiesiškai priklausomu˛ funkciju˛ Vronskio determinantas].

Tiesiškai priklausomu˛ funkciju˛ Vronskio determinantas tapačiai lygus nuliui.
I˛rodymas. Funkcijos z1 , . . . , zn yra tiesiškai priklausomos. Tada vieną iš ju˛ gali-

ma išreikšti per likusias funkcijas: zn = β1 z1 +· · ·+βn−1 zn−1 . Analogiška savybė
(i) (i) (i)
lieka teisinga ir jos visoms išvestinėms: zn (x) = β1 z1 (x) + · · · + βn−1 zn−1 (x),
i = 0, . . . , n − 1, t.y. visuose taškuose x Vronskio determinanto paskutinis stul-
pelis tiesiškai priklauso nuo pirmu˛ju˛ stulpeliu˛. Vadinasi, visuose taškuose x ∈ I
šis determinantas lygus nuliui. ⊔ ⊓
Jeigu Vronskio determinantas lygus (tapačiai) nuliui, tai nebūtinai funkcijos yra priklau-
somos (žiūrėk 5.5 pvz.).
5.4 uždavinys. Raskite 5.5 pvz. funkciju˛ Vronskio determinantus W [F, G], W [F, H],
W [G, H].
1.3. Tiesinė homogeninė diferencialinė lygtis

Ištirsime tiesinės homogeninės DL sprendiniu˛ tiesini˛ priklausomumą.
5.2 teorema [TDL sprendiniu˛ Vronskio determinantas]. Tiesiškai nepriklausomu˛
n-osios eilės homogeninės TDL sprendiniu˛ sistemos z1 , . . . , zn ∈ C n (I) Vronskio
determinantas nė viename taške nevirsta nuliu.
I˛rodymas. I˛rodoma prieštaros būdu. Jeigu W (x0 ) = 0, tai homogeninė tiesinė

lygčiu˛ sistema
    
z1 (x0 ) z2 (x0 ) ... zn (x0 ) C1 0
′
 z1 (x0 ) ′ ′
 z2 (x0 ) ... zn (x0 )    C2  =  0 
   
 ... ... ... ...  ...   ... 
(n−1) (n−1) (n−1)
z1 (x0 ) z2 (x0 ) . . . zn (x0 ) Cn 0
turi nenulini˛ sprendini˛ C10 , . . . , Cn0 . Tada funkcija
z = C10 z1 (x) + · · · + Cn0 zn (x)
yra homogeninės TDL sprendinys, tenkinantis nulines pradines sąlygas taške

x0 (tiesiniu˛ lygčiu˛ sistemos dešinioji pusė nulinis vektorius). Tada pagal DL
sprendinio egzistavimo ir vienaties teoremą z ≡ 0, t.y. C10 z1 + · · · + Cn0 zn ≡ 0

su nenuliniu rinkiniu C10 , . . . , Cn0 . Vadinasi, sprendiniai z1 , . . . , zn yra tiesiškai
priklausomi. Tačiau tai prieštarauja teoremos sąlygai. ⊔ ⊓
5.3 išvada [Būtina ir pakankama homogeninės TDL sprendiniu˛ tiesi-

nio nepriklausomumo sąlyga]. TDL sprendiniai yra tiesiškai nepriklausomi
tada ir tik tada, kai ju˛ Vronskio determinantas nė viename taške nelygus nuliui.
5.4 apibrėžimas. Homogeninės n-tosios eilės TDL n tiesiškai nepriklausomu˛ sprendiniu˛

sistema z1 , . . . , zn vadinama fundamentaliąja sprendiniu˛ sistema.
Ją galima gauti sprendžiant Koši uždavinius su pradinėmis sąlygomis:

(n−1)
z1 (x0 ) = 1, z1′ (x0 ) = 0, ..., z1 (x0 ) = 0;
(n−1)
z2 (x0 ) = 0, z2′ (x0 ) = 1, ..., z2 (x0 ) = 0;
... ... ... ...
zn (x0 ) = 0, zn′ (x0 ) = 0, ..., zn(n−1) (x0 ) = 1.
Šios sprendiniu˛ sistemos Vronskio determinantas taške x0 lygus 1. Vadinasi,

fundamentalioji sprendiniu˛ sistema visada egzistuoja.
5.3 teorema [homogeninės TDL fundamentalioji sistema ir bendra-

sis sprendinys]. Kiekviena homogeninė TDL turi fundamentaliąją sistemą
z1 , . . . , zn , ir bendrojo sprendinio pavidalas yra
n
X
z= Ci zi . (1.9)
i=1
I˛rodymas. Fundamentaliosios sistemos egzistavimą jau i˛rodėme. Iš 5.1 teiginio

(apie TDL sprendinius) išplaukia, kad (1.9) formulė apibrėžia homogeninės TDL
sprendinius. Laisvu˛ju˛ konstantu˛ reikšmes randame spręsdami tiesinę sistemą
    
z1 (x0 ) z2 (x0 ) ... zn (x0 ) C1 z(x0 )
 z1′ (x0 ) z2′ (x0 ) ... zn′ (x0 )  ′
  C2  =  z (x0 )  ,
   

 ... ... ... ...  ...   ... 
(n−1) (n−1) (n−1) (n−1)
z1 (x0 ) z2 (x0 ) . . . zn (x0 ) Cn z (x0 )
kurios determinantas sutampa su fundamentaliosios sprendiniu˛ sistemos Vron-

skio determinantu pradiniame taške x0 ∈ I. Kadangi jis nelygus nuliui, laisvo-
sios konstantos surandamos vienareikšmiškai. Vadinasi, (1.9) formulė apibrėžia
bendrąji˛ sprendini˛. ⊔
⊓
5.4 išvada. Homogeninės n-osios eilės TDL sprendiniai z1 , . . . , zn , zn+1 visada

yra tiesiškai priklausomi.
5.7 pavyzdys. Funkcijos y = 1 ir y = x2 yra DL y ′′ −y ′ /x = 0 nepriklausomi sprendiniai

intervale x ∈ (0, +∞). Vadinasi, šios funkcijos sudaro fundamentaliąją
sistema ir bendrasis sprendinys yra y = C1 + C2 x2 . Toki˛ sprendini˛
galima gauti sprendžiant DL z ′ − z/x = 0 su z = y ′ . Atskyrę kintamuo-
sius, randame z = 2C2 x. Integruodami gauname pradinės DL bendrąji˛
sprendini˛.
5.5 išvada. Homogeninės n-osios eilės TDL sprendiniai sudaro tiesinę erdvę,
kurios dimensija lygi n, o fundamentalioji sprendiniu˛ sistema yra tos tiesinės
erdvės bazė. Ši erdvė yra tiesinė daugdara tiesinėje erdvėje C n (I).
Jeigu turime nepriklausomu˛ funkciju˛ sistemą z1 , . . . , zn ∈ C n (I), tuomet ga-
lima rasti homogeninę n-osios eilės TDL , kuriai ši sistema yra fundamentalioji:

z(x) z1 (x) . . . zn (x)
′
z (x) z1′ (x) . . . zn′ (x)
. . . = 0.

... ... ...
z (n) (x) z (n) (x) . . . zn(n) (x)

1
TDL gautume išskleidę ši˛ determinantą pagal pirmąji˛ stulpeli˛.

5.8 pavyzdys. Nepriklausomu˛ funkciju˛ sistemą 1, x, x2 atitinka homogeninė TDL
1 x x2

z
z ′ 0 1 2x

⇒ z ′′′ = 0.

0 =
z ′′ 0 0 2
z ′′′ 0 0 0

5.5 uždavinys. Patikrinkite ar DL sprendiniai sudaro fundamentaliąją sprendiniu˛ sis-

temą:
a) z ′′ −z = 0, z1 = ex , z2 = e−x ; b) z ′′ +4z = 0, z1 = cos(2x), z2 = sin(2x).
5.6 uždavinys. Parašykite DL, kurios fundamentalioji sprendiniu˛ sistema yra:

a) 1, ex ; b) sin x, cos x; c) x, x2 .
1.3.1. Liuvilio formulė

Tarkime, funkcijos z1 , . . . , zn ∈ C n (I) yra homogeninės TDL sprendiniai. Rasi-
me šiu˛ funkciju˛ Vronskiano išvestinę:
z1′ zn′

z1 ...
... zn
′ ′

′ ′ z 1 . . . z n

d z ... zn ′′ ′′
W ′ [z1 , . . . , zn ] = . .1.

= z 1 . . . z n
+ ...
dx ... ...

.
z (n−1) . . . zn(n−1) (n−1) . . . . . . . .
(n−1)

1 z . . . zn
1
z1 ... zn z1 ... zn

z1′ ... zn′ z1′ ... zn′

+ ... ... ... + ... ... ... .

z (n−1) . . . zn(n−1) z (n−2) . . . zn(n−2)

1 1
z (n−1) . . . z (n−1) z (n) ... zn
(n)
1 n 1
Pirmieji n − 1 determinantai turi dvi vienodas eilutes, t.y. visi jie lygūs nuliui.
Todėl vronskiano išvestinė lygi paskutiniam determinantui. Funkcijos z1 , . . . , zn
yra homogeninės TDL sprendiniai ir šio determinanto paskutinės eilutės elemen-
tai lygūs
(n) (n−1) (n−2)
zi = −a1 (x)zi − a2 (x)zi − · · · − an (x)zi , i = 1, . . . , n.
Vadinasi,
z1 ... zn

z1′ ... zn′

′ . . . . . . . . .

W [z1 , . . . , zn ](x) = −a1 (x)
z (n−2) . . . zn(n−2)

1
z (n−1) . . . z (n−1)
1 n
z1 ... zn

z1 ... zn
z1′ ... zn′ z1′ zn′

...
. . . . . . . . .

− a2 (x) − · · · − an (x) . . . ... ... .
z (n−2) . . . zn(n−2) z (n−2) (n−2)

1 1 . . . zn

z (n−2) . . . z (n−2) z1 ... zn
1 n
Paskutinieji n − 1 determinantai turi dvi vienodas eilutes, t.y. visi jie lygūs
nuliui, o pirmasis sutampa su vronskianu. Gavome, kad vronskianas yra DL
W ′ = −a1 (x)W (1.10)

Rx
sprendinys. Kadangi funkcija φ(x) = exp − x0 a1 (ξ) dξ yra nenulinis šios
lygties sprendinys, todėl W = Cφ(x) yra bendrasis sprendinys. Parinkę laisvąją
konstantą, gauname Liuvilio2 formulę:
Z x
W [z1 , . . . , zn ](x) = W [z1 , . . . , zn ](x0 )exp − a1 (ξ) dξ . (1.11)
x0
5.6 išvada. Santykis W [z1 , . . . , zn ](x)/W [z1 , . . . , zn ](x0 ) nepriklauso nuo TDL
fundamentaliosios sistemos parinkimo, o tik nuo TDL.
5.7 išvada. Mes dar syki˛ i˛rodėme 5.3 išvadą.
5.9 pavyzdys. Rasime Ležandro3 lygties
(1 − x2 )z ′′ − 2xz ′ + n(n + 1)z = 0, x ̸= ±1, (1.12)

2x
Vronskio determinantą. Lygties koeficientas a1 = − 1−x 2 . Todėl
1 − x20
W (x) = W (x0 ) .
1 − x2
2 Joseph Liouville (1809–1882) – prancūzu˛ matematikas.
3 Adrien Marie Legendre (1752–1833) – prancūzu˛ matematikas.
Tarkime, radome antrosios eilės TDL vronskianą W (x) ir žinome vieną

sprendini˛ z1 = φ(x) ̸= 0. Tada
z ′
2 z1 z2′ − z1′ z2
= = W (x)/φ2 (x).
z1 z12
Integruodami randame dar vieną sprendini˛

Z
W (x)
z2 = φ(x) dx. (1.13)
φ2 (x)
Šie du sprendiniai sudaro fundamentaliąją sistemą.
5.8 išvada. Jeigu žinomas kuris nors vienas antrosios eilės TDL atskirasis spren-
dinys, tai jos bendrasis sprendinys randamas integravimu:
Z
W (x)
z = φ(x) C1 + C2 dx .
φ2 (x)
5.10 pavyzdys. Tiesiogiai patikriname, kad z = x yra Ležandro lygties, kai n = 1,

sprendinys. Tada galime rasti ir antrąji˛ sprendini˛
Z Z
1 1 1 1
z2 = x dx = x + + dx
x2 (1 − x2 ) x2 2(1 − x) 2(1 + x)
x 1 + x

= ln − 1.
2 1−x
5.7 uždavinys. Tarkime, žinome homogeninės TDL
z (n) + a1 (x)z (n−1) + · · · + an−1 (x)z ′ + an (x)z = 0,
atkirąji˛ sprendini˛ z1 (x) ̸= 0, kai x ∈ I. Parodykite, kad keitiniu z = z1 y,

gauname TDL
v (n−1) + b1 (x)v (n−1) + · · · + bn−2 (x)v ′ + bn−1 (x)v = 0,
kurioje v = y ′ , t.y. sumažiname lygties eilę vienetu.
5.8 uždavinys. Raskite lygties

2
y ′′ − y=0
x2
bendrąji˛ sprendini˛. Patarimas: patikrinkite, kad y = x2 yra šios lygties
sprendinys.

xy ′′ − y ′ = 0, x ∈ (0, +∞),
bendrąji˛ sprendini˛. Patarimas: patikrinkite, kad y = 1 yra šios lygties
sprendinys, raskite Vronskio determinantą ir antrąji˛ sprendini˛. Pastaba:
a1 (x) = −1/x.
1.4. Tiesinė nehomogeninė diferencialinė lygtis

Skyriaus pradžioje ˛irodytus 5.1 ir 5.2 teiginius suformuluosime TDL atveju.
5.2 lema. Nehomogeninės (1.1) TDL bendrasis sprendinys lygus homogeninės

TDL bendrojo sprendinio zbh ir atskiro nehomogeninės TDL sprendinio za sumai
zbnh = zbh + za . (1.14)
5.3 lema [Superpozicijos principas]. P Sakykime, zk yra nehomogeninės (1.1)

TDL su f (x) = fk sprendinys.
P Tada z = k αk zk yra šios nehomogeninės lyg-
ties sprendinys su f (x) = k αk fk (x).
I˛rodymas. Pasinaudojame Ln tiesiškumu:

X X X
Ln [ αk zk ] = αk Ln [zk ] = ⊔
αk fk = f.⊓
k k k
1.4.1. Laisvu˛ju˛ konstantu˛ varijavimo metodas

?
Laisvu˛ju˛ konstantu˛ varijavimo metodas (Lagranžo metodas 4 ) dažnai naudojimas tiriant
trikdžiu˛ i˛taką proceso eigai. Pavyzdžiui, nagrinėjant planetu˛ judėjimą aplink Saulę, pir-
majame artinyje planetu˛ judėjimo trajektorijomis laikomos elipsės (Keplerio5 dėsnis).
Jos yra nesutrikdytos sistemos sprendiniai. Norint i˛traukti i˛ modeli˛ kitu˛ planetu˛ i˛taką,
galima daryti prielaidą, kad planeta juda pagal Keplerio dėsni˛, bet elipsės parametrai
(truputi˛) keičiasi laike, t.y. parametrai, buvę pastoviais nesutrikdytame modelyje, dabar
nagrinėjami kaip laiko funkcijos.
Lygti˛, aprašančią šiu˛ konstantu˛ kitimą (variaciją), dažnai lengviau spręsti nei pradinę
DL. Atskiru atveju, tiriant nehomogeninę TDL
z (n) + a1 (x)z (n−1) + · · · + an−1 (x)z ′ + an (x)z = f (x), (1.15)
jos nesutrikdytoji lygtis yra homogenine TDL, kurios bendrojo sprendinio formulė
n
X
z= C i zi , (1.16)
i=1
o trikdys – nehomogeniškumas. Laisvu˛ju˛ konstantu˛ varijavimo metodu gaunama išreikš-

tinė sprendinio formulė. Šiuo atveju net nereikalaujame, kad trikdžiai būtu˛ maži.
Nehomogeninės lygties sprendinio ieškosime (1.16) pavidalu, vietoje laisvu˛ju˛

konstantu˛ Ci imdami funkcijas vi (x).
n
X
z= vi (x)zi (x). (1.17)
i=1
Diferencijuodami (1.17), gauname išvestinės išraišką

n
X n
X n
X
′
z = vi zi′ + vi′ zi = vi zi′ , (1.18)
i=1 i=1 i=1
4 Joseph Louis Lagrange (1736–1813) – prancūzu˛ matematikas ir mechanikas.
5 Johann Kepler (1571–1630) – vokiečiu˛ astronomas ir matematikas.
jeigu
n
X
vi′ zi = 0. (1.19)
i=1
Tęsdami diferencijavimą, gauname

n n
X n
(k) (k−1) (k)
X X
z (k) = vi zi + vi′ zi = vi zi , k = 1, . . . , n − 1, (1.20)
i=1 i=1 i=1
jeigu
n
(k−1)
X
vi′ zi = 0, k = 1, . . . , n − 1, (1.21)
i=1
ir
n n
X
(n) (n−1)
X
z (n) = vi zi + vi′ zi . (1.22)
i=1 i=1
Istatę (1.17), (1.19), (1.21) ˛i nehomogeninę (1.15) DL, gauname

n n
X n
(n−1) (n−1)
X X
Ln [z] = vi Ln [zi ] + vi′ zi = vi′ zi = f. (1.23)
i=1 i=1 i=1
Čia pasinaudojome sąlyga, kad zi , i = 1, . . . , n yra homogeninės DL sprendiniai.

Surinkę lygybes (1.18), (1.20), (1.22), gauname tiesiniu˛ lygčiu˛ sistemą
z1 z2 ... zn v1′
    
0
 z1′ z2′ ... zn′  v2′   0 
... ... ... ...
    

 (n−2)
 ... = ...  (1.24)
 z1 (n−2) (n−2)  ′
  
z2 . . . zn  vn−1   0 
(n−1)
z1
(n−1)
z2
(n−1)
. . . zn vn′ f
Kadangi šios sistemos determinantas sutampa su Vronskio deteminantu, kuris

nelygus nuliui, todėl vienareikšmiškai randame
vi′ = fi (x), i = 1, . . . , n.
Integruodami gauname
Z
vi = gi (x) + Ci = fi (x) dx + Ci , i = 1, . . . , n. (1.25)
Vadinasi, atskirasis nehomogeninės n-osios eilės TDL sprendinys yra

n
X
za = gi (x)zi (x). (1.26)
i=1
2. Tiesinė diferencialinė lygtis su pastoviais koeficientais 150

1
y ′′ + y = − (1.27)
sin x
′′
bendrąji˛ sprendini˛. Homogeninės lygties y + y = 0 fundamentalioji
sistema yra cos x, sin x. Todėl nehomogeninės (1.27) sprendinio ieškome
pavidalu y = v1 (x) cos x + v2 (x) sin x. Nežinomoms funkcijoms v1 ir v2
sudarome sistemą
′
cos x sin x v1 0
= ,
− sin x cos x v2′ − sin1 x
kurios sprendinys yra

cos x
v1′ = 1, v2′ = − .
sin x
Suintegravę randame
v1 = C1 + x, v2 = C2 − ln | sin x|.
Vadinasi, bendrasis sprendinys yra
y = C1 cos x + C2 sin x + x cos x − ln | sin x| · sin x.

xy ′′ − y ′ = 3x2 , x ∈ (0, +∞), (1.28)
′′ ′
bendrąji˛ sprendini˛. Homogeninės lygties xy + y = 0 fundamentalioji
sistema yra 1, x2 . Todėl nehomogeninės (1.28) sprendinio ieškome pa-
vidalu y = v1 (x) + v2 (x)x2 . Nežinomoms funkcijoms v1 ir v2 sudarome
sistemą ′
1 x2

v1 0
=
0 2x v2′ 3x
kurios sprendinys yra
v1′ = −3/2x2 , v2′ = 3/2.
Suintegravę randame
v1 = C1 − x3 /2, v2 = C2 + 3x/2.
Vadinasi, bendrasis sprendinys yra
y = C1 − x3 /2 + (C2 + 3x/2)x2 = C1 + C2 x2 + x3 .

2
y ′′ −y = 4x
x2
bendrąji˛ sprendini˛. Patarimas: patikrinkite, kad y = x2 ir y = x−1 yra
homogeninės DL y ′′ − 2x−2 y = 0 nepriklausomi sprendiniai.
2. Tiesinė diferencialinė lygtis su pastoviais koeficientais

2.1. Homogeninės diferencialinės lygties su pastoviais koeficientais

sprendiniai
Pateiksime keletą atskiru˛ atveju˛, kai TDL su pastoviais koeficientais sprendiniai
randami be kvadratūru˛.
Jeigu TDL koeficientai yra pastovūs (realieji arba kompleksiniai skaičiai)
Ln [z] := z (n) + a1 z (n−1) + · · · + an−1 z ′ + an z = f (x), (2.1)
tai ji vadinama tiesine n-osios eilės diferencialine lygtimi su pastoviais koefi-

cientais. Algebrinė lygtis
Pn (λ) := λn + a1 λn−1 + · · · + an−1 λ + an = 0, (2.2)
vadinama homogeninės TDL charakteristine lygtimi, o polinomas Pn (λ) – cha-

rakteristiniu polinomu.
Sprendžiant uždavinius, lygtis (2.2) gaunama formaliai keičiant k-ojo laips-
nio išvestine (2.1) DL ˛i λk (pvz., z ′′ ˛i λ2 , z ′ ˛i λ, o z ˛i λ0 = 1). Charakteristinė
lygtis yra n-ojo laipsnio algebrinė lygtis, reiškia ji turi n šaknu˛.
Sakykime, λ1 , . . . , λn yra visos charakteristinio polinomo Pn (λ) šaknys.
5.4 lema. Jeigu λ0 yra charakteristinio polinomo šaknis, tuomet z = eλ0 x yra
homogeninės TDL sprendinys.
I˛rodymas. Kadangi
Ln [eλx ] = (eλx )(n) + a1 (eλx )(n−1) + · · · + an−1 (eλx )′ + an eλx

= eλx (λn + a1 λn−1 + · · · + an−1 λ + an ) = eλx Pn (λ), (2.3)
todėl Ln [eλ0 x ] = eλ0 x Pn (λ0 ) = 0. ⊔

⊓
5.5 lema. Jeigu šaknies λ0 kartotinumas yra m, tuomet z = xk eλ0 x , k =

0, . . . , m − 1 yra homogeninės TDL sprendiniai.
I˛rodymas. Šaknies λ0 kartotinumas yra m, tai reiškia, kad
0 = Pn (λ0 ) = Pn′ (λ0 ) = . . . = Pn(m−1) (λ0 ), Pn(m) (λ0 ) ̸= 0.
Diferencijuodami k kartu˛ (k = 0, . . . , m − 1) tapatybę Ln [eλx ] = eλx Pn (λ) pagal

λ, gauname
Ln [xk eλx ] = eλx Pn(k) (λ) + kxeλx Pn(k−1) (λ) + · · · + kxk−1 eλx Pn′ (λ) + xk eλx Pn (λ).
Tada Ln [xk eλ0 x ] = 0. ⊔

⊓
Jeigu yra p skirtingu˛ charakteristinio polinomo šaknu˛, kuriu˛ kartotinumai yra

mi , i = 1, . . . , p, tuomet bendrasis homogeninės TDL sprendinys yra
p
X
z= Cλi (x)eλi x , Cλi (x) = Ci,0 + Ci,1 x + · · · + Ci,mi −1 xmi −1 , (2.4)
i=1
čia Ci,l ∈ C yra laisvosios konstantos.

Dažniausiai nagrinėjamos TDL su realiaisiais koeficientais ir jos sprendiniu˛
ieškoma tarp realiu˛ju˛ funkciju˛. Tada TDL
Ln [y] := y (n) + a1 y (n−1) + · · · + an−1 y ′ + an y = 0, ai ∈ R, (2.5)
sprendinys gaunamas kaip homogeninės (1.1) kompleksinės DL sprendinio rea-
lioji dalis, t.y. y = Re z. Jeigu polinomas su realiaisiais koeficientais turi komp-
leksinę šakni˛ α + βı, tai jungtinis kompleksinis skaičius α − βı taip pat yra jo
šaknis.
Charakteristinio polinomo šaknies λ ∈ R atveju
Re (C1R + C1I ı)eλx = C1R eλx .

Kompleksiniu˛ šaknu˛ λ1,2 = α ± βı atveju, pasinaudoję Eulerio formule eα+βı =

eα (cos β + ı sin β), turime:
Re (C1R +C1I ı)e(α+βı)x +(C2R +C2I ı)e(α−βı)x = eαx C1 cos(βx)+C2 sin(βx) ,

su C1 = C1R + C2R , C2 = C2I − C1I .

Jeigu charakteristinis polinomas turi pR realiu˛ju˛ šaknu˛ λi (kuriu˛ kartotinu-
mas mi ) ir pC kompleksiniu˛ šaknu˛ poru˛ λj = αj + βj ı, λ̄j = αj − βj ı (kuriu˛
kartotinumas mj ), tuomet homogeninės TDL bendrojo sprendinio pavidalas yra
pR
X pC
X
λi x
eαj x C1λj (x) cos(βj x) + C2λj (x) sin(βj x) ,

z= C0λi (x)e + (2.6)
i=1 j=1
C0λi (x) = Ci0,0 + Ci0,1 x + · · · + Ci0,mi −1 xmi −1 ,

C1λj (x) = Cj1,0 + Cj1,1 x + · · · + Cj1,mj −1 xmj −1 ,
C2λj (x) = Cj2,0 + Cj2,1 x + · · · + Cj2,mj −1 xmj −1 ,
čia Ci0,l , Cj1,l , Cj2,l ∈ R yra laisvosios konstantos, kuriu˛ viso yra n.
5.13 pavyzdys [Visos šaknys realios ir skirtingos]. Diferencialinės lygties
y ′′′ − 2y ′′ − y ′ + 2y = 0
charakteristinis polinomas λ3 −2λ2 −λ+2 = (λ−1)(λ+1)(λ−2) turi tris
skirtingas realiąsias šaknis λ1 = −1, λ2 = 1, λ3 = 2. Tada DL bendrasis
sprendinys yra
y = C1 e−x + C2 ex + C3 e2x .
Šios DL fundamentalioji sprendiniu˛ sistema yra {e−x , ex , e2x }.
5.14 pavyzdys [Šaknys realios]. Diferencialinės lygties

y ′′′ − y ′′ − y ′ + y = 0
charakteristinis polinomas λ3 − λ2 − λ + 1 = (λ + 1)(λ − 1)2 turi realiąsias
šaknis λ1 = −1, λ2 = λ3 = 1. Tada DL bendrasis sprendinys yra
y = C1 e−x + (C2 + C3 x)ex .
Šios DL fundamentalioji sprendiniu˛ sistema yra {e−x , ex , xex }.
5.15 pavyzdys. Diferencialinės lygties

y ′′′ + y = 0
3
charakteristinis
√
polinomas λ + 1 turi realiąsias šaknis λ1 = −1, λ2,3 =
1 3
2
± 2
ı. Tada DL bendrasis sprendinys yra
1 √ √
y = C1 e−x + e 2 x C2 cos( 3 3

2
x) + C3 sin( 2
x).
1 √ 1 √
Šios DL fundamentalioji sprendiniu˛ sistema yra {e−x , e 2 x cos( 2
3
x), e 2 x sin( 2
3
x)}.
5.16 pavyzdys [Kartotinės kompleksinės šaknys]. Diferencialinės lygties
y (4) + 8y ′′ + 16y = 0
charakteristinis polinomas λ4 + 8λ2 + 16 = (λ2 + 4)2 turi kartotines
kompleksines šaknis λ1,2 = λ3,4 = ±2ı. Tada DL bendrasis sprendinys
yra
y = (C1 + C2 x) cos(2x) + (C3 + C4 x) sin(2x).
Šios DL fundamentalioji sprendiniu˛ sistema yra {cos(2x), sin(2x), x cos(2x), x sin(2x)}.
5.11 uždavinys. Raskite homogeniniu˛ DL bendrąji˛ sprendini˛ ir fundamentaliąją sprendiniu˛
sistemą:
a) y ′′ − 3y ′ − 4y = 0; b) y ′′ − 6y ′ + 9y = 0; c) y ′′ − 2y ′ + 5y = 0
d) y (4) + 5y ′′ + 4y = 0; e) y (4) − 8y ′ = 0; f ) y ′′′ + 2y ′′ + y ′ = 0.
5.17 pavyzdys [Koši uždavinys]. Diferencialinės lygties

y (4) + 8y ′′′ + 24y ′′ + 32y ′ + 16y = 0
charakteristinis polinomas λ4 + 8λ3 + 24λ2 + 32λ + 16 = (λ + 2)4 turi
vienintelę šakni˛ λ1,2,3,4 = −2. Tada DL bendrasis sprendinys yra
y = (C1 + C2 x + C3 x2 + C4 x3 )e−2x .
Rasime sprendini˛ su pradinėmis sąlygomis y(0) = 1, y ′ (0) = 0, y ′′ (0) = 0,
y ′′′ (0) = 0. Bendrasis sprendinys ir jo išvestinės yra lygios
y = C1 e−2x + C2 xe−2x + C3 x2 e−2x + C4 x3 e−2x ,
y ′ = (C2 − 2C1 )e−2x + (2C3 − 2C2 )xe−2x + (3C4 − 2C3 )x2 e−2x − 2C4 x3 e−2x ,
y ′′ = (2C3 + 4C1 − 6C2 )e−2x + (6C4 + 4C2 − 8C3 )xe−2x + (4C3 − 12C4 )x2 e−2x
+ 4C4 x3 e−2x ,
′′′
y = (6C4 + 16C2 − 12C3 − 8C1 )e−2x + (24C3 − 36C4 − 8C2 )xe−2x
+ (36C4 − 8C3 )x2 e−2x − 8C4 x3 e−2x .
I˛statę pradines reikšmes, gauname sistemą

 

 C1 = 1, 
 C1 = 1,

−2C + C 
1 2 = 0, C
2 = 2,
⇔

 4C 1 − 6C2 + 2C3 = 0, 
 C 3 = 2,
 
−8C1 + 16C2 − 12C3 + 6C4 = 0 = 34 .
 
C4
Atskirasis sprendinys yra y = (1 + 2x + 2x2 + 43 x3 )e−2x .
5.12 uždavinys. Raskite homogeniniu˛ DL atskiruosius sprendinius:

a) y ′′ − 3y ′ − 4y = 0, y(0) = 0, y ′ (0) = 1;
b) y ′′ − 6y ′ + 9y = 0, y(1) = 1, y ′ (1) = 0;
c) y ′′ − 2y ′ + 5y = 0, y(0) = 1, y ′ (0) = 0.
Eulerio n-osios eilės tiesinė homogeninė DL

xn y (n) + a1 xn−1 y (n−1) + · · · + an−1 xy ′ + an y = 0 (2.7)
nepriklausomo kintamojo x keitiniu x = et , kai x > 0 (x = −et , kai x < 0)
suvedama ˛i TDL su pastoviais koeficientais.
5.18 pavyzdys [Eulerio lygtis]. Nagrinėkime lygti˛
d2 y
x2 − 2y = 0, x > 0.
dx2
Randame išvestines
dy
dy dy d2 y d −t dy d2 y dy
= dt
dx
= e−t , 2
= e−t e = e−2t − .
dx dt
dt dx dt dt dt2 dt
Tada Eulerio lygti˛ redukuojame i˛ lygti˛ su pastoviais koeficientais
d2 y dy
− − 2y = 0, t ∈ R,
dt2 dt
kurios charakteristinės lygties λ2 − λ − 2 = 0 šaknys λ1 = −1 ir λ2 = 2.
Vadinasi, Eulerio lygties bendrasis sprendinys yra
y = C1 e−t + C2 e2t = C1 x−1 + C2 x2 .
5.13 uždavinys. Raskite Eulerio lygčiu˛ bendruosius sprendinius:

d2 y dy d2 y dy
a) x2 + 3x + y = 0, x > 0; b) x2 −x + 2y = 0, x > 0.
dx2 dx dx2 dx
5.19 pavyzdys [Čebyševo6 lygtis]. Nagrinėkime antrosios eilės TDL
(1 − x2 )y ′′ − xy ′ + n2 y = 0, x ∈ (−1, 1), n ∈ N.
Taikome keitini˛ x = cos t, t ∈ (0, π):
ẏ ẏ ÿ sin t − ẏ cos t
y′ = =− , y ′′ = .
ẋ sin t sin3 t
Tada Čebyševo lygti˛ suvedame i˛ lygti˛ su pastoviais koeficientais
ÿ + n2 y = 0,
kurios bendrasis sprendinys yra
y = C1 cos(nt) + C2 sin(nt) = C1 cos(n arccos x) + C2 sin(n arccos x).
Čebyševo lygties sprendiniai Tn (x) = cos(n arccos x) yra Čebyševo poli-
nomai, T0 (x) = 1.
5.14 uždavinys. Raskite pirmuosius Čebyševo polinomus ir ˛irodykite rekurentinę lygy-
bę
Tn (x) = 2xTn−1 (x) − Tn−2 (x).
6 Пафнутий Львович Чебышёв (1821–1894) – rusu˛ matematikas.
2.2. Nehomogeninės diferencialinės lygties su pastoviais koeficien-

tais sprendiniai
Nehomogeninės tiesinės lygties su pastoviais koeficientais atveju atskirąji˛ sprendini˛
kartais galima rasti paprasčiau, neatliekant integravimo veiksmo, t.y. vadina-
muoju neapibrėžtiniu˛ koeficientu˛ metodu.
Jeigu nehomogeninės (1.1) TDL dešinioji pusė yra kvazipolinomas
f (x) = Pm (x)eλ̃x , Pm (x) = p0 + p1 x + · · · + pm xm ,
tai atskirojo nehomogeninės DL sprendinio ieškoma pavidalu
ya = xs Qm (x)eλ̃x , Qm (x) = p̃0 + p̃1 x + · · · + p̃m xm ,
čia polinomo Qm (x) koeficientai yra nežinomi, s sutampa su homogeninės lygties

charakteristinio polinomo šaknu˛, lygiu˛ λ̃, skaičiumi.
Jeigu dešiniosios pusės pavidalas yra
f (x) = Pm1 (x)eα̃x cos(β̃x) + Rm2 (x)eα̃x sin(β̃x), (2.8)
tai
ya = xs eα̃x Qm (x) cos(β̃x) + Tm (x) sin(β̃x) ,

čia Pm1 (x) ir Rm2 (x) yra žinomi polinomai, o polinomu˛ Qm (x) ir Tm (x) koefi-
cientai yra nežinomi, ir m = max(m1 , m2 ).
Kartais, (2.8) funkcijos atveju, iš pradžiu˛ sprendžiama nehomogeninė DL
su dešiniosiomis pusėmis Pm1 (x)e(α̃+β̃ı)x ir Rm2 (x)e(α̃+β̃ı)x , o po to surandama
pirmojo sprendinio realioji dalis ir antrojo – menamoji dalis.

y ′′ + 16y = 17e−x
bendrąji˛ sprendini˛. Surandame homogeninės TDL charakteristinio poli-
nomo šaknis λ1,2 = ±4ı. Vadinasi, homogeninės DL bendrasis sprendinys
yra ybh = C1 cos(4x) + C2 sin(4x). Dešiniojoje DL pusėje yra kvazipoli-
nomas su P0 (x) = 17 ir λ̃ = −1. Kadangi λ̃ nėra tarp charakteristinio
polinomo šaknu˛, todėl s = 0, ir atskirojo sprendinio ieškome pavidalu
ya = Ae−x . Surandame jo išvestines
y = Ae−x , y ′ = −Ae−x , y ′′ = Ae−x ,
ir ˛istatome jas i˛ DL:
Ae−x + 16Ae−x = 17e−x .
Prilygindami koeficientą prie e−x , turime algebrinę lygti˛ 17A = 17. Vadi-
nasi, atskirasis nehomogeninės DL sprendinys yra e−x , o tada bendrasis
y = C1 cos(4x) + C2 sin(4x) + e−x .

Jeigu papildomai turime pradines sąlygas y(0) = 1, y ′ (0) = 0, tai lais-

vąsias konstantas randame spręsdami tiesinę lygčiu˛ sistemą
( (
C1 + 1 = 1, C1 = 0,
⇔
4C2 − 1 = 0 C2 = 14 .
Tada Koši uždavinio sprendinys yra y = 1

4
sin(4x) + e−x .
5.21 pavyzdys. Išspęsime DL

y ′′ − 7y ′ + 6y = xex .
Charakteristinė lygtis λ2 − 7λ + 6 = 0 turi šaknis λ1 = 1, λ2 = 6.
Vadinasi, homogeninės DL bendrasis sprendinys yra y = C1 ex + C2 e6x .
Dešiniojoje DL pusėje yra kvazipolinomas su P1 (x) = x ir λ̃ = 1. Kadan-
gi λ̃ yra tarp charakteristinio polinomo šaknu˛, todėl s = 1, ir atskirojo
nehomogeninės lygties sprendinio ieškome pavidalu y = x(Ax + B)ex .
Tada
6× y = (Ax2 + Bx)ex ,
(−7)× y ′ = (Ax2 + Bx + 2Ax + B)ex ,
1× y ′′ = (Ax2 + Bx + 4Ax + 2B + 2A)ex ,
+
xex = (−10Ax − 5B + 2A)ex .
Sulyginę koeficientus prie vienodu˛ funkciju˛ (xex ir ex ), gauname:

−10A = 1,
−5B + 2A = 0.
Iš čia A = −1/10, B = −1/25. Tada bendrasis sprendinys
y = C1 ex + C2 e6x − x(x/10 + 1/25)ex .

y ′′ + 2y ′ + 5y = 10 sin x.
Charakteristinė lygtis λ2 + 2λ + 5 = 0 turi šaknis λ1,2 = −1 ± 2ı. Va-
dinasi, homogeninės
DL bendrasis sprendinys yra y = e−x C1 cos(2x) +
C2 sin(2x) . Dešiniojoje DL pusėje yra kvazipolinomas su R0 (x) = 10
ir λ̃ = ±ı. Kadangi λ̃ nėra tarp charakteristinio polinomo šaknu˛, todėl
s = 0, ir atskirojo nehomogeninės lygties sprendinio ieškome pavidalu
y = A cos x + B sin x. Tada
5× y = A cos x + B sin x,
2× y ′ = −A sin x + B cos x,
1× y ′′ = A cos x + B sin x,
+
10 sin x = (4A + 2B) cos x + (−2A + 4B) sin x.
Sulyginę koeficientus prie vienodu˛ funkciju˛ (cos x ir sin x), gauname:
4A + 2B = 0,
−2A + 4B = 10.
Iš čia A = −1, B = 2. Tada bendrasis sprendinys
y = e−x C1 cos(2x) + C2 sin(2x) − cos x + 2 sin x.


y ′′ − y = 2ex − x2 + 2.
2
Charakteristinė lygtis λ − 1 = 0 turi šaknis λ1,2 = ±1. Vadinasi, homo-
geninės DL bendrasis sprendinys yra y = C1 ex + C2 e−x . Nehomogeninės
DL dešinioji pusė yra dvieju˛ funkciju˛ f1 (x) = 2ex ir f2 (x) = 2−x2 suma.
Tada
y ′′ − y = 2ex , y ′′ − y = 2 − x2 ,
y1 = xAex , y2 = Ax2 + Bx + C,
(−1)× y = xAex , (−1)× y = Ax2 + Bx + C,

0×
′
y = (xA + A)e , x
0× y ′ = 2Ax + B,
1× y ′′ = (xA + 2A)ex , 1× y ′′ = 2A,
+ +
x x
2e = 2Ae , 2 − x2 = 2A − C − Bx − Ax2 ,
A = 1, y1 = xex ; A = 1, B = C = 0, y2 = x2 .
Užrašome bendrąji˛ pradinėsDL sprendini˛
y = C1 ex + C2 e−x + xex + x2 .
5.15 uždavinys. Suintegruokite šias DL, ju˛ atskiruosius sprendinius raskite taikydami
neapibrėžtu˛ju˛ koeficientu˛ metodą:
a) y ′′ − 2y ′ + 2y = ex (x cos x + sin x);

b) y (4) − y = 20 sin x;
c) y ′′ − y = 4xex + 8e3x .
5.16 uždavinys. Nurodykite nehomogeniniu˛ tiesiniu˛ lygčiu˛ atskirojo sprendinio pavi-

dalą:
a) y ′′ − y = ex x cos x;
b) y ′′′ + 2y ′′ + y ′ = x cos x + (x2 − 2) sin x;
c) y ′′ − 2y ′ + y = x2 ex .
6 skyrius
Geometrinės diferencialiniu˛ lygčiu˛ sąvokos
Šiame paragrafe susipažinsime su geometrine DL prasme: vektoriniais ir krypčiu˛ laukais.

I˛vesime fazinės ir išplėstinės fazinės erdvės, fazinės ir integralinės kreivės sąvokas.
1. Fazinė erdvė
1.1. Evoliuciniai procesai
Diferencialinėmis lygtimis aprašomi evoliuciniai procesai, kurie pasižymi deter-
minizmu, baigtiniu matavimu bei glodumu. Determinuotu vadinsime toki˛ pro-
cesą, kurio ateiti˛ ir praeiti˛ nulemia dabartis, t.y. mes galime nusakyti ne tik
dabartinę determinuoto proceso būklę, bet ir jo būklę bet kuriuo laiko momen-
tu tiek praeityje, tiek ateityje. Aibė determinuoto proceso būsenu˛ vadinama
fazine erdve.
6.1 pavyzdys [Determinuotas procesas]. Vieno taško judėjimą trimatėje erdvėje pilnai
apibrėžia trys jo koordinatės ir trys jo greičio komponentės. Žinodami
šiuos šešis parametrus konkrečiu laiko momentu, mes galime nusakyti
judančio taško padėti˛ bet kuriuo momentu tiek praeityje, tiek ateityje.
6.2 pavyzdys [Nedeterminuoti procesai]. Šilumos sklidimas yra pusiau determinuotas

procesas, nes mes galime nusakyti tik kaip pasiskirstys kūno temperatūra
ateityje, o apie šio proceso evoliuciją praeityje mes nieko negalime pasa-
kyti. Visiškai nedeterminuoti procesai yra Brauno1 judėjimas, kvantiniu˛
daleliu˛-bangu˛ judėjimas, nes šiais atvejais mes negalime nusakyti nei kaip
procesas vystysis ateityje, nei kaip jis vystėsi praeityje.
Procesas vadinamas baigtinio matavimo, jei jo fazinė erdvė aprašoma baigtiniu

skaičiumi parametru˛, kuriu˛ reikšmės ir apibrėžia proceso būsenas.
6.3 pavyzdys [Baigtinio matavimo procesas]. Jei materialus taškas juda tiese, tuomet
jo būsenai pilnai aprašyti pakanka 2 parametru˛ (koordinatės ir greičio),
t.y. fazinė erdvė yra dvimatė. Trimatėje erdvėje tokiam procesui apibūdinti
reikalingi 6 parametrai. Jei nagrinėsime n tašku˛ judėjimą, tai ju˛ fa-
zinė erdvė bus 6n-matė (trys koordinatės ir trys greičio komponentės
kiekvienam taškui). Nagrinėjant n kietu˛ kūnu˛ judėjimą reikalinga 12n
parametru˛ (kokie?).
1 Robert Brown (1773–1858) – škotu˛ botanikas.
6.1 pav. Žemėlapis. 6.2 pav. Suderinti žemėlapiai.
6.4 pavyzdys [Begalinio matavimo procesai]. Norint aprašyti stygos virpesius, bangu˛
sklidimą reikalingas begalinis skaičius parametru˛. Tokius procesus nag-
rinėja lygčiu˛ dalinėmis išvestinėmis teorija.
Procesas vadinamas glodžiu (tolydžiu, diferencijuojamu), jei jo fazinė erdvė

turi glodžiosios daugdaros struktūrą, o proceso būsenu˛ kitimą galima aprašyti
glodžiomis (tolydžiomis, diferencijuojamomis) funkcijomis.
6.5 pavyzdys [Glodus procesas]. Mechaninės sistemos koordinatės ir greičiai keičiasi

kaip tolydžiai diferencijuojamos funkcijos.
6.6 pavyzdys [Nediferencijuojami procesai]. Procesai, kuriuose vyksta trūkiai, smūgiai,

glodumo savybe nepasižymi.
Tik eksperimentiškai su tam tikru tikslumu galima nustatyti, kad proce-

sas yra determinuotas, baigtinio matavimo ir glodus. Mes laikysime, kad visi
nagrinėjami procesai turi šias savybes ir pilnai sutampa su nagrinėjamais ma-
tematiniais modeliais.
1.2. Glodžiosios daugdaros

Daugdara geometrijoje yra toks pat fundamentalus objektas kaip algebroje
grupė, tiesinė erdvė. Glodžiosios daugdaros sudaro kategoriją, kurios morfiz-
mai yra glodieji atvaizdžiai.
Tarkime, M yra Hausdorfo topologinė erdvė, tenkinanti antrąją skaitumo
aksiomą. Jeigu kiekvienam taškui m ∈ M egzistuoja jo aplinka W homeomor-
fiška atvirai aibei U ⊂ Rn , tai M vadinama topologine daugdara arba tiesiog
daugdara. Aplinka W kartu su homeomorfizmu φ : W → U vadinama žemėlapiu
(žiūrėk 6.1 pav.). Kiekvienam x ∈ W homeomorfizmas φ apibrėžia jo lokaliąsias
koordinates (x1 , . . . , xn ) ir x = (x1 , . . . , xn ) = φ(x).
Nagrinėkime du daugdaros M žemėlapius
φi : Wi → Ui ⊂ Rn1 , φj : Wj → Uj ⊂ Rn2 .
161 6 SKYRIUS. Geometrinės diferencialiniu˛ lygčiu˛ sąvokos [2022 07 16 (22:29)]
6.3 pav. Jungioji 6.4 pav. Podaugdaris. 6.5 pav. Daugdara su

daugdara M ir nejungioji siena.
daugdara M1 ∪ M2 .
Jeigu Wi ∩ Wj ̸= ∅, tuomet Wi ∩ Wj turi vaizdus abiejuose žemėlapiuose (žiūrėk

6.2 pav.):
Uij = φi (Wi ∩ Wj ), Uji = φj (Wi ∩ Wj ).
Vienu˛ koordinačiu˛ xi = (x1i , . . . , xni 1 ) keitimą ˛i kitas xj = (x1j , . . . , xnj 2 ) api-
brėžia homeomorfizmai φij = φj φi−1 , φji = φi φj−1 , kurie yra vektorinės funk-
cijos (koordinačiu˛ keitimo atvaizdžiai):
φij : Uij ⊂ Rn1 → Uji ⊂ Rn2 , φji : Uji ⊂ Rn2 → Uij ⊂ Rn1 ,
Du žemėlapiai φi : Wi → Ui ir φj : Wj → Uj vadinami suderintais, jeigu

Wi ∩ Wj = ∅ arba koordinačiu˛ keitimo atvaizdžiai φij ir φji yra difeomorfizmai
tarp Uij ⊂ Rn ir Uij ⊂ Rn .
Daugdaros M žemėlapiu˛ visuma, padengianti šią erdvę, t.y. M = ∪i∈I Wi ,
vadinama atlasu. Du atlasai vadinami ekvivalenčiais, jeigu šiu˛ atlasu˛ sąjunga
vėl yra atlasas, t.y. kiekvienas pirmojo atlaso žemėlapis yra suderintas su ant-
rojo atlaso žemėlapiais, ir atvirkščiai. Toks ekvivalentiškumo sąryšis apibrėžia
ekvivalenčiu˛ju˛ atlasu˛ klases, kurios vadinamos daugdaros glodžiąja struktūra.
Daugdara M , kurioje apibrėžta glodžioji struktūra (kurioje visada egzistuoja
atlasas, turintis baigtini˛ arba skaitu˛ji˛ žemėlapiu˛ skaičiu˛), vadinama glodžiąja
daugdara. Toliau visos nagrinėjamos daugdaros bus glodžiosios, ir jas vadinsime
tiesiog daugdaromis.
?
Daugdara vadinama jungiąja daugdara, jeigu bet kuriems dviem jos taškams egzistuoja
baigtinis rinkinys žemėlapiu˛ φi : Wi → Ui , Ui jungi aibė, i = 1, k, kad x ∈ W1 , y ∈ Wk ,
Wi ∩ Wi+1 ̸= ∅, i = 1, k − 1 (žiūrėk 6.3 pav.)
Jeigu visi atvaizdžiai φij ir φji yra C k -difeomorfizmai, tuomet daugdarą priskiriame
C k -klasės glodžiosioms daugdaroms. Jungiosios glodžiosios daugdaros atveju visuose
žemėlapiuose euklidinės erdvės yra tos pačios dimensijos n, todėl šis skaičius vadinamas
daugdaros dimensija dim M = n.
Jeigu erdvėse Rn fiksuoti orientaciją ir pareikalauti, kad atvaizdžiu˛ φij jakobianai būtu˛
teigiami, tai apibrėžtume orientuotąją daugdarą.
Daugdaros M poaibis S vadinamas podaugdariu, jeigu ∀s ∈ S egzistuoja toks daugdaros
M žemėlapis φ : s ∈ W → U ,
φ(W ∩ S) = φ(W ) ∩ Rk , Rk ⊂ Rn ,
6.6 pav. S 1 ⊂ R2 . 6.7 pav. Apskritimo 6.8 pav. Projektyvinė

stereografinės projekcijos. tiesė.
čia Rk – k-matis afininis poerdvis (žiūrėk 6.4 pav.).

n
Jeigu daugdaros apibrėžime erdvę Rn pakeistume i˛ R+ = {x ∈ Rn | xn ≥ 0}, tuomet
gautume daugdarą su siena (žiūrėk 6.5 pav.) Tokios daugdaros taškas x : φ(x) ∈ Rn−1 =
{x ∈ Rn | xn = 0} – vadinamas daugdaros sienos tašku, o jei φ(x) ∈ Rn n
+ = {x ∈ R | x >
n
0}, – vidiniu tašku. Daugdaros sienos tašku˛ aibė žymima ∂M , o vidiniu˛ tašku˛ – M ◦ . Jei
∂M = ∅, tai M vadinama daugdara be sienos. Kompaktinė daugdara be sienos vadinama
uždarąja. Daugdaros su siena M n siena ∂M n yra (n − 1)-matė daugdara be sienos.
6.7 pavyzdys. Erdvės Rn atviroji aibė A yra analizinė (ir be galo glodi) n-matė daug-
dara. Jos C ω -atlasą sudaro lokaliosios koordinačiu˛ sistemos (Ai , id), čia
Ai – jungios sritys sudarančios aibę A.
6.8 pavyzdys [Sfera]. Sfera S n−1 ⊂ Rn , apibrėžta lygtimi |x|2 = (x1 )2 + · · · + (xn )2 =
1 yra (n − 1)-matė be galo glodi daugdara. Kai n = 2 sfera S 1 yra
apskritimas (žiūrėk 6.6 pav.). Sferos dengini˛ sudaro aibės (i = 1, . . . , n):
Wi = {x ∈ S n−1 | xi > 0}, Wi+n = {x ∈ S n−1 | xi < 0}.
Šiuo atveju, S n−1 = 2n

S
i=1 Wi , o žemėlapiai apibrėžti projekcijomis:
φi = πi : Wi → Uin−1 ⊂ Rin−1 = {x ∈ Rn | xi = 0},

φi+n = πi : Wi+n → Uin−1 ⊂ Rin−1 .
6.1 uždavinys. Raskite apskritimo sferos S 2 ⊂ R3 atlasus, sudarytus iš dvieju˛ žemėlapiu˛

(žiūrėk 6.7 pav.).
6.2 uždavinys. Raskite koordinatiniu˛ difeomorfizmu˛ išraiškas apskritimo S 1 atveju.
6.9 pavyzdys [Projektyvinė tiesė]. Erdvės RP 1 atlasą sudaro 2 žemėlapiai (žiūrėk

6.8 pav.):
φ1 : (x0 : x1 ) 7→ y = x1 /x0 , W1 = {(x0 : x1 )|x0 ̸= 0},

φ2 : (x0 : x1 ) 7→ z = x0 /x1 , W2 = {(x0 : x1 )|x1 ̸= 0},
čia (x0 : x1 ) yra projekcinės erdvės taško homogeninės koordinatės. At-

vaizdis φ12 : {y | y ̸= 0} → {z | z ̸= 0} apibrėžiamas formule z = 1/y yra
be galo glodus difeomorfizmas.
6.9 pav. Cilindrinės 6.10 pav. Sfera, 6.11 pav. Toras

daugdaros. skritulys, cilindras T 2 = S 1 × S 1 ir jo atlasas.
"
"
6.12 pav. Projektyvinė 6.13 pav. Mėbijaus lapas. 6.14 pav. Kleino butelys.
plokštuma. .
6.3 uždavinys. Erdvė RP n yra glodžioji daugdara. Suraskite jos atlasą, sudarytą iš
n + 1 žemėlapio.
6.10 pavyzdys. Sfera S 2 ⊂ R3 yra daugdaros R3 podaugdaris.

2
6.11 pavyzdys [GLn (R)]. Matricą A ∈ GLn (R) galime sutapatinti su erdvės Rn
elementu. Sąlyga det A = 0 apibrėžia šioje erdvėje uždarąją aibę. Šios
2
papildinys, sutampantis su GLn (R), bus atviroji aibė erdvėje Rn , t.y.
daugdara.
6.12 pavyzdys. Ritinys C̄ n+1 = B̄ n × I ⊂ Rn+1 – yra n + 1-matė glodžioji jungioji

(iškiloji) daugdara su (jungia) siena ∂ C̄ n+1 = S n−1 × I ∪ B0n ∪ B1n , čia
B̄0n ir B̄1n yra du cilindro pagrindai, o cilindras C n = S n−1 × I – šoninis
ritinio paviršius (žiūrėk 6.9 pav.), kurie patys yra jungiosios daugdaros
su siena. Cilindro siena yra nejungi. Ritinys dažnai taip pat vadinamas
cilindru (angl. solid cilinder and surface cilinder). Rutulys B̄ n ⊂ Rn –
yra n-matė glodžioji jungioji daugdara su siena ∂ B̄ n = S n−1 .
6.13 pavyzdys. Orientuotosios dvimatės uždarosios daugdaros yra sfera S 2 (žiūrėk 6.10
pav.), toras T 2 = S 1 × S 1 (žiūrėk 6.11 pav.), o neorientuotosios dvimatės
uždarosios – projektyvinė plokštuma RP 2 (žiūrėk 6.12 pav.) ir Kleino
6.15 pav. Diferencijuojamas atvaizdis. 6.16 pav. Glodžioji

funkcija daugdaroje.
butelys K 2 (žiūrėk 6.14 pav.). Skritulys D2 ir cilindras C 2 yra orien-

tuotosios daugdaros, kuriu˛ siena yra vienas arba du apskritimai (žiūrėk
6.10 pav.). Mėbijaus lapas µ2 yra neorientuotosios dvimatės daugdaros,
kurios siena yra apskritimas, pavyzdys (žiūrėk 6.13 pav.).
Sakykime, M1 ir M2 yra C k -glodžiosios daugdaros. Atvaizdis f : M1 → M2

vadinamas C k -glodžiuoju , jeigu lokaliosiose koordinatėse ši˛ atvaizdi˛ aprašo C k -
glodžiosios funkcijos. Žymėsime f ∈ C k (M1 , M2 ). Jeigu (W1 , φ1 ), (W2 , φ2 )
yra tašku˛ x ir f (x) lokaliosios koordinatės daugdarose M1 ir M2 . Tada šiose
koordinatėse atvaizdi˛ f aprašo vektorinė funkcija φ2 ◦f ◦φ1−1 (žiūrėk 6.15 pav.).
Atkiru atveju, kai M2 = R, turime glodžiąją funkciją (žiūrėk 6.16 pav.). Kai
M1 = I ⊂ R, apibrėžiame kreivę daugdaroje (žiūrėk 6.15 pav.).
Atvaizdis f : M1 → M2 vadinamas difeomorfizmu, jei jis yra bijekcija, o
f, f −1 – yra glodieji (C 1 -klasės) atvaizdžiai. Daugdaros M1 ir M2 vadinamos
difeomorfiškomis, jeigu egzistuoja bent vienas difeomorfizmas tarp ju˛.
?
Glodžiojo atvaizdžio f : M1 → M2 rangu taške x ∈ M1 vadinsime vektorinės funkcijos
g := φ2 ◦f ◦φ1−1 rangą taške x = φ1 (x), t.y. rank f (x) := rank (∂g i /∂xj ) (parodykite, kad
rango apibrėžimas nepriklauso nuo lokaliu˛ju˛ koordinačiu˛ parinkimo). Glodusis atvaizdis
f : M1n1 → M2n2 vadinamas imersija, jei atvaizdžio f rangas rank f (x) = n1 ≤ n2 ,
∀x ∈ M1n1 . Imersija vadinama i˛dėtimi, jei f : M1 → f (M1 ) ⊂ M2 – homeomorfizmas.
Šiuo atveju f (M1 ) yra daugdaros M2 n1 -matis podaugdaris.
Teisingas teiginys, kad kiekviena jungi kompaktinė daugdara M n yra difeomorfiška pa-
kankamai didelės dimensijos erdvės RN podaugdariui (N > 2n), t.y. kiekviena abstrakti
daugdara realizuojasi kaip n-matis paviršius RN erdvėje.
Glodusis atvaizdis f : M1n1 → M2n2 vadinamas submersija, jei atvaizdžio f rangas rank f (x) =
n2 ⩽ n1 , ∀x ∈ M1n1 . Jei f : M1n1 → M2n2 yra submersija, tai ∀y ∈ M2 pirmavaiz-
dis f −1 (y) yra (n1 − n2 )-matis podaugdaris daugdaroje M1n1 . Vadinasi, lygčiu˛ sistemos
f (x) = 0 ∈ Rn2 , x ∈ Rn1 , kai rank f (x) = n, sprendiniai sudaro (n1 − n2 )-matę glo-
džiąją daugdarą. Pvz. sferą S n−1 apibrėžia lygtis (x1 )2 + · · · + (xn )2 = 1. Papildo-
ma sąlyga g(x) ≥ 0 apibrėžia daugdarą su siena. Pvz. rutuli˛ B̄ n apibrėžia nelygybė
(x1 )2 + · · · + (xn )2 ⩽ 1.
6.17 pav. Kreivė 6.18 pav. . 6.19 pav. .

daugdaroje. .
1.3. Vektoriniai ir krypčiu˛ laukai

1.4. Fazinis portretas
Dažniausiai šiame kurse, fazinė erdvė bus sritis (jungi ir atvira aibė) U ⊂ Rn .
Fazinės erdvės taškus vadinsime faziniais taškais.
Jeigu n-matėje fazinėje erdvėje ˛ivestos koordinatės (x1 , . . . , xn ), tuomet fazini˛
tašką galime sutapatinti su erdvės Rn tašku (x1 , . . . , xn ). Dažnai patogu taš-
ko koordinates surašyti ˛i vektoriu˛-stulpeli˛ (n × 1-matricą) arba vektoriu˛-eilutę
(1 × n-matricą):
 1 
x
 ..  1 n 1 n ⊤ 1 n
 .  = [x , . . . , x ] = (x . . . x ) , (x . . . x ).
xn
6.1 pastaba. Užrašas su laužtiniais skliausteliais vartojamas norint taupyti vietą
tekste.
6.2 pastaba. Dažnai fazinius kintamuosius vienmatėje fazinėje erdvėje žymėsime
x, dvimatėje (x, y), trimatėje (x, y, z). Parametrą (laikas, kreivės ilgis) nuo kurio
priklauso procesas dažniausiai žymėsime t ∈ R = Rt .
I˛vairias proceso būsenas atitinka fazinės erdvės taškai. Proceso evoliucijos
metu, ji˛ apibūdinantis taškas keičia vietą fazinėje erdvėje. Glodiems proce-
sams taško pėdsakas (fazinės erdvės taškai, kuriuose buvo fazinis taškas) fazinėje
erdvėje apibrėžia fazinę trajektoriją x(t), t ∈ I = (t0 ; t1 ) (žiūrėk 6.20 pav.).
Jeigu n-matėje fazinėje erdvėje ˛ivesta koordinačiu˛ sistema (x1 , . . . , xn ), tuo-
met fazinė trajektorija apibrėžiama glodžiomis funkcijomisx1 = x1 (t), . . . , xn =
xn (t) arba viena vektorine funkcija x(t) = x1 (t), . . . , xn (t) . Fiksuotoje koordinačiu˛
sistemoje šias komponentes galima surašyti i˛ vektoriu˛-stulpeli˛:
 1 
x (t)
x(t) =  ...  = [x1 (t), . . . , xn (t)].
 
xn (t)
6.20 pav. Fazinės 6.21 pav. Evoliucinio proceso grafikas išplėstinėje

trajektorijos. fazinėje erdvėje.
Faziniu˛ trajektoriju˛ šeimos vaizdas fazinėje erdvėje vadinamas faziniu portretu.

Fazinės erdvės sąvoka leidžia evoliuciniu˛ procesu˛ tyrimą suvesti ˛i geometrinio
uždavinio apie fazines trajektorijas sprendimą.
Fazinio taško judėjimo greiti˛ fazinėje trajektorijoje apibrėžia pats taškas.
Vadinasi, kiekviename fazinės erdvės taške x0 = x(t0 ) yra apibrėžtas vektorius
v(x0 ), kuris dar vadinamas fazinio greičio vektoriumi
dx(t)
v(x0 ) = , (1.1)
dt t=t0

arba fiksuotoje koordinačiu˛ sistemoje (x1 , . . . , xn ), rašysime

 1 
v (x0 )
.. 1 n i dxi (t)
v(x0 ) =   = [v (x0 ), . . . , x (x0 )], v (x0 ) = .
 
. dt t=t0

v n (x0 )
Fazinė trajektorija neaprašo fazinio taško priklausomybės nuo laiko t, tačiau pa-
prastai nurodoma, kokia kryptimi vystosi evoliucinis procesas. Rodykle fazinėje
trajektorijoje žymima laiko didėjimo kryptis. Norėdami pavaizduoti, kaip pro-
cesas evoliucionuoja laiko atžvilgiu, naudosime išplėstinę fazinę erdvę Rt × U ,
kuri yra laiko ašies ir fazinės erdvės Dekarto2 sandauga. Tada grafikas (t, x(t))
bus kreivė (n + 1)-matėje erdvėje ir pilnai apibrėš fazinio taško priklausomybę
nuo laiko t (žiūrėk 6.21 pav.).
Pagrindinis PDL teorijos uždavinys ir yra ištirti evoliucinio proceso kitimą
fazinio greičio vektoriniame lauke. Prie svarbiu˛ klausimu˛ galima priskirti faziniu˛
trajektoriju˛ pobūdi˛: koks ju˛ pavidalas, ar fazinės trajektorijos lieka aprėžtoje
srityje, ar jos yra periodinės (uždaros), ar jos nueina ˛i begalybę ir t.t.
Bendruoju atveju, taip suformuluotas uždavinys tam tikra prasme neišspren-
džiamas. Paprasčiausiais atvejais ši˛ uždavini˛ galima išspręsti integruojant. Skai-
tiniais metodais visada galima rasti DL sprendini˛ baigtiniame intervale. Tačiau
taip mes negalime gauti globalaus kokybinio vaizdo (fazinio portreto).
2 René Descartes (1596–1650) – prancūzu˛ matematikas.

6.22 pav. Fazinio greičio 6.23 pav. Vektorinis 6.24 pav. Vektorinis
laukas. laukas plokštumoje. laukas tiesėje.
Dalykinė rodyklė
atvaizdis
1-forma – diferencijavimo, 3, 5
– diferencialinė, 101 – glodusis, 27, 164
– tikslioji, 102 – reguliarusis, 20
– uždaroji, 102 – sutraukiantysis, 15
1-forma – tolydusis, 9
– diferencialinė, 39 – tolygiai tolydusis, 13
A B
aibė bazė, 5
– aprėžta – topologijos, 9
– – visiškai, 17
C
– atviroji, 8
ciklas, 103
– iškiloji, 6
cirkuliacija
– reliatyviai kompaktinė, 17
– formos, 103
– tolydi
– – lygialaipsniškai, 17 D
– uždaroji, 8 daugdara, 160
aksioma – afininė, 6
– skaitumo – glodžioji, 161
– – antroji, 9 – jungioji, 161
algebra, 4 – orientuotoji, 161
– Banacho, 19 – su siena, 162
– Grasmano, 35 – tiesinė, 5
– išorinė, 35 – uždaroji, 162
– Li, 4 daugdaros
– normuotoji, 19 – difeomorfiškos, 164
aplinka daugiklis
– aibės, 9 – integruojantysis, 110
atitraukimas daugyba
– formos, 40 – skaliarinė, 19
atkarpa, 6 – vidinė, 41
atlasas, 161 determinantas
atrama – Vronskio, 142
– funkcijos, 10 diagrama
– lanko, 43 – Niutono, 81
169 Dalykinė rodyklė [2022 07 16 (22:29)]
difeomorfizmas, 27 – trivialioji, 9
– daugdaru˛, 164 – vienajungė, 12
– leistinasis, 103
diferencialas F
– 1-formos, 102 faktoraibė, 1
– Frešė, 21 formulė
– funkcijos, 39, 41, 102 – Gryno, 105
– Gato, 21 – Liuvilio, 146
– išorinis, 41, 102 – Niutono ir Leibnico, 21, 103
DL, 44 funkcija
– autonominė, 65 – abstrakčioji, 20
– homogeninė, 81 – aprėžtosios variacijos, 13
– – normalioji, 81 – finičioji, 11
– kreiviu˛ šeimos, 54 – glodžioji, 1
– kvazihomogeninė, 81 – Gryno, 92
– – normalioji, 81 – homogeninė, 81
– neautonominė, 65 – – teigiamai, 81
– tiesinė, 139 – Koši, 87
– – su pastoviais koeficientais, – kvazihomogeninė, 81
151 – – teigiamai, 81
– vektorinė, 61 – skaliarinė, 39
DLS, 61 – tolydžiai diferencijuojama, 1
– autonominė, 65 funkcijos
– neautonominė, 65 – nepriklausomos, 29
– tiesiškai nepriklausomos, 142
E – tiesiškai priklausomos, 142
eilė
– DL, 44 G
erdvė gradientas, 32
– afininė, 6 grupė, 2
– Banacho, 18 – Abelio, 2
– diskrečioji, 9
– fazinė, 45, 62, 159 H
– – išplėstinė, 45, 166 homeomorfizmas, 10
– Hausdorfo, 9 homotopija, 10
– jungioji, 10
– kompaktinė, 11 I
– liečiamoji, 36 ˛idėtis, 164
– metrinė, 13 imersija, 164
– – pilnoji, 14 integralas
– normalioji, 9 – atskirasis, 53
– normuotoji, 18 – bendrasis, 53
– parakompaktinė, 11 – Rymano, 20
– projektyvinė, 7 – tarpinis, 134
– topologinė, 8 – – pirmasis, 134
– – jungi keliais, 12 integravimas
– DL, 48 laužtė, 6
intervalas, 11 lema
– maksimalusis, 61 – Adamaro, 29
išvestinė – Borelio, 31
– Frešė, 21 – Urisono, 10
– Gato, 21 lygtis
– apverstoji, 46
J – Bernulio, 96
jakobianas, 27 – charakteristinė, 151
– diferencialinė, 43
K – diferencialu˛, 46
kelias, 12 – pilnu˛ju˛ diferencialu˛, 107
kilpa, 12 – Rikačio, 98
kompaktas, 11 – – kanoninė, 100
konstanta – – specialioji, 100
– laisvoji, 52 – su atsiskiriančiais kintamai-
koordinatės siais, 108
– afininės, 6 – su atskirtaisiais kintamaisiais,
– baricentrinės, 6 107
– Dekarto, 7, 117 – tiesinė, 140
– homogenines, 117 – – homogeninė, 85, 139
– homogeninės, 7 – – nehomogeninė, 85, 139
– polinės, 120 – tiesinė DL, 85
– projektyvinės, 115 – variaciju˛, 86
kovektorius, 39 – vektorinė, 61
kraštas
– aibės, 9 M
kreivė matrica
– fazinė, 65 – Jakobio, 27
– integralinė, 48, 62 metodas
– ištiesinamoji, 13 – Eulerio, 91
– orientuota, 13, 103 – integruojančiojo daugiklio, 91
– paprastoji, 13 – kintamu˛ju˛ atskyrimo, 79
– parametrinė, 12 – Koši, 104
– – glodžioji, 31 – Lagranžo, 91
– reguliarioji, 32 – laisvosios konstantos varijavi-
– Žordano, 13 mo, 91
kreivė uždaroji, 13 – laisvu˛ju˛ konstantu˛ varijavimo,
kūnas, 3 148
kvazipolinomas, 155 – neapibrėžtinio integralo, 105
– neapibrėžtiniu˛ koeficientu˛ , 155
L metrika, 13
lankas, 12 multiplikatorius, 89
laukas
– krypčiu˛, 39, 56 N
– vektorinis, 39 nelygybė
171 Dalykinė rodyklė [2022 07 16 (22:29)]
– Koši ir Švarco, 19 – atvaizdžio, 27, 164

norma, 18
S
O sąjunga
operatorius – jungioji, 10
– diferencialinis, 140 sąlyga
– monodromijos, 88 – Lipšico, 15
– tiesinis, 140 – pradinė, 57
orbita, 2 sandauga
– keliu˛, 12
P sąryšis, 1
parakompaktas, 11 – antisimetrinis, 1
pavidalas – ekvivalentiškumo, 1
– DL išreikštinis, 45 – reflektyvusis, 1
– DL neišreikštinis, 44 – simetrinis, 1
– DL paramerizuotasis, 47 – tranzityvusis, 1
– kanoninis, 45 seka
– simetrinis, 46 – Koši, 14
PDL, 43 sistema
pėdsakas – DL
– lanko, 43 – – normalioji, 62
pildinys – fundamentalioji, 144
– metrinės erdvės, 15 – lygčiu˛
pluoštas – – diferencialiniu˛, 61
– kreiviu˛, 36 skaidinys
podaugdaris, 161 – vieneto, 12, 30
poerdvis, 5 sprendinys
polinomai – atskirasis, 53, 59
– Čebyševo, 154 – bendrasis, 52
polinomas – DL, 47
– charakteristinis, 151 – išreikštinis, 49
portretas – neišreikštinis, 50
– fazinis, 166 – nestabilusis, 90
požymis – parametrizuotasis, 49
– Vejerštaso, 19 – periodinis, 90
procesas – pilnasis, 61
– σ, 117 – stabilusis, 90
– p, 115 – stacionarusis, 73
– baigtinio matavimo, 159 – ypatingasis, 60, 111
– determinuotas, 159 sritis, 10, 44
– evoliucinis, 159 – DL apibrėžimo, 44, 45, 47
– glodus, 160 – vienaties
pusnormė, 17 – – sprendinio, 59
struktūra
R – glodžioji
rangas – – daugdaros, 161
submersija, 164 V
sąlyga variacija
– integruojamumo, 100 – pirmoji, 21
– Lipšico, 76 vektoriai
– tiesiškai nepriklausomi, 141
Š – tiesiškai priklausomi, 142
šeima vektorius, 37
– vienaparametrinė – greičio
– – kreiviu˛, 54 – – fazinio, 166
– liečiamasis, 36
T vidurkis
taškas – funkcijos
– fazinis, 165 – – pagal periodą, 89
– kritinis, 27 vidus
– nejudamasis, 15 – aibės, 8
– ypatingasis, 60 vronskianas, 142
TDL, 85
teorema Ž
– apie rangą, 28 žemėlapis, 160
– aproksimacijos, 15 žiedas, 2
– Arcela ir Askolio, 17
– atvirkštinės funkcijos, 28
– Eulerio, 81, 137
– Hausdorfo, 15, 17
– neišreikštinės funkcijos, 28
– Sardo, 27
– tolygaus konvergavimo, 14
– Tycės, 10
– Vejerštraso, 15
tęsinys, 60
tiesė
– projektyvinė, 56, 115
topologija, 8
– indukuotoji, 9
trajektorija
– fazinė, 48, 62, 165
– izogonalioji, 55
– ortogonalioji, 55
transformacija, 2
U
uždarinys
– aibės, 9
uždavinys
– Koši, 57
– pradinis, 57
Vardu˛ rodyklė
A Hausdorfas F., 9
Abelis N.H., 2
Arcela C., 17 J
Askolis G., 17 Jakobis C.G.J., 3
B K
Banachas S., 15 Kepleris J., 148
Barou I., 68, 72 Koši A.L., 14, 57
Bernulis Jakobas, 96
Borelis F.E.J.E., 31 L
Braueris L.E.J., 10 Lagranžas J.L., 21, 91, 148
Braunas R., 159 Leibnicas G.W., 3, 76
Ležandras A.M., 146
C Li M.S., 3
Cantoras G., 22 Lipšicas R.O.S., 15, 76
Liuvilis J., 98, 146
Č Lopitalis G.F., 69
Čebyševas P.L., 154
M
D
Miobijus A.F., 117
Dekartas R., 7, 166
Morsas A., 27
Dirichlė J.P.G.L., 88
E N
Einšteinas A., 38 Niutonas I., 21, 76
Euleris L., 81
P
F Peano G., 58
Frešė M.R., 21 Pikaras E., 58
Puasonas S.D., 5
G
Gato R.E., 21 R
Grasmanas H.G., 34 Rikatis J.F., 98
Grynas G., 105 Rymanas B., 20, 67
H S
Hadamaras J.S., 29 Sardas A., 27
Hanas H., 18 Stounas A.H., 12
Vardu˛ rodyklė 174
Š
Švarcas H.A., 19
T
Tycė H.F.F., 10
U
Uitnis H., 31
Urisonas P.S., 10
V
Vejerštrasas K.T.W., 15
Vronskis J.M., 142
Ž
Žordanas C., 7
Literatūra 176
Literatūra
[1] M. Abell, J. Braselton. Differential Equations with Maple V. Academic

Press, 2000.
[2] A. Ambrazevičius. I˛vadas ˛i kokybinę paprastu˛ju˛

diferencialiniu˛ lygčiu˛ teoriją. Vilnius: Paskaitu˛ konspek-
tas, http://mif.vu.lt/lt2/dlsm/darbuotojai/darbuotojai-1/algirdas-
ambrazevicius, 2000.
[3] A. Ambrazevičius. Diferencialinės lygtys. Vilnius: Paskaitu˛ kons-

pektas, http://mif.vu.lt/lt2/dlsm/darbuotojai/darbuotojai-1/algirdas-
ambrazevicius, 2008.
[4] V.I. Arnold. Ordinary Differential Equations. Springer Verlag, 1997.
[5] D.K. Arrowsmith, C.M. Place. Ordinary Differential Equations. A quali-
tative approach with applications. London New York: Chapman and Hall,
1982.
[6] C. Chicone. Ordinary Differential Equations with Applications. Springer
Verlag, 1999.
[7] R.L. Devaney. Differential Equations, Dynamical Systems, & an Introduc-

tion to Chaos. Academic Press, 2003.
[8] P. Golokvosčius. Diferencialinės lygtys. Vilnius: TEV, 2000.
[9] P.-F. Hsieh, Y. Sibuya. Basic Theory of Ordinary Differential Equations.
Springer Verlag, 1999.
[10] W. Hurewicz. Lectures on Ordinary Differential Equations. Dover Pubns,

2002.
[11] H.J. Lee, W.E. Schiesser. Ordinary & Partial Differential Equation Routi-
nes in C, C++, Fortran, Java, Maple, & MATLAB. CRC Press, 2003.
[12] James D. Meiss. Differential Dynamical Systems. Philadelphia:SIAM, Mat-

hematical Modeling and Computation, 2007.
[13] V. Paulauskas, A. Račkauskas. Funkcinė analizė. I knyga. Erdvės. Vilnius:
UAB „Vaistu˛ žinios“, 2007.
Literatūra 178
[14] V. Paulauskas, A. Račkauskas. Funkcinė analizė. II knyga. Funkcijos ir

lygtys. Vilnius: UAB „Vaistu˛ žinios“, 2007.
[15] S.H. Saperstone. Inroduction to Ordinary Differential Equations. Brooks
Cole, 1998.
[16] D. Somasundaram. Ordinary Differential Equations. CRC Press, 2001.

[17] Н.Н. Баутин, Е.А. Леонтович. Методы и приемы качественного иссле-
дования динамических систем на плоскости. Москва: Наука, 1990.
[18] А.К. Боярчук, Г.П. Головач. Справочное пособие по высшей мате-
матике. Том 5. Дифференциальные уравнения в примерах и задачах.
Москва: УРСС, 1999.
[19] Н.М. Матвеев. Дифференциальные уравнения. Минск: Вышэйшая шко-
ла, 1976.
[20] И.Г. Петровский. Лекции по теории обыкновенных дифференциальных
уравнений. Москва: Наука, 1970.
[21] Л.С. Понтрягин. Обыкновенные дифференциальные уравнения. Москва:
Наука, 1982.
[22] В.В. Степанов. Курс дифференциальных уравнений. Москва: ГИТТЛ,
1953.
[23] А.Ф. Филиппов. Сборник задач по дифференциальным уравнениям.

Москва-Ижевск: НИЦ «Регулярная и хаотическая динамика», 2002.
[24] Д. Эрроусмит, К. Плейс. Обыкновенные дифференциальные уравнения.
Качественная теория с приложениями. Москва: Мир, 1986.

PDL All

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

PDL All

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Paprastosios

Matematikos ir informatikos fakultetas

Vilniaus universitetas, 2022

1 SKYRIUS. Paprastosios diferencialinės lygtys ir ju˛ sistemos 43

2 SKYRIUS. Klasikinės pirmosios eilės diferencialinės lygtys ir ju˛

3. Kintamu˛ju˛ atskyrimo metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78

3 SKYRIUS. Neišreikštinės pirmosios eilės lygtys 123

4 SKYRIUS. Aukštesnės eilės lygčiu˛ integravimas 129

5 SKYRIUS. Tiesinės diferencialinės lygtys ir sistemos 139

6 SKYRIUS. Geometrinės diferencialiniu˛ lygčiu˛ sąvokos 159

Dalykinė rodyklė 168

2.1 Integruojančiu˛ju˛ daugikliu˛ µ(z(x, y)) egzistavimo sa˛lygos. . . . . 114

1 Afininė erdvė A = (A, L, +). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

36 Išvestinė pagal vektoriu˛ v. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39

2.1 Lygties y ′ = f (x) sprendinio y = φ(x) elgsena intervale (a; b],

3.1 Neišreikštiniu˛ DL sprendiniu˛ šeimos. . . . . . . . . . . . . . . . . 124

5.1 Tiesinės lygties sprendiniu˛ erdvė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 141

6.1 Žemėlapis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 160

N {1, 2, . . . } – natūraliu˛ju˛ skaičiu˛ aibė, N0 = N ∪ {0}

Sąvoka „glodžioji funkcija“ nėra vienareikšmiškai apibrėžta matematinėje literatūroje.

Toliau trumpai pristatysime metamatikos apibrėžimus iš algebros, geomet-

Reflektyvusis, simetrinis ir tranzityvusis sąryšis vadinamas ekvivalentiškumo sąryšiu.

Šiame skyriuje susipažinsime su paprastosiomis diferencialinėmis lygtimis ir ju˛ sprendi-

1. Diferencialinė lygtis ir jos sprendiniai

1.1. Diferencialinė lygtis ir jos apibrėžimo sritis

Tarkime, kad funkcija F (x, y, p1 , . . . , pn ) yra tolydžiai diferencijuojama ir

F (x, y, y ′ , . . . , y (n) ) = 0, (1.1)

kurioje x ∈ I ⊂ R yra nepriklausomas kintamasis, y(x) – ieškoma (nežinoma)

1.1 pavyzdys [Paprastosios diferencialinės lygtys]. PDL pavyzdžiai:

1.2 pavyzdys [Diferencialinės daliniu˛ išvestiniu˛ lygtys]. Lygtys

1.2 apibrėžimas [DL eilė]. Diferencialinės lygties eile vadinama aukščiausios

DL, užrašyta (1.1) pavidalu, vadinama neišreikštine diferencialine lygtimi .

1.3 apibrėžimas [Sritis]. Sritimi vadinama atviroji ir jungioji aibė.

Neišreikštinės (1.1) DL apibrėžimo sritis yra aibė DF ⊂ Rn+2 , kurioje funk-

1.1 pav. DL 1.2 pav.

pn = f (x, y, p1 , . . . , pn−1 ), (1.5)

čia f yra tolydžiai diferencijuojama kintamu˛ju˛ (x, y, p1 , . . . , pn−1 ) funkcija.

1.4 apibrėžimas [DL kanoninis pavidalas]. DL yra užrašyta kanoniniu pavidalu,

y (n) = f (x, y, y ′ , . . . , y (n−1) ). (1.6)

1.7 pavyzdys [DL kanoninis pavidalas]. DL y ′′′ + y ′′ − xex − 1 = 0 kanoninis pavidalas

1.2 uždavinys. Nustatykite 1.6 pavyzdžio išreikštiniu˛ DL apibrėžimo sritis Df .

1.8 pavyzdys [DL apibrėžimo sritis]. DL y ′ = 1 − x2 − y 2 dešinioji pusė apibrėžta

uždarame skritulyje {(x, y) : x2 + y 2 ⩽ 1}, o DL apibrėžimo sritis Df yra

v(x, y) dx + w(x, y) dy = 0 (1.8)

vadinama tiesine homogenine pirmosios eilės diferencialu˛ lygtimi. ◁

1.4 uždavinys. Užrašykite DL (y ′′ )2/3 − 1 − (y ′ )2 = 0 apverstąją DL. Kokia lygties

Nagrinėtame 1.9 pavyzdyje

1.2. Diferencialinės lygties sprendiniai

Nagrinėkime n-osios eilės DL užrašytą neišreikštiniu pavidalu (1.1).

1.12 pavyzdys. DL y ′ = 1 visi sprendiniai užrašomi funkciju˛ šeima priklausančia nuo

1.7 apibrėžimas [DL integralinė kreivė]. Diferencialinės lygties integraline krei-

1.8 apibrėžimas [fazinė trajektorija]. Integralinės kreivės projekciją (vaizdą) ˛i

1.13 pavyzdys. Funkcija y = sin x yra DL y ′′ = −y sprendinys. Integralinė kreivė

Daugumoje vadovėliu˛ integraline kreive vadinamas aukštesniu˛ eiliu˛ diferencialiniu˛ lygčiu˛

Diferencialinė lygtis bus išspręsta, jei rasime visus jos sprendinius. DL

1.5 pav. DL y ′ = −y 2 1.6 pav. DL y ′ = − x y

1.9 apibrėžimas [Išreikštinis DL sprendinys]. Funkciją y = φ(x), x ∈ I ⊂ Rx ,

3) F x, φ(x), φ′ (x), . . . , φ(n) (x) ≡ 0.

1.14 pavyzdys [Pirmosios eilės DL sprendinys]. DL y ′ = −y 2 apibrėžta visoje plo-

1.5 uždavinys. Koks DL y ′ = −y 2 sprendinys apibrėžtas visoje R?

1.10 apibrėžimas [Parametrizuotasis DL sprendinys]. Dvi funkcijas

x = ψ(t), y = φ(t), t ∈ I ⊂ Rt (1.13)

vadinsime (1.1) DL parametrizuotuoju sprendiniu, jei: