Biografijos nuotrupos.

Antanas Škėma – itin savitas dramaturgas, prozininkas, miesto kultūros

rašytojas. Draugai A. Škėmą, kaip nepritampantį prie aplinkos, dar Lietuvoje vadino emigrantu –
rašytojas kurdamas stengėsi būti atviras, neieškojo patogių aplinkybių savo meniniams
ieškojimams. Ypač nepritarė sentimentaliai patriotinei kūrybai bei miesčioniškumui emigracijoje.
Manė, kad tikrieji kovotojai pasiliko Lietuvoje, todėl sentimentalus požiūris į tėvynę gal ir išreiškia
tikruosius jausmus, bet nieko bendra su menu neturi. Nepritapėlio pozicija atskleidžiama
egzistencialisto A. Škėmos autobiografiniame romane „Balta drobulė“.

Romanas „Balta drobulė“ (parašytas 1954 m., išleistas 1958 m., nes niekas nenorėjo
šokiruojančio kūrinio leisti). „Balta drobulė“ – tai vienas žymiausių XX a. lietuvių romanų.
Garsiausias A. Škėmos kūrinys išsiskiria originaliu stiliumi, kompozicija bei veikėjo jausenomis.

Kompozicija ir stilius. Pirma, kūrinio veiksmas – beveik para: Antanas Garšva eina į darbą (dirba
didžiausiame Niujorko viešbutyje), yra vienas iš keltuvininkų, grįžęs namo patiria priepuolį ir
išprotėja. Siužetą pasakoja tai Garšva (pirmuoju asmeniu), tai pasakotojas (trečiuoju asmeniu).
Antra, be dabarties siužeto, yra pristatomas Garšvos dienoraštis, kurį vėliau jis perduoda Elenai
(dienoraštyje pasakojama pirmuoju asmeniu). Trečia, pasakotojas taip pat pristato Garšvos praeities
įvykius. Visi šie trys pasakojimai supinami į vieną ir pateikiami kaip sąmonės srauto technika,
kaip literatūrinis koliažas, nuspalvintas ironijos, nes fragmentuotas pasakojimo būdas tinka
šizofreniškos, susiskaidžiusios asmenybės būsenoms atskleisti.

Egzistencinė krizė. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena egzistencinę modernaus žmogaus krizę.
Ji susijusi su vertybių pérkainojimu ir pirmiausia pasireiškia kaip tikėjimo krizė, kai žmogus, nors ir
išsiilgęs Dievo, nebetiki jo gailestingumu. Abejonė tikėjimu atsiskleidžia Juozapato kalno papėdės
teisme. Juozapato pakalnė Biblijoje reiškia Paskutiniojo teismo dieną, t. y. pasaulio pabaigą. Šiame
teisme išryškėja Antano Garšvos abejonės bažnyčios ritualų bei religinių tiesų prasmingumu.
Dangiškojo teismo vizija atskleidžia, kad žmogus vertinamas tiek, kiek jis paklusnus tikėjimo
dogmoms. Toks aklas paklusnumas netenkina modernaus žmogaus. Be to, dangiškasis teismas yra
kito, žemiškojo teismo, kurį surengė Garšvai sovietų NKVD darbuotojai (saugumiečiai), siekdami
priversti jį bendradarbiauti, atspindys. Savotiškai pasaulio pabaigai prilygsta okupacinio režimo
žiaurumai: Garšva taip sumušamas ir pažeminamas, kad netrukus atsiduria beprotnamyje.
Egzistencinę krizę pagilina sąžinės teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo pradžioje nužudyto
ruso. Ši žmogžudystė prieštarauja Garšvos humanistinėms vertybėms, todėl verčia jaustis kaltą.
Taigi trys teismai: enkavėdistų, biblinis pasaulio pabaigos bei paties veikėjo sąžinės, byloja
apie žmogaus žiaurumą, apie pasaulį be Dievo. Tik pasaulyje be Dievo (be moralinių vertybių),
anot Garšvos, gali vykti nesuvokiamas žmonių naikinimas. Sistemos žiaurumui Garšva mėgina
pasipriešinti bėgdamas iš Lietuvos, tačiau sąžinės balso niekas negali nuslopinti.

Tapatybės krizė. Politinis emigrantas, modernus poetas Antanas Garšva, atsidūręs didžiausiame
Niujorko viešbutyje, dirba keltuvininku. Su juokinga, anot veikėjo, operetine uniforma, su baltomis,
pasak Garšvos, chirurginėmis pirštinėmis jis jaučiasi praradęs savo tapatybę. Martyno Mažvydo,
pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, paminėjimas leidžia suprasti, jog Antanas Garšva save
priskiria lietuvių kultūrai. Kita su lietuvių kultūra, šiuo atveju istorija, susijusi detalė – iš motinos
paveldėtas senelės žiedas, menantis romantišką meilę ir 1863 m. sukilimą, po kurio buvo uždrausta
lietuviška spauda. Deja, žiedą, individo identiteto ženklą, dengia baltos pirštinės, ir, kaip prasitaria
pats Garšva, žuvį prarijo liūtas (žuvis čia – motinos bajorės herbo detalė, o liūtas – Niujorko
viešbučio emblema). Niujorkinę dykumą, t. y. dvasinį vienišumą, išgyvenantis veikėjas save
lygina su persodintu akacijos krūmu (kūrėjo emigranto metafora), kur augalas niekaip neprigyja
svetimoje žemėje. Poetas vartotojų pasaulyje tampa žmogumi skaičiumi – tik menku
žmogėnuku daugiamilijoniniame Niujorke. Su kauku save tapatinantis Garšva pastebi, kad mitinė
baltų būtybė tuoj bus aprengta lininiais drabužėliais – šis veiksmas, remiantis tautosaka, turi
pavergimo prasmę: kauką amžinai užvaldo tas, kuris jį aprengia drabužiais iš lino. Kita vertus,
mãžai tautai atstovaujantis poetas Garšva Niujorke, viename iš pasaulio megapolių, jaučiasi
kaip didžiulio mechanizmo sraigtelis („... man belieka būti rato dantimi keltuve.“), tą patvirtina ir
samplaika „ranka rankena“, nuoroda į technikos užgožtą žmogų. Vakarų kultūrai atstovaujančiam
menininkui tokia jausena prilygsta mirčiai. Juk absurdo žmogus Garšva ir kuria tam, kad galėtų
pasipriešinti nebūčiai. Deja, vartotojų pasaulyje jis reikalingas ne kaip kūrybinga asmenybė,
bet kaip techninis darbuotojas.

Geriausiai individo beprasmybę išreiškia keltuvininko darbo palyginimas su Sizifo mitu: pats
gyvenimas žmogui tampa bausme, nes, sukrėstas karo žiaurumų, Garšva nebetiki egzistencijos
prasmingumu. Absurdo žmogus pasaulį mato be jokių pagražinimų, jokių dekoracijų, tačiau vis tiek
mėgina gyventi, bando savo nykiai egzistencijai suteikti bent kiek prasmės. Ta mažyte prasme
šizofrenija sergančiam Garšvai tampa kūryba, tačiau žudo sraigtelio gyvenimas, todėl poetas
priverstas tenkintis niekinga egzistencija. Tačiau, matydamas savo bejėgiškumą, protestuoja prieš
sistemą – nebegeria vaistų, nes bijosi prarasti savastį.

Išvada. Romano protagonistas Antanas Garšva – XX a. vidurio žmogus po katastrofos. Visų pirma
pozityvi egzistencialisto A. Škėmos romano pabaiga neįsivaizduojama, nes Garšvos liga –
pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška būsena (karas, emigracija, savo tapatybės
praradimas, savęs kaip menininko nerealizavimas). Šizofrenija sergantis žmogus mato
fragmentuotą, neatitaisomai suskilusį pasaulį – tokį pasaulį matė egzistencialistai, tokį pasaulį
matė jų pagrindiniai veikėjai – absurdo žmonės (individai, mėginantys oriai gyventi beprasmį
gyvenimą beprasmiame pasaulyje).