Balys Sruoga (1896 – 1947) – XX a.

moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės

dramos pradininkas. Gydydamasis sanatorijoje Birštone parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“,
vėliau dramą apie fašistinę koncentracijos stovyklą „Pajūrio kurortas“, eilėraščių ciklą „Giesmės
Viešnelei Žydriajai“.

Romanas „Dievų miškas“

1943 m. pavasarį lietuvių įkaitų grupę paskelbus garbės kaliniais, jis savo noru dirbo
lagerio raštinėje. Sruoga, rizikuodamas gyvybe, domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio
archyvuose, nes planavo aprašyti ir išsamiai papasakoti apie lagerio gyvenimą.
1945 m. gegužės mėnesį, ką tik grįžęs iš Štuthofo, rašytojas pabrėžė norįs parašyti
eskizinius portretus apie stovyklą – tą nuo seno Dievų mišku vadinamą vietovę, kurioje
„apsigyveno piliečiai, panašūs į velnius“.

Pirmieji vertinimai
Sruogos klausytojai pirmiausia akcentavo psichologinį skaitomų ištraukų poveikį. Jų
santykis su tekstu emocingas, jaudulys išreikštas kūniškais įvaizdžiais. Pirmieji klausytojai pajuto jo
gyvybinę jėgą. Šias spontaniškas reakcijas galima laikyti ir pirmomis trumpomis kūrinio
recenzijomis. Jose glaustai įvardyti stiprieji kūrinio pagrindai – pasakojimo būdas ir tematikos
originalumas.
Rašytojas ir pats jautė, kad kūrinys profesionaliai parašytas ir sovietinėje literatūroje
bus išskirtinis dėl stiliaus išraiškingumo, originalios tematikos, pasakojimo specifikos.
Sruogos kūrinys buvo priimtas itin palankai, tačiau būta ir priešingų vertinimų, ypač
tų skaitytojų, kurių artimieji patyrė Štuthofo pragarą. Jie piktinosi, kad taip negalima rašyti: „juk čia
žmonių gyvybę, kančios“, o Sruoga verčiąs „žmones net juoktis“. Žmonėms buvo geriau
suprantamas realistinis pasakojimas, rūsčios scenos apie baisenybes, žiaurumo ir žudymo
išradingumą. Juokas mirties akivaizdoje laikytas nesusipratimu, netgi beprotybe. Abejota, ar
lagerinė tematika apskritai tinkama grožiniam kūriniui. Sruoga skaitytojų reakcija buvo patenkintas.
„Aš gi rašiau literatūrinį kūrinį , o ne dienoraštį. Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau
išgyvenęs. Tokie šiurpūs dalykai! Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties
pavojaus. Čia pat galėjau krist negyvas. Kai truputį paironizuoju, man atokvėpis. Nuo skausmo
gindamasis parašiau, kitaip negalėjau rašyti“.

Rašytojo laikysena
Sruoga tikėjosi greitai išvysti savo kūrinį knygynų lentynose, tačiau slinko dienos, o
„Dievų miškas“ vis nebuvo spausdinamas. Iš įvairių viešų įstaigų užgriuvo reikalavimai rodyti
lojalumą naujajai valdžiai, vaizduoti tik tai, „kas gyvenime negerai, ir kas padaryti, kad būtų gerai“.
Kazys Preikšas sukritikavo „Dievų mišką“ kaip „visai netikusią Sruogos knygą“, nes
joje vaizduojama antiherojinė tikrovė, kuriai nebūdinga „pasipriešinimo kova“. „Dievų miškas“
buvo parašytas nesilaikant peršamų socialistinio režimo reikalavimų. Kūrinys pritrenkė savo
kitoniškumu, paradoksaliu mąstymu. Skaitytojas, skaitydama kūrinį, galėjo pasikliauti tik estetine
nuojauta.
 Ėjo mėnesiai, o kūrinys vis dar buvo „svarstomas“. Rašytojas suprato, kad kūrinio
spausdinimas sąmoningai vilkinamas.
Galų gale valdžios kabinetuose buvo suformuluota nuomonė, kad šis kūrinys
nepriimtinas sovietiniam skaitytojui. Sruoga buvo vadinamas „nuo liaudies gyvenimo atitrūkusiu
rašytoju, o „Dievų miškas“ oficialiai pasmerktas kaip pačią sovietinę sistemą kompromituojantis
dokumentas.

Ironija
Ironija - svarbiausia stilistinė „Dievų miško“ pasakojimo priemonė. Pats žodis reiškia
apsimetimą: kalbama tarsi pritariant, gėrintis, žavintis, o iš tikrųjų smerkiama, piktinamasi ar
peikiama. Taigi, neigiamas požiūris į prižiūrėtojus, parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“,
„karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio mintis statyti kartuves prie Kalėdų eglutės laikoma „pavyzdinga“.
Dar prižiūrėtojai vadinami „galvažudėliais, banditėliais“, vartojant deminutyvines formas taip pat
juos pašiepiant. Taigi, ironija Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė jį padeda
nepasiduoti naikinančiam „giltinės malūnui“. Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus
užjaučiantis žmogus, ji apsaugo nuo jausmingumo ir skatina galvoti ne vien apie save.

Pasakotojas
Pasakotojo vaidmuo labai svarbus. Tai beteisis kalinys, kurio akimis matomas lagerio
gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Įvykiai ir personažai vertinami humanisto ir su
pasauline kultūra susipažinusio intelektualo akimis. Taigi, intelektualumas, blaivus žvilgsnis ir
savotiška ramybė išskiria romano „Dievų miškas“ pasakotoja iš kitų veikėjų.

Veikėjai:
Hopė – neaukštas, plačių pečių, trisdešimties metų juodbruvas vyrukas. Jo
taisyklingus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais,
apsisiautęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniai. Pats buvo kilęs ir lageriškos
giminės.
Gyveno jis prašmatnioje viloje lagerio ribose, įrengtoje su visokiais prabangiais
patogumais. Hopė buvo vokiškos šeimos galva - santykiuose su žmona ir vaikais.
Ypatingas galvažudys komendantas Hopė nebuvo. Hopė su kaliniais reikalų
neturėdavo. Kalbėti su kaliniais jam buvo žemiau jo vertybės. Keikdavo juos taip pat retai. Kalinių
taip pat niekad nemušdavo.

Majeris – aukštas, lieknas vyrukas. Visuomet dailiai nusiskutęs. Išsilavinimo buvo

menko, bet buvo vienas protingiausiu lagerio SS vyrų. Šalia nosies turėjo ištatuiruotas mažas SS
raides. Vaikščiodavo po lagerį jis stypinėdamas tai ant vienos kojos, tai ant kitos, lageryje jis dar
buvo vadinamas bavariškus gandru.
 Labai jisai mėgdavo visus kalinius lazda baksnoti ir nuolat juos keikti. Taip pat
Majeris labai mėgdavo žmones šaudyti ir žudyti. Jam korimas buvo labai nuobodi procedūra, todėl
labiau mėgdavo šaudyti.
„Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo.“