Antanas Škėma XX a.

Modernioji literatūra ir „Balta drobulė“

Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas. Išeivis. Maištingo būdo,

nepriklausomos laikysenos, kraštutinai priešingas senųjų vertybių archyvaro tipui, Antanas Škėma nuoširdžiai
mylėjo visą, kas jauna, drąsu ir naujoviška.

Autobiografija:
Sutrauktai:
Išeivis (egzodo rašytojas – po antro pasaulinio karo į vakarus pasitraukę kūrėjai), ryškiausias egzistencialistas
lietuvių literatūroje, teatralas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius, modernizmo
atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje.

Gimė Lenkijoje, pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą, 1921 grįžo į
Lietuvą. Studijavo mediciną, teisę, tačiau vėliau atrado save teatre. 1949m emigravo į JAV. Ten dirbo fizinius
darbus – lifto operatoriumi, fabriko darbuotoju, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, rašė dramas, prozą.

Plačiau:
Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė Lenkijoje, Lodzėje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą. Jai teko patirti po bolševikų
perversmo Rusijoje kilusio pilietinio karo baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų
baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę girti raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi
išprievartauti motiną. Ši vaikystės patirtis vėliau atgims apysakoje „Saulėtos dienos“.
1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Baigęs gimnaziją, Škėma studijavo mediciną, teisę, bet mokslų nebaigė, kadangi
tai neatitiko jo meniškos prigimties. Daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose
dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje
Škėma dalyvavo kovose su besitraukiančia sovietų kariuomene.
Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir režisavo Vilniaus dramos teatre. 1944 m., vokiečiams
traukiantis, buvo kviečiamas dėtis prie partizanų, bet atsisakė ir su žmona bei dukra pasitraukė į Vokietiją. Nuo
to laiko visuomet kritiškai vertindavo savo ir kitų patriotizmą, sakydavo, kad pirmaeiliai didvyriai žuvo ir žūsta
Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai. Po karo Škėma kurį laiką gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose.
Dalyvavo menininkų sambūriuose, bendradarbiavo periodikoje, 1947 m. išleido novelių knygą „Nuodėguliai ir
kibirkštys“.
1949 m. rašytojas su šeima persikėlė į JAV. Gyvendamas Niujorke, dirbo darbininku fabrike, liftininku. Net ir
neturėdamas palankių sąlygų kurti, rašė dramas, prozą. Kaip yra sakęs „Deja, aplinkybės pasirenka mane, o ne aš
jas“. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1961 m.,
grįždamas iš „Santaros-Šviesos“ kultūrininkų sąjūdžio suvažiavimo, A. Škėma žuvo autoavarijoje.
 Romanas „Balta drobulė“:
Autobiografinis, psichologinis, filosofinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo, paties
autoriaus gyvenimą, emigranto dalią.

„Aš nenoriu ramybės, noriu kančios.“

Modernizmo bruožai:

1. Orientacija į individo vidinio pasaulio vaizdavimą.

2. Laiko ir erdvės subjektyvumas.

2. Vertybių reliatyvumas.

3. Pasąmonės ir sąmonės susidūrimo aktualizavimas.

Romano kompozicija: chaotiška, jis parašytas “sąmonės srauto” technika – iš smulkmeniškai vaizduojamos
dabarties peršokama į pagrindinio veikėjo dienoraščio ištraukas apie vaikystę, paskui į jaunystės meilės, kūrybos
epizodus.

Romano kontekstai:

1. Biografinis (Garšva kaip ir Škėma dirba liftininku JAV)

2. Kultūrinis (Sizifas – bereikšmis darbas)
3. Istorinis (Stalinizmo laikotarpis – Garšva mušamas, nes savo eilėraščiuose negarbina
Stalino)
4. Filosofinis (Artimos Nyčės idėjos, nihilizmas, Schopenhanerio filosofijomis domisi
Garšva, absurdo žmogus)

Problematika: Kokia gyvenimo prasmė? Kam gyventi beprasmį gyvenimą?

• Tragiška asmeninė patirtis lėmė, kad Škėma netiki optimizmu, gėriu ar grožiu. Kadangi gyvenime matė tik
smurtą, badą, mirtį, inerciją, tai jam visos didžiosios idėjos yra tik iliuzija. Škėmos ideologija – nihilizmas ir
reliatyvizmas.
„Kūrybinis nihilizmas yra mano religija. Mirties momentas – reikšmingiausioji tikrovė. Mano pasaulėžiūra tėra
nuvargusio žmogaus vizija. Bet man ji tikra.”
Kūrybinis nihilizmas – nuostata, kad egzistencinės tuštumos niekas nenumalšins, tik menas suteikia dvasinio
nusiraminimo iliuziją.
Romane pateikiamos trys išsivadavimo iš egzistencinės beprasmybės formos:
1. Meilė;
2. Kūryba;
 3. Beprotybė.

Garšva ir jo moterys, "Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai."

- Pirmoji meilė Jonė. "Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas pasibaigia, o
prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi."
- Elena - antroji poeto mylimoji. Elena – buvusi gimnazijos mokytoja, Antano Garšvos mylimoji, kūrybinio
įkvėpimo šaltinis. Ji yra dvasiškai artima Garšvai, todėl jis jai dažnai atskleidžia savo fantazijas.
"Aš tik poetas, o tu esi medžiaga mano eilėraščiams."
- „Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai. Giliai įsidėjau į galvą vienos pusiau kekšės žodžius: „Neišsieikvok
šimtaprocentiniai. Kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Tavo kaklo išlenkimas – vaikiškas. Tavo akys ir
blakstienos – moteriški. Tu myli vyriškai. Kaukis, o nugalėsi“.
Ir aš koviausi. Precizavau meilės meną. Išmokau įvairiausių psichocheminių reakcijų. Švelnumą atmiešdavau
aštriu sarkazmu. Šiltai cituodavau gerą eilėraštį ir kandžiai apibūdindavau sutiktą praeivį. Sąmoningai
valdydavau aistrą, kad ji išsiveržtų nelaukta audra, kai partnerė buvo nutarusi: esu galutinai išsieikvojęs.
Mokėjau įkvėpti mintį: aš pasitrauksiu pirmas, brangink mane. Mokėjau įvairuoti. Laiku nuliūsdavau ir laiku
pralinksmėdavau. Laiku supykdavau ir laiku nuduodavau apgailestaująs. Sugebėjau taip vadinamą meilę
apibarstyti draugiškumo cukrumi. Todėl išsiskyrus mano meilužės pavirsdavo į reklamuojančius mane
komivojažierius.”
- ”Mano moterys buvo lyg Matisse Lorrainese kėdė, kuri išryškina sienos apmušalų mėlyną
monumentalumą! Jas mylėdamas – aštriau pajusdavau mane supančią realybę. Staiga išvysdavau daiktus
ir jų apraiškas, pro kurias būčiau praėjęs abuojas. Dangų, mūro sieną, išsiskleidusias alyvas, purius
vaikiščio plaukus, gatvės žibintų vaiduoklišką šviesą, tolimų garvežių dūzgesį – – – ir man buvo aišku:
esu aprūpintas gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyti, ir reikia skirtis su mylimąja, būti vienam,
kol visa išblės, nublanks, neteks reljefo ir spalvų.“
- „Aš gerai žinojau galo priartėjimą. Tuo pačiu metu, kai jungdavausi su mylimąja sunkiu, gniuždančiu
glėbiu, kai, bekrentant į prarają, minčių stiebuose sublizgėdavo mirties lapeliai, tuo pačiu metu –
nuliūsdavau. Tarytum išsiliejo paskutinės meilės liekanos. Ir man buvo pikta: jos ne šiai moteriai skirtos.
Ir aš prisimindavau Jonę. Aš supratau teoretiškai: laimėjau Jonę jos atsisakęs. Bet ši paradoksali paguoda
tyčiojosi iš manęs, lyg dervišo kaukė groteskiškais bruožais.“
- „- Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti. Poetas
Vaidilionis pasakė: medžiai, apaugę šungrybiais,– ironiški. Mano gyvenimas ironiškas. O taip, sėdi,
sakysim, optimistinis rašytojas savo kabinete. Tikiuosi, pedikiūras tvarkoj, subtilus odekolono kvapas,
atmosfera.” “- Kančia, ir kaip žavu, ar nėra groteskas?”
- „- Žinau. Ir prieštarauju pats sau. Ir pavydžiu. Ir esu nelogiškas. Teisingai. Aš tyčiojuos. Aš žaviuosi.
Geriu, myliu. Nes patinka – gerti, mylėti, tyčiotis. Jei susirasčiau harmoningą tiesą – pralaimėčiau. Ir
pralaimėsiu, nesuradęs tiesos“.

Galimi teiginiai, temos rašiniams:

- Menas gelbėja žmogų nuo beprasmybės. Romane įkūnyta egzistencializmui artima pasaulio samprata -
šiuolaikinis žmogus neturi jokių galimybių įveikti gyvenimo beprasmiškumo. Iš šios būsenos gali išvaduoti tik
savižudybė (Stanley) arba pamišimas (Garšva). Karų ir tremčių amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir
poetas, ieškantis tiesos, pats save sunaikina, tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio
nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą. Kaip žmogui gebėtis nuo beprasmybės?
1. Kurdamas žmogus įprasmina savo gyvenimą. (Škėma)
Nuo beprasmybės gelbėja ironiškas požiūris į pasaulio absurdą. Ar tautinė tapatybė moderniame pasaulyje
atsilikimo ženklas?
3. Susvetimėjimo tema (žmogaus nutolimas nuo gamtos ir pačio saves).
4. Kūrybos tema (žmogus yra individualybė, todėl ir jo kūryba yra savita).
5. Meilės tema (mylimo žmogaus neturintis ar negalintis turėti žmogus yra pasmerktas ilgesiui ir kančiai).
• Tapatybė- sąmoninga veikla ir indentifikavimasis su tuo, kas mums egzistensiškai svarbiausia. Pasaulyje
žmogus gali būti žinomas ir gerbiamas, kai pats žino kas jis yra. Globalus pasaulis suvienodina žmones, todėl
norėdamas išsaugoti unikalumą, asmuo turi puoselėti tai, kas yra išskirtina. Individai, siekiantys unikalumo
sunkiai pritampa šiuolaikiniame pasaulyje.

Ištraukos:
- „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią
šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti
pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas,
tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas –
sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.”
*Tas pats, bet kitaip. (Lot.)

ANALIZACIJOS KITŲ ŽMONIŲ „BALTOS DROBULĖS“:

Chrestomatija:
Iš interviu A. Škėmos:
- „Mūsų gerųjų rašytojų veikaluose, kur tematika nedabartinė, tarytum išbraukiant savąjį „aš“, vis dėlto
atsispindi dabartinė epocha ir rašytojo reakcija per ją.“
- „Būti savo epochoje ir būti amžinoje žmogaus gyvenimo tėkmėje – kiekvieno padoraus rašytojo
uždavinys. Esu pesimistas. Tačiau tikiu Žmogaus, iš didžiosios raidės, verte ir jo gebėjimu išsilaikyti
šlykščiausiose situacijose. Pagal tai formuoju savo siužetus ir surandu charakterius. Dar stengiuosi
konstruoti savo dramas taip, kad jų architektonika daugiausia atitiktų mūsų epochą.“
Vytautas Kavolis, „Antano Škėmos Žmogus“:
- „Tas kažkas skaudaus ir brangaus, kas yra mums palikę Antano Škėmos kūryboje, yra žmogaus
gyvenimo neužmirštamumo liudijimas. Pro žmogų, kurį kasdien sutinkame, dažnai lyg galima praeiti
 nejučiomis ir jį tuojau pamiršti. Galima, nes to žmogaus nepažįstame, ir galbūt jis pats savęs nepažįsta, o
kiekvienu atveju nesiryžta savęs atverti be baimės ir be patoso, ir be devyngubų tuštybės kaukių. Bet pro
žmogų, kuris yra atėjęs Antano Škėmos knygų puslapiuose, negalima bejausmiškai praeiti ir užmiršti. Jis
mums palieka skaudus. Ir intymus, ir tikras.“
- „Antano Škėmos žmogus kaip niekas kitas lietuvių literatūroje pergyvena žmogaus reikšmę, nes jis yra
savyje pajutęs galutinį žmogaus nužeminimą ir jis yra pažinęs begalinį žmogaus ilgesį, nugalintį net
mirtį, nors ir tiktai momentui.“
-

„Antanas Škėma. Gimęs du kartus“, Loreta Mačianskaitė:

„Kurti – reiškia gyventi dukart.“ Alberas Kamiu
- Jis laikė save realistu, kuris vaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra. Jis nemėgo veidmainiškumo ir pigaus
moralizavimo.
- Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interviu, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas.
- A. Škėmos kūryboj dažnai gyvi ir mirę veikėjai bendrauja ir kalbasi tarp savęs. Rodos, nėra ribos tarp
mirties ir gyvenimo. Gal dėl to man kartais atrodo, kad Škėma iš tiesų nėra miręs, bet kažkaip dalyvauja
mano gyvenime ir galbūt su tam tikra ironija stebi mane. Jį visuomet įsivaizduoju su skeptiška, ironiška
ir pašaipia šypsena. Gal tokia ir buvo jo rolė pasaulyje: klausti, kritikuoti ir abejoti.
- Tiesos ieškotojas Antanas Škėma visą gyvenimą jautėsi pakibęs atsiskyrėlio pozicijoje. Kaip pats yra
sakęs, į tokią padėtį pateko „likimo, o gal ir savo charakterio dėka“.
- Ne viskas Škėmos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime verta pasigėrėjimo. Tačiau dėl vieno dalyko
turbūt galime būti tikri – rašytojas visuomet kalbėjo iš širdies, įsitikinęs savo tiesa, neveidmainiaudamas
ir nebijodamas atkirčio. Jo draugo Jurgio Blekaičio žodžiais, Škėma „visuomet buvo pasiruošęs kovoti
už tai, ką laikė tiesa, – nesvarbu, kad dėl karštumo galėjo ir klysti. Sakykite verčiau – Don Kichotas, bet
ne cinikas“.
- 1958-aisiais metais savo metodą rašytojas apibūdino taip: „Kūrybinis nihilizmas yra mano religija.
Mirties momentas – reikšmingiausioji tikrovė. Ir iliuzijų raizginys begyvenant. Mes mirštame, ir kiti
gimsta, gyvena ir miršta. Prisipažįstu, gal ir klystu. Ir mano pasaulėvaizdis tėra nuvargusio žmogaus
vizija. Bet man ji tikra.“
- Keltuvas romane įgyja daugelį reikšmių, jis ne tik nurodo konkrečią personažo darbo erdvę, bet tampa
gyvenimo-kalėjimo simboliu, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnu.
- Negailestingas likimas užklumpa Garšvą tuo momentu, kai, rodos, pildosi visos žmogiškos ir kūrybinės
jo svajonės. Tokia tragiška romano pabaiga yra susijusi su Škėmos samprata, kad XX - ąjame karų ir
tremčių amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir poetas, matantis gyvenimo prasmę kūryboje,
galiausiai pats save sunaikina. Nepaisant Garšvos pralaimėjimo, romanas Balta drobulė teigia žmogaus
maištą ir kovą su visuotine pasaulio beprotybe, savitai įkūnydamas egzistencialistines nuostatas, kad šios
kovos beprasmiškumas išaukština žmogų ir suteikia beviltiškam gyvenimui tragiško grožio matmenį.
Tragišką XX a. vidurio žmogaus patirtį ir žūtbūtinį, dažnai nesėkmingą bandymą išsilaikyti, „meilę savo artimui
bendroje žmonijos kančioje“ liudija visa Škėmos kūryba.
Pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius dalykus: tėvų nesantaiką,
nelaimingą meilę, savęs neradimo kančia, konfliktą su bukinančia aplinka, absurdo patirtį.
Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma būdas
atsilaikyti prieš lemties nesuprantamumą.
Škėma aiškino, kad kiekvienas kūrėjas pirmiausia yra savo paties išraiška, bet viena išreiškia save vaizduodami
aplinką, gamtą, žmones ir daiktus, patys tarsi likdami nuošalyje, kiti atsiduoda kūrybai su atvira ar slapta aistra.
Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą, elgesį. Jo skaičius
87 paverčia jį taip pat individualybės ženklų nerodantį žmogų.