Kaip skaityti A. Škėmos „Baltą drobulę“?

(schema)

Eil Kurią Apie ką kalbama šioje dalyje?

nr. dalį
skaityti?
1 9 dalis „Iš Antano Garšvos užrašų“: vaikystės prisiminimai, laukimo paradoksas įkūnytu zoori pavidalu...
2 3 dalis Paauglystė: vienas gyvena Kaune, žavisi egzistencialistine filosofija, ypač pesimistu A. Šopenhaueriu, todėl bando žudytis.
3 2 dalis Tėvas: Wieniawskio variacijos smuikui.
4 11 dalis Motina: bajoriška motinos kilmė, šeimos herbas - skyde stačia žuvis, nuolatiniai tėvo priekaištai motinai dėl tariamo meilužio
Musnierowskio.
5 5 dalis „Iš Antano Garšvos užrašų“: pažintis su pirmąja meile Jone, kurią Garšva jaunatviškos aistros apakintas išprievartauja; išsiskyrimas
(„Laimėjau Jonę jos atsisakęs“).
6 15 dalis Vaikystėje pasidaręs altorių žaidžia kunigą; plaukikų lenktynės Palangoje aplink tilto išlinkimą, kurias Garšva laimi; draugystė su
Jone; Kaune parke ant suolelio randa pamestinuką; nori šeimos.
7 12 dalis „Iš Antano Garšvos užrašų“: ligos pradžia studijų laikais sulaukus 21 metų – „plaukiantis siaubas“; draugiški santykiai su prostitute
Ženia; lankosi pas psichiatrą („ Jūs mirštate ir vėl atsikeliate iš numirusių“); išsigandęs ligos palieka Jonę. Vėl atgyja materialų pavidalą
įgijęs zoori; rašomi eilėraščiai įgauna prasmę. Rudasis žmogus keltuve – mirties vizija. Juozapato kalno teismo vizija.
8 8 dalis Bolševikmetis; saugumiečių – parsidavusio poeto Zuikos ir NKVD tardytojo Simučio – teroras: reikalavimas parašyti santvarką
šlovinančius eilėraščius, tardymai, tyčiojimasis, smurtas, traumos, amnezija. Vokiečių okupacija: Ženios organizuotas viešnamis
Garšvos, kaip nukentėjusio nuo sovietų, namuose; pažintis su daktaru Ignu.
9 6 dalis 1941 m. rusams traukiantis Garšva bando partizanauti, bet nužudo jauną ruselį kareivį ir supranta, kad toks darbas – ne jam; nutaria
emigruoti.
10 14 dalis „Iš Antano Garšvos užrašų“: pabėgėlių stovykla Vokietijoje, senutės laidotuvės, vaidai su poetu Vaidilioniu, eilėraščių rašymas.
11 4 dalis Elenos ir Garšvos pažintis Amerikoje, meilė, iškyla į Palm Beach su Elena ir jos vyru.
12 7 dalis Pasimatymas su Elena parke: ji Garšvą supranta, žavisi jo poezija, juos traukia vieną prie kito.
13 10 dalis Meilė Elenai; jį žavi jos pasakojimai apie statinį su mirusių bajorų galvomis. Garšvos bendradarbis Stenlis Kowalskis – praeity garsus
Lenkijos muzikantas, dabar keltuvininkas – žada nusižudyti, nes nemato prasmės gyventi
14 13 dalis Garšva nutaria prašyti Elenos vyro skyrybų. Pirmasis alpimo priepuolis – ženklas, kad liga progresuoja.
15 1 dalis ir Nemėgstamas, monotoniškas keltuvininko darbas viešbutyje New York, susitikimas su Elenos vyru dėl skyrybų, liga, Stenlis
pabaiga Kowalskis nusižudo, dvasinė Garšvos mirtis – liga jį įveikia („Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas.
Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo“).
 ANTANAS ŠKĖMA. „BALTA DROBULĖ“

KAS LAIMI?
1. Žmogiškumas.
2.„Gyvenimas vertingas pats savaime“.

KAS NULEMIA LIKIMĄ? GYVENIMO PRASMĖ IR TIKSLAS

1. Karas, Lietuvos okupacija. Kūryba: „Kūrėjas gyvas gyvenimo pilnatvės
2. Išeivio dalia. ilgesiu“. „Neparašiau geros knygos, vadinasi –
3. Iš motinos paveldėti psichinės ligos genai. negimiau“.
4. Maištaujančio, savęs ieškančio žmogaus būtis.

ROMANO ŽMOGUS
XX a. vidurio katastrofas išgyvenęs žmogus, inteligentas, miestietis, kūrėjas,
gyvenimo kelio ieškotojas, pesimistas.

KOKIAME PASAULYJE GYVENA? KAS YRA GYVENIMO ATRAMA?

1. Bedvasiame Niujorko didmiestyje. 1.Dievas. „Mano Kristau, išgirsk mane, mano
2. Absurdiškoje uždaro kelto aplinkoje, kurioje Kristau - aš meldžiuosi į tave“. Lygina save
asmenybė (kultūros žmogus - poetas, kūrėjas) virsta su Kristumi, nes abu tiesos ieškotojai,
numeriu 87. kankiniai.
3. Pasak filosofo egzistencialisto A. Šopenhauerio, 2. Kūryba.
gyvenimas nepažinus, pilnas žiaurumo, agresyvumo, 3. Meilė.
nužmogėjimo ir niekur neveda (šinšilų gyvenimas).

DĖL KO KENČIA? KĄ ATMETA?

1. Dėl žemiškos laimės, grožio, artimo 1. Miesčionišką buitį.
žmogaus meilės, kūrybos. 2. Sočią ramybę.
2. „Kančia yra žmogaus sielos turtas ir 3. Vergovę instinktams.
gyvenimo vertės matas“. „Kuo tobulesnis
organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“.

KADA ŽMOGUS GRAŽUS?

1. Kol priešinasi.
2. Kai myli.
3. Kai kuria.
4. Kai nepraranda vilties.
 ANTANAS ŠKĖMA. „BALTA DROBULĖ“ (konspektas rengiantis rašiniui)

I. Romano temos. Kūryba, kančia, meilė, XX a. vidurio katastrofas išgyvenusio žmogaus dvasinė būsena.
II. Pagrindinė mintis. Žmogaus vertė nustatoma svarbiausiu jo gyvenimo momentu – mirštant.
III. Romano kompozicija.
1. Kūrinio struktūra neįprasta: jis sukomponuotas taip, kad skaitytojas pajustų pagrindinio veikėjo Antano Garšvos tragizmą, kai dėl iš motinos paveldėtos
psichikos ligos palaipsniui artėjama prie visiškos beprotybės (sujaukta romano stuktūra primena kliedesius), todėl specialiai laužomas laikas, dominuoja
alogiškas (nelogiškas) mąstymas („Aš nenuėjau pas daktarą Igną poryt“). Vaizdai dėstomi ne chronologiniu, o asociatyviniu (ankstesnės patirties sąlygotas vaizdinių ryšys, kai
vienas vaizdinys, pasirodęs sąmonėje pagal panašumą ar priešingumą, sukelia kitą ) nuoseklumu: pamatytas daiktas ar vaizdas primena įvykius.

2. Romano naratyvas (siužetas) tarsi sudaro 3 „aukštus“: (1) dabartį; (2) gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje (skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų“) ir (3) praeitį,
kurią tarsi atskleidžia ne pats Garšva, o nuo įvykių atsiribojęs trečias asmuo – objektyvusis pasakotojas.

3. Kūrinio sumanymas atskleidžiamas ne per veikėjų dialogus, o per pagrindinio veikėjo vidinį pokalbį su pačiu savimi (monologus), kuris tarsi išsklaidytas
į keletą asmenybių:
a) bajoriška Garšvos prigimtis kalbant apie tolimą praeitį (tėvus, vaikystę, jaunystę, pirmąją meilę, studijų laikus) suteikia jam ironiškai
romantišką, aristokratišką koloritą;
b) dabartis – nemėgstamas, asmenybę niveliuojantis (neigiantis) keltuvininko darbas, meilės trikampis, nesugebėjimas realizuoti savęs kaip poeto –
pristato dirglią, gyvenimo stresų išderintą, nuo neurozių kenčiančią asmenybę, nė dienos negalinčią gyventi be „smegenis apkutojančių“ karčių
miltelių;
c) netolima praeitis – gyvenimas Lietuvoje (Kaune), iškentėtas bolševikų teroras, vokiečių okupacijos laikas, nevykęs bandymas tapti partizanu,
emigracija - supažindina su aiškias gyvenimo vertybes turinčia, brandžia, pripažinimo sulaukusia, bet dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių
aplinkybų sutrikusia asmenybe.

IV. Naratorius (pasakotojas). Skyriuose „Iš Antano Garšvos užrašų“ atskleidžiami pagrindinio veikėjo pamąstymai, išpažintys, kalbama pirmu asmeniu –
taigi pats veikėjas ir yra pasakotojas. Kai kuriose kūrinio vietose jis dažnai apie save prabyla ir trečiuoju asmeniu, kalbsi su savimi, tarsi atsiribodamas nuo
skaudžių išgyvenimų ir stebėdamas viską iš šalies.

V. Erdvė ir veiksmo vieta. New Yorkas – tai ne tik veiksmo vieta, bet ir aukščiausios civilacijos pasiekimo XX amžiuje simbolis. New Yorkas – tai ir
miesto kultūrinė erdvė: čia viskas toli nuo natūros, nuo gamtos – čia viskas dirbtina, technologiška. Net laimė čia sintetinė – įvairūs „celiulioido šovinėliai“ nuo
depresijos, nuo neurozių, nuo skausmo, nes ši „laimė“ sukurta ne Dievo, o žmogaus. Civilizuota tikrovė čia šalta, bejausmė – ji vaizduojama ironiškai, net
groteskiškai.
Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, „auksinėmis“ sagomis, pintais antpečiais.
Švarko atlapuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. „87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais
aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!“ Smagu kolioti skaičių. Smau operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo
katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną
tabletę. Ir man bus smagiau. Antanas Garšva susiranda kelnių kišenaitėje geltoną ir pailgą celiulioido šovinėlį ir paryja jį. Jis sėda ant pamestos dėžės ir laukia. Tik tik, tik tik – mano širdis.
Mano smegenyse, mano gyslose, mano svajonėje.

VI. Laikas. Veiksmas vyksta beveik parą laiko: prasideda 15.45 (šešios iki keturių popiet) ir baigiasi kitos dienos vidudienį (kelios minutės iki dvyliktos).
VII. Problemos. Protagonistas (pagrindinis veikėjas). Kodėl Garšva nusivylęs gyvenimu ir nelaimingas?
1. Neatitinka gyvenimo suvokimas ir siekiai. Gyvenimas jam atrodo beprasmis, nepažinus, niekur nevedanti, absurdiškas ir ydingas. Bet prigimtis tam
prieštarauja, todėl Garšva kenčia, kuria, užsisklendžia savyje. Jį slegia vienišumas, jis ilgisi laimės, meilės... Bet vos tik tokia galimybė priartėja, Garšva
išsigąsta ir traukiasi – jis bijo asmenybę gniuždančios buities, sočios ramybės ir primityvių instinktų vergovės. Jam bedvasės buities, žiaurumo ir nužmogėjimo
simbolis simbolis – šinšilai, kurių egzistencija, Garšvos manymu, absurdiška ir beprasmė.

2. Nėra tvirtų tikėjimo Dievu pagrindų. Protagonistas ieško Dievo, bet tos paieškos labai skausmingos. Nors humanizmas New Yorke nebemadingas, tačiau
kad atsigautų po kiekvieno gyvenimo smūgio, jam tenka ieškoti tikėjimo ir vilties, kad vėl patikėtų savimi. Senkant kūrybinėms ir žmogiškosioms Antano
Garšvos jėgoms, jis kreipiasi į Dievą, kad išvestų jį iš pražūtingos „niujorkinės dykumos“: „Mano Kristau, išgirsk mane, mano Kristau - aš meldžiuosi į tave“.
Jo paties gyvenimas Garšvai atrodo panašus į Kristaus – abu jie nesuprasti kankiniai, tiesos ir gyvenimo kelio ieškotojai.
Aš esu vienumos neofitas (žmogus, išpažįstantis vienatvę lyg kokią religiją) ir Kristaus epigonas (sekėjas). Aš prisimenu Tavo ištiestas rankas ir nustebusį Lozoriaus veidą. Aš matau
plaukus ant Tavo kojų, juos bučiuoja Magdalena. Ir matau Tavo ištemptus raumenis, juntu nervišką Tavo pyktį, skrenda pirkliai ir prekės nuo šventyklos laiptų. Aš suprantu Tavo pasąmoninę
intuiciją, Tu kalbi palyginimais, Tu žinai - reikia ieškoti. Golgotos (Golgota - Kaukolės, arba Kalvarijos, kalnas už Jeruzalės miesto, kur romėnai vykdė egzekucijas ) keliu Tave lydėjo antrininkai: lazdų smūgiai,
kraujas, latrai-asistentai, pervertas šonas, tamsos užslinkimas. Ar Tavo Tėvas prisiminė Tave? Didžiosios Raidės - jos liko, Tavo Vardas rašomas Didžiosiomis Raidėmis.
Mano Broli, mano Mylimasai, išgirsk mane.
Mano nuodėme, mano beprotybe, mano subjektyvume, mano riksme, mano vitališkume (gyvybingume), mano džiaugsme - lioj ridij augo.

3. Gyvenimą traumuoja tremtinio dalia. Garšva suvokia, kad negrįžtamai prarado tai, ką geriausio galėjo duoti savo šaliai – savo kūryba jis galėjo būti
naudingas Lietuvai.

4. Prarandamos tradicinės vertybės, pralaimima nuožmiai būčiai ir likimui. Gyvendamas emigracijoe Garšva jaučiasi lyg augalas be šaknų, kuris nebeturi
tvirto pagrindo po kojomis, todėl nebesijaučia laimingas ir saugus.
Vieną kartą augalas pasistiebė, šaknys išsirovė iš žemes, marga plaštakė skrenda virš pievos. Vieną kartą - - - zauras išsižiojo, ir laksto plunksna gaidas berašant.Vieną kartą
susiglaudė minkštakūniai, ir apie meilę dainuoja poetai. Vieną kartą laiko ratas pasisuko atgal, ir aš pavirtau į rato dantį. Ir aš nenustebsiu, jei mano ainiai pavirs asilais, pelargonijomis ir
pagaliau akmenimis. Koks nemalonumas! Du akmenys gulės šalia ir nepajėgs plepėti. Apie Churchillio kalbą, apie Rilkės poeziją, apie paryžietiškas skrybėlaites, apie - koks nedoras Petraitis
ir koks aš doras, apie nieką neplepės akmenys. Liks žvaigždės, mėnulio užtekėjimas, vandens atonalinė muzika.

Išvada: Garšva gyvena svetimame pasaulyje, dirba ne savo darbą, kuria apimtas ambivalentiškos (nestabilios, neaiškios) būsenos – tarp troškimo grįžti namo ir
negalėjimo to padaryti, tarp noro tikėti Dievu ir negalėjimo to įgyvendinti.

VIII. Vertybės.
1. Didžiausia vertybė – žmogus, kuris mąsto, ieško, kovoja ir suvokia savo netobulumą.
2. Kančia, kuri atveria žmogui šiuolaikinio pasaulio žaizdas, padeda geriau pasaulį suvokti ir įkvepia kūrybai.

IX. Meninė kalba. A. Škėma įvykius vaizduoja siurrealistiškai: maištauja pieš sveiką protą (protu nesuvokiami vaizdai, pasąmonės srautas, asociatyvus
vizdų komponavimas), prideda daug įvaizdžių (šinšilai, koka-kola, bajorų galvos, zoori, Mažvydas...), etninės atminties ženklų (cituojami žodžiai iš sutartinių,
prisimenami pagonių dievai Kaukai, Žemėpatis), sakiniai trumpi, ekspresyvūs (gyvi, vaizdingi), taupūs, dominuoja neurotiškas (nervingas) pasakojimo tonas. Tai
rašytojo stilių daro savitą.