Biografija:

 Katastrofų kartos XX a., vidurys

 Vaikystė Lodzėje, prasidėjus Pirmam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją, vėliau į
Ukrainą
 Škėmos mama buvo uždaryta į psichiatrinė ligoninę
 1940 persikėlė gyventi į Vilnių
 1941 m. dalyvavo birželio sukilime
 JAV dirbo lifto aptarnautoju, pradėjo vaidinti Čikagos teatre
o Vaikystė: Lietuva carinės Rusijos sudėtyje, Pirmas Pasaulinis karas, baltagvardiečiai
buvo įsiveržę į butą, grasino, kad nužudys ir išprievartaus, tai paliko didelę traumą
Škėmoms.
o Tarpukariu grįžo į Lietuvą, mokėsi, ieškojo savęs, atranda save teatre.
o Prasideda Antrasis pasaulinis karas, dalyvavo sukilime, su vokiečiu kariuomene
pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į JAV. Aktyviai dalyvavo kultūriniuose
sambūriuose. 1961 m. žuvo autoavarijoje.
Kūryba:
o Pats Škėma buvo manieringas, teatrališka asmenybė, netikėjo optimizmu, gėriu,
vaikystėj matė smurtą, badą, karą, nuo to kilo kūrinių ideologijos.
o Labai rūpėjo save įprasminti savo kūriniais, to meto visuomenė jo kūrinių nepriėmė.
o Norėjo provokuoti visuomenę, skleisti naujas idėjas, baisėjosi absurdu, atskleisti
žmogaus, kančią vienatve, gyvenimo prasmės klausimus kėlė. Nihilistinės nuotaikos –
gyvenimo beprasmybė.
o ,,balta drobulė‘‘ rašytas 1952-54 m. išleistas 1959 m.

Garšvos tėvas: meniška tėvo prigimtis, jam patiko muzikuoti, nerealizavo savo talento, nes
buvo neturtingas, išsikovojo tik mokytojo poziciją, jos svajonė buvo mokytis konservatorijoje.
Kadangi nerealizavo savo tikro talento, jis rašė dramas, po spektaklio jausdavosi laimėtojas,
realizavęs savo ambicijas.
o Garšva nori rašyti, o kūryba gimsta iš kančios, jis atstumia Eleną, nes būdamas su ja
nekentės, todėl negalės kurti. Jo darbas liftininku jį slegia, nes jis nieko nepatiria per
visą dieną, jeigu ne jis kažkas kitas dirbtų jo darbą, jis nesijaučia ypatingas.
o Jonės netekimas prilyginamas jaunystės praradimui
o ,,laimėjau Jonę, jos atsisakęs‘‘ – išsaugojo savo pirmąją meilę
o Jonė buvo neturtinga mergaitė, kurią auklėjo giminaičiai, tai gėlėjo Jonę paskatinti
susižavėti Garšva, nes ji potencialus kūrėjas.
Garšvos motina: bajoriškos kilmės, pirma mokytoja, jam motina atrodo nežemiška
(teigiamai). Pasakojo istorijas, kurios įdiegė jam romantinę sampratą. Motina serga
šizofrenija. Net ir sirgdama motina rūpinosi savo sūnumi.

,,Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje‘‘ – Lao Dzė.
Idiotai nesupranta pasaulio realybės, todėl jie yra laimingiausieji.

,,Didžiausioji išmintis lyg kvailumas, didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas‘‘ gražiai kalba, bet
neatskleidžia prasmės.
Pasaulyje nuvertinama išmintis ir nieko negalima paaiškinti iki galo.
Gyvenimo prasmė: gyventi čia ir dabar.
,,Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai‘‘ – iš žmonių pasakojimų.
Save išreikšti gali labiau per meną.
Garšva siekia kurti – atsiskleisti per meną.

o Garšva kentėdamas tikisi nenužmogėti. Netapti mechanizmo sraigteliu. Tokiu būdu

pasipriešinti pasaulio absurdui.
o Kūryba irgi būdas atsispirti beprasmybės gniuždančiam jausmui. Kūryba – gyvenimas,
išsigelbėjimas. Kančiai reikia aukos – atsisakyti meilės, žemiškųjų poreikių.
o Garšva neturi vilties, kad po mirties už patirtas kančias, jo laukia atlygis danguje.
Garšvos santykis su religija išreiškia moderniems laikams būdingą tikėjimo krizę, kai
žmogus negali Dievo nei priimti nei atmesti. Veikėjo supratimas apie gėrį ir blogį
tebėra glaudžia susijęs su krikščioniškų vertybių sistema, tačiau jis abejoja
privalomomis religinėmis tiesomis ir Bažnyčios nustatytais ritualais. Garšvos
supratimu mielės Dievas iš žmogiškos egzistencijos yra pasitraukęs, todėl apleistame
pasaulyje gali vykti tokie baisūs dalykai kaip karai, masinės žudynės. Pats patyręs
istorijos žiaurumą Garšva jaučia egzistencinę giminystę su milijonais karo aukų.
o Ankstesnių laikų žmogus tikėjo Dievo gailestingumu ir gyveno viltimi, kad Kristaus
aukos dėka, jo siela gali pelnyti amžinybės palaimą. Modernus žmogus gyvenantis
pasaulyje be Dievo neturi, kas galėtų atleisti kaltes, kurios pačiam žmogui tampa
nebepakeliamos. Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, tačiau netiki jo išganinga auka ir
dalyvavimu žmogiškoje egzistencijoje: ,,Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia
įspėjančią ranką.‘‘ Jis ne kartą tapatinasi su Kristumi, jausdamas artumą Dievo sūnui,
kuris irgi žemėje ieškojo pasakos, išsižadėjo moters, paliko savo žodį ir buvo žmonių
atstumtas.
o Pats pavadinimas ,,Balta drobulė‘‘ nurodo ne tik ištrintos bepročio sąmonės baltumą,
bet ir Turino drobulę, į kurią buvo suvyniotas nukryžiuoto Kristaus kūnas. Škėmos
požiūriu XX a. poetas, maištaujantis prieš pasaulio tvarką yra toks pat nereikalingas
šiam sumaterialėjusiam pasauliui, kaip ir meilės žodžių skelbėjas prie du tūkstančius
metų, nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Šių laikų Kristus ne nukryžiuojamas, o
išvaromas iš proto aukštyn ir žemyn judančiame keltuve.

Kokius traumuojančius įvykius patiria Garšva:

1. Smurtas šeimoje, turėjo blogus santykius su tėvu, Garšva vaikystėje buvo vienišas,
buvo daug laukimo ir atskyrimo. Motina atsidūrė beprotnamyje.
2. ,,Gyvenimas - blogis‘‘ Šopenhauerio knygoje perskaityta mintis, dėl to bandė
nusižudyti.
3. Pirmas priepuolis ir diagnozė (paveldėjo motinos ligą), neteko Jonės, suprato, kad
negalės mylėti gyvenime.
4. Ruselio nužudymas – kaltės jausmas.
5. Simučio apsilankymas, prievarta, primuša, reikalauja, kad rašytų.
6. Palieka gimtąjį kraštą
7. Darbas keltuve, svetimumas aplinkai
8. Elenos atsisakymas

Garšva buvo istorinio laikotarpio auka, nepavyko išsivaduoti iš trauminių patirčių, rezultatas –
išprotėjimas. Žmogus nepajėgus išgyventi tiek daug. Ir pats patyrė smurtą ir smurtavo prieš
kitus.
Koks požiūris į istoriją atsiskleidžia šiame skyriuje?
Vaidilionio paveikslas.
Kuo skiriasi Garšvos ir Vaidilionio požiūriai į poeziją?
Kodėl Garšva nekenčia Vaidilionio?
Ar Garšvą galima laikyti patriotu?