Dėl kokių priežasčių literatūros veikėjai dažniausiai kenčia?

Žmogaus kasdienė aplinka neabejotinai daro didelę įtaka mūsų psichologinei būsenai. Didžioji
dalis patiriamų išgyvenimų yra aplinkos padariniai. Esant nepalankioms aplinkos sąlygoms žmogaus
egzistencinė būsena kenčia svetimumo, beviltiškumo jausmą. Nors individo būsena yra priklausoma nuo
aplinkos, jis taip pat patiria konfliktų ir su pačiu savimi. Dažnai taip nutinka, kai žmogus sprendžia
nesuderinamumo problemą. Asmenybės dvasinę kančia sustiprina ir jo charakterio bruožai, nes silpno
charakterio žmogus dažnai per daug pakantus įsivaizduojamo pasaulio ir trikovės neatitikimui. Kančia
veikia ne tik kaip galingas motyvatorius tikslui pasiekti, bet ir kaip žmogiškųjų vertybių „perkratymo“
mechanizmas. Jau ilgą laiką puoselėtoms ir suformuotoms vertybėms susikirtus su priešiška aplinka ar
giliais dvasiniais apmąstymais, jos dažnai būna pakeistos kitomis. Tokia kenčiančio žmogaus laikysena
sietina su katastrofizmo literatūros srove ir jos laikotarpiu sukurtais kūriniais.

Ilgai tęsiantis nepalankioms aplinkybėms, žmogus ima jausti, kad jam vis tiek pat. Tokią
egzistencinę būsena išgyvena tik vilties netekęs ar jau galutinai nužmogintas individas. Apie
nužmogintus, psichologiškai palūžusius ir vilties netekusius žmones rašo XX a. vidurio rašytojas Balys
Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“. Pasakotojas ir kartu pagrindinis veikėjas ironiškai save
vadina poetu, lyriku, patekusiu į civilizacijos sukurtą pragarą – koncentracijos stovyklą. Jo, beteisio
kalinio akimis stebimas visas lagerio gyvenimas. Pats Balys Sruoga, 1943 – 1945m. įkalintas Stuthofo
lagery su kitais lietuvių intelektualais, tapo nužmoginimo sistemos, sukurtos nacių dalyviu. Nešališkas
romano stebėtojas išskiria jau visiškai nusibaigusį žmonių būrį, vadinama klipatomis. Pasakotojas klipatas
vaizduoja kaip gyvus, iš išorės pūvančius numirėlius, praėjusius Dantės Aligjerio devynis „Pragaro“ ratus.
Bendrų sąsajų su tokia kenčiančio žmogaus laikysena nepalankios aplinkos sąlygomis galime rasti ir P.
Levio autobiografinėje knygoje „Jei tai žmogus“, kurioje plėtojama Holokausto problema ir matuojama
dvasinės egzistencijos riba, kurią peržengęs individas nustoja būti žmogumi. Į vaizduojamų klipatų tarpą
dažniausiai pakliūdavo katorgininkai, nesiekę jokios karjeros lageryje. Jie savo orumą iškėlė aukščiau
savo pačių gerovės, nes noras siekti karjeros lagery prilygo žygiavimui per lavonus. Dažniausiai paprasti
katorgininkai priklausė miško darbų komandai. Darbas buvo sunkus, o maistas pats prasčiausias. Ilgai
tęsiantis nežmogiškoms sąlygoms, sveiki katorgininkai greitai perėjo į klipatų gretas. Klipatų niekas
daugiau nebemušdavo, jų neberagino, tačiau jau visi jie buvo nusiteikę iškeliauti pas Abraomą. Tokios
„giltinės malūno“ sukurta aplinka laužo likimus ir pamina bene visas žmogiškąsias vertybes. Ne veltui
romano pasakotojas šaiposi iš kūrybos, kuri nepajėgi apginti nuo žiaurumo ir niekšybės. Nebandydamas
prisitaikyti prie lagerio aplinkos, nešališkas stebėtojas pasitelkia ironiją, kuri pridengia kenčiančio
žmogaus jauseną. Vis tik žmogaus KANČIOS egzistencinė būsena priklauso ne tik nuo aplinkos sąlygų, bet
ir vertybių, kurias iškeliame aukščiau savo gerovės.

Kai asmenybė nepasižymi veiklumu ir tvirtumu, ji sunkiau išgyvena savęs savianalizės problemas.
Vadinasi, individo elgesys priklauso nuo charakterio savybių, kurios dažnai nurodo santykį su pačiu
savimi. Apie silpno charakterio absurdiška elgsena pakliuvus į nesuderinamumo pinkles rašo XX a.
vidurio rašytojas, poetas ir iškunigis Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame – intelektiniame
romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris – asketiškas, jautrios psichikos jaunuolis.
Tėvų noras, draugų ištvirkimas ir tarnystė Lietuvai buvo pagrindiniai motyvai skatinantys Liudą Vasarį
stoti į kunigų seminariją. Nors dvasinio artumo su Dievu Vasaris neįstengė konstatuoti, tačiau viltis, kad
seminarija nesugriaunamais argumentais sustiprins tą ryšį, skatino jį pasilikti. Vasariui atrodė, jog
seminariją užuot Dievą įrodinėjusi, jį išsyk panardino į gyvenimą, kurio visa prasmė ir pateisinimas – tai
Dievas. Daugelis religinių praktikų jam tapo negyvu, kankinančiu papročiu. Bet Vasaris, ne romantizmo
laikų maištininkas, savo svyravimais ir polinkiu analizuoti išgyvenimus jis labiau primena neryžtingąjį
Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Jau išgyvendamas dvasinius atšalimus
Vasaris apie gyvenimą seminarijoje sakydavo: „Nieko, jau baigiu priprasti.“ Pirmaisiais seminarijoje
metais išryškėjus Vasariu kūrybinei prigimčiai, iškilo ir pirmieji absurdiško nesuderinamumo klausimai.
Poeto kelias jam pradėjo rodytis daug patrauklesnis. Vis dėlto Vasariui nepriimtina patriotinė poezija kai
Maironiui. Jo kūrybos kelias eina per širdį ir pasaulį. Liudas Vasaris visai kaip eilėraščio „Vergas“ (lyrikos
rinkinys „Tarp dviejų aušrų“) lyrinis subjektas supranta, kad būties priešingybių sujungti neįmanoma.
Vienintelis būdas išsivaduoti iš dvasinės kančios – tai siekti laisvės, įveikti vergo savimonę ir tapti savo
likimo kūrėju. Visgi, Vasario neryžtingumas neleido jam išsivaduoti iš vergo savimonės 18 metų. Taigi,
nors poeto kelias Vasario širdžiai buvo artimesnis, tačiau silpnos charakterio savybės neleido jam greitai
išsivaduoti iš nesuderinamumo pinklių ir dvasinių kančių.

Vokiečių kalboje žodis „kentėti“ kilęs iš tarminio žodžio „lidan“, reiškiančio „išvykti svetur, į
svetimą šalį“. Ši prasmė liudija, kad kančia susijusi su svetimumu. Dažnai svetimumo jausmą patiriantis
žmogus, siekia dvasinio išsivadavimo, nes jaučiasi negalintis pritapti. Apie istorinių aplinkybių nublokštą
ir svetimoje aplinkoje prisitaikyti bandantį individą rašo moderniosios literatūros kūrėjas, išeivis Antanas
Škėma sąmonės srauto romane „Balta drobulė“. Nihilistinės pasaulėžiūros protagonistas, Antanas
Garšva, sovietams okupavus Lietuvą, išvyko į Vokietiją, kur dirbo DP pabėgėlių stovykloje, po to
persikėlęs į Ameriką, pradėjo dirbti bukinantį liftininko darbą. Jausdamasis, kaip persodintas akacijos
krūmas, Garšva, savo kančią prilygina groteskui, sugretindamas žymių dailininkų ir poetų tragiškus
likimus su estetiškais pasikeitimais. Tokią absurdišką būtį, pagrindinis veikėjas, visai kaip prancūzų
rašytojas Onorė de Balzakas, stengiasi įveikti per kūrybą. Meilės Elenai dėka, Garšva atsisako jį
užvaldžiusios minties palikti savo vardą literatūros istorijoje, tačiau jį supanti aplinka neišlaisvina jo iš
egzistencinių kančių. Siekdamas dvasinės pilnatvės ir jaukios sau aplinkos Antanas Garšva, priešingai
negu „Dievų miškas“ nešališkas romano stebėtojas, nesipriešina nepalankioms aplinkybėms ir išprotėja,
taip susikurdamas įsivaizduojamą rojų. Visgi, beprotybė nėra sąmoningas veiksmas, tai paprasčiausiai
savigynos priemonė nuo patiriamos kančios. Taigi, nors puoselėjamos vertybės padeda kovoti su
svetimumo jausmu, tačiau ilgai kenčiantį žmogų nuo fizinio susinaikinimo gali apsaugoti tik beprotybė.

Apibendrinant galime sakyti, kad.......