Romantizmas. Adomas Mickevičius.

Maironis  (konspektas abiturientams)

Adomas Mickevičius – vienas garsiausių Europos romantikų. Romantizmo pradžia Lietuvoje ir

Lenkijoje – tai A. Mickevičiaus poezijos knygelės publikacija 1822 m. Vilniuje. Programiniame
eilėraštyje „Romantika“ poetas atskleidžia jausmų dominavimą: „Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Tai reiškia:
užjausk kitą, nes vienintelė žmonių jungtis – jausmai. Vėliau Vilniuje išleidžiama poema „Vėlinės“ (kai
kurios dalys), poetinė apysaka „Gražina“. Jau tremtyje parašomos poemos: „Konradas Valenrodas“,
„Ponas Tadas“, sonetai ir kt.
A. Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dab.
Baltarusija), baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune, lenkų kalba rašė apie istorinę Lietuvą,
rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu). Už veiklą slaptoje
filomatų draugijoje ištremtas iš Lietuvos į Rusiją, vėliau emigravo į Europą. Taigi neatsitiktinai jo
kūryboje atsiranda išėjimo iš tėvynės, jos praradimo temos ir motyvai. Klajūno atskaitos tašku,
orientyru tampa prarasti namai.
Tėvynės, kaip prarasto rojaus, tema atsiskleidžia sonete „Akermano stepės“ (eilėraštis iš rinkinio
„Krymo sonetai“). Griežta soneto forma atveria išorinio ir vidinio peizažų susipynimą. Išorinis svetimas
(Ukrainos) gamtovaizdis leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį prarastos Lietuvos peizažą. Svetimos šalies
blizgantys orientyrai: Dnestro vandenys ir švyturio šviesos, klaidina žmogų – jis pakelia galvą į
žvaigždes, aukštesniuosius orientyrus: ieško danguje Aušrinės, su namais susijusio simbolio
(krikščionybėje Aušrinė simboliškai reiškia Mergelę Mariją, Dievo Motiną). Klausos motyvas liudija
perėjimą į kitą – prisiminimų, prarastos tėvynės – erdvę. Girdimi balsai iš Lietuvos: skrendančios
gervės, žolėje besisupantis žiogas, šliaužiantis žaltys (žalčio motyvas – prarasto rojaus, t. y. tėvynės,
elementas). Šis sonetas – tai tėvynės ilgesio raiškos modelis, kuriame susiduria du peizažai: išorinis ir
vidinis, t. y. realus (Ukrainos stepių) ir atgaivintas vaizduotės, prisiminimų (Lietuvos gamtovaizdis).
Tėvynės praradimas – sunki liga. Poemos „Ponas Tadas“ invokacijoje Tėvynės praradimas
suvokiamas kaip sunki liga – nostalgija:
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko.
Šią ligą gali išgydyti tik stebuklas – Dievo Motinos Marijos įsikišimas: „… tu ir mus grąžinsi į tėvynę
mielą.“
Ne veltui minimos net trys kulto vietos, susijusios su minėta dievybe ir tarsi sujungiančios buvusias
LDK žemes, mat viena kulto vieta yra Vilniaus Aušros vartai, kitos – dabartinėse Lenkijos ir
Baltarusijos teritorijose. Deja, stebuklas neįvyksta, tačiau galimas ir dalinis grįžimas į tėvynę – tai
prisiminimų atkūrimas žodžiu: taip menas įgyja gydančią grožio galią. Žodžiais atkuriama prarasta
tėvynė, ji pirmiausia suprantama kaip peizažas. Lietuvos kraštovaizdis kuria grožio perteklių: čia daug
spalvų, derlingų laukų, prieš akis veriasi plačiai banguojantis Nemunas, susijęs tiek su gyvybingumu,
tiek su istorija, tiek su prabėgusiu laiku (pagal Pasaulio medžio horizontalę vanduo susijęs su praeitimi).
Taigi poemos „Ponas Tadas“ įžangoje prarasta tėvynės gamta (tas prarastas rojus) yra savarankiškas
veikėjas, ne tik provokuojantis poeto kūrybines galias, bet ir gydantis sužeistą sielą.
Reikšmė. A. Mickevičiaus kūryba padarė didelį poveikį lietuvių rašytojams, ypač romantikams, nes
visus juos siejo ta pati LDK kultūros tradicija. Šios tradicijos elementus: istorinę atmintį, gimtinės
peizažo ir žmogaus ryšių svarbą – perėmė ir interpretavo garsiausias lietuvių romantikas Maironis.
Romantizmo žmogui būdingas:
1. jausmingumas (sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį geriausiai atskleidžia jausmai, ypač meilė),
2. kūrybiškumas (didžiausias dėmesys tenka poetui, kūrėjui, nes jis geriausiai geba išreikšti savo
vidinį pasaulį),
3. originalumas (iš poeto reikalaujama originalumo, vaizduotės žaismės – kopijuoti, sekti
autoritetais nebeužtenka).
Romantizmas pasireiškia ir kaip tautų išsivadavimas iš priespaudos. Formuojasi nauji
bendruomenių ryšiai, pirmiausia tautiniai.
Romantinė tautiškumo idėja skatino domėtis ir remtis:
1. gamtiniu kraštovaizdžiu kaip tautos formavimo faktoriumi,
2. savitu tautos istorijos keliu,
3. tautos dvasia, palaikoma kalbos ir tautosakos.