Mikalojus Daukša (konspektas abiturientams)

M. Daukšos „Postilės“ reikšmė. Suklestėjus kontrreformacijos judėjimui, skirtam reformacijos

padariniams likviduoti, didelė reikšmė tenka M. Daukšai – stambiam Katalikų bažnyčios veikėjui. Jis,
globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirmąsias lietuviškas knygas LDK. Knygos turėjo
sustabdyti protestantų tikėjimą bei reformacijos plitimą. Viena reikšmingiausių M. Daukšos knygų –
„Postilė“, verstinių pamokslų rinkinys, kuriame, be lotyniškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui
padėkoti, yra itin reikšminga lenkų kalba parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus
universiteto spaustuvėje išleista „Postilė“ dėl lenkiškos prakalbos įėjo į lietuvių kultūros istoriją kaip
lietuvių kalbos gynimas, parašytas itin meniškai. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau
suprastų nutautėję lietuvių bajorai ir didikai. Po Liublino unijos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik
provincija, dalis turtingų Lietuvos piliečių ima kalbėti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa diduomenės
kalba.

Gimtoji kalba turi tapti valstybine. M. Daukša prakalboje siūlo valstybinės kalbos idėją,
teigdamas, kad gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („bažnyčioje, tarnyboje, namie“), be
to, lietuvių kalba turinti tapti ir oficialia valstybės dokumentų kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių
kalba turi tapti valstybine, nes būtent gimtoji kalba yra valstybės saugotoja.

Renesanso laikų tautos samprata. Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos samprata: „Kurgi,

sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų
žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi vienyti papročiai, tėvų žemė ir kalba, iš kurių svarbiausia –
kalba, nes būtent ji geriausiai sutelkia į viena tautos žmones.

Dieviška žmogaus prigimtis ir gamta. Norėdamas paremti gimtosios kalbos svarbą valstybės

gyvenime, M. Daukša atsigręžia į žmogaus prigimtį ir į gamtos dėsnius. Kadangi pasaulis sukurtas
Dievo, vadinasi, Kūrėjo valia reiškiasi per visą kūriniją, šiuo atveju per gamtą ir žmogaus prigimtį.
Gamtos tvarka tobula, dieviška, todėl joje chaosas neįsivaizduojamas: „Kas per keistenybės būtų tarp
gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys –
staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas,
beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis.“ Pagal prigimties dėsnius turi gyventi ir
žmogus, nes kitaip Dievo pasaulyje kils sumaištis: „… galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla,
kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją
(pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.“ Taigi,
anot M. Daukšos, prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisakyti
gimtosios kalbos – tolygu eiti prieš prigimtį, ardyti valstybės pamatus ir griauti Dievo tvarką.

Nesusikalbėjimas – chaoso pradžia. M. Daukša prakalboje primena biblinę Babelio bokšto legendą:
susimaišiusios kalbos neleido žmonėms pabaigti bendro darbo – pastatyti statinį, prilygstantį Dievo
didybei. Žmonės perspėjami, kad didžiausia nesantaika gali kilti iš nesusikalbėjimo. Gimtosios kalbos
niekinimą M. Daukša įvardija kaip didžiausią negerovę, visokios sumaišties šaltinį: „Visos nesantaikos
tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio
sąmyšio šaknų.“ Todėl atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu žmogaus ir tautos savigriovai, orumo ir
garbės praradimui.