Mikalojaus Daukšos „Postilė“ ir „Prakalba į malonųjį skaitytoją“*

M. Daukšos „Postilės“ reikšm__. Suklest__jus kontrreformacijos judėj__mui, skirtam reformacijos

padariniams likvid__ti, didelė reikšm__ tenka M. Daukšai – stambiam Katalikų bažn__čios veik__jui. Jis,
globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirm__s__s lietuviškas kn__gas LDK. Knygos turėjo
sustabd__ti protestantų tikėj__mą bei reformacijos plit__mą. V__na reikšmingiaus__ M. Daukšos knyg__ –
„Postilė“, verstin__ pamoksl__ rinkin__s, kuriame, be lot__niškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui
pad__koti, yra itin reikšminga lenk__ kalb__ parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus
universiteto spaustuv__j__ išleista „Postilė“ dėl lenkiškos prakalbos į__jo į lietuvių kult__ros istoriją kaip
lietuvių kalbos g__n__mas, paraš__tas itin men__škai. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau
suprast__ nutautėj__ lietuvių bajorai ir did__kai. Po Liublino un__jos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik
provincija, dal__s turtingų Lietuvos pil__čių ima kalb__ti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa did__menės
kalb__.
Gimtoji kalba turi tapti valst__bin__. M. Daukša prakalboje s__lo valst__binės kalbos __dėją,
tei__damas, kad gimt__j__ kalba reikia kalbėti vis__se gyvenimo srit__se („bažn__čioje, tarn__boje,
nam__“), be to, lietuvių kalba turinti tapti ir ofic__lia valst__bės dokument__ kalba (ja buvo rusėnų kalba).
Lietuvių kalba turi tapti valst__bine, nes b__tent gimtoji kalba yra valst__bės saugot__ja.
Renesanso laikų tautos s__mprata. Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos s__mprata: „Kurgi,
sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir n__kinga, kad neturėtų šių tr__jų savų ir tarsi __gimtų dal__kų:
tėv__ žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi v__nyti papročiai, tėvų žem__ ir kalba, iš kurių
svarbiausia – kalba, nes b__tent ji geriausiai sutelk__ į viena tautos žmon__s.
D__viška žmogaus prigimt__s ir gamta. Nor__damas paremti gimtosios kalbos svarb__ valst__bės
g__ven__me, M. Daukša atsigr__žia į žmogaus prigimt__ ir į gamtos d__snius. Kadangi pasaulis s__kurtas
D__vo, vadinasi, K__rėjo valia reiškiasi per visą k__rin__ją, šiuo atv__ju per gamt__ ir žmogaus prigimt__.
Gamtos tvarka tobula, d__viška, todėl joje chaosas ne__sivaizduojamas: „Kas per keisten__bės b__tų tarp
gyv__lių, jeigu varnas užsiman__tų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ož__s –
staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ož__s? Dėl tokio savo b__do pakeit__mo pran__ktų savit__mas,
beveik pran__ktų ir tokių __vairių gyv__lių esm__ ir prigimt__s.“ Pagal prigimt__s d__snius turi g__venti
ir žmogus, nes kitaip D__vo pasaul__je kils sumaišt__s: „... galime suprasti, koks sum__šimas ir netvarka
k__la, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimt__j__ visiškai pan__kinęs, taip pamėgsta svetim__j__
(pamiršdamas sav__j__, kuria D__vas ir gamta l__pia kalb__ti), lyg pats b__tų ne to krašto ir kalbos.“ Taigi,
anot M. Daukšos, prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisak__ti gimtosios
kalbos – tol__gu eiti prieš prigimtį, ard__ti valst__bės pamatus ir griauti D__vo tvarką.
Nesusikalb__j__mas – chaoso pradžia. M. Daukša prakalboje primena biblinę Babelio bokšto
leg__ndą: susimaišiusios kalbos neleido žmon__ms pabaigti bendro darbo – pastat__ti statin__, pril__gstantį
D__vo did__bei. Žmon__s persp__jami, kad didžiausia nesantaika gali kilti iš nesusikalb__j__mo.
Gimtosios kalbos n__kinimą M. Daukša __vard__ja kaip didžiausią negerov__, visokios sumaišt__s šaltinį:
„Visos nesantaikos tarp taut__, visi šmeižtai, vienos tautos n__kin__mas kitos, visa tai k__lo iš kalbų
skirtingumo, kaip iš visokio s__myšio šaknų.“ Todėl atsisak__ti gimtosios kalbos – tol__gu žmogaus ir
tautos sav__griovai, or__mo ir garb__s prarad__mui.