Ar visuomenei reikalingi rašytojai moralistai? Savo požiūrį pagrįskite literatūros pavyzdžiais.

Lietuvių literatūroje daug unikalių rašytojų, mokydamiesi lietuvių literatūros, nuo penktos klasės
susipažinome su daugelių rašytojų kūryba. Yra rašytojų, kurie renkasi mokytojo rolę, tarsi gyvenimo
tiesos skleidėjai. Tokio tipo rašytojai yra moralistai. Moralistas – iš prancūzų kalbos : mąstytojas,
rašytojas, puoselėjantis moralę, keliantis moralės klausimus. Mums, jaunai kartai, šie rašytojai, mano
nuomone, yra labai aktualūs. Juk mes įžengiam į naują gyvenimo etapą, baigiam mokyklą ir prieš mus
atsiveria naujas viliojantis pasaulis. Iš šių rašytojų kūrinių galima giliau suprasti, kokios yra gyvenimo
vertybės, mes tarsi kitaip galime pažvelgti į gyvenimą.

Savo kalboje noriu aptarti trijų lietuvių tautai labai garbingų ir nusipelniusių moralistų kūrybą , tai
lietuvių raštijos pradininko Kristijono Donelaičio, kurio lietuvių himno kūrėjo Vinco Kudirkos ir didžiojo
Lietuvos dainiaus Maironio. Pasistengsiu įrodyti, kad mūsų visuomenei yra labai reikalingi rašytojai
moralistai.

Kristijonas Donelaitis, veikiamas Šviečiamojo amžiaus idėjų, iškilo kaip poetas

visuomenės auklėtojas, moralistas. Kiekvienos tautos literatūros pradžia – žygdarbis.
Literatūros kūrinį geru galima pavadinti tik tuomet, jeigu žmogus jame iškyla kaip
nepakartojama vertybė su unikaliu, turtingu dvasiniu pasauliu visumoje. „Metai“ – didingas ir
žavus paminklas lietuvių tautos dvasios , kalbai, būro dorai ir darbui. Kūrinyje gamtos vaizdai
persipina su žmonių gyvenimo akimirkomis: pavasarį atbunda gamta, žvėrys, paukščiai klega,
džiaugiasi, ir staiga visą džiaugsmą nutraukia pasigėrusio, persirijusio pono, nerandančio savo
pinigų, klyksmas. Šiame epizode, mano nuomone, atsiskleidžia kūrinio išmintis; žmonių ydos,
silpnybės smerkiamos ne tik nuogai moralizuojant, bet ir apeliuojant į protingai, išmintingai
sutvarkytą gamtos pasaulį. K. Donelaitis pirmasis lietuvių literatūroje dorą, moralę susiejo su
tautiniu mentalitetu. Nacionalinę savigarbą poetas iškelia veikėjų lūpomis. Selmo filosofo
išvada, jog elgtis lietuviškai – reiškia elgtis gražiai, maloniai, protingai, sąžiningai. Donelaitis
pabrėžia, kad lietuviai yra dori ir darbštūs. Kristijonas Donelaitis didelis ir subrendęs talentas, jo
poema „Metai“ – unikalus kūrinys. Jame telpa ir gydomosios galios, ir gėrio bei blogio
priešpriešos, ir stimulas tautos pabudimui.

Vincas Kudirka kiekvienam lietuviui yra žmogaus ir poeto idealas, moralistas. Juk jis pažadino
tautos sąmonę, uždegė žmogaus siekimus karšta tėvynės, jos vienybės meile.

Gydytojų absolventų išleistuvių proga parašytame eilėraštyje „Labora“ kviečiami jauni

inteligentai tarnauti Tėvynei ne dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, o dėl doro ir aukšto
idealo. Poetas nemirtingumą mato žmogaus orume, jo aukštame dvasingume. „Labora“ – tikras
publicistinės lyrikos šedevras, kuriame įtaigiai atskleista imoralizmo, pasiaukojimo darbo
Tėvynei prasmė.

Vinco Kudirkos kūrybos viršūnė yra „Tautiška giesmė“, tapusi Lietuvos Respublikos himnu. V.
Kudirkai pavyko labai koncentruotai ir įtaigiai įprasminti tautos siektas dvasines vertybes –
Lietuvos meilę, dorą darbą žmonių gėrybei, karštą šviesos ir tiesos siekimą. Išskirtinis giesmės
bruožas – lakoniškumas, glausto žodžio ir gilios prasmės sintezė. Vincas Kudirka įrodo, jog
humanistinės vertybės yra ilgaamžės, neblėstančios iš tautos atminties. Šiuo požiūriu gali būti
prisimintas tiesiog unikalus atvejis – raginimas tautinės vienybės, be kurios neįmanomas nei
Lietuvos, nei jos žmogaus dvasinis atgimimas:

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi.

Tautiškoje giesmėje“, aktualizuojama istorinė atmintis. Pirmoji eilutė atkartoja Mickevičiaus

Pono Tado invokaciją „Lietuva, tėvyne mano...“, tik Mickevičiaus asmenišką kreipinį (tėvyne
mano) Kudirka paverčia kolektyviniu (tėvyne mūsų), kuris „prisimena“ ir sakralinę ištarą „Tėve
mūsų“, turinčią šešių šimtų metų istoriją. Regime, kad iškeliamos universalios vertybės – dora ir
vienybė, šviesa ir tiesa kurios yra atėjusios iš Biblijos: „Siųsk savo šviesą ir savo tiesą, teveda jos
mane“ . Santykis su tėvyne suvokiamas kaip motinos ir jos vaikų ryšys, natūraliai įprasminantis
pirmapradį intymumą ir sakralumą. „Tautišką giesmę“ į lenkų kalbą išvertė Nobelio premijos
laureatas Česlovas Milošas. Šį savo poelgį jis laikė svarbia simboline užduotimi siekdamas, kad
atkuriamos Lietuvos valstybės piliečiai lenkai turėtų savo šalies himną gimtąja kalba.

Kviesdamas lietuvį atgimti dvasia, V. Kudirka negalėjo nežadinti socialinės nelygybės

suvokimo. Didis ne tas, prieš ką milijonai, prispausti retežiais, žemyn galvas lenkia, o tas, kuris
savo darbus žmonijai aukoja, juos skiria artimojo laimei. Savo ruožtu galingas ir drąsus ne tas,
kuris, pastvėręs kardą, kitų gyvastį atima ir po kraujo upelius braido, o tas, kuris skleidžia iš
krašto į kraštą brolystę ir kovoja už dorumą.

Per savo neilgą gyvenimą, iš kurio kūrybai teko tik paskutinysis dešimtmetis, Kudirka paliko
ryškius veiklos pėdsakus ir tapo neginčijamu tautinės kultūros herojumi. Jo publicistikoje
pilietinė aistra dera su moralisto susirūpinimu. V. Kudirka pajėgė atlikti patį svarbiausią darbą:
kas nuoširdžiai reiškia meilę Tėvynei, kviečia tautą į dvasinį atgimimą, tas tampa nemirtingu.
Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ bus gyva tol, kol bus gyvas nors vienas lietuvis. Negali mirti
tos eilės, kuriose įprasminta tautos dvasia, aukšta moralė.

Maironis – tautai nusipelnęs žmogus. Tai garbingas lyrikas, moralistas, vertas visų lietuvių
pagarbos. Maironis žadino Tėvynę iš tingaus snaudulio, kėlė tautiečių dvasią, ryžtą. Jausdamas
pilietinę pareigą, jis nuostabiais poezijos sparnais vedė lietuvį į praeitį, aprodė gražiausius
piliakalnius, milžinų kapus, sugriuvusias pilis. Poetas troško prikelti nors vieną senelį iš kapų
milžinų.

Tautos dainius gerbė brolį lietuvį, užjautė jį ir mylėjo. Pati tauta kalta, kad nelaisvėje. Kalta,
kad nusileido, pamiršo ginklų žvangesį. Poeto lyrą vienijo žmones, Lietuvą galėjo išgelbėti tik
tautinė vienybė. Jo lyrika – tai nuolatinė kova už Lietuvą. Poetas naujai pažvelgė į žmogų, į jo
neramią sielą. Maironio žmogus susilieja su gamta. Gamtoje lietuvis myli, verkia, džiaugiasi.
Maironio lyrika aktuali, nes eilės kėlė problemas, kurios jaudino, aitrino sielą. Poetas pakėlė
lietuvišką žodį – lietuvių kalbą, lietuvį – savos žemės šeimininku. Tuo jis yra didis.

Tokių žmonių kaip Donelaitis, Kudirka, Maironis dėka galime didžiuotis savo kilme, įžvelgti
tikrąją savo vertę. Jie iškilmingai, didingai kalba apie kilnius dalykus, kas yra dora ir gera. Jie
reikalauja ugdyti atsakomybę už tautos likimą , moralinį tvirtumą, vidinį atsparumą.

Rašytojai moralistai skatina jaunimą branginti savo tautą, išsaugoti jos tradicijas ir
papročius. O juk nuo mūsų, jaunos kartos, priklauso krašto ateitis.

Taigi, rašytojai moralistai labai reikalingi visuomenei, iš šių žmonių sielos gimsta
tikėjimai, menai, kultūra, ir gražūs gyvenimo prasmės klodai.
Kuo daugiau tautoje ir jos kalboje atsiranda rašytojų, pajėgiančių išreikšti sielos
moralę bei jos ryšius ir su kitais gyvenimo parametrais, tuo tautos egzistencija yra
tvirtesnė, patikimesnė.