Augutė Liutkevičienė

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos

lietuvių kalbos mokytojos ekspertės
Augutės Liutkevičienės
Metodiniai patarimai ir mokymo(si) medžiaga
3-4 klasių mokiniams

Kaip tinkamai pasiremti kontekstu?

1. Kontekstai būtini rašant samprotavimo rašinį (vienam iš privalomų rašytojų) bei rašant literatūrinį rašinį (apie
visus pasirinktus autorius).
2. Kontekstas gali būti biografinis, istorinis, kultūrinis.
3. Rašinyje turi būti remiamasi tokiu kontekstu, kuris tinka analizuojamai temai. Jei kontekstas netinkamas,
vertinamas 0 taškų. (žr. Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijus
( NEC direktoriaus patvirtinta 2016-11-15)
4. Dėstant medžiagą, svarbu atsirinkti tinkamą informaciją, kuria gali būti pasiremta rašinyje kaip kontekstu.
(Dažniausios klaidos – rašytojų biografijų pasakojimas, nepaisant temos formuluotės)
5. Rašytojo priklausymas literatūros epochai, srovei, amžius, kada kūrė, turėtų būti rašomas kaip papildoma
informacija (priedėliu), bet ne atskiru sakiniu, sureikšminančiu šią informaciją. Nepamirškime, kad svarbiausia
yra atskleisti temą, nenukrypti nuo jos, nepridėti su tema nesusijusių dalykų. Visa ne į temą pasakyta informacija
atima iš mokinio taškus už turinį.
Aptariant temas, planuojant rašinius tikslinga akcentuoti, kokiu kontekstu bus remiamasi. Mokiniai galėtų remtis
pateiktomis kontekstų lentelėmis.

1
 Augutė Liutkevičienė

Rašytojas , kūriniai
1.Martynas Mažvydas
„Katekizmas“
( Protestantų kunigas Mažvydas
apskritai pirmas pradėjo leisti
lietuviškas knygas, kurios išėjo
Karaliaučiuje, Mažojoje Lietuvoje)
Amžius, srovė (privalomas visada)
Renesanso epochos, XVI a. vidurio,
Mažosios Lietuvos pastorius,
švietėjas, rašytojas, 1547.m. išleidęs
pirmąją lietuvišką knygą
„Katekizmą“.
Kontekstai (Pasirenkami pagal temą. Gal ir viskas tiks.)
* XVIa. pradžioje kilusi Reformacija paskatino knygų leidybą gimtosiomis
kalbomis. Pasak Liuterio, mišios turi būti laikomos to krašto kalba. Mažvydo
pirmtakai: S.Rapolionis, J.Zablockis, A.Kulvietis, pirmieji lietuvių humanistai,
šviesuoliai, gavę išsilavinimą Europos universitetuose, pradėjo versti į lietuvių
kalbą religines giesmes. Jų darbus tęsė Martynas Mažvydas.
* „Katekizme“ yra pirmasis elementorius mokytis skaityti, užrašyta pirmoji
lietuviška abėcėlė, sudaryta lotynų kalbos abėcėlės pagrindu, pirmasis lietuviškas
eilėraštis „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, pirmasis
giesmynas su natomis.

2.Mikalojus Daukša „Postilės“
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“
(Po Mažvydo ir katalikiškoje LDK
pradėtos leisti lietuviškos knygos kaip
atsakas į protestantų išleistas knygas.
Tą darbą pradėjo katalikų kunigas
M.Daukša)
Renesanso epochos humanistas,
katalikų kunigas, gimtosios kalbos
teisių gynėjas LDK.
*M.Daukša pirmasis pradėjo leisti lietuviškas knygas LDK. (1595m. išleido
pirmąją lietuvišką knygą LDK „Katekizmą“ , 1599 m. išvertė į lietuvių kalbą
„Postilę“ (pamokslų rinkinys). Jis buvo katalikų kunigas, kilęs iš smulkiųjų
bajorų šeimos, kurioje kalbėjo lietuviškai.
*Po Liublino unijos 1569 m. Lietuvoje pradėjo įsigalėti lenkų kalba. M.Daukša
suprato kylančią grėsmę gimtajai kalbai. Lenkų kalba parašytoje „Postilės‘
„Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ M.D. kelia gimtosios kalbos išsaugojimo, kaip
tautos išlikimo sąlygos, problemą.

3.Jonas Radvanas „Radviliada“ Renesanso epochos Lietuvos poetas, *Kūrinyje atskleidžiami žygiai sudėtingu tautai istoriniu laikotarpiu: jau įvykusi
1592m. kūręs lotynų kalba. Reikšmingiausias Liublino unija (1569m.),susikūrusi ATR. Kūrinyje kalbama apie Livonijos karą
kūrinys – herojinė poema (1558–1583) , kuriame lietuviams vadovavo ryški istorinė asmenybė Mikalojus
„Radviliada“. Tai pasakojimas apie Radvila Rudasis, pagrindinis Radvano herojinio epo veikėjas.
legendinius ir
istorinius Lietuvos karalius, karvedį *Lietuvai prarandant valstybingumą buvo svarbu žadinti patriotizmą, didikų
Radvilą Rudąjį ir jo pastangas savivertę, savarankiškos valstybės kūrimo viltį.
apginti LDK nepriklausomybę

2
 Augutė Liutkevičienė
4.Kazimieras Sarbievijus,
poezijos rinktinė „Lyrikos
knyga“
XVIIa. pirmoji pusė,
5.Kristijonas Donelaitis
Epinė didaktinė poema
„Metai“
XVIIIa.
6.Adomas Mickevičius
Apie maištą, jaunų žmonių ryžtą
keisti pasaulį: „Odė jaunystei“
Apie nelaimingą meilę:
drama „Vėlinės“,
baladė „Romantika“
3
Baroko epochos Europos masto
poetas, Lietuvos krikščioniškasis
Horacijus.
Ryškiausia būties laikinumo tema -
„memento mori“ (atmink , kad
mirsi).
Apšvietos epochos Mažosios
Lietuvos poetas, grožinės lietuvių
literatūros pradininkas Kristijonas
Donelaitis
XIX a. pirmosios pusės lietuvių
poetas romantikas, rašęs lenkų
kalba, Adomas Mickevičius
1.„Apgaulinga žmogaus lemtis, 2.„Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys
<...> žaidžia mumis, deja.“
Iš odės „Telefui Likui“ Savo valdžioje laiko vargšą žmogų,
3.„Išnyksiu kaip dūmas...“
(Maironis, XIX a. ) Prie skirtos ribos lyg srautinga upė
4. „Mūsų dienos kaip šventė,
kaip žydėjimas vyšnios...“ Skuba mūs metai.“
(S.Nėris XX a. pirmoji pusė)
*Tolminkiemio pastoriui, sielų ganytojui, labai rūpėjo jo parapijiečių dora. Be
to, Donelaitis buvo paveiktas pietistų idėjų. Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį
žmogaus pamaldumą, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai,
pasitenkinti tuo, kas Dievo duota.
*Pastorius Donelaitis poemoje „Metai“ remiasi bibliniais pasakojimais, aiškina
juos būrams, kad šiems Dievo žodis būtų geriau suvokiamas.
* Po XVIIIa. pradžioje praūžusio maro į Mažąją Lietuvą atvyko daug kolonistų:
prancūzų, vokiečių, šveicarų. Jiems buvo suteiktos teisės laisvai ūkininkauti.
Dauguma vietinių gyventojų lietuvninkų priklausė žemiausiam socialiniam
sluoksniui - baudžiauninkams.
*„Odei jaunystei“. XIXa. Lietuva kentė carinę priespaudą. Adomas Mickevičius,
kovingas romantikas, karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo
prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Poetas priklausė Filomatų draugijai,
kurios himnu tapo „Odė jaunystei“. Tai kūrinys, išreiškiantis pažangaus jaunimo
siekius. Kūrinyje ryškus romantiko nepasitenkinimas realybe ir siekis sukurti
šviesesnį pasaulį.
*Drama „Vėlinės“, baladė „Romantika“. Adomas Mickevičius gyvendamas
Lietuvoje buvo pamilęs Marilę Vereščiak. Nors meilė buvo abipusė, bet tėvai
Marilę ištekino už turtingo grafo Putkamerio. „Vėlinių“ IV dalis buvo parašyta
Vilniuje, išgyvenus šią nelaimingą meilę. Svarbiausia poetui romantikui –
atskleisti gilius jausmus, meilės kančią.
 Augutė Liutkevičienė

*„Akermano stepės“, „Piligrimas, Poema „Ponas Tadas“. Šie kūriniai parašyti

tremtyje. A.Mickevičius, kovingas romantikas, karštai gynęs tautos ir asmenybės
Apie tėvynės ilgesį: teisę į laisvę, protestavęs prieš baudžiavą, kvietęs į kovą prieš carizmą, priklausė
sonetai „Akermano stepės“, slaptajai Filomatų draugijai. Už tai caro įsakymu buvo ištremtas iš Lietuvos be
„Piligrimas“ teisės sugrįžti. Gyvendamas Kryme, jis parašė „Krymo sonetus“, vienas iš jų –
poema „Ponas Tadas“ „Akermano stepės“, kuriame ryškus tėvynės ilgesys.
Vėliau, gyvendamas Europoje, parašė poemą „Ponas Tadas“, kuri gimė iš
tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs,
kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais.
Kūrinyje ryškus romantinis praeities idealizavimas, meilė gimtajam kraštui.
„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/Kaip reik tave branginti, vien tik tas
pamato,/Kas jau tavęs neteko…

7.Antanas Baranauskas XIXa. vidurio lietuvių poetas *Būsimą poetą žavėjo graži gimtojo Anykščių krašto gamta: čia teka Šventoji, į
lyrinė romantinė poema romantikas A.Baranauskas ją subėga daugybė upelių, kurie minimi ir poemoje: Marčiupis, Piktupis, Šlavė ir
„Anykščių šilelis“ kiti. Anykščių šilelyje yra vienas didžiausių Lietuvoje riedulių Puntukas,
legendomis apipintas Marčios akmuo, Karalienės liūnas.
*Pasakojama, kad kunigų seminarijoje A.Baranausko retorikos dėstytojas
paskaitė ištrauką iš A.Mickevičius „Pono Tado“ ir pasakė, jog poezijos kūrinius
galima parašyti tik lenkų kalba, o lietuvių, mužikų, kalba netinkanti poezijai.
Antanas Baranauskas įsižeidė ir nutarė įrodyti, kad ir lietuvių kalba tinka

poezijai. 1858-1859 m. vasaromis mažoje klėtelėje gimė giesmių giesmė,

himnas Lietuvos gamtai- lyrinė romantinė poema „Anykščių šilelis“.
*A.Baranausko kūrybai, be abejo, darė įtaką poeto romantiko A.Mickevičiaus
kūryba, S. Daukanto romantiniai istoriniai veikalai, kuriuose aprašytos senovės
lietuvių girios.

*Iškirstas šilelis – carinę priespaudą kenčiančios Lietuvos simbolis.

Poetą įkvėpė skaudi XIXa. gyvenimo realybė – Anykščių mišką iš žmonių caro
valdininkai atėmė, kirto, pardavinėjo.

4
 Augutė Liutkevičienė
8. V.Kudirka (1858- 1899)
„Tautiška giesmė“,
„Varpas“ (eilėraštis, išspausdintas
pirmame laikraščio „Varpas“
numeryje),
„Labora“
„Iš mano atsiminimų keletas
žodelių“ „Rodos, girdėjau
Lietuvos balsą, sykiu
apkaltinantį, sykiu ir
atleidžiantį...<...>
Nuo tokio Tėvynės balso naujos
pajėgos pradėjo rastis... Rodos,
užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau
man per ankšta... Pajutau save
didžiu, galingu: pasijutau
lietuviu esąs...“
9. Maironis (1862-1932)
1)Patriotinė poezija: „Kur bėga
Šešupė“, „Lietuva brangi“,
„Trakų pilis“, „Rigi Kulm“,
„Nebeužtvenksi upės“,
„Užtrauksim naują giesmę“ „Oi
neverk, matušėle“
5
XIX a. antrosios pusės žymiausias
tautinio sąjūdžio veikėjas,
publicistas, rašytojas, gyvenęs ir
kūręs carinės priespaudos laikais,
Vincas Kudirka
V.Kudirka – tautai dirbęs ir
aukojęsis žmogus. Leido „Varpą“ ir
jo priedą „Ūkininkas“. Kudirka buvo
laikraščio redaktorius, korektorius,
straipsnių autorius, administratorius.
XIX a. pabaigos – XXa. pradžios
poetas romantikas Maironis
*Romantinis kūrinio pobūdis: ryškis dabarties ir preities priešprieša, praeities
idealizavimas, atskleidžaimi jausmai, žmogaus ir gamtos ryšys, remiamasi
liaudies kūryba.
* „Tautiškoje giesmėje“ (romantiškas kūrinys, kuriame idealizuojama praeitis),
tapusioje valstybės himnu, aktualizuojama istorinė atmintis. Pirmoji eilutė
atkartoja A. Mickevičiaus „Pono Tado“ invokaciją „Litwo, ojczyzno moja...“, tik
Mickevičiaus asmenišką kreipinį (tėvyne mano) Kudirka keičia kolektyviniu
(tėvyne mūsų), Tas kreipinys primena sakralius žodžius maldos „Tėve mūsų“.
*Himną galima perskaityti kaip dešimt įsakymų, kurių turėtume visi lietuviai
turėtų laikytis.
*Eilėraščiui „Labora“. Eilėraštyje remiamasi Naujojo Testamento palyginimu
apie sėjėją. Sakoma, kad jei grūdai nukris prie kelio, ant uolų ar į erškėčius, tai
derliaus nesulauksi. Derlius tik tuomet bus geras, jei grūdai kris į gerą žemę.
*„Iš mano atsiminimų keletas žodelių“: V.Kudirka buvo tas biblinis sūnus
palaidūnas, kuris tik iššvaistęs tėvo turtą, pajutęs badą ir skurdą suvokė savo
klaidas ir grįžo pas tėvą prašyti atleidimo. V.Kudirka jaunystėje gėdijosi savo
gimtosios kalbos, bet perskaitęs pirmąjį „Aušros“ numerį 1883m. atgimė iš
naujo.
1) *Maironis pasirinko kunigo kelią, kad galėtų gyventi ir dirbti Lietuvoje. Poetas
pradėjo kurti carinės priespaudos metais. Maironis – patriotas, tautos atgimimo
dainius.
* Poetas romantikas idealizavo praeitį – kovų su kryžiuočiais laikus, kai lietuviai
apgynė savo laisvę. Poetas išreiškė nusivylimą dabartimi: Lietuva kenčia
priespaudą, uždrausta lietuviška spauda.
*Maironis keletą kartų yra atostogavęs Šveicarijoje. Ten parašyti eilėraščiai „Rigi
Kulm“, „Vakaras“ dvelkia giliu tėvynės ilgesiu.
2)* Gyvendamas XIX amžiaus antroje pusėje, tai yra carinės priespaudos laikais,
tautinio atgimimo laikotarpiu ir net Lietuvai tapus nepriklausoma 1918 metais,
 Augutė Liutkevičienė
2) Satyros „Mano
moksladraugiams“, „Skausmo
balsas“
3) Individualioji poezija:
„Užmigo žemė“, „Vasaros
naktys“, „J.St.“, „Vasaros
naktys“, „Nuo Birutės kalno“
10. Jonas Biliūnas (1879-1907)
Lyrinė apysaka „Liūdna
pasaka“
Novelės (apsakymai):
„Ubagas“, „Kliudžiau“,
„Lazda“, „Vagis“
11. Šatrijos Ragana (1877-
1930)
Lyrinė romantinė apysaka
6
XXa. pradžios
realistinės lyrinės psichologinės
prozos pradininkas, novelės
meistras J.Biliūnas.
*Ankstyva rašytojo liga darė rašytoją
dar jautresnį kitų skausmui, kitų
nelaimėms.
*J.Biliūnui nerūpi socialinės
skriaudos priežastys, kaip rūpėjo jo
amžinikei epikei Žemeitei. Rašytojas
sprendžia moralines problemas.
XX a. pradžios lietuvių
krikščioniškosios pasaulėjautos
rašytoja, tęsianti J.Biliūno lyrinės
psichologinės prozos tradiciją,
poetas matė, kad yra žmonių, kurie dėl savo asmeninės gerovės išsižada
įsipareigojimų Lietuvai. Be abejo, Maironiui, didžiam patriotui, dėl to skaudėjo
širdį, jis nesitaikstė su tuo ir atvirai savo pilietinę poziciją atskleidė satyrose.
3) *Maironis buvo kunigas, tad negalėjo patirti žemiškosios meilės džiaugsmo. O
jautri poeto siela troško artimos sielos. Poetas romantikas eilėraščiuose atskleidė
gilius lyrinio subjekto išgyvenimus, kančią, nes jo širdis nenukalta iš šalto
akmens.
4) („Išnyksiu kaip dūmas“)
*Maironis buvo tas žmogus, kuris ir daug pasiekęs gyvenime, tai yra, tapęs
žymiu tautos poetu, seminarijos rektoriumi, gerbiamu visuomenės žmogumi,
mąstė apie gyvenimo prasmę ir kritiškai vertino savo nuopelnus. *
(Aukštesniajam lygiui kaip atskiras argumentas: Maironis siekė būti pripažintas,
norėjo tapti vyskupu, bet juo taip ir netapo, nes buvo apkaltintas erotinės poezijos
kūrimu, bendru gyvenimu su moterim ir vaikais bei litvomanija. Tokie kaltinimai
jį slėgė, bet poetas santūriai tylėjo.)
*Lyrinės apysakos istorinis laikas – 1863 metų sukilimas. Valstiečiai
baudžiauninkai ėjo kovoti tikėdamiesi žemės ir laisvės – šių svarbių dalykų po
1861m. baudžiavos panaikinimo realiai dar neturėjo. Apysakos veikėjas Petras
Banys turėdamas tokių tikslų eina į mišką pas sukilėlius.
*Švari sąžinė – minkšta pagalvė. Lietuvių liaudies patarlė Sąžinė prilyginama
vidiniam balsui, kuriuo kalba pats Dievas žmogaus širdyje. Kaip tik sąžinė rodo
esant Dievą. Posakis „To daryti man sąžinė neleidžia!“ krikščioniui reiškia: „To
aš negaliu daryti savo Kūrėjo akivaizdoje!“ „Kriterijus visiems mano darbams
– sąžinė, o savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju”, – sakė Biliūnas.
*Dekalogas (Dešimt Dievo įsakymų) moko: „Nežudyk.“ („Vagis“)
*Svarbiausia krikščionių malda moko: ,,Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes
atleidžiame savo kaltininkams...“ („Ubagas“, „Lazda“)
*Apysakoje „Sename dvare“ rašytoja tarsi bando sugrįžti į aukso amžių, į
prarastą rojų, tai yra į savo vaikystės ir jaunystės metus, kai gyveno Užventyje
kartu su tėvais, seserimi ir broliais.
 Augutė Liutkevičienė
„Sename dvare“
12. Vaižgantas (1869-1933)
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“
13. V.Krėvė (1882-1954)
romantinė drama „Skirgaila“
7
Šatrijos Ragana
XIXa. pabaigos – XXa. pradžios
lietuvių rašytojas neoromantikas
Vaižgantas
XX a. pirmosios pusė rašytojas
neoromantikas V. Krėvė
* Rašytoja buvo puiki pedagogė, krikščioniškų vertybių ugdytoja. Gyvendama
Židikuose Šatrijos Ragana užsiėmė filantropine, švietėjiška veikla. Ji slaugė
ligonius, įsteigė senelių prieglaudą, liaudies universitetą, įkūrė organizavo
katalikišku būrelius, organizavo labdaros renginius.
*Rašytoja užaugo giliai tikinčioje šeimoje ir visą gyvenimą puoselėjo
krikščioniškąsias vertybes. Gyvendama Židikuose, užsiėmė filantropine veikla,
organizavo katalikiškus būrelius.
*Rašytoja kilusi iš dvaro, kur kalbėjo lenkiškai. Paskatinta Povilo Višinskio ji
pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir ją viešai vartoti. P.Višinskio dėka ji tapo
lietuve patriote: skaitė „Varpą“ ir lietuviškas knygas, žavėjosi liaudies kūryba,
dainuodavo žemaitiškas dainas.
*Visų mylimas būsimasis rašytojas augo jautrus, atviras, pasitikintis žmonėmis.
Apie savo vaikystę Vaižgantas rašė: „Aš čia gyvenau gamtos padavimų
įspūdžiais ir taikių žmonių meile“. Tad nenuostabu, kad visur ieškojo
„deimančiukų“ – gėrio pradų. Jo apysakos veikėjai – taip pat „deimančiukai“.
*Aukštesniajam lygiui kaip atskiras argumentas ( kūriniui netinka) Vaižgantas, kaip ir
V.Kudirka, tautai dirbęs ir aukojęsis žmogus. Jis platino lietuvišką spaudą, rašė
publicistinius straipsnius, organizavo slaptas mokyklas, rašė carui peticijas, kad
panaikintų spaudos draudimą, kad lietuvių kalbą būtų galima vartoti viešajame
gyvenime. Vėliau rūpinosi lietuvių kalbos teisėmis Vilniaus krašto bažnyčiose,
buvo daugybės leidinių redaktorius ir bendradarbis, įvairių draugijų narys.
„Man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai“, -
sakė Vaižgantas. „Ir tapau savosios, lietuviškos, visuomenės tarnas, ne, dar
daugiau – jos vergas...“ Net ir senatvėje, kad buvo puolamas, nepelnytai
šmeižiamas, prieš savuosius ginklo nekėlė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet –
mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai tie lietuviai, bet –
mano broliai! “
*Istoriniai šaltiniai teigia, kad Skirgaila buvęs rūstus žmogus, turėjęs polinkį į
alkoholį, netgi įtariamas prisidėjęs prie Kęstučio nužudymo, galop pats buvo
 Augutė Liutkevičienė
14. V.Mykolaitis - Putinas
(1893-1967)
psichologinis intelektualinis
romanas „Altorių šešėly“
Skirgaila Lietuvos kunigaikštis 1386-1392 m.
Lietuva apkrikštyta 1387m.
XX a. pirmosios pusės lietuvių
rašytojas Vincas Mykolaitis - Putinas
nunuodytas. V. Krėvė neatpasakoja istorijos, jis sukūrė savitą personažą, turintį
kilnių tikslų, bet patiriantį vertybių krizę.
*Savo raštais V.Krėvė sukūrė Lietuvos legendą, XXa. pradžioje atgaivino
Lietuvos valstybingumo idėją.
*V.Krėvė šalia Vaižganto žemdirbio gyvenimo poetizavimo iškėlė herojiškąjį ir
dvasinį tautos egzistencijos aspektus.
*Jau ankstyvojoje simbolistinėje poezijoje V.Mykolaitis – Putinas kėlė
asmenybės laisvės problemą. Jo eilėraščių lyrinis subjektas blaškosi tarp viršūnių
ir gelmių, gieda pesimizmo himnus. Poemėlėje „Vergas“ poetas kalba apie
dvasios vergystę: vergas: nors žmogui atverti vartai, bet jis negali išeiti į plačią
laisvę. Didžiausiais vergo troškimas – būti ne karaliumi, ne vergu, tik laisvu
žmogumi.
* Pats poetas V.Mykolaitis – Putinas išgyveno dvasinės nelaisvės problemą. Jis
pasirinko būti kunigu, bet greit suprato, kad ne tuo keliu jo nueita. Po ilgų
svarstymų ir abejonių Putinas atsisakė kunigystės, prieš tai išvadavęs savo
kūrinio herojų Liudą Vasarį.
* Konservatyvi tarpukario laikų Lietuvos visuomenė neigiamai žiūrėjo į
ekskunigus. Apskritai Lietuvoje nebuvo netgi civilinės santuokos. Už išėjimą iš
kunigų luomo Putiną pasmerkė visa giminė, jis buvo viešai kunigo baramas per
tėvo laidotuves.