Kokia meno reikšmė žmogui atskleidžiama lietuvių literatūroje?

Visais laikais menas lietuvių literatūroje žadino žmonių nerimą, kėlė jiems sudėtingesnius
klausimus, vedė į naujas pažinimo sferas. Būtent menas, anot poetės Onos Baliukonytės, yra
„tarytum pasakų veidrodis, dosniai teikia mums progų žvilgtelėti į žmogų ir pamatyti gyvenimą,
koks jis galėtų ir turėtų būti“. Tačiau skirtingos epochos lėmė ir skirtingą autorių supratimą apie
meno ir kūrybos tikslą. Todėl savo kalboje remsiuosi Vinco Mykolaičio – Putino, Vinco Kudirkos ir
Henriko Radausko kūryba, kurioje skirtingai bei įtaigiai atskleidžiama meno reikšmė žmogui.

Vienas ryškiausių lyrikų Vincas Mykolaitis – Putinas savo psichologiniame romane „Altorių
šešėly“ teigia, jog kūryba padeda žmogui išsilaisvinti iš dvasios kančių, rasti savo pašaukimą ir
gyvenimo kelią. Kūrinio protagonistas Liudas Vasaris visus aštuoniolika metų – nuo įstojimo į
seminariją iki prašymo palikti kunigų luomą – sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti
kunigo ir poeto kelią? Vasaris – intravertiškas, ieškantis ir į laisvę besiveržiantis individas, tačiau
kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra labai svetimi.
Prisitaikyti, pritapti prie jų, vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti lėtai dvasinei mirčiai. Pagrindinis
veikėjas išgyvena sunkų vidinį konfliktą tarp jausmų, noro kurti ir pareigos. Supratęs, jog
kunigavimas jam yra tarsi regula, skaldanti jo asmenybę, Vasaris nusprendžia studijuoti ir
pagyventi Vakarų Europoje. Visai kitoks gyvenimas, aplinka, kultūra bei žmonės sustiprina Vasario
pasitikėjimą kūryba ir norą tik jai atsidėti. Baigęs filosofijos daktaro studijas jis galutinai subręsta
kaip menininkas, bet taip pat gerai supranta, kad nuo svyravimų, abejonių jis niekada
neišsilaisvins: „Aš dabar įsitikinau, kad kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis
tiek neišvengsiu. <...> Be vidaus kentėjimų nėra kūrybos.“ Šiais žodžiais išsakyta jo charakterio
esmė: per įvairius svarstymus, laisvės troškimą jis prieina prie išvados, kad vidaus kovos,
kentėjimai jam, kaip kūrėjui, yra neišvengiami. Taigi menas ir kūryba Liudui Vasariui padėjo
atskleisti save, rasti savo pašaukimą bei savąjį „aš“.

Kitaip meno reikšmę suvokia vienas įtakingiausių XIX amžiaus tautinio sąjūdžio ideologų
Vincas Kudirka, kuris teigia, jog menas reikšmingas žmogui tuo, kad ugdo tautinę savimonę,
padeda atskleisti pilietinę poziciją. Kudirka visą savo gyvenimą skyrė lietuvių tautai žadinti, šviesti,
siekė Lietuvoje įtvirtinti europietiškus demokratijos principus. Jis parašė tik penkiolika eilėraščių,
tačiau jie yra programiški, nusako esmines jo gyvenimo pažiūras. Daugelyje iš jų atvirai kreipiasi į
skaitytoją, žadinamas jo sąmoningumas, raginama įsitraukti į kovą. Nelegalaus mėnesinio
laikraščio „Varpas“ redaktorius savo kūriniuose kėlė žmogiškumo kriterijų, o pagrindinė siekiama
vertybė buvo Tėvynės gerovė ir laisvė. Kudirkos poezijos žmogus – pozityviai įsipareigojęs Tėvynei,
tautai, žmonijai. Jo gyvenimas nutviekstas aukštų idealų šviesos, kurioje ištirpsta asmeninio
gyvenimo kontūrai. Eilėraštyje „Labora“ jaunas žmogus skatinamas rinktis veiklų, prasmingą
gyvenimą: „Siek prie idealo, tik doro ir aukšto.“ Poetas perspėja: lengva idealus iškeisti į trupinį
aukso, gardaus valgio šaukštą, bet toks gyvenimas menkas ir tuščias. Kudirka siekia ugdyti
skaitytoją – veiklų idealistą, atsidavusį kilniausiai tarnavimo Tėvynei idėjai. Eilėraščio „Varpas“
pagrindinis simbolis – varpas, kuris kviečia lietuvius prie tautinio darbo. Jis tarsi siunčia žinią, kad
reikia nuolat ugdyti žmonių tautiškumą, kelti juos veikliam gyvenimui, įkvėpti kurti Tėvynę savo
pastangomis. „Tautiškoje giesmėje“, kuri vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės himnu,
išvardintos svarbiausios tautos vertybės: meilė Tėvynei, darbas jos labui, tautiečių vienybė, dora.
Poetas pabrėžia Tėvynės ir lietuvio ryšį – Lietuva yra motina savo vaikams, todėl meilė jai turi
degti kiekvieno širdyje. Savo negausią poeziją Kudirka sudėjo į poezijos rinkinėlį pavadintą
„Laisvos valandos“. Tokiu pavadinimu dar sykį pabrėžiama maksimalistinė nuostata: net ir laisvos
valandos sunaudojamos ne atokvėpiui, o rimtam minties ir sąžinės darbui. Vadinasi, kūryba
leidžia ne tik atskleisti save, bet ir jungti tautą, kelti ją naujam ir prasmingam gyvenimui.

Visai kitaip menas suvokiamas estetinės orientacijos menininko Henriko Radausko, kuriam
svarbiausia estetinė emocija, meninė kūrinio reikšmė. Menas jam – aukščiausia vertybė, o meno
kūrimas – giliausia žmogaus gyvenimo prasmė. Poetas Nyka – Niliūnas Radauską yra pavadinęs
net „menų alkoholiku“. Radausko sugebėjimas pamatyti ir atskleisti grožį iš kasdien matomų
dalykų leidžia jo kūrybą apibūdinti kaip tipišką „menas menui“ poezijos pavyzdį. Anot paties
poeto, pagrindinis literatūros tikslas – mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti gėrio ir grožio jausmą.
Radauskas ypač vertino grožį. Jam, kaip estetui, grožis yra pagrindinė vertybė gyvenime. Poeto
kūryba atsiremia ne į tikrovę, tėvynės gamtą, asmeninius išgyvenimus ar istorinius įvykius, o į
meną, mitą, poetinio žodžio galimybes tarsi iš niekur nieko sukurti savitą pasaulį. Būtent
pirmajame eilėraščių rinkinio „Fontanas“ eilėraštyje „Pasaka“ jis drąsiai paneigė tikrovę: „Pasauliu
netikiu, o Pasaka tikiu“. Tačiau Radausko kuriama pasaka skiriasi nuo neoromantikų pasakos,
kadangi joje nėra nei moralinių vertybių, nei tautos didvyriškų žygių. Pasakiškas, fantastiškas
pasaulis poetui visuomet buvo artimesnis už realų. Jis kūrė poetinę tikrovę, kuri buvo greičiau
vaizdai, iškylantys sapne, antirealybėje. Kūriniuose daiktai dažniausiai netenka įprastų savybių ir
įgauna nebūdingų bruožų: jie moka juoktis, judėti, kalbėti... O gamta, kaip ir daiktų pasaulis, labai
dinamiška, peizažas gali būti veikėjas, gamtos reiškinys gali tapti mitine arba pasakos būtybe.
Radausko poezijoje pasaulis matomas per pasakos prizmę, todėl atrodo netikras, nudažytas
įvairiomis spalvomis. Tokia poezija skirta gėrėjimuisi, gebėjimui kiekviename daikte įžvelgti grožį,
nebijoti būti naiviam ir tikėti, jog šiame realiatyviame pasaulyje viskas yra įmanoma. Poetas visą
gyvenimą skelbė meno apolitiškumą, reiškė simpatijas grynajam estetizmui. Vadinasi, Radausko
nuomone, menas yra ne tautos suvienijimo priemonė, o laisvės išraiška, suteikianti galimybę
atitrūkti nuo kasdienybės ir pažvelgti į įprastus reiškinius kitaip.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog meno reikšmė žmogui atskleidžiama skirtingai: vieni
autoriai teigia, jog meno paskirtis yra išlaisvinti žmogų iš dvasios kančių, suteikti gyvenimui
prasmę, o kitų manymu, tai yra būdas jungti ir vienyti tautą. Tačiau menas, kaip taikliai yra
pastebėjęs vokiečių rašytojas Tomas Manas, yra „pats žavingiausias, pats griežčiausias, pats
džiugiausias ir geriausias simbolis amžino, nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą,
tobulybę“.