FIODORAS DOSTOJEVSKIS (1821-1881)

Vienas žymiausių XIX a. pasaulio romanistų yra rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tikras savo laiko
kūdikis, persiėmęs savo epochos idėjomis, jis kartu nujaučia daugelį esminių XX a. problemų ir meno bruožų,
yra šiuolaikinio psichologinio romano ir vadinamosios polifoninės prozos pradininkas, į literatūrą sugrąžina
amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą. Svarbiausi jo kūrybos klausimai – gėrio ir blogio
santykis, kančios, tikėjimo, dorovės principų prasmė ir vertė, žmogaus prigimties dvilypumas ir jo tobulėjimo
galimybės. Dostojevskio kūryboje galima įžvelgti realizmo mokyklą, kai kuriais bruožais jis artimas natūra-
lizmui, daugeliu esmingų savybių jo kūryba yra atrama ir XX a. modernistams.

GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS

Fiodoras Dostojevskis gimė 1821 m. spalio 30 d. Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Jo tėvas buvo
kilęs iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (nuo Pinsko dabartinėje Baltarusijoje); save,
atrodo, kartais pavadindavo lietuviu. Tėvas buvo gana sunkaus, griežto būdo, nors teisingas, labai rūpinęsis
šeima, motina – poetiška, švelni. Mokėsi privačiose Maskvos bajorų mokyklose, suteikusiose gerą humanitarinį
išsilavinimą, visam gyvenimui įdiegusiose meilę literatūrai. Po motinos mirties, būdamas penkiolikos metų, tėvo
valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. }Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui
atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė savo pirmąjį romaną „Vargšai žmonės“, laiškų forma pasakojantį
apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę. Jau šio pirmojo kūrinio kelias į viešumą buvo
ypatingas. Žymus rusų poetas N. Nekrasovas, per naktį skaitęs niekam nežinomo literato rankraštį, penktą
valandą ryto atbėgo jo pasveikinti. Panašių entuziastingų žodžių Dostojevskis sulaukė iš žymiausio tų laikų rusų
kritiko V. Belinskio:
Jeigu dvidešimt penkerių metų žmogus gali parašyti tokį dalyką, tai jis genijus. <…> Mes, publicistai ir
kritikai, tik samprotaujame, mes žodžiais stengiamės tai išaiškinti, o jūs, menininkas, vienu brūkštelėjimu,
išsyk atskleidžiate paveikslo esmę taip, kad galima pirštais paliesti <…>. Štai meniškumo paslaptis, štai meno
tiesa. Štai menininko tarnavimas tiesai! Tiesa atverta ir apreikšta jums, kaip menininkui, atiteko kaip dovana,
tad branginkite šią dovaną, likite jai ištikimas ir būsite didelis rašytojas!..“
Šis pripažinimas drovios prigimties Dostojevskį galutinai įtikino, kad jam skirtas rašytojo kelias.
1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais – Peterburgo jaunimo grupe, kuri svarstė reformų atsilikusioje
Rusijoje būtinybę, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių raštus. Despotiškas
carinės Rusijos režimas, išsigandęs Europoje tuo metu kilusios revoliucijų bangos, šią grupę įtarė rengiant
sąmokslą. 1848 m. socialistai, su jais kartu ir Dostojevskis, buvo suimti ir po aštuonis mėnesius trukusio
tardymo nuteisti sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio 22-osios rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo
Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę
išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus… ir tada atšuoliavo pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą
pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties. Siaubinga akistata su mirtimi visam gyvenimui įsirėžė į jautrią
Dostojevskio sąmonę, galbūt paaštrino ir visą vėlesnį gyvenimą jį kamavusią epilepsiją (nervų liga,
pasireiškianti traukuliais ir sąmonės netekimo priepuoliais).
1849-1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Tai buvo nepaprastai sunkus jo gyvenimo
laikotarpis, primenantis XX a. lietuvių tremtinių kančias Sibiro šiaurėje. Kaliniai gyveno susikimšę apirusiuose
barakuose, su grandinėmis ant kojų, tvankumoje, apnikti parazitų, sunkiai dirbdami, neturėdami menkiausios
galimybės pabūti vieni, pasimatyti su artimaisiais; buvo draudžiama skaityti ir rašyti. Tačiau kaip rašytojui
Dostojevskiui šie metai suteikė neįkainojamą patirtį: kaip pats sakė, Sibire jis pamatė „visą rusų liaudį“, pažino
žmogų nuo žemiausių instinktų iki aukščiausių dvasios pasireiškimų, prisirinko begales siužetų ir motyvų,
išgirdo gausybę liaudies kalbos atmainų. Kalėjimo, katorgos, teismo vaizdai perpina visą vėlesnę Dostojevskio
kūrybą. Pirmiausia šią patirtį rašytojas išdėstė katorgą vaizduojančiame romane „Užrašai iš Mirusiųjų namų“
(1861), kurį skaitydamas, sakoma, verkęs net pats despotas caras.
1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pakeistas į tremtį; jis pagaliau galėjo skaityti ir
rašyti. Remiamas brolio, kuris jam iš Peterburgo siuntė knygas, protingų vietos valdininkų, šiuos metus
rašytojas praleido intensyviai ir turiningai.
1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, parašė ir išspausdino romanus
„Užrašai iš Mirusiųjų namų“ (1861), „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ (1861), „Užrašai iš pogrindžio“ (1864),
„Nusikaltimas ir bausmė“ (1866). Šie kūriniai jam atnešė didžiulę šlovę. Per katorgos ir tremties metus
rašytojo pažiūros pasikeitė: jis įsitikino, kad socialistinės teorijos, revoliucinė prievarta negali pataisyti
visuomenės ir žmogaus. Visą vėlesnį gyvenimą Dostojevskis liko ryžtingas revoliucijų priešininkas,
konservatyvių, kartais net reakcingų pažiūrų (nepripažino Rusijos pavergtų tautų teisės į laisvę). Tačiau
Dostojevskio romanai, ypač žmogaus sielos gelmių meniniai atvaizdai, šias pažiūras daugsyk pranoksta.
Dostojevskiui, kaip žmogaus sielos vaizduotojų!, daug postūmių davė meilė. Jautrios prigimties rašytojui reikėjo
bendravimo su subtiliais, jį atjaučiančiais asmenimis; jis lengvai įsimylėdavo, ne kartą skausmingai,
nelaimingai. Pirma didžioji jo meilė buvo Marija Konstan, alkoholiko muitinės valdininko žmona, netrukus
likusi našle, kurią jis sutiko Sibire gyvenančią dideliame skurde. Rašytojas ją vedė ir drauge išgyveno
septynerius metus, nepaliaudamas mylėti, nors šeima nebuvo itin darni. Subtilūs dvasiniai ryšiai jį siejo su
Apolinarija Suslova, buvusio baudžiauninko dukra, talentinga moterimi, sutikta Peterburgo literatūriniuose
salonuose, su aktore Aleksandra Šubert, su rašytoja Aniuta Korvin-Krukovska. Svarbiausia Dostojevskio
gyvenimo moteris buvo jauna stenografistė Ana Snitkina, su kuria jis susipažino ypatingomis sąlygomis. 1866
metais, labai stokodamas pinigų, jis pasirašė drakonišką sutartį su vienu leidėju: jeigu rašytojas iki tų metų
lapkričio pirmos nepristatysiąs jam naujo dvylikos spaudos lankų (maždaug 300 puslapių) apimties romano,
leidėjas devynerius metus galėsiąs be atlyginimo leisti visus naujai parašytus jo kūrinius. Iki sutarties termino
likus tik mėnesiui, romanas dar net nebuvo pradėtas; tada draugų patariamas Dostojevskis pasisamdė
pagalbininkę… ir sutartis buvo įvykdyta. Ištekėjusi už rašytojo 1867 m., Ana iki pat mirties liko jam patikima
atrama, nešė šeimos buities naštą, tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus.
Kita Dostojevskio gyvenimo aistra buvo lošimas. 1867-1871 m. viešėdamas Europoje jis lošė visiškai
pamesdamas galvą, pralošdamas paskutinius šeimos pinigus. Tik po keleto metų šios pragaištingos aistros
pavyko atsikratyti.
Rašytojas mirė 1881 sausio 28 d. Peterburge, įgijęs milžinišką autoritetą ir pripažinimą kaip rusų literatūros
klasikas.

KŪRYBOS YPATYBĖS
Dostojevskio kūrybą sieja dėmesys „prakeiktiesiems“ egzistenciniams ir moraliniams klausimams: ar yra Dievas
ir jo nustatyta dieviškoji pasaulio tvarka; ar žmogus pajėgus pasiekti šventumą; kokia moralinio tobulėjimo,
pasiaukojimo, kančios prasmė?.. Rašytojui rūpi ne išorės, buities fiksavimas, ne žmogaus gamtiškumas, kaip
daugumai ankstesnių realistų ir natūralistų, bet žmogaus sielos, vidaus gyvenimas, dieviškų ir gyvuliškų
žmogaus bruožų susidūrimai; prigimties, proto, jausmų ir moralinių dėsnių, šventumo, tobulybės ilgesio, religi-
nio jausmo grumtis. Žmogaus psichikos pasąmonės atskleidimo gilumu ir meniškumu Dostojevskis ir šiandien
lieka nepralenkiamas.
Rašytojo kūriniuose atsiveria ir su niekuo nesupainiojamas, „dostojevskiškas“ epochos vaizdas, kuriame daug
dėmesio skiriama visuomenės „apačioms“ -vargšams, visuomenės atstumtiesiems, „pažemintiesiems ir
nuskriaustiesiems“. Juose Dostojevskis įžvelgia tuos pačius dieviškumo pradus, dvasinio tyrumo siekį kaip ir
aristokratijoje.
Ypatinga ir Dostojevskio kūrinių forma. Realistinį, net natūralistinį tikrovės vaizdą juose pagilina simboliniai
elementai, bibliniai motyvai ir temos. Atsisakoma autoritetingo visažinio pasakotojo, rašytojo kūriniuose
susiduria, rungiasi keletas lygiaverčių tiesų, pavienių veikėjų požiūrių. Dostojevskio kūryba nepaprastai spal-
vinga ir žanrine, stilistine prasme: joje yra ir dokumentikos, užrašų, laiškų, dienoraščių, ir detektyvo, socialinio
romano, ir įvairių kitų žanrų bruožų bei elementų. Toks įvairiausių požiūrių, tiesų, idėjų, pasakojimo būdų
derinimas būdingas vėlesnei, XX amžiaus ir šiuolaikinei literatūrai.
Į didžiausias kūrybos aukštumas Dostojevskis užkopė romanais „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“ ir
paskutiniuoju, likusiu nebaigtu „Broliai Karamazovai“ (1879-1880).
 „NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ“

„Nusikaltimas ir bausmė“ – garsiausias Dostojevskio romanas, tvirtai įėjęs į pasaulio literatūros aukso fondą. Šis
romanas, parašytas 1865-1866 m. Peterburge, susijęs su tam tikra rašytojo asmenine patirtimi, su epochos
idėjomis bei problemomis. Jame matyti vargšo žmogaus Peterburgas, kokį turbūt regėjo pats Dostojevskis,
ambicingas, tačiau neturtingas studentas; galima pajusti ir to meto Rusijoje bei visame Vakarų pasaulyje
populiarios visuomenės pertvarkymo teorijas. Tačiau romano centre esanti nusikaltimo prieš moralinius
visuomenės pagrindus ir atsakomybės tema, joje susieinančios problemos ir idėjos yra iš esmės visuotinės,
amžinos, nė kiek nepasenusios, o kai kuriais aspektais ir dar aktualesnės šiandien, praėjus bemaž pusantro šimto
metų nuo romano sukūrimo, „etninių valymų“ ir pasaulinio terorizmo epochoje.
KOMPOZICIJA, PROBLEMATIKA, ŽANRAS.
Romano meniniai vaizdai susitelkia apie vieną temą – nusikaltimą iš idėjinių paskatų.
Pagrindinis veikėjas Rodionas Raskolnikovas pasikėsina į Dievo teisę – spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.
Šios temos ir su ja susijusių moralinių, visuomeninių, psichologinių ir filosofinių problemų gvildenimo erdvė –
pagrindinio veikėjo sąmonė. Tačiau ši sąmonė nėra uždara, į ją nuolat įsiveržia kitų romano žmonių nuomonės,
jausmai, ataidi išorinės tikrovės patirtys, Raskolnikovo ir kitų personažų veiksmai. Ir pats Raskolnikovas nuolat
su savimi ginčijasi, sau prieštarauja, nuolat persvarsto savo ir kitų veikėjų požiūrius bei argumentus. Rašytojas
užaštrina kūrinio problemą, kaip tariamai „pateisinamo“ nusikaltimo akstiną parodydamas bjaurią, godžią,
atrodytų, niekam nereikalingą senę.
Svarbiausia Raskolnikovo oponentė – Sonia Marmeladova, netiesiogiai pasirodanti jau antrame pirmos romano
dalies skyriuje, jos tėvo pasakojime, ir lydinti herojų iki pat kūrinio pabaigos. Ji perteikia krikščioniškojo
nusižeminimo, meilės ir pasiaukojimo artimui idėjas. Su panašiu pasiaukojimo motyvu susiję saviti kitų romano
moterų paveikslai – pirmiausia Raskolnikovo sesers Avdotjos (Dunios) ir jo motinos, taip pat senės sesers
Lizavetos. Krikščioniškojo nusižeminimo temos sklaidoje labai ryškus vaidmuo tenka Marmeladovui. Priešingą
poziciją užima hedonistas ( žmogus, besilaikantis pažiūros, kad aukščiausias gėris žmogaus gyvenimo tikslas
yra malonumas) Svidrigailovas, Dunios jaunikis Lužinas. Svarbiausi idėjiniai ginčai Dostojevskio kūryboje
neretai vyksta intelektualių herojų, inteligentų terpėje, „Nusikaltime ir bausmėje“ – studentų. Šiuo požiūriu
minėtini vėliau romane ypač svarbūs Razumichinas, smuklėje sutikti studentas ir karininkas.
Rašytojas labai atidžiai seka, kaip Raskolnikovo sąmonėje bręsta lemtingoji mintis, didina veiksmo įtampą,
ilgai neatskleisdamas, ką pagrindinis veikėjas yra sumanęs. Šit pokalbis užeigoje su Marme- ladovu, iš pažiūros
tiesiogiai nesusijęs su kitais siužeto įvykiais, atskleidžia ir sustiprina Raskolnikovo pasiryžimo motyvus
(tokiems nelaimingiems žmonėms būtų galima padėti įgijus pinigų!), paryškina jo charakterį (impulsyvi,
nuoširdi užuojauta, nesavanaudiškumas), o skaitytoją rengia krikščioniškos atgailos ir nusižeminimo temos
svarstymui. Panašią kontrasto ir kartu postūmio veikti reikšmę turi motinos laiškas Rodionui, žinia apie sesers
vedybas, gatvėje sutikta girta mergina, sapnas, pagaliau lemtingasis smuklėje nugirstas pokalbis, kuris
Raskolnikovą įtikina, kad jis ne vienas turi tokių beatodairiškų ketinimų.
Išoriškai romano siužetas primena detektyvą – pasakojama nusikaltimo brendimo, įvykdymo ir išaiškinimo
istorija. Tačiau už detektyvinę intrigą rašytojui neabejotinai svarbesnis nusikaltimo psichologinis aspektas:
nusikaltėlio išgyvenimai, kintantis santykis su aplinka, pairę nervai, nenuspėjami poelgiai, jo pėdomis einančio
tardytojo atskleidžiamas nusikaltimo psichologinis mechanizmas. Taip pat ryškus romano socialinis žanrinis
sluoksnis, susijęs su Peterburgo varguomenės gyvenimo vaizdais, su „dugne“ esančiais žmonėmis, jų
pažeminimu ir kančia, ryšio tarp nusikaltimo ir skurdo atskleidimu. Tačiau svarbiausios romane visgi moralinės
ir filosofinės idėjos –žmogaus gyvenimą grindžiančio dorovės dėsnio, jo pažeidimo priežasčių ir galimų
pasekmių apmąstymai. Ne veltui Dostojevskio romanai kartais vadinami idėjų romanais. Visi šie skirtingų
žanrų elementai, plotmės Dostojevskio romane yra neatskiriamai suaugę ir susipynę, atveria daug įvairiausių
prasmingos interpretacijos galimybių. Toks daugiasluoksniškumas yra romano meninės gelmės požymis.
CHARAKTERIAI. Vienas didžiausių XIX a. realistinės literatūros laimėjimų yra visapusiško ir tikroviško
individualaus žmogaus paveikslo, arba charakterio, sukūrimas. Dostojevskio romanai šioje srityje yra viena iš
pasaulio literatūros viršūnių. Panagrinėkime, kokius charakterius jis nupiešė „Nusikaltime ir bausmėje“, kokias
žmogaus dvasios gelmes jais atveria, kaip per juos atsiskleidžia bendroji romano prasmė.
Rodionas Raskolnikovas – jaunas, gabus, ambicingas žmogus, turintis daug patrauklių savybių (atjauta
artimam, noras pataisyti neteisingą pasaulį, įžvalgus protas), tačiau kartu ir užsidaręs, egoistiškas, negailes-
tingas, apsėstas maniakiškos žudymo idėjos. Tai vienas įspūdingiausių suskilusios asmenybės paveikslų
pasaulio literatūroje. (Šią savo veikėjo charakterio savybę rašytojas netiesiogiai nurodo jo pavarde –
Raskolnikovas susijęs su rusišku žodžiu raskol — „skilimas“. Beje, simboliškos ir dauguma kitų romano
pavardžių: Razumichino pavardė siejasi su žodžiu razum „išmintis“, Sonia, Sofija – su „išmintį“ reiškiančiu
graikišku žodžiu sophia; Lužinas su luža – „bala, klanas“, Kapernaumov – su Biblijos vietove Kapernaumu, ku-
riame Kristus įvykdė keletą savo stebuklų).
Šie bruožai iš dalies susiję su veikėjo biografija, jo gyvenimo sąlygomis: vargšas studentas, neišgalintis tęsti
mokslo (beje, šelpęs dar vargingesnį savo draugą!), gyvenantis į karstą panašiame kambarėlyje, beveik badau-
jantis ir jaučiantis, kad perniek eina jo gabumai. Juos taip pat lemia ir Raskolnikovo psichikos būsena, kurią
aplinkiniai apibūdina kaip polinkį į hipochondriją(- liguistas polinkis įsikalbėti nebūtas ligas). Visą romaną
herojų slegia liguistos būsenos, kartais pereinančios į kliedesį, haliucinacijas (sapnas apie kumelėlę);
nepaprastas dirglumas, daugsyk sustiprėjęs po nusikaltimo, lemia nenuspėjamus, nelogiškus jo poelgius,
„žaidimą su likimu“. Dostojevskis įspūdingai atskleidžia nusikaltimo psichologiją, kurioje susipina objektyvios
paskatos, valingi apsisprendimai ir impulsyvūs prigimties postūmiai. Tokia proto, jausmų, sąžinės ir kūniškų
patirčių vienovė sukuria išsamų, įtaigų žmogaus paveikslą.
Raskolnikovas yra išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, jam nesvetimi literatūriniai gabumai, savo mąstymo ir
asmenybės unikalumu jis traukia aplinkinių dėmesį. Jis nėra paprastas nevykėlis. Greičiau jis – mąstymo
klystkeliuose atsidūrusio žmogaus proto įsikūnijimas.
Raskolnikovo pasaulėžiūroje rašytojas sutelkė daugelį idėjų, drumstusių ne tik XIX, bet ir XX a. bei šiandienos
žmonijos šviesiausius protus. Raskolnikovas skirsto žmones į aukštesnius ir žemesnius, mano, kad aukštesnieji
turi teisę nesilaikyti per tūkstantmečius susiklosčiusių dorovės normų ir įstatymų, savo nuožiūra pertvarkyti kitų
gyvenimą. Šis požiūris, beje, giminingas primityvaus kapitalizmo prigimčiai (jai romane atstovauja Lužinas) ir
nuspėja XX a. totalitarizmą. Tai romano problematikos šerdis.
Į Raskolnikovo svarstymus įpindamas tikrovės patirtį bei kitų veikėjų argumentus, rašytojas atskleidžia jų
ribotumą ir klaidingumą. Romano epiloge nurodoma išeitis: ne smurtu, bet meile pagrįstas dvasinio tobulėjimo
kelias.
Sonia Marmeladova greta Raskolnikovo – svarbiausia „Nusikaltimo ir bausmės“ veikėja, tiesioginė jo
maniakiškos idėjos oponentė, svarbiausia pašnekovė ir atrama. Kiek Raskolnikovas uždaras, išdidus, perdėm
pasitikintis savo proto galia, tiek Sonia valdoma gilių jausmų, sąžinės ir artimo meilės. Ji visiškai jauna, beveik
vaikas, menkai išsilavinusi, jos „netgi patrauklia negalėjai pavadinti“; šiurpus prostitutės likimas ją verčia
gūžtis, vengti padorių žmonių akių. Tačiau ši dalia nesugniuždė Sonios dvasios. Iš jos mėlynų akių spinduliuoja
gilus teisingumo jausmas ir stipri valia. Didžiausių pažeminimų kelią rašytojas savo herojei skyrė norėdamas ją
labiausiai išaukštinti.
Pagrindinis Sonios bruožas – gebėjimas atjausti ir aukotis. Dėl šeimos, vaikų, kurie netgi nėra tikri jos broliai ir
seserys, ji ryžtasi didžiausiam pažeminimui; galbūt tik mintis apie jų likimą sulaiko ją nuo savižudybės.
Sužinojusi apie Raskolnikovo nusikaltimą, ji nepuola jo smerkti, bet apkabina ir glamonėja, užjausdama žmogų,
už kurį „nelaimingesnio jau nėra pasaulyje“. Būtent meilė, pagrįsta nepajudinamu tikėjimu Kristaus mokymu,
Raskolnikovą prie jos traukia ir palaiko. Čia jis junta kažką, ko neturi pats ir kame intuityviai nujaučia išeitį iš
savo dvasinės aklavietės. Gindama savo svarbiausius principus Sonia yra nepalenkiama: Raskolnikovas turi
atgaila ir kančia atpirkti savo klaidą. Sonios auka herojų galų gale ir išlaisvina – iš savęs ir iš ydingo egoistinių
minčių rato.
Kiti personažai Tiek pirmaeiliai, tiek antraeiliai romano personažai glaudžiai susiję su Raskolnikovu, su juo
nuolat diskutuoja, pratęsia jo mintis, išryškina būdo bruožus, įkūnija svarbias romano idėjas. Patraukliausi
romano veikėjai, be Sonios Marmeladovos, – Rodiono sesuo Dunia ir jo draugas Razumichinas. Tai neturtingi,
tačiau išsilavinę, jautrūs, turtingos ir gražios dvasios žmonės, gerai jaučiantys savo žmogišką vertę ir gebantys ją
apginti. Nuo Raskolnikovo juos skiria, o tarpusavyje artina gebėjimas atjausti, nesavanaudiškai padėti; taip pat
noras platinti apšvietą, prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Jiedu abu įžvelgia Raskolnikovo talentą, tiki jo
galimybėmis, bet pirmiausia tiesiog myli jį kaip savo artimą, pasikliauja gera žmogaus prigimtimi. Jiedu ir
išoriškai patrauklūs – Avdotja „aukšta, nuostabiai liekna, stipri, pasitikinti savimi“, Razumichinas „karštas,
atviras, tiesiaširdis, doras, stiprus kaip milžinas“. Beje, išoriškai gražus yra ir Raskolnikovas.
Visi romano personažai atstovauja tam tikram socialiniam luomui, tipui. Dauguma pagrindinių, kaip minėta, –
neturtingi inteligentai, anų laikų Rusijoje kilę iš valstiečių, smulkiųjų bajorų (panaši ir to meto lietuvių
inteligentijos padėtis). Lužinas atstovauja savanaudiškiems „naujiesiems turtuoliams“, prasisiekėliams. Ginčas
su Rodiono kambaryje susirinkusiais studentais rodo, kad Lužino elgesio logika iš esmės nesiskiria nuo
Raskolnikovo: jei jo išpažįstama „ekonominė idėja“ leidžia nepaisyti dorovės, artimo, krikščioniškų vertybių, tai
prireikus „ir žmones galima pjauti“. Ši Raskolnikovo teorijos sąsaja su primityviuoju kapitalizmu aktuali ir
šiandien.
Vienas įdomiausių romano personažų, kurio neigiamos savybės nenustelbia tragiškos prigimties, yra
Svidrigailovas (pavardė susijusi su lietuvišku istoriniu asmenvardžiu Švitrigaila). Jis – bajoriškos kilmės
visuomenės dykūnų, cinikų, veltėdžių tipas. Jis junta savo dvasios ištuštėjimą ir dėl jo kenčia; geba atsiliepti į
tikrą kilnumą, ištiesti pagalbos ranką vargstančiajam (poelgis su Dunia; pagalba Marmeladovų šeimai), tačiau iš
esmės savo gyvenimo pakeisti nebepajėgia. Greta Lužino jis įkūnija kitą Raskolnikovo vertybinio nihilizmo
(neigimu pagrįstos pažiūros) loginę išvadą: atmetus dorovines vertybes, nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio,
jokio švento ir neliečiamo dalyko – ar tai būtų žmona, ar dvariškis, ar nepilnametė nuotaka, ar savo paties
gyvybė.
Dar vienas įdomus ir kiek paslaptingas romano personažas – tardytojas Porfirijus Petrovičius Zametovas. Jis
visų pirma žmogus kaip ir kiti, su savo silpnybėmis ir privalumais. Zametovas nutukęs, nejudrus, mėgstąs
tuščiažodžiauti; tačiau jis anaiptol nėra teismo formalistas, kuriam svarbiausia kuo greičiau surasti įtariamąjį ir jį
nuteisti. Jam rūpi iš tiesų išsiaiškinti nusikaltimo paslaptį ir suvokti, kaip nusikaltėlis prie to priėjo. (Tuo, beje,
Zametovas panašus į žymiųjų XX a. detektyvinio romano seklius.) Porfirijus Petrovičius įkūnija gilią įžvalgą,
logiką, nuojautą ir nepermaldaujamą teisingumo jausmą. Jo gebėjimas pajusti Raskolnikovo būsenos subtilybes,
nuspėti ar atkurti jo elgesį yra toks tikslus, kad kai kurie tyrėjai jame mato Raskolnikovo antrininką.
PROBLEMATIKA. Dar kartą grįžkime prie romano idėjų, pasekime jų rungtį ir apibendrinkime ligšiolinės
kūrinio analizės rezultatus.
Raskolnikovo nusikaltimas ir šio garsaus Dostojevskio romano problematika literatūros moksle bei kritikoje
aiškinama įvairiai; todėl toliau pateikiamos glaustos interpretacijos jokiu būdu negalima laikyti vienintele
teisinga. Ji pagrįsta daugiau mažiau nusistovėjusia humanistine interpretavimo tradicija.
Sumanymą užmušti senę lupikautoją Raskolnikovas grindžia samprotavimu, kad vardan kilnių tikslų
pateisinami mažesni nusikaltimai. Šis išoriškai logiškas samprotavimas grindžiamas prielaidomis, kurių
pasekmės, kaip toliau parodo rašytojas, žmonijai gali būti pražūtingos. Romano herojus daro prielaidą: tam tikri
žmonės gali nuspręsti, kas yra bloga, o kas – gera, ir kokios blogybės, nusikaltimai prieš kitus žmones
pateisinami vardan didesnio gėrio. Tokią teisę spręsti, Raskolnikovo nuomone, turi „aukštesnieji“, kurie patys ją
prisiima, o kiti žmonės tėra minia, medžiaga. Tokio žmonijos suskirstymo pavyzdžių Raskolnikovas mato
istorijoje – štai didieji karvedžiai, valdovai, jų kelias dažnai pažymėtas įvairių nusikaltimų, tačiau tų nusikaltimų
vykdytojai nėra baudžiami, bet priešingai – garbinami. „Išrinktiesiems“ negalioja jokie visuotiniai moralės
dėsniai, joks žmogiškas ar dieviškas autoritetas. Šios Raskolnikovo mintys grindžiamos kraštutine materialistine
ir racionalistine pasaulio samprata, kuri buvo plėtojama XIX a. ekonominėse ir socialinėse teorijose (žr. šio
skyriaus poskyrį „Pažangos amžius ir jo idėjos“).
Šią sąsają rašytojas paryškina Lužino paveikslu ir Raskolnikovo samprotavimais apie socializmą. Primityvus
kapitalizmas ir totalitarinis socializmas rašytojui atrodo esą vienas kitam giliai artimi, iš prigimties nežmoniški
ir pavojingi. Baisūs XX a. totalitarinių režimų nusikaltimai parodė, kad Dostojevskio įžvalga čia buvo
pranašiška. Jokių moralinių suvaržymų nepripažįstanti žmogaus valia tampa nekontroliuojama blogio jėga.
Romano veiksmas parodo šių herojaus teorijų dirbtinumą ir klaidingumą. Jau nusikaltimo scena leidžia suprasti,
kad gyvenimas daug sudėtingesnis negu vienatvėje karščiuojančio proto sukurta loginė konstrukcija.
Raskolnikovas negali išvengti atsitiktinumų: jis užmuša ne tik senę, bet ir niekuo nekaltą Lizavetą, panašią į tas
likimo aukas, kurioms Raskolnikovas norėtų savo žmogžudyste padėti. Dėl jo nusikaltimo apkaltinamas niekuo
dėtas žmogus (dažytojas Nikolajus), jis visur palieka įkalčių, o svarbiausia – prieš šį poelgį sukyla paties
Raskolnikovo sąžinė, moralinis instinktas, glūdintis jo prigimtyje. Ryškiausias jausmas, apimantis žudiką po
nusikaltimo, – gilaus susvetimėjimo, visiškos vienatvės pojūtis. Jis ilgainiui darosi nepakeliamas ir priverčia
Raskolnikovą prisipažinti. Moralinė kančia, „sielos pragaras“, žmogiškos prigimties protestas prieš nežmoniškas
teorijas yra tikroji bausmė už nusikaltimus.
POETIKA IR STILIUS. „Nusikaltimo ir bausmės“ įtaiga pagrįsta meistrišku meninio žodžio valdymu.
Dostojevskio poetika daugeliu atžvilgių novatoriška, atvėrusi naujus kelius vėlesnių laikų literatūros raidai.
Panagrinėkime keletą svarbiausių jos ypatybių.
Dostojevskio romano veiksmo erdvės, aplinkos detalės yra itin tikslingai parinktos, kad sudarytų tinkamą foną
charakteriams ir idėjoms, suteiktų jiems papildomų prasminių atspalvių. Nors kūrinio veiksmas vyksta gražiuoju
metų laiku, pabrėžiamas oro troškumas, tvankuma, karštis, erdvės ankštumas. Siužetas dažnai plėtojamas
uždarose patalpose, naktį. Tik pabaigoje, po Svidrigailovo savižudybę lydinčios audros, nušvinta kvapnus rytas.
Dostojevskio kūrybos aplinka – „vargšų žmonių“ gyvenimas; skurdas, minia, purvas, dvokas lydi pagrindinių
veikėjų žingsnius. Tai natūralizmui giminiškos detalės. Tačiau Dostojevskis tikrai nėra gyvenimo fotografas,
„tipiškų charakterių tipiškomis aplinkybėmis“ piešėjas. Jo žmonės ir įvykiai dažniausiai išskirtiniai, ribiniai.
Savo kūrybos metodą pats rašytojas yra pavadinęs „fantastiniu realizmu“. Jo vaizduose susipina tikrovė ir
haliucinacijos, realistinės ir simboliškos detalės (prisiminkime Raskolnikovo susitikimą su paslaptinguoju
miestelėnu; jo abejones, ar patirti įvykiai nėra tiktai karščiuojančios sąmonės vaizdiniai; simbolines sąsajas tarp
Raskolnikovo kambario „kaip karsto“ ir Lozoriaus prisikėlimo…).
Dostojevskio kūriniai nepaprastai dramatiški, pasak vieno kritiko, primenantys tragedijų atomazgas. Sceniniams
kūriniams artimas veiksmo „tankumas“, sutelktumas nedidelėje erdvėje ir laike. Todėl jie iki šiol dažnai
inscenizuojami.
Dostojevskio romanai atausti biblinėmis aliuzijomis (Evangelijų scenos į rašytojo atmintį įsirėžė dar vaikystėje,
kada iš Šventojo Rašto motina mokė skaityti). „Nusikaltime ir bausmėje“ akcentuojami Kristaus prisikėlimo,
Lozoriaus, Paskutiniojo teismo motyvai (palyginkite Sonią ir nusidėjėlę Magdaleną). Visą romaną
„Nusikaltimas ir bausmė“ galima perskaityti kaip Dievo įsakymo „Nežudyk“ parafrazę. Dostojevskio sukurti
pragariško miesto vaizdiniai, gyvenimo ir teismo proceso paralelės darė didžiulį įspūdį vėlesniems rašytojams,
jas perėmė XX a. modernistai (Francas Kafka, Alberas Kamiu).
Nepaprastai reikšmingas Dostojevskio prozos pasakojimo tipas, pagrįstas intensyviu vienas kitam
prieštaraujančių, papildančių personažų balsų, pozicijų susipynimu. Dostojevskio žodis iš prigimties yra
dialogiškas, atsiliepiantis į kitą žodį, su juo besiginčijantis, atskleidžiantis kito požiūrio galimybę. Rašytojo
pasaulyje nėra vienos, absoliučios tiesos; pasakotojo požiūris čia tėra tik vienas iš daugelio, todėl personažai
tokie gyvi ir įtikinami. Dėl šio novatoriško pasakojimo principo Dostojevskio romano tipą įžymus rusų
mokslininkas Michailas Bachtinas pavadino polifoniniu (daugiabalsis) romanu.

Apibendrinimas

Pasaulio literatūroje Dostojevskis reikšmingas kaip vienas pirmųjų rašytojų, vaizdavusių modernaus žmogaus
sielą. Žmogaus, kuris suabejoja visais autoritetais, mėgina pats surasti gyvenimo ir būties pagrindus – ir lieka
vienišas, sutrikęs, ieškantis kito žmogaus artumo ir egzistencinės tikrumos.
Dostojevskis atvėrė naujus kelius į žmogaus dvasios gilumas – minties, jausmų, moralės principų, nesąmoningų
impulsų susidūrimus sąmonėje, dirglų, liguistą reagavimą į aplinką. Visa tai rašytojas gebėjo atskleisti „iš
vidaus“, ne iš aukšto stebėdamas ir teisdamas, o drauge su savo herojais ieškodamas ir kentėdamas. XX a.
literatūroje labai paplito Dostojevskio išplėtota polifoninė romano technika.
Savo kūryboje Dostojevskis nuspėjo daugelį vėlesnių laikų mąstymo krypčių, idėjų. Laisvos žmogaus valios ir
prievartos, sąžinės, doros, tikėjimo santykių klausimai šiandien skamba ne mažiau aktualiai negu prieš pusantro
šimto metų.