Vincas Krėvė – Mickevičius

(1882-1954)
Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. Gimė Subartonių kaime,
Dzūkijoje. Mirė Pensilvanijoje.
Buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dvylika vaikų. Vinco Krėvės tėvai (Juozas Mickevičius ir Marė Rozalija
Kinderaitė-Mickevičienė) buvo Subartonių kaimo ūkininkai. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas
Mickevičius šią pavardę pasirinko slapyvardžiu. Pradžioje pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje ir privačiai, Sankt
Peterburge išlaikė keturių klasių egzaminus. Nuo mažens tėvų buvo ruošiamas į kunigų seminariją, nes dėl silpnos sveikatos
netiko ūkio darbams. 1900 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet buvo pašalintas dėl to, nes
rašąs eiles ne pagal katalikybę, todėl netinkąs mokytis seminarijoje. Greičiausiai buvo įskųstas, nes daug skaitė, labai
domėjosi istorijos, kultūros, socialinio ir moralinio gyvenimo klausimais, ypač kova už demokratiją. Toks sūnaus akibrokštas
įskaudino tėvą ir šis nustojo jį remti. Krėvė giliai išgyveno šį pasikeitimą, ypač buvo įžeista ambicija – juk pašalino, o galėjo
išeiti pats. Vincui Krėvei kilo noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas, todėl jis gilinosi į budizmą, panteizmą,
pagonybę, domėjosi antikine kultūra. Krėvę slėgė santykiai su namiškiais, jų priekaištai, kad Dievas baudžiąs rašytojo sielą ir
sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto ir vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam
pasidarė suprantamiausias.
Pašalintas iš seminarijos, Krėvė mokėsi privačiai, po to įstojo į Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos fakultetą, vėliau
persikėlė į Lvovo universitetą Austrijoje, jį baigė filologijos daktaro laipsniu. Tada išvyko į Užkaukazę, Baku miesto gimnaziją
dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. Čia rašytojas patyrė didžiausią kūrybinio pakilimo laikotarpį. Taip pat buvo Lietuvos atstovu
Azerbaidžane. 1920m. grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. Steigė ir redagavo kultūros leidinius, dėstė literatūrą Kauno
Vytauto Didžiojo universitete, buvo Šaulių sąjungos vadovas. V. Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame
gyvenime. Bolševikams okupavus Lietuvą, buvo ministru vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų
pasitraukė, dirbo Vilniaus universitete. 1944 m. V. Krėvė pasitraukė į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje, vėliau persikėlė į
Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas ir literatūrą. Aprūpintas
gyvenimas svetur rašytojui neteikė džiaugsmo. Rašytojas ten ir mirė.
Literatūrinę kūrybą, eilėraščius, pradėjo spausdinti 1907 m. Kijeve lenkų kalba. Poezijos knyga „Frustra“, pasirašė
slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė); nuo 1909 m. kūrinius spausdino lietuvių kalba. Vincas Krėvė kūrė labai įvairiais žanrais.
Derino realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia (pavyzdžiui, apsakymas „Skerdžius“), jungė tradicinius lietuvių
tautosakos motyvus su Rytų egzotika, rašė istorinius veikalus. Surinko ir paskelbė lietuvių tautosakos, parašė publicistikos
kūrinių, straipsnių kultūros klausimais.
Krėvė išplėtė lietuvių literatūros temų, problemų, žanrų horizontus, išvedė ją iš kai kurių sustingusių koncepcijų, stiliaus
štampų. Iki Krėvės lietuvių literatūroje didelį vaidmenį vaidino vaizduojamojo objekto pažinimas, jausminis autoriaus
reagavimas arba, priešingai, racionalistinis komentaras. Krėvė akcentavo fantazijos ir intuicijos vaidmenį, laisvai elgėsi su
istoriniais ir mitologiniais siužetais, nes rašytojui svarbiausia buvo sukurto meninio pasaulio prasmingumas, logiškumas ir
įtikinamumas. Kartais rašė didelės emocinės ir intelektualinės įtampos kalba, o kartais – didžiausio paprastumo ir skaidrumo
sakiniais. Tai buvo savotiškas lietuviško meninio žodžio išbandymas, kokiam iki Krėvės niekas nebuvo ryžęsis. Rašytojas
sujungė romantizmą ir realizmą, išplėtodamas jų psichologizmo pradmenis ir prisodrindamas moderniųjų to meto idėjų. Jis
nukėlė nuo pjedestalo monolitiškus ir „nenuodėmingus“ didvyrius, pažvelgdamas į juos kaip į kenčiančius, abejojančius ir
ieškančius žmones. Jis kūrė didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui, tėvynės meilei. Krėvės vietą ir svorį lietuvių
literatūroje daugiausia nulemia jo aukšti humanistiniai idealai, sugebėjimas iškelti žmoguje slypinčius prieštaringumus,
tolerantiškas ir kartu mąslus požiūris į gyvenimą.
https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-kalba/vinco-kreves-gyvenimas-ir-kuryba
PRAPLĖTĖ LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMATIKĄ, KALBA APIE ŽMOGAUS BŪTĮ LABAI FILOSOFIŠKAI.

193psl.
1. Skerdžius yra linksmas, iškalbus, gamtą mylintis ir gerbiantis, gyvenimu besidžiaugiantis senis.
 2. Pasvarstykite, ar pasakotojas pritaria įprastam sodiečių požiūriui, kad skerdžius esąs tinginys ir melagis. – Manau,
kad ne. Skerdžius meluodavo ne iš piktos valios, tai jam patikdavo, padėdavo sukurti įdomių istorijų, jomis sudominti
vaikus, išsisukti iš situacijų, kaip pavyzdžiui ta, kai Lapinas ėmė meluoti apie Čepulio vaikų muštynes. ,,Lapinui
nepatiko, kad iš jo Čepulis pasijuokė. Nors jisai priprato, kad iš jo keltų juokus, bet čiagi buvo svetimų šalių žmonės!‘‘
Pasakotojas jo mokėjimą meluoti pateikia kaip gerą dalyką. ,, Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas;
niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti kaip jisai. Suvedžiodavo dažnai ne
tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus.‘‘ Pasakotojas taip pat neakcentuoja Lapino tingumo, nes iš tiesų jis toks nebuvo.
,, Kaip ir kuo gyveno senas Lapinas, niekas gerai nežinojo ir nesidomėjo. Kas vieną vasarą Lapinas ganė gyvulius –
„pulkininkavo“ . Žiemą vyras mezgė tinklus, bradinius, o kai nebuvo tokio darbo, mezgė moterims petkes; jo žmona
verpė ūkininkėms pakulas.‘‘

195psl. 5.
Tikra laimė:
1. Meilė sau
2. Sveikata
3. Šeima
4. Laisvė
5. Pinigai