Kas žmogui svarbiau – laisvė ar gyvybė?

Viena iš svarbiausių vertybių individo gyvenime yra laisvė. Žmogus siekia būti nepriklausomas, nes tik taip gali išreikšti save,
gyventi taip, kaip jam priimtina. Šiuolaikiniame kontekste kalbant apie laisvę pirmiausia pagalvojama apie valstybės
nepriklausomybę. Tėvynė žmogui yra brangi ir svarbi, todėl natūralu, jog jis siekia ją saugoti ir ginti, kad galėtų nevaržomai
ten kurti savo gyvenimą, išsaugoti savą kalbą, tradicijas, kultūrą ir perduoti tai ateities kartoms. Nesijausdamas suvaržytas,
žmogus yra laimingesnis, todėl visomis priemonėmis siekia laisvės, net jei tai kainuotų jo gyvybę.

Tai, jog žmogus gali paaukoti savo gyvybę dėl kilnaus tikslo, atsispindi literatūroje. Jau nuo senų senovės rašytojai savo
kūriniuose kalbėjo apie žmogaus drąsą pasipriešinti bei norą išsivaduoti iš nelaisvės. Apie pasiaukojimą kalbama dar antikos
laikais parašytoje Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė‘‘. Antigonės broliai Eteoklis ir Polineikas žūsta dvikovoje, o karaliaus valdžią
perėmęs Kreontas įsako palaidoti Eteoklį, o Polineiką palikti nelaidotą, nes pastarasis išdavė savo tėvynę. Antigonė griežtai
nesutinka su šiuo karaliaus įsakymu, nes myli savo brolį ir negali leisti išniekinti jo palaikų. Mergina vis tiek palaidoja
Polineiką, nusižengdama Kreonto įstatymui. Ji žino, jog už tai bus nubausta, tačiau nė akimirkai nesuabejoja savo sprendimu.
Antigonė gina žmogiškąsias vertybes, kovoja už teisybę bei laisvę mylėti savo šeimą ir puoselėti jos tradicijas. Už
nusižengimą Kreontas nubaudžia Antigonę – užmūrija ją oloje, kur mergina ir miršta. Pasiaukojimas dėl laisvės bei noras
gyventi geriau puikiai atsispindi daug vėlesnio laikotarpio kūrinyje - Jono Biliūno apysakoje ,,Liūdna pasaka‘‘. Sodžiuje,
nedidelėje trobelėje gyvena Banių šeima – Petras su žmona Juozapota. Jaunuoliai vienas kitą be galo myli, trokšta turėti
vaikų bei laimingai gyventi, tačiau jų laimę temdo baudžiava ir sunkus darbas. 1863 metais per miestelį nuvilnija vilties
kupina žinia, jog visi vergaujantys žmonės taps lygūs ponams, jiems nebedirbs, turės nuosavų žemių. Petras, trokšdamas
gyventi geriau bei išsivaduoti iš carinės priespaudos, su kaimynais Kaziu ir Antanu prisijungia prie didelio maištininkų būrio ir
tampa sukilimo dalyviu: ,,Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, o apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė,
tačiau žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs.‘‘ Petras žino, jog tokia kova miškuose prieš kazokus yra
pavojinga, tačiau vis tiek pasiryžta. Žiaurios sukilimo pasekmės atsiskleidžia kūrinio eigoje, o apysaka baigiasi tragiškai –
Petras žūsta, o Juozapota visą likusį gyvenimą negali su tuo susitaikyti. Šie du kūriniai yra kovos dėl laisvės bei teisybės
pavyzdžiai. Antigonė žūsta norėdama įrodyti savo meilę broliui, o Petras - trokšdamas gyventi laisvėje su savo mylimąją.
Taigi, literatūroje žmogus aukojasi dėl laisvės.

Tai, jog žmogaus noras būti laisvam yra stipresnis už jo baimę mirti, įrodo ne tik literatūros kūriniai, tačiau ir realūs istoriniai
įvykiai. Per visą žmonijos istoriją įvairios tautos išgyveno daug tragedijų, atkakliai kovojo dėl savo nepriklausomybės. Karai,
sukilimai, maištai – visa tai vyko ir tebevyksta dėl laisvės siekimo. Šiek tiek daugiau nei prieš trisdešimt metų lietuviai apgynė
savo laisvę prieš Sovietų Sąjungos agresiją. Įvairaus amžiaus žmonės rinkosi prie Televizijos bokšto, Seimo, stodami prieš
tankus. Lietuvius suvienijo noras būti laisviems, neprarasti to, dėl ko kovojo jų tėvai, seneliai, proseneliai – neprarasti savo
suvereniteto, kalbos, papročių, dvasios. Susirinkę žmonės į kovą prieš agresiją stojo su savo stipriausiu ginklu – žmogiškumu,
vienybe, drąsa. Viskas, ką jie turėjo, tai vienas kito ranką, savo gimtosios kalbos dainas ir begalinę viltį. Tą naktį žuvo keliolika
jaunuolių, kurie iki šiol laikomi didvyriais, nes jie – pavyzdys drąsių ir patriotiškų asmenybių. Sausio 13-osios įvykiai iki šiol
yra vienas didžiausių įrodymų Lietuvos istorijoje, jog lietuvių tauta yra drąsi ir pasiryžusi paaukoti savo gyvybę dėl laisvės.
Kovą dėl nepriklausomybės galima matyti ir šiuolaikiniame kontekste. Šiuo metu Ukrainoje aidi sprogimai, o žmonės
kiekvieną dieną grumiasi prieš Rusijos agresiją dėl laisvės. Per trumpą laiką tūkstančiai žmonių neteko savo artimųjų, namų,
yra priversti slėptis ir bėgti, tačiau jie vis dar turi viltį. Ukrainiečiai nepasiduoda ir kiekvieną dieną lieja kraują dėl savo tautos.
Jie puikiai supranta, jog jei nepasipriešins, jų valstybė greičiausiai bus ištrinta iš pasaulio žemėlapio, o viskas, ką jie brangino,
nebepriklausys jiems, todėl nepaisydami pavojų stengiasi daryti viską, jog apsaugotų savo gimtinę. Taigi, istoriniai įvykiai taip
pat įrodo, jog žmonėms laisvė yra tokia svarbi, jog dėl jos gali paaukoti savo gyvybę.

Dėl laisvės kalbėti, mąstyti bei gyventi, žmogus kovojo visais laikais, kovoja ir dabar. Deja, tačiau dauguma tokių kovų,
kalbant apie tautos, valstybės nepriklausomybę, reikalauja ne tik drąsos, ryžto, atkaklumo bei strategijos, bet ir žmonių
gyvybių. Glaudžiai susijusios literatūra ir istorija puikiai parodo tai, jog prireikus ginti savo laisvę, žmogus nebijo paaukoti
savo gyvybę dėl ateities. Kritinėje situacijoje žmogus imasi kraštutinių priemonių ir laisvė jam tampa svarbesnė net ir už savo
paties gyvybę.