Rašinys

Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?

„Pro Patria“ rašinių konkursas, 2016

 Turbūt kiekvienam yra kilęs klausimas, koks turi būti šių laikų didvyris, kitaip tariant,
dėl ko jis privalo aukotis. Be abejo, atsakymai gali būti labai įvairūs, nes jie priklauso nuo
sprendžiančiojo pasaulėvokos, charakterio bruožų ar kitų aplinkybių. Visgi turbūt dauguma sutiktų,
jog tikru didvyriu galima vadinti tą, kuris aukojasi dėl tėvynės, kitų laimės ir stengiasi būti
aplinkiniams autoritetu.
Didvyris privalo aukotis dėl gimtosios žemės netgi žinodamas, jog jo laukia mirtis.
Garbinga mirtis yra ta, kai mirštama norint apsaugoti tai, kas brangu. Taip pat svarbu būti
ištvermingam ir nepabūgti prieš likimo siunčiamus išbandymus. Daug apie garbingą mirtį vardan
tėvynės rašė žymus Lietuvos partizanas Bronius Krivickas. Savo kūryboje jis išreiškė begalinę
meilę Lietuvai ir pasiryžimą ją apginti nuo piktų priešų, net jeigu reikės paaukoti savo gyvybę.
Autoriaus teigimu, vieni kovoja ir miršta išdidžiai, kiti kovoja ir miršta negarbingai, neištesėję savo
pažadų. Šiais laikais taip pat yra kilnių žmonių, kurie sugebėjo savo gyvenimą ir pašaukimą tobulai
susieti su visos Lietuvos likimu tvirčiausiu ryšiu. Vienas iš tokių yra Alfonsas Svarinskas, šių laikų
didvyris. Jo teigimu, net ir pačios sunkiausios kančios ir išgyvenimai negali palaužti tikrojo
narsuolio, kadangi garbinga mirtis atperka visas kančias. Taigi, svarbiausia yra kovoti iki galo
vardan tėviškės net ir žinant, jog mirtis alsuoja į nugarą, nes tokia mirtis yra garbinga.
Dar tikrasis didvyris privalo būti autoritetu kitiems. Visų pirma, herojus privalo
mokėti vertinti dvasinius dalykus, o ne materialinius. Visų antra, jis privalo būti pavyzdžiu kitiems
ir mokyti žmones dorybės ir kilnumo. Tikrąjį didvyrį – valdovą sugebėjo aprašyti žymus LDK
Renesanso epochos poetas Jonas Radvanas herojiniame lotyniškame epe „Radviliada“. Epe
kuriamas tobulo valdovo Mikalojaus Radvilos Rudojo paveikslas. Teigiama, kad didvyris privalo
būti ryžtingas savo šalies patriotas, ją ginti bei mokyti būti nesavanaudžiais kitus. Mūsajo, valdovo
auklėtojo, teigimu, žmonės privalo vertinti dvasinius dalykus, nes visa kita neturi vertės : „viskas,
kas materialu, yra laikina, viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti, visi žmogaus rankų kūriniai
anksčiau ar vėliau virsta dulkėmis.“ Lietuvoje taip pat yra labai drąsių, kilnių bei geraširdžių
žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti autoritetais. Viena iš jų yra „Gerumo angelo“ statulėlės
nominantė Eglė Švieckienė. Ši moteris stengiasi būti naudinga visuomenei, daug savanoriauja, yra
jautri žmonių problemoms, jaučia begalinę meilę ir pareigą padėti kitiems. Jos gyvenimo kredo –
dalinti gerumą. Tokie žmonės visada bus autoritetu kitiems. Taigi, žmogus, kuris yra kilnus ir doras,
visada bus pavyzdžiu kitiems, kadangi būti geraširdžiu yra nelengva.
Pagaliau, didvyris turi aukoti asmeninę laimę vardan kitų laimės. Visų pirma, herojus
turi suvokti, jog jis bus laimingas tik tada, kai kiti bus laimingi. Visų antra, žmogus privalo būti
labai ryžtingas ir pasiaukojantis, kad sugebėtų kovoti ne tik vardan artimųjų, bet ir vardan svetimų
žmonių. Pasiaukojimo vardan tėvynės laimės klausimas nagrinėjamas ryškios XX amžiaus pradžios
žvaigždės lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo padangėje – Jono Biliūno – novelėje
„Liūdna pasaka“. Vienas iš kūrinio veikėjų – Petras Banys – yra įsitikinęs, jog po baudžiavos
panaikinimo žmonės taps laimingi ir laisvi, todėl nusprendžia prisijungti prie sukilelių. Jis nori, kad
žmonės gyventų laisvoje šalyje. Banys yra įsitikinęs, jog kovoti prasminga dėl kitų laimės tam, kad
pats būtų laimingas. Šiais laikais žmonės dažnai nesiryžtų kovoti dėl svetimos laimės. Dauguma yra
abejingi kitiems. Jeigu tėvynėje gyventi blogai, dažniausiai pasirenkamas emigracijos kelias ir
laimės ieškoma kitose šalyse. Retai galima sutikti žmogų, kuris būtų pasiryžęs kovoti vardan kitų,
nes daugelis šiuolaikinių žmonių nėra pasiaukojantys ir nesupranta, jog žmogus laimingas tampa
tada, kai kiti yra laimingi. Taigi, tikrasis herojus turi būti nesavanaudiškas ir nepabijoti kovoti už
svetimą laimę, nes tada pats bus laimingas.
Tikrasis Lietuvos didvyris privalo būti ryžtingas, nes garbinga mirtis yra pergalė, o
pasidavimas – dvasinis pralaimėjimas. Taip pat jis privalo būti pavyzdžiu kitiems ir kovoti ne vien
dėl savęs bet ir dėl kitų žmonių laimės. Šiais laikais tapti didvyriu nelengva, tačiau garbė ir
pasididžiavimas atperka visas kančias.