Laivės vertė literatūroje ir gyvenime

Laisvė žmogui visais laikais buvo labai svarbi, bet kiekvienas ją supranta skirtingai.
Dažniausiai laisvės tema asocijuojasi su valstybe, kurioje žmogus gyvena, todėl
tautai ši laisvė tema yra ypatinga. Juk tik laisvoje valstybėje, kurioje nėra
suvaržymų, neįprastų įstatymų ir kitos, visiškai svetimos pritaikytos valdžios bei
sistemos, tauta ir jos žmonės gali jaustis savimi, nieko nebijoti. Jie gali būti stiprūs
ir nesuvaržyti, bei svarbiausia – laimingi. Kaip sakė vokiečių kino režisierius
Andreas Dresen: „Laisvė reikalauja atsakomybės ir drąsos. Nuostabus jausmas
staiga pasijusti laisvam, kaip paukštis, tačiau su šia būsena reikia išmokti gyventi“.
Taigi, šiandieną savo kalboje aptarsiu laisvės vertę kasdieniniame gyvenime ir
literatūroje remdamasi dramaturgo ir prozininko Juozo Grušo kūriniu „Herkus
Mantas“.

Laisvė gyvenime, mano manymu, yra daugumos siekiamiausia vertybė. Nuo pat
seniausių laikų jos siekė žmonės ir ištisos tautos. Bet ar užtenka laisvę tik
išsikovoti? Žmonės išsikovoję laivę dažnai pamiršta ją puoselėti. Puikus pavyzdys
esame mes patys, lietuviai. Dažnai girdime aukštinant mūsų protėvių ir senelių
kovas už laisvę, bet ar dažnai kalbame apie tai, kas buvo po to, pagaliau Lietuvai
tapus nepriklausoma respublika? Tikroji laisvės esmė yra ne ta, kad
išsilaisvintumėme nuo suvaržymų ir priklausomybės, o ta, kad, būdami laisvi,
turėtumėme galimybę kažką daryti, veikti, kurti. Laisvė žmogui reikalinga, kad jis
galėtų skleisti gėrį, džiaugsmą, meilę, kad padėtų kitam žmogui nelaimėje, kad
pasiektų savo tikslą. Grožį, gėrį, džiaugsmą, meilę skleidžia tik laisvi žmonės. Jie
laimingi, jų veidai švyti, o širdys pripildytos tyros meilės. Nelaisvėje įkalinti žmonės
yra visiška priešingybė laisviesiems. Jie yra užsidarę, nelaimingi, liūdi. Jų veidai
pilki, o patys vaikšto kaip šešėliai. Širdyse kunkuliuoja pyktis, sielvartas. Jie
spinduliuoja blogį. Kiekvienam žmogui atsitinka nelaimės ir jiems reikia pagalbos.
Nelaisvėje esantis žmogus, kad ir norėtų padėti, jis negalėtų. Žmogus yra
varžomas šeimininko, o kartais sienų, kurios supa jį kiekvieną dieną ir žmogus,
jose uždarytas, negali ištrūkti. Padėdami vieni kitiems mes susirandame tikrų
draugų ir įgyjame jų pasitikėjimą, o kartais padėdami galime išgelbėti net gyvybę.
Žmogus jaučiasi laimingas, kai atsiranda kas gali padėti nelaimėje. Įkalinti žmonės
to negali padaryti. Nelaisvėje esančio žmogaus svajonės ir siekiai yra riboti. Jis gali
tik įsivaizduoti, kad turi ko nori, tačiau atsimerkus ir sugįžus į tikrovę jo visos viltys
žlunga. Dėl to žmogus sielvartauja ir tampa toks silpnas, kad net gali atsisakyti
savo gyvenimo. Žmogus tampa nebe savimi, jis priklauso kitam ir nebeturi jokių
teisių. Manau, kad laisvė reikalingiausia jaunimui, nes jaunam žmogui viskas
įdomu, jis nori nuotykių ir pasaulio pažinimo. Jo tikslai – rasti atsakymus į
klausimus.

Literatūra yra viena iš meno šakų – rašytinis ir sakytinis žodžio menas. Lotyniškai
žodis literatūra reiškia tai, kas parašyta. Tik jos dėka plačiau ir turtingiau
suvokiame įvairių amžių ir tautų istoriją, grožinę literatūrą, sudarome
įvairiapusišką mūsų pačių gyvenimišką patirtį. Literatūra – tai istorinė tautos
praeitis ir patirtis. Įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, suvokiame
savo ideakus, tiklus. Istorija ir literatūra yra neatsiejami viena nuo kitos, nes
literatūra saugo ir įamžina istoriją, o istorija nebūtų tokia prasminga, jei nebūtų
literatūros. Kaip literatūros bei istorijos pavyzdžiu norėčiau remtis Juozo Grušo
kūriniu „Herkus Mantas“. Šiame istoriniame kūrinyje buvo pasakojama apie apie
kovą, užsimezgusią tarp kryžiuočių bei prūsų dėl prūsijos laisvės. Pagrindinis prūsų
karvedys ir buvo pats Mantas, kitaip vadinamas Monte. Jis buvo tikras patriotas,
be galo mylėjo savo tautą, buvo pasiryžęs dėl jos viską padaryti. Herkus Mantas
sakė: „Aš kovoju už Prūsijos laisvę. Mano tauta – už viską aukščiau“. Pagrindinis
šios istorinės tragedijos veikėjas Montė – labai pasitikintis savimi, ryžtingas. Jis
nepaisant visko turėjo žmoną vokietę, kas tuo metu, kaip manė prūsai, reiškė
nesėkmes. Jis, nepaisydamas aplinkinių nuomonės, vistiek mylėjo savo žmoną
Kotryną ir saugodamas ją išsiuntė į svečią šalį, kad apsaugotų nuo artėjančio karo.
Net ir būdamas vienas, kai visi nuo ryžtingojo karvedžio nusigręžė, jis nepaleido
savo tautos, neprarado vilties bei noro, kad ji būtų laisva. Dėl Prūsijos laisvės jis
išsižadėjo savo šeimos, rizikavo savo gyvybe ir stovjo mūšio lauke iki pat
paskutinio atodūsio su kalaviju rankose. Tai rodo, kad, jei nori būti laisvas, privalai
turėti drąsos, nenuleisti rankų, net jei liksi vienas, ir privalai būti pasiryžęs aukoti
viską vardan savo tikslo.
Pabaigoje noriu pacituoti airių dramaturgo George Bernard Shaw mintį: „ Laisvė
reiškia atsakomybę. Todėl dažnas jos bijo“. Manau, kad būti laisvam reiškia
prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus. Dažnai siekiame to, ko neturime, o
kai galiausiai gauname nebevertiname. Laisvė pasireiškia ne tada, kai turime viską,
o tada, kai kažko siekiame, esame nesustabdomi. Kaip savo kalboje minėjau,
norint kažko pasiekti turi labai norėti. Taip, mūsų prūsų karvedys Herkus Mantas
visomis jėgomis siekė iškovoti Prūsijai laisvę, nenuleidęs rankų stojo prieš visą
kryžiuočių armiją. Taip ir mes, žmonės, turime nenuleisti rankų ir kovoti už savo
laisvę ir svajones. Taigi, galiu drąsiai tegti, kad laisvė atlieka svarbų vaidmenį mūsų
gyvenime.