Valdovo paveikslas Balio Sruogos dramoje „Milžino

paunksmė“

Balys Sruoga – plataus, šakoto talento rašytojas: poetas,

prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos
tyrinėtojas.
Balio Sruogos figūra matyti iš toli visose lietuvių literatūros
palaukėse. Į kurį žanrą beįšokdavo jo šmaikšti plunksna, ten ji
rėžė naujas ir gilias vagas. Lyrika, dramaturgija, kritika ir
publicistika – visur B. Sruoga paliko neišblunkančius savo
turtingos kūrybinės prigimties ir nerimastingos asmenybės
pėdsakus.
Lyrika buvo pats brangiausias šio daugiabalsio talento ,,širdies
kūdikis”. Kartais per ištisą dešimtmetį B. Sruoga neparašydavo nė
vieno eilėraščio. Kartais jis pats tyčiodavosi iš savo poetinės
kūrybos, prisidengęs kokiu nors slapyvardžiu. Bet B. Sruoga
visados jautėsi esąs lyrikas – ar kurtų istorines dramas, ar rašytų
kraupius savo sarkazmu ir tragika memuarus. Jis liko poetas su
gyvais emocijų verpetais, kuriems pasiduodavo be atodairos, su
spontaniškais sielos protrūkiais, kuriuose ištirpdavo gyvenimo
pažinimas ir rafinuota kultūros išmintis, žmogiškumo ilgesys ir
pikta ironija amžiaus niekšybėms.
B. Sruoga itin gerai išmanė didžiulį tradicinės kultūros ir
literatūros kontekstą ir sugebėjo jį provokuoti. Nei vienas
literatūrinis ir apskritai kultūrinis debiutas nelikdavo
nepastebėtas smailios B. Sruogos – kritiko – plunksnos. Taip ir
poezijoje. Jis išliko gana artimas romantizmui, tačiau galėjo
sukurti impresionistinio stiliaus eilėraščių. Daugeliu atvejų B.
Sruogos simbolis išreiškia neįprastą gebėjimą jungtis ir žaisti su
kitais žodžiais, nuolat mainant savo prasmę.Tačiau
reikšmingiausia B. Sruogos kūrybos dalis yra istorinės dramos.
Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų
dramą “Milžino paunksmė”. Tai istoriniais duomenimis paremta
drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos
istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto
šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip
lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose
nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą
laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje
pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas,
narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje
nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje
eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija.

Dramos veiksmas vyksta 1428-1430m. Krokuvoje, Lucke,

Vilniuje, Trakuose.
Valdovas – tai aukščiausias žmogus valstybėje, valdąs visą šalį. Jis
gyvena prabangiuose rūmuose, apsuptas dvariškių, paklusnių
tarnų. Jam nieko netrūksta, kiekvienas valdovo noras tuoj pat
vykdomas. B. Sruogos dramoje į, rodos, idealų valdovo gyvenimą
žvelgiama iš visiškai kitos, tamsiosios pusės, parodomi tokio
gyvenimo trūkumai, bėdos, intrigos. O jų šiame kūrinyje tikrai
netrūksta: nuo žmonos neištikimybės iki ketinimų užgrobti
valstybės sostą.
Vyriausias karaliaus sūnus, sosto įpėdinis, nuo pat gimimo
laikomas būsimu karaliumi. Nuo mažų dienų jam rodoma
ypatinga pagarba, jį moko geriausi šalies mokytojai. Užaugęs
princas būna išsimokslinęs, susipažinęs su valstybės reikalais ir
pasiruošęs perimti tėvo sostą.
B. Sruogos aprašytas Jogailos gyvenimas visai kitoks. Vaikų jis
turėjo, tačiau, kaip pasirodė po “tyrimo”, tie vaikai visai ne jo, o
riterių, besilankiusių karalienės miegamajame. Jis buvo tarsi
prirakintas prie karaliaus sosto ir juo kaip marionete žaidė visi,
kas norėjo. Jogailą “ištrėmė” iš tėvynės į svetimą, širdžiai nemielą
šalį, suteikė garbingą karaliaus titulą tik tam, kad būtų išlaikyta
Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, uždėjo aukso karūną, kuri
jam neatnešė garbės, o tik gėdą. Jis buvo tarsi žaisliukas kažkieno
rankose: nebuvo savarankiškas valdovas, daugelį sprendimų už jį
priimdavo kiti. Antroji žmona Sonka Jogailai buvo neištikima, jie
nemylėjo vienas kito. Daug aplinkinių jam melavo, veidmainiavo.
Jogaila jautėsi nesavas lenkų apsupty. Jis ilgėjosi tėvynės
Lietuvos, bet buvo kaip kalinys Lenkijoje ir net norėdamas
negalėjo pasirinkti kalėjimo sargų - patarėjų.
Mūsų pasaulyje, kuriame kiekvienas gyvas padaras viską daro tik
tam, kad išpeštų naudos sau, karaliumi būti yra sunku. Tiktai
ypatingai tvirtam ir valdingam, energingam žmogui, apsuptam
ištikimų ir dorų žmonių, gali pavykti įgyvendinti tai, ką per savo
valdymo metus padarė Vytautas. Tokiai asmenybei, kokios
paveikslą Jogailos veidu nupiešė Balys Sruoga, pasodintai į
karaliaus sostą ir itin priklausomam nuo aplinkinių, karaliauti
nėra nei lengva, nei malonu, nei garbė...