Kodėl individui visuomet reikia meilės?

Nors teigiama, kad žmogus gimsta vienas ir miršta vienas, kiekvienam žmogui yra
reikalinga kitų žmonių šiluma bei meilė. Net jeigu žmogus gali būti vienas, be meilės gyventi yra gana
sunku. Taigi nesvarbu, koks žmogus būtų, jam visada reikalinga meilė. Tačiau kodėl individui
visuomet reikia meilės?

Individui visuomet reikia meilės, nes ji leidžia pajusti bendrumą su artimaisiais. Kol
individas gyvena tarp artimų žmonių, jam yra labai svarbu justi jų palaikymą ir meilę, ypač jeigu jis
stengiasi dėl artimųjų jiems padėdamas. Tai leidžia suprasti, kad žmogus dėl artimųjų stengiasi ne be
reikalo. Jaučiama meilė ir palaikymas iš artimųjų leidžia suprasti, kad žmogus viską daro tinkamai.
Jeigu individas nejaučia tokios meilės, jis pradeda jaustis vienišas ir niekingas. Tokią meilės poreikio
situaciją simbolizuoja XX a. pirmosios pusės austrų prozininko Franco Kafkos apsakymas
„Metamorfozė“. 1915 m. pirmą kartą išleistame kūrinyje rašytojas pasakoja istoriją apie dėl šeimos
išlaikymo sunkiai dirbančio Gregoro Zamza istoriją. Pagrindinis veikėjas ilgą laiką aukodamas savo
laiką kitiems, pradėjo jausti egzistencijos beprasmybę. Jis jautėsi tarsi įkalintas gyvūnas. Taigi vieną
dieną jis tapo vabalu. Įdomu tai, kad nei prieš tokiu tampant, nei tapus vabalu, Gregoro Zamza tėvai
nerodė meilės. Jam tapus vabalu, netgi pradėjo smurtauti prieš jį, parodant, kad jis niekam
nereikalingas. Nuo jo nusisuko net sesuo. Tokiu būdu, pagrindiniam veikėjui tapus vabalu, galutinai
prarandamas bendrumas su artimaisiais, o jausdamas skausmą, Gregoras Zamza miršta vienas savo
kambaryje. Taigi, individui visuomet reikia meilės, nes ji leidžia pajusti bendrumą su artimaisiais ir
leidžia žinoti, kad dėl kitų gyvenama ne veltui.

Individui visada reikia meilės, nes be meilės žmogus sunyksta. Kai žmogus nejaučia
meilės iš kitų arba kai ją praranda, jis pradeda jausti nenumaldomą skausmą, kuris tramuoja psichiką.
Vidinis skausmas kartais būdamas daug sunkiau pakeliamas nei fizinis, paveikia žmogų neigiamai ir
šis sunyksta. Toks meilės poreikis akcentuojamas XIX a. antrosios pusės - XX a. pirmosios pusės
lietuvių rašytojo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“. Kūrinyje rašytojas pateikia istoriją apie
1863-1864 m. sukilimo priešakyje gyvenusią Juozapotos ir Petro Banių šeimą. Juozapota mylėjusi
savo vyrą ir išgyvenusi dėl jo sprendimo dalyvauti sukilime tampa sudėtingo likimo auka. Pirmiausia ji
jaučia pavojų, dėl kurio išgyvena. Kai Petras išeina į sukilimą ir Juozapota negauna iš vyro jokios
žinios, ji ryžtasi jo ieškoti. Tik kai sužino, kad jos vyras mirė, Juozapota supranta, kad neteko savo
gyvenimo meilės. Tokia meilės netektis neigiamai paveikia herojės psichologinę būseną. Ji praranda
savo vaiką, yra uždaroma į psichiatrinę ligoninę. Tačiau jos niekas nebegali išgelbėti. Gyvendama be
meilės ji sugriauna savo gyvenimą ir palaipsniui sunyksta, tapdama keistuole, kuri nuolatos vaikščioja
per kaimą ir ieško savo vyro, kurį prarado sukilime. Taigi, individui visada reikia meilės, nes
prarasdamas ją, žmogus sunyksta, taip prarasdamas save ir sugadindamas savo gyvenimą.

Apibendrindama galiu teigti, kad individas - tai tik meilėje galintis gyventi žmogus.
Nesvarbu, kuo gyvenime užsiimtų, kokios būtų jo vertybės, meilė įprasmina jo gyvenimą. Tokie
literatūros kūriniai, kaip Franco Kafkos „Metamorfozė“ bei Jono Biliūno „Liūdna pasaka“ rodo, jog tik
meilė padeda jausti bendrumą, o be meilės gyvendamas žmogus sunyksta.