Krikščioniškųjų vertybių liudijimas J.

Biliūno novelėje „Lazda“

Krikščionių šventasis raštas yra gyvenimo pagrindas, kuris orientuojasi į

svarbiausias vertybes. Dešimt Dievo įsakymų gyvenime yra svarbūs, nes jie
aukština prasmingą gyvenimą, žmogaus moralę. XIX a. pab. – XX a. pradžios
rašytojo, lyrinės prozos pradininko Jono Biliūno novelė „Lazda“ yra tokių
krikščioniškųjų vertybių liudijimas.

Novelėje „Lazda“ kalbama apie atleidimą savo skriaudėjui. Novelės pavadinimas

tarsi įprasmina patirtą skriaudą ir patyčią: juk lazda- tai įrankis, su kuriuo niekas
neglosto:

.. Pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę prie jaučių ir iš rankos

šeriu, 0 jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad, žiūrint į juos, ir man pačiam gera
pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per
nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir
norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais
Dumbraucką su lazda rankoj.

Novelės pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise

jį žiauriai sumušusio vos ne iki mirties. Tai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis,
nes dabar  Dumbrauckas jau „senas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be
šeimynos.” Gyvenime jis buvo lošėjas, pralošęs savo turtus, piktas ir negailestingas
žmogus. Gyvenimo pabaigoje prievaizdas randa užuovėją kaip tik nuskriaustojo
namuose, nes sudega prievaizdo namai ir jis lieka be pastogės. Bet pasakotojo tėvas
Dumbraucką vertina gana teigiamai, net su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats
kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia
pykti ant Dumbraucko. Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo
skriaudą ir tuos lazdos smūgius. Geraširdiškai ištiesta pagalbos ranka nėra gerai
vertinama šeimos - vaikai tėvui priekaištauja, kam jis pasigaili skriaudėjo. Motina
reaguoja irgi jautriai, nes širdgėla dar išlikusi jos širdyje:

Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir

jos balse visados skambėdavo apmaudo styga už nuoskaudas, kurias žmonės po
ponais iškentėjo.

Dumbrauckas motinai yra tik vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų. Bet rašytojas į
šią situaciją žvelgia krikščioniškai: ar  prievaizdas mušė už nieką?  Kaip tikintis
žmogus, tėvas mato ir savo kaltę – pasirodo, jis pavogė saują žolės iš pono pievų ir
sušėrė savo jaučiams. Vaikai čia nemato tėvo kaltės, jie  supranta tik tą baisią
skriaudą. O nuolankusis tėvas sako, kad visi nesame be nuodėmės - jiedu su motina
nepagailėjję vaikams rykščių, kai šie neklausė. Liūdnoje tėvo šypsenoje yra daug
skausmo, bet jis užmirštas, tėvas yra labai šviesus ir taurus žmogus, o jo požiūris yra
toks - reikia gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui: „ tegu šitoj lazda lieka
tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami.
Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”.

Pasakotojas palaiko tėvo pusę -neverta pykti ant tų, kurie tave baudė, norėdami
tik gero.  Novelėje „liūdnai nusišypsoti” reiškia atleisti skriaudą. Liūdni prisiminimai
slopinami šypsena. Tėvas, gavęs dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas,
susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas ponas, kuris jį baudė, kada nors jam ją
padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be žodžių.

 
Ar tokios savybės žmogui yra svarbios ir šiandien, ar gali ir šiandien būti
aktuali J.Biliūno kūryba? Aš manau, kad yra būtina mokėti atleisti. Mes dažnai
susipykstame su draugais, susikivirčijame ir tada kyla noras kerštauti, net muštis. Tai
- ne krikščioniška. Mokėti atleisti savo skriaudikui, mokėti mylėti, būti jautriam yra
didelė vertybė. J.Biliūno novelė „Lazda“ priverčia mus susimąstyti: ar būnam mes
pa kankamai jautrūs, ar sugebame ištiesti pagalbos ranką kenčiančiam. Turbūt ne
visada. O juk laiku neparodytas jautrumas, vienas neapgalvotas žodis gali 
įstrigti giliai širdyje, palikdamas atvirą ir ilgai negyjančią žaizdą. Tad būkim tyri ir
jautrūs vieni kitiems ir mokėkime atleisti, kaip mokoma
J.Biliūno novelėje „Lazda“. Toks atlaidumas yra siejamas su krikščioniškomis
vertybėmis – meile artimui, nuolankumu, tai yra gražus žmogaus dvasingumas.