Merso abejingumas

Prieš motinos mirtį Merso, vietoj to, jog pasirūpintų pats, motiną atidavė į senelių prieglaudą, be to, ji sūnui nedaug
terūpėjo, nes lankyti beveik nevažinėjo, kadangi kelionės atimdavo daug laiko ir būdavo vargas eiti į stotį ir dar 2
valandas važiuoti autobusu. Motinai mirus, Merso nežinojo tikslios mirties datos ir net savo motinos amžiaus. Vėliau,
atvykus į prieglaudą, durininkas bei direktorius tikėjosi, kad Merso norės paskutinį kartą pamatyti motiną, tačiau, jų
nuostabai, sūnus nesutiko ir nenorėjo, kad karstas būtų atidengtas, o kodėl - atsakė pats nežinantis. Merso visai
nesijautė prislėgtas ar liūdnas. Budėdamas naktį prie karsto negedėjo, gėrė kavą, rūkė kartu su durininku ir net prisnūdo
iš nuobodulio. Laidotuvių procesijos metu Merso išliko abejingas, visai neverkė, o susirinkusiųjų atsisveikinti su
Motinai motina verkimas net pradėjo erzinti:,,Ji raudojo ilgai, monotoniškai:maniau, niekad nesiliaus." Merso laidotuvių dieną
buvo labai pavargęs, todėl vėliau advokatui pats pripažino, kad ne visai ir suvokė kas vyko. Be to, jau kitą dieną po
laidotuvių linksmai leido laiką su moterimi.
Peresas senelių prieglaudoje buvo geras motinos draugas, su kuriuo kartu juokdavosi, eidavo pasivaikščioti, leido laiką
Tomui ir beveik nesiskirdavo. Laidotuvių dieną, eidamas paskui nešamą karstą, Peresas truputį šlūbčiojo, pradėjo atsilikti ir
Peresui Mersto tai pastebėjo. Peresas mosikavo skrybėle, atrodė paskendęs karščio bangoje, tai pasivydavo, tai vėl dingdavo iš
akių, tačiau Merso tai nerūpėjo, jis negrįžo senukui padėti ir jo nelaukė, tik jautė, kaip smilkiniuose tvinkčiojo kraujas.
O vėliau kapinėse jį apalpusį lyg pajuokiamai mintyse palygino su išklerusia lėle.

Mari su Merso kartu leido didelę dalį laiko: maudydavosi paplūdimyje, ėjo į kiną, o dieną po laidotuvių Mari net liko
nakvoti Merso namuose, tačiau jų supratimas apie meilę buvo skirtingas, Merso liko abejingas jos jausmams. Mari,
priešingai nei Merso, rimtai žvelgė į judviejų santykius, vieną vakarą pasiūlė ją vesti, norėjo sužinoti ar Merso ją tikrai
myli. Tuo tarpu Merso atsakė, kad tai jam neturi jokios reikšmės ir tikriausiai jos nemyli, bet vis tiek gali susituokti ne
Mari iš meilės, jeigu tik to nori Mari. Vėliau, Mari paklausus ar jam, kaip ir jai, vedybos yra rimtas dalykas, Merso atsakė
neigiamai, o tai tik dar kartą parodė jo abejingumą bei paviršutinišką požiūrį į santykius, kurie Mari turėjo kur kas
gilesnę reikšmę.
Merso buvo abejingas Salamonui ir jo elgesiui su šuniu. Salamonas savo šunį nuolat mušdavo ir plūsdavo, rodėsi, kad
jie neapkenčia vienas kito ir tai tęsėsi jau visus 8 metus. Merso kasdien matydavo Salamono žiaurų elgesį su šuniu,
kadangi buvo kaimynai, tačiau į situaciją pats nesikišo, nesiėmė jokių veiksmų tokiam kaimyno elgesiui sustabdyti.
Kaimynui Kartą, sutikęs plūstantį šunį Salamoną, Merso pasisveikino ir kelis kartus paklausė, ką šuo padarė, o Salamonui
Salamonui atsakius, jog šuo visuomet toks, tuo jų dialogas ir pasibaigė. Merso buvo abejingas, nes nuėjo toliau, nesiėmė niekaip
padėti toliau tempiamam ir inkščiančiam šuniui, nebandė su Salamonu ginčytis dėl tokio elgesio, vėliau Reimonui
paklausus, ar Salamono elgesys nekelia jam pasišlykštėjimo, Merso tik vėl atsakė, jog ne.
Reimonas buvo Merso kaimynas, sakydavęs esąs sandėlininkas, bet iš tiesų sklido kalbos, kad buvo suteneris, tačiau
Merso neturėjo priežasčių su juo nesikalbėti, todėl bendravo. Reimonui papasakojus istoriją, jog kartą savo meilužę
primušė iki kraujo, Merso nieko apie tai nemanė, Reimono meilužė jam visai nebuvo įdomi, o už poelgius Reimono
Merso niekaip nesmerkė. Reimonui išsakius norą meilužę nubausti, Merso teigė jo norą suprantantis ir net sutiko
padėti. Merso paprašytas parašė meilužei skaudinantį laišką taip, jog Reimonas būtų patenkintas, nes neturėjo pagrindo
jį apvilti. Po kurio laiko Reimono bute kilus barniui mušama moteris prašė kviesti policiją, šaukė, jog jai baisu, tačiau
Reimono Merso tylėjo ir nesiemė jokių veiksmų jai padėti. Be to, abejingumą moteriai Merso parodė sutikęs pabūti Reimono
mušamai liudytoju: policijai pamelavo, kad mergina Reimoną apgaudinėjo ir dėl to Reimonui situacija atsipirko tik perspėjimu.
meilužei Merso elgėsi taip, jog būtų palanku Reimonui, nes neturėjo pagrindo jo nemėgti, o mušamos meilužės situacija jo visai
nejaudino, jis kenčiančiai moteriai buvo abejingas.
Merso buvo abejingas gyvenamai aplinkai, kadangi nebuvo linkęs joje nieko keisti net matydamas akivaizdžias
problemas, nes tai jo paties nelietė. Pavyzdžiui, 8 metus šalia gyvenančiam kaimynui Salamonui mušant šunį Merso
nesiemė jokių veiksmų, jog tą sustabdytų, taip pat gretimame bute girdėdamas kaimyno Reimono mušamos moters
Gyvenamajai riksmus Merso nesikišo, nekvietė policijos, negynė moters, buvo linkęs tiesiog susitaikyti su viena ar kita situacija. Be
aplinkai to Merso dažnai vartojamas posakis, kad jam visai vis tiek, taip pat parodo jo abejingumą supančiai aplinkai.

Merso buvo abejingas savo karjerai, kadangi viršininkas jam pasiūlė vykti dirbti į Paryžių, jis galėtų ten gyventi ir dalį
laiko keliauti, bet Merso atsakė, kad jam iš esmės vis tiek, jis nenorėjo keisti savo gyvenimo, nes jis visur vienodas ir jo
nepakeisi, o dabartinis gyvenimas jam ir toks patiko. Merso nebeturėjo jokių ambicijų ar svajonių, nes, jo supratimu, tai
Karjerai neturėjo jokios reikšmės.

Belaukiant teismo, pas Merso atvyko tardytojas, kuriam paklausus, ar jis tiki į Dievą, Merso atsakė, jog netiki, taip
parodydamas savo abejingumą tikėjimui. Tardytojas šiuo atsakymu buvo pasipiktinęs, negalėjo patikėti, be to, dar kartą
kreipėsi į Merso su klausimais, kaip jis gali netikėti ir ar išpažins Dievui savo kaltes, tačiau Merso nesutiko, bet ar buvo
įsitikinęs - nežinojo, nes nesigilino į šį klausimą, jam buvo jau viskas nusibodę. Tardytojo kalba apie Dievą bei tikėjimą
Tikėjimui Merso buvo bereikšmė, kadangi tikėjimui jis jautėsi abejingas. Be to, abejingumas tikėjimui atsiskleidžia ir situacijoje
kai, paskyrus mirties bausmę, Merso nenorėjo priimti kapeliono, kadangi Dievas jam nebuvo svarbus ir jis dėl to
nenorėjo su kapelionu kalbėti.
Merso svetimas pačiam sau ir savo gyvenimui, kadangi, pirmiausia, jis nebuvo linkęs gilintis į savo paties išgyvenimus,
jausmus ir apskritai į visa tai, kas vyko aplink jį, dažnai tylėdavo, nes tiesiog neturėdavo ką pasakyti. Merso gyveno čia
ir dabar, o jo gyvenimas buvo sudarytas tarsi iš intstinktų, pvz. moters geidimo ar tam tikrų įpročių tenkinimo. Merso
Savo visai neturėjo ambicijų ar svajonių, atsisakė pasiūlytos geresnės karjeros galimybės ir nenorėjo niekaip keisti savo
gyvenimui ir gyvenimo. Jis gyveno supratimu, jog gyvenimo nepakeisi, o ambicijos ir svajonės, jo supratimu, buvo bereikšmės. Be
gyvybei to, teismo metu kaltinamas Merso nesigynė ir labiau viską stebėjo iš šalies, buvo abejingas savo gyvybei, kadangi
nerodė jokio gailesčio dėl padaryto nusikaltimo, nors tai būtų galėję sušvelninti paskirtą bausmę.