Jonas Biliūnas

(1879-1907 m.)
XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojas, profesionaliai rengęsis literatūriniam darbui, lietuvių
lyrinės prozos pradininkas, į žmogaus sielą žvelgęs kaip į subtiliausią humanistinę vertybę;
publicistas, visuomenės veikėjas.

Autoriaus kontekstas
Lietuvių prozininkas bei publicistas ir, žinoma, lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas, gimęs
1879 metų balandžio 11 dieną, buvo dar ir aktyvus visuomenės veikėjas. Augo ir plėtė savo
akiratį Utenos apskrityje, o tiksliau – Anyksčių valsčiuje. Jono Biliūno šeima pasižymėjo kaip
stropių ūkininkų. Vaikinas mokėsi Liepojos gimnazijoje, vėliau baigė Šiaulių gimnaziją, po kurios
sekė studijos Dorpato universitete, tačiau nesėkmingai. Dar būdamas visai jaunas, jis jau
įsitraukė į visuomeninę bei politinę veiklą, kurią mėgavosi. Jono Biliūno žmona – Julija
Janulaitytė. Jonas Biliūnas buvo kūrybiškos sielos žmogus, vedęs ir pamokas. Įstojęs į Leipcigo
aukštąją prekybos mokyklą, tuo pačiu metu labai domėjosi ir literatūra, ko pasekoje pradėjo
studijuoti Ciuricho universitete. Gyvenimas Joną Biliūną išmokė verstis savarankiškai, o ir
kūryboje atskleidė neeilinius dalykus, susijusius su žmogaus egzistencija, jos laikinumu,
gyvenimo trapumo motyvais. Jonas Biliūnas priklauso visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo
sferos atitikmeniui. Šis rašytojas turi ir savo individualius kūrybos savitumus.

Alegorinis apsakymas „Laimės žiburys“

Siužetas: ant aukšto kalno sužibo žiburys iš aukso raidžių – žmonių laimė. Tie kas užlips ir palies
atneš laimę visiems žmonėms. Tačiau užlipti į kalną sunku, o tas kas palies pavirs į akmenį, bet
pasiaukos ir atneš laimę visiems. Visi lipo tačiau jiems nepavyko – pavirto į akmenis. Taip
atsirado dar vienas kalnas kuris darėsi vis arčiau viršūnės laimės žiburio. Ir pasiekė keli žmonės jį,
ir pavirto akmenimis. Ir visi pradėjo garbinti tą kalną ir žmones žuvusius už jų laimę. Visi buvo
laimingi.
Kūrinys yra apie žmonių siekį būti laimingais, pasiaukojimą. Laimė reikalauja aukų, o drąsuoliai
pasiaukoję dėl kitų, ne iš kart įvertinami.

Novelė „Ubagas“
Veikėjai:

 Petras Sabaliūnas – buvęs turtingas bičių augintojas, išmintingas, nuoširdus – šiuo metu
ubagas.
 Jaunuolis – apsirgęs, todėl grįžęs į tėvynę, jautrus, kantrus.
Siužetas: pagrindinį veikėją Sabaliūną iš namų išvijo sūnus, nes “senas žmogus visur
nemalonus…”, tačiau šį rūpestingą bičių mylėtoją užjaučia sūnaus draugas. Pasakotojas jaučia
kaltę, sąžinės graužatį, jog niekuo negali šiam bičiuliui padėti. Jis jaučiasi atsakingas, nes
praeityje pasakotojo ir Sabaliūno santykiai buvo stiprūs: ir jam yra gėda už Sabaliūno sūnų, kad
jis taip pasielgė su savo artimiausiu žmogumi – tėvu.

Kaltė ir atgaila yra du neatsiejami dalykai, nes Jono Biliūno novelėje „Ubagas” yra nuoširdus ir
gilus apgailestavimas dėl atliktų nuodėmių. žmogus jaučiantis kaltę, neabejingas kito skausmui
yra doras.

Novelė „Vagis“
Veikėjai:

 Jokūbas- pasiturintis ūkininkas, visų gerbiamas.

 Vagis
Siužetas: apie ūkininko Jokūbo ir vagies susidūrimą. Užtikęs vagį, Jokūbas nužudo jį lazda,
gindamas savo turtą. Nuveža į griovį, uždeda apynasrį. Jokūbas jaučia sąžinės graužatį.
Biliūnas remiasi dekologu, didžiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Taip pat didžiausia žmogaus
teisėja yra sąžinė.

Novelė „Lazda“
Veikėjai:

 Dumbrauckas
 Tėvas
Siužetas: Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai
sumušusio su lazda, ir panaikinus baudžiavą skriaudėją priglaudžia savo namuose. Tėvas
neprisiima teisuolio vaidmens, nesiekia sumenkinti Dumbraucko, priešingai, stengiasi suprasti
kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Dumbraucko lazda atiduota pasakotojo tėvui tampa kaip
skausmo, kaltės, atgailos ir atleidimo simbolis, pasakotojo šeimos gerbiamas daiktas, kuri „ir
dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.“ Kaltės jausmas,
priešingai nei tėvą, Dumbraucko nevaržė, neslėgė, nes jis sumušė tėvą dėl pareigos ginti pono
turtą. Tėvą kaltės jausmas vis slėgė, nes jis pažeidė savo dorovines nuostatas ir dekalogą. Kai tik
motina užsimindavo tėvui apie lazdą, jis iš karto nuliūsdavo ir „paėmęs knygą pradėdavo visiems
balsu skaityti Kristaus gyvenimą.“ Tai buvo jo atgaila, kuria jis norėjo Dievui atpirkti savąją
nuodėmę ir kuri jį vis dėlto lydėjo visą gyvenimą.
Skriaudos ir humaniškumo motyvas. Anot Biliūno, literatūros tikslas – mokyti skaitytoją
jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą, o paskirtis – visapusiškai vertinti tikrovę, todėl reikia
vaizduoti ir gerus, ir blogus gyvenimo reiškinius.
Apysaka „Liūdna pasaka“
Veikėjai:

 Juozapota – svajojanti apie laimingą gyvenimą, vaiką, mylinti, ištikima, po vyro žūties –
dvasiškai palūžusi
 Petras Banys – trokštantis laisvės, geresnio gyvenimo, siekiantis aprūpinti savo šeimą,
rūpestingas ir mylintis.

Siužetas: Petras Banys ir kiti vyrai išeina į mišką kovoti prieš caro valdžią ir tikisi sulaukti
geresnio gyvenimo. Juozapota nerimauja, kankinanti baimė ir nežinia pakeičia moterį. Tačiau
jam ilgai negrįžus Juozapota išeina ieškoti. Tačiau išvydusi kartuvėse savo vyrą ji nualpsta, jos
dvasia miršta. Tai visiškai pakeičia jos likimą. Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš namų ji
tampa bename ir klaidžioja tarp žmonių kaip koks klaikus „memento mori“.

Vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas. Likimą nulėmė 1863 m. sukilimas. Galima sakyti,
jog tai visos tautos likimas tuo laikotarpiu. Kūrinyje vienos iš didžiausių gyvenimo vertybių yra
ištikimybė, meilė artimam žmoguli gražesnio gyvenimo siekį reikia derinti su atsakomybe už
savo artimuosius.

Istorinis kontekstas:
XIX a pab. Vis daugiau atsirasdavo lietuvių kilusių iš kaimo inteligentų, kurie įsipareigojo
atgimstančiai Lietuvai. XX a pr. yra lietuvių kultūros atsinaujinimo metas. 1904 m. panaikinus
spaudos draudimą, sparčiai plečiasi kultūra. Pirmasis pasaulinis karas.