Manau, kad didžiausia žmogaus misija per gyvenimą yra
išsiaiškinti kokia jo gyvenimo prasmė. Kiekvienas nori tikėti, jog šiame pasaulyje yra neveltui, jog Dievas jam paruošęs didingą likimą. , kad pajustų vidinę laimę, jaustųsi reikalingas bei svarbus. Tačiau tą prasmę, apie kurią kalbame nevisados lengva atrasti. Vieni nuo mažens ją nešiojasi su savimi, o kitiems jai rasti reikia daug laiko bei kantrybės. Tačiau, kas gi įprasmina žmogaus gyvenimą?
Vienas iš būdų įprasminti savo gyvenimą yra darbas, pareiga.
Žmogus dirbdamas tėvynės, žmonių labui jaučiasi svarbus bei reikalingas. Prisidėjimas prie tėvynės klestėjimo leidžia pasijausti jos dalimi. Būtent apie tai ir kalbama XIX a. tautinio sąjūdžio veikėjo bei poeto Vinco Kudirkos eilėraštyje „Labora“. Eilėraštis buvo perskaitytas atsisveikinant su studijų draugais Varšuvoje, todėl kūrinyje kreipiamasi į jaunuolius, jie primigtinai skatinimi užsiimti prasminga veikla, rinktis veiklų bei naudingą gyvenimą. Kadangi eilėraštis parašytas spaudos draudimo metais, jame apstu raginimų pasiaukoti tėvynei, ją ugdyti, tobulinti. Darbą bei tėvynę autorius akcentuoja kaip svarbiausias vertybes. Nors pagrindinė eilėraščio mintis yra atsidavimas tėvynei veiklomis, bet autorius užsimena ir apie gyvenimo įprasminimą: „Tu nesupelytum ir neitum į kapą/ Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“. Anot Kudirkos, svarbiausia, jog liktų pėdsakas po mirties. Tave turi atsiminti, jog pasiaukojai, dirbai tautos labui. Gyvenimas be prasmingo darbo ir kilnių tikslų gyvenimas yra tuščias, menkas, kitaip tariant - beprasmis. Darbas, siekiai, kurie tenkina ne tik tave, bet ir aplinkinius, štai kas suteikia gyvenimui prasmę. Taigi, vienas iš daugelio gyvenimą įprasminančių dalykų, kurį pabrėžia Kudirka gali būti darbas.