Vaikystės pasaulio spalvos

(Š. Ragana “Sename dvare”.)

XX a. pradžios idealistinės-romantinės pasaulėjautos kūrėja Šatrijos Ragana savo svarbiausiame
kūrinyje, parašytame gyvenimo pabaigoje, “Sename dvare” didelį dėmesį skyrė aprašyti vaikų
pasaulį. Kaip leidžia teigti apysakos lyrinė įžanga ir pabaiga, rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į prarastą
aukso amžių – savo vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio
anksti neteko, ir brangia motina. Apysakos veiksmas yra aprašomas mergaitės Irutės akimis. Ji yra
laiminga, gyvena dar vaikiškomis svajonėmis ir mintimis. Ją sieja itin artimas ryšys su motina.
Mamatė Marija – pagrindinė kūrinio veikėja, dvaro ponia ir mokytoja, kūrinyje yra idealizuojama.
Irutės akyse mama yra tobula ir ji atvirai ja žavisi: “Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją
mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė.
Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo“. Mamatėi buvo svarbų
užauginti dorus žmones. Tam ji skyrė daug laiko vaiku auklėjimui kuris buvo paremtas Biblija.
Todėl Irutė žino, kad reikia daryti gerus darbus, nes tai patinka Dievuliui. Ji nebijo mirties, nes tiki
pomirtinio gyvenimo grožiu ir žino, kad tai bus tik trumpas išsiskyrimas, o mirus geriausiai draugei
Kazelei atiduoda geriausią savo suknelę, taip parodydama, kad jai nieko negaila. Irutė taip pat turi
gerą meninį skonį. Ji noriai klausosi mamos skambinamu klasikinės muzikos kūrinių, o meno grožį
jaučiantis žmogus dažnai ir elgiasi dorai. Dėl gauto auklėjimo ji ir myli savo mamą, bei stengiasi
elgtis taip, kad mamytė būtų visada laiminga. Taigi, kūrinio vaikai nuo tėvų perima jų vertybės, o jų
pasaulis yra laimingas ir spalvotas, kaip ir pačios rašytojos vaikystė.
(265 žodžiai)