MARTYNAS MAŽVYDAS

Buvo neturtingas žmogus ir į Karaliaučiaus universiteto sąrašą įrašytas už vieną grašį (kiti mokėjo po 10). Pagal
paprotį turėjo vesti mirusio klebono našlę – vedė vyriausiąją dukterį ir globojo, šelpė, likusius žmonos brolius ir
seseris – jų buvo penki. Jis mokėjo daug kalbų: lietuvių, lenkų, slavų, lotynų, vokiečių. Studijuodamas
Karaliaučiuje 1547m. parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą ,,Katekizmo prasti žodžiai”. Pirmoji lietuviška
knyga – ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos,
muzikos istorijos pradžia.

,,Katekizme” kreipiamasi į Lietuvą, ji vadinama ,,laiminga tėvyne”, tikimasi, kad jos ,,neprislėgs” Dievo rū stybė
– tad šią knygą Mažvydas skiria tikrajai savo tėvynei Lietuvai. Pataria, kaip dėti skiemenis, įveda terminus –
balsines, sabalsines, duoda patarimą mokiniams: sū neliai mokykitės veikiaus, nepatingėkit, tingėdami tėvų
lobio neeikvokit. Be to, knygoje pateikta 11 giesmių su natomis.
Prakalboje ,,Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump” jau pirmomis eilutėmis, knygelės vardu,
kreipiamasi į brolius ir seseris (lietuvių tautą) ir skatinama mokytis skaityti ir suprasti. Akcentuojama, kad
pagaliau atėjo tas laikas, kai mokslas tapo visiems prieinamas. Tačiau mokslas, visų pirma, siejamas su religija,
krikščioniškų tiesų suvokimu. Knyga prilyginama Dievo žodžiui – siū loma su džiaugsmu priimti tą žodį, mokytis
ū kiuose. Tad išsilavinimas, pažinimas siejamas su Dievo meile, didžiausia palaima, nes tik išsimokslinęs žmogus
galės priartėti prie Dievo karalystės. Todėl knygelės siū lo ją dieną naktį laikyti prie savęs. Teigia, kad tas, kuris
nenorės mokytis, pasmerktas bū ti amžinose tamsybėse. Todėl siū loma atsisakyti senojo tikėjimo liekanų:
kaukų, žemėpačių, velnių, deivių... Išryškinama, kad Dievas sutvėrė žemę, žmones, visus daiktus ir tik nuo jo
priklauso, koks likimas laukia žmogaus. Tad sveikata, palaima, pilnavertis gyvenimas priklauso nuo Dievo
malonės, o jis mylintis, atleidžiantis, bet ir baudžiantis. Vadinasi, mokslas padeda ,,pažinti” Dievą, jį garbinti, tai
reiškia skatina gyventi dorai. Apgailestaujama, kad žmonės nemoka poterių, 10 Dievo įsakymų, nesupranta
krikščioniškųjų tiesų – prisimena, kaip dirbti (,,arti”). Knygelės vardu kreipiamasi į ponus, kunigus ir prašoma
raginti siekti išsilavinimo, mokyti skaityti ir rašyti. Pabrėžiama, kad kunigų tikslas – mokyti žmones, tiek
žemaičius, tiek ,,lietuvinykus”. Kunigai perspėjami, kad jei neatliks tinkamai savo pareigų, sulauks Dievo
bausmės. Vadinasi lietuviškos knygos atsiradimas iškeltas kaip istorinis reiškinys ir prilygintas pagrindinei
krikščioniškojo mokymo tiesai – išganymui.

MIKALOJUS DAUKŠA
Didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Manoma, kad buvo kilęs nuo Kėdainių, bajoras, klebonas,
buvo įsteigęs mokyklą, ja rū pinosi. Buvo išsilavinęs, turėjo biblioteką. Išvertė iš lenkų kalbos ,,Katekizmą”,
pamokslų rinkinį ,,Postilė”. Svarbiausias kū rinys - ,,Postilė” ir joje lenkiškai parašyta ,,prakalba į malonųjį
skaitytoją”, kurios tikslas įveikti protestantizmą, kovoti dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino
unijos pasirašymo.
Jau prakalbos pirmajame sakinyje išsakomas noras ,,ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti”: jėzuito Vujeko
pamokslus išversti į lietuvių kalbą – savo darbu tikisi paskatinti piliečius rū pintis gimtąja kalba. Apgailestauja,
kad lietuviai, vartodami lenkų kalbą, paniekino, apleido, kone išsižadėjo savo gimtosios kalbos. Retoriškai
klausia, ar yra pasaulyje tokia tauta, kuri neturėtų ,,savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos”.
Randa ir atsakymą: nėra tokio niekingo žemės kampelio, kur žmonės nepuoselėtų savo gimtosios kalbos – ją
vartoja bažnyčioje, tarnyboje, namie – visais gyvenimo atvejais. Tvirtina, kad pati prigimtis moko žmogų nuo
pat pirmųjų gyvenimo dienų gimtąja kalba vartoti ir puoselėti. Pateikia net pavyzdžių iš gamtos: klausia kas
bū tų, jeigu varnas suoktų kaip lakštingala, o lakštingala kranktų kaip varnas, ožys staugtų kaip liū tas, o liū tas
bliautų kaip ožys. Akcentuoja, kad bū tų pažeista dieviškoji tvarka. Tautų ilgaamžiškumo priežastis – gimtosios
kalbos vartojimas, kuri vadinama ,,vienybės motina”, ,,pilietiškumo tėvu”, ,,valstybės sargu”. Prisimenamas
Biblijos mitas apie Babelio bokštą: pasak mito, po pasaulio tvano žmonės kalbėjo viena kalba. Vaizduojama, kaip
jie sumanė pastatyti siekiantį dangų bokštą, tačiau buvo už tai nubausti – jie prabilo skirtingomis kalbomis,
negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas. Daukša šiuo pavyzdžiu akcentuoja gimtosios kalbos
svarbą, nes, pasak jo, visos nesantaikos, kovos, maištai, sukilimai kyla dėl kalbų skirtingumo – nesugebėjimo
suprasti, paaiškinti. Tačiau autorius nesmerkia, kad žmonės vartoja ir mokosi kitas kalbas, pavyzdžiui, lenkų,
bet tik tai apgailestauja, kad daugelis mū sų tautiečių atsilikę, ,,paskendę pagoniškuose prietaruose”,
neturi ,,skelbėjo” - mokytojo(-ų), kurie rū pintųsi tautiečiais, atsidū rusiais pavojuje, t.y., nevertinančiais savo
gimtosios kalbos. Daukša prašo priimsi jo ,,darbelį mažą”, atsiradusį iš didelės meilės, skatina išgirsti ,,gryną ir
nesuklastotą Jėzaus mokslą”: išmokti aiškinti Šventąjį Raštą, kritiškai pažvelgti į reformaciją, tikisi, kad šis
darbas ,,išgydys” dvasiškas ligas ir žaizdas.

JONAS RADVANAS
LDK renesanso poetas, herojinio lotyniško epo ,,Radviliada” autorius. Pirmą žinomą savo eilėraštį pasirašė
Vilniečiu, todėl manoma, kad buvo kilęs iš Vilniaus krašto. Šis eilėraštis buvo skirtas Mikalojui Radvilai
Rudajam, pagerbiant jo atminimą. Radvila Rudasis buvo svarbiausias Lietuvos reformacijos lyderis ir
mecenatas, tad protestantai paskatino Joną Radvaną apdainuoti, pašlovinti kunigaikščio žygdarbius ir
nuopelnus Lietuvai.
,,Radviliadoje” vaizduojamas Livonijos karas, trukęs 25-erius metus. Bet poemos tikslas buvo ne tik aprašyti
mū šį, bet ir įprasminti Radvilos – tėvynės didvyrio, idealaus herojo – biografiją, pašlovinti XVIa. LDK. Jau
poemos pradžioje kalbama apie kū rinio tikslą – Radvanas tikisi apdainuoti įsimintinus žygius ir didžiojo
karvedžio ,,šlovę nemarią”. Net kreipiamasi į antikos mū zas (Kaliopę ir Eratą), kad galėtų įtaigiai perteikti
tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo nuopelnus.
Poemoje Lietuva vaizduojama kaip karinga (,,įgudus kariauti”), galinga ir garbinga šalis. Prisimenamas lietuvių
didikų kilmės iš romėnų mitas (kadaise Palemonas, romėnų didikas, atvykęs į Lietuvą ir čia įsikū ręs).
Pabrėžiama, kad Lietuvai priklauso teritorija, kuri tęsiasi nuo Baltijos iki Juodosios jū ros. Nors išryškinama, kad
gamta pašykštėjo Italijos klonių, graikų derlingų žemių (Panchajos Tunpėjų), Pesto rožynų, naudingųjų
iškasenų, tačiau šiose žemėse gali išgyventi visa tauta. Akcentuojama, kad ypač gražū s miškai (metafora ,,girių
aukštų karū na”), sakoma jog medžių viršū nės siekia žvaigždynus, o šaknys net Stiksą. Ši hiperbolė atskleidžia
gamtos didingumą, grožį. Čia, gamtoje, apstu gyvybės: ,,atranda namus” ir elnias, briedis, stumbras, lū šis,
stirna... Pažymima, kad gū dū s miškai ,,čia turtus neapsakomus slepia”: teigiama, kad ąžuolynai ,,pilni bitučių
skysto nektaro”. Išvardijamos upės: ,,sravus” Boristenis, Dauguva, skaidriausioji upė Vilija, Vilnia, brolelis
Nemunas, skaistesnė už gintarą Š ventoji.
Pažymima, kad čia gyvena ryžtingi, nebijantys mirties lietuviai: sū duviai, jotvingiai, prū sai. Be to, išvardijami
kunigaikščiai, valdę Lietuvą: Mindaugas, Vytenis, visos Lietuvos tėvas Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila...
Džiaugiamasi, kad čia gimė daug šlovingų vadų ir vienas iš jų Mikalojus Radvila Rudasis.
Jonas Radvanas aprašydamas Mikalojaus Radvilos skydą, išaukština garbingą Lietuvos praeitį. Pasakojama, kad
šiame skyde atsiskleidžia laikas nuo Libono atvykimo į Lietuvos žemes iki Ž algirio mū šio. Prisimenama lietuvių
kilmė iš romėnų ir iš čia atsiradę garbingi valdovai, garsū s protu ir žygiais. Skyde atsispindi ir sostinės Vilniaus
įkū rimas: jis vadinamas tautų globėju, didingu miestu, prilygstančiu didžiausiems Europos centrams.
Išaukštinama Gediminaičių dinastija: teigiama, kad Aldonos ir Kazimiero santuoka suvienija lietuvių ir lenkų
tautas (,,bendro likimo plienu sukabina”). Vartojami epitetai: garbingi karaliai, garsū s valdovų protu, tvirčiausi
lietuvių kareiviai – tuo pabrėžiant lietuvių narsą, karingumą, stiprybę. Išryškinama, kad LDK sustabdė Aukso
Ordos veržimąsi į Vakarų šalis, o sėkmingos LDK kovos pabrėžė kunigaikštystės galybę.
Ištraukoje, kurioje vaizduojamas Mikalojaus Radvilos Rudojo sapnas aprašomas Didysis Lietuvos kunigaikštis
Vytautas. Jis pasirodo sapne ir kreipiasi į Radvilą. Valdovas apgailestauja, kad daugelis žygių nuėjo perniek, kad
dabar daugelis lietuvių praradę ne tik savo žemes, bet ir garbę, valstybingumą. Teigia, kad negali nusiraminti
dėl to, kad Lietuva dažnai užpuldinėjama priešų, kad dabartinis valdovas - prisitaikėlis (,,klauso Maskvos”).
Retoriškai klausia ar ne veltui kovojo, aukojo gyvybes, jeigu dabar ,,ištižusio kraujo vaikaičiai” yra praradę
idealus, karingumą, laisvės troškulį. Todėl paskutinė viltis – Mikalojus Radvila Rudasis: jis raginamas ,,pataisyti
pašlijusius reikalus”:,,iškirsdinti” maskviečius, nugalėti.

MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS

Iškilmingiausias Lietuvos baroko epochos autorius. Gimė Lenkijoje, jėzuitas, mokėsi Vilniuje, studijavo Vilniaus
universitete, vėliau čia dėstė, buvo jo profesorius. Sarbievijus rašė lotynų kalba, sektinu pavyzdžiu pasirinko
romėnų poetą Horacijų – net buvo vadintas krikščioniškuoju Horacijumi. Poetas rašė etines odes skirtas savo
draugams.
Odėje „Telefui Likui“ skundžiamasi likimu ir sėkmės nepastovumu: eilėraščio žmogus teigia, kad likimas,
lemtis žaidžia su žmogumi: čia žmogus patiria sėkmę, šlovę, čia „į žemę skaudžiausiais smū giais atsimuša“,
apgailestaujama, kad metai labai greitai bėga („Lekia metai lyg debesys“/,,amžiai pralekia viesulu“) , kad viskas
dingsta, laikina, nes lemtis – tarsi grobikė, ji pasiglemžia ,,aukso rū mus“, ,,stulbinančias menes“, žmonės...
Lyrinis subjektas savo draugui sako, kad žmogus dažnai klysta, tačiau abejoja, ar tai, ką matom, jaučiam yra
tikra, ar tai tik įsivaizduojama (baroko mintis, kad gyvenimas – tai sapnas, teatro scena, kur kiekvienas turi
atlikti savo vaidmenį). Tad odėje atskleidžiamas nepastovus gyvenimo vaizdinys, kai vieną dieną žmogus
atsiduria pačioje viršū nėje, o kitą patiria nuosmukį.

Odėje „Krispui Levinijui“ patariama atsiminti, kad laikas labai greitai bėga, jis nestovi vietoje, todėl siū loma
nesidžiaugti laikinais, nepastoviais, nuo žmogaus nepriklausančiais dalykais: jaunyste, sėkme, materialinėmis
vertybėmis. Teigiama, kad greitai baigiasi maloni jaunystė, prarandami turtai, o likimas negailestingas - „dešine
dosniai dalindamas, kairiąja negailestingai grobia. Eilėraščio žmogus suvokia, kad individas menkas, bejėgis,
kad pasipriešintų likimui - „Krintanti sėkmė, nepastovios lemtys/Savo valdžioje laiko vargšą žmogų“. Viena
vertus, laikas siejamas su likimu atneša daug malonių akimirkų, kita vertus, tik žmogui nesuprantamas ir
nepavaldus pasaulis gali atrodyti negailestingas ir priešiškas, o iš tiesų visur egzistuoja dieviškoji tvarka, kurios
niekas negali pakeisti.

Etinėje odėje „Janui Libinijui“ kalbama apie žmogų, kuris slepiasi mažoje trobelėje, nors visi laiko jam atvėrę duris. Lyrinis
subjektas teigia: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“ tai reiškia, kad jam užtenka to, kas duota Dievo. Svarbu pačiam
tobulėti, vadovautis krikščioniškomis tiesomis, jausti atsakomybę dėl savo egzistencijos, todėl svarbiausia „ar bus
patenkinta Dievybė“. Odės žmogus suvokia, kad kiekvienas poelgis, veiksmas nelieka nepastebėtas, neįvertintas - tad
individas turi galimybę jaustis laimingas, jei jo darbai yra vertinami. Eilėraščio žmogui nereikia šlovės, populiarumo, nes
nenori sulaukti „pavydo strėlių“ - tai reiškia, kad žmonės nepakantū s tiems, kuriuos lydi sėkmė. Todėl žmogus renkasi
dorą, teisingą gyvenimą, bet ne žemiškąją šlovę, sukeliančią nesantaiką, pavydą.

Etinėje odėje „Publijui Munacijui“ eilėraščio žmogus, siū lo neslėpti savo skausmo širdyje, juo pasidalinti su
draugu. Teigia, kad medžiai griū va ne dėl to, kad nukertami, bet dėl „ugnies“ graužiančios juos slapta. Lygiai taip
pat ir žmogus: jei tylės, savo skausmą laikys tik širdyje, jaus nuolatinę įtampą, kančią. Odėje patariama ieškoti
draugų „su jais kalbėtis“, numalšinti pyktį, liautis skųstis. Teigiama, kad širdgėla - tarsi paukštis, kuris
apsilankęs „širdžių daugybėj“ padeda įveikti sunkumus, pamiršti skausmą, nuoskaudas. Tad kviečiama nelikti
vienam(„...eikš į bū rį“), ieškoti bičiulių, paguodos, pamiršti rū pesčius, mėgautis akimirkomis su draugais.
Pagrindinė mintis, kad žmogui neverta užsisklęsti savy, o savo problemomis pasidalyti su draugais.

Odėje „Tarkvinijui Lavinui“ kalbama apie dvasios pusiausvyros išsaugojimą. Akcentuojama, kad blogi dalykai
nėra amžini, pažymima, kad geri dalykai laikui bėgant sugrįžta: „Jeigu saulės dabar nėra,/argi ryt nepakils vėl ji
nuo Indijos?''. Teigiama, kad „ratas lemties veržlus“ žmogų parbloškęs vėl jį pakelia. Lemtis vaizduojama, kaip
nepastovi, mėgstanti krėsti juokus. Pabrėžiama, kad laimė, šlovė yra laikinas dalykas ir nežinai kada viskas gali
pasisukti atvirkščiai ir tas, kuriam ruošiesi „bučiuoti kojas“, netrukus gali atsidurti dugne, „kris po kojomis ir
susiteps purve“. Tačiau siū loma per daug nesidžiaugti, nes likimas gali tik pasijuokti ir atsukti viską prieš tave.
Raginama prisiminti, kad lemtis yra žaidėja „žaisti mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart“ ir nepamiršti, kad
viską sprendžia ji, o žmogus neturi galimybės nieko pakeisti.

Eilėraštyje „Tarkvinijui Lavinui“ lyrinis subjektas atsakingai elgiasi su savo draugu: pataria išsaugoti dvasios
pusiausvyrą, nes lemtis permaininga, neišpuikti, stoiškai sutikti gyvenimo išbandymus, atsakingai elgtis
nelaimės akivaizdoj. Be to, odės kalbantysis pataria draugui atsakingai elgtis ir su kitais žmonėmis. Tad
kalbančiojo atsakomybė nukreipta į bet kokį žmogų yra susijusi su vidinės ramybės, orumo, savivertės – stoiškų
vertybių išsaugojimu. Pataria nesišaipyti iš to, kuris ką tik žemino, niekino, užėmė aukštesnę padėtį, nes lemties
ratas sukasi nuolat, likimas permainingas.

Odėje „Jonušui Skuminui Tiškevičiui, Trakų vaivadai“, kai brangią žmoną Barborą Narusevičiū tę palaidojo
kalbama apie vyrą, kuris gedi dėl savo mirusios mylimos moters, teigiama, kad jeigu žmogus bū tų amžinas,
įsitikinęs, kad gyvens „čia per amžius“, tai galėtų be galo, be krašto sielvartauti, aimanuoti, bet žinant, kad
individas turėtų į viską, kas nutinka jo gyvenime žvelgti ramiai. Tad eilėraščio žmogus, nors ir idealizuoja
Tiškevičiaus žmoną (ji ir pamaldi, ir santū ri, ir drovi, ir gera, ir protinga...), bet į mirtį žvelgia filosofiškai, kaip į
natū ralų reiškinį, kaip į dieviškosios tvarkos darinį. Tad siū lo draugui liautis gedėti: „aimanomis temdyti“ ne tik
savo, bet ir „atminimą didingą velionės“. Tad žmogus susidū ręs su netektimi turėtų išlaikyti stoišką ramybę,
santū rumą. Be to, kalbama apie moteris, kurios pasiaukojo dėl vyrų („vietoj vyro numirti sutiko“) tačiau jų
vardai išliko iki šių laikų kū ryboje.
Šioje odėje plėtojama ir meno, kū rėjo tema. Vaizduojama, kad tai, kas prarasta (mirė), niekada nesugrįžta. Tačiau tekste
teigiama, kad yra siauručių plyšių, vartų, pro kuriuos galima išvysti tai, ko niekas negali matyti. Atsiveria vaizduotės klodai:
nors niekas negali patekti į pomirtinį pasaulį (dangų), bet menininkui – atviri keliai: jam leidžiama daugiau negu bet kam,
todėl mirusieji tarsi atgyja: ji vaikštinėja lauke, tarp žvaigždžių, lanka ir medis ,,auksu lapoja“, „ant žibuoklių deimantai
blyksi“, girdi giedančias moteris – tokioje stebuklingoje aplinkoje ji laiminga, pina iš žiedų vainikus – žodžiu, amžinybė
viliojanti, be galo graži, šviesi. Todėl kalbantysis ir ramina vyrą, nes žmogaus likimas priklauso nuo Dievo ir nereikia verkti,
kad atsivėrė amžinybė.
Odėje ,,Pauliui Kozlovijui” vaizduojama atgimstanti gamta, pavasaris. Eilėraščio žmogus jaučia šiltą vėjo
dvelksmą, mato pražydusias gėles, upe plaukiančius laivus, švilpaujantį piemenį, besiilsintį upeivį. Sužavėtas,
įkvėptas gamtos grožio kviečia savo draugą Paulių pamiršti darbus, atsipalaiduoti ir užkopti į Lukiškių kalną.
Nuo čia atsiveria puiki panorama: iš tolo spindi kupolai, šventyklos, Gedimino pilis, bokštai, Urbanistinis
kraštovaizdis leidžia didžiuotis savo sostine, nes Vilnius lyginamas su antikiniu miestu – Roma. Miesto žmonės
vadinami kviritais, Gedimino pilis siejama su Kapitolijumi, užsimenama apie Palemono legendą. Tad žmogus ant
Lukiškių kalno turėtų pasijusti pakylėtas, išsilaisvinęs iš kasdienybės rutinos, tarsi pranašystės vietoje (tarsi
Mozė ant Sinajaus kalno ar Maironio eilėraščio lyrinis subjektas ant Birutės kalno). Pagrindinė mintis ta, jog
reikia saikingai gyventi, derinti darbą su poilsiu, nes tokia yra dieviškoji tvarka. Teigiama, kad žmogui reikia
poilsio, atgaivos, nes menki darbai virsta dideliais, jeigu negali atitrū kti nuo kasdienės rutinos. Čia atsispindi
stoikų moralė, nes bū tent jie žmogaus laimę sieja su dorybe, kurią apibū dino, kaip teisingumą, išmintį, kuklumą
ir nuosaikumą.

KRISTIJONAS DONELAITIS
Vienas savičiausių XVIIIa. Europos poetų, lietuvių literatū ros klasikas, grožinės literatū ros pradininkas sukū ręs
Prū sijos lietuvių bendruomenės epą ,,Metai” Gimė Prū sijoje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Šeima buvo naginga,
garsėjo amatais: auksakalyste, muzikos, fizikos instrumentų meistryste. Anksti neteko tėvo, skurdžiai gyveno,
badavo. Mokėsi Karaliaučiaus universitete, studijavo teologiją.
Donelaičio ,,Metų” ,,Pavasario linksmybės” pradedama atkopiančios saulelės motyvu: ji juokiasi, tirpsta
sniegas, drugni vėjai ,,glosto laukus”, visa, kas gyva pabunda, atgyja. Aprašo žiurkes, šeškus, muses ir vabalus,
bitino šeimyną, miško žvėris, kurie džiaugiasi atėjusia šiluma. Nors buvo alkani, bet linksminosi, garbino Dievą.
Epizode apie gandrus pasakojama apie parlėkusį į savo gimtinę gandrą su gandriene. Gandras linksmas,
džiaugiasi suradęs savo lizdą, jį sveikina ,,jo gaspadinė”. Deja, jų lizdas suniokotas, nes negailestingi vėjai ištaršė
lizdą, nebebuvo stogo, durų ir langų, ir troba visur iškrypusi rodės. Todėl abu sutartinai, kaip du šeimininkai,
imasi darbų: vyras parneša žagarų, o jo žmona ,,pustynes mandagiai lopo” (užkemša skyles, tvarko namus).
Akcentuojama, kad šeima ne tik darbšti, galinti įveikti sunkumus, bet ir žino savo pareigas, yra draugiška, darni.
Pabrėžiama, kad gandrų šeimyna yra kukli, džiaugiasi tuo, ką turi: kelias varles, ,,dėkoja Aukščiausiajam”. Š iame
epizode kreipiamasi į žmogų ir siū loma jam mokytis iš gamtos ne tik elgesio, bet ir pamaldumo, tikėjimo.
Epizode, kuriame vaizduojama lakštingala, pasakojama, kad ji pradeda savo įstabią giesmę, kai viskas nuščiū va,
nutyla, – naktį. Ž avimasi dieviška tvarka: Dievas sutvėrė tokį pasaulį, darnų, harmoningą, žmonės rudenį ir
žiemą ,,liū di trobose”, negali mėgautis nei saulės spinduliais, nei paukščių giesmėmis, o pavasarį, kai visi juda
kruta laukuose, paukštelis savo giesme ne tik džiugina, bet ir lengvina darbus. Akcentuojama, kad tiek bū rus,
tiek ponus, tiek vaikus, tiek senius pakeri lakštingalos balsas. Pabrėžiama, kad natū rali paukščio giesmė yra
skambesnė net už muzikos instrumentų: vargonų, smuikų, kanklių – skleidžiamus garsus. Ji vadinama karaliene
dėl savo talento stebinti ir džiuginti žmonių širdis, palengvinti ir taip sunkią bū ro dalią. Išryškinama kukli jos
išvaizda: lyginama su žvirbliu. Tad Donelaitis moko žmones vertinti ne pagal išorę, bet siū lo įžvelgti vidinį grožį,
sugebėjimus. Tai išryškinama ir pasakojime apie Diksą: jis vadinamas žiopliu, nes mėgsta blizgančius drabužius,
yra išpuikęs, tuščiažodžiaujantis. Ypač smerkiamas dėl to, kad ,,niekina Dievą” ir kaip ponas atrodo, neišmanėlis
ir kvailas. Tad palyginimas apie lakštingalą ir Diksą atskleidžia, kad svarbiausia yra žmogaus darbai, dora,
talentai, o ne išorė. Toliau pasakojama apie viežlibą bū rą Krizą, kuris ,,nei lakštingala čiauška”, garbina visa ko
sutvėrėją. Siū loma žmogui mokytis iš gamtos pavyzdžių, kad reikia pasitenkinti tuo, ką turi. Primenama, kad
paukščiams irgi ne visada užtenka maisto (,,viens prastą kirminą kramto”, ,,kitsai...gnyba žolelę”), tad ir žmogus
turėtų nesiskųsti, nes Dievas jį daugiausia apdovanojęs.
Donelaitis vaizduoja Vyžlaukio kaimą ir jame gyvenančius bū rus. Jis dažnai vartoja ,,viežlybumo” sąvoką, tai
reiškia, ką senovės romėnai vadino žmogaus garbingumu, kilnumu, moraliniu grožiu. Bū rai, kurie nesilaiko
moralinių normų, yra tinginiai, vadinami nenaudėliais. Taigi Donelaitis lietuvybei suteikia dorovinį turinį,
susieja ją su krikščioniškąja etika ir teigė socialiai pažemintų lietuvių pranašumą prieš vokiečių valdininkus,
diduomenę ir atvykusius kolonistus.
Viename epizode pasakojama apie Laurą, viežlybą valstietį, kuris smerkė tuos, kurie idealizuoja ponų ir mieste
gyvenančių žmonių gyvenimą – jis teigia, kad matydami ,,butus margus” ir karietas blizgančias, jau galvoja, kad
gyvenimas be vargo, be sunkumų. Toliau antrina, kad ir lietuvių filosofai galvoja kitaip, nes išorinis vaizdas
dažnai neatspindi realybės. Lauras bara Milkų, kuris ,,bū rus prastus per kiaulių jovalą laiko”. Vadina jį
nenaudėliu, pasipū tusiu, primena praeitį: piemeniu bū damas ožkas ir kiaules šėrė, į baudžiavą traukė, buvo
baudžiamas Pričkaus, kai dirbti nenorėjo, o ir tėvas, ir ,,mona” ne kartą ,,mušė per ausį”. Vadina jį snargliumi,
nes jis niekina paprastus bū rus, pasikėlęs į puikybę. Dar kartą perspėjama, kad ponai bū rus niekina, ,,per
drimelį laiko” - todėl patariama vėl grįžti tarnauti Blekeriui, šerti gyvulius. Siū lo dar prisiminti, kaip šeimininkas
jį priėmė, rū pinosi, neokė. Tad gėdytis ir niekinti savo globėją yra niekinga ir žema, o lygiuotis į ponus – neverta.
,,Metų” pasakotojas kalba ir apie jauną žmogų. Pričkus jauną žmogų lygina su gyvsidabriu, kuris be reikalo
iššvaisto daug energijos, išpuiksta, iškrečia daug kvailysčių ir dėl to nukenčia. Sako, kad visi dar bū dami maži
(,,snargliai”) visokiausių kvailysčių padarę. Pasakoja apie vaikus, jų žaidimus (lygina su kū dikiais): čia lazda
atstoja žirgus, čia šokinėjama purve, čia be kelnių bėginėjo, o mergaitės žaidė su lėlėmis. Tačiau išryškinama,
kad ir ponų vaikai žaidžia tuos pačius žaidimus, nėra protingi, taip pat baudžiami. Tad jaunas amžius siejamas
su neišmanymu, kvailumu, lengvabū diškumu.
Kitame epizode vaizduojama, kaip Pričkus charakterizuoja ponus. Kartą virtuvėje matė kokie valgiai ruošiami
turčiams. Trys virėjai ruošia maistą: vienas mėsinėja vanagą, kitas – zuikį, trečias ,,rupuižes baisias”. Dvaro
virtuvė primena pragarą, nes Pričkus išvydęs tokį atgrasantį vaizdą, net vemti pradeda, bet to negana, valgiai
skleidė nemalonų kvapą, prie stalo nesimeldžia, neprašoma Dievo palaimos, o visi ,,valgius į gomurį kiša”. Tad
Pričkus juos tyliai iškoneveikia, išvadina išputėliais pilvotais, bedieviais. Jis išaukština vyžotus bū rus, kad šie,
kukliai misdami, nepamiršta padėkoti Dievui už visas jo teikiamas gėrybes. Taigi Pičkus piktinasi ponų elgesiu,
smerkia jų gyvenimo bū dą, vertina bū rų kuklumą, pamaldumą.
Kitame epizode vaizduojamas Slunkius, kuris apgailestauja, kad jau baigėsi žiema, kad nebegali miegoti prie
krosnies ir, kad reikia pradėti dirbti. Slunkiui labai svarbu, kad Dievas bū tų skyręs žmogui poilsį, miegą, o ne
aktyvią veiklą, darbus. Jis prisimena savo tėvą Kubą, senelį Stepą, kurie irgi buvo tinginiai, bevaliai ir girtuokliai.
Jie auklėjo savo vaikus girti, muštru (,,rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs”). Vaikams nuo mažų dienų
aiškino, kad neskubėtų dirbti, neeikvotų be reikalo jėgų, vengtų veiklos, pareigų. Tad Slunkius drąsiai teigia
savo ,,filosofiją”: jis tęsia tėvų gyvenimo tradicijas. Pričkus, kaimo seniū nas, tiesiai vadina jį ,,šū dvabaliu”,
smerkia, niekina, nes jis ne tik daro žalą savo namams, bet ir užtraukia gėdą visai lietuvių tautai.
Kitame epizode pasakotojas kreipiasi į audėjas, jos vadinamos ,,viežlybomis gaspadinėmis”. Pasakotojas
išaukština tas moteris, kurios verpia ir audžia, kurių namuose staklės ,,trinka”, kurių audeklėliai ,,ant margų
lankų” baltuoja.
Kitame epizode vaizduojamas mėšlovežis: vos prašvitus susirenka baudžiauninkai, atsineša savo įrankius: kablį,
šakes, naujus ratelius užsideda, ,,šū dleteres” pasidaro. Nors eina į baudžiavą, tačiau visi skuba, bėga, net naujas
vyžas nusipina, naujus autus iš drobės pasidaro. Atskleidžiama linksma ir pakili nuotaika, nes baudžiauninkai į
darbą ateina lyg į šventę, pasiruošę uoliai dirbti.
Dar kitur pasakojama apie šienapjū tę: ,,susibėga” pulkai baudžiauninkų, kurie sutartinai dirba (,,Ir visur riksmai
,,šok, kirsk, grėbk, krauk” pasidarė”). Šienaujamas laukas primena skruzdėlyną, nes visi sparčiai dirba, darbas
primena net kovą, kur visas kaimas ,,lankelėmis raudą didę padarė”, tai reiškia, kad bet kokia veikla, kurios
imamasi vieningai, yra prasminga, svarbi.
Viename epizode, kaip bū rai rengėsi į Krizo dukters vestuves: prieš aštuonias dienas kvieslys pakviečia į šventę,
visi dėkoja, o kai ateina laikas švęsti tradiciškai puošiasi: vienas nusiperka kurpes, kitas nusipina vyžas, balnoja
žirgelį... Pateikiama moterų bestimentariją (aprangos charakteristika): vienos vaikosi vokiškų madų, kitos
tenkinasi tradiciniu, lietuvišku drabužiu, kuris leidžia išsaugoti tautiškumą, moralę. Pabrėžiama saikas, kas
leistina moterims puošiantis į vestuves, (,,kykas su nuometu”), tas neleistina merginoms ir atvirkščiai moterys
negali rengtis kaip merginos (,,bobos, šiukštu jums margų vainikų norėti”). Donelaitis lietuvybei suteikia
moralinį turinį: lietuviui nedera amoraliai elgtis (šiuo atveju rengtis pamėgdžiojant vokietes), nes amoralumas
yra prielaida lietuviškai tapatybei prarasti.
Toliau vaizduojama, kaip į vestuves susirinkę kaimynai švenčia: jie vaišinasi kepsniais iš jautienos, kiaulienos,
žąsienos, valgo plaučių, kepenų patiekalus, gardžiuojasi ir valgiais iš žarnų – blėkais. Šventinių valgių katalogas
atskleidžia ne tik lietuvių vaišingumą, bet ir sukuria visumos, pilnatvės vaizdą, neleidžia pamiršti tradicijų,
praeities, pasauliui nugrimzti į nebū tį. Taigi Donelaitis pabrėžia, kad papročių, tradicijų puoselėjimas, saiko
jutimas išskiria lietuvių bendruomenę: ji nepraradusi tautiškumo, morali, galinti priešintis svetimų tautų įtakai.
Viename epizode vaizduojamas ponas ,,rinčvynių prisikošęs”, t.y. persivalgęs ir apsvaigęs nuo vyno. Donelaitis
detaliai aprašo apsirijusio pono elgesį: voliojasi ant grindų, keikiasi, į pagalbą kviečia ,,velnius ir velniū kščių
kaimenę visą”, o Dievo išsižada. Hiperboliškai atskleidžiama tokio pono elgesio poveikis aplinkai: slepiasi
paukščiai, net erelis ,,kribždėti nedrįso”, tik šikšnosparnis, pelėda drįsta pažvelgti į tokį atgrasų vaizdą.
Šikšnosparnis net pasiteirauja dėl ko taip baisiai skundžiąsis ponas, primena, kad ir jo giminaičiai nejautė saiko,
persivalgę susirgo, o paskui perplyšo ir numirė baisiai. Taigi šis priminimas taip išgąsdina ,,didpilvį”, kad jis nuo
galvos rauna plaukus, peša barzdą, sudrasko veidą, negana to, apverčia stalą ir visus gėrimus ir prabangius
valgius suėda šunys. Tad šiuo satyriniu, groteskišku vaizdu Donelaitis atskleidžia aukštesniojo luomo žmonių
ydas, silpnybes, visišką saiko jausmo praradimą.

ADOMAS MICKEVIČIUS
XIXa. Lietuvos poetas, lenkų literatū ros klasikas, romantikas. Tėvas buvo patriotas, Tado Kosčiuškos sukilimo
dalyvis, todėl vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Mokėsi Vilniaus universitete, dalyvavo Filomatų (,,mokslo
bičiulių”) draugijos veikloje, kurioje skaitydavo savo eiles, vykdavo poetų turnyrai, buvo kalbama apie savo
krašto istoriją, darbą Lietuvai. Už veiklą Filomatų draugijoje buvo suimtas, kalintas ir ištremtas be teisės
sugrįžti į Lietuvą, iš pradžių gyveno Rusijoje, vėliau Vakarų Europos miestuose: Brerdene, Paryžiuje,
Konstantinopolyje (čia susirgo cholera ir mirė).
Baladė ,,Romantika” - pasakojimas apie Karusės jausmus: ji regi mirusio mylimojo Jasiaus (kitur Jonelio) vėlę,
kuri su ja kalba. Mergaitė elgiasi neįprastai: tai ji verkia, tai jukias, su kažkuo nematomu bendrauja. Mergina
kreipiasi į mylimąjį nors žino, kad jo šiame pasaulyje jau nebėra, kviečia glaustis prie krū tinės, sušilti ir vestis į
kitą pasaulį, kur jį suprastų, bū tų gera. Šis pasaulis kupinas susvetimėjimo, paniekos kitam, smerkimo dėl to,
kas kitaip gyvena ir jaučia. Pasakotojas linkęs tikėti merginos meile, jos nuoširdumu, o senis (minia) ją vadina
ligone, o jos vizijas – kliedesiais. Tačiau baladėje išaukštinama tai, kas akimis nematoma, protu nesuvokiama –
jausmai, amžina meilė, širdies balsas.
Odė ,,Jaunystei” - veiklios, jaunosios kartos manifestas. Jau pirmaisiais odės žodžiais kreipiamasi į jaunystę,
prašoma sparnų, kad bū tų galima pakilti ,,rojun”, į tokį pasaulį, kuris įkvėptų kurti, nuolat keičiasi, teiktų vilties.
Smerkiami tie, kurie savo metus praleido veltui, konservatyvū s, riboto akiračio žmonės. Siū loma jaunystei
pakilti virš to, kad atgyveno, paseno. Išryškinama, kad tik susivienijęs viso pasaulio jaunimas, sugebantis dalytis
viskuo, siekiantis bendrų tikslų, besiaukojantis dėl kitų ateities, įveikiantis ydas, sunkumus gali kurti visų
žmonių laimingą ateitį. Jaunystė vadinama sparnuotu oru, kuris gali įveikti viską. Tad odėje išaukštinama
vienybė, susitelkimas, jaunoji karta.
Sonete ,,Plaukimas” vaizduojama nerami, banguojanti jū ra. Išryškinamas jū ros ošimas, bangos, bandoma
perteikti jos ,,klaikias gelmes”. Aprašomas vėjas, jo pagalba, plaukiantis laivas, kuris ,,širsta, pasvyra ir į
sū kurius putotus neria”. Laivą jū ra taip supa, jog plaukimas prilyginamas skrydžiui. Trečioje ir ketvirtoje
strofose aprašomi lyrinio subjekto jausmai: jo ,,siela širsta ta galia apsvaigusi”. Potyriai skatina ,,vaizduotei
plėstis”, jaustis laimingais. Lyrinis ,,aš” tarsi galėtų plukdyti laivą savo jausmais. Jis stengiasi kuo ilgiau gyventi
šiuo potyriu.
Poemoje ,,Ponas Tadas”, parašytame tremtyje, vaizduojamas prarastos tėvynės ilgesys, tarsi grįžtama į gimtąją
žemę. Jau pirmaisiais žodžiais kreipiamasi į tėvynę Lietuvą, teigiama, kad ji tarsi mū za suteikianti įkvėpimą.
Tėvynė lyginama su sveikata, ji už ją net brangesnė, tad jei sveikatą suprantame kaip gyvybę, galima spręsti, kad
pasakotojas tėvynę myli kaip gyvenimą, poemos žmogus suvokia, kad tėvynė negrįžtamai prarasta: ,,Kaip reik
tave branginti, vien tik tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko”. Lyrinis subjektas Lietuvą sieja su istorinėmis LDK
žemėmis: minima Čenstakava, Naugardukas ir Vilnius (Lietuvos žemės). Prisimenamas atvejis, kai vaikas labai
sirgo, tačiau Čenstakavos Dievo motina jį išgelbėjusi – lyrinis subjektas tikisi, kad vėl įvyks stebuklas ir jis galės
išvysti gimtinę. Pasakotojas aprašo įsivaizduojamą tėvynę: miškingas kalvas, žaliąsias pievas, mėlynąjį Nemuną,
javus. Gimtasis kraštas – tarsi rojus, gamta ne tik įkvepia žmogų kū rybai, bet ir padeda žmogui išgyventi:
derlingi laukai, kuriuose auga ,,paauksinti” kviečiai, ,,kaip pusnis grikučiai”, rugių plotai, rausta dobilai. Tad tik
netekęs gimtinės individas suvokia, kokia ji brangi, sakrali (šventa), leidžianti neprarasti vilties, nepaklysti
dideliame pasaulyje.

ANTANAS BARANAUSKAS
XIXa. lietuvių romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos
vertėjas. Gimė Anykščiuose, valstiečių šeimoje, nuo 14 metų pradėjo eiliuoti lenkų kalba, mokėsi Rumšiškių
raštininkų mokykloje, dirbo įvairiose Ž emaitijos vietovėse, didžiulę įtaką turėjo poetė Karolina Praniauskaitė –
jis supažindino su Lietuvos ir Lenkijos romantizmo literatū ra, A. Mickevičiaus kū ryba. Įstojo į Varnių kunigų
seminariją, apsisprendė rašyti lietuvių kalba, per trumpas atostogas sukū rė poemą ,,Anykščių šilelis”.
Tobulinosi Vakarų Europos universitetuose, dirbo Kaune, ėmėsi kurti lietuvių bendrinę kalbą, domėjosi
kalbotyra, įsitraukė į savarankiškas matematikos studijas, buvo paskirtas Seinų vyskupu, garsėjo kaip
įspū dingas pamokslininkas.
Poemoje ,,Anykščių šilelis” iš pradžių vaizduoja dabartinį mišką: ,,nuplikusias” pakalnes, dingusius paukščius,
žvėris, kelias apykreives pušeles. Poemos žmogus retoriškai klausia, kur pasidėjo miško grožis, kur išlapū s
medžiai, kodėl nebegirdėti čiulbančių paukščiu, nebesimato bėgiojančių žvėrelių. Dabar šilelis panašus į
sudegusių rū mų griuvėsius, tyrlaukius, apsvilusį raistą. Tas poemos žmogus žvelgdamas į sunykusį vaizdą
išgyvena nusivylimą, jaučia ilgesį dėl to, kas prarasta.
Kaip priešprieša dabarčiai iškyla praeities miško vaizdas. Poemos žmogus regi viziją, jis atsidū ręs miške
pasijunta tarsi rojuj, pirmiausia jį apstulbina žaluma, kvapai, garsai ir ramybė, kuri širdį glosto. Minkštučiukai
samanų patalai, uogienojai, grybų įvairovė džiugina jautrią ir pastabią žmogaus sielą, jos žvilgsnis kyla aukštyn,
pastebi krū mus, alksnius, lazdynus, putinus, tankias pušeles. Prisimenama, net pasaka ,,Eglė žalčių Karalienė”,
pasakojama apie sedulėlę (gyvenusios dvi seserys, abi norėjusios ištekėti, vyresnioji iš pavydo užmušusi jaunėlę
– toje vietoj išaugusi sedulėlė, kuri ir papasakojusi sesers sū nui smuiko garsais visą istoriją). Poemos žmogus
sugeba užuosti įstabius miško kvapus: pušelių, pievos dobilų, ramunių, čiobrelių, net gi skruzdėlyno,
visokiausių žiedų – jie lyginami su brangiausiais kvepalais. Miške žmogus gali išgirsti tai, ko neįmanoma:
sprogstantį pumpurą, plevenančias žvaigždeles, krintančią rasą. Jo širdis džiaugiasi lapų šlamesiu, gyvū nėlių
gausa, jų skleidžiamais garsais (vilkas skuodžia, lapė, barsukas bėga, stirna striuoksi, voverytė liuoksi, ,,stuobrį
kapoja genelis”, gegutė čia verkia, čia juokias...). Tad romantinė vizija tokia įspū dinga, kad pripildo žmogaus
širdį grožio, ramybės leidžia pasijusti harmoningo pasaulio dalimi.
Antroje dalyje vaizduojama, kad miške žmogus pajunta sielos ramybę, atsipalaiduoja, patiria įvairiausių jausmų
skalę: nuo didžiausio džiaugsmo iki giliausio liū desio. Sakoma, kad ,,dažnai miške lietuvis, ko verkia nežino”, -
tai reiškia, kad čia jis pajunta tarsi apsivalymą – katarsį: gali išlieti tai, dėl ko skauda, kenčia. Vadinasi, miško
didybė, grožis leidžia atsiverti žmogaus sielai, išgyventi tikrumo akimirkas, net gi patirti kū rybinį įkvėpimą: ,,iš
to giesmės imas”.
Vaizduojamas senovinis miškas, dižiulės girios, kur pulkais gyveno meškos, šernai, stumbrai. Tačiau miškai
šventi plintant krikščionybei buvo iškirsti. Bet miškas vėl sužėlęs: pušys ,,liemenuotos plakės”, gražū s
ąžuolynai, ,,žaliavę, kaip rū tos”. Ąžuolus žmonės laikę šventais, garbinę juos. Prisimenama legenda apie
Puntuką, aukurai, senovės papročiai. Gėrimasi liepynu, gelsvai žydėdavęs, ,,ū ždavęs bičių spiečiais” - žmonės
turėdavę daug medaus, gydydavę žaizdas. Miškas tarnavęs ir kaip statybinė medžiaga, iš karnų, medžio žievės
valstiečiai pindavę vyžas.
Vaizduojamas miškas gražus, ištekinis, vešlus, kuris žmogui buvo tarsi antrieji namai: čia poemos žmogus
rasdavo maisto išteklių. Be to, čia nusiramindavo, o kovose su priešais padėdavo pasislėpti, net gi ,,mušti
griū damas padėjęs”. Tad poemoje akcentuojama, kad gamta individui padeda išgyventi, išlikti. O žmogus irgi
tausojęs šilelį, be reikalo nekirtęs nei vieno medžio ,,vis zgadoj gyvenę”. Medžių palyginimas su lietuvių širdimis
reiškia, kad lietuviai buvę vieningi, pasiryžę įveikti sunkumus.
Prisimenama, kaip atėjusios ,,sunkios dienos” (badas, maras), kaip miškas tiesiogine prasme gelbėjęs lietuvius (į
duoną įmaišydavo samanų, žieves virdavo). Bet svarbiausia, kad miškas netgi pasiaukoja norėdamas išgelbėti
žmones (jis kreipiasi į ,,broliukus” ir siū lo mišką kirsti, o ranką, kuri kirvį išrado, vadina palaiminta). Tačiau
žmonės prarado saiką, be gailesčio eikvojo, pardavinėjo medieną, kol šilelis tapo nykus ir skurdus.
Vaizduojamas graudus miško likimas: iškirstas, išvogtas, išniokotas šilelis, praradęs ne tik grožį, bet ir didybę,
poveikį žmogaus sielai. Tad Baranauskas poemoje vaizduodamas mišką tarsi kalba ir apie Lietuvos likimą:
narsū s, kovingi mū sų protėviai, prisitaikę prie gyvenimo priespaudoje, pamiršo praeities idealus.

VINCAS KUDIRKA
Gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas , laikraščio „Varpas“ redaktorius. Mokėsi Paežerių
pradžios mokykloje, buvo labai gabus. Įgimti meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė jau mokykloje,
gimnazijoje taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas įstojo į Seinų kunigų
seminariją. Buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos.
Eilėraštis „Labora“ parašytas Varšuvos studijų baigimo proga, kur kreipiamasi į jaunus žmones. Eilėraščio
žmogus ragina „sėti pasėlio grū dus“ - tai reiškia, kad jau vaikystėje žmogus turėtų suprasti pagrindinę misiją,
uoliai darbuotis, siekti tikslų įgyvendinimo. Teigiama, kad laikas labai greitai bėga, ateina senatvė: „kū ns ima
stingti“, „dvasia jau susnū dus“, vėlu ieškoti savo kelio. Jauno žmogaus krū tinėje „dega šventa ugnis“, kad jis yra
stiprus, kupinas ryžto keisti save, pasaulį. Išryškinama, kad dažnas išsižada svajonių „dėl trupinio aukso,
gardaus valgio šaukšto“. Raginama gyventi prasmingai („gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“), nešvaistyk laiko
veltui veltui, netinginiaut. Patariama nuolat žvelgti į jaunimą, bū ti energingam, ryžtingam, ambicingam . Tad
jauno žmogaus gyvenimas siejamas su darbu, veikla, ambicijomis.
Eilėraštyje „Tautiška giesmė“, vėliau tapsime himnu, kreipiamasi į Lietuvą, ji vadinama didvyrių žemę.
Prisimena garbinga istorija – siū loma šiuolaikiniam žmogui stiprybės semtis iš praeities. Eilėraščio žmogus
ragina rinktis dorą ir teisingą kelią, dirbti visuomenės, tėvynės labui. Lyrinis subjektas trokšta gyventi laisvoje
šalyje, kur vyrauja teisingumas, meilė tėvynei. Pagrindinis eilėraščio žmogaus siekis, siejantis asmenį su visa
tauta. Tad tautiškoje giesmėje tarsi maldoje išsakoma meilė ir pagarba tėvynei, darbui, teisingam gyvenimo
kelio pasirinkimui.

MAIRONIS
Kunigas, profesorius, lietuvių romantizmo poetas. Gimė laisvųjų valstiečių šeimoje, tėvas buvo mažaraštis, bet
iniciatyvus valstietis. Studijavo Kauno gimnazijoje, kurią baigęs studijavo literatū rą Kijevo universitete. Vėliau
atsižvelgdamas į tėvų norą įstojo į Kauno kunigų seminariją. Pirmiausia eilėraščius rašė lenkų kalba, vėliau
šiuos bandymus sunaikino. 1895m. Tilžėje buvo išspausdintas eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai .
Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ vaizduojama audringa Baltijos jū ra, prašoma jos atgaivinti, suteikti galią, nes
eilėraščio žmogus jaučiasi vienišas, neturi draugo, kuriam galėtų išsakyti širdies troškimus. Lyrinis subjektas
kalba apie ilgesį, apie norą išgirsti jū ros „paslaptingus balsus“. Teigia, kad jam liū dna, jaučia nerimą, todėl lygina
savo ir jū ros bū seną: jo širdyje irgi siaučia vėtros. Paskutinėje strofoje lyrinis „aš“ tiesiogiai išsako savo
troškimus: jam reikia draugo, kuriuo galėtų pasitikėti, kuris suprastų, neišduotų, liktų visam laikui ištikimas.
Tad eilėraštyje atskleidžiamas romantikams bū dingas egzistencinis ilgesys to, kas tikra, nuoširdu.
Kitame Maironio eilėraštyje „Duetas“ parašytame dialogo forma: kalbasi Jis ir Ji, vaizduojami dviejų žmonių
jausmai, troškimai, romantinė meilė. Jis žino, kad meilė merginai gali leisti pamiršti vargus, nors nesitiki, kad
bus iki galo suprastas, išklausytas. Ji siū lo jam savo pagalbą, žada vesti „žvaigždžių keliais“. Tikisi rasti paguodą,
atitolti nuo kasdienių rū pesčių, „vyriškas petys“ - tarsi atrama dažnai skaudinančiame pasaulyje. Išryškinama,
kad „Abudu“ žavisi ir nakties grožiu, ir svajoja pakilti „aukštai nuo žemės valandų“, mėgaujasi vienas kito meile,
jausmais. Tad eilėraštyje „Duetas“ akcentuojama, kad dviejų žmonių meilė nugali žemiškojo gyvenimo
išbandymus, leidžia įsiklausyti, išgirsti kito sielos gelmę.

Eilėraštyje „Lietuva brangi“ vaizduojamas tėvynės grožis: dangaus mėlynė, srauni Dubysa, žaliuojantys miškai,
kalnai, tamsus Nevėžis. Tačiau eilėraščio žmogui tėvynė ir brangi, nes patyrė daug kančių kovose už laisvę.
Lyriniam subjektui artimos „sesučių“ dainos, sodžiai, bažnyčios. Jos, visų pirma, paprastam žmogui ne tik
išskirtinė vieta kupina „grožybių“, spindesio, bet uždega žmonių širdis pamaldumu, giliu tikėjimu. Gaila, kad
tėvynė besipuikuojanti išskirtiniu, unikaliu peizažu, žmonių pamaldumu, pamiršo brangią kalbą – užsimenama
apie bajorijos sulenkėjimą, sudėtingą XIXa. pab. istorinę situaciją (po sukilimo uždrausta spauda). Tad
eilėraštyje „Lietuva brangi“ išsakoma meilė gimtajai žemei, atskleidžiama pagarba „bočiams“, iškovojusiems
tėvynei laisvę.
Eilėraštyje „Mano gimtinė“ lyrinis subjektas grožisi banguojančiu Nemunu, kalnais, lankomis. Jis prisimena
garbingą praeitį, kovas už laisvę: „Kai lietuvis netikėjo,/Jog belaisviu bus“. Tačiau eilėraščio žmogui liū dna, nes
dabar žmogus nebevertina istorinio paveldo: griū va pilys, „verkia milžinų kapai“. Lyriniam „aš“ brangios
„močiutės raudos“, prisiminimai, jam nesvetimas „brolių vargdienių“ likimas. Akcentuojama, kad tik čia,
gimtojoje žemėje žmogus jaučiasi esąs tautos dalimi, išgyvena dėl „brolių“ vargo, sunkumų.
Eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“ vaizduojamas lyrinis subjektas, kuris trokšta prikelti „iš kapų milžinų“ senelį,
kad šis papasakotų apie praeitį, įkvėptų kū rybai. Lyrinis „aš“ tikisi, kad prisiminimai apie praeitį padrąsintų
dabarties žmogų, leistų suvokti laisvės, gimtosios kalbos vertę. Todėl eilėraščio žmogui svarbu budinti lietuvių
dvasią: skatina puoselėti gimtąją kalbą, neieškoti laimės svetur. Tačiau, kad ir kaip lyrinis „aš“ idealizuotų
praeitį, jos nesugrąžinsi: eilėraštyje teigiama, kad „prikelti senelį“, išgirsti gyvą žodelį“ - „veltui“. Tad praeitis
įkvepia dabarties žmogų susimąstyti apie tautos likimą, istoriją.
Eilėraštyje „Neužtvenki upės“ vaizduojama, kad negalima sustabdyti upės tėkmės, bėgančio laiko, permainų,
naujovių. Lyrinis subjektas kreipiasi į vyrus lietuvius su viltimi, kad sulauks ir ateities kartos dienos, kai taps
nepriklausomi, laisvi. Todėl siū lo kovoti su priespauda („griaukime amžiais užverstą sieną“), ginti tai, kas visais
laikais buvo svarbu: kalbą, tėvą, žemę. Ragina nuoširdžiai dirbti: „stokim į darbą kaip milžinai“. Primena, kad
tas, kuris bus abejingas, pasyvus, tas pasmerktas tuščiam laukimui, beprasmei egzistencijai. Tad eilėraštyje
meilė tėvynei siejama su kova dėl laisvės nuoširdžiu darbu, pamatinių vertybių ginimu.
Satyroje „Mano moksladraugiams“ vaizduojama dabartis, kalbama apie žmones, kurie bėgant laikui pasikeitė.
Akcentuojama, kad daugelis pamiršo jaunystės svajones, idealus, išpuiko. Lyrinis subjektas prisimena laikus, kai
troško dirbti tėvynės labui, siejo savo ateitį su veikla gimtajam kraštui. Pabrėžiama, kad moksladraugių tikslas
ginti ir saugoti savo šalį: „pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą“. Eilėraščio žmogus apgailestauja, kad dabar viskas
pasikeitė („Nebe taip!“): užima aukštas pareigas, gyvena prabangiai, siekia tik naudos, linkę kritikuoti, smerkti,
peikti. Daugelis jau prarado poreikį nuoširdžiai dirbti, tik imituoja darbą: „prie kreidos ir stalelio per naktį
darbuojas“, nepraleidžia progos pasimėgauti linksmybėmis, į jaunimą žiū ri iš aukšto. Tad eilėraščio kalbantyjį
galima pavadinti idealistu, kuris išgyvena dėl to, kad pasikeitė požiū ris į vertybes, daugelis išsižadėjo savo
tikslų, idealų, pamiršo patriotizmą.
Eilėraštyje „Poeta“ kalbama apie žmogų, ypač jautrų aplinkai, giliai išgyvenantį, bandantį suprasti pasaulį ir jo
žmones. Eilėraščio žmogus stengiasi perprasti, kodėl tiek daug liū desio, skausmo šioje žemėje, todėl yra
susikrimtęs, nuo jo atsiriboja aplinkiniai. Išsigelbėjimu tapo kū ryba („aukso lyra“), kai lyrinis subjektas sugeba
paveikti kitų širdis, sielą – žmonės poetą įvardija, kaip graudų, liū dną, tačiau jo mintys tampa artimos,
suprantamos visiems. Pagrindinė mintis ta, kad poezija nors ir skausminga, bet gali raminti, paguosti, nešti
išganymą kitiems.
Kitame eilėraštyje „Poezija“ atskleidžiami kū rybinio įkvėpimo šaltiniai. Lyrinis subjektas tampa kū rėju tada,
kai stebi mirgančią žvaigždę danguje, žvelgia į tviskančias marias, jaučia glamonėjantį vėjelį, ieško angelo
globos. Poezija lyginama su mylimąja, mū za, ji stovi ant marių krašto, skruostai išbalę, akyse – ilgesys, širdyje –
liū desys. Ji – vizija, tačiau sugebanti paskatinti kurti, vesti į užburtą šalį. Eilėraštyje išryškinama kū rybos
prasmė: aprašyti ne tik tai, kas gražu, paslaptinga, bet ir tai, kas sukelia skausmą, kančią - „paliesti“ kito
žmogaus sielą, ją suvirpinti. Tad eilėraštyje išaukštinamas kū rėjas, jo galimybės atrakinti kiekvieno širdį, leisti
pajusti kū rybos stebuklą.
JONAS BILIŪNAS
Lietuvių novelės klasikas, prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas,
savo kū ryboje kalbėjęs apie skriaudą, nereikalingumą, vienišumą, kaltę. Gimė pasiturinčių ū kininkų šeimoje,
buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Kū riniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu,
lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines
nuostatas, vaidmuo.
Apsakyme „Vagis“ vaizduoja jauną žmogų: jis nevedęs, stiprus, bebaimis, mėgstąs pasilinksminimus, tačiau nė
vieno nenuskriaudė, nepadarė pikta. Išsirinko merginą, nutarė vesti, buvo patenkintas savo gyvenimu, tačiau
vienas įvykis pakeitė jo gyvenimą. Apsakyme pasakojama, kaip vieną naktį, po piršlybų, jis užmuša žmogų
(burloką) gindamas savo turtą - arklį. Vėliau išveža „numirėlį“, išverčia „paravėn“, užmauna ant jo galvos
apynasrį. Visą gyvenimą pagrindinis veikėjas jaučia sielos graužatį, nors niekas apie tą nusikaltimą nežino, tik
pats pasisako kunigui per išpažintį, prisipažįsta žmonai. Protagonistas „tyli ir dabar“, nes bijo savo kraštą
palikti, išsiskirti su šeima, be to, netiki, kad kalėjimas galėtų sąžinę nuraminti. Tad apsakyme išryškinama, kad
vienas poelgis, atsitiktinumas gali lemti ateitį: individas nebegali patirti tikros laimės, pilnatvės, ramybės
jausmo, nes „dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia“.
Apsakyme „Kliudžiau“ vaizduojamas berniukas, kuris pamatęs patvoryje nelaimingą, benamę katytę, pasijunta
tikru medžiotoju, paima į rankas lanką ir strėles ir ją nušauna. Iš pradžių berniukas džiaugiasi, net lygina save
su milžinu, tačiau pamatęs neapsakomo skausmo pervertą katytės „veidą“ (katytė šliaužia, iš žaizdos laša
kraujas, velkasi strėlė), pajunta širdyje šaltį. Sulaužo lanką, tik trečią dieną išdrįsta išeiti į lauką, nes „didelė
našta slėgė krutinę“. Š į šū vį vadina vieninteliu ir laimingu, nes šis poelgis padėjo suvokti gyvybės vertę, privertė
susimąstyti apie atsakomybę.
Apsakyme „Laimės žiburys“ vaizduojama, kaip ant kalno pasirodo stebuklingas žiburys ir senelis išaiškina, kad
tai yra žmonių laimė ir tas, kuris jį palies, visus žmones padarys laimingus, tačiau bandymai pasiekti žiburį
pareikalauja daug aukų, žmonių gyvybių. Kalnas buvo prakeiktas, nes žuvo žmonės, ketinantys pasiekti
išsvajotąją laimę, bet nepabū go drąsuolių minios, aukojosi dėl kitų laimės, žuvo, virto akmenimis, tačiau tikslas
buvo pasiektas. Auka nebuvo beprasmė, nes žmonės namuose, širdyse pajuto ramybę, išnyko nelaisvė,
neapykanta, skriaudos, neteisybės, visi pasijuto esą lygū s ir laimingi, gerbė artimą ir žmogaus teises.
Alegoriniame apsakyme vaizduojama žmonių kova dėl išsivadavimo iš priespaudos, dėl tikslo bū ti
nesuvaržytiems, laisviems. Pabrėžiama, kad kiekviena kova reikalauja aukų.
Apsakyme „Laimės žiburys“ vaizduojama pasiaukojama žmonių kovą dėl laimės. Išryškinama, kad kelias
norint pasiekti laimę yra erškėčiais klotas, reikalaujantis ištvermės, drąsos. O laimė, visų pirma, siejama su
namais, ramybe, laisve, su pagarba vienas kitam. Tad alegoriniame pasakojime atsiskleidžia kovos už laimę
prasmę, aukų bū tinybę.
Biliū nas apsakyme „Lazda“ vaizduoja situaciją nutikusią baudžiavos laikais, pasakojama kaip prižiū rėtojas
lazda sumuša baudžiauninką - tėvą, dėl to, kad šis išbadėjusiems jaučiams paima kuokštelį dobilų iš pono lauko.
Tačiau tėvas nesmerkia smurtautojo, atvirkščiai, lazdą laiko namuose. Tėvas moko savo vaikus sąžiningumo,
teisybės, nes vagystė - pati didžiausia nuodėmė. Taigi šiuo apsakymu Biliū nas atskleidžia, kad reikia atleisti,
suprasti kitų žmonių poelgius, jausti atsakomybę už savo veiksmus.
Apsakyme „Brisiaus galas" vaizduojamas senas šuo, visų pamirštas, apleistas, niekam nereikalingas, nors
stengėsi bū ti bent kiek naudingas. Š eimininkui jis tampa našta, todėl šunelį išsiveda į pamiškę ir nušauna.
Novelėje pabrėžiama, kad nušovęs šunį, žmogus pabėga, nebegali žiū rėti į savo augintinį, nes jį mylėjo, rū pinosi,
laikė savo draugu. Tad apsakyme vaizduojama labai jautri situacija, išryškinama, kad tai, kas paseno, tampa
našta.
Apsakyme „Nemunu“ pasakojama apie žmogų, plaukiantį garlaiviu Nemuno upe, pasakotojas (pagrindinis
veikėjas) išvysta merginą: 16-17metų, balta skarele ant galvos, kiekvieną vyrą nulydi žvilgsniu, net kunigą
trikdo jos išvaizda, išdažytas veidas. Pagrindiniam veikėjui gaila mergaitės skęstančios purvuose, atstumtos
žmonių. Mergina pavaišina obuoliais kareivį, moteriškę, tačiau šie jų nevalgo, o moteriškė išmeta į Nemuną
teigdama, kad iš paleistuvės ir „užsikrėtusios“ dovanų priimti negali. Tad susiduriama su nepakantumu,
tolerancijos stoka: niekas paleistuvės negaili, bijo „susitepti“, taigi gyvenimo nuskriaustam, kitokiam, sunku
rasti prieglobstį, paguodą, tikėtis supratimo, užuojautos.
Biliū nas apsakyme „Ubagas“ pasakoja apie senelį Petrą Sabaliauską, kurį sū nus išvarė iš namų. Pasakotojas,
parvažiavęs į tėviškę pailsėti, atgaut jėgų (serga džiova), prisimena savo vaikystes dienas, kai senelis buvo
turtingas, dosnus, visų kaimo vaikų mylimas (vaišindavo medumi). O kai sulaukė žilos senatvės, tapo našta,
sū nus nebesirū pino senu tėvu ir privertė imtis elgetos lazdos. Pasakotojui gaila senelio, jis jaučia amžiną vaikų
kaltę, kurie neįstengia rasti vietos tėvams, nei savo namuose, nei širdy. Taigi apsakyme keliama vaikų
atsakomybės problema, išgyvenama dėl nuskriausto, pažeminto žmogaus likimo.
Apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduojamas 1963metų sukilimas. Pagrindinis veikėjas Petras Banys, išgirdęs
bažnyčioje, kad žmonės ruošiasi kovoti dėl išsivadavimo iš carinės Rusijos priespaudos, iš baudžiavos, ryžtasi
kovoti už šviesesnę ateitį. Jam nedaug tereikia: tik nuosavos žemės sklypelio, kurį galėtų dirbti, tik matyti
laimingą savo žmoną, auginti vaikus. Todėl nepasakęs žmonai, tik ją peržegnojęs, išeina pas sukilėlius į mišką. O
Juozapota, kurios akys lyginamos su žvaigždėmis, susapnavusi pranašingą sapną išeina vyro ieškoti. Išvydusi
mieste pakartą savo vyrą, surinka klaikiu balsu ir apalpusi krinta ant žemės. Praranda kū dikį, praranda ir sveiką
protą, iškankinta, netekusi proto, tarsi šešėlis vaikšto po kaimą ir visų klausinėja, kurgi dingęs jos mylimasis
Petriukas. Taigi apysakoje atskleidžiama, kaip jaunas žmogus nori pakeisti savo gyvenimą, aukojasi, tačiau
viltys, svajonės sudū žta, susiduria su žiauria gyvenimo realybe.
Apysakoje „Liūdna pasaka“ kreipiamasi į jaunąsias dienas, Ramū tą, išgalvotą moterį - simbolį,
apgailestaujama, kad nepažinojo jos ankščiau, negalėjo „savo širdies atadaryti". Lyrinėje impresijoje galvoje
turima žmona, kuri ne tik mylėjo savo vyrą, bet jį visada palaikė, suprato... Petras žmogus svajojantis ne tik apie
laimę ir ramybę šeimoje, bet ir pasiryžęs ginti savo šalį, kovoti su carinės Rusijos priespauda, ginti savo žemę,
kalbą.
JUOZAS TUMAS – VAIŽGANTAS

Viena ryškiausių XXa. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultū ros reiškėjas.
Vaižgantas tautą suvokė, kai esmingą žmogiškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia
kalba, kū ryba, darniais tarpusavio santykiais. J. Tumas – Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi,
pasižymėjo tolerancija ir palankumu, - ,,man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos
pažangai”.
Apysaką ,,Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas vadino ,,liū dna” istorija, nes pasakojo ne apie giminystės ryšiu
susijusius veikėjus, bet vaizdavo tam tikrą socialinį vienetą šeimoje. Jau kū rinio pradžioje vaizduojama
baudžiava ir pagrindinis veikėjas – Myloliukas, tijū nas Geišė Rapolas.
Saveikių dvare gyvena ir dirba Š iukšta Mykolas beveik 30metų, gražiai išaugęs vyras, stiprus (,,grū dų maišais jis
žaiste žaidžia”), paklusnus, visur bėga, dirba, ,,nė mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs” visiems paklū sta, be
to, ,,mėlynos, ramios ir lipšnios akys” žavi aplinkinius. Mėgo jis dirbti vienas, tylomis, po darbo žingsniavo į
vyresniojo brolio namus (savo namų neturėjo, nes tėvai buvo mirę). Čia vėl gi turi dirbti broliui jo laukuose,
rū pintis jo vaikais. Jis nesiskundžia, savo pareigas atlieka sąžiningai, su meile (žaidžia su vaikais, neša iš lauko
paukščiukus, kiškiukus, iš miesto – riestainius). Neturi jis ir savo lovos, net vietos, kur galėtų pailsėti,
dažniausiai nakvoja daržinėje, džiaugėsi tik dvejais kailiniais. Taip jis pamažu virsta dėde (Vaižgantas jį
vadina ,,žmogum ašvieniu”), nes viską dirbą (aria, akėja), eina į lažą, neturi jokių teisių – tik pareigas. Tačiau
Mykoliukas gyveno kitame pasaulyje – jis meniškos sielos žmogus: pats pasigamina smuikelį (,,skripkelę”), groja
kaimo jaunimui. Minkštoje pievoje, kuri jam atstoja ir motute ir mergelę, griežia visiems. Jis lyginamas su žiogu,
kuris vadinamas net jo broliu, nes abu jie – gamtos vaikai. Gamta jam – tarsi šventovė, kur gražu, kur ,,prakilnu”,
kur žmogus pamiršta kasdienybės rū pesčius.
Kaip ir gamtoje, taip ir žmogaus gyvenime viskas turi savo šaltinį – pradžią, pabaigą. Mykoliukas ir Severija ėmė
vienas kitu domėtis, įžvelgti tai, ko seniau nebuvo pastebėję: moteriška figū ra, storos kasos (,,byzai”), baltas ir
švelniai rausvas veidelis, lygi blizganti oda, pilnos jos blauzdos. Jis pajuto, kad Severiutė jam artima ir tampa
jam už viską pasaulyje brangesnė. Jis norėtų mylimajai atiduoti sielą, nuraškyti žvaigždes, nes jos akys
gražesnės už visą dangaus skliautą. Meilės daina, išgyventa širdyje, apima visą vyro esybę: jis tiki, kad juos
sujungia pati gamta ir, kad niekas jų išskirti nebegalėtų. Severija irgi atsako į jo jausmus: ji norėtų smilgų kutą
prisegti prie kepurės, jiems gera, jie lyginami su pražydusiais žolynais. Severija skyrėsi nuo kitų kaimo moterų,
jos kieme visada buvo švaru, sienose, grindyse nė dulkelės, nė voratinklio, sudžiovinti žolynai skleidė malonų
kvapą, be to, ji garsiausia krembliautoja, sugebanti padaryti daug skanių patiekalų, todėl laikoma išmintinga
virėja.
Rapolas Geišė Saveikių dvaro tijū nas, buvo gerbiamas visų Saveikių dvaro žmonių, nes nei mušėsi, nei keikėsi,
buvo neišpasakytai sąžiningas, apysakoje apibū dinamas, kaip dvigubas baudžiauninkas. Nors pats buvo
baudžiauninkas, bet ėjo dvaro prievaizdo pareigas. Turėjo jaunesnį brolį Dovydžiuką, kuris turėjo rū pintis ū kiu,
nes Geišei ū kio darbai buvo nesvarbū s. Be to, nors buvo jau galutinai subrendęs vyras, neturėjo žmonos,
moteris laikė kvailomis bobomis. Tačiau domėjosi Lietuvos praeitimi, prisimindavo kunigaikštį Gediminą, teigė,
kad jis buvo išmintingas, nes sostą pavedė valdyti ne vyresniajam, o jaunesniajam sū nui. Rodos taip ir bū tų
pragyvenęs ,,amželį”, jei ne Severija: užmiršo Rapolas savo pareigas, nusiminė, galvojo tik apie susitikimą su
mergina. Kita vertus, jis savikritiškas: bijo, kad kankins jauną moteriškę, kad pasikėsins į jos laisvę, pasirinkimą.
Iš pradžių ir Severija į jį žiū ri pagarbiai, vadina ,,dėde”, netgi siekia jo ranką pabučiuoti.
Viename epizode vaizduojama, kaip ji anksti ryte išeina į mišką grybauti. Išvysta Geišę, kuris glaudžia, bučiuoja,
glosto, net ,,įkniubo į lū pas”, lipšniai kalba. Pirmas susidū rimas su vyro aistra tarsi pažadina moteriškumą. Ji
svarsto, kas yra tikroji meilė, ar supratimas, ar dvasių svirimas, gebėjimas jausti vienas kitą, ar aistra, kū niškas
jutimas. Vėliau netgi duoda pirmąsias vyriškos meilės pamokas, išdrįsta bučiuoti, glamonėti mylimą mergelę, be
to, ir pasiperša. Ji negali atsispirti Geišės glamonėms, pasipriešinti, ruošiasi vestuvėms. Ji (paskutinį kartą)
ateina pas Mykoliuką, pasako, kad išteka už Geišės, dėkoja už ,,skrypkavimą” ir prašo pagroti mer vestuves.
Pagailėjusi savo draugo jį glamonėja, grožisi jo sulysusiu veideliu, kaip ,,pablū dusi” bučiuoja, spaudžia į save.
Vaizduojama, kaip Severiutė ateina prašyti, kad jis pagrotų per vestuves: sielvartas, nusivylimas nyksta iš jo
veido ir širdies, kai jis pajunta mergelės švelniai glamonėjančias rankas, bučinius: ,,lyg dangus jam tai valandai
bū tų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių. Mykoliukas patyręs meilės saldybę, lyginamas su
arkangelu: jo akys šviečia, nežemiška meile, pasitiki savimi, prižada pagroti ir stipriai stipriai pabučiuoja į lū pas.
Sulaukusi atsako – Mykoliuko bučinio – pajunta savo sieloje šviesą, gėrį. Paskutinė jo duoklė merginai – muzika
ir padėka už galimybę mylėti ir bū ti mylimam, nes visą gyvenimą saugojo akimirką, Severiutės dovaną – šaliką,
nutrū kusias smuikelio stygas, nes niekados savo vienatinės meilės neišmainė į ,,ką pigiau”.
Severiutei ištekėjus už Rapolo Geišės – jie buvo patenkinti, laimingi, rū pinosi vienas kitu: Rapolas į Severiją
žiū ri ,,kaip į kokį šventąjį paveikslėlį”, o Severijai ramu, ,,kad ją sielojasi ir myli labai doras žmogus”. Susilaukė
dukrelės, kurią laikė ,,šventenybe”, o kū dikėlio verksmas jiems atrodė, kaip gražiausia muzika. Baigėsi ir šeimos
idilė: buvo panaikinta baudžiava ir Rapolas Geišė su savo šeimyna grįžo pas brolį. Nesvetinga juos pasitinka
brolio Dovydo šeima - ,,liko Rapolai Gešiuose kančios duonos valgyti. Rapolas tampa karšinčiumi, bendrauja su
brolio vaiku Adomuku: pasakoja visokias istorijas, pasakas, troško žmonių dėmesio, tačiau Dovydienė nuolat
bara, ū dija Rapolą, o Severija stengiasi dirbti už du, kimba į visokiausią namų ruošą, nebevertina Rapolo, atrodo,
kad jį tarsi pagavo laumės ir kažkur nusinešė. Netekusi vyro, nebelaikė reikalinga dirbti už du. Bando net
maištauti, sielvartą išlieja karčemoje, tačiau galutinai pavirto tokia pat ,,dėdiene”, kaip ir Mykoliukas, kantria,
nieko nereikalaujančia, nieko gero nebesitikinčia iš ateities.

VINCAS KRĖVĖ
XXa. rašytojas, klasikas, gimė Varėnos rajone, mokėsi Merkinės pradinėje mokykloje, buvo įstojęs į Vilniaus
kunigų seminariją, bet iš jos pasitraukė, nors visą gyvenimą domėjosi religija. Nuo mažumės svajojo tapti
rašytoju: ,,ieškoti kliū čių ir jas įveikti”, ,,pakilti aukštai iki pačios saulės”. Krėvė visą gyvenimą išliko
prieštaraujančiu, abejojančiu, svyruojančiu žmogumi. Todėl jo kū rinių, ypač dramų, veikėjai – išskirtinės
asmenybės, negalinčios prisitaikyti prie gyvenimo. Domėjosi istorija, tautosaka: rinko liaudies dainas,
padavimus, žavėjosi Rytų kultū ra: mokytojavo Baku, susituokė su Rebeka Karak, dėstė persų poeziją, budizmą
ir islamą.
Klasikinėje, istorinėje dramoje ,,Skirgaila” vaizduojami viduramžiai, Vilniaus pilis, kurioje svečiuojasi lenkų
pasiuntiniai: jie pasipiktinę dėl nesvetingo priėmimo, vadina Lietuvą laukine šalimi, kuri nesuvokia ,,riteriško
mandagumo”, o žmones – niū riais, nesukalbamais, besibaidančiais ,,krikščioniško veido”. Jonas Skarbekas,
lenkų popas teigia, kad lietuviai neapkenčia kiekvieno, kuris Dievą garbina. Tragedija paremta XIVa. pab.
Lietuvos gyvenimo situacija: kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų
valdžios institucijų, pamažu virto provincija. Todėl ieškodamas išeities Jogaila paskiria brolį Skirgailą savo
vietininku Vilniaus kunigaikštystėje. Atotrū kis tarp Europos šalių ir Lietuvos didelis: kitur – jau krikščionybės
ideologija, raštas, mokyklų tinklas, atsiranda tautinės kronikos, o čia – pagonybė. Lietuvai tik vienas kelias
priimti krikščionybę. Pokalbyje tarp Skirgailos ir bajorų atsiskleidžia praeities ilgesys: vaidila Stardas dainuoja
apie laikus, kai žmonės buvę laisvi, nes su ginklu rankoje kovoja su priešais. Vaidila primena, kad žmonių
širdyse neišnyko meilė seniesiems Dievams, siū lo išvyti svetimšalius, atsisakyti naujojo ,,vokiečių piktojo
Dievo”. Bajorai šiai minčiai pritaria, be to, Stardas juos išvadina išgamomis, kurių širdyse ,,nebėra tėvų
narsumo”. Jie teisinasi, kad jie elgiasi taip ,,kaip protas reikalavo”, kad myli tėvų kraštą, o ,,draugauja su
svetimšaliais”, dėl to, kad prarado daugybę karių, smerkiami civilizuotos Europos. Tad nors Stardas ir tiki, kad
gali atgimti ,,sena gadyne”, kad didvyriai vėl kovos už tiesą, laisvę, garbę, bet proto balsas vis dėlto stipresnis:
kunigaikštis Skirgaila suvokia, kad senųjų laikų grąžinti neįmanoma, kad reikia galvoti apie ateitį, nes vokiečiai
ir lenkai ,,kalaviju ir ugnimi naikina kraštą” ir kad tauta neišgalės ,,atsilaikyti prieš visą pasaulį”. Vadinasi,
dramoje sprendžiamas religinis konfliktas: vyksta kova, kurį tikėjimą pasirinkti: pagonybę ar krikščioniškąjį
kelią.
Kitame epizode vaizduojama, kaip pilyje apsistoja vokiečių riteriai: vienas iš jų Keleris. Jis pirmiausia
pastebi ,,grakščias kaip stirnas” lietuvių merginas, tiki, kad ,,visų gražiausioji vis tiek bus jo”. O Lietuvą vokiečiai
laiko ,,vapsvų, širšių šalimi”, jie tikisi naudos, sako, kad turi apgaudinėti lengvabū džius laukinius žmones.
 Keleris iš pradžių susižavi narsia bajorų dukterimi Olige, vadina ją skaistuole, tiki, kad mergina jį pamils,
atsiduos. Nors Oligė išdidi (,,aš ne vergė ir ne tarnaitė”), tačiau įtaigū s, gražū s Kelerio žodžiai (jis kviečia ateiti į
kambarį pas jį, kai užges pily visos ugnys) randa atgarsį jos širdyje.
Lenkų pasiuntiniai priekaištauja Skirgailai, kad šis nelaisvėje laiko Lydos kunigaikštystę Oną Duonutę, kuri
pažadėta Mozū rų kunigaikščiui. Ona Duonutė prašo Lietuvos kunigaikščio, kad jis išleistų ją namo, teigia, kad ji
ne vergė ir niekados nesutiks tapti jo žmona. Skirgailai nesvarbū s merginos jausmai, jis sako, kad
Lietuvos ,,skaldyti” niekam neleisiąs (Onos Duonutės žemės negali atitekti lenkams), kad šalies likimas jam rū pi
labiau negu atskiro žmogaus laimė. Jis apeliuoja į moters jausmus: sako, kad jos protėviai gynė Punios pilį,
pasiaukojo, kad tik priešui nepatektų į rankas. Kunigaikštis tarsi prisipažįsta, kad visuomet nori gero, bet
nemoka jo pasiekti. Skirgaila tarsi atsiduria kryžkelėje: jis nori ,,panaikinti visa, kas yra pikta”, tačiau laiko save
niekšu, nes turi apsimetinėti, gerbti nekenčiamos tautos ,,neteisingą Dievą” dėl kurio Lietuva paplū do krauju.
Keleris, kryžiuočių riteris, visų pirma, lengvabū diškas žmogus, jam svarbu suvilioti moteris, jas sugundyti. Jo
gražbilystei neatsispiria ir Oligė, lieka pas jį nakčiai, net sutinka įleisti į kunigaikštystės kambarį. Keleris pasiū lo
Onai Duonutei ir laisvę, ir draugystę, jis teigia, kad riterio garbės kodeksas reikalauja paaukoti dėl moters net
gyvybę, todėl tvirtina, kad matydamas skaistų grožį pasiryžęs ,,tū kstančius kartų aukoti pavojui savo gyvybę“.
Jis trokšta bū ti draugu, broliu, prisiekia merginą gerbti. Pakerėtas jos grožio (,,tu, kaip Dievo angelas“) jis iš
pirmo žvilgsnio įsimyli, suliepsnoja ,,tyra, kaip dangaus rasa meilė“. Netgi Skirgaila vertina jo drąsą,
nuoširdumą, norėtų jį turėti, kaip draugą, ,,ne kaip priešą“, vadina narsiu ir drąsiu vyru.
Stardas sužeistas miršta, tačiau Jonas Skarbekas, lenkų popas, jį prievarta pakrikštija, nors paskutinė vaidilos
valia – mirti šventų ąžuolų pavėsy – pagoniui. Skirgailai sužinojęs apie Stardo apsikrikštyjimą jaučiasi išduotas,
nes jis aklai tikėjo vaidila, jam buvo artimos giesmės, šlovinančius protėvius, senąjį tikėjimą. Skirgaila garbingas
žmogus: jis neskaito Kelerio laiško, skirto Onai Duonutei. Jis ir bajorų mylimas, gerbiamas.
Skurdulis, senosios kartos atstovas, krivis, sako, kad visiškai nesvarbu, kuriuo vardu žmonės vadina dievus: kad
tikėjimas, kaip ir žmogus, keičiasi, kad jis – kaip rū bai, kuriuos dažnai žmonės maino. Antrina, kad lietuvių tauta
,,buvo vaikas“, o dabar ,,atėjo laikas tapti jaunuoliu“. Visiškai nesvarbu, kaip žmonės vadins naująjį Dievą,
svarbu tai, kad jis apsigyventų žmogaus širdyje, šie žodžiai visiškai palaužė Skirgailos dvasią: jis nesuvokia
kovos su vokiečiais, lenkais prasmės, jis pasiryžęs ,,visko netekti“, niekuo nebepasitiki, nejaučia pagarbos,
nejaučia pagarbos.
Ona Duonutė – drąsi, ryžtinga moteris, ji net išdrįsta Skirgailai pasakyti, kad, jeigu galėtų, pasirinktų Kelerį.
Skirgaila tampa despotu, tironu, jis žada ,,padovanoti jo galvą“. Suvokęs Kelerio klastą (vokiečių riteris atsigula
Stardo karste) liepia, kareiviams vokiečių riterį palaidoti gyvą. Tad Skirgaila – žiauraus, despotiško elgesio,
valdovo pavyzdys: žmogaus, viską paaukojusio dėl tėvynės išlikimo, tačiau nemokėjusio nugalėti savo ambicijų,
nesugebėjęs išlikti iki galo doru, sąžiningu, teisingu žmogumi.

ŠATRIJOS RAGANA
Rašytoja, pedagogė, mecenatė. Gimė ir užaugo bajorų šeimoje, turėjo du brolius ir seserį. Buvo muzikali, grojo
pianinu, ypatingą poveikį turėjo pažintis su kaimynystėje gyvenančiu Povilu Višinskiu: jis padėjo broliui
Steponui pasiruošti gimnazijai, skatino patriotines ir kū rybines merginos ambicijas. Net slapyvardį pasirinko
paskatinta Povilo. Mirus tėvui prarado namus, pradėjo dirbti namų mokytoja Ž emaitijos dvaruose, įsitraukė į
draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Studijavo Šveicarijoje, iš jos grįžusi Vilniuje įsteigė knygyną. Mirus
motinai pradeda rašyti apysaką ,,Sename dvare”: ji novatoriška, rašoma dienoraščio forma, fragmentiškai.
Apysakoje ,,Sename dvare” vaizduoja jau suaugusią Irusę, kuri žvelgdama pro langą į baltų rožių sidabrines
akis prisimena motiną, meilias, kvapias ir švelnytes glamonėjančias rankas, rožių kvapas skatina sugrįžti į
vaikystę, austi seną aukso sapną.
Moteris prisimena, kai jai tebuvo aštuoneri metai, jaukius ir mielus dvaro rū mus. Viename epizode
vaizduojama, kaip Irusė sėdi gluosnio fotelyje ir ruošia dovanėlę mamatei: siuvinėja staltiesėlę, nes nori, kad
mamatė visą laiką galvotų apie ją, atsimintų – nori ,,pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti”. Mergaitei linksma,
nes jai didžiausias džiaugsmas – įtikti mamai, matyti ją laimingą.
Viename epizode vaizduojama, kaip Irusė ir mamatė eina pažiū rėti rožių: jomis grožisi, liečia, traukia nuostabų
jų kvapą. Kvapą lygina su kalba apie amžiną grožį, kokio niekad nėra matę žmonės, apie laimę, kokios niekada
nėra patyrusios žmonių širdys. Irusė laiminga, nes šviečia saulė, žydi rožės, šalia mamatė – įsivaizduoja šviesią,
puikią ateitį. O mamatė perspėja, kad grožis trumpalaikis, kad greitai žiedai nuvysta, kad žemėje daug liū desio,
skausmo. Taip mamatė savo dukrelę supažindina su gyvenimo realybe, moko ją priimti tokią, kokia ji yra.
Mamatė - ir namų šeimininkė: ji stengiasi atlikti savo pareigas, patarti, padėti išspręsti ginčus. Viename epizode
vaizduojama, kaip į dvarą ateina susivaidiję valstiečiai. Spū dis pasakoja, kaip jo bičių spiečius nuskrido į
Remeikos ,,inkilą” ir šis spiečiaus nebenori atiduoti. Rimeika teisinasi, kad jis prašęs pono Dievo atsiųsti bitelių,
net prižadėjo nulieti žvakę šventajam Antanui, o dabar Dievo dovanos negali išsižadėti. Mamatė patarė jiems
susibičiuliauti, tapti draugais, o vyras, šeimininkas, padovanoja bičių spiečių Spudžiui – tad dvaro šeimininkai
stengiasi bū ti supratingi, teisingi.
Viename epizode vaizduojama, kaip mamatė siunčia savo dukrelę pas bobutę: duoda visokių gėrybių pridėtą
pintinėlę, leidžia pasiklausyti pasakų. Ši kelionė mergaitei – tikra šventė: močiutės kambarėlis ,,kvepia pasaka”,
nes jis švarus, visur prikabinėta žolių, daiktai paslaptingi (,,kažką mąsto, kažką žino”), gražiausias baldas –
margomis gėlėmis ir žvaigždėmis išrašyta skrynia”. Pati močiutė lyginama su Romos matrona: aukšta, liesa,
klasikiniais veido bruožais, tačiau meili, svetinga. Nors ji negali dirbti lauko darbų, turi nesveikas kojas, bet visą
laiką verpia, į dvarą ateina vieną kartą per metus, prieš Velykas suka kastinį. Bobutė moko mergaitę išmintingai
elgtis, neįgristi kitiems, neapkalbinėti, teigia, kad mokslas, knygos suteikia ne tik žinių, bet ir moko pažinti
pasaulį. Ji skatina neliū dėti, džiaugtis kiekviena prabėgusia dienele, nebijoti vienatvės. Moteris – įtaigi
pasakotoja: mergaitė įsivaizduoja aitvarus, kaukus, kipšus, laumes – visokias baidykles, o močiutė jai
asocijuojasi su gerąja laume, kuriai ,,visi tie aitvarai ir kaukai tarnauja”. Močiutė visiškai nenorėtų keisti savo
gyvenimo, bū ti turtinga, sako, kad tik tie pinigai geri, kuriuos žmogus savo rū pesčiu ir darbu užsidirba. Tad
viešnagė pas močiutę, paprastą moterį valstietę, moko mergaitę atsakingumo, džiaugtis tuo, ką turi, gerbti
vyresnį žmogų, semtis iš jo išminties.
Viename epizode vaizduojama, kaip Irusė perskaičiusi pasaką apie našlaitę verkė dėl mergaitės likimo, bijo net
pagalvoti, kad ir jai kažkada teks amžinai atsisveikinti su mamate. Tačiau mamatė ją paguodžia: sako, kad mirtis
tai natū ralus reiškinys, siela nemirtinga, ji patenka į rojų, kur mato daugybę grožybių, girdi nuostabią muziką.
Tad motina nevengia temų apie amžinumą, laikinumą, skatina pasikliauti dieviškąja tvarka, džiaugtis gyvenimu,
nebijoti mirties.
Mamatė su savo vaikais eina aplankyti sergančios valstiečių dukrelės Kazelės. Maža mergaitė nebijo mirti, tiki
amžinu ir gražiu Dievo pasauliu. Tačiau Irusė bijo net pagalvoti apie draugės mirtį, o mamatė teigia, kad ne
visada išklauso mus Dievas, jis geriausiai žino, ko žmogui šioje žemėje reikia. Mirus Kazelei mamatė pasiū lo
savo dukrelei atiduoti draugės įkapėms pačią gražiausią suknelę. Sako, kad reikia ją gražiausiai
papuošti ,,džiaugsmingai iškilmei” - susitikimui su Dievu. Galime įžvelgti Biblinį motyvą – mokėjimą dalintis,
atjausti, suprasti, be to, svarbu įveikti savo paties egoizmą.
Vaizduojama, kaip groja mamatė, šalia jos sėdi Nika ir jai pritaria smuikeliu. Ž avimasi jos grojimu, sugebėjimu
paveikti kitų jausmus, tai priverčia riedėti ašarą, tai ragina šokti ir juoktis. Be to, ji myli muziką, viską užmiršta
grodama: pasakojama, kaip vieną vakarą, kai nebuvo tėvelio, ji grojo iki aušros. Tačiau mamatė pirmiausia yra
dvaro šeimininkė, jai svarbu sąžiningai atlikti pareigas, todėl savo pomėgiui ji neturi daug laiko. Vaikai svajoja,
kad užaugę galės nuvykti į Paryžių, paklausyti orkestro muzikos, aplankyti puikias meno galerijas. Tad
vaizduojama dvasinga, muzikali, mylinti meną šeima.
Viename epizode vaizduojama, kaip visa šeima skaito laikraščius, diskutuoja apie politiką: su klebonu
aptariama rusų ir vokiečių, geresnė, iškeliama sulenkėjimo problema. Teigiama, kad lenkai savo literatū roje
visur pabrėžia savo pranašumą (,,jie visur turi bū ti ponai”), o lietuvis jų tarnas. Vaizduojama, kaip tėvelis
gražiai, žaismingai bendrauja su svečiais, žaidžia kortomis, nors mamatė ,,nekenčia” kortų, tačiau jaučia pareigą
vyrui palaikyti draugiją. Laisvalaikiu, ypač, kai blogas oras, šeimyna nenuobodžiauja: ateina muzikantai, groja,
šokėjai ,,eina prū są”, šoka blezdingėlę. Mamatė linksma, nes šeimyna gražiai bendrauja tarpusavy, kad savo
vaikams gali sekti pasakas apie riterius, širdies damas.
Viename epizode vaizduojama, kaip Irusia pabudusi vidurnaktį bėga į lauką ieškoti mamatės. Suradusi ją,
išgirsta, kad tokią akimirką mamatė jaučiasi laiminga, nes ,,žemė ir dangus – jau viena”. Motinos ir dukters
sielos, užburtos grožio, žvelgia į tamsų dangų, regi žėrinčias žvaigždes, jaučia kiekvieną daiktą, įsivaizduoja
seną namą, kaip rū mą, tvenkinį ,,degančia gelme”, girdi, kaip gėlės kalba su žvaigždėmis, šnarančius angelų
sparnus.
Viename epizode kalbama kaip iš dvaro į sodžius sklinda knygos ir rašto šviesa. Mamatei gražios žemaitiškos
dainelės, lietuvių kalba, ji teigia, kad ,,ne viskas bjauru, kas mužikų”. Tiek ją, tiek kitų dėmesį atkreipia
žodžiai: ,,Lietuvininkai mes esam gimę,/Lietuvininkai mes turim bū t”. Senas bajoras net papasakojo savo
gyvenimo istoriją: tėvai kalbėję žemaitiškai, vaikai irgi bendravę gimtąja kalba, tačiau išvažiavę, nenorėdami
bū t vadinami ,,chlopais”, vien lenkiškai tekalba. Mamatė teigia, kad progreso negali bū ti, kai niekinama ir
nevartojama gimtoji kalba. Ji sako: ,,Nepaisant visų lenkiškų rū bų, lietuvė yra mano siela”. Tad dvarui, jo
gyventojams svarbu puoselėti tautiškumą, pagarbą gimtajai kalbai.

VINCAS MYKOLAITIS – PUTINAS

XXa. pirmosios pusės lietuvių rašytojas, poetas, dramaturgas. Gimė Pilotiškėse, mokėsi Seinų kunigų
seminarijoje. Darbštumą ir kuklumą laikė didžiausiomis vertybėmis. Mama buvo audėja, labai religinga,
teisinga. Buvo užsidaręs, tylus, kuklus. Amžininkai prisimena jį kaip ,,Poetą iš Dievo malonės”. Teisinga ta
pažiū ra, kuri kū rybingumu apvaisina mū sų sielas. Apie save kalbėjo, kaip apie uždarą žmogų, teigė, kad
vienatvė jam bū dingas bruožas. ,,Vienumoje auga talentas, o draugijoje šlifuojasi charakteris”. Savo poezijoje
kalbėjo apie dvilypę asmenybę: žmogų, nusivylusį kasdienybe, rutina, trokštantį iš jos išsivaduoti ir bandantį
rasti laimę svajonių pasaulyje.
Eilėraštyje ,,Tarp dviejų aušrų” vaizduojamas lyrinis subjektas, bandantis pabėgti nuo realybės. Todėl pasaulis
,,tarp dviejų aušrų” atrodo tarsi pasaka – paslaptingas, beribis, spindintis. Eilėraščio žmogus jaučia ryšį su
Dievu, visata, tarsi išsilaisvina iš kasdienybės gniaužtų, jaučia paslaptingąją, nesibaigiamąją bū tį. Galima įžvelgti
Čiurlionio kū rybos motyvų: jis jauniems poetams buvo tarsi ,,dieviškas pranašas”, atvėręs pasaulio
paslaptingumą, jo įvairovės grožį, menininko vaizduotės turtingumą, siū lės patirti viliojančią begalybę. Lyrinis
subjektas kosmoso begalybės akivaizdoje tarsi pajunta nematomą bū ties pusę, priartėja prie neįspėjamos
paslapties, tačiau matydamas ,,besiartinančią šviesą” išgyvena liū desį, sielvartą, nes grįžimas į realybę verčia
pamiršti svajones, troškimus. Taigi nakties laikas išryškina dvilypę žmogaus prigimtį: geidžiama ne tik
žemiškųjų dalykų, bet ir dvasinės pilnatvės, bodėjimosi to, kas sunkiai pasiekiama.
Apie dramatišką bū tį rašoma ir eilėraštyje ,,Rudenio naktį”. Vaizduojamas itin svarbus simbolistams paros
laikas – naktis. Ji tyli, šviesi, tačiau skambi (lyginama su dainiaus kankliais šilkastygiais), užlieta sidabru – taip
atskleidžiama, kad šiam pasauliui lyrinis subjektas artimas, jis suvokia grožį, sugeba gėrėtis. Eilėraščio žmogus
žvelgia į ,,gilų“ dangų, žvaigždes – junta ryšį su visata, jaučiasi jos dalimi (,,Ir tartum lašas jū roj išnykau“),
žvelgdamas į dangaus platybes susimąsto apie nykią savo bū tį: jaučiasi suvaržytas, praradęs džiaugsmą, bejėgis,
priverstas dėvėti kaukę, susvetimėjęs, be galo vienišas. Lyrinis subjektas kreipiasi į naktį, dar kartą išaukština
jos grožį.
Eilėraštyje ,,Ilgesys“, suskirstytame į du segmentus, individo bū tis siejama su skrydžiu, vidiniu polėkiu,
kū rybingumu – lyrinis subjektas lygina save su aru, jo galvą svarina ,,sunki karū na“, kita vertus, jam nesvetima
žmogiškoji prigimtis – jaučia glaudų ryšį su žeme, vadina ją „svajonių žiedu“. Eilėraščio žmogus – kū rėjas, nes
jo ,,šū ksnis“ geba keisti pasaulį: pradeda gausti ,,pakalnių varpai“, saulė nusidažo, atgyja žemė (,,Atsikvėpė
žaliosios lankos...“). Tą patį galime įžvelgti ir antikos mite apie Orfėją ir Euridikę. Menininkas savo muzika net gi
sugebėjo paveikti gamtos stichijas, Hado širdį, kad susigrąžinti mylimąją. Tad galime daryti išvadą, kad
menininkas jaučiasi visagalis, tarsi pats Kū rėjas, o kū rybos procesas yra lyg skrydis, kai žodžio galia prilygsta
kū rėjui, yra ypatinga. Individo bū tis skleidžiasi tarp saulės ir žemės, tarp skrydžio ir kryčio, tarp idealiojo
pasaulio idėjų, kū rybingumo ir kū niškojo pasaulio prigimties. Tad atskleidžiama dualistinė, prieštaringa
žmogaus prigimtis: individas, nors gyvena idėjų lygmenyje, svajonių pasaulyje, bet nuolat ilgisi kū niškosios
prigimties: kalbama apie harmoningą žmogaus prigimtį: žmogui gera ir danguj, ir žemėj, o vaizduotė, svajonės,
kū niškumas tarnauja dieviškajai kū rybos kibirkščiai.
Keturių eilėraščių cikle ,,Vergas“ vaizduojamas žmogus, kuris skausmingai eina išsivadavimo keliu.
Vaizduojamas lyrinis subjektas gyvenantis ,,viešpačio“ namuose, spindinčiuose rū muose. Jis - ,,užklydęs
pakeleivis“, ieškantis bū ties prasmės, harmonijos. Eilėraščių žmogus išgyvena dėl savo ribotų galimybių:
negali ,,apimti žvaigždynų“, ,,pasiekti baltų viršū nių“, ,,išsilieti į manas“ - tai reiškia, kad jo svajonės, tikslai yra
nepasiekiami. Savo egzistenciją suvokia, kaip vergo, nes žmogaus žinios, mąstymas, galimybės ribotos.
Lygiai ta pati tema atskleidžiama ir romano ,,Altorių šešėly“ ištraukoje. Pagrindinis veikėjas Liudas
Vasaris, ,,pirmo kurso klierikėlis“ grįžęs iš atostogų namo mąsto apie dramatišką savo bū tį: viena vertus,
seminarijoje nuolat kalbama apie tai, kad reikia bū ti klusniam, nusižeminusiam, siū loma išsižadėti ,,pasaulio
džiaugsmų“, kita vertus, gyvenimas, gamta viliojanti savo grožiu, šviesa, skatina jaustis jaustis asmenybę laisvą,
nesuvaržytą. Todėl Vasaris supranta, kad buvimas kunigu suteiks daugiau kančių, negu laimės, nes reiks
išsižadėti „paties savęs“ - savo pašaukimo, ambicijų, troškimo bū ti laimingam. Tad Putinas atskleidžia
dramatiško likimo asmenybę, nes suderinti proto ir širdies balsą sunku.
,,Platono olos alegorijoje“ vaizduojamas dialogas tarp Sokrato, graikų filosofo, ir Platono brolio Glaukono.
Sokratas pasakoja apie požeminį bū stą – kalėjimą, kuriame gyvena įkalinti žmonės. Kaliniai surakinti
grandinėmis, jie regi tik daiktų šešėlius (,,yra nugara į šviesą“), nemato tikrosios šviesos, nesuvokia realaus
pasaulio. Diskutuojama apie tai, kas atsitiktų, jeigu vienas iš jų taptų laisvas: galėtų vaikščioti, žiū rėti į saulę.
Akcentuojama, kad pažinimas galėtų vykti tik tam tikrais etapais: iš pradžių turėtų žiū rėti į šešėlius, atspindžius
vandenyje, ,,o jau po to pačius daiktus“: žvaigždėtą nakties dangų, o vėliau – į pačią saulę. Tik tada žmogus
suvoktų, kad egzistuoja kitas, gražesnis ir šviesesnis pasaulis, todėl individas nebenorėtų grįžti į olą, bodėtųsi
kalinių gyvenimu. Tad pažinimas (noras ištrū kti iš olos į šviesą) išlaisvina iš iliuzijų pasaulio, siū lo vadovautis
gėrio principu, nes tik gyvendamas dorai, laikydamasis moralės, etikos normų gali kurti savo ir kitų prasmingą,
teisingą ir gražų gyvenimą.
Psichologiniame, intelektualiajame romane ,,Altorių šešėly“ vaizduoja jauną žmogų, atkakliai ieškantį savojo
kelio.
I dalis ,,Bandymų dienos“
Jau pirmoje romano dalyje ,,Bandymų dienos“ kalbama apie pagrindinį veikėją Liudą Vasarį, kurį pažadina
skambalo garsai (,,skambalo smū giai“). Ankstus rytas, ruduo, šaltis verčia jaustis nejaukiai, tačiau mintis, kad
pirmą kartą užsidės sutaną, pradžiugina, pakylėja. Seminarijos auklėtiniai turi laikytis griežto dienos režimo
(,,geležinės dienotvarkės“), kuris ne tik moko jaunus žmones laikytis disciplinos, bet ir neleidžia atsiskleisti
individualybei. Pagrindinis veikėjas dar kartą apsvarsto motyvus, dėl ko pasirinko kunigo kelią: dėl tėvų noro,
nes ,,nė mėginti nemėgino priešintis geležinei tėvo valiai“, dėl komunijos išniekinimo, draugo savižudybės, dėl
jaunatviško idealizmo – norėjo bū ti panašus į Maironį, dirbti Lietuvai. Liudas Vasaris mąsto apie tikėjimą:
Dievas jam kaip oras, kaip šviesa, be kurių neįmanoma žmogaus egzistencija, bet jausminio santykio su Dievu
savo sieloje neranda, o ir seminarijos aplinka, rutina jam nepadeda dvasiškai tobulėti, neišugdo gyvojo tikėjimo.
Pokalbyje su Varioku diskutuojama apie kunigo pareigas, apie tai, kad realiame gyvenime dažnai meluojama,
apgaudinėjama, laikomasi dvigubų standartų (galima nusikalsti celibatui, netgi abejoti bažnyčia). Viena vertus,
jaunam žmogui labai svarbu suvokti save esant, kaip gerą, teisingą, vertą pagarbos, kita vertus, seminarijoje į
žmogų žiū rima, kaip į nuodėmingą, menką, dažnai klystantį, baugštus, drovus, pasyvus, linkęs į savianalizę
personažas vis dėlto seminarijoje nepraranda idealizmo ir suvokia kunigo gyvenimą, kaip gražų ir kilnų.
Viename epizode vaizduojama, kaip Liudas Vasaris grįžta atostogų iš seminarijos. Išryškinama, kad juo toliau
nuo seminarijos, tuo jaunuolio širdyje ir akyse darosi lengviau ir šviesiau. Stebėdamas pušis, šakotas egles,
beržus, kalnelius, ežerus, girdėdamas žiogelių čirškėjimą, paukščių čiulbesį sugeba pajusti ,,pačią Gamtą“, jos
visumą. Liudas Vasaris jaučiasi tarsi bū tų išvestas iš tamsos į saulės nutviekstą sodą: nors nepastebėtų atskirų
detalių (žiedų, lapų mirgėjimo), bet patirtų neapsakomą laimę. Pasakotojas primena, kad gamtą mažasis
Liudukas mylėjęs ,,nuo pat kū dikystės“: bijojęs ,,griū vančio dangaus“, patyręs mistiškus įspū džius naktigonėje
(prisimena laužo liepsnas, skrendančias kibirkštis, paslaptingą ,,miško tamsumą“).
Kitame epizode vaizduojama, kaip pagrindinis veikėjas prisimena Aušrakalnį (aukščiausią visoj apylinkėj vietą),
atsiskleidžia intymus ryšys su gamta. Liudas stebi nuo kalnelio atsiveriančia panoramą: mišką, debesis,
besileidžiančią saulę, šešėlius, bažnyčios bokštus... Čia jis ne tik svajoja, jaučiasi laisvas, bet ir gamtos grožio bei
paslaptingumo įkvėptas bando kurti. Pirmuosiuose kū rinėliuose ir buvo rašoma apie jaunystę, laisvę, ilgesį,
norą bū ti suprastam, net pamiršdamas, kad ,,prie jo kojų gyvena ir kribžda stebuklingai gražus pasaulis“. Tad
vaizduotė leido atitrū kti nuo realybės, skatino ,,nesveiką svajingumą“, ,,emocinį patosą“, melancholiją... Vadinasi
aplinka individo jausmams turi tiesioginę reikšmę: leidžia suvokti, kad gamtos harmonijos pajutimas priverčia
apmąstyti skaudžią egzistenciją: primena, seminariją, nusižeminimą, pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą,
menkumą. Veikėjas suvokia kontrastą tarp to, kad yra tikra, realu, ir to, kas teiktų malonumą, džiaugsmą,
pilnatvę.
Epizode, kuriame vaizduojama, kaip Liudas Vasaris susipažįsta su Liuce, rašoma apie merginos išorinį grožį
(,,graži mergaitė, tamsiaplaukė, saule įdegusi“), jos žavesį, skardų kaip varpelis balsą. Tad pirmas susitikimas su
moterimi pažadina jaunuoliškas ambicijas, norą nugalėti drovumą, menkavertiškumą. Nors Vasaris pasiryžta
ištaisyti klaidas: bū ti vyriškas, sugebėti bendrauti, tačiau susitikęs Liucę sode vėl pasijunta tarsi vaikas, kuris
nesugeba tinkamai bendrauti su bendraamžėmis. Be to, jį žavi ne konkrečios moterys, bet jose įsikū nijęs
moteriškumas: romane pasakojama, kaip per atlaidus Vasaris išvysta nepažįstamąją, aukšta, liekną,
apsirengusią tamsiu rū bu, apsigaubusią baltu šaliu moterį. Nors negali gerai įžiū rėti veido bruožų, bet jos
vaizdas ,,nuveria jį visą“, pakeri. Nepažįstamoji jam – tarsi šventoji, nepaliesta nei realybės, nei ,,brutalaus
cinizmo“. Tad išorinis moters grožis verčia jautrią klieriko širdį plakti greičiau, svajoti, gyventi iliuzijų
pasaulyje. Vieno susitikimo metu (seminarijoje) Liucė Liudą pavadina Pavasarėliu, o klierikas gėrisi mergaitės
grakštumu, gyvumu, nuo jos tarsi dvelkiančiu gaiviu laukų oru.
Kitame epizode vaizduojama, kaip jaunuoliai gėrisi ankstyvu rudens grožiu: mėnesiena, šviesiomis žvaigždėmis,
medžių šešėliais. Jie ieško Liucės skaros, ji prašo apsupti, Liudas žvelgia į jos baltą veidą, regi ypatingą akių
šviesą, panelė glaudžiasi prie jo, žiū ri į akis, tačiau, kas kitiems ,,bū tų uždegę kraują ir aptemdę sąmonę“,
Vasarį ,,atšaldo“: jis ją vadina eiti į viršų, tarsi išsigina savo vyriškos prigimties. Vis dėlto Liucės žodžiai, kad jis
bū siąs geru kunigu trikdo, pykdo (,,jautėsi kaip po laidotuvių“), nes suvokia, kad jam galbū t nelemta mylėti,
pajusti moteriškų glamonių karštį, bū ti laimingam.
Atsiminimai apie atostogas, susitikimas su Liuce, Katedros Nepažįstamąja, pažadina kū rybines ambicijas:
(Vasaris ,,stovėjo poeto kū rybos kely“): jis išdrįso, pamėgino vogčiomis sukurti pirmąjį savo eilėraštį. Jame jis
neapdainuoja nei moters grožio, nei kalba apie savo išgyvenimus, bet elegija aprašo nepasitenkinimą gyvenimu,
laisvės pasiilgimą, žavisi kažkokiu nepasiekiamu idealu.
II dalis ,,Eina gyvenimas“
Dvare gyvena baronas Rainakis, jaučiąs simpatijas lietuvių kalbai, perskaitęs Donelaitį, išmokęs keletą
lietuviškų žodžių. Vieną vasarą parsivežė į dvarą jauną, gražią lenkaitę. Vaizduojama, kaip Liudas Vasaris išėjęs
pasivaikščioti sutinka tris raitelius: jį nustebina ponios baronienės grožis (įrausvintas veidas, laibas liemuo,
aukšta krū tinė), apranga (vyriško kirpimo surdutas). Jaunoji ponia drąsi, laisva, pasiruošusi naujai pažinčiai,
Vasarį intriguoja ne tik susitikimas su ponais, bet ir dvaruose slypintys kultū ros lobiai (meno kū riniai), dvaras jį
traukė ,,kaip kokia užburta pasakos pilis“. Apsilankęs pas baronus, išvydęs ponią, gerokai nustemba: įmantriai
sušukuoti plaukai, brangū s auskarai, kuklus juodas rū bas su didele iškirpte, auksinis kryželis ant kaklo. Jau
pačiais pirmaisiais žodžiais provokuoja jaunąjį kunigą: teigia, kad kunigas irgi yra vyras, negali išsižadėti savo
prigimties, kad jis negali mylėti ir sulaukti atsako. Be to, ji teigė, kad platoniška meilė yra neįmanoma, kad
kū niški malonumai žmonėms yra ne mažiau svarbū s nei dvasinis bendravimas. Ponia išsilavinusi, besidominti
literatū ra, daug skaitanti. Ji ne tik vilioklė (Vasarį priima apsirengusi tik peniuaru, kuris vis prasiskleidžia
parodydamas nuogą kū ną), bet ir siū lo pasirinkti skaityti įvairių knygų: poezijos, kurioje išaukštinama meilė,
geismas... Nors pagrindinis veikėjas drovus, jaučia kritiką dėl menko savo darbo išmanymo (menkas sielų
ganytojas), tačiau išdrįsta bū ti atviras, nuoširdus, pasakoja, dėl ko ,,stojo į seminariją“, dalijasi abejonėmis apie
pašaukimą, be to, prisipažįsta ,,rašinėjęs“ poeziją.
Baronienė teigia, kad ,,menas yra platus kaip gyvenimas“, kad jis ,,kunkuliuoja visais širdies jausmais ir
aistromis, o kunigo širdis – suvaržyta“ - tai reiškia, kad kū rėjas turėtų gerai pažinti gyvenimą, patirti
įvairiausius jausmus (ir kū nišką meilę), bet dvasininkų gyvenimas apribotas taisyklių, jiems visada
trū ksta ,,kū rybinės medžiagos“, t. y. patirties. Peržvelgęs mū sų ,,lietuvišką kunigiškąją literatū rą“ Vasaris
prisipažįsta, kad jų kū ryba iš tiesų yra suvaržytos vaizduotės padarinys: vieni siekia mokyti, kiti ,,apraudojo“
liū dną žmogaus dalią... Todėl nutaria ,,pažinti gyvenimą“ dėl kū rybos, nes suvokia, kad negali nekurti ir nerašyti,
tačiau teigia, kad poezijoj bus ,,vien tik žmogus“ - rašys atvirai, drąsiai, nuoširdžiai. Tad jo širdyje randa atgarsį
baronienės pasakyti žodžiai, kad gyvenime esti visokių situacijų, pareigų, kartais vieną jaučiame, o kitą
kalbame, veidu juokiamės, o širdimi liū dime. Tad jauną kunigą baronienė Rainakienė kursto temomis, apranga,
elgesiu (netgi atsisveikindama jį bučiuoja į lū pas), skolinamų knygų turiniu. Kursto ne norėdama pasijuokti, o
skatindama susivokti jį kaip asmenybę. Baronienė yra jo mokytoja: jos bibliotekoje jis skaito pasaulietinio
turinio knygas, randa artimos savo išgyvenimams poezijos, čia plečiamas jo akiratis, ugdoma savigarba,
optimizmas.
Šlavantų tėvelis teigia, kad kunigo gyvenimas – nuolatinė tarnystė žmonėms, kad ,,jis yra sielų gydytojas ir
apaštalas“, kad reikia visus mylėti. Š lavantų tėvelis – kunigiško idealizmo pavyzdys, tačiau Vasaris vis dėlto
negali išsižadėti puoselėtų vilčių, iliuzijų, pasaulietinės literatū ros, kū rybos, nes jo prigimtis, širdies balsas siū lo
kitą kelią – laisvą, nesuvaržytą pareigų, atvirą pasaulio, žmogaus prigimties pažinimo.
Kalnynų parapijoj dirba kunigas Platū nas ir kunigas Stripaitis. Platū nas netoli 60-ies metų vyras, pasižymėjo
tuo, kad buvo geras ū kininkas: pastatė tvartus, klėtis, gražią kleboniją. Tačiau ū kininkavimas negalėjo neturėti
įtakos ,,klebono pareigoms“ - jam buvo svarbiausia pavalgyti sočius, kaimiškus pietus, apeiti ū kį, dirbti laukų
darbus. Kunigas Stripaitis buvo panašus į kunigą, visada giedrios nuotaikos, gražiai bendravo su žmonėmis,
todėl buvo visoj parapijoj labai populiarus, savo gyvenimą siejo su visuomenine veikla (savo parapijoje
įkū rė ,,žagrės skyrių“, suorganizavo vartotojų ,,laimės draugiją“, atidarė krautuvę), buvo tikras politikas, verslus
žmogus, todėl visuomeninė veikla ,,prarydavo“ visą energiją ir laiką, nes savo tiesiogines pareigas
atlikdavo ,,nuostabiai greitai“. Tad Putinas kritikuoja tokius dvasininkus, kurie neturėję pašaukimo ieškojo
veiklos ir saviraiškos kitur. Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui Liudas išvyksta studijuoti į Peterburgo
dvasinę seminariją.
III dalis ,,Išsivadavimas“
Vaizduojama, kaip po 10-ies metų Liudas Vasaris grįžta namo į nepriklausomą Lietuvą: teko jam ,,pasibastyti“
po visą plačią Rusiją, pabuvoti visose didesnėse Europos valstybėse, todėl vežėsi daug knygų, filosofijos daktaro
diplomą, o galvoj ,,neramių minčių ir rū pesčių“. Pasikeitus ir jo išvaizda: rengėsi civiliniais drabužiais, visiškai
nebuvo panašus į kunigą. Grįžęs iš užsienio, išvysta skurdžią laikinąją sostinę (duobėtas aikštes, medines
lū šnas, ,,nuskurusius piliečius“), ironizuoja save, pajunta liū desį, nuobodulį, tačiau žino, kad čia jo laukia didelis
darbas – ketina tapti naujai steigiamos gimnazijos direktoriumi. Skandinavija, Anglija, Prancū zija, Š veicarija,
Italija – kraštai 7-erius metus atstoję tėvynę, įtaką padarę ir jo mąstymui, vidiniam gyvenimui, vertė į aplinką
žvelgti pasauliečio žvilgsniu (tolo nuo kunigystės).
Vaizduojama, kaip jis susipažįsta su Aukse, simpatiška ,,tipiška“ lietuvaite: jam patinka jos šviesū s natū ralios
spalvos plaukai, balti kaip sniegas dantys, jos manieros. Suprato, kad ir jis nori jai patikti ,,giliai ir prasmingai“,
todėl drąsiai pasakoja apie savo kuriamą dramą: veiksmas vyksta senovėje, herojus, jaunas valdovas, turi vesti
vieno didžiū no dukterį, tačiau myli vaidilutę, kurią laužydamas taisykles pagrobė ,,iš šventovės“, ją veda. Be to,
jį žavi jos natū ralumas, mokėjimas kalbėti laisvai ir nebanaliai. Vasaris užsimena apie savo vienatvę, apie
troškimą turėti arti, šalia savęs artimą draugą. Ypač taiklios Auksės išvados apie tai, kad Vasaris ,,maža mylėjęs“,
linkęs bėgti nuo žmonių, gamtos pasaulyje malšina savo skausmą, bet vis dėlto ieško meilės, nori bū ti mylimas.
Auksė tapo jo poezijos skaitytoja, vertintoja: ji teigdavo, kad ,,poetas turėtų matyti gamtą, daiktus, žmones
tokius, kokie jie yra“, kritikavo jo poezijos įmantrumą, nesugebėjimą pasakyti paprastai. Vasaris keitėsi, švito
naujo gyvenimo viltis, nes su Aukse kalbasi apie meilę, vedybas, šeimą. Liudas Vasaris parašo prašymą palikti
seminariją.
JURGIS SAVICKIS
XXa. pirmosios pusės autorius, ekspresionistas, moderniai žvelgęs į gyvenimą, netradiciškai vaizdavęs kaimo
buitį, miestą. Savickio novatoriškumą lėmė gyvenimas įvairiose pasaulio vietose, kelių kalbų mokėjimas, darbas
diplomatinėje tarnyboje. Mokėsi Sankt Peterburge, studijavo Krokuvoje, Kopenhagoje rū pinosi karo belaisviais,
reprezentavo Lietuvą Š vedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje, mokėjo danų, švedų, prancū zų kalbas. Jis
vaizduoja gyvenimą kaip teatrą, o personažus - lyg operetės veikėjus: jų pastangos atrodo beprasmės, komiškos,
o išgyvenimai, jausmai, aistros tarytum netikri, juokingi, egzistencija tuščia.

Apsakyme ,,Vagis" vaizduojamas ū kininkų namas: vyrai veja pančius, pasakoja įvairias istorijas, vaikas
drožinėja lentelę, nori pasidaryti smuiką, trokšta pamatyti plėšiką, kurį įsivaizduoja kaip malonų, panašų į
kunigą. Tad vaikas lakios vaizduotės, smalsus, drąsus. Toliau kū rinyje pasakojama apie nepaprastą dieną: buvo
sugautas arkliavagis, pririštas prie stulpo gryčioje, jo išvaizda visiškai kitokia nei įsivaizduoto plėšiko -
vienmarškinis, raumeningas, su sukrešusiu krauju smilkiniuose, ant marškinių, ,,rodančių jo geležinę krū tinę".
Vaikui piktadarys priminė Kristų, jam atrodė galingas, tačiau nieko negalintis padaryti vaikui. Jį sukrečia, kaip
vagis yra kankinamas, tėvo mušamas ,,batų su pasagaitėmis". Ši ,,baisi komedija" subrandina mintį vagį paleisti,
pasipriešinti tėvo autoritetui. Tad jis paleidžia nusikaltėlį. Vaizduojama vaiko iniciacija - vaiko įžengimas į
suaugusiųjų pasaulį, gebėjimas priimti sprendimus, tapti savarankiškam. Tad novelės pabaigoje teigiama, kad
šią dieną vaikas tapo ,,įrašytas žmonių tarpan".
Apsakyme ,,Ad Astra" (lot. ,,į žvaigždes") vaizduojamas ū kininkas Dalba, kuris sekmadienio rytą
pasiryžta ,,reformuoti visą savo gyvenimą": nutarė užtverti kelią, kad nebegalėtų juo naudotis kaimynai ir
atsikratyti seno šuns. Šios detalės atskleidžia, kad ū kininkas vadovaujasi savo primityvių, egoistiškų poreikių
tenkinimu. Toliau rašoma, kaip priėjęs eketę ,,saldučiu cukriniu balsu" kviečia augintinį, tarsi užsideda
aktoriaus kaukę, įstumia šunį į eketę, tačiau šuo iššoka ant ledo, o Dalba pats atsiduria vandenyje, bet šuo vėl
pasitarnauja - ištraukia šeimininką iš eketės. Novelėje rašoma, kaip Dalba neatsisako savo kelionės tikslo - eina į
bažnyčia, o grįždamas įstumia augintinį į eketę. Grįžta namo, bendrauja su kunigu, laukia skanaus maisto: ,,kaip
čia šviesu ir jauku". Tad apsakyme išryškinama dionisiškoji žmogaus prigimtis: žmogus savanaudis, egoistas,
neturintis aukštesnių tikslų, nedėkingas, veidmainis, ribotas.
Apsakyme ,,Velnio Šeinė katarinka" pagrindinis veikėjas Petras Eimutis, ,,senas kavalierius", grįžęs iš
Amerikos, susikrovęs nemažus turtus. Jis gyvena netoli Kauno, mėgsta vaikščioti šiame ,,palaimintame mieste".
Čia jis išvysta jauną merginą - elgetą, kuri suintriguoja savo mėlynomis akimis, grįžęs namo negali susikaupti,
skaityti laikraščių, visur regi sodietės veidą. Jis įsimyli iš pirmo žvilgsnio: pakeri ,,žydros akys, laibas liemuo", be
to, nori ją išgydyti. Išryškėja apoloniškoji prigimtis - Eimutis nori pagelbėti, todėl nenori klausyti proto balso,
net nutarė ją vesti. Pasakojama, kad jis vėl susitinka su mergina, kuri pyksta dėl jo atvirai rodomo dėmesio,
išsigąsta, pabrėžiamas svetimumas, sielų nesuderinamumas. Vis dėlto Eimutis pasiperša - vyras iš prigimties
jaučiasi stipresnis, todėl natū raliai kyla noras pagelbėti silpnesniam: jie eina pas gydytoją, pas kunigą. Petras
veda, gyvena kartu su žmona mažame ū kelyje, jiems padeda samdinys Kazimieras. Kazimieras jai artimesnis,
nors šlubas, su kupra. Tačiau jį įsivaizduoja kaip ,,amerikietį": jis turi viską: ,,žmoną, daržą, saulę", dar
trū ksta ,,Ponios Nelaimės", vienos aktorės - pasaulio nepažinus, nepriklausomai nuo to, ar žmogui sekasi, ar ne,
jis visą laiką turi saugotis ,,Ponios Nelaimės", nes visur tyko mirtis.
Apsakyme pasakojama, kai Eimutis norėtų žmonai parodyti pasaulį - Jeruzalę, tačiau vyksta į Paryžių: marga
žmonių minia, triukšmas, amžino grožio paieškos, nepaliečia jaunos moters sielos, ji prašo vyro, kad šis ją
nuvestų ,,į Veneros Palocių" (viešnamį). Čia pasišlykšti moters kū no, vardo niekinimu, pabėga iš šios gašlios
vietos, grįžta namo, gyvena įprastai, tačiau kartą Eimutis užtinka jaujoje savo žmoną miegančią savo samdinio
Kazimiero glėbyje. Nors ,,nusikaltėliai" dar bando teisintis, kaltina vienas kitą, be to, ir žmona priekaištauja, kad
ją vedė,- šeimininkas negailestingas - jis padega jaują. Toliau pasakojama, kaip Eimutis pirmu traukiniu išvyksta
iš Lietuvos, atsiduria Alžyre, rašo Lietuvos teisės istoriją ir laukia ,,skaidrios senatvės".
Novelėje ,,Kova" jau pasakojimo pradžioje kalbama apie tai, kad ,,viskas bū tų gerai", jeigu vaiko ,,mamanka"
nebū tų tokia graži. Vaizduojama, kaip mieste susitinka du vaikai (sodietis ir žydukas), bendrauja: sodietis
grubus, tiesmukas, stokoja tėvų meilės, atvirkščiai, žydukas, mylimas tėvų, tėvo paguldomas į lovą, apklojamas.
Savickis vaizduoja du vaikus, tarsi aktorius, kurių likimas sąlygojamas nuo tėvų meilės. Pasakojama apie
sodiečio vaiko šeimą: tėvas ,,paprastas girtuoklėlis", ,,durnas", pasiduodantis žmonos įtakai, kartais
smurtaujantis prieš vaiką, tačiau geros širdies, mėgstąs dainuoti, o motina pasileidusi, lengvabū dė, silpnavalė.
Vaizduojama, kaip vaikas ateina į karčiamą: mato geriančius vyrus, kurie kivirčijasi, skundžiasi. Smuklėje -
vaiko motina: gundanti, išoriškai labai graži, šviesių gelsvų plaukų, malonaus žvilgsnio, puikuojasi gilia iškirpte.
Vienoje ištraukoje vaizduojama, kaip valdininkas gundo mamanką: kviečia į dvarą, meilikauja. Mamanka, savo
ruožtu vadinama neramiąja siela, kuriai neegzistuoja geri ir drovū s žmonės, besipuikuojanti savo įtaka vyrams.
Šioje fantasmagoriškoje scenoje pasirodo vaikas, jis ragina motiną vykti namo. Motina tarsi jaučia ryšį su vaiku,
glaudžia prie savęs, nenori, kad jis bendrautų su girtais vyrais. Tačiau motinos jausmai nenuoširdū s, netikri,
pasakotojas teigi: ,,nėra bjauresnio daikto už girtą moterį", vaikas negali sulaikyti išvykti besiruošiančios
motinos, gauna spyrį ,,blauzdikaulin pasagotu batu", parbloškiamas vežimo rato, lieka gulėti karčiamos kieme.
Novelės pabaigoje vaizduojamas raudonas velnias, kuris šluoja kelią, rodo liežuvį miesteliui, demonstruoja
dionisiškosios prigimties pergalę.
Apsakyme ,,Jono Graužos nuotykiai" vaizduojamas pagrindinis veikėjas Jonas Grauža, kuris parvyksta iš
Vakarų Europos (Berlyno) į Pietų Lietuvos miestelį. Galime suprasti, kad čia aprašoma Šilutė, kur gimė du
garsū s šviesuoliai: Martynas Jankus, mažosios Lietuvos patriarchas, vienas ,,Aušros" leidėjų, ir Vydū nas,
filosofas, kultū ros veikėjas, šioje apskrityje - Šilutėje - buvo įsteigtas draudžiamosios lietuviškos spaudos
leidimo ir pratinimo centras. Dabar šis miestelis tuščias, niū rus, nors arti Vokietijos. Grauža sau priekaištauja,
kad čia atvyko, tačiau jaučiasi esąs lietuvis, ne lenkas ir ne rusas (lietuviška tapatybė ir yra praeities dovana
dabarčiai) - Grauža mokėsi Miunchene , ne Rusijoje, tokiu bū du Vakarai suvokiami kaip tikras užsienis.
Grauža jaučia nuobodulį, liū desį, į miestelį žvelgia kaip į primityvų, skurdų, kuriame nieko įdomaus. Jis nė iš tolo
negali prilygti ,,šviesiausiam, turtingiausiam ir patraukliausiam miestui pasaulyje" - Berlynui. Čia maži namukai,
krautuvėlės, gyvuliai gatvėje, vežimai - visa tai liudija apie provincialumą, kuriame ,,galima mirti iš nuobodulio".
Viskas keičiasi kai susitinka ,,kaip iš mados žurnalų" atrodančią ponią. Ponia Reičienė jį suintriguoja savo
išvaizda, elgesiu, manieromis. Pasirodo, kad jaunystėje Reičienė nuoširdžiai mylėjo Graužą, žavėjosi juo, tačiau
šis buvęs nepastovus, rodęs dėmesį kitoms, t. y. negalėjęs atsispirti savo vyriškai prigimčiai. Moteris netgi
prisimena įvykį, kai pastebėjo išblyškusią ,,ciocią" išeinančią iš jo buto, tai suteikė ne tik skausmo, bet ir vertė
praregėti. Todėl ponia atsisako daugiau flirtuoti su juo, o Grauža neaplankęs nei žmonos, nei vaikų, pasuka į
Berlyną. Vadinasi novelėje ironiškai žvengiama į sumaterialėjusį, išsižadėjusį šeimos, vertybių, besipuikuojantį,
lengvabū dį individą, kuris iš tiesų yra pats provincialus, menkas, neišprusęs, nesugebantis mylėti, jausti
nuoširdžių jausmų.
Apsakyme ,,Fleita" pagrindinis veikėjas Ž iogas, kuris suserga, nebegali groti teatre, todėl priverstas keliauti pas
gimines į kaimą. Kadangi buvo nepraktiškas, atitrū kęs nuo realybės, keliaudamas į kaimą nepažįsta gamtos, į
viską žiū ri kaip į dekoracijas: saulė tarsi prožektorius, smuklė - per daug natū rali. Giminaičiai iš pradžių jį
priima, kaip didžiausią svečią: apgyvendino seklyčioje, duoda ,,porcelinį bliū dą" nusiprausti. Tačiau vėliau
sužinoję, kad Ž iogas neturi pinigų, nebesirū pina juo, priekaištauja, todėl jis ,,pristojo prie garsios kapelijos" ir
vėl turi groti, jis ir miršta apsikabinęs savo vienintelį ginklą - fleitą, jo mirtį stebi tarakonas. Taigi Savickis
vaizduoja žmogų, neturintį aukštų siekių, jo beprasmę egzistenciją ir mirtį.

JONAS AISTIS
XXa. I pusės poetas, neoromantikas (bū dingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre vidinis pasaulis, atsiranda
ironija), dėl jautraus požiū rio į aplinką vadintas „liū dnojo veido riteriu“. Vaikystę praleido gražiose Rumšiškių
apylinkėse, net tėvui duotą pravardę (Kuosos) poetas vėliau pritaikė sau. Baigęs Rumšiškių pradinę mokyklą,
iškart buvo priimtas į antrą gimnazijos klasę (Kaune), tačiau čia jautėsi vienišas, užguitas, niekinamas –
išsigelbėjimu tapo knygos (vertė Šekspyrą, Baironą iš rusų , lenkų kalbų, mėgino pats eiliuoti). Pirmieji
eilėraščiai paskelbti „Ateities“ žurnale, vėliau išleista knyga „Eilėraščiai“ . Gavęs švietimo ministerijos finansinę
paramą išvyko studijuoti prancū zų kalbos į Grenoblio universitetą: nors buvo grįžęs į gimtinę, tačiau vėl išvyko
į Prancū ziją, kur ir išgirdo žinias apie sovietinę Lietuvos okupaciją, karą. Bū tent per karą poetui prigijo Jono
Aisčio vardas, taip jis norėjo tiesiogiai susieti save su tautos istorine lemtimi. Vėliau išvyko į JAV, kur ir mirė,
palaidotas Rumšiškėse.
Eilėraštyje „Man tave“ kalbama apie dviejų žmonių jausmus. Lyrinis subjektas jaučiasi pakylėtas („Kaip
pavasaris“), nes gavo iš likimo pačią gražiausią dovaną – meilę. Jis save lygina su „juodu skirpstu“, apsipilančiu
žiedais, įsivaizduoja jiems tirpstantį sniegą. Eilėraščio žmogus jaučia ekstazę: mylimoji jam – tarsi Dievas, kuris
liepia „ išaiškint žemės meilę tau“. Tačiau baisi Dievo rykštė: lyrinis „aš“ myli, nori bū ti mylimas, tačiau atsako
nesulaukia:„Man tave čia Dievas siuntė,/Tik mane ne tau!“. Tad eilėraščio pagrindinė mintis – meilė be atsako
skaudina, suteikia nepilnavertiškumo jausmą, nusivylimą savimi ir kitais.
Eilėraštyje „Apie pavasarį“ vaizduojama pavasario įtaka žmogui. Lyrinis subjektas gėrisi pumpurais, žiedais,
„kvepėjimu aštriu“. Pavasario grožis, kvapai, asocijuojasi su meile, ilgesiu, troškimu „ klausyt lakštingalų“.
Eilėraščio žmogui žiedai – lyg akys kviečiančios, viliojančios. Tad eilėraštyje meilė – ir pavasaris – sinonimai,
nes pažadina jausmus, įkvepia, verčia klausyt širdies balso.
Eilėraštyje „Karavanas“ vaizduojamas žmogus, kuris yra praradęs viltį pasiekti tikslą, palikti žemėje kažką
gražaus, prasmingo – pėdsakus. Atskleidžiama, kad lyrinis subjektas įdėjo daug pastangų, kad bū tų naudingas
kitiems („Nešė šachui karalaitę dovanų“). Tačiau gyvenimas parodė savo nagus („sakalai lojo“ , „hienos juokėsi“)
ir eilėraščio žmogus turėjo pripažinti pralaimėjimą. Retoriškai klausiama, ar reikia stengtis, kovoti, judėti į
priekį, jei visos pastangos bevaisės, o žmogaus laukia tik nusivylimas. Tad eilėraštyje apmąstoma gyvenimo
prasmė, individo noras išnaudoti galimybes, gyventi prasmingai.
Eilėraštyje „Miškas ir lietuvis“ kalbama apie žmogaus ir gamtos ryšį. Lyrinis subjektas kreipiasi į šilus,
platumas ir teigia esantis jų dalis: jam sava gamta, be to, jaučiasi atsakingas ir už jos likimą. Suaugimą su šilu
galima aiškinti, kaip neatsiejamą individo ir gamtos pasaulio ryšį, jutimą. Tačiau eilėraščio žmogus išgyvena,
kad žmonės nutolo nuo gamtos, nebegirdi miško garsų, nebejaučia jo grožio. Šiandien žmogus nebevertina
natū ralios aplinkos, nesupranta, kad gamta tikrieji namai.
Eilėraštyje „Peizažas“ vaizduojamas lietuviškasis kraštovaizdis. Eilėraščio žmogus tarsi regi viziją: jis „mato“
tėviškę: lauką, kelią, pievą, šilą, debesėlius, kaimą. Lyriniam subjektui ši aplinka sava, artima, gerai pažįstama.
Ž mogui savas kraštas visada siejasi su namais kuriuose gyveno kelios protėvių kartos („samanotas stogas...“), su
gamtos detalėmis: berželiais, klevais… Ž mogus teigia, kad gamtos šalyje gera gyventi, nors patiria vargo,
skausmo. Tad tėvynėje žmogus gali jaustis laimingas, puoselėti tai, kas brangu.

HENRIKAS RADAUSKAS
XXa. modernistas, estetas, kosmopolitas, kuriam buvo svarbu atsiriboti nuo visuomeninių aktualijų, liko
nepriklausomas nuo bendrų to meto poezijos tendencijų: gamtos ir kaimo aukštinimo, patriotinių ir istorinių
temų nagrinėjimo, jo credo - „aš nestatau namų, aš nevedu tautos“ (tai reiškia poeto atitrū kimą nuo realybės).
Poeto motina buvo Rytprū sių protestantė, laisvai skaitė lenkų, rusų bei vokiečių kalbomis, Rusijoje Henrikas
gerai išmoko rusiškai. Europinės kultū ros žmogus, „menų alkoholikas“, žavėjosi rusų simbolistais, prancū zų
impresionistine daile, antikos pasauliu, lankė teatrą bei kiną (žmona – Lietuvos baleto ir teatro kritikė). Gyveno
darnioje šeimoje, panašiai žvelgė į gyvenimą: abu buvo reiklū s, nemėgo sentimentalumo, provincialumo,
buitinių problemų, rinkosi „amžinąjį“ meną, kaip tikrąją sielos buveinę ir užuovėją nuo gyvenimo negandų. Jo
kū ryboje gausu kultū rinių asociacijų, išradingų asonansų ir aliteracijų, sklandžiai rimuojamų ketureilių -
„grynosios“ poezijos.
Eilėraštyje „Kornelija“ lyrinis subjektas nesiekia išsakyti savo jausmų, greičiau pasakoja istoriją: vaizduojama
ragana Kornelija, kuri į savo raudonus plaukus įsega žvaigždę, joja ant žaibo, rykšte pliekia „jū rai per veidą“,
kvatojasi, „kai bangos užkloja žvejus ir valtis“, „o našlės ir našlaičiai... kaukia garsiau už vėtrą“, bet nakčiai
atėjus pasiilgsta žemiškos šilumos, meilės – išsirenka patį stipriausią „berną“. Akcentuojamos magiškos moters
savybės: ji geba valdyti stichijas, paveikti aplinką, pasiekti trokštamą tikslą. Akcentuojama gaivališka, vežli,
aikštinga moters prigimtis – Kornelija nori valdyti pasaulį, jaustis visagalė, todėl kelia chaosą, sumaištį („našlės
ir našlaičiai šaukia“, „obuoliai kyla“, „vanduo kriokia“). Tad eilėraštyje pabrėžiama gaivališka moters prigimtis,
netradiciškai vaizduojamas moters savybės: raudoni plaukai, „bjauri“, žiauri, „graži“.
Eilėraštis „Ruduo“, kaip ir kiti šio poeto kū riniai neatspindi rašytojo išgyvenimų. Didelis dėmesys skiriamas
personifikacijoms, palyginimams. Pavadinimas „Ruduo“ nurodo, koks laikotarpis bus vaizduojamas. Lyrinis
subjektas tarsi pasislėpęs už rudens vaizdo, stebi, kas vyksta aplinkui. Eilėraščio žmogus mato šiam metų laikui
bū dingas spalvas: raudoną, geltoną, pilką. Jis pastebi nykstantį mišką, kuris jam atrodo lyg švininis gabalas.
Pabaigoje pasirodo dvasia, kuri siejama su pagonybe, nes Radausko poezijai visiškai nebū dingos religinės
temos.
Eilėraštyje vaizduojamas ciklinis metų laikas – ruduo. Jau pirmajame epitetas „raudonos“ (uogos), palyginimas
„kaip iš vaško“, metafora „pasaulis miršta, silpnas ir gražus“ leidžia suprasti, kad gamtoje vyksta pokyčiai.
Eilėraščio žmogui šis metų laikas asocijuojasi su mirtimi, chaosu, įtampa, liū desiu. Ž mogaus stebi pilką dangų,
krentančius lapus, kuriais užklota visa žemė (miškas primena „rudeninių grabą“). Tačiau jį žavi spalvų įvairovė:
degančios šermukšnių kekės, šokančios lapų liepsnos. Grožis užburia, leidžia pajusti paslaptingą rudens dvasią.
Taigi Radauskas vaizduodamas rudenį atskleidė šio metų laiko ne tik grožį, bet ir mirštantį pasaulį.
Eilėraštyje „Rudens veidas“ kalbama apie rudenį, kaip apie žmogų. Lyrinis subjektas teigia, kad jis matė liū dną
rudens veidą. Personifikacija („nuo ašarų akys sušlapo“, „liū dintis veidas gulėjo“) leidžia suprasti, kad lyriniam
subjektui šis laikas siejasi su liū desiu, skausmu. Jis yra viskam abejingas, nesvarbu kas vyksta aplink. Tačiau
eilėraščio žmogui patinka tokia rimtis, harmonija, jis žavisi nuo lapų geltonu oru, lyjančiu lietumi. Lyrinis
subjektas trokšta, kad šis metų laikas niekada nesibaigtų, kad šios akimirkos leistų pasimėgauti pastovumu,
ramybe, grožiu. Taigi pagrindinė mintis ta, kad žmogus gamtoje suranda tai, ko trokšta jo širdis, pamiršta savo
rū pesčius, suvokia akimirkos grožį.
Eilėraštyje „Homero jaunystė“ kalbama apie Antikos laikus, Europos kultū ros pradininką Homerą (sukū rė
„Iliadą“ ir „Odisėją“), kū rinyje kalbama „aš“ vardu: teigiama, kad „aš“ gėriau pieną, „valgiau nežemišką duoną“,
stebėjau pasaulį, suvokiau jo grožį. Pabrėžiama, kad jis gyveno išskirtinoje aplinkoje, nes girdėjo piemenų
grojimą, ragavo kvepiantį medų – tai reiškia, kad gyvenimas šiam žmogui buvo labai dosnus. Tą patvirtina
retorinis sušukimas: „o kaip man beprotiškai sekės!“. Vėliau randama tiesioginių užuominų apie kū rėjo, seno,
aklo dainiaus gyvenimą, sakoma, kad jis rašęs apie karą (Trojos), apie kovas, pareikalavusias gudrumo,
išminties. Galime įžvelgti ir išorinio pasaulio, gamtos pagalbą kū rėjui, nes suvokiamas jo talentas. Tad
eilėraštyje atskleidžiama, kad labai svarbu justi harmoniją su pasauliu jau jaunystėje.
Eilėraštyje „Pasaka“ Radauskas vaizduoja niū rią kasdienybę, civilizacijos ženklus: traukinio dū mus, telefono
vielas, geležies duris, šaltą žiburį (dirbtinį apšvietimą). Tokiame pasaulyje žmogus suvaržytas, jaučiasi tarsi
įkalintas, slegiamas rutinos (tą atskleidžia užrakintų durų motyvas). Tačiau beprasmę, kupiną įtampos, grėsmės
egzistenciją (gyvenimą) praskaidrina iliuzijų, svajonių pasaulis. Eilėraščio žmogus atsidū ręs „pasakoje“,
pabėgęs nuo išorinio pasaulio pasijunta laisvas, nepriklausomas, patiki stebuklais. Lyrinis subjektas atsiduria
tarsi gėrio pasaulyje, kur triumfuoja teisingumas, viltis, kad bū si laimingas. Tad žmogus suvokdamas, kad
pasaulis, tikrovė negailestinga, tarsi spąstai, renkasi pasaką, kū rybą, kur vyrauja teisingumas ir gėris.
Radausko eilėraštyje „Kaštanas pradeda žydėti“ rašoma apie gražiausią metų laiką – pavasarį. Teigiama, kad
joks „aukštas menas“ negali prilygti žydinčio kaštono grožiui, kai vyksta šis gamtos stebuklas – viskas keičiasi:
pradeda lyti karštas lietus, ima pū sti vėjas iš pietų, žmogaus širdis prisipildo nerimo, svajonių, troškulių. Todėl
nuo stalo lekia knygos, individui neberū pi proto balsas, jis klauso tik savo širdies. Lyriniam subjektui
svarbiausia jausti gamtos artumą, meilę viskam, kas gražu, svaigina. Tad kaštonų degančios „tylios žvakės“
pažadina ne tik žmogaus jausmus, bet ir kū rybinius kelius – svarbu tai, ką jauti išlieti popieriaus lape.
Eilėraštyje „Strėlė danguje“ kalbama „aš“ vardu, žmogaus lyginamas su strėle, tai reiškia, kad gyvenimas labai
greitai praeina, o individas priverstas skubėti. Eilėraštyje vaizduojama, kaip keičiasi žmogus bėgant laikui.
Vaikystėje jaučiasi laisvas, džiaugiasi gamtos grožiu, tiki, kad viešpatauja gėris („...negali putų/Atskirti nuo
žiedų“). Jaunystėje žmogus lyginamas su medžiotoju...
Eilėraštyje ,,Vienaragis“ vaizduoja pasakišką pasaulį: pagal graikų mitą vienaragis – laukinis gyvū nas, kuriam
bū dingas grakštumas, tyrumas ir skaistumas, eilėraštyje vaizduojama metamorfozė: ,,iš flamandiško kilimo iš
pasakos“ ,,iššoka vienaragis ir nubėga“. Galbū t metaforiškai taip vaizduojamos jėgos, kurios žmogų išlaisvina,
leidžia atitolti nuo realybės. Vėliau ,,pasakojama“, kas atsitinka: sakalai ,,pakyla“, liū tai ,,nuo skydo nušoka
žemyn“, pabyra aukso karū nos. Tad pasakos, fantazijų pasaulis viską keičia: nusistovėjusią tvarką, požiū rį į tai,
kas amžina, pripažinta, vertinama. Patekus į šį pasaulį, neįmanoma tampa įmanoma: užnuodytoj upėj vanduo
gieda, jis yra geriamas, krykščia merginos, žavisi vaivorykšte, rieškučiomis žarstomais deimantais. Taigi
pasakiškas pasaulis priverčia pamiršti kasdienybę, stereotipus, siū lo atsigręžti į grožį, meną, kultū rą – žodžiu, į
tą erdvę, kur žmogui saugu ir gera.

VYTAUTAS MAČERNIS
Gimė Ž emaitijoje, berniuku labai rū pinosi močiutė, kuris ją prisimena, kaip savo kū rybinių galių ugdytoją, jos
paveikslas, kaip prarasto vaikystės rojaus ryškiausias ženklas iškyla “vizijose”. Išsiskyrė polinkiu į vienatvę,
namiškiams atrodė kaip ,,ne šio pasaulio vaikas”. Gana anksti patraukė knygos, skaitydavo neįprastose vietose:
medyje, girios kalne... Save vadino svajokliu “fantastu”, regėdavo vizijas. Bū damas 18metų, žurnale pasiųstame
straipsnyje ragina bendraamžius pažinti save, suprasti savąjį laiką. Inteligentas anot Mačernio, turėtų vengti
prabangos, nes turtas tik pragyvenimo šaltinis, o ne galimybė didžiuotis, puikuotis. Įstojęs į VDU, pasirenka
anglų kalbos studijas (1939m.), vėliau studijuoja (1941m.) Vilniaus universitete filosofiją, o kai buvo uždarytas
universitetas (1943m.) grįžo į Š alnę, tolyn nuo karo siaubo. Čia jis rašė ,,Metų” sonetus, kuriame vaizduojamus
opiausius egzistencinius klausimus keliantis žmogus (Mačernio ideologija – krikščioniškasis egzistencializmas),
čia jis skaito pasaulinio lygio rašytojų kū rybą, kuria, čia jis jaučiasi saugus. Aplinkiniams Mačernis imponuoja
savo stoiška laikysena, todėl vadinamas jaunuoju genijumi (jis kelia ne tik aukštus reikalavimus sau:
nepasiduoti tuštybei, atsikratyti keršto, neapykantos, bet ir žavi brandžia poezija). Mačerniui dėstytojai
pranašauja žymaus filosofo ateitį, ketina jį siųsti tolesnių studijų į Vakarų Europą, tačiau jis jaučiasi esąs ir
poetas. Jis tiki, kad buities tiesų suvokimas gali ir padėti žmonėms išsilaikyti pasaulinių katastrofų laikais, kad
poeto išskirtinė misija – atverti buities tiesas ir “išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų...”
Vizijos vienintelis baigtas eilėraščių ciklas, kurį sudaro įžanga, septyni regėjimai ir pabaiga. Svarbus skaičiaus
septyni (mistinis, magiškas) – nuoroda į septynias pasaulio sukū rimo dienas. Mačernio poezijos subjektas –
namus garbinantis klajū nas, gyvenimo prasmės ieškotojas.
„Įžangoje“ vaizduojama, kaip į žemę ateina vakaras, vėjas „ beldžiasi į duris, o lyrinis subjektas savo namuose
jaučiasi saugus, jis atitrū kęs nuo atšiauraus pasaulio, mąsto, regi (prisimena) tėviškę: žemę, namus, protėvius.
Eilėraščio žmogus suvokia, kad čia senos genties lopšys, kad čia gyveno daug kartų. Lyrinį subjektą jaudina ne
jų buities darbai, o ištvermė ir stiprybė gyventi, pasitikėjimas savimi ir tikėjimas savo darbo prasmingumu.
Pagrindinė mintis ta, kad namai – tai vieta, prieglobstis nuo skaudžios realybės, žiaurios kasdienybės, įkvepianti
žmogų kū rybai, dvasiniam tobulėjimui.
Eilėraštyje „Pirmoji“ vaizduojamas vidurnaktis, ir eilėraščio žmogus, regintis namus: jis įsivaizduoja vidudienį,
mergaitę, skambinančią pietums varpeliais, audrą, kuri atgaivina laukus, pabudina medžius, gėles, vėliau
suspindusią saulę, artėjantį vakarą, ramybę. Namai eilėraščio žmogaus vaizduotėje iškyla, kaip labai konkreti
vieta, su vaikystėje patirtais pojū čiais: vaizdais, kvapais, garsais, jaukū s ir saugū s. Lyrinis subjektas pasineria į
tylą, į saulę, į spalvas, dienas ir vakaro ramybę, audros gaivalą – namų erdvei suteikiama šventumo prasmė.
Vizijoje „Ketvirtoji“ eilėraščio žmogus prisimena sekmadienį, vaikystę, kai namuose buvo likę tik jis su senole.
Vaizduojamas sakralus laikas (sekmadienis): senolė meldžiasi iš senų maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su
Dievu, o vaikas stebi saulės apšviestą kambarį. Lyrinis subjektas grožisi vidudieniu, ypatingai jautriai reaguoja į
aplinką: jaučia, kaip „lyg karalaitės pirštais“ kažkas „paliečia kaktą, lū pas ir akis“. Šią metaforą galime suprasti,
kaip perėjimą iš realybės į sapną, kurį staiga sudrumsčia pasaulio šešėlis, tarsi versdamas pamiršti džiaugsmą,
svajones. Tačiau išsigandusį vaiką senolė nuramina, paguodžia, nušluosto ašaras, pažada ginti, tvirtina, kad
pasaulyje yra „tik jaunystė, saulė ir namai“ - leidžia žmogui patikėti gėrio pergale, šviesia ateitimi.
Vadinasi atimi žmonės (senolė) globoja, gina/saugo, jauną žmogų nuo pasaulio tamsos, suteikia jėgų,
pasitikėjimo savimi, leidžia pasijausti tvirtam ir įveikti blogį.
Sonete „O buvo metai, gyvenau kaip neregys“ vaizduojamas žmogus, kuris išgyvena dėl to, kad neturi savo
veido, yra nuolankus, jaučiasi pilkos minios dalimi, nesavarankiškas, todėl savo egzistenciją suvokia kaip
beprasmę, nevisavertę. Ž mogus nusprendžia paniekinti tokį gyvenimą, gyventi kitaip – tai rodo pabudimo
akimirka („bet kartą pabudau“), tai reiškia, kad lyrinis subjektas išvydęs „save ir visą svietą niū riame fone“
nutaria „gyvenimo aklam žaidimui sakyti: Ne“. Jis trokšta suvokti žmogaus egzistencijos paslaptis: kodėl
žmogus liū di, kodėl džiaugiasi, - trokšta gyventi visavertį gyvenimą.
Sonete „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį“ prisimenama Gėtės kū rinio „Faustas“ Fausto situacija. Lyrinis subjektas
savo sielą lygina su alkanu žvėrimi, laukine pantera, nes trokšta pažinti pasaulį, viską, kas tik įmanoma žmogaus
jėgoms. Jis nori prilygti dievams, trokšta nemirtingumo, didžiausiomis vertybėmis laiko mokslą ir meną, t. y.
siekia pasaulį pažinti ne tik protu, racionaliai, bet ir jausmais, širdimi. Pagrindinė mintis ta, kad žmogui svarbu
tobulėti, ieškoti atsakymų į bū ties klausimus.
Sonete „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės“ remiamasi Bibliniu pasakojimu apie sū nų palaidū ną: tėvui
padalijus turtą dviem sū nums, vienas lieka dirbti namuose, o kitas iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti, tačiau
nesugeba kurti prasmingo gyvenimo, savo turtą iššvaisto su „kekšėmis“, linksmindamasis, grįžta namo, sulaukia
tėvo gailestingumo, supratimo. Eilėraščio žmogus išskirtinė asmenybė, irgi trokštanti laisvės, išdidi, drąsi,
nebijanti linkti be Dievo, savarankiška, todėl nebijo patirti nuopolių, pasitiki savimi. Jau pirmoje eilutėje
kreipiamasi į Dievą ir prašoma leisti surasti teisingumą, dorą (tavo) kelią – nori pats viską išbandyti, pajusti
kančią, skausmą - „nusidėti“. Lyriniam subjektui svarbu, kaip jo elgesį įvertins artimieji, Dievas, todėl tikisi
atlaidumo, palaikymo, pakantumo, meilės sunkiame išbandymų kelyje. Tačiau vis dėlto pabrėžiama, kad
svarbiausias jauno žmogaus turtas – laisvė, galimybė pačiam kurti savo likimą.
Mačernis teigė: „Aš kū rėjo pareigą statau šalia kunigo pareigos“. Jis pabrėžė ypatingą menininko viziją, kū rėjo
vaidmenį skleidžiantį gėrį, turtinant žmogaus dvasią, ugdant savitarpio supratimą. Sonete „Man neramu. Aš
savo nerimą bandau“ kalbama, kaip gimsta kū ryba: ji gimsta iš kančios, iš nuolat lydinčio nerimo, iš noro
širdgėlą „išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais“. Lyriniam subjektui svarbu surasti tinkamus žodžius,
atspindinčius jo jausmus, išgyvenimus – visa tai, kuo gyvena žmogus. Eilėraštyje lyrinis „aš“ jaučiasi pavargęs,
praradęs gerą nuotaiką, nes suvokia, kad laikas bėga nesustabdomai greitai, kad ne jo jėgai sukurti istorijoje
išliekančią poeziją. Pagrindinė mintis ta, kad kū ryba – gyvenimo prasmė, viena iš aukštųjų akimirkų žmogaus
egzistencijoje.
BRONIUS KRIVICKAS
XXa. I pusės autorius, rezistencinių kovų dalyvis, vienas iš svarbiausių antitarybinio pasipriešinimo atstovų.
Baigė Biržų gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetuose, aktyviai dalyvavo
literatū riniame gyvenime. Įsitraukė į partizanų kovą (1945m. pasitraukė į mišką): buvo vadinamas
„profesoriumi“, nes vaikščiojo su skrybėle, akiniais, o rankose laikė ginklą, be to, rū pinosi partizanų spauda,
redagavo laikraščius, kū rė poeziją. Iš pradžių Krivicko eilės plito tik žodžiu arba nuorašais tarp kovotojų, o į
viešumą jo kū ryba, kurią pats poetas prilygino žinutei butelyje, iškilo tik atgimimo laikais. 1952m. išduotas
Krivickas žuvo.
Sonete „Kai kovoj kelies tu į ataką“ kalbama pasiaukojimo tema. Vaizduojamas lyrinis subjektas pasiryžęs
įveikti priešą, nebijantis paaukoti savo gyvybės dėl švento reikalo – tėvynės. Išryškinama žmogaus drąsa,
herojiška laikysena mirties akivaizdoje. Eilėraščio žmogus teturi vieną ,,geismą širdy“ - ,,priešais mirtį veržtis
ligi galo“ (kovoti iki pabaigos/mirties). Jis tvirtai žino, kad auka dėl tėvynės laisvės visada prasminga: net mirtis
siejama su pergale („mū šį tas net žū damas laimės“). Smerkiamas tas, kuris pabū gs („pabėgs neištesėjęs“),
išsigąs mirties – teigiama, jog tokio individo gyvenimas visada bus „paženklintas gėdos dėmės“. Tad eilėraštyje
atskleidžiama aukos svarba, išaukštinamas bebaimis tėvynės gynėjas.
Sonete „Mano dienos nebūtin pasvirę“ jau pirmose eilutėse „mano dienos...“ nusakomas žmogaus likimas: jis
pasmerktas mirčiai. Vaizduojamas ruduo, metų laikas siejamas su gamtos mirtimi. Eilėraščio žmogus jaučia
gamtos grožį: žvelgdamas į „vario sodus“, šilus, skindamas „žiedą mirštantį“, gėrisi metų laiku, kartu
suvokdamas ir savo gyvenimo trapumą, laikinumą. Jis tarsi tapatina save su Kristumi, išgelbėjusiu žmonių
sielas, o jis, lyrinis „aš“ - karys, kovojantis dėl tėvynės, tautos laisvės. Nors žmogus supranta, kad ši kova
nelygiavertė, pasmerkta pralaimėjimui, tačiau stoiškai gina savo įsitikinimus, susitaiko su likimu. Tad mirties
akivaizdoje lyrinis subjektas sugeba ne tik įžvelgti gamtos grožį, bet ir išlieka stiprus, tvirtas, bebaimis.
Eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ Biblijos personažai Dovydas ir Galijotas stoja į kovą dėl savo tautos
laisvės. Kū rinyje keliami nelygių jėgų, tikėjimo Aukščiausiuoju, pasiaukojimo klausimai. Eilėraštyje kalbama
„aš“ vardu: „Šarvo žvynas ant manęs nešvyti“, „į stovyklą karo ateinu“, „štai prieš tave aš stosiuos!“. Eilėraščio
žmogus, piemuo, kuris kalnuose palikęs savo bandą, išgirdęs žinią, kad nėra žmogaus, kuris kovotų už laisvę,
pasiryžta atlikti pareigą ginti tautiečius, tėvynę.
Eilėraštyje „Partizano mintis“ vaizduojamas žū tbū tinėje kovoje sužeistas karys: jis prisimena, kaip kovoja dėl
tėvynės, sielojasi dėl pelenais paverstų sodybų, išvežtų tremtinių. Tvirtina, kad trejus metus atkakliai kovojo,
gynė savo tėvynę, suvokia, kad dabar „silpsta jau ranka /geria pusnys mano kraują karštą“. Tačiau nepabū gęs
artėjančios mirties, sukaupęs visas jėgas, išdrįsta tęst kovą, savo priešą vadina „Sibiro vilkais“, „lavonus
draskančiomis hienomis“. Tad eilėraščio žmogus paskutinį kartą, kai ledinė mirties „letena“ ima kaustyti jo
širdį, paspaudžia šautuvo gaiduką įsivaizduojamam priešui. Tad eilėraštyje išryškinamos tėvynės gynėjo
paskutinės pastangos apginti tėvynę ir laisvę.

SALOMĖJA NĖRIS
XXa. autorė, svajojusi apie kilnų ir prasmingą gyvenimą, norėjusi aukoti žmonėms, kaip Kristus. Tačiau jautri,
subtili lyrikė pasuko į kairę – pritarė socialistininei ideologijai, 1940m. su delegacija vyko į Maskvą, kad Lietuva
bū tų priimta į SSRS – atidavė duoklę komunizmo propagandai. II pasaulinio karo metais su sū neliu patraukė į
Rusijos gilumą. Jautė sąžinės priekaištus dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, todėl
lyrikoje atsispindi kančia, ilgesys, atsiprašymo tema. Salomėjai Nėriai svarbu buvo pažinti save, todėl rašė
biografiją, kurioje vaizdavo ,,savo sielos pergyvenimus“. Klausydama mamos lopšinių įsivaizduodavo, kad ją
pagrobė ragana, netgi ,,baisiai ir skaudžiai imdavo spiegti“, kol mama nuramindavo. Iš pat mažens buvo
svajinga, norėdavo bū ti viena, greit įsižeisdavo. Buvo įsimylėjusi vedusį profesorių Juozą Eretą – nelaiminga
meilė ją ne tik pačią sukrėtė, bet ir nuteikė miesčioniją, „tai meilė anapus įstatymo, anapus katalikiško
padorumo“.
Eilėraštyje ,,Pabučiavimas“ bučinys vaizduojamas ,,karštas ir trumpas“, svaigus, lyginamas su
naktimi, ,,pavogta kibirkštimi“ (turima galvoje meilę su vedusiu vyru Eretu). Eilėraščio žmogus kaskart išgyvena
aistrą, nes negali pamiršti įkaitusių lū pų, kurios tarsi ,,išdegino žymę lig širdies gilumos“. Bučinys tarsi gyvatės
įkandimas, ,,šiurpulinga šalna“, nes žmogus apimtas meilės, jausmų kiekvieną akimirką išgyvena vis iš naujo.
Karo audrų atskirta nuo gimtinės, Nėris glaudžiasi prie jos kultū ros, kreipiasi į ją. Eilėraštyje ,,Maironiui“
išsakytas ir savo kaltės jausmas, ir bandymas pasiteisinti, ir meilė artimiesiems, tėvynei. Lyrinis subjektas tarsi
kreipiasi į autoritetą Maironį (tarsi perima Maironio poezijos užduotį – išpasakoti meilę Lietuvai, toli likusios
tėvynės ilgesį) ir nori, kad tauta ją suprastų. Retoriškai klausiama ar eilėraščio žmogus turėjo galimybę pasielgti
kitaip, pripažįstant kaltę, klaidas, suvokiant savo gyvenimą kaip ,,Dievo rykštę“. Lyrinis subjektas
trokšta ,,išgirsti mylimus vardus“, tikisi supratimo. Kalbančiajam svarbu ,,tik prie žemės prisiglaust brangios“,
pasijusti tėvynės, kad ir menkiausia dalimi - ,,arimų slieku“, ,,rugiagėle rugiuos“. Tad eilėraštyje atskleidžiama
kaltės, atgailos tema, meilė gimtajam kraštui, viltis, baimė, ar priims tėvynė suklydusį.
Eilėraštyje ,,Namo“, parašytame Antrojo pasaulinio karo metais, kalbama apie žmogaus santykį su gimtine,
namais, apie žmogaus savijautą svetimame krašte. Eilėraštyje vaizduojamas motinos ir vaiko pokalbis,
prisiminimai apie gimtuosius namus. Namai – tėtis, šuo, gamta... Prisiminimai apie tai, kas brangu, suteikia
vilties, drąsos, padeda išgyventi chaoso, absurdo pasaulyje. Taigi svajonės, vizijos apie praeityje turėtus namus
padeda įveikti skaudžią, negailestingą realybę (šaltą svetimos žemės vėją, vienatvę, begalinį ilgesį) – tad namai
sudėtingu istoriniu laikmečiu tampa atrama, prieglobsčiu.
Eilėraštis ,,Prie didelio kelio“ parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, kalbama ,,mes“ vardu (stovėjom,
virtom). Kelias yra likimo, gyvenimo simbolis, ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautos. Lyrinis subjektas išgyvena,
kad ,,nuėjo pavasaris“, kad jis išnyko ,,su gęstančia saule“...
Eilėraštyje ,,Troškulys“ vaizduojamas žmogaus skausmas, tėvynės ilgesys. Lyrinio ,,aš“ skausmas prilyginamas
žarijoms – dabartis skausminga, nepakeliama, nes ilgimasi tėvynės, trokštama nors mintimis sugrįžti į ją.
Eilėraščio žmogui pakaktų gurkštelėti...
 BALYS SRUOGA
XXa. pirmosios pusės Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatū ros ir tautosakos
tyrinėtojas. Gimė turtingų ū kininkų šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais, kartu su kitais lietuvių
intelektualais, buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Jis suprato grėsmę Lietuvos
valstybei, tautai ir jos kultū rai, kaip galėdamas priešinosi: gelbėjo nacių deginamas knygas, klausėsi uždrausto
radijo, neslėpė nepasitenkinimo okupaciniu režimu. Lageryje rašytojas pereina visus pragaro ratus. Pradėjęs
dirbti skaityklos raštinėje (nes mokėjo daug kalbų), klastoja įsakymus ir taip gelbsti draugus nuo bausmių, dujų
kameros. Stengiasi nepasiduoti nevilčiai. Sukuria poetinę dramą, kelias buitines komedijas – ginasi juoku.
Balys Sruoga memuarų knygoje ,,Dievų miškas“ vaizduoja Dievų mišku vadinamą vietovę esančią Lenkijoje,
kurioje, anot pasakotojo, ,,gyvenę lietuviškųjų dievų palikuonys“. Pasakojama, kad iki 1939m. čia ,,klampinėjo“
tik uogautojos, grybautojai, užklysdavo koks medžiotojėlis. Tačiau ,,pasibaigus lenkų – vokiečių karui“ čia buvo
įkurta koncentracijos stovykla ,,nepaklusniems lenkams į gerą kelią atvesdinti“. Čia 1939m. rudenį ,,atsibastė
pirmieji naujakuriai“ SS vyrai ir keli šimtai elgetų, lenkų, pasmerktų mirti, čia prasidėjo ir lagerio statyba (buvo
kertamas miškas, raunami kelmai, vežamas žvyras), nors ir 1945m. ji dar nebuvo baigta.
Jau romano pradžioje pristatoma Vokietija: ji vadinama lagerių šalimi. Prisimenama, kad šalis ankščiau
garsėjusi baroko epochoje didingumu, puošnumu, dinamika, kontrastais dabar virto ,,barakine“ šalimi: įsikū rė
koncentracijos stovyklos, žudomi tiek savi, tiek kitų tautų piliečiai. Rašytojas teigia, kad ,,baroko susmukimas į
baraką apibrėžia vokiečių kultū ros raidą Hitlerio papėdėje“
Epizode, kuriame pasakojama, kai atvyksta kaliniai į Štuthofą, vaizduojamas vidurnaktis, smurtas: žmonės
pasitinkami kumščiais į veidus, lazdų smū giais, vadinami senais kupranugariais, maitos vaikais, visi suguldomi,
per juos vaikščiojama (,,deda koją, kur pasitaikė: kam ant pilvo, kam – ant krū tinės...“).
Stovykloje žmogaus padėtį apibū dina duotas numeris, sakoma, kad numeris daug svarbesnis už galvą –
žmogaus troškimai, savijauta šiai nuožmiai apskaitai jokios reikšmės neturi. Vaizduojamas lageris, kaip
savotiška autonomiška respublika: lagerio seniū nas Lėmanas – rėksnys, tironas, politinio skyriaus viršininkas
vokietukas Malstaedt - mandagus, visada su pirštinėmis, jo įpėdinis Liutkė – gimnastas – mėgstamiausias
numeris – šokdinti varlių pavyzdžiu, tad kaliniai turėdavo ir bėgti, ir gultis, nesvarbu, kad lagerio kieme telkšo
vandens klanai, purvas. Tad visos šios margaspalvės asmenybės ,,stengėsi“ sugalvoti įvairiausių bū dų, kaip dar
labiau apkartinti ir taip absurdišką kalinio gyvenimą.
Tačiau yra ir mažų prošvaisčių, pasakojama, kaip kaliniai švenčia Velykas lageryje. Jie dirba tik ligi pietų, vėliau
varomi mušti utėlių, tikrinama, ar ausys ir kojos yra švarios. Tie ,,kurių kojos ir ausys buvo ne pirmos rū šies“
buvo, ,,nugrū sti“ į prausyklą ir įmerkti į šaltą vandenį. Kai kažkoks ,,katorgininkėlis“ padovanoja kiaušinį,
žmonės pajunta širdyje šventę (,,kad vardas tojo lenkelio bū tų palaimintas per amžius“), prisimenamos
tradicijos: vyriausias dalija po gabalėlį kiaušinio visiems, laimina kiekvieną. Pabrėžiama, kad visi sotū s, pietų
jau nebenori, nes paslapčia nuryta ašara prisiminus tėvynę, artimuosius, suteikia viltį, padeda nepalū žti.
Epizode apie klipatas vaizduojami ,,buvę žmonės“: jie turėjo šeimas, tėvynę, svajojo, gyveno pilnavertiškai.
Dabar lageryje jie tik ,,slenka“, nes yra sužeisti (rankos, kojos – žaizdotos, ,,painiojasi parazitai“), išsekę, praradę
bet kokią viltį, susitaikę su likimu. Kyla retorinis klausimas, ko verta gyvybė, kas suteikia egzistencijai prasmę,
jei pasaulis kurčias: jokios pagalbos, atjautos, gailesčio nėra ir negali bū ti, mirtis – kasdienybė, kurią galime
įvardyti, kaip pasaulio išsigimimo aktą.
Epizode apie Vaceką Kozlovskį pasakojama apie ,,budelį mėgėją“: jis esąs griežtas, bet teisingas, ,,užpumpinęs“
savo brolį, ,,nudobęs“ kelias dešimtis kalinių, labiausiai mėgęs lazdą – jos smū giais pasitikdavo ir išlydėdavo.
Buvo išradingas: suguldydavo katorgininkus kieme – laidydavo į juos akmenis, plytgalius, kartais
nelaimėlius ,,paversdavo driežais“ - liepdavo šliaužti, kartais varlėmis įsakydavo šokinėti. Be to, „padėjo valdžiai
iš bėdos išbristi“ - pakorė jauną, gražią lenkaitę – taip paskatindamas ,,oficialius budelius“ pradėti karti moteris.
Tad su žmonėmis buvo elgiamasi, kaip su beteisiais, jokio balso neturinčiais vergais, kur jokios moralės normos
neturi prasmės.
Ž odžiai humanizmas, užuojauta, paguoda memuarų knygoje ,,Dievų miškas“ skamba ironiškai: čia kali ir
politiniai kaliniai, kriminalistai (vagys, plėšikai, galvažudžiai, budeliai), todėl tikėtis bet kokio žmogiškumo
neverta. Kū rinyje teigiama, kad ,,norėdamas likti gyvas turi žengti per kitų lavonus“. Vaizduojama, kad daugelis
užmuštų savo artimą dėl duonos plutelės be jokio sąžinės graužimo. Be to, ,,išlikimo kovoje“ pateisinamas net
kanibalizmas - ,,kepenis, širdį – bežiū rint išplėš“. Keliami retoriniai klausimai, ko verta civilizacija, kultū ra, jei
XXa. individas tampa žmogėdra, žvėrimi, kuris turi ,,gintis ir pulti“, nes kitaip bus pasmerktas mirčiai. Taigi
humanizmas, supratingumas, pati asmenybė nieko nereiškia: kad prisiderintų prie brutalios, ciniškos aplinkos,
kalinys priverstas pamiršti Dekalogą, paminti dorovės normas.
Šiame vertybių griū ties pasaulyje išgyventi padeda šmaikštū s palyginimai, komiški savęs vertinimai, ironija –
visa tai pasakotoją tolina nuo vaizduojamų dramatiškų įvykių, saugo nuo jausmingumo. Visa knyga parašyta iš
stiprios dvasios žmogaus pozicijų, liudija visišką asmens nepriklausomybę nuo išorinių jėgų – tai viena
originaliausių knygų apie XXa. Europos koncentracijos lagerius.

ANTANAS ŠKĖMA
Katastrofų literatū ros, vienas žymiausių XXa. vid. lietuvių prozininkų, dramaturgų, savo kū ryboje išreiškęs
vertybių griū ties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties temas. Karo pradžią pasitiko, kaip
Lietuvos aktyvistų fronto surengto Birželio sukilimo dalyvis. Sovietmečiu dirbo teatre, 1944m. pasitraukė į
Vakarus, vėliau persikėlė gyventi į JAV, kur dirbo įvairius fizinius darbus (fabriko darbininkas, lifto operatorius,
dėžių pakuotojas). Čia pasirodė ir jo romanas ,,Balta drobulė“. Romanu provokavo visuomenę, vaizdavo ciniką,
nes A. Škėmai, kaip ir veikėjui A. Garšvai, labai rū pėjo kū ryboje įprasminti gyvenimą - ,,palikti savo egzistencijos
ženklus popieriuje“.
A. Škėmos romane ,,Balta drobulė“ vaizduojamas pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, kuris nenorėdamas
susitaikyti su sovietine okupacija emigruoja iš Lietuvos į JAV.
Romano pradžioje vaizduojamas pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, kuris eina į darbą (jis – liftininkas):
svarbi detalė – motinos dovanotas senelės žiedas, kuriame išgraviruoti 1864m., sukilimo metai, - vadinasi
personažui svarbi istorija, praeitis, šeima. Be to, jo kišenėje – tabletės (serga šizofrenija), tačiau savo bū senos
nedramatizuoja, nes teigia, kad daugelis genijų sirgo (Cezaris, Paskalis, Napoleonas, Poe...). Bet ,,prancū ziško
valso tempu“ kartoja mylimos moters Elenos vardą: nori ją bučiuoti į lū pas, nubrėžti magiška kreida Tristano ir
Izoldos kardą ant kaklo. Jo darbe - ,,pažįstama smarvė“, praustuvai ir veidrodžiai, hotelio instrukcijos (privalo
bū ti švarus, ,,uždrausta nepaklusni poeto garbana“). Jis privalo dėvėti uniformą (mėlynas kelnes ir burokinės
spalvos švarką), ant kurios užrašytas numeris ,,87“, o žiedą slepia baltos chirurginės pirštinės. Garšva jaučiasi
tarsi mankurtas, kur chirurginės pirštinės, sterilumas verčia pamiršti praeitį, viską, kas brangu.
Tėvas mėgo smuikuoti, rašė dramas - ,,žiaurias, kruvinas ir efektingas“: personažus skirstė tautybėmis (,,lietuvis
– doras, lenkas – išdavikas, rusas – sadistas“), vaizdavo lietuviškų knygų platinimą, aukso kasimą Sibiro taigoje,
mergaitės išprievartavimą... Be to, pats ir režisavo kū rinius. Jis buvo geras oratorius, nevengdavo įtaigių gestų:
grū mojo kumščiais, žvilgsnių žaibų. Meilė gamtai apsiribodavo ramunių lapelių skaičiavimu, gulėjimu žolėje ir
žvelgimu į ,,debesų mezginį“, pabirais žodžiais apie išgyventus jausmus gamtoje.
Save jis lygina su antikos personažu Sizifu, kuriam nereikalingi ,,gysloti raumenys“, nes jis dirba ,,elegantiškai“:
blizga dantys prašant ir dėkojant, plastiškai ištiesia ranką.
Prisimena vaikystę: 14metų mėgo lankytis Kauno knygyno skaitykloje. Skaitė Šopenhauerį, Dostojevskį, Gėte.
Susiformavo mintis, kad gyvenimas – blogis, todėl nutarė įrodyti, kad ,,mirtis graži“, pasiima virvę, pririša ją
prie drebulės šakos ir kaip kankinys, stoikų pasekėjas ruošiasi mirčiai, tačiau nugali sveikas protas, baimė ir
Garšva grįžta namo.
Jis nenori pavirsti mašinos sraigtu, nes nori kurti, tikisi Elenos pagalbos: ,,pasitenkinti lovoje ir išgauti keletą
legendų“. Elena - ,,maža moteriškaitė“ pilkom akim, madonos veidu, netvarkingom kojinėm. Ji myli Vilnių, gali
viską papasakoti ,,apie bajorų galvas“ - miesto architektū rą. Elena – taip pat emigrantė gyvenusi Vilniuje, buvusi
gimnazijos mokytoja, ji skaito Garšvos eilėraščius, teigia, kad ,,jie tikri savo neužbaigtumu. Elena teigia, kad
Garšvos kū ryba verčia kentėti: ją lygina su verdančiu aliejumi, pilamu ant žaizdų.
A. Garšvos santykis su Dievu dviprasmiškas, save jis vadina: ,,vienumos neofitu“ ir Kristaus epigonu (fanatišku
vienatvės garbintoju, atsiskyrėliu, individualybe ir Kristaus siekėju. Jis teigia prisimenantis Kristaus ištiestas
rankas, jo kalbą ,,palyginimais“ (parabolėmis), golgotos kelią, kupiną lazdų smū gių, kraujo, kančios. Nors
personažas į viską žiū ri su ironija, į savo egzistenciją – kaip į beprasmę, nes ,,svilina Niujorkinė dykuma“, žudo
didelė ramybė, kreipiasi į Kristų, prašo jį išgirsti, meldžiasi.
Moterys jo gyvenime ,,tebuvo epizodai“, viena iš jų Jonė, 16-metė mergina augusi pas gimines ir dabar jos
netekimas tapatinamas su jaunystės praradimu, ,,kai tikrais gyvenimas pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta
kova su mirtimi“. Pasakojama, kaip jie susipažįsta viename vakarėlyje, nutaria draugauti. Suartėjus su mergina
ištinka priepuolis: jis mato akmenų skeveldras, sraiges, krabus, žuvis, paparčius, rieda į tamsą... Tradiciškai žada
vesti merginą, tačiau supratęs, kad Jonė į šį įvykį žvelgia, kaip į atsitiktinį apsidžiaugia, nes nenori įsipareigoti.
Tad Jonė – jaunystės atspindys primenantis ,,pakaruoklišką eilėraštį ir pirmąja meile“.
Ž velgdamas į mėnulį tikisi, kad gali ,,atskristi poezija“, kadangi pagrindinis veikėjas nusprendžia studijuoti
literatū rą, tikisi parašyti keletą gerų eilėraščių, kad į universitetą ,,įžengtų kaip talentas“. Tačiau
mū za ,,nesiteikia atskristi“ todėl rašo eilėraštį apie pakaruoklius, raudančią mergaitę. Nusivilia savo kū riniu, nes
trū ksta patirties, norėtų susirasti ,,alyvos medį“ po kuriuo galėtų kurti (lyg Homeras). Dingteli mintis, kad
bendravimas su Jone – įkvėpimo šaltinis. Lietuvių lyrinę poeziją jis laiko ,,poetų susaldinta“, tačiau ,,krivių
krivaičiai“, vaidilutės, peizažas, kaukai, aitvarai padeda ,,gimti, gyventi, mirti“ poezijai. Garšvai ,,nepatinka“
proginiai eilėraščiai: apie karą, Vilnių, tautines šventes, apie Maskvą, Staliną – jis nenori kurti to, kas, jo
manymu neturi išliekamosios vertės.
Vienoje ištraukoje pasakojama, kaip pas jį ateina Zuika ir Simutis: jam atgrasi kū ryba, šlovinanti okupantą
Staliną (Zuika teisinosi, kad šitaip rašo, nes buvo grasinama tėvus išvyti iš ū kelio ir paversti elgetomis). Garšva
teisinasi, kad norėtų parašyti eilėraštį liaudies dainų tema, žada dvi savaites užtrukti, tačiau Garšvai reikia
žuvusio pasaulio, praeities, vertybių, kurios nesikeičia per tū kstančius metų, todėl yra kankinamos. Garšva
suvokia okupantų tikslą – sunaikinti savitumą, palaužti pasitikėjimą – sudrasko eilėraštį ir išmeta į Nemuną.
Tad kū rėjas, nebodamas represijų, vis dėlto, neišduoda savo įsitikinimų, bando išsaugoti savo ir savo tautos
orumą. Kita vertus, nacių okupacijos metu Garšva padaro išvadą, kad Maironio kelias – ne jam. Maironis kvietė
lietuvius kovoti su carinės Rusijos priespauda, o Garšva nemato kovos galimybių, be to, vokietmečiu jo namuose
įkuriamas viešnamis, kū ryba, poezija apskritai netenka prasmės, pasitikima karine galia. Tad tik beprotis gali
dėkoti okupantams už okupaciją: absurdiškomis aplinkybėmis dažnai neįmanoma įgyvendinti savo tikslų, išlikti
stoiškam.
Garšva teigia esąs ,,keltuvinis angelas operetinėje uniformoje“: įsivaizduoja angelų bū rį, Dievą, triukšmą ir
Tomo Akviniečio rašomą laišką, kuriame aiškinama, kad ,,egzodo Dievas nėra bū tis“. Vadina save persodintu
akacijos krū mu, kvalifikuotu atsiskyrėliu, lietuvių kauku, ,,87-uoju žmogėnuku aštuoniamilijoniniame Niujorke“.
Tad žmogus patyręs gimtojo krašto praradimą, išgyvenęs tikėjimo krizę, vertybių pasikeitimą, istorijos
žiaurumą, yra pasmerktas, nebetiki žmogiškąja egzistencija.
Poezijos rašymas yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu bū das, bet ir aistringas, manija virtęs noras išreikšti
save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatū ros istorijoje.
Pagrindinė mintis ta, kad istorinis laikmetis yra pražū tingas, nes tradicinės vertybės nebetenka prasmės,
nebereikia tikrojo meno ir poetas, ieškantis tiesos, nepriimantis abejingos, miesčioniškos egzistencijos,
galiausiai pats save sunaikina.
Garšva savo pirmąja mokytoja laikė motiną: ji buvo bajoriškos kilmės, turėjo herbą, sekdavo pasakas apie
karalius, riterius, kruvinus mū šius, netektis. Motina mėgo poeziją: ji deklamuodavo ir prancū ziškai, ir vokiškai,
ir rusiškai, ir lietuviškai. Ji – nuoširdi, subtili, be galo jausminga asmenybė – kartą sū nui prisipažino, kad
mylėjusi kitą žmogų, bet jo išsižadėjo, nes turėjo sū nų ir jautė pareigą šeimai. Tačiau ji buvo paveldėjusi
šizofreniją, todėl greitai pasikeitė: šviesū s plaukai draikėsi kaip raganos, lingavo sunkus kū nas, juodavo
neplombuojamų dantų kiaurymės... Groteskiškos scenos vykdavo vaiko akyse: motina iš pradžių kalbėdavo apie
sidabrines žuvis, vėliau pereidavo prie kaltinimų tėvui dėl vokiečių kalbos mokytojos, isteriškai juokdavosi,
draskydavo drabužius. A. Garšva jautėsi tarsi ,,siaubo sutriuškintas“, nes tėvas išsitraukdavo revolverį, mušdavo
motiną, kuri ,,staugia tarsi skerdžiamas žvėris“. Šita fantasmagoriška scena per anksti subrandino Antanuką: jis
pajuto susvetimėjimo, išdavystės, nemeilės pasekmes. Vėliau, įkalbėtas tėvo, apgauna motiną: užuot ją vežęs į
Palangą, prie jū ros, išpildęs didžiausią jos svajonę, nuveža į psichiatrijos ligoninę. Tad atėjimas į suaugusiųjų
pasaulį su kalte dėl pirmojo melo verčia protagonistą nebetikėti tuo, jog visata sutverta, kaip ,,gėrio, grožio,
harmonijos ženklas“.
Paskutiniame romano epizode ir pasakojama, kaip A. Garšvą aplanko ramybė, jis nori pradėti gyvenimą iš naujo.
Tačiau įkyrus skausmas galvoje nepraeina, jis dar nori važiuoti pas daktarą, kreipiasi į Dievą, prašo jį gelbėti,
bet nebesugeba mąstyti, dėlioti rišlių minčių – išprotėja. Tad išryškinama, kad žmogus nėra savo likimo
šeimininkas, nes, rodos, kai atsiranda viltis gyventi pilnavertiškai , psichika nebe atlaiko nuolatinės įtampos:
aisčių rojus, kurį poetas svajojo prikelti transformuojasi į bepročio palaimą.
Tad pasaulyje, patyrusiame karo siaubą, okupacijas, masines žudynes, trėmimus ir prievartinę emigraciją,
nebeįmanoma atsiremti į jokius idealus.
 JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
Šiuolaikinis autorius, poetas, dramaturgas – jo dramos sovietmečiu laikytos tautiškumo, lietuviškumo,
dvasingumo etalonu. Jis vadintas tautos sąžine, laikomas autoritetu, nes savo kū riniuose atskleidė meilę
tėvynei, gimtajai kalbai, žmogui. Draminėje trilogijoje (,,Mindaugas”, ,,Mažvydas”, ,,Katedra”) kalba apie Lietuvos
valstybingumą, kultū rą.
Dramoje ,,Mažvydas”, trijų dalių giesmėje, vaizduojama istorinė asmenybė, lietuvių raštijos pradininkas,
pirmosios lietuviškos knygos kū rėjas – Martynas Mažvydas. Jau dramos pradžioje vaizduojamas vargonininkas
Milkus, kuris su špitolninkais kuria giesmę, kad per Martyno vardadienį pašlovintų savo geradarį Martyną
Mažvydą. Sukurtoje giesmėje teigiama, kad vos tik į Ragainę ,,atėjęs” Mažvydas, tuoj pradėjęs mokyti skleisti
tikėjimą, rū pintis varguoliais, jis pastatė špitolę, kurioje rado prieglobstį gyvenimo atstumtieji, nuskriausti,
namus praradę žmonės. Klebonas ne tik apgyvendino vargšus, bet ir išgydė jų žaizdas: virė vaistus ,,nuo kū no
sopulių”, kalbėjo apie tikėjimą, nuodėmes, stengėsi atverti akis, pajusti gražų ir darnų Dievo pasaulį (,,parodė
dangų.../Tikėjimą į širdį pasodino”).
Dramoje vaizduojama, kaip vidurnaktį ant šventoriaus špitolninkai ir Mažvydas sodina atplukdytą Nemuno
ąžuoliuką. Mažvydas, nors ir baudžia žmones dėl to, kad tiki burtais, dievybėm, tačiau ir pats į ąžuoliuko
sodinimą pažiū ri kaip į ritualą: kad medelis prigytų, po šaknimis deda pastipusią žiurkę, šoka apeiginį šokį. Vis
dėlto svarbiausia, kad ši scena atskleidžia troškimą susivienyti, nes gimtinė, tėvynė – viena – Lietuva. Ypač
reikšminga tai, kad Mažvydas vaišina vynu ir duona špitolninkus, bendrauja su jais kaip su lygiais. Todėl likimo
nuskriaustieji prisipažįsta elgęsi netinkamai: vienas pavogęs arklį, kitas pardavęs vertingą knygą. Tačiau
ganytojas nesmerkia nei vieno iš jų, atvirkščiai, teigia, kad gražiausias žmogus tada, kai jis keliasi iš purvo, kad
jis džiaugiasi tuo, kad jų, špitolninkų, širdys ,,į šviesą pasisuko”. Vadinasi, suprasti, atjausti, paguosti kenčiantį,
mokyti gyventi garbingai, dorai yra kiekvieno pareiga.
Ąžuoliuko sodinimo scenoje Nemunas vadinamas ,,pykčio upe“, nes skiria Prū siją ir Lietuvą: Berankis
prisimena, kaip jam dėl vagystės buvo nukirsta ranka, Ž ioba – vaidus tarp kaimų, o Mačys antrina: ,,Kur su
lietuviai -/Ten peilis prie gerklės“. Tačiau Prū sijos žemėje sodinamas medis – ąžuoliukas, tarsi simbolizuoja
vienybę, norą rasti bendrą kalbą, nes visur gyvena tie patys lietuviai. Kalbama, kad ir ,,klebonas – iš anapus“,
vadinasi, iš Lietuvos.
Ištraukoje, kurioje vaizduojamas Vilento ir Mažvydo pokalbis, apgailestaujama, kad ,,Katekizmas” nepadėjo
suvienyti, sujungti, atvirkščiai, skatino neapykantą, netoleranciją tarp dviejų valstybių. Nors Vilentas Mažvydo
darbą laiko titanišku, bet Mažvydas jį lygina su Sizifo darbu: jaučia jo beprasmiškumą, tik iš pareigos gyvena
Prū sijoje, nors jo širdis Lietuvoje. Klebonas išgyvena, kad Prū sijoje nyksta lietuviškos bažnyčios, nebemokoma
rašto, vaikai vokiškai ,,šveplena”. Jis smerkia tingėjimą, apsileidimą, baimę, sumaterialėjimą, svetimos kultū ros,
kalbos perėmimą. Vis dėlto Mažvydas pasiryžęs kovoti, ginti lietuvišką žodį ir svarsto, kad ši pareiga – ne Sizifo
darbas, bausmė, o džiaugsmas, laimė, nes daugeliui padės suvokti savo tapatybę, tautiškumą.
Dramoje vaizduojama, kaip Mažvydas gyveno Vilniuje, grįžtama į 1542m. Vilniaus Rotušės aikštėje Mažvydas
kviečia į Kulviečio akademijos studentų pasirodymą – spektaklį, kuriame bus kalbama apie paprastų žmonių
gyvenimą. Scenoje sėdi valstietis su duonos kepalu rankose, ateina valstybės, bažnyčios, kitų įstaigų tarnautojai
ir žmogui nebelieka net mažiausios duonos riekelės, net ir virvagalį, kurį užsineria ant kaklo, ir tą atima. Tad
žmogus, sunkiai dirbęs ištisus metus, netenka visko – spektaklyje keliamos aktualios socialinės problemos. O
kitoje scenoje – vienuolis, rankoje laikantis vyno taurę ir pinigų maišą (Nors Mažvydas bando įsprausti į jo
rankas kryžių ir knygą, bet veltui). Vaidinime kritikuojama bažnyčia, turto troškulys, nes kiekvieną nuodėmę
gali išpirkti tam tikru kiekiu pinigų, o dvasininkija, stengdamasi pralobti skatina nusidėti: varo spiritą,
pardavinėja žmonėms, skatina pamiršti aukštuosius tikslus, idealus, mėgautis nuodėmingu gyvenimu.
Mažvydas pasiū lo išeitį: norint gyventi dorai, nepiktnaudžiaujant tik instinktų tenkinimu reikia atsigręžti į
maldą, tikėjimą, gerus darbus, ,,šviesą, kurią į mū sų širdį siunčia Martynas Liuteris”. Dėl to karaliaus gvardiečiai
suima Mažvydą, įmeta į vienuolyno požemius, kankina, vėliau jis paleidžiamas – savo pagalbą pasiū lo Marija iš
Butkiškės. Mergina jį laiko pirmuoju kankiniu ir prižada ,,dabar ir visados” mylėti ir rū pintis. Monologe
Mažvydas galvoja apie gyvenimą , jo prasmę ir dar kartą suvokia, kad svarbiausia žmogui pareiga, kurią laiko
žibintu, liepsnele nušviečiančią kiekvieno gyvenimą. Jis dar kartą sau tarsi įrodo, kad privalėjo gyventi čia, kad
istorija reikalavo, kad šioje žemėje (Prū sijoje) puoselėtų lietuvybę (,,aš jos liežuvis”(Lietuvos)). Nors Mažvydas
savo gyvenimą laiko kančia, bespalviu, tačiau išvydęs savo ir Marijos sū nų Kasparą tarsi vėl iš naujo išgyvena
jaunystės įspū džius.
Kristupo ir Kasparo dialoge atsiskleidžia požiū ris į dvasines vertybes: į mokslą, į Dievą, į bažnyčią, į žmogų.
Išryškėja, kad Kristupas lengvabū diškas, jis netrokšta aukotis dėl kitų, nenori mokyti baudžiauninkų, jam
svarbū s žemiški malonumai. Kasparui, atvirkščiai, svarbus tikėjimas, pagalba kitiems, jam svarbi tiesa. Epizode,
kuriame vaizduojama, kaip buvo nukankinta Marija, Kasparo motina, atskleidžiamas žmonių ribotumas,
nesugebėjimas suprasti, kad tik mokslas, švietimas, jautrumas daro pasaulį tobulesnį, gražesnį. Marija miršta
kankinama, nes turėjo nesantuokinį sū nų, mokė jį skaityti, rašyti, buvo graži – todėl ją vadino ragana.
Mažvydas užuot iškart pripažinęs savo sū nų, irgi išsisukinėja, nedrįsta pasakyti tiesos: sako, kad įsisū nys,
padės... Tačiau Kasparas jaunas žmogus, jau patyręs motinos netektį (užmušęs jo kankintoją), negali susitaikyti
su dar viena išdavyste – jam reikia ,,tikro tėvo”, ne pagražintos tiesos.
Mažvydas netekęs sū naus (jį išsiveda kareiviai) patiria skausmą, nusivylimą, nes pareiga Prū sijos žmonėms
pareikalavo per daug: jis prarado mylimąją, sū nų, viską, kas žemėje brangiausia. Bet jam liko Lietuva, tarnystė
jos žmonėms. Todėl jis sukniumba prieš kryžių, bando save pateisinti, nors savo sielą jaučia, kaip išdegusią,
tuščią, bevaisę žemę. Jis nusivylęs, pasmerktas likimo, praradęs sū nų, meilę, tačiau nepamiršęs Lietuvos,
pareigos jos žmonėms. Todėl paskutinėje scenoje, epiloge, jį matome mokantį skaityti špitolninkus, aukštinantį
gimtąją kalbą. Pirmasis žodis, kurį perskaito, yra ,,Lietuva”: jį tariant anot Mažvydo, pajuntamas medaus ir
kraujo skonis, išgirstama volungė, užuodžiamas šieno ir liepų kvapas, regimas debesies šešėlis... Vadinasi,
Lietuva, gimtinė siejama su kovomis už laisvę, su gamta, su tuo, kas per amžius nesikeičia, pastovu ir brangu.
Benigna, Mažvydo žmona, savo gyvenimą lygina su ,,ubagynu“, tačiau Mažvydas sako: ,,Gėda bū ti
vienam/sočiam arba laimingam“. Be to, jis rū pinosi žmonos giminėmis: išleido seseris už vyro, pirko žemes,
padargus, įrankius, teigia, kad svarbu ne tikėjimas, maldos, o tai, ,,kiek žmogui gero padarai“.
Kristupas, Benignos brolis, ką žino apie žmogų ir Dievą, kad Dievas - ,,tai meilė, džiaugsmas, laimė“, o apie
žmogų tarsi ir neturi ką gražaus ir gero pasakyti. Mažvydas aiškina, kad jei žmogus, kuo ir gali ,,šviesti“ - ,,tai
gerais darbais“, o tikėjimas be gero darbo - ,,kaip valtis be irklų“. Tikėjimas tik tada yra prasmingas, kai
rū pinamasi šalia esančiu, aukojamasi, o pats savaime nėra ,,laimė, džiaugsmas, gėris“.
Kristupas ištraukia iš Nemuno skęstantį žmogų, iš pradžių juo rū pinasi. Vėliau kalbėdamas su Kasparu, apgailestauja, kad
Prū sijos Dievas vargšas, jis nenori tarnauti žmogui, kad visų pirma galvoja apie save. Kristupui rū pi lengvabū diškas
gyvenimas, sukalbamos merginos.
Mažvydas, pamatęs žiedą, kurį jam siunčia Kasparas (ištrauktas skenduolis), perskaitęs išgraviruotus žodžius (,,dabar ir
visados“), prisimena įvykius nutikusius beveik prieš 20metų: tremtį iš Vilniaus, Lietuvos, mylimąją Mariją. Ištremtas iš
Vilniaus prieglobstį randa Butkiškėje, kur gyvena Marija, kur abu prisiekė ,,dabar ir visados“ vienas kitu rū pintis, mylėti.
Praėjus 20metų, vėl atgyja jaunystės prisiminimai, Kasparas pasako, kad jis yra Marijos sū nus, kad ieško pagalbos
Prū sijoje, čia, kur nurodė motina. Jaunystės meilė dar gyva Mažvydo širdyje, todėl jis teisinasi (Kasparas kaltina, kad paliko
motiną), sakydamas, kad čia privalėjo atvykti, ginti lietuvius ,,nuo dvasiškos ir kultū riškos mirties“, kad jis čia kaip ,,oras,
duona ir vanduo“, kad jo misija - ,,Prū siją į Lietuvą parvesti“.
Mažvydas, nors ir lieka sugniuždytas asmeninės tragedijos, nepamiršta savo pareigos žodžiui, lietuvybei: moko skaityti
lietuviškai, klausyti širdimi tariant žodį ,,Lietuva“, pajusti medaus ir kraujo skonį – vadinasi, suvokti, kas kiekvienam iš
mū sų yra tėvynė ir kas mes esam jai.
MARIUS KATILIŠKIS
XXa. autorius, autentiškai atskleidęs lietuviško kaimo pilnatvę, gamtos temą, akcentavęs gaivalingą žmogus
pilnatvę, gamtos temą, akcentavęs gaivalingą žmogaus prigimtį. Augo gausioje ir mylinčioje šeimoje, tėvai buvo
išprusę, skaitė, bū simasis rašytojas penkerių metų išmoko skaityti, daug laiko praleisdavo miške. Tarnavo
Lietuvos kariuomenėje, dirbo Pasvalio bibliotekos vedėju, išvažinėjo visą Lietuvą. Baigiantis Antrajam
pasauliniam karui pasitraukė į Vokietiją (kareivinių kambarėlyje užrašė: ,,negalima gyventi be duonos, negalima
gyventi ir be tėvynės“). Iš Vokietijos pasitraukė į Čikagos pakraštį: savo rankomis dykvietėje susirentė namą,
sodino medžius.
Romane ,,Miškais ateina ruduo“ vaizduojamas Virsnių kaimas, Basiuliškių ū kis ir keturi ryškū s veikėjai: Agnė,
Tilius, Monika, Doveika. Gamtos fone vykstantis veiksmas padeda atsiskleisti ir personažų charakteriams: jie
aistringi, gaivališki, emocionalū s. Viena iš veikėjų – Agnė: ji vadinama ,,miškų dukra“, ,,sprogstančiu pumpuru“,
lyginama su žibuokle. Tiliui ji panaši į stirną, ,,žadinančia šunų vijikų alkį“, - savo grožiu, grakštumu palenkianti
kiekvieną vyrą į savo pusę. Viename epizode vaizduojama, kaip per Velykas Agnė bendrauja su Tiliumi: ji
dovanoja jam gražiausią kiaušinį, jis didžiuojasi dovana, ją visiems rodo, jį užlieja karšta džiugesio banga. Vėliau
rašoma apie tai, kaip jie supasi: Agnė trokšta pakilti aukštai, aukštai (,,Aukščiau, daugiau!“). Ji veržli, energinga,
geidžia nuklysti į nebū tas vietas, netgi audras (,,Ir miškas dejuotų, pliekiamas žaibų“). Tai atspindi merginos
vidinį pasaulį, kuriame gausu ir jaunatviško azarto, ir permainų troškimo. Kita vertus, Agnės širdis kupina
meilės Tiliui: ji patikli, naivi, laiko tvirtai apsikabinusi vaikino kaklą, mėgaujasi jo bučiniais. Tad jaunam žmogui
svarbu tikėti ateitimi, į pasaulį žvelgti nerū pestingai, su pasitikėjimu ir meile.
Patyrusi Tiliaus išdavystę, nors ,,buvo užaugusi giriose“, ,,gausiai laistyta rytmečių rasa“, ,,nuprausta lietų“,
pasikeičia: ,,auksaplaukis saulės kū dikis“ tarsi suplėšo aplinkos kevalą, numeta lyg išaugtinius drabužius –
žengia ,,į vargą, į vėjus, į visą, kas pasitinka, nutolstant nuo vaikystės vartų“. Merginą apima nusivylimas, tyli
rezignacija, jai atrodo, kad ,,geriausia pranykti“, pasislėpti, ji žvelgia su pavydu į išskrendančius paukščius,
galvoja apie išvykimą, nes ,,juk taip atsitinka visad, kai lizdas nesutalpina paukščių“. Atsisveikindama su kaimu
užsigeidžia paskutinį kartą išeiti į mišką pasirinkti bruknių: bruknės biro kaip rasa į žolę, sėmė rieškučiomis,
žvelgė į ,,tyrelį“, dabar tokį nejaukų, paslaptingą. Agnė nusprendžia išvykti į miestą pas krikštomočią, net
susitaiko su mintimi, kad pamirš Tilių, ištekės už vargonininko, kurį laiko ,,iškilniu kavalieriumi“, visam laikui
palikdama tai, kad buvo giliai įaugę į jos širdį, apraudodama savo meilę, patirtą išdavystę, suvokdama likimą,
kaip neišvengiamybę.
Romane vaizduojamas Tilius: jis nori greitai tapti savarankiškas, nepriklausomas, tačiau vaikystėje patirtas
neturtas, tėvo netektis, vienišumas neleidžia įsitvirtinti gyvenime. Kū rinyje pasakojama, kad ,,tėvo jis neteko
per greitai“: sunku buvo užimti jo vietą, nors reikėjo, nes visi buvo už jį jaunesni, šeima sunkiai vertėsi. Vaikinas
visada ilgėjosi tėviškos paramos, meilės, supratimo, nuolat lygino save su tėvu, kuris visada jo akyse buvo
pranašesnis, nes tvirtai žinojo, kaip elgtis įvairiose situacijose, tikėjo ateitimi, jo negąsdino pokyčiai, sunkus
darbas. O Tilius norėjo gyventi čia ir dabar, bet aplinkybės (tėvo netektis) vertė jaustis menkaverčiu,
nepasitikinčiu savimi žmogumi. Rinkosi lengviausią išeitį – atsiribojo nuo tu, kurie gražiau atrodo, yra šaunesni,
geresni už jį. Suvokdamas, jog norint pakeisti savo gyvenimą reikia įdėti nemažai pastangų, nieko nedaro – tik
laukia, delsia, pasiduoda aplinkybėms ir dėl to kenčia. Jam nesvarbus ir mokslas, nes žinių gausa, vidinis
nerimas, ieškojimas jam buvo nepriimtina ir svetima. Ū kininku taip pat netapo, nes nenorėjo vargti, ,,ant savo
galvos užsikrauti brolių ir seserų paruošimo“ - vengė atsakomybės. Tilius menkos savivertės, sugniuždytas,
neturintis aukštų aspiracijų, nuolankus, uždaras, neryžtingas, plaukiantis pasroviui, nesistengiantis nieko keisti
savo gyvenime žmogus. Nors dirbo žemę, bet ū kininku netapo, nes po tėvo mirties atsisakė „pirmagimio teisių“,
t. y. vengė rū pintis likusiais be tėvo broliais ir seserimis, be to, ir žemės darbai jam neatrodė viliojantys.
Monika į Virsnių kaimą atvyksta baigusi pienininkystės mokyklą, įsidarbina pieninėje: čia ji jaučiasi, kaip
kalėjime, ją gąsdina miškas, kupinas gyvačių, akivarų, paslapčių. Todėl mergina renkasi pasiturintį gyvenimą – ji
tampa senio Doveikos žmona. Pamačiusi Tilių ji negali pasipriešinti gaivališkai savo prigimčiai: bū dama ,,alkana
meilės ir glamonių“, ji kaip vėjas, kaip sausra įsiverždavo jo guolin. Moteris tarsi žaidė viskuo: vardu, padėtimi...
Romane išryškinama, kad jos kelias ėjo ,,dalgio ašmenimis“: ji naudojo klastą, nuojautą, šypseną, kad pasiektų
savo tikslą – Tiliaus meilę.

JUOZAS APUTIS
Sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės autorius, vaizdavęs tikrovišką aplinką, kaimo buitį,
žmogaus išgyvenimus, dvasios bū seną, žmogiškųjų santykių subtilybes: jam rū pi atmintis, sąžinė, gerumas,
atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas, praradimų gėla. Jis sakė: baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios
svarstyklių. Apučio novelė reikšminga dėl aiškios dorovinės autoriaus nuostatos, etinio žmogaus vertinimo,
humanistinio dvasingumo įtaigos.
Apsakyme ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu” vaizduojama Biliū niška situacija: nušaunama Marazyno kalaitė. Visa
tai įvardijama, kaip kū rybos procesas: supažindinama su detalėmis: vasara, kaitra, kuri kelia bejėgiškumo
jausmą, ąžuolas, jau nebe ilgaamžiškumo, stiprybės, o senatvės simbolis, Vinculis, senas žmogus, lyginamas su
žvėreliu – tai rodo pasikeitusį požiū rį į praeitį, kaimą, kuris – tik etnografinis reginys. Novelės centre
pienininkas visų akivaizdoje, suaugusiųjų ir vaikų, nušauna šunį, jam už tai dėkojama. Vinculis net gėrisi šū vio
garsu, pereina ,,į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį”. Jei senojo kaimo žmogus jautė glaudų ryšį su savo augintiniais
(nukreipti ginklą į kurį nors iš jų reiškė bemaž tą patį kaip pasikėsinti į žmogų), tai naujame kaime tokių jausmų
nebėra, šuns egzekucija paverčiama spektakliu, kuriuo džiaugėsi netgi vaikai. Tad novelėje išryškinama, kad
viskas, kas sena, nebeteko pagarbos ir nebėra autoritetinga. Taigi senasis kaimas išsigimsta, jame nebelieka
dorovinio autoriteto ir teisingumo jausmo.
Novelėje ,,Autorius ieško išeities“, parašytoje sovietiniais laikais, kū rinyje keliamos problemos susijusios su
laikotarpio moraline atmosfera, istoriniu kontekstu. Vaizduojama siloso duobė, kurioje dirba kolū kiečiai: keturi
vyrai ir dvi moterys. Vyrai apibū dinami kaip smurtautojai, patyrę įvairiausių traumų, grubiai bendrauja,
išskirianti ypatybė – fizinė jėga, ,,geležinės“ rankos. Moterys irgi praradusios moteriškumą: sugebėjimą užjausti,
padėti, be to, joms svetimas švelnumas, etiškas elgesys. Vaizduojama, kaip pietų metu vienas iš veikėjų
(storasprandis) nusprendžia pažeminti ,,baltakaklį“, kuris nevalgo pietų – nutaria patikrinti jo vyriškumą.
Niekas neužtaria nukentėjusiojo, išryškėja abejingumas, belieka viena išeitis – užrakinti, geležimi apkaustyti
amžiną neapykantą. Tad apsakyme vaizduojamas smurtas, patyčios, nežinojimas „ką daryti“ susidū rus su
niekšybe. Pagrindinė mintis ta, kad pasipriešinti tiek fizinei, tiek psichologinei prievartai neįmanoma.
Novelėje ,,Dobilė. 1954metų naktį“ vaizduojamas sovietmetis, mažas kaimelis ,,su išsimėčiusiomis
sodybomis“, dobilienos, gyvuliai, pririšti jose, žmonės, šuo kieme – visi laukiantys audros. Pavadinime
išryškintos dvi svarbios temos: istorinio laiko nuoroda – sunkū s pokario ir šaltojo karo laikai – baimės,
netikrumo metai (1953m. mirė diktatorius Stalinas, lietuvių tauta atskirta nuo pasaulio ,,geležine uždanga“) ir
Dobilė (karvės vardas), šeimos maitintoja, nuo kurios priklauso motinos ir jos sū naus Martyno likimas. Š eimoje
nėra tėvo, vadinasi, nėra globėjo ir vyriškos jėgos. Vaizduojami gražū s motinos ir sū naus santykiai: motina
serga ,,baisia ir nepagydoma liga“, dažnai alpsta, o sū nus ,,myli savo mažą motiną“, jaučia atsakomybę, stengiasi
elgtis ir kalbėti taip, kaip tėvas. Todėl nedvejodamas audringą naktį, nepabū gęs žaibų, lietaus, bėga ieškoti
Dobilės – atrodo, kad bėga ginti, išsaugoti ,,šito mažo pasaulio“, jaučiasi to ,,pasaulio“ vaduotoju. Išryškinama,
kad visa išbandymų našta tenka vaikui Martynui: jis priverstas pamiršti savo vaikiškas svajones, rū pintis
sergančia motina, laukti eilėse duonos, ieškoti naktį audroje pasiklydusios karvės. Tėvo vaizdinys yra dvasinė
atrama: mintyse nuolat kreipiasi į tėvą, prisimena jo žodžius, perima jo charakterio bruožus – valią, santū rumą,
rū pestingumą, gebėjimą nugalėti baimes. Š iame apsakyme vaizduojama savotiška iniciacija: vaikas suaugusiųjų
mąstymą, elgesį, tarsi įžengia ,,į vyro pasaulį“.
Novelėje ,,Laikrodžio dūžiai“ (vasaros nakties sapnas) vaizduojamas Benas, kuris parėjęs iš darbo išsitiesia
ant sofos ir stebi savo surinktų radijo aparatų kolekciją. Jis klausosi muzikos, ramiai tyso žvelgdamas į lubas,
prisimena, kad reikia pamaitinti pelytes, kurias paliko dukra (baltoji, auginta su motina, buvo didesnė, stipresnė
už ,,rudžiukę“, kurios negalėjo pakęsti savo narvelyje, tačiau šeimininko pamokyta – nebesipriešino ir sugebėjo
taikiai gyventi). Įsivaizduoja žmoną ir dukrą, ,,Deimą ir Gerdą“, brendančias į jū rą, atitrū kusias nuo kasdienybės.
Telefonu sužino, kad jos nuskendo: nors daugybę kartų buvo aiškinęs savo draugams, kad ekstremalioje
padėtyje negalima prarasti savitvardos, bū tina susivaldyti, ,,moraliai tobulintis“, tačiau šįkart žmogus pajunta
skausmą, širdgėlą. Prisimena prieš 20metų nutikusį įvykį: apvirtusį sunkvežimį, žuvusią moterį – tuomet
džiaugėsi, kad tai ne jo motina, pasijunta egoistu, savanaudžiu, tačiau atskiras individas turbū t ir negali kentėti,
aukotis dėl visų – aprėpti visą žmoniją. Prieš akis iškyla prisiminimai apie žmoną, dukterį: dukra skina gėles,
glaudžia prie krū tinės kačiuką... Protagonistas palaidoja brangiausius žmones, jo draugas iškala iš akmens
skulptū rą, tačiau ir bėgant laikui negali susitaikyti su netektimi – sėsdavo į autobusą, lankydavo kapines,
nuklysdavo toli už jų. Atrodė, kad jis daug ko išmoko, nes nebe tokios reikšmingos tapo
smulkmenos, ,,gyvenimas tarp namo sienų, gatvių ir darbo“. Tačiau viską sujaukia artimųjų kapavietės
išniekinimas (mėtosi silkių liekanos, agurkų žievės, buteliai), todėl vieną naktį išvysta ir žmones, kurie
nepaisydami sakralios erdvės, išgerinėja, linksminasi. Susitikimas su jaunosios kartos atstovais baigiasi
muštynėmis, smurtu, jaunuoliai teigia niekinantys ,,ir gyvenimą, ir mirtį“, siū lo niekada nesipriešinti jėgai,
agresijai. Negalėdamas susitaikyti su tokiu požiū riu, tokia demonstruojama niekšybe, dar kartą puola jaunus
žmones, bet suvokia savo silpnumą, nesugebėjimą pasipriešinti brutaliai jėgai, jaunosios kartos cinizmą, savo
bejėgiškumą.
Novelėje ,,Vakarėjant gražios dobilienos“ pasakojama apie vaiką, kurio tėvas serga nepagydoma liga, apie
vaiko pastangas padėti tėvui. Rašoma, kaip sū nus ruošiasi kelionei į miestą: ištepa vežimo ratus, ,,primurdo“
maišą šieno, arklį parsiveda iš vakaro iš ganyklos. Sū nus su kartėliu prisimena vakarykštę dieną, kai su dėde
važiavo ,,į tą įstaigą“, nes reikėjo siuntimo (pažymėjimo), dėdės nuolankumą, nesugebėjimą pasipriešinti
biurokratinei sistemai. Tad vaikas pasiryžęs įveikti visus sunkumus: nuvežti tėvą pas daktarą, gauti vaistų.
Sū nus su tėvu išvažiuoja anksti, ,,mikliai darbuojasi vadžiomis“, ,,apglėbia kaulėtą tėvą“, stengiasi išvengti kelyje
akmenų, kad mažiau kratytų, vėliau laukia ilgoje eilėje. Išryškinamas berniuko atkaklumas, nes braunasi pro
žmones, reikalauja, kad tėvą užregistruotu pas gydytoją, išrašytų vaistų, pažymą. Taigi, novelėje atskleidžiamas
ypatingai gražus vaiko ir tėvo ryšys, pagrįstas meile, rū pesčiu, atsidavimu, išryškinama, kad net ir jaunas
žmogus gali bū ti atsakinga, brandi asmenybė, sugebanti priimti sprendimus, netgi kovoti su sistema.
Novelėje ,,Vieniša sodyba“ vaizduoja keliaujantį vyrą, kuris prisimena praeitį, apmąsto artimo žmogaus mirtį,
kurio ,,akys seka tave visur ir visada“, bet, deja, laikas negailestingas, jis viską gramzdina į užmarštį. Vairuotojas
mąsto apie žmogaus gyvenimo vertę, apie be galo trapius jausmus, žmogaus sielos paslaptingumą, tiesą,
prisimena savo vaikystės laikus. Ž velgdamas į geltonas pienes pievoje pasakotojas prisimena ,,vieną atsitikimą
iš kū dikystės“: jo tėvas pakvietė meistrą, kad sumū rytų krosnį. Viskas bū tų buvę gerai, jeigu mū rininkutis
nebū tų šlapinęsis į lovą – bijodavo užsnū sti, nes reikėdavo, kas pusvalandį bėgioti į lauką. Vaikas, kuris dabar
sėdėjo automobilyje, paryčiu kartą išgirdo, kaip mū rininkutis kreipiasi į tėvą atsitikus ,,nelaimei“. Tėvas užuot
baręs, niekinęs, pats pasiū lė išnešti čiužinį į lauką, kad šis išdžiū tų. Jokios išankstinės nuomonės, griežtesnio
vertinimo, pajuokos vaikas neišgirdo – pagarba kitam žmogui, pakantumas, tolerancija buvo jų šeimos vertybė.
Tą įrodo ir pavėžėtos moters pasakojimas: ji grįžta iš Vilniaus, veža vaistus savo buvusiam vyrui, skuba
pagelbėti kažkada mylėtam žmogui. Jos gyvenimo istorija liū dna: įsimylėjo, ištekėjo, tačiau vyras išdavė su
jos ,,mokslo drauge“, pora išsiskiria ir nors mintimis nuolat grįžta atgal, ieško atsakymų, kodėl vyras pasielgė
taip lengvabū diškai, kodėl lyg ,,replėmis kažkas spaudžia gerklę“ iki šiol, tačiau nelaiko nei pykčio, nei
nuoskaudos širdyje, o padeda tam, kuriam tos pagalbos reikia.
Ne mažiau dramatiška ir trečia istorija. Pasakotojas pažada prižiū rėti mergytę traukinyje, kol ši sutiks su
seneliais. Kelionė prasminga, nes mergytė linksma, pasakoja apie savo šeimą, save. Traukiniui sustojus seneliai
skuba pasitikti mažylės, mergytė džiaugsmingai lekia į jų glėbį, tačiau pamiršusi krepšelį, lekia atgal ir
griū va ,,tiesiai po traukinio ratais“. Vėliau ligoninėje pasakotojas susitinka su mergaitės tėvais, kurie elgiasi
labai atlaidžiai: motina puola į glėbį, tėvas spaudžia ranką – visi keturi jaučiasi ,,visam gyvenimui suvienyti“. Ši
istorija dar kartą atskleidžia, koks supratingas, išmintingas, tolerantiškas gali bū ti žmogus, pasiryžęs padėti,
atleisti, užjausti... Tad kelionės metu išgirstos, papasakotos istorijos praturtina žmogaus sielą, leidžia ne tik
pažinti naujus žmones, bet ir suvokti apskritai žmogiškąją vertę: atlaidumo, supratingumo, tolerancijos svarbą.

SIGITAS GEDA
Šiuolaikinis poetas, eseistas, dramaturgas, svarbiausių premijų laureatas, net buvo siū lytas Nobelio premijai. Jis
modernizavo lietuvių lyriką, atsigręždamas į seniausius kultū ros šaltinius, pabrėždamas tradicijas,
akcentuodamas archajiškiausius kultū ros židinius. Jis teigė, kad turime ieškoti savo kelio, laikytis papročių,
tradicijų, kad išsilaikytume, kaip unikali tauta tarp tautų. Be to, akcentavo, kad žmogus susideda iš prieštarų:
vieni žmonės teigia, kad turi savo angelą, o jis prisipažįsta, kad turi ir demoną ir nenori nei vieno atsisakyti. Taip
pat išryškino, kad reikia tikėti aukštesne, dvasine žmogaus prigimtimi, nes sukurti nemirtingi meno,
architektū ros paminklai, aukojimasis ,,vardan savo tautos – bū tent aukštesnės prigimties pasekmė“.
Eilėraštyje ,,Giesmė apie pasaulio medį“, įkvėptame mitų, jau eilėraščio pavadinime įvardijamas archetipinis
pasaulio medis, kosmoso, gyvybės, jaunystės, nemirtingumo simbolis. Jis siejamas su laiku: praeitimi, dabartimi,
ateitimi, aiškina visa ko atsiradimą, augimą ir išnykimą, padeda suvokti ir priešybių sistemą (aukštai – žemai,
dangus – žemė...) - jis reiškia pasaulio tvarką, jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Giesmė dedikuojama Liudvikui
Rėzai, Karaliaučiaus universiteto profesoriui, kuris išleido Donelaičio ,,Metus“, ir Petrui Repšiui, S. Gedos knygų
iliustratoriui. Dedikacijos tarsi bando paaiškinti praeities svarbą dabartinio žmogaus gyvenime. Lyrinis
subjektas sėdi ant ,,slenkančios kopos“, žvelgia į marias, jaučia vėją virš galvos – pajunta ryšį su aplinka, gimtąja
žeme (,,žmogus iš Lietuvos“), prisimena praeitį: klajoklius protėvius, moteris ,,akim dangaus spalvos“,
narsius ,,kariū nus“, stačiusius pilis, Lietuvą, kurios valdos tęsėsi iki ,,Juodųjų marių“. Eilėraščio žmogus
apgailestauja, kad buvusi galia, didybė išnyko (,,pilys griuvo“), tačiau tauta sugebėjo išlikti, nes ,,mes – žmonės
Lietuvos“. Lyrinis subjektas teigia, kad jis tarsi tiesiogiai dalyvavo kuriant Lietuvos istoriją, kultū rą: ,,girdėjo“
Donelaitį, klausė Baranausko pasakytų žodžių, tikėjo, kad dangaus kū nai (Aušrinė, Saulė, Mėnulis) padeda
gyvuoti. Kalbėjimas ,,mes“ vardu: siū loma ramiai gyventi, jausti vienybę, santarvę, tarsi atskleidžia tautos
pamatines vertybes. Vaizduojamas peizažas: žvaigždės, dangus, didingi vaizdai, marių vėjai – visa tai leidžia
pajusti žmogaus ir pasaulio harmoniją, kai ,,dangaus ir žemės grožis“ tarsi susijungia, pripildo žmogaus širdį
gerumo, vilties. Tad eilėraštyje kalbama apie šiuolaikinį žmogų, kuris nors pasaulyje daug kas ir keičiasi, vis
dėlto sugeba įvertinti praeitį, atsigręžti į tautos kultū rą ir suvokti ,,pasaulio ašį“.
Eilėraščių Haikų, cikle ,,Trieiliai birželio naktį“, parašytų sekant japonų poeziją, perduodama ne tik
kasdieniška patirtis, bet ir ,,slapčiausi sielos virpesiai“. Lyrinis subjektas nusivylęs, nes gyvenimas prabėgo
„pernelyg greit“, ,,svajos išblėso“, o žmogus – keleivis. Kelionė – gyvenimo metafora, o žmogus amžinas klajū nas,
trokštantis pažinimo, ieškantis prasmės. Pabrėžiama, kad šioje žemėje viskas laikina, tik gamtos pasaulis
amžinas – jis nepaliauja stebinti, džiugina širdį, ramina, guodžia. Eilėraščio žmogus teigia ,,ir elgetos rū bais
atrodantis gražiai tokioje mėnesienoje“ - tai reiškia, kad kalbančiajam teko patirti daug sunkumų, nuopolių –
gyvenimas yra nenuspėjamas, baugus, individui sunku rasti laimę šioje egzistencinėje kelionėje, tad labai
svarbu neprarasti ryšio su gamta. Gera pažvelgti į vasaros dangų, į žvaigždes, įkvėpti gėlių aromato, išgirsti
lakštingalos giesmę, regėti žydintį slėnį, klausyti gegutės. Vadinasi šioje gyvenimo kelionėje, trumpoje,
kaip ,,naktiniai žaibai“, svarbu prasmės ieškoti ir aplinkoje, gamtoje, neprarasti gebėjimo grožėtis aplinka.

MARCELIJUS MARTINAITIS
Šiuolaikinis poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas, vienas svarbiausių rašytojų kartos, 7-8deš. pakeitusios
lietuvių literatū ros veidą, atstovų. Poetas skaudžiai apmąsto įprastos kaimo gyvenimo sanklodos suardymą
pokariu – į poeziją plū steli dramatiški išgyvenimai, apie kuriuos kalbėti atvirai uždrausta. Nors kū rinys
neatrodo politiškai pavojingas, iš detalių, užuominų gali suprasti tikrąjį autoriaus santykį su tikrove. Dėl to
kū rinių publikavimas buvo varžomas, tekstai visaip tikrinami mėginant nuspėti skaitytojų reakciją, nes
Martinaitis bando rekonstruoti ,,žemdirbių civilizacijos kontū rus ir pagrindinius jos ženklus“: kalba apie žemę,
namus, Dievą, ryšį su mirusiais. Ezopinės kalbos meistras apmąsto ne tik istoriją, bet ir bendruomeninių ryšių,
dorovinių principų praradimą išryškindamas modernaus žmogaus, nebeturinčio ,,užtikrintos vietos visatoje“
bū seną.
Eilėraštyje ,,Kukutis nori pamatyti tėvynę“ vaizduojama paradoksali situacija – lyrinis subjektas gyvena
tėvynėje, tačiau teigia, kad jos nematė. Priežastis paprasta – visą laiką dirbo, taisė ,,šiaudinius stajus“,
reikėjo ,,eiti kur nors važiuoti“, be to, ir neturėjo laiko pamąstyti, suvokti, kas, kokia yra iš tiesų laisva tėvynė.
Jam nesvarbios materialinės vertybės, tačiau personažas ,,mato“, kad ir tie, kurie gyvena prabangiai (,,greitai
važiuoja“, ,,daug pasigardžiuodami valgo“), nevertina, nemyli savo tėvynės. Didžiausia svajonė - ,,užsidirbti
sekmadienį“, kad galėtų baigęs savo darbus atsigulti žolėj, pasidėti ant žemės rankas ir ,,pamatyti tėvynę“: nors
akimirką pasijusti laisvam, suvokti savo, kaip individo ryšį su gamta, gimtine.
Kitame eilėraštyje ,,Paskutinis atsisveikinimas su Kukučiu“ vėl išryškinama paradoksali situacija: lyrinis
subjektas miršta žolėje, jis lyginamas su bite ,,prie avilio“, ,,įtraukia visą gyvenimo gėrį“. Vaizduojamas mažas
žmogus, visiškai nereikšmingas pasauliui (,,neįžiū rimas iš lėktuvo“, ,,nesudrumsdamas radijo ryšio...“). Turbū t
galime suprasti, kad Kukutis, gamtos paprastumo, agrarinės pasaulėjautos simbolis, nyksta.
Eilėraštyje ,,Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ yra tremties, partizaninio karo atgarsių. Literatū ros kritikas V.
Sventickas rašė, kad daugiausia prisirpusių ir nenuskintų vyšnių sovietmečiu buvo tose Suvalkijos
sodybvietėse, kurias žmonės turėjo palikti: juos ištrėmė, išvarė, nes okupacinė valdžia formavo pasienio zoną.
Eilėraštyje ir vaizduojamos sirpstančios vyšnios Suvalkijoj – sodai, rasa, ,,lašanti nuo lelijų“ - darželiai, tačiau
raudona spalva suponuoja mintį apie auką, netektį, kraują, o palyginimas ,,kaip dalgio ašmenys“ primena
skausmo, kančios motyvą. Plėtojama žmogaus ir dobilo paralelė: ,,pjauna širdį tarsi dobilą“ - žmogus išgyvena
ne tik graudulį, bet ir širdgėlą dėl gimtųjų vietų praradimo, namų netekties, tautos naikinimo. Lyrinis subjektas
jaučia begalinį ilgesį, išgyvena, kad ,,nėra artimų“, jį gniuždo tyla, įsismelkusi į kasdienybę, prisiminimus,
nes ,,lig pašaknų pjauna širdį“. Tad atsiskyrimas nuo artimų žmonių, namų, skausmingi prisiminimai apie
dramatišką istorinį laikmetį verčia ne tik grožėtis peizažu, bet ieškoti sąsajų su praeitimi, su tuo, kas visada
išlieka žmogaus atmintyje tarsi gyva žaizda.
Praeities tema kalbama eilėraštyje ,,Tu numegzk man, mama, kelią“. Lyrinis subjektas kreipiasi į mamą ir
prašo ,,numegzti kelią“, t. y. paruošti gyvenimui. Eilėraščio žmogui labai svarbu matyti daug spalvų, jausti
šilumą, išmokti išgirsti ir suprasti. Labai svarbu, kad gyvenimo kelias bū tų kupinas meilės, atgaivos, energijos,
ne mažiau svarbu ir ramybė, saugumas. Lyriniam subjektui svarbu išvengti priešų, ,,vienadienių ir lengvų
draugų“. Akcentuojama, kad bū tina turėti kur sugrįžti paklydus, išvargus – tad išryškinama, kad artimiausias
žmogus, mama, gali nukreipti tinkama linkme, padėti jam suvokti pasaulio grožį, nuraminti.

ČESLOVAS MILOŠAS
XXa. lenkų poetas, intelektualas, Nobelio premijos laureatas, tęsęs LDK pasakojimus, gimė netoli Kėdainių,
dvasininkų šeimoje, jo senelis garsėjo, kaip litvomanas, samdęs lietuvių kalbos mokytoją aplinkinių kaimų
vaikams, motina taip pat įkū rė mokyklą valstiečių vaikams – bū tent iš jos Milošas ir kildins lietuviškąją
tapatybę. Tarpukariu šeima apsigyveno Lenkijos užimtame Vilniuje ir savo vaikus leido į lenkišką gimnaziją. Bet
rašytojas, poetas visada save laikė LDK žmogumi, nors gyveno įvairiose šalyse. Spausdinti eilėraščius pradėjo
nuo 19metų. Išvyko gyventi į Ameriką, vėliau vėl grįžo į Lietuva. Lietuvą laikė padavimų ir poezijos kraštu,
žavėjosi kraštovaizdžiais, ypatingai buvęs brangus Vilnius, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale.
Eilėraštyje ,,Niekad tavęs, mieste“ jau pirmaisiais žodžiais kreipiamasi į miestą ir teigiama, kad lyrinis
subjektas negalėjo ,,jo palikti“. Nors lemtis visagalė, žmogus žaislas jos rankose (,,it šachmatų figū ra“), tačiau yra
dalykų, kurių išsižadėti ar pamiršti neįmanoma. Kadangi laikas bėga nepaprastai greitai, nauja kasdienybė vis
labiau įtraukia žmogų, jam svarbu tai, kas vyksta čia ir dabar. Tačiau eilėraščio žmogus mintimis vis grįžta į savo
vaikystę (,,visados atsidurdavau ten“), į praeitį. Tad eilėraščio pagrindinė mintis ta, kad vaikystės miesto erdvės
neįmanoma užmiršti ar palikti, kad ir kaip toli nuo jos fiziškai bū tų, nes galioja amžina trauka jaunystės vietai,
kaip ypatingai erdvei, kuri žmogaus nepaleidžia visą gyvenimą.

JUDITA VAIČIŪNAITĖ
XXa. antrosios pusės poetė, poetizavusi ne nykstantį žemdirbio pasaulį, o miestą ir jo kultū rą. Gimė ir augo
intelektualioje, kultū rą puoselėjančioje šeimoje: tėvas psichiatrijos profesorius, o jo broliai kunigas, meno
kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiū nai, mirus tėvui, globoję dukras ir
našlę. Ypatingą ryšį jautė artimiesiems: ,,tik aš jų ilgiuosi ir noriu prikelti iš užmaršties, tebemyliu juos vis
labiau” - taip apie tėvus ir seserį rašė poetė. Svarbios miesto, istorinės praeities, moters, vaikystės prisiminimų,
kasdienybės temos. ,,Tu mano antrasis sparnas” - rašė apie sesę Judita. Viename interviu teigė: ,,Aš nežinau
nieko gražesnio už kasdienybę. Ji man yra gyvenimo poezija.”
J. Vaičiū naitės eilėraščių cikle ,,Keturi portretai” kalbama apie keturias moteris mylėjusias Antikos herojų
Odisėją (Homero sukurtas epas ,,Iliada” ir ,,Odisėja”), vaizduojama šių laikų moteris išlaiko perspektyvų
žvelgiantį į praeitį. Visuose keturiuose eilėraščiuose kalbama ,,aš” vardu – galime teigti, kad kiekviename
eilėraštyje kalba atskiras personažas – kaukė. Pirmame tekste jis – deivė Kirkė prašanti atleidimo, trokštanti
mylėti, bū ti mylima, išgyvenanti sielvartą, kad jos jausmai nerado atgarsio Odisėjo širdyje. Kitame eilėraštyje
,,Kalipsė” vaizduojama tobulo grožio moteris Kalipsė. Ji jaučiasi įskaudinta, priklausoma nuo dievų valios, nes
turi išsiskirti su mylimu vyru. Deivė pati audžia bures, stato laivą, atneša kirvį, grąžtą – pagreitina išsiskyrimą.
Jai, kaip ir visoms mirtingosioms, nesvetimas ir pavydo jausmas: ji pavydi pagrindinio veikėjo žmonai, gimtinei,
kurių net laikas iš Odisėjo širdies negali ištrinti. Retoriškai klausiama, kodėl paskirta dievų lemtis – aistra –
neleidžia mėgautis gyvenimu, suteikia kančią. Nors septynerius metus Kalipsė darė viską, kas įmanoma, kad ją
pamiltų Odisėjas, tačiau atsako ji nesulaukė. Ši ,,papasakota” istorija apie aistringą moters meilę senovėje tarsi
verčia ir šiuolaikinį žmogų pagalvoti apie meilę be atsako, apie beribę aistrą, apie bevaises pastangas. Trečiame
eilėraštyje ,,Nausikaja” prisimenama Fajakų karaliaus duktė, irgi taip pat susižavėjusi Odisėju. Paskutiniame
eilėraštyje ,,Penelopė” atskleidžiama begalinė ištikimybė ir meilė vieninteliam gyvenimo vyrui. Teigiama, kad
visos moterų kartos tiki amžina meile.
Istorinei tematikai, moters temai skirtas eilėraščių rinkinys ,,Kanonas Barborai Radvilaitei”. Šiame rinkinyje
rašoma apie žymią, ryškią Renesanso asmenybę Barborą Radvilaitę ir jos aplinką. Ž inome, kas meilės istorija
apie dviejų žmonių (Barboros ir Ž ygimanto Augusto) bendravimą, aistrą, tyrą ir nuoširdų jausmą žavi ir
šiuolaikinį individą. Viename iš eilėraščių ,,Barbora Radvilaitė” kalbama ,,aš” vardu. Teigiama, kad ji niekada
nebus pamiršta, nes menas ir meilė, jausmai yra amžini. Prisimenamas Vilnius, Renesanso epocha, grįžimas iš
Lenkijos į gimtinę, gaila, kad karste. Kū rinyje atskleidžiama begalinė meilė gimtajam Vilniui: jis vadinamas
miestu ū kanoj, žavimasi jo spindinčiais bokštais. O buvimą svetimoje šalyje, gautą karū ną lygina su tremtimi,
nes tik savoje šalyje gali išlikti ilgam žmonių atmintyje. Mirusios Barboros grįžimas į Vilnių gali bū ti
suvokiamas, kaip daugiaprasmė metafora: Barbora yra ne tik renesanso epochos ženklas, bet ir laiką ir mirtį
nugalinčios meilės simbolis.
Kasdienybės tema eilėraštyje ,,Kavinukas su pastoralėm” kalbama apie įprastą aplinką, kasdienybę: lyrinis
subjektas, išvydęs ant palangės neplautus indus, suirzta, supyksta. Tačiau kavinuko su pastoralėm ū žimas
primena vaikystę, įvairius muzikos instrumentų garsus, o garai asocijuojasi su pavasario rū ku. Tad žmogus
banalioje tikrovėje sugeba įžvelgti grožį, pasijusti kaip pasakoje. Prisiminimai sugrąžina ne tik į vaikystę, bet ir
leidžia branginti aplinką, kurioje gyvena, miestą lyginant su senoviniu porcelianu.
Eilėraštyje ,,Ateis sekmadienis” atskleidžiama kaip greitai bėga laikas, kaip vieną sekmadienį staiga pakeičia
kitas. Eilėraščio lyrinis subjektas, rodos, kątik buvo vaikas: klaidžiojo po margaspalvį ir saulėtą miestą, su
nuostaba akyse žvelgė į cirko afišas. Ž odžiai ,,Ir tarsi dulkes tarp dantų – dienovidį pajutę” vaizduoja, kaip
įpusėjus dienai žmogus subręsta, ryte dar buvęs neklaužada, vidudienį į žaismingą aplinką iškeičia į baro
linksmybes: ,,pripilsiu bokalus orandžinio alaus”. Tačiau dieną pakeičia vakaras ir tai kas įvyko ankščiau dabar
liko tik gražū s prisiminimai. Gyvenimą eilėraščio žmogus vertina lyg kelionę, kartkartėm žvilgtelint pro
langą: ,,ir plauks pro šalį kupolai, kolonos, tiltai”. Praėjusi savaitė lyginama su žibintais: ,,ir septyni žibintai duš į
miltus”. Ir galiausiai šviesiausiomis spalvomis pasidabinusi išauš nauja diena. Taigi Vaičiū naitė savo kū rinyje
atskleidė kaip greitai subręsta žmogus ir koks nepastovus yra laikas.
Eilėraščių cikle ,,Senos fotografijos” vaizduojamos keturios moterys svarbios literatū ros kultū ros istorijai.
Pirmąjame eilėraštyje ,,Žemaitė” remiamasi ir biografijos detalėmis. Kitame eilėraštyje apie Petkevičaitę –
Bitę kalbama apie rašytoją, lietuviškų laikraščių bendradarbę, pedagogę, filantropę. Siū loma surinkti iš laukų
herbariumui žoles, bibliotekoje sklaidyti mokytojo kalendorių, ,,dėti į kitų širdis mokslo šviesą” - užuominos į
rašytojos biografiją (ji buvo ir mokytoja). Rašytojai buvo labai svarbu mokslas, pažinimas, gyvenimo atstumtųjų
švietimas – todėl eilėraštyje minimas žodis ,,šimtmetis” siejasi su nepakitusiu požiū riu į išsilavinimą.
Eilėraštyje ,,Vilnius. Miesto vartai“ vaizduojamas rytas (,,apyaušris“), vis labiau ryškėjantis miesto vaizdas:
kaminai, varpinės, grindys, stogai, suskilęs grindinys. Lyrinis subjektas gėrisi atsiveriančia panorama: kalvomis,
miesto detalėmis: koplyčių žvakėmis, varpo skambesiu, jaučia romantinį polėkį, pagarbą praeičiai. Todėl teigia,
kad bučiuoja plytą, herbą, miesto vardą – tai reiškia, kad eilėraščio žmogui brangi miesto erdvė, primenanti
garbingą istoriją (,,pakeliu rū dijančius raktus...

AIDAS MARČĖNAS
Šiuolaikinis poetas, bandąs suprasti gyvenamąjį laiką, sovietinę ir po sovietinę tikrovę. Jam rū pi vaikystės
patirtis, akistata su mirtimi, Dievo paieškos, poezijos paskirties klausimai. Bohemišką gyvenimo bū dą (kaip ir J.
Kunčinas) suvokė kaip galimybę atsiriboti nuo sovietinės tikrovės, be to, poetas kritikuoja ir šiuolaikinę
Lietuvą. Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu Lietuvos rašytojų valdybos paprašė išmokėti pinigus
(kuriuos bū tų išleidusi karstui ir bū simoms laidotuvėms), nes ,,nori valgyti“. Ž inoma, jis juokavo, bet teigia, kad
visada ,,juokuose yra dalis tiesos“. Savo mokytoju laikė Radauską, nes buvo svarbu atskleisti žmogaus jauseną
miesto erdvėje, vaizduoti grožio patirtį, žmogiškų ryšių trapumą, kur atrama tampa pati poezija, nes ji yra
galimybė pasipriešinti šiuolaikinio pasaulio chaosui, be to, poezija atveria laikiną, trapų pasaulio grožį. Jis –
postmodernistas, kuris reaguoja ne tik į tai, kas vyksta artimiausioje aplinkoje, bet ir pasaulis jo poezijoje
reliatyvus, žaidimas keičiasi vietomis su tikrove.
Eilėraštyje ,,Maxima“ jau pavadinimas įvardija parduotuvių tinklą, vietą, kur apsipirkinėjama: vaizduojamas
metų pradžios išpardavimas – apsipirkinėjimo situacija atskleista ironiškai, nes moterys lyginamos su vištomis
(,,pulkelis raibų moterų“). Lyrinis subjektas siū lo, skatina savo moterį nesupanašėti su minia: liepia ,,valdyti“
savo žemiškuosius instinktus, nes ironiškai žvelgia į tuos, kurie rengiasi ir elgiasi vienodai, nesveikai atrodo,
išpažįsta netikras, modifikuotas vertybes, nesupranta vertingo meno – pasitenkina populiariuoju menu.
Kalbantysis suvokia, kad jis su savo artimu žmogumi skiriasi nuo jų, minios, nes mažai daliai žmonių svarbi
kokybė, žinomi vardai, išbandytas laiko menas. Kalbantysis vertina klasikinius kū rinius (tapyba, poezija), o jo
draugė – vardinius, kad ir padėvėtus, drabužius. Nors visi esame vartotojai, tačiau vienus vartojimas niveliuoja
(suvienodina), kiti nuolat ieško amžinųjų vertybių. Paskutinėse eilutėse užuomina apie ,,Dantės pragaro
priešangį“ gali bū ti suprasta, kaip vartotojų pasaulis (maxima), o Baranausko poemos ,,Anykščių šilelio“ pabaiga
pesimistiška, nes šilelis sunaikintas ne tik svetimų – jų priespaudos, bet ir savųjų vartotojų godumo. Vadinasi,
Marčėnas pabrėžia sumaterialėjusios visuomenės vartotojų pasaulio godulį, amžinųjų vertybių išsižadėjimą.
Eilėraštyje ,,Second Hand“ vaizduojamas lyrinis subjektas, kuris su ironija žvelgia į praeitį, žemdirbių kultū rą
(minimas linas, dievaitis Vaižgantas) – šiuolaikinis žmogus išvaduotas nuo sunkaus žemės darbo, todėl išnykusi
ir žemdirbių kultū ra: retoriškai klausiama, kas moka megzti ir austi. Akcentuojama, kad seniau medžiaga buvo
taupoma, vertinama lyg kokia relikvija (,,senelio taupyta“, ,,kinišką šilką kuris už liepsną lengvesnis“), o dabar
modernioje visuomenėje audinys nebevertinamas. Lietuvių tautosakoje (ir ne tik) audinys metaforiškai reiškia
ir žmogaus gyvenimą, ir apsaugą nuo nelaimių. Kalbantysis tarsi atsiduria beviltiškoje situacijoje: jis negali nei
pats pasisiū ti, nei nusipirkti rū bų, todėl dėvi padėvėtus: jaučiasi menkas, nuvertintas. Kaip pasipriešinimas
sociumui, niveliacijai (suvienodimui) gimsta kū ryba (,,drabužiai ant popieriaus gulas“), rodanti jo kitoniškumą,
unikalumą. Pagrindinė mintis ta, kad sociumas siekia visus suvienodinti, o kū ryba – individualizuoti, tapti
originaliam, savitam.
Eilėraštis ,,aš sėdėjau prie knygos“ - tarsi regėjimas, kilęs skaitant knygą: sukuriama tarsi sapno bū sena,
lyrinis subjektas save prilygina garsiam romantikui Edgarui Po. Eilėraščio žmogus regi mirgančius vaizdus,
girdi kintančius garsus, jis ne eina, bet skrenda. Jis susitapatina su pasakos broliais juodvarniais, sušmėsčioja
populiari vienaragio ir mergelės figū ra (H. Radauskas) – kalbantysis stebi juos baltame sode. Bandoma atsakyti,
kas yra poezija: ,,minties ir mirties vienuma“ - galbū t čia pat gimstanti ir mirštanti mintis. Poetas apsisprendžia
likti šiame pasaulyje, teigia, kad poezija - ,,laikinumas terbos ir karū nos“ (šlovė ir nešlovė). Tad galime daryti
išvadą, kū rėjas ir rašymas yra laikini, o pati poezija, apskritai kū ryba, yra amžina, kuri įstabia šviesa nušviečia
kelią.
 JURGIS KUNČINAS
XXa. antrosios pusės autorius, poetas, rašytojas. Labiausiai vertintas dėl prozos kū rinių. Kunčinas augo Dzū kijos
sostinėje Alytuje, vėliau Vilniaus universitete studijavo vokiečių filologiją (mokslų nebaigė), dar vėliau, paties
žodžiais tariant, ,,dirbo įvairius darbus“ ir ,,stebėjo gyvenimą“. Jis vadinamas ,,vienu autentiškiausiu savojo laiko
rašytoju, su metraštininko kruopštumu liudijusiu žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje“,
jis neslepia antipatijos sovietinei ideologijai.
Geriausias jo kū rinys ,,Tūla“. Pagrindinis veikėjas – bohemietis, bastū nas, menininkas, puikiai pažįstąs Vilnių,
Užupį: kavines, barus, ligonines, parkus, kapines, bažnyčias... Jis yra vienišius, individualistas, kovojantis su
rutina, miesčioniška, sudaiktėjusia, bedvase aplinka. Didžiausias priešas – gyvenamoji tikrovė, kasdienybė, o
didžiausia vertė – žmogaus savitumas, originalumas. Šis vienišas maištautojas yra žmonių atstumtas, jaus
nusivylęs ir pats pasitraukęs už visuomenės ribų – renkasi klajoklio dalią: jis sako: ,,suku ratą po rato... tame
pačiame mieste...“. Gyvenime vadovaujasi savo moralės kodeksu – prie nieko neprisirišti, niekam neįsipareigoti,
nes laisvė yra svarbiausia. Jo gyvenimo filosofija yra priešinga miesčionių filosofijai: jam vaidenasi sotū s
miesčionys, gyvenantys lengvabū diškai, sumaterialėję. Jam koktu, kad viską lemia pinigai (net vietą kapinėse),
todėl priešinasi miesčioniškoms sovietinės santvarkos diktuojamoms taisyklėms. Jam mielesnis bohemiškas
gyvenimo stilius, kurio niekas nevaržo, kupinas pavojų ir iššū kių. Savo valkatišką gyvenimo bū dą netgi
romantizuoja: lygina save su gyvū nu, kuris gali prisitaikyti prie naujų sąlygų, ,,susilieti su gatve, rū ku...“ - gyvena
tik šia diena, nekuria ateities planų. Tad nuolatiniai jo valkatiško gyvenimo palydovai – vienatvė, melancholija
(,,geriam vermutą ir niū rėjam“), kančia, klajonės.
Romane pabrėžiamas jo visuomeninis statusas: ,,valkata, laisvas žmogus, savo uždarų maršrutų šeimininkas“.
Dažnai svaiginasi alkoholiu (vynu) senamiesčio kavinėse, kuriose renkasi meno atstovai. Tai rodo, kad
protagonistui svarbi aplinka, supantys žmonės, o vynas - ,,vaizduotės bičiulis“ - padeda pamiršti kasdienybę,
susirasti nakvynę, be to, padeda virsti šikšnosparniu, kad galėtų aplankyti savo mylimąją Tū lą. Bet vis dėlto
protagonistas bando išlaikyti santykius ir su sociumu (visuomene)(,,dar traukia prie stabiliai gyvenančių
žmonių...“), vis grįžta prie knygų – meno ir dvasios pasaulio.
Bevardis pasakotojas jausmų ir gilios fantazijos žmogus: tai jis savo fantazijų pasaulyje kalbasi su seniai mirusia
drauge, jai, o kartu ir skaitytojui pasakoja įvairiausias istorijas, virsta šikšnosparniu, nuolat blaškosi tarp
svajonės ir tikro gyvenimo. Svajonėse jis ištikimas mylimajai Tū lai, tačiau realiame gyvenime – savanaudis
egoistas, naudojasi viskuo, ką tik pasiunčia likimas (,,angeliškas veidukas, dailios rankos, pilna krū tinė“). Jo
gyvenimą užpildo susitikimai su moterimis, seksualiniai potyriai prilyginami alkoholio ir narkotikų poveikiui.
Su ironija žvelgia į savo gyvenimą, juokiasi iš savo girtuoklystės, „ kančiom apraizgyto gyvenimo“.
Kunčinas sukū rė vieną iš gražiausių meilės pasakojimų lietuvių prozoje. Tū la – menininkė, dizainerė, labai
drovi, pažeidžiama, turinti išlavintą humoro jausmą. Ji sukelia ypatingą, net mistinį meilės jausmą herojaus
sieloje, atgaivina jo vitališkąsias jėgas, susidomėjimą gyvenimu ir paprastais dalykais. Vienoje ištraukoje
vaizduojama, kaip bevardis pasakotojas prisimena (virtęs šikšnosparniu) savo mylimąją: jis šildo jos rankas,
glaudžia prie savęs, džiaugiasi kiekviena akimirka... Jis stebisi merginos dosnumu, tikrumu, smalsumu,
santū rumu, protagonistą žavi net jos nusišnekėjimai, bet svarbiausia, kad ,,niekas nespėjo pasikartoti“ - kaip
teigia pasakotojas, ,,pasaulis nei nušvito, nei sutemo, bet šviesa buvo pastovi“. Todėl net po 15metų pagrindinis
veikėjas prisimena ją, kaip ,,be galo vienišą žmogų“, tokį gražų, liū dną, ,,svetimkū nį“, kuris ištisą savaitę
nepaleido iš rankų. Jie iš karto pajunta dvasinę giminystę, jaučiasi laimingi, viskas džiugina (ir bū sto skurdas, ir
kvapai...) - vyras pajunta moters didžiavimąsi juo, meilę, šilumą. Nors tiks savaitę trunka artimas ,,ryšys“, tačiau
šį laiką protagonistas prilygina amžinybei. Vaizduojama, kaip du vieniši žmonės, dvi giminingos sielos,
sovietinio laiko bohemos atstovai, nepritampantys prie visuomenės normų, nepaklū stantys jos taisyklėms,
chaotiškoje erdvėje atranda vienas kitą, kai meilė lyg žaibas perveria dviejų įsimylėjėlių širdis. Netgi
protagonistas, nepaisantis jokių moralės normų keičiasi: jis trokšta visuomet bū ti su Tū la, pamažu žilti, senti.
Meilė priverčia ,,atsispirti kojom nuo dumblino dugno“, suteikia vilties valkatiškam gyvenimui. Meilė suteikė
prasmę ne tik egzistencijai, bet ir pažadino glū dintį kū rybiškumą: girtuoklių ligoninėje jis rašo laiškus,
eilėraščius, kurie yra visas jo turtas. Ž odžiais, kuriuose slepiasi kančia, jis bando suprasti jį supantį pasaulį,
atgailauti už nemokėjimą kovoti dėl ateities. Tad romane pasakojama apie ypatingą meilės jausmą, kuris
neišblėso net ir mirus mylimajai.
Vilniaus senamiestis vaizduojamas, kaip sakrali vieta, kurią saugo aukštesnės jėgos. Svarbios bažnyčios,
cerkvės, Bekešo kalvos, nes juose glū di istorinė praeitis. Ypatingas ryšys romane sieja Vilniaus rajoną Užupį ir
romano veikėją, kuriam šis rajonas yra ,,senamiesčio įsčios“. Čia gyveno jo tėvai, gimė pats veikėjas, galiausiai
čia gyveno ir jo mylimoji Tū la: čia girdėjo jos balsą, juoką, čia žibėjo ,,jos mažytė laumžirgio galvutė“. Vilnius
protagonistą žavi didingu senamiesčiu, jis regi jį nutviekstą auksu, spindintį, kibirkščiuojantį. Matomas vaizdas
pažadina norą rašyti, kurti: pirmajame laiške Tū lai aprašo bažnyčias, vietas, kurias spėjo aplankyti.
Išryškinama, kad į kavines susirenka ir ,,padorū s inteligentai, ir tikri menininkai“, kurie yra visiška priešingybė
to meto miesčioniškos santvarkos kultū rai. Kita vertus, pasakotojas jaučiasi tarsi įkalintas: lū šnos, tamsios
gatvės, ,,alkanas“, godus ir žiaurus miestas – tarsi įžvelgia susvetimėjimo jausmą. Protagonistas išgyvena, kad
senieji pastatai netenka dvasios, kad žmonės tampa mankurtais – individais be istorinės atminties, be jausmų.
Tad bevardžiam pasakotojui už viską svarbiau bažnyčios, nes verčia pakelti galvą į dangų, tikėtis šviesesnio,
geresnio gyvenimo. Prisiekdamas savo meilę, apleistos bažnyčios sienoje jis užrašo savo mylimosios vardą –
tikimasi, kad pastatas padės išsaugoti žmogaus vardą, kaip istoriją, o bažnyčios bokštai – tai lyg siekis pažinti
dvasinį pasaulį, kuris turėtų atverti kelią į savęs pažinimą, apsivalymą.
Sudėtingą jausmų pasaulį, kilnius siekius dažnai perskrodžia skvarbi ironiška mintis, kuri mato visokių
žmogaus pastangų reliatyvumą ir ribotumą. Romano herojus ironizuoja savo dvasinį gyvenimą, teigdamas, jog
visi žvirbliai prie turgavietės ar varnų skrydis irgi turi dvasingumo. Taip pat ironizuoja ir realiąją egzistenciją:
jis valkata, be pastovios gyvenamosios vietos, laisvas, kaip paukštis – žvirblis, o kartais gal net varna.

MARIUS IVAŠKEVIČIUS
Šiuolaikinis prozininkas, dramaturgas, režisierius, išsiskiriantis nacionalinių mitų perkū rimu: jis naujai prabyla apie
Lietuvos istoriją, meilę tėvynei, idealizmą, patriotizmą – tragiški, komiški, juokingi dalykai skatina mąstyti apie rimtus ir
skaudžius dalykus. Iš kitų rašytojų išsiskiria išradingais kalbos žaidimais, dėmesiu Lietuvos istorijai, tautinei savimonei.
Ypač sėkmingas Ivaškevičiaus ir režisieriaus Tumino bendradarbiavimas: pjesėje Madagaskaras pasakojama istorija apie K.
Pakšto (geografo) idėją perkelti lietuvius į saugesnį pasaulio kraštą, sukurti ,,atsarginę“ Lietuvą. Be to, Ivaškevičius
imituoja tarpukario kalbą, remiasi Lietuvos spauda, Salomėjos Nėries dienoraščiais, tautosakos pavyzdžiais.
Pjesėje ,,Madagaskaras“ Pokštas teigia, kad mū sų nepriklausomybė – kaip meteoras, laikinai sušvitęs danguje,
nes Lietuva – maža tranzitinė šalis apsupta didelių šalių (Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos) visada yra grėsmės
akivaizdoje. Todėl siū lo planinę emigraciją, t. y. tėvynės vietos pakeitimą, kad apsaugotų tautą. Netgi atsisako
kavos ir židinio šilumos, nes kavą užsienyje sunkiai augina lietuviai emigrantai, o anglis vargdami kasa tie patys
emigrantai iš Lietuvos. Bū dami tarp svetimųjų emigrantai nutautės: ,,lietuvybė bus sumalta į kavą“, ,,lietuviški
muskulai pataps amerikoniškais“, ,,...mū s lietuvybė traginėj bus sukū renta“. Nors situacija lietuvybės požiū riu
tragiška, tačiau ji kelia juoką: pirma, neįprasta to meto lietuvių kalba, antra, lietuvybės prilyginimas kavai ir
anglims – bū tis mėginama palyginti su buitimi, materialiais dalykais. Pokštas tikisi, kad Oskaras mes savo darbą
Paryžiuje ir išvyks į Afrikos respubliką dirbti kuriamos rezervinės Lietuvos ambasadoriumi. Viena vertus, tai
rodo Pokšto rū pinimąsi Lietuvos likimu, kita vertus, ši situacija atrodo juokinga ir utopinė: siū loma reguliuoti
lytinį tautiečių gyvenimą (masinį ištvirkimą arba susilaikymą), siū lomi santykiai su kitataučiais tam, kad patys
lietuviai sustiprėtų fiziškai – taptų juodaisiais lietuviais, vėliau galėsiančiais grįžti į paliktąją tėvynę ir taip
atkeršyti stipresniems kaimynams. Situacija suprimityvinama, numatoma atskiro žmogaus, jo jausmų, žmonės
įsivaizduojami, kaip protingi gyvū nai, privalantys paklusti tautos vadams. Tačiau Oskaras nepritaria Pokšto
planui: pirma, kiekviena tauta yra unikali (mini unikalią lietuvių valgymo kultū rą, galime prisiminti ir Donelaitį,
kuris valgymo kultū rą siejo su tautiškumu), teigia, kad ,,lietuvybė slypinti skrandžio sultyse“; antra, pranašauja
Lietuvai anapusinę ,,pagalbą“, padėsiančią nusikratyti galingų kaimynų. Tačiau Oskaro pateikta versija apie
lietuvių kilmę (,,kilę iš saulėtos Atlantidos“, garsieji antikos žmonės – Sofoklis, Homeras, Sokratas) išgąsdina net
utopistą Pokštą. Ir vieno, ir kito utopinės idėjos neturi jokio realaus pagrindo, nors abiem jos gimsta iš meilės
Lietuvai: jie abu myli savo tautiečius (Pokšto juodieji lietuviai gali atkeršyti stipriesiems kaimynams, Oskaro –
gali išgyventi po vandeniu: ,,tada jie gyveno po vandeniu. Dugną rugiais apsėjo..., kariuomenę stiprią turėjo“).
Tad atkreipiamas dėmesys, kad mažos tautos, išgyvendamos nevisavertiškumo sindromą, bent pasakomis apie
savo praeitį mėgina prilygti daug stipresnėms šalims. Taip dekonstruojamas mitas apie lietuvių kilmę, nes tiek
Pokštas, tiek Oskaras patiki esantys didingų lietuvių palikuonys – išryškinamas minčių ir realybės neatitikimas,
todėl grindys įlū žta ir jie prasmenga.
Pakšto virtimas Pokštu geriausiai atspindi autoriaus siekį sukurti juoką keliantį personažą ir taip deherojizuoti
tautos mitus.
Viena iš pagrindinių veikėjų – Salė (Salomėjos Nėries prototipas). Ivaškevičiui svarbu kritiškai vertinti
rašytojų, kultū ros veikėjų pavertimą stabais, vertinama jausmais, o ne protu. Ryškiausiai tai liudija Salomėjos
Nėries pavyzdys: sovietų valdžiai ji tapo itin svarbia autore (po mirties jos vardu pavadintos gatvės, mokyklos),
jos stilius veikia daugelio skaitytojų pasaulėžiū rą, tačiau atkū rus nepriklausomybę situacija tapo dviprasmiška:
vieni ją kaltino dėl kolaboravimo, kiti – gailėjosi. Ivaškevičius nesiekia poetės pasmerkti, bando ją suprasti,
tačiau nuvainikuoja romantinės meilės mitą, atskleidžia perdėto jausmingumo, impulsyvumo pavojingumą.
Viename epizode vaizduojamas Kaunas, studenčių bendrabutis, Salė, kuri rašo atsakymus ,,poezijos jai
prisiuntusiems grafomanams“. Ji teigia, kad poezijoje svarbiausia romantiniai jausmai ,,meilė gyvena ant
jausmo“. Vidurnaktį ji su Mile kalba apie savo troškimus (,,skrist, numirt, prisikelt“), politines pažiū ras (,,rusų
nekenčiu“, ,,dar baisesni yra lenkai“). Tačiau vienintelė svajonė sulaukti mylimojo, visą save atiduoti ,,kaip
puokštę balčiausių lelijų“, bet bėda ta, kad realybė kitokia – nėra tokio žmogaus, kuris galėtų tapti sielos draugu.
Kitame epizode, kuriame vaizduojama, kad Salė labai nepatenkinta savo kū nu (jaučiasi per stora, geria actą),
sako, kad paskelbusi ,,boikotą kū nui“. Pamačiusi Pokštą, idealistą, besidomintį tik tautiniais reikalais, sako, kad
moterys turi laukti eilės, nes lietuvybė ir jausmas, moteriškas žavesys, nesuderinami. Kitame epizode
vaizduojama, kaip Salė vyksta į Prancū ziją, ji galvoja, kad gėlių pardavėjas nori padovanoti didžiausią ,,bukletą“,
tačiau prancū zas moteris, kurios neperka gėlių, išvadina „dvokiančiomis kurtizanėmis“. Kitame epizode
aprašomas Slibino Literato ir Salės pokalbis: Slibinas Literatas siū lo Salei atsisakyti poezijos jausmingumo,
romantiško polėkio, ragina susikoncentruoti į konkretesnes temas, vaizduoti, aukštinti komunizmą, darbo
žmones. ,,Plunksnadrakoniai“ nepripažįsta krikščioniškųjų vertybių, atsisako tikėjimo, jiems autoritetas –
Leninas, tai, kas padeda įtvirtinti socialistinę ideologiją. Tad atskleidžiama, kad menininkas tėra įrankis, kuris
tarnauja tautos institucijoms, ideologijai. Taigi Salės troškimas – vykti į Maskvą, kur nėra jokių tabu, draudimų,
kur ,,penkiakampės raudonos žvaigždės veda“.
Jau pjesės pabaigoje rašoma, kaip trys draugės susitinka kavinėje, jos ištekėjusios, Salė pasikeitusi: į gyvenimą
žiū ri blaiviau, tampa ramesnė, nebesiaukotų dėl meilės (,,nelėktų į pasaulio kraštą“). Tačiau ilgisi dienų,
kurios ,,kaip šventė“, ,,kaip žydėjimas vyšnios“. Deja, dabar ji sulaukia ir kumščių ir keiksmų
(Petrovičiaus), ,,parduoda“ tautą, jaučiasi įveikta, keikiama savo tautiečių. Paskutinėje scenoje vaizduojama
Salės mirtis, jos žodžiai apie šaltį, pasakos kerus, gražų jaunikaitį, apie slibiną, sniege nepaliekantį pėdų, apie
Salės baigtą pasaką.