Augutė Liutkevičienė

Kaip tinkamai pasiremti kontekstu?

1. Kontekstai būtini rašant samprotavimo rašinį (vienam iš privalomų rašytojų) bei rašant literatūrinį rašinį (apie visus pasirinktus autorius).
2. Kontekstas gali būti biografinis, istorinis, kultūrinis.
3. Rašinyje turi būti remiamasi tokiu kontekstu, kuris tinka analizuojamai temai. Jei kontekstas netinkamas, vertinamas 0 taškų. (žr. Lietuvių kalbos ir literatūros
valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijus
( NEC direktoriaus patvirtinta 2016-11-15)
4. Dėstant medžiagą, svarbu atsirinkti tinkamą informaciją, kuria gali būti pasiremta rašinyje kaip kontekstu. (Dažniausios klaidos – rašytojų biografijų pasakojimas,
nepaisant temos formuluotės)
5. Rašytojo priklausymas literatūros epochai, srovei, amžius, kada kūrė, turėtų būti rašomas kaip papildoma informacija (priedėliu), bet ne atskiru sakiniu,
sureikšminančiu šią informaciją. Nepamirškime, kad svarbiausia yra atskleisti temą, nenukrypti nuo jos, nepridėti su tema nesusijusių dalykų. Visa ne į temą pasakyta
informacija atima iš mokinio taškus už turinį.
Aptariant temas, planuojant rašinius tikslinga akcentuoti, kokiu kontekstu bus remiamasi. Mokiniai galėtų remtis pateiktomis kontekstų lentelėmis.

Rašytojas , kūriniai
1.Martynas Mažvydas
„Katekizmas“
( Protestantų kunigas Mažvydas
apskritai pirmas pradėjo leisti
lietuviškas knygas, kurios išėjo
Karaliaučiuje, Mažojoje Lietuvoje)
Amžius, srovė (privalomas visada)
Renesanso epochos, XVI a. vidurio, Mažosios Lietuvos pastorius, švietėjas,
rašytojas, 1547.m. išleidęs pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“.
Kontekstai (Pasirenkami pagal temą. Gal ir
viskas tiks.)
* XVIa. pradžioje kilusi Reformacija paskatino
knygų leidybą gimtosiomis kalbomis. Pasak Liuterio,
mišios turi būti laikomos to krašto kalba. Mažvydo
pirmtakai: S.Rapolionis, J.Zablockis, A.Kulvietis,
pirmieji lietuvių humanistai, šviesuoliai, gavę
išsilavinimą Europos universitetuose, pradėjo versti į
lietuvių kalbą religines giesmes. Jų darbus tęsė
Martynas Mažvydas.
* „Katekizme“ yra pirmasis elementorius mokytis
skaityti, užrašyta pirmoji lietuviška abėcėlė, sudaryta
lotynų kalbos abėcėlės pagrindu, pirmasis lietuviškas
eilėraštis „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir
žemaičiump“, pirmasis giesmynas su natomis.
 Augutė Liutkevičienė
2.Mikalojus Daukša „Postilės“
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“
(Po Mažvydo ir katalikiškoje LDK
pradėtos leisti lietuviškos knygos kaip
atsakas į protestantų išleistas knygas.
Tą darbą pradėjo katalikų kunigas
M.Daukša)
3.Jonas Radvanas „Radviliada“ Renesanso epochos Lietuvos poetas, kūręs lotynų kalba. Reikšmingiausias
1592m. kūrinys – herojinė poema „Radviliada“. Tai pasakojimas apie legendinius ir
4.Kazimieras Sarbievijus,
poezijos rinktinė „Lyrikos
knyga“
XVIIa. pirmoji pusė,
5.Kristijonas Donelaitis
Epinė didaktinė poema
„Metai“
XVIIIa.
Renesanso epochos humanistas, katalikų kunigas, gimtosios kalbos teisių *M.Daukša pirmasis pradėjo leisti lietuviškas knygas
gynėjas LDK. LDK. (1595m. išleido pirmąją lietuvišką knygą LDK
„Katekizmą“ , 1599 m. išvertė į lietuvių kalbą „Postilę“
(pamokslų rinkinys). Jis buvo katalikų kunigas, kilęs iš
smulkiųjų bajorų šeimos, kurioje kalbėjo lietuviškai.
*Po Liublino unijos 1569 m. Lietuvoje pradėjo įsigalėti
lenkų kalba. M.Daukša suprato kylančią grėsmę gimtajai
kalbai. Lenkų kalba parašytoje „Postilės‘ „Prakalboje į
malonųjį skaitytoją“ M.D. kelia gimtosios kalbos
išsaugojimo, kaip tautos išlikimo sąlygos, problemą.
*Kūrinyje atskleidžiami žygiai sudėtingu tautai istoriniu
laikotarpiu: jau įvykusi Liublino unija
istorinius Lietuvos karalius, karvedį Radvilą Rudąjį ir jo pastangas apginti (1569m.),susikūrusi ATR. Kūrinyje kalbama apie
LDK nepriklausomybę Livonijos karą (1558–1583) , kuriame lietuviams
vadovavo ryški istorinė asmenybė Mikalojus Radvila
Rudasis, pagrindinis Radvano herojinio epo veikėjas.
*Lietuvai prarandant valstybingumą buvo svarbu žadinti
patriotizmą, didikų
savivertę, savarankiškos valstybės kūrimo viltį.
Baroko epochos Europos masto poetas, Lietuvos krikščioniškasis Horacijus. 1.„Apgaulinga žmogaus lemtis,
<...> žaidžia mumis, deja.“
Ryškiausia būties laikinumo tema - Iš odės „Telefui Likui“
„memento mori“ (atmink , kad mirsi). 3.„Išnyksiu kaip dūmas...“
(Maironis, XIX a. )
4. „Mūsų dienos kaip šventė,
kaip žydėjimas vyšnios...“
(S.Nėris XX a. pirmoji pusė)
Apšvietos epochos Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros *Tolminkiemio pastoriui, sielų ganytojui, labai rūpėjo jo
pradininkas Kristijonas Donelaitis parapijiečių dora. Be to, Donelaitis buvo paveiktas
pietistų idėjų. Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį
žmogaus pamaldumą, skatino žmones gyventi kukliai,
saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota.
*Pastorius Donelaitis poemoje „Metai“ remiasi bibliniais
pasakojimais, aiškina juos būrams, kad šiems Dievo
žodis būtų geriau suvokiamas.
 Augutė Liutkevičienė
6.Adomas Mickevičius
Apie maištą, jaunų žmonių ryžtą
keisti pasaulį: „Odė jaunystei“
Apie nelaimingą meilę:
drama „Vėlinės“,
baladė „Romantika“
Apie tėvynės ilgesį:
sonetai „Akermano stepės“,
„Piligrimas“
poema „Ponas Tadas“
XIX a. pirmosios pusės lietuvių poetas romantikas, rašęs lenkų kalba,
Adomas Mickevičius
* Po XVIIIa. pradžioje praūžusio maro į Mažąją Lietuvą
atvyko daug kolonistų: prancūzų, vokiečių, šveicarų.
Jiems buvo suteiktos teisės laisvai ūkininkauti. Dauguma
vietinių gyventojų lietuvninkų priklausė žemiausiam
socialiniam sluoksniui - baudžiauninkams.
*„Odei jaunystei“. XIXa. Lietuva kentė carinę
priespaudą. Adomas Mickevičius, kovingas romantikas,
karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo
prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Poetas
priklausė Filomatų draugijai, kurios himnu tapo „Odė
jaunystei“. Tai kūrinys, išreiškiantis pažangaus jaunimo
siekius. Kūrinyje ryškus romantiko nepasitenkinimas
realybe ir siekis sukurti šviesesnį pasaulį.
*Drama „Vėlinės“, baladė „Romantika“. Adomas
Mickevičius gyvendamas Lietuvoje buvo pamilęs Marilę
Vereščiak. Nors meilė buvo abipusė, bet tėvai Marilę
ištekino už turtingo grafo Putkamerio. „Vėlinių“ IV dalis
buvo parašyta Vilniuje, išgyvenus šią nelaimingą meilę.
Svarbiausia poetui romantikui – atskleisti gilius jausmus,
meilės kančią.
*„Akermano stepės“, „Piligrimas, Poema „Ponas Tadas“.
Šie kūriniai parašyti tremtyje. A.Mickevičius, kovingas
romantikas, karštai gynęs tautos ir asmenybės teisę į
laisvę, protestavęs prieš baudžiavą, kvietęs į kovą prieš
carizmą, priklausė slaptajai Filomatų draugijai. Už tai
caro įsakymu buvo ištremtas iš Lietuvos be teisės sugrįžti.
Gyvendamas Kryme, jis parašė „Krymo sonetus“, vienas
iš jų – „Akermano stepės“, kuriame ryškus tėvynės
ilgesys.
Vėliau, gyvendamas Europoje, parašė poemą „Ponas
Tadas“, kuri gimė iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti
į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas
gyvenąs Lietuvoje, giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais.
Kūrinyje ryškus romantinis praeities idealizavimas, meilė
gimtajam kraštui.
„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/Kaip reik tave
 Augutė Liutkevičienė
7.Antanas Baranauskas
lyrinė romantinė poema
„Anykščių šilelis“
8. V.Kudirka (1858- 1899)
„Tautiška giesmė“,
„Varpas“ (eilėraštis, išspausdintas
pirmame laikraščio „Varpas“
numeryje),
„Labora“
XIXa. vidurio lietuvių poetas romantikas A.Baranauskas
XIX a. antrosios pusės žymiausias tautinio sąjūdžio veikėjas, publicistas,
rašytojas, gyvenęs ir kūręs carinės priespaudos laikais, Vincas Kudirka
V.Kudirka – tautai dirbęs ir aukojęsis žmogus. Leido „Varpą“ ir jo priedą
„Ūkininkas“. Kudirka buvo laikraščio redaktorius, korektorius, straipsnių
autorius, administratorius.
branginti, vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko…
*Būsimą poetą žavėjo graži gimtojo Anykščių krašto
gamta: čia teka Šventoji, į ją subėga daugybė upelių,
kurie minimi ir poemoje: Marčiupis, Piktupis, Šlavė ir
kiti. Anykščių šilelyje yra vienas didžiausių Lietuvoje
riedulių Puntukas,  legendomis apipintas Marčios akmuo,
Karalienės liūnas.
*Pasakojama, kad kunigų seminarijoje A.Baranausko
retorikos dėstytojas paskaitė ištrauką iš A.Mickevičius
„Pono Tado“ ir pasakė, jog poezijos kūrinius galima
parašyti tik lenkų kalba, o lietuvių, mužikų, kalba
netinkanti poezijai. Antanas Baranauskas įsižeidė ir
nutarė įrodyti, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai. 1858-
1859 m. vasaromis mažoje klėtelėje gimė giesmių
giesmė, himnas Lietuvos gamtai- lyrinė romantinė
poema „Anykščių šilelis“.
*A.Baranausko kūrybai, be abejo, darė įtaką poeto
romantiko A.Mickevičiaus kūryba, S. Daukanto
romantiniai istoriniai veikalai, kuriuose aprašytos
senovės lietuvių girios.
*Iškirstas šilelis – carinę priespaudą kenčiančios Lietuvos
simbolis.
Poetą įkvėpė skaudi XIXa. gyvenimo realybė – Anykščių
mišką iš žmonių caro valdininkai atėmė, kirto,
pardavinėjo.
*Romantinis kūrinio pobūdis: ryškis dabarties ir preities
priešprieša, praeities idealizavimas, atskleidžaimi
jausmai, žmogaus ir gamtos ryšys, remiamasi liaudies
kūryba.
* „Tautiškoje giesmėje“ (romantiškas kūrinys, kuriame
idealizuojama praeitis), tapusioje valstybės himnu,
aktualizuojama istorinė atmintis. Pirmoji eilutė atkartoja
A. Mickevičiaus „Pono Tado“ invokaciją „Litwo,
ojczyzno moja...“, tik Mickevičiaus asmenišką kreipinį
(tėvyne mano) Kudirka keičia kolektyviniu (tėvyne
 Augutė Liutkevičienė
„Iš mano atsiminimų keletas
žodelių“ „Rodos, girdėjau
Lietuvos balsą, sykiu
apkaltinantį, sykiu ir
atleidžiantį...<...>
Nuo tokio Tėvynės balso naujos
pajėgos pradėjo rastis... Rodos,
užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau
man per ankšta... Pajutau save
didžiu, galingu: pasijutau
lietuviu esąs...“
9. Maironis (1862-1932)
1)Patriotinė poezija: „Kur bėga
Šešupė“, „Lietuva brangi“,
„Trakų pilis“, „Rigi Kulm“,
„Nebeužtvenksi upės“,
„Užtrauksim naują giesmę“ „Oi
neverk, matušėle“
2) Satyros „Mano
moksladraugiams“, „Skausmo
balsas“
XIX a. pabaigos – XXa. pradžios poetas romantikas Maironis
mūsų), Tas kreipinys primena sakralius žodžius maldos
„Tėve mūsų“.
*Himną galima perskaityti kaip dešimt įsakymų, kurių
turėtume visi lietuviai turėtų laikytis.
*Eilėraščiui „Labora“. Eilėraštyje remiamasi Naujojo
Testamento palyginimu apie sėjėją. Sakoma, kad jei
grūdai nukris prie kelio, ant uolų ar į erškėčius, tai
derliaus nesulauksi. Derlius tik tuomet bus geras, jei
grūdai kris į gerą žemę.
*„Iš mano atsiminimų keletas žodelių“: V.Kudirka
buvo tas biblinis sūnus palaidūnas, kuris tik iššvaistęs
tėvo turtą, pajutęs badą ir skurdą suvokė savo klaidas ir
grįžo pas tėvą prašyti atleidimo. V.Kudirka jaunystėje
gėdijosi savo gimtosios kalbos, bet perskaitęs pirmąjį
„Aušros“ numerį 1883m. atgimė iš naujo.
1) *Maironis pasirinko kunigo kelią, kad galėtų gyventi ir
dirbti Lietuvoje. Poetas pradėjo kurti carinės priespaudos
metais. Maironis – patriotas, tautos atgimimo dainius.
* Poetas romantikas idealizavo praeitį – kovų su
kryžiuočiais laikus, kai lietuviai apgynė savo laisvę.
Poetas išreiškė nusivylimą dabartimi: Lietuva kenčia
priespaudą, uždrausta lietuviška spauda.
*Maironis keletą kartų yra atostogavęs Šveicarijoje. Ten
parašyti eilėraščiai „Rigi Kulm“, „Vakaras“ dvelkia giliu
tėvynės ilgesiu.
2)* Gyvendamas XIX amžiaus antroje pusėje, tai yra
carinės priespaudos laikais, tautinio atgimimo laikotarpiu
ir net Lietuvai tapus nepriklausoma 1918 metais, poetas
matė, kad yra žmonių, kurie dėl savo asmeninės gerovės
išsižada įsipareigojimų Lietuvai. Be abejo, Maironiui,
didžiam patriotui, dėl to skaudėjo širdį, jis nesitaikstė su
 Augutė Liutkevičienė
3) Individualioji poezija:
„Užmigo žemė“, „Vasaros
naktys“, „J.St.“, „Vasaros
naktys“, „Nuo Birutės kalno“
10. Jonas Biliūnas (1879-1907)
Lyrinė apysaka „Liūdna
pasaka“
Novelės (apsakymai):
„Ubagas“, „Kliudžiau“,
„Lazda“, „Vagis“
XXa. pradžios
realistinės lyrinės psichologinės prozos pradininkas, novelės meistras
J.Biliūnas.
*Ankstyva rašytojo liga darė rašytoją dar jautresnį kitų skausmui, kitų
nelaimėms.
*J.Biliūnui nerūpi socialinės skriaudos priežastys, kaip rūpėjo jo amžinikei
epikei Žemeitei. Rašytojas sprendžia moralines problemas.
tuo ir atvirai savo pilietinę poziciją atskleidė satyrose.
3) *Maironis buvo kunigas, tad negalėjo patirti
žemiškosios meilės džiaugsmo. O jautri poeto siela troško
artimos sielos. Poetas romantikas eilėraščiuose atskleidė
gilius lyrinio subjekto išgyvenimus, kančią, nes jo širdis
nenukalta iš šalto akmens.
4) („Išnyksiu kaip dūmas“)
*Maironis buvo tas žmogus, kuris ir daug pasiekęs
gyvenime, tai yra, tapęs žymiu tautos poetu, seminarijos
rektoriumi, gerbiamu visuomenės žmogumi, mąstė apie
gyvenimo prasmę ir kritiškai vertino savo nuopelnus. *
(Aukštesniajam lygiui kaip atskiras argumentas: Maironis
siekė būti pripažintas, norėjo tapti vyskupu, bet juo taip ir
netapo, nes buvo apkaltintas erotinės poezijos kūrimu,
bendru gyvenimu su moterim ir vaikais bei litvomanija.
Tokie kaltinimai jį slėgė, bet poetas santūriai tylėjo.)
*Lyrinės apysakos istorinis laikas – 1863 metų sukilimas.
Valstiečiai baudžiauninkai ėjo kovoti tikėdamiesi žemės
ir laisvės – šių svarbių dalykų po 1861m. baudžiavos
panaikinimo realiai dar neturėjo. Apysakos veikėjas
Petras Banys turėdamas tokių tikslų eina į mišką pas
sukilėlius.
*Švari sąžinė – minkšta pagalvė. Lietuvių liaudies patarlė
Sąžinė prilyginama vidiniam balsui, kuriuo kalba pats
Dievas žmogaus širdyje. Kaip tik sąžinė rodo esant
Dievą. Posakis „To daryti man sąžinė neleidžia!“
krikščioniui reiškia: „To aš negaliu daryti savo Kūrėjo
akivaizdoje!“ „Kriterijus visiems mano darbams –
sąžinė, o savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju”,
– sakė Biliūnas.*Dekalogas (Dešimt Dievo įsakymų)
moko: „Nežudyk.“ („Vagis“)
*Svarbiausia krikščionių malda moko: ,,Atleisk mums
mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“
 Augutė Liutkevičienė
11. Šatrijos Ragana (1877-
1930)
Lyrinė romantinė apysaka
„Sename dvare“
12. Vaižgantas (1869-1933)
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“
XX a. pradžios lietuvių krikščioniškosios pasaulėjautos rašytoja, tęsianti
J.Biliūno lyrinės psichologinės prozos tradiciją, Šatrijos Ragana
XIXa. pabaigos – XXa. pradžios lietuvių rašytojas neoromantikas
Vaižgantas
(„Ubagas“, „Lazda“)
*Apysakoje „Sename dvare“ rašytoja tarsi bando sugrįžti
į aukso amžių, į prarastą rojų, tai yra į savo vaikystės ir
jaunystės metus, kai gyveno Užventyje kartu su tėvais,
seserimi ir broliais.
* Rašytoja buvo puiki pedagogė, krikščioniškų vertybių
ugdytoja. Gyvendama Židikuose Šatrijos Ragana užsiėmė
filantropine, švietėjiška veikla. Ji slaugė ligonius, įsteigė
senelių prieglaudą, liaudies universitetą, įkūrė
organizavo katalikišku būrelius, organizavo labdaros
renginius.
*Rašytoja užaugo giliai tikinčioje šeimoje ir visą
gyvenimą puoselėjo krikščioniškąsias vertybes.
Gyvendama Židikuose, užsiėmė filantropine veikla,
organizavo katalikiškus būrelius.
*Rašytoja kilusi iš dvaro, kur kalbėjo lenkiškai.
Paskatinta Povilo Višinskio ji pradėjo mokytis lietuvių
kalbos ir ją viešai vartoti. P.Višinskio dėka ji tapo
lietuve patriote: skaitė „Varpą“ ir lietuviškas knygas,
žavėjosi liaudies kūryba, dainuodavo žemaitiškas dainas.
*Visų mylimas būsimasis rašytojas augo jautrus, atviras,
pasitikintis žmonėmis. Apie savo vaikystę Vaižgantas
rašė: „Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir
taikių žmonių meile“. Tad nenuostabu, kad visur ieškojo
„deimančiukų“ – gėrio pradų. Jo apysakos veikėjai – taip
pat „deimančiukai“.
*Aukštesniajam lygiui kaip atskiras argumentas
( kūriniui netinka) Vaižgantas, kaip ir V.Kudirka, tautai
dirbęs ir aukojęsis žmogus. Jis platino lietuvišką spaudą,
rašė publicistinius straipsnius, organizavo slaptas
mokyklas, rašė carui peticijas, kad panaikintų spaudos
draudimą, kad lietuvių kalbą būtų galima vartoti
viešajame gyvenime. Vėliau rūpinosi lietuvių kalbos
teisėmis Vilniaus krašto bažnyčiose, buvo daugybės
leidinių redaktorius ir bendradarbis, įvairių draugijų
narys.  „Man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir
 Augutė Liutkevičienė
13. V.Krėvė (1882-1954)
romantinė drama „Skirgaila“
14. V.Mykolaitis - Putinas
(1893-1967)
psichologinis intelektualinis
romanas „Altorių šešėly“
XX a. pirmosios pusė rašytojas neoromantikas V. Krėvė
Skirgaila Lietuvos kunigaikštis 1386-1392 m.
Lietuva apkrikštyta 1387m.
XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis - Putinas
tarnautų Lietuvos pažangai“, - sakė Vaižgantas. „Ir
tapau savosios, lietuviškos, visuomenės tarnas, ne, dar
daugiau – jos vergas...“ Net ir senatvėje, kad buvo
puolamas, nepelnytai šmeižiamas, prieš savuosius ginklo
nekėlė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano!
Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai
tie lietuviai, bet – mano broliai! “
*Istoriniai šaltiniai teigia, kad Skirgaila buvęs rūstus
žmogus, turėjęs polinkį į alkoholį, netgi įtariamas
prisidėjęs prie Kęstučio nužudymo, galop pats buvo
nunuodytas. V. Krėvė neatpasakoja istorijos, jis sukūrė
savitą personažą, turintį kilnių tikslų, bet patiriantį
vertybių krizę.
*Savo raštais V.Krėvė sukūrė Lietuvos legendą, XXa.
pradžioje atgaivino Lietuvos valstybingumo idėją.
*V.Krėvė šalia Vaižganto žemdirbio gyvenimo
poetizavimo iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos
egzistencijos aspektus.
*Jau ankstyvojoje simbolistinėje poezijoje V.Mykolaitis –
Putinas kėlė asmenybės laisvės problemą. Jo eilėraščių
lyrinis subjektas blaškosi tarp viršūnių ir gelmių, gieda
pesimizmo himnus. Poemėlėje „Vergas“ poetas kalba
apie dvasios vergystę: vergas: nors žmogui atverti vartai,
bet jis negali išeiti į plačią laisvę. Didžiausiais vergo
troškimas – būti ne karaliumi, ne vergu, tik laisvu
žmogumi.
* Pats poetas V.Mykolaitis – Putinas išgyveno dvasinės
nelaisvės problemą. Jis pasirinko būti kunigu, bet greit
suprato, kad ne tuo keliu jo nueita. Po ilgų svarstymų ir
abejonių Putinas atsisakė kunigystės, prieš tai išvadavęs
savo kūrinio herojų Liudą Vasarį.
* Konservatyvi tarpukario laikų Lietuvos visuomenė
neigiamai žiūrėjo į ekskunigus. Apskritai Lietuvoje
nebuvo netgi civilinės santuokos. Už išėjimą iš kunigų
luomo Putiną pasmerkė visa giminė, jis buvo viešai
kunigo baramas per tėvo laidotuves.