Juozas Tumas – Vaižgantas

Viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios

kultūros reiškėjas.

BIOGRAFIJA
Juozas Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje, pasiturinčių
ūkininkų šeimoje, kurioje gimė net dešimt vaikų. Juozas buvo jauniausias ir dešimtas vaikas
– pagrandukas. Vaižgantas buvo tipiškas rytų aukštaitis - gyvo būdo, staigus, kartais
pasikarščiuojantis, bet galintis ir atvirai prisipažinti suklydęs. Mėgo gamtą, kaimo buitį,
turėjo gerai išlavintą humoro jausmą.

ŠEIMA
Juozas Tumas turėjo kalbos dovaną, buvo labai iškalbus ir manoma, kad tai paveldėjo iš
mamos, kuri buvo labai šneki: „Ji nekalbėdavo tik tada, kai miegodavo.“
Tėvas buvo ramaus, tylaus ir taikaus būdo žmogus. Dirbo ramiai, neskubėdamas, bet ir
netingėdamas. Mokėjo giliai pykti ir džiaugtis.

MOKSLAI

Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur stropiai studijavo lietuvių literatūrinę kalbą.
Seminarijoje praleisti metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o artimas ryšys su
kaimu ir namais, aktyvi veikla formavo tautinę pasaulėžiūrą.
Vaižgantas yra vienas didžiausių tautininkų. Jis galėjo gyventi tik Lietuvoje ir Lietuvai.
Vaižganto tautiškumas buvo sustiprintas įsitikinimo, kad žmogus su tauta yra susietas
tvirčiausiais ryšiais. ,,Ir tapau savosios visuomenės tarnas“ - savo tautai jis dirbo ką galėjo ir
kaip galėjo, dėl tautos ne kartą patirdamas konfliktų ir su Bažnyčia.
Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo paskirtas
ne į Lietuvos, o į Latvijos bažnyčią, bet ir ten įsitraukė į vietos lietuvių inteligentų tautinę
veiklą. Kaip ir daugelis XX a. pr. susipratusių lietuvių inteligentų, J. Tumas jautėsi pašauktas
būti visuomenės švietėju, todėl aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: aktyviai rėmė V.
Kudirkos leidžiamą „Varpą“, rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius.

KUNIGYSTĖ

Tumo kunigavimo metai primena odisėją. Trylika metų vaikomas po tolimiausius Žemaitijos
užkampius (Mosėdis, Vadaktėliai, Sidabravas, Laižuva ir kt.), caro valdžios ir vyskupijos
persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. „Ir kodėl visi mane puola? Dvasininkams aš
nerimtas kunigas, beveik atskalūnas. Ir mano pamokslai kažkokia nesąmonė...Kairiesiems aš
juodašimtis, klerikalas, o krikdemams – parmazonas. O man visi geri ir visus myliu, bile tik
dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai.“
1895 m. vasarą pradėjęs dirbti Žemaitijoje, Juozas Tumas visas savo galias skiria lietuviškai
spaudai. Jis palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi jų draugija, gaudavo draudžiamos
spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. Didžiausias to laikotarpio darbas –
laikraščio „Tėvynės sargas“ įsteigimas, redagavimas, leidimas ir platinimas. Vaižgantas
labai išgyvendavo, jei kas įkliūdavo pernešant knygas, o jei taip atsitikdavo – remdavo jų
šeimas. 1896 m. spalio 2 d. Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabenantis draudžiamą
spaudą. Šis įvykis, neramus, įvairiausių pavojų kupinas gyvenimas, pasak jo paties, iščiulpė
plaukų pigmentą ir vos trisdešimties sulaukusį pražildė.

SPAUDOS GRĄŽINIMAS IR IŠVYKIMAS Į AMERIKĄ

1904 m., sulaukęs spaudos gražinimo, Juozas Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas,
1905 m. organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Vos tik įsikuravo vienoje vietoje, tuoj
būdavo perkeliamas kitur, kad tik nedarytų įtakos žmonėmis. Galiausiai buvo išguitas iš
Vilniaus ir 1911 m. paskirtas Laižuvos klebonu. Vėliau kunigas K.Olšauskis pakvietė jį vykti
į Ameriką rinkti aukų sumanytiems „Saulės“ lietuvių švietimo draugijos namams.

Grįžęs į Lietuvą, Vaižgantas apvažiavo keliasdešimt Lietuvos miestelių ir pasakė daugiau

kaip trisdešimt kalbų, kuriose ragino žmones neemigruoti. Jis vaizdžiai papasakodavo savo
įspūdžius, piešė sunkų Amerikos lietuvių gyvenimą ir ragino rasti darbo savo tėvynėje. Tas
kalbas vėliau surašė ir išleido atskira knygele „Ten gera, kur mūsų nėra“. Tai buvo pirmoji
lietuvių literatūroje kelionės apybraižų knyga. Joje rašytojas ragino lietuvius: „Grįžkite dar
gyvais žmonėmis, o ne vien pelenų urnomis ar vien maišeliais pinigų.“ Šie žodžiai aktualūs
ir šiomis dienomis.

ATGAVUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Lietuvai tapus nepriklausomai, daugelis inteligentų nurimo, tarsi nebeturėjo, dėl ko kovoti.
Tik ne kovingasis Vaižgantas. Jis kritikavo lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo
tariamą inteligenciją. J. Tumas ironizavo : „<...> kada mūsų šviesuoliai galų gale pajus
reikalą – įsigyti knygų spintą.“

ĮDOMŪS FAKTAI

 Tarpukariu Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, susituokti reikėjo bažnyčioje.

Pasakojama, kad Vaižgantas sutuokdavęs ir netikinčius. Kai jo dukterėčia Barbora
paklausė, ar tikrai duoda „šliūbą“ visiems, J.Tumas atsakęs: „Žinoma, kad duodu.
Kas iš to, kad aš neduosiu „šliūbo“. Vis vien jie kartu gyvens. Tada paleistuvaus.
Geriau sutuokti ir tegul laimingai gyvena.“
 Kunigai į Juozą Tumą žiūrėjo prieštaringai – kai kurie su ypatingu nepasitikėjimu.
Senesnės kartos klebonai ar vyskupai laikė jį išsišokėliu, kitus baugino Vaižganto
lietuvybės puoselėjimas, teisybės ieškojimas. Daugelis senųjų kunigų net abejojo jo
krikščioniškumu. Užtat jauni kunigai žavėjosi jo raštais, publicistika ir laikė savo
dvasiniu vadu.
 Vaižgantas rinko tautiškus rūbus, mėgo fotografuoti, o 1932 m. Nepriklausomų
Dailininkų Draugijos salone atidarė Petro Babicko ekspoziciją.
 Tumas nepaisė bažnyčios draudimų lankyti teatrą, nes jis buvo Vaižganto didžioji
meilė, o ir pats buvo labai artistiškas.
 Vos pradėjęs skelbti tekstus, J. Tumas pasirinko Vaižganto vardą. Tai senovės lietuvių
linų ir kanapių dievas, „kuris aprengia nuogus žmones“. Pasakojama, kad J. Tumo
gimimo dieną kalendoriuje buvo įrašytas vardas „Vaizgantis“. Krikštatėviai norėjo jį
taip pavadinti, bet kunigas išbarė dėl tokio nešvento vardo ir berniuką pavadino
Juozu.
 APIBENDRINIMAS

„Aš buvau gyvas - lietuvių reikalais", - sakė apie save Vaižgantas. Jis stengėsi padėti
ir įkalintam buvusiam Lietuvos prezidentui, ir paprastam žmogui - yra vadavęs
dešimtis įvairių politinių kalinių, prašęs paleisti ir krikščionių demokratų, ir
komunistų veikėjų. Prašymai, pateikti raštu, galėjo tapti įkalčiu, bet jam svarbiau už
asmeninius interesus buvo gailestingumas ir pakanta: „Padėdamas kitiems, atradau
save.“ Gindamas asmeninį apsisprendimą dirbti išvien su visais, jei tik tas darbas neš
naudos Lietuvai, Vaižgantas ne kartą įrodė, kad jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Būti
tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas
visuomenei, jam buvo didžioji gyvenimo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus
mąstymas - jaunatviškos energijos šaltinis. „Sprogstantis optimistas", - taip Vaižgantą
apibūdino V. Krėvė.

Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką
darbavosi.