„Tėvynės gamtos grožio atskleidimas romantinėje Lietuvos literatūroje“

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra susietas su savo tėvyne. Tėvynės gamta, jos grožis ir jos reikšmė žmonių
gyvenimuose – labai svarbi ir reikšminga tema literatūroje. Svarbi ji tapo XIX–XX a., Lietuvai kenčiant
okupantų priespaudą. Žmogus norėdamas pabėgti nuo kasdieninio gyvenimo atsisuka į gamtą ten
ieškodamas išsigelbėjimo. Tokie rašytojai kaip A. Mickevičius, A. Baranauskas ir Maironis savo kūriniuose
puikiai atskleidžia tėvynės gamtos grožį , jų kūryboje ryškiai matoma kaip gamta suteikia veikėjams
džiaugsmą, palaimą ir išsivadavimą nuo vargų.

Vieno žymiausio romantizmo poeto Jono Mačiulio kūryba persmelkta lietuviškos gamtos grožio. Puikus
pavyzdžiai eilėraščiai „Lietuva brangi“ ir „ kur bėga Šešupė“. Maironio pasaulis savo ištakas semia iš
kūdikystės ir vaikystės dienų, iš gimtųjų Bernotų. Nuo pat vaikystės Jonas Mačiulis jau žinojo, kokia brangi ir
svarbi yra sava kalba ir savas kraštas. Tai jį įkvėpė kurti: gamtos grožį poetas išreiškė eilėraštyje „Lietuva
brangi“. Eilėraštis pirmą kartą publikuotas 1902m , ,,Pavasario balsuose ''. Tuo metu Lietuva buvo okupuota
carinės valdžios, buvo uždrausta lietuviška spauda. Kūryba buvo vienintelis kelias lietuvių tautybei išlaikyti.
Todėl Eilėraštyje pabrėžiama tuo metu sulenkėjusių dvarininkų kalba , iškeliamos trys vertybės. Pirmoji –
meilė Tėvynei. Praeityje ieškoma pavyzdžių nacionaliniam sąmoningumui, kovingumui žadinti: „ne veltui
bočiai gynė, ne veltui dainiai išgyrė“. Dar viena vertybė – tautiškumas, kurio saugotoja – moteris. Minimi
įvaizdžiai iš liaudies dainų: „O po tuos kalnus sesutės visos/ Graudžiai maloniai dainas ringuoja“. Eilėraštis
taip pat kupinas meilės gamtai. Gamta grožis yra apibūdinamas naudojant Epitetus - ''puikūs slėniai'' ; '' ''
tamsus Nevėžis '' ; Palyginimus - '' Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja '' ; Retorinius sušukimus - '' Šalis, kur miega
kapuos didvyriai! '' ; '' Ne veltui dainiai plačiai išgyrė! ''. Tėvynės grožio tema toliau plėtojama eilėraštyje
„ kur bėga Šešupė“. Kiekviename žingsnyje matome tėvynės grožį ar sode, ar darželyje, ar šienapjūtėje, ar
rugiapjūtėje, ar pavasarį viskas brangu, malonu ir pripildyta atsiminimų. Tėvynės gamta Maironio poezijoje
visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus. . Taigi , nesvarbu apie ką
Maironis berašytų, jo kūrybos esmė – Lietuva ir jos (gamtos) grožis