SAVĘS PAŽINIMO IR APSISPRENDIMO KELIAS

V. MYKOLAIČIO-PUTINO ROMANE ,,ALTORIŲ ŠEŠĖLY"

Žmogus ateina į gyvenimą. Tada jis dar nepažįsta pasaulio, daug ko

nesupranta. Tačiau kiekvienas turi savyje kažką tokio, ko neturi niekas kitas
— savo prigimtį.
Eidamas gyvenimo keliu, klupdamas ir vėl keldamasis, žmogus turi
stengtis pažinti save, rasti tą tikrą savo kelią, skirtą tik jam vienam.
Kiekvienas turi sugebėti savyje išgirsti prigimties, duotos Dievo, balsą.
V. Mykolaitis-Putinas savo romane „Altorių šešėly" atskleidė tas
priežastis, kurios padėjo Liudui Vasariui pažinti save ir teisingai apsispręsti
gyvenimo kelyje. Liudas Vasaris ne iš karto suprato savo tikrąjį pašaukimą.
Jis turėjo nueiti ilgą išbandymų ir dvejonių kelią, kad suprastų, jog kūryba
yra jo gyvenimo prasmė.
Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją. Taip nori jo tėvai. Tačiau ir
jis nėra abejingas kunigystei. Juk tiek didžių Lietuvos poetų buvo kunigais.
Vasaris jais žavisi.
Tada, dar būdamas jaunas, Liudas daug ko gyvenime nesupranta. Jis
neturi patirties. Liudas Vasaris privalo gyventi ir pažinti save.
Jau pirmaisiais seminarijos metais Vasaris pajuto, kad slogi tų rūmų
atmosfera varžo žmogiškus jausmus, bet tada jis nesuprato, kad tai pirmas
žingsnis į savęs pažinimo kelią. Tai buvo ir užuomazga konflikto, kuris
vėliau lėmė ir Liudo Vasario apsisprendimą. Seminarijoje iškilę vidiniai
prieštaravimai pasilikdavo jo viduje, jo sąžinėje. Klierikas Liudas Vasaris
tikėjo Dievu, tikėjosi su juo suartėti, pajusti jį visa širdimi.
Jau seminarijoje Vasaris bando rašyti. Jo įkvėpėja — Katedros
Nepažįstamoji. Liudas Vasaris — jautrios sielos, poetiškas žmogus. Jo širdis
veržiasi į laisvę, šviesą. Jis trokšta poetizuoti moterį, o tai draudžia kunigo
luomas.
Tapęs kunigu, Liudas Vasaris ryžtasi ištikimai tarnauti Dievui ir
Lietuvai. Taip jis bando užgniaužti savo prigimties balsą. Liudo Vasario
viduje vyksta kova. Ta kova — tai pažinimas, kelias į tobulėjimą.
Kunigaudamas Liudas Vasaris susipažįsta su baroniene Rainakiene. Ji
skatina analizuoti save, vis toliau eiti pažinimo keliu. Pažintis su baroniene
— viena iš svarbiausių Liudo Vasario apsisprendimo priežasčių. Tai
Rainakienė Liudui pasakė, kad pirmiausia jis yra poetas, o tik paskui
kunigas.
Bėgant metams, Vasario viduje užsidegęs konfliktas auga. Kunigas
Liudas Vasaris kankinasi. Jis negali pakęsti dvilypio gyvenimo. Liudas
trokšta poetizuoti meilę ir moterį, trokšta rašyti apie viską iš širdies, o tai
prieštarauja kunigystei. Vis dažniau jam iškyla klausimas: kam jis gyvena?
Liudas Vasaris išvyksta į Vakarų Europą. Matyt, gyvenimas ten padėjo
jam įsigilinti į kamuojančius klausimus, padėjo rasti atsakymus, paskatino
apsispręsti.
Grįžęs Liudas Vasaris jau visai kitas žmogus. Praėjo netrumpas
gyvenimo etapas, susikaupė nemaža patirtis. Aprimo audra, kuri jaunystėje
siautė maištingoje sieloje. Didžioji savęs pažinimo kelio dalis jau nueita.
Nors Liudo Vasario dvejonės dar visai neišsisklaidė, tačiau jis jau turi tvirtą
savo nuomonę. Nerimą kelia tėvai. Liudas myli savo tėvus, todėl nenori jų
skaudinti mesdamas kunigystę. Tačiau jis supranta, kad negalima paaukoti
savo gyvenimo kitiems. Žmogui duotas tik vienas gyvenimas ir jis turi būti
nugyventas prasmingai.
Pokalbis su vienuoliu Severinu, kuris kaltina Liudą Vasarį kunigystės
išniekinimu, — tarsi paskutinis taškas jo apsisprendimo kelyje. Jo
apsisprendimas būti poetu, manau, negali būti smerkiamas. Jis teisingas, nes
Liudas Vasaris pakluso savo tikrajai prigimčiai, nenusidėjo savo sąžinei. Jis
buvo gimęs poetu ir privalėjo juo būti. Išbandymų kelias Liudui Vasariui
padėjo suprasti ir pažinti save.
Tik pažinęs save žmogus gali suprasti, kas užima svarbiausią vietą jo
gyvenime, kam jis turi atiduoti visą savo energiją. Tačiau pažinimo
neužtenka. Reikia ryžto, valios norint nepalūžti dvejonių kelyje, norint rasti
teisingą apsisprendimą.
V. Mykolaičiui-Putinui pavyko pažvelgti į žmogaus sielos gelmes.
Autorius psichologiškai motyvuotai atskleidė Liudo Vasario kelią link
savęs, link tikrojo pašaukimo.
Joringė Mikailaitė