MOTERYS LIUDO VASARIO GYVENIME

(pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly")

Pasak legendos, sukūręs žemėje vyrą, Dievas jam tuoj pat sukūrė
moterį. Kūrė ją, sudėdamas visa, kas buvo gražiausia: ryto aušrą, svaiginantį
saulėlydį, žydinčią pavasario pievą, jūros nerimastingumą, švelnų
vidudienio vėjelį. Sukūrė vieną gražiausių savo tvarinių ir liepė moteriai ir
vyrui gyventi draugėje, mylėti ir gerbti vienas kitą. Tikriausiai kiekvienas
vyras sutiks, jog moteris yra kažkuo stebuklinga. Ji gali pažadinti vyro sie-
loje švelniausius ir tauriausius jausmus, kūrybines galias, gali skaudžiai
nuvilti, priversti kentėti. Bet Dievo tarnams, jo tiesų skelbėjams žemėje,
moteris ir jos meilė kažkodėl yra draudžiama. O draudžiamas vaisius, kaip
žinia, yra pats saldžiausias, ypač, kai jis toks viliojantis ir traukiantis.
Toks ir „Altorių šešėlių" herojus Liudas Vasaris. Klierikas, vėliau
kunigas, kuriam kaip ir visiems šio luomo atstovams uždrausta mylėti mo-
terį. Romano pradžioje Liudą matome jauną, dar neprityrusį klierikėlį,
pasiryžusį tapti geru kunigu, nuolankiai vykdantį visas klieriko užduotis.
Bet koks gi būtų romanas be moters ir be meilės?.. Tai kas, kad pagrindinis
herojus — kunigas. Po juoda sutana slepiasi toks pat žmogus kaip ir mes
visi — gebantis jausti, mylėti, trokštantis patirti svaiginantį jausmą.
Dar būdamas seminaristas, Liudas pirmą kartą sutiko savo svajonių
moterį. Graži, linksma, žvilgančiomis akimis jaunoji kanauninko Kimšos
giminaitė iškart sužavėjo Liudą. Iš pradžių Vasaris buvo nedrąsus, dar visai
„žalias" jaunuolis pirmą kartą pajutęs trauką moteriai buvo pasimetęs ir
nežinojo, ką daryti. Liucė jį apžavėjo. Per kitas atostogas Liudas jau buvo
labiau suvyriškėjęs, subrendęs. Jį nebe taip varžė jaunosios panelės draugija.
Visos gražiausios jaunuolio svajonės ir mintys sukosi apie gražiąją mergaitę,
jo pirmąją meilę, pirmąją moterį. Kartu su Liuce į klieriko Liudo Vasario
sielą įslinko ir abejonės, blaškymasis, brendo maištas prieš dvasininko
gyvenimo apribojimus. Liudas labai stengėsi negalvoti apie Liuciją, išstumti
ją iš savo gyvenimo ir atsiduoti dvasininko pareigoms. Bet likimas lyg tyčia
vis suvesdavo juodu. Paskutiniąją jų vasarą abu nusprendė iškelti
išleistuves, nes kitąmet Liudas turėjo būti įšventintas, o Liucė — ištekėti.
Draugai, šokiai, dainos Aušrakalnyje, neišnaudota proga galbūt vienintelį
kartą pabučiuoti mylimąją — tokios buvo šios išleistuvės, po kurių
kiekvienas žengė savo keliu. Būtent žvitruolė Liucė pažadino kukliojo
klieriko sieloje pirmuosius poetinius išgyvenimus, jos dėka Liudas pajuto
pirmąją tyrą ir nedrąsią meilę moteriai.
Visai kitokią Liuciją Vasaris rado grįžęs iš užsienio. Po daugelio metų
teatre jis susitiko grakščią, inteligentiškų manierų ir išvaizdos ponią, ir tik
gyvos akys priminė aną valiūkę. Antrą kartą ištekėjusią už nemylimo vyro ir
prisiminusią senąją meilę moterį traukė suaugęs, subrendęs ir supasaulėjęs
kunigas. Liudas tam nesipriešino, tačiau dažnai jautėsi nejaukiai
bendraudamas su šia aistringa, šokiruojančia savo ekscentrišku elgesiu
Kauno ponia. Tik jos netekęs, Vasaris suprato viską: ji jautėsi nemylima,
visų atstumta, o po lengvabūdiškos poniutės šydu slėpėsi visiškai nusivylusi
gyvenimu moteris, kuri netekusi vienintelės paguodos — sūnaus —
nusižudė. Ši netektis Liudą labai sukrėtė. Juk Liucė lydėjo jį nuo pat
jaunystės. Ji buvo jo pirmoji meilė, pirmoji, sukėlusi sieloje maištą prieš
dvasininko gyvenimo taisykles, pirmoji jo poezijos kritikė.
Antroji moteris — tai paslaptinga Katedros Nepažįstamoji.
Apsigaubusi baltu šaliu, visada tolima ir paslaptinga ji Liudui atrodė labai
romantiška. Jaunasis klierikas vogčiomis žvelgdavo į ją ir kurdavo
nuostabiausius paveikslus. Galbūt gerai, kad jaunuolis atsispyrė pagundai
pažvelgti į Nepažįstamąją iš arti ir nesugriovė tos puikios vizijos, kurią buvo
sukūrusi jo vaizduotė. Ši beveik nežemiška jaunojo poeto mūza ir paskatino
kurti, apdainuoti jos nuostabų grožį ir paslaptingumą.
Labiausiai mane sužavėjo rafinuotoji baronienė Rainakienė. Ją Liudas
Vasaris susitiko kunigaudamas Kalnynuose. Pirmą kartą jis susitiko
Rainakienę, šuoliuojančią lyg amazonę ant žirgo. Ši daili, grakšti moteris
suaudrino poetišką Vasario sielą. Ji nusprendė „rimtai užsiimti" kunigėliu,
parodyti jam tikrą gyvenimą, atverti tikrą pasaulį. Turtinga baronienės
biblioteka buvo pirmasis susidūrimas su pasaulietinės literatūros lobynais.
Baronienė jį mokė, kad nevengtų žmogiškųjų jausmų, nes poetas pirmiausia
turi būti žmogus. Turi viską pajusti pats, o tik paskui perteikti savo
išgyvenimus popieriaus lape, priešingu atveju jo eilės bus prėskos, netikros
ir nejaudins kitų.
 Nuo pat vaikystės Liudą žavėjo dvaras, todėl dabar jis galėjo
džiaugtis išsipildžiusia savo svajone, gėrėtis nuostabia ir rafinuota jo
šeimininke. Rainakienei, pasibodėjusiai nuobodžiu provincijos gyvenimu,
jauno, nedrąsaus kunigo bičiulystė buvo įdomi. Ji nevengė valiūkiškai
šypsotis ar intriguoti sutanotąjį jaunuolį kalbomis apie meilę ir aistrą,
nevengė bučinių ir glamonių. Ji žavėjo savo moteriškumu, protu ir
išmintimi. Tai ji paragino Vasarį kurti, nes „kunigų jūs turite daug, o poetų
maža. Esi poetas, tai šalin visi kompromisai!
Lyg apjungianti dvi ankstesniąsias, Liuciją ir baronienę, į Liudo
gyvenimą atėjo modernioji Auksė. Ji buvo talentinga pianistė ir literatūros
žinovė, sugebėjusi pareikšti savo autoritetingą nuomonę apie Vasario
kūrybą. Liudas tuo metu buvo jau supasaulėjęs kunigas, pripažintas literatas,
tačiau būtent šis gyvenimo periodas jam buvo pats sunkiausias. Bažnytinė
vyresnybė jį nuolat ragino grįžti į kunigo kelią, tėvai sūnų irgi norėjo matyti
„kunigėliu", o jo siela veržėsi iš tų gniaužtų. Auksė šiuo kritišku metu turėjo
didžiausią įtaką. Ji suprato Vasarį, jo abejones, o kartu reikalavo apsispręsti
ir jų meilę apvainikuoti santuoka.
Romano finale Liudas Vasaris sėda rašyti pareiškimą atsisakydamas
kunigystės. Jis nusimeta taip ilgai varžiusius pančius, o tai padaryti jam
padėjo trys Liudo gyvenimo kelyje sutiktos moterys: Liucė — nedrąsi jo
jaunystės svajonė, baronienė — ramstis pirmaisiais kunigavimo metais, ir
Auksė — jau subrendusio vyro aistra.
11 klasė