Amžinosios

problemos ,,Altorių
šešėly”
 „Altorių šešėly“ galima apibūdinti kaip intelektualinį
psichologinį romaną. Jo sandara grindžiama beveik
išimtinai vieno žmogaus vidinių išgyvenimų analize.
Pasakojime dėmesys koncentruojamas į tam tikras
specifines problemas- žmogaus pašaukimo, egzistencinio
savęs identifikavimo ir išugdymo, kūrybos prasmingumo.
Taip pat matyt etinės problemos - individo santykis su
visuomene, laimė, pareiga.
 Laimės problema
Pati gyvenimo logika mus moko, kad tikros laimės skonį galima pajusti tik po
kentėjimų; kuo jie kartesni, tuo laimės pojūtis saldesnis. Tačiau su tuo sunku
susitaikyti, tai suprasti ir priimti.
Pagrindinis romano herojus Liudas Vasaris atsisako savo norų, nesmerktinos
meilės moteriai, nes pasirinka tėvų laimę, o sau- dvasios kančią – kunigavimą.
,,Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O
tėvam kokia gėda, kur ir akis padėti?.. “
,,Liudas atsisveikino su tėvais ir suspausta širdimi nuėjo į koplyčią.”
,,Tarp mūsų ir mūsų tėvų kraunasi visa eilė nesusipratimų, ir jųjų meilė mus
kankina, o kartais gal ir žudo.”
Liudą Vasarį kankina ne tik pasirinkto gyvenimo kelio abejonė,
bet ir vidinė kančia dėl negalėjimo būti su patinkančia mergina
– Liuce.
,, <…> moteris taip pat yra ir sunkiausių nuodėmių priežastis ir
kūno aistrų žadintoja. Klierikas ir kunigas turįs vengti pavojingų
pažinčių ir draugavimo su moterimis. "Saugokis moteries ir jos
venkie - tai vyriausias kunigo elgesio įsakymas. <…> Būdavo
kartojamas vaizdingas vieno Bažnyčios Tėvo palyginimas:
vanduo - geras daiktas ir žemė - geras daiktas, o kai sumaišome
abudu, pasidaro purvas. “
,,<…> jo ištisų metų prityrimas kėlė karčią nuojautą: vis tiek visa tai ne
tau... tu grįši į kietos askezos vienumą, tu liksi nuskriaustas ir pažemintas,
tu neturėsi jokių didelių ambicijų, tu išsižadėsi meilės ir laimės, tu
išsižadėsi pačio savęs... Dėl ko? Kam? Protas jam siūlė visą eilę
seminarijoje girdėtų formulų, bet širdis tylėjo. “
Deja, bet Liudo Vasario asmenybė per silpna priimti svarbius sprendimus
siekiant savos laimės. Galiausiai laimė jam tampa utpiniu reiškiniu, kuri
realizuojas tik didžiose knygose.
,, Tu ir daugelis kitų, pažinę mano vidaus konfliktus ir kovas, norėtumėt
padaryti iš manęs literatūros herojų - ir tai dar klasiško stiliaus.
Pamanykit tik: pašventimas, priesaikos - ir prigimties aistros; pareiga - ir
asmens laimė; dorovinis žygis - ir motinos ašaros. Tad būk kietas kaip
plienas - žūk arba žudyk, bet atlik savo pareigą. Klasiškas herojus
literatūroje, žinoma, taip ir pasielgtų. Bet aš, matai, esu ne herojus<…>.”
 Pašaukimo problema
Vasaris nepriiminėjo savo gyvenime sprendimų, pirmiausia jų neapmąstęs. Tai įrodo jo
gilūs apmąstymai romane, sau dažnai keliami klausimai. Tačiau pagrinidinis veikėjas iš
karto nesuvokia, jog negalės savo gyvenime sutaikyti kunigo pareigas ir laisvą kūrybą.
Tik vėliau šis supranta, kad būti geru kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o jis to neturėjo.
,,Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.”
Būdamas iš prigimties drovus ir savyje užsidaręs, Vasaris sugeba gyventi skaldomas
vidinių prieštaravimų, eiti į vidinius kompromisus. Antai dar pirmaisiais klierikavimo
metais jis savotiškai žavisi savo draugo Varioko apsisprendimu palikti seminariją. Ir
kartu supranta, kad pats tokio žingsnio padaryti neišdrįstų.
,, <…> kai jisai atsistojo savo gyvenimo pusiaukelėj ir kryžkelėj, kur pašaukimo
klausimas buvo jau nebe teoretiško svarstymo objektas, bet širdies krauju aplieta
gyvenimo žaizda.”
 Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir
poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas
ir poeto siela pradeda kovoti, ir ta kova vis aštrėja.
,, <…> jis "kunigavo" ir "poetavo", o tuo tarpu kunigas ir
poetas varė jame žūtbūtinę tarpusavio kovą. Jisai
užfiksavo daugelį šios kovos momentų ir manė, kad
kuria poeziją. Tuo tarpu jis tik rašė savo žuvimo
kroniką<…>.”
Būdamas kunigu gali kurti, kurti gerą religinę poeziją,
meditatyvinę lyriką, bet kunigas negali kurti veikalų, kurie
trauktini į indeksą „librorum prohibitorum“, į indeksą, kuriame
buvo pasaulinės literatūros šedevrai. O indeksą išgalvojo
bažnyčia.
,, Tu esi gabus literatas, kritikas, galbūt poetas <…> Pasauly visa
tai branginama ir aukštinama, bet Bažnyčiai tie dalykai neturi
vertės. “
Kunigaudamas Vasaris išsisėmė, jis neturėjo galimybės vaizduoti „kunigui
draudžiamas gyvenimo sritis“, kunigavimas vertė jį „eksploatuoti save
vienpusiškai, atkuriant vis tą pačią vidinės kovos ir graužimosi dėl savo
socialinės padėties nuotaiką“ .
,, Tamsta po kiek laiko pats įsitikinsi, kad kunigijoj daug mažiau tėra kūrybinės
energijos ir dvasios, negu jūs, jauni seminaristai, manote. “
,, Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš
savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri
ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai. Vasaris,
patekęs į seminariją tuo metu, kada jo talentas vos pradėjo busti, buvo
atskirtas nuo gyvenimo ir pasaulio, ir palinko analizuoti vien savo pačio
jausmus ir mintis. “
 Laisvės problema
Liudo Vasario kova už savo dvasinę laisvę iškyla kaip maištas
prieš moralinę prievartą, prieš aklą paklusnumą tradicijai,
kitų uždėtoms konfesinėms pareigoms.
Pagrindiniam veikėjui būdingas dvasinės laisvės siekimas,
noras išsaugoti savo susikurtą dvasinį pasaulį, pažiūras,
santykį su gyvenimu – ne primestą iš šalies, o susirastą ir
iškentėtą. Turbūt tai artima kiekvienai kartai, kiekvienam
savarankiškai galvojančiam ir jaučiančiam žmogui.
Liudas įstoja į kunigų seminariją, norėdamas pabėgti nuo
gyvenimo tikrovės, norėdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip
Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko.
,, Liudas Vasaris nemąstė, bet jautė, kad štai jisai, užguitas pirmo
kurso klierikėlis, kuriam nuolatos buvo kalbama apie nuodėmes,
atgailas ir mortifikacijas, apie pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą,
apie nusižeminimą ir klusnumą, kuris turėjo visų bijotis ir visų
lenktis, štai dabar pasijuto pasinėręs į pačią didelę gamtą, kur tiek
laisvės, tiek šviesos, spalvų ir džiaugsmo. ”
 Liudas Vasaris pasigenda laisvės nevaržomai rašyti apie tai,
kas kyla iš jo sielos bei laisvės savoms mintims reikšti.
,,<…> jis per maža kreipė dėmesio į tai, kad užtvaras, skiriąs
jį nuo pasaulio, nuo gamtos, nuo žmonių, pagaliau ir nuo
savo pačio jausmų, vis auga ir auga ir kaskart vis ankštesniu
žiedu veržiasi aplinkui. Jis nematė, kad jam gresia pavojus
uždusti su savo užsidarymu, su savo laisvomis mintimis ir
gražiais manymais.”
Liudas galiausiai pradeda graužtis dėl savo prislopintos ne
tik dvasinės, kūrybinės, bet ir fizinės laisvės, nors galėtų
ja naudotis, kaip ir kiti jo amžiaus jaunuoliai.

,,Čia Vasaris atsiminė, kad jo draugai dabar jau antro

kurso studentai, - ir jam pasidarė gaila prarasto laisvo ir
įdomaus studentiško gyvenimo, apie kurį jis girdėjo ir
skaitė įvairių pasakojimų ir anekdotų.”
Galiausiai matyti, jog Liudo Vasario charakterio esmė tokia: jis per įvairius
svarstymus, laisvės troškimą prieina prie išvados, kad vidaus kovos,
kentėjimai yra neišvengiami. Nuo jų neišlaisvins nė moterys, nė kunigystės
atsisakymas. Tačiau dvasios laisvė yra svarbiausias siekimas ir neblėstantis
idealas.
 ,, Aš dabar įsitikinau, kad kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir
kentėjimų vis tiek neišvengsiu. Pagaliau, ar reikia nuo jų bėgti? Aš
manau, kad ne. „
Ačiū už jūsų dėmesį !