JOHANAS VOLFGANGAS FON GĖTĖ

JAUNOJO VERTERIO KANČIOS

MEILĖ! KANČIA... MIRTIS?

,, Mylėti yra žmogiška, tik reikia

mylėti žmogiškai!“
 JOHANAS
VOLFGANGAS FON
GĖTĖ
 JOHANAS VOLFGANGAS FON GĖTĖ
• Johanas Volfgangas Gėtė (Johann
Wolfgang von Goethe 1749-1832m.) 
• Viena iškiliausių Apšvietos epochos
asmenybių, vokiečių poetas,
prozininkas, dramaturgas, filosofas,
mokslininkas, diplomatas. Gimė
Frankfurte prie Maino, turtingoje
protestantų miestelėnų (biurgerių)
šeimoje.
• Jau nuo vaikystės pasireiškė J.V.Gėtės
polinkis į meną: lankė teatrą ir vaidino
mėgėjiškuose spektakliuose Aktyviai
dalyvavo įvairiuose savęs stebėsenos
būreliuose, kuriuose daug dėmesio
buvo skiriama jausmams. 
JOHANAS VOLFGANGAS FON GĖTĖ

• Vaikystė pavydėtina: tėvai rūpinosi

savo sūnaus mokslais, samdydami
privačius mokytojus. Todėl
nenuostabu, kad Johanas Gėtė mokėjo
daug kalbų: graikų, prancūzų, lotynų
ir anglų. Taip pat buvo mokomas
šokių, jojimo ir fechtavimo.

•  Vienu įdomiausių J.V. Gėtės

pomėgių galima laikyti domėjimąsi
misticizmu ir ateities pranašavimu.
Misticizme jį žavėjo simbolių
reikšmė, traukė įvairios figūros. Taip
pat domėjosi menotyra, gamtotyra,
alchemija, fizionomika. 
JOHANAS VOLFGANGAS FON GĖTĖ
J. V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki
gilios senatvės – nepaprastai lengvai ir
daug, bet nesistemingai, užmesdamas
kūrinius dešimčiai – dvidešimčiai metų,
juos perdirbinėdamas. Rašytojas kūrė
madingų žanrų kūrinius, kuriuose
atspindėjo populiarios tų laikų temos. J.V.
Gėtė mėgo rašyti farsus, idiles, dainas,
satyrinius eilėraščius, vestuvių poemas,
proginius eilėraščius, komedijas, biblines
dramas, užgavėnių vaidinimus, šiurkščias
parodijas, epigramas. Į kūrinius įtraukdavo
gautus laiškus, veikėjus pavadindavo
draugų vardais. Kūrybos neskyrė nuo
gyvenimo, kūriniai itin biografiški, tai
tiesiog gyvenimo stebėjimai ir užrašai.
Meilė Gėtės gyvenime tapo svarbiu
kūrybinio įkvėpimo šaltiniu.  Skiriami du
J. V. Gėtės kūrybos periodai: ankstyvasis
(sentimentalusis) ir vėlyvasis (brandusis). 
JAUNOJO VERTERIO KANČIOS
„Jaunojo Verterio
kančios” (Die Leiden des
jungen Werther, 1774) –
tikrais gyvenimo faktais
paremtas ir laiškų forma
parašytas romanas.
Nelaimingos Verterio
meilės Lotai istorija yra
pagrindinė siužetinė linija.
Tačiau neteisinga būtų
tvirtinti, kad skaudus
patyrimas yra vienintelė
Verterio tragedijos
priežastis.
VERTERIS
Verteris, meninės prigimties
herojus, yra trečiojo luomo
atstovas. Todėl pasyvus ir
intravertiškas Verteris negali rasti
vietos visuomenėje, neturi sąlygų
plėtoti meninius sugebėjimus. Ši
jausminga, subtili ir pažeidžiama
asmenybė nėra panaši į
audringąjį genijų, veikalas mažai
primena chaotišką romaną.
Labiau jaučiamas
sentimentalizmas, pamėgta
laiškų forma suteikia
pasakojimui, virstančiam lyriniu
monologu, subjektyvumo.
VERTERIS
Herojus linkęs mąstyti, jis
gilinasi į save, aprašydamas
kiekvieną sielos virpesį,
vienintelis jo aktyvumo
prasiveržimas – tai savižudybė
pabaigoje. Dėl to nesutaria
kritikai – vieni herojaus
savižudybę įsivaizduoja kaip
maištą, kiti – kaip jo silpnumo
pasireiškimą. Susilaikant nuo
kategoriškų vertinimu, būtina
pastebėti, kad šį Verterio poelgį
lemia jo charakteris, todėl
autorius jį pateisina.
Vienišas:
Verteris atvyksta į miestą visiškai vienas, palikęs
namus, šeimą, tačiau ramybė ir vienuma jam patinka
,,...apskritai man čia gera, vienuma veikia mano širdį
kaip stebuklingas balzamas šiame rojaus kampely...“

jis gėrisi gamta ir džiaugiasi

,,Esu vienas ir džiaugiuosi, patekęs į šį kraštą...“
Mylintis vaikus, kitų nesuprastas :
Verteris susiranda įvairių pažįstamų, bet sau artimos
draugijos neranda, nors žmonėms jis patrauklus, bet
keliai jų greitai išsiskiria
,, Būti nesuprastam – tokių kaip aš dalia“
Verteris daug laiko praleidžia su Lotos vaikais
,,... vaikai yra šioje žemėje artimiausi mano širdžiai“ .

Kai jis žiūri į juos ,,… tokiam mažam padarėly matau

daigus tų dorybių, tų jėgų, kurių jam ateity labai
prireiks… ir visa tai taip nesugadinta, taip išbaigta…”
Išsilavinęs, meninės pakraipos:

Verteris buvo išsilavinęs todėl susipažįsta su

V. nuoširdžiu jaunu vaikinu
,,Sužinojęs, kad aš daug piešiu ir moku
graikų kalbą ( dvi retenybės šiuose
kraštuose), jis mane užkalbino ir
pademonstravo visą savo žinių bagažą“
Įsimylėjęs, silpnas

Pamatęs pirmą kartą Lotą, Verteris tampa

silpnas, pažeidžiamas
,,... neįstengiau tau pasakyti kokia ji tobula,
kodėl ji tobula ; užtenka to, kad ji visai mane
pavergė“
Bet juk Lota pažadėta kitam, ir Verteris tai
žino, kad negalės pasiekti tos trapios tobulybės,
jo širdis pasidaro bejėgė, sužeista
,, Ne, mano širdis nėra tokia sugedusi! Silpna!
Itin silpna! O argi tai nėra sugedimas?“
Pasiduodantis pagundoms:
Jau tiek kartų Verteris ryždavosi nesimatyti su Lota, bet
vis rasdavo svarbią priežastį pasimatyti su ja
,, Kiekvieną dieną mane nugali pagunda, ir aš šventai
žaduos: rytoj neisiu. Bet kai ateina rytas, aš vėl randu
svarbią priežastį ir nė apsižiūrėti nespėju, kaip vėl esu pas
ją”
Netekęs vilties
Verterio pastangos išgelbėti nelaimingąjį savo draugą
buvo bergždžios, jis dar labiau nugrimzdo į savo
skausmą išgirdęs, kad gali būti pašauktas liudininku.
Visos bėdos, kokios jį buvo ištikusios, varstė jo sielą
,, …jis jautėsi netekęs jokios vilties, nesugebąs rasti
sau vietos ir įsijungti į kadieninio gyvenimo reikalus"
LOTA
Šarlotė, tačiau šeimos
narių buvo vadinama
tiesiog Lota. Po savo
motinos nesavalaikės
mirties, ji prižadėjo jai,
kad savo jauniasniems
broliams ir seserims
atstos motiną.
LOTA
Tai buvo našta, kurią ji prisiėmė
savo noru ir per daug jos
nesureikšmino. Lota buvo
atsidavusi žmona Albertui,
tačiau ji jautė ypatingą ryšį su
Verteriu, bet jis buvo daugiau
nei broliškas. Dėl šito broliško
Lotos jausmo jam, Verteris
kraustėsi iš proto. Lota taip pat
buvo labai jausminga,
supratinga ir labai rūpestinga
tiek Verteriui, tiek Albertui,
tiek savo broliams ir seserims.
Drąsi ir nepasiduodanti
bandos jausmui:
Pokylyje, užėjus didžiulei audrai: „Driokstelėjo perkūnija,
nustelbdama muzikos garsus“, visos moterys ir net keletas
vyrų – visi puolė į paniką. Didžioji dalis moterų davė valią
ašaroms. Tačiau Lota apsimetė nugalėjusi baimę ir pasiūlė
visiems susėsti ratu ir pažaisti žaidimą – skaičius.
,,Aš pati labiausiai bijau, - kalbėjo ji toliau, - bet norėdama
kitus padrąsinti, dėjaus drąsi ir nugalėjau baimę“.
Meili:
Vos tik įžengęs pro duris vidun, Verteris pamatė
nuostabiausią kada nors matytą būtybę:
,,Papasakoti tau viską iš eilės, kaip ten buvo, kaip aš
susipažinau su meiliausia būtybe, vargiai pavyks”.
Verteris gėrėjosi Lotos išvaizda, balsu, judesiais: „...
tik kai ji įbėgo į kambarį pasiimti vėduoklės ir
pirštinių, galėjau atsipeikėti nuo netikėto įspūdžio“.
Ištikima:
Nors Lota ir jautė kažką Verteriui, bet ji negalėjo
išduoti savo sužadėtinio Alberto. Ir pačiame kūrinio
gale visa tai labai aiškiai buvo galima pastebėti, kada
Verteris nepaklusęs Lotos prašymo, iki Kūčių
nesirodyt pas juos namuose, vis tiek atėjo. Verteris
pradėjo ją bučiuoti, ir Lota iš pradžių lyg ir leidosi, bet
vėliau jį atstūmė:
,, Antra vertus, kaip ji galėjo veidmainiauti
vyrui, kuriam visada buvo atvira ir tyra kaip
krištolas…”
Rimta, bet ir linksma:
Po mamos mirties ji prisiėmė naštą auginti visus savo
brolius ir seseris ir atstoti jiems motiną, todėl jai teko
daug darbų atlikti namuose. Nuo to laiko ji labai
surimtėjo, bet su vaikais stengėsi būti linksma ir
žaisminga:
,, …besirūpindama namais, įgavusi rimtumo ir
tapusi tikra motina, kaip visas jos dienas užpildanti
veikli meilė ir darbas, o vis dėlto ji išlikusi linksma ir
giedra”.
ALBERTAS
• Jis labai santūrus, ramus,
besilaikantis tvirtų
moralinių
nuostatų. Visiška
priešingybė Verteriui. Jis
buvo Lotos sužadėtinis ir
vėliau tapo jos vyru.
Albertas
• Iš pradžių Verteris ir Albertas
sugyveno gan gerai, kartu
diskutuodavo, kadangi abu
buvo įdomios asmenybės ir
žodžių kišenėje neiškantys
žmonės. Jeigu ne Lota,
veikiausiai jie būtų tapę
bičiuliais. Bet laikui bėgant,
Albertui vis labiau nepatiko
Verterio lankymasis jų
namuose, o kūrinio gale jis net
griežtai prieštaravo prieš
Verterio ir Lotos draugystę.
Pagarbos vertas ir taktiškas žmogus:
Po darbų į Velheimo kaimą atvyksta Albertas, Verteris pajunta,
kad jam jau reikia trauktis, jis kenčia, kad Albertui priklauso
tokia tobulybė. Tačiau Verteriui Albertas patiko
,, Šaunus, mielas vaikinas, kurio negalima nemėgti:...”
Verteris pamato kad Albertas vertas pagarbos, kultūringas
,, Vis dėlto turiu pripažinti, kad Albertas vertas pagarbos. Jo
santūri laikysena labai skiriasi nuo mano neramaus būdo, kurio
aš negaliu paslėpti. Jis moka jausti ir žino, koks turtas jam yra
Lota. Jis, matyt, retai pasiduoda blogom nuotaikom.”
Protingas:
Verteris Albertą vertina dėl jo proto, bet ginčuose Albertas
remiasi faktais, skirtingai nei Verteris. Ginče apie savižudybę
Albertas visiškai nepritarė Verterio pamąstymams, nes jie
buvo meninės pakraipos ir visiškai prieštaravo jam
: „ Aišku, lengviau numirti, negu narsiai kęsti gyvenimo
kančias“.
,, Jis protingas žmogus, bet jo protas neorginalus, bendrauti
su juo nė kiek neįdomiau, kaip skaityti neblogai parašytą
knygą”.
1. Atpažinkite situaciją?

,,...apskritai man čia gera, vienuma veikia mano širdį kaip

stebuklingas balzamas šiame rojaus kampely...“

Ats.: Verteris atvyksta į miestą visiškai vienas, palikęs

namus, šeimą, tačiau ramybė ir vienuma jam patinka
2. ,, ... tas, kuris, norėdamas išsaugoti savo orumą, šalinasi
vadinamosios minios, taip pat vertas paniekos, kaip ir
bailys, kuris bijodamas pralaimėti, slepiasi nuo priešo“

Ats:. Paprasti miestelio žmonės jį jau pažįsta, tačiau

aukštesnio luomo žmonės visada laikosi atokiai, Verteris
žino, kad visi nėra ir negali būti lygūs.
3. , Kiekvieną dieną mane nugali pagunda, ir aš šventai
žaduos: rytoj neisiu. Bet kai ateina rytas, aš vėl randu
svarbią priežastį ir nė apsižiūrėti nespėju, kaip vėl esu pas
ją”

Ats:. Jau tiek kartų Verteris ryždavosi nesimatyti su Lota,

bet vis rasdavo svarbią priežastį pasimatyti su ja
4.,,Aš pati labiausiai bijau, - kalbėjo ji toliau, - bet
norėdama kitus padrąsinti, dėjaus drąsi ir nugalėjau
baimę“.

Ats:. Pokylyje, užėjus didžiulei audrai visos, moterys ir

net keletas vyrų puolė į paniką. Didžioji dalis moterų davė
valią ašaroms. Tačiau Lota apsimetė nugalėjusi baimę ir
pasiūlė visiems susėsti ratu ir pažaisti žaidimą – skaičius.
5. ,, Žmogus kuris mokosi kurti pagal taisykles, niekada
nesukurs nieko neskoninga arba bloga, kaip ir tas, kuris
moka gerbti įstatymus ir padorumą, niekada nebus
nepakenčiamas kaimynas ir visiškas niekšas;...“

Ats:. Vieną gražią popietę Verteris užklydo į aikštę

apsuptą liepomis, žmonių nebuvo , tačiau jis pamatė
nuostabų vaizdą, kuris jam įkrito į širdį – ketverių metų
berniūkštis sėdėjo ir laikė taip meiliai, taip atsargiai mažą
kūdikį. Verteris ėmė ir nupiešė tą brolišką sceną.