Alberas Kamiu ,,Maras”

Anot karo metais pradėjusio ,,Marą “ rašyti Kamiu, šia knyga jis norėjo išreikšti
,,dusulį, nuo kurio mes kentėjome, ir grėsmės bei tremties atmosferą, kurioje
gyvenome.”

Bernaras Rijė – pagrindinis romano veikėjas. Jis romane dirba savo darbą - gydo ir
slaugo ligonius. Gydytojo pastangos apsaugoti nuo mirties kuo daugiau žmonių ir yra
kova su absurdu (liga nepaklūsta jokiai vakcinai). Toje kovoje nėra nugalėtojų, nes
daktaras Rijė netenka geriausio draugo Taru tada, kai maras atsitraukia. Miršta jo
žmona, praleidusi devynis maro mėnesius (tiek ir trunka romano veiksmas)
sanatorijoje, o romano pabaigoje paminklas statomas ne tikriesiems didvyriams,
kovojusiems su maru, bet aukoms. Atiduoti visas jėgas kitiems gelbėti ir džiaugsmo
valandą likti vienam – štai dar vienas absurdo pavidalas. Žmogaus didybė – ne
išvengti ar nematyti absurdo, bet sąmoningai jam priešintis.

Raimonas Ramberas – žurnalistas, įprasminantis ABSTRAKČIĄ humanizmo idėją.

Humanizmą jis suvokia labai paviršutiniškai – kaip asmeninę laimę ir gerovę. Atvykęs
gauti informacijos apie arabų gyvenimo sąlygas, jis lieka įkalintas šiame mieste ir
didžiąją dalį kūrinio stengiasi ištrūkti iš jo bet kokiomis priemonėmis. Iš tiesų, tikrasis
humanizmas – ne gražus žodis, o sunki ir beviltiška kova su blogiu, tarnavimas ne
tiems, ,,kurie kuria istoriją, o tiems, kurie ją išgyvena”. Tiktai po vidinės kovos
veikėjas pagaliau stoja į viešuosius darbus, kad išgelbėtų nuo maro bent sveikuosius.

Kunigas Panlu pradžioje pateisinęs marą kaip Dievo rykštę, vėliau, išvydęs nekalto
vaiko agoniją, atsisako žemiško teisėjo vaidmens, nes supranta, kad kolektyvinės
bausmės už nuodėmes idėja absurdiška. Tada jis stoja į ,,sanitarų” gretas ir siūlo
rinktis gailestingumą ir užuojautą kenčiantiems, nes tai, jo manymu, ir reiškia tikrąjį
tikėjimą – solidarumą su Kristaus kančia. Kančia, bendras tikslas (kova su blogiu –
maru) geriausiai suartina žmones. ,,Atsvara absurdui gali būti tik kovojančių su juo
žmonių bendrija”.- rašė Kamiu.

Žanas Taru – atjaučiančio solidarumo pavyzdys. Jam skiriamas gyvenimo

smulkmenų metraštininko vaidmuo. Taru laikosi krikščioniškos etikos (,,nežudyk”) ir
mano, kad užtenka tik nedaryti nieko bloga. Tačiau miestą užpuolus marui jis renkasi
aktyvią poziciją – stoją į ,,sanitarų” būrį. Taip jis tarsi išperka ir savo tėvo, vyriausiojo
prokuroro pavaduotojo, skyrusio žmonėms mirties bausmę, kaltes. Jis įsitikinės, jog
gėrio idėja, skiepijama prievarta, netenka savo vertės, todėl svarbiausias teisėjas,
jo manymu, yra žmogaus sąžinė, o ne kiti žmonės. Absurdiška, jog Taru miršta nuo
maro tada, kai šis atsitraukia.

Nors ,,Maro” turinys, kaip aiškina Kamiu, yra Pasipriešinimo judėjimas ir Europos
kova su nacizmu, romaną galima suprasti ir universaliau – kaip žmonijos kovą su
blogiu, glūdinčiu ne tik išorėje, bet ir paties žmogaus viduje ir pasireiškiančiu
prievarta, žiaurumu, smurtu. Pasirinkdamas poziciją – sukilti prieš blogį ar su juo
susitaikyti – žmogus irgi pasirodo kaip laisvas arba apsikrėtęs maro bacilomis. Miestą
 ir jo gyventojus valdo paslaptingos lemties jėgos, kurių įveikti žmogus negali. Jos
nugalėti (nuo jos išvaduoti) žmogus neįmanoma, nes ji glūdi pačioje žmogaus,
trokštančio savo valią primesti kitiems, prigimtyje. Todėl kova su maru yra
nepabaigiama – ji primena Sizifo nuolatinį akmens ritinimą į kalną.

Tuo tarpu, maras tusi savo teigiamą pusę: kad jis atveria akis, priverčia susimąstyti.
Kai kam jis gali padėti išaugti.

Romano filosofinė prasmė – absoliuti laisvė , gėris ir pergalė neįmanomi, bet tai
VERTYBĖS, dėl kurių verta gyventi ir kovoti nesitikint šios kovos laimėti. Bet didžiausia
vertybė yra žmogus , dėl kurio ir stojo į kovą Rijė ir kiti romano veikėjai.

PAGRINDINĖ MINTIS :

Maištas suteikia vertę gyvenimui. Romane prasmę gyvenimui suteikia maištas prieš marą,
bandymas jam pasipriešinti.
,,Žmogus, kuris vengia stoti į akistatą su gyvenimo absurdu yra tarsi gyvas lavonas.“

MINTYS

 ,,Garbingas žmogus – tas, kuris nieko neužkrečia, tai žmogus, kuris mažiausiai
blaškosi.”
 ,,Kiekvienas nešioja marą savy.”
 ,,Niekuomet niekas nebus laisvas, kol egzistuos Dievo rykštės.”
 ,,Kartais žmogus kenčia ilgai, kol suvokia kenčiąs.”
 ,,Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti
tiek pat žalos, kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo.”
 ,,Iš visų ydų baisiausia yda – nežinojimas, kuris mano, jog viską žino, ir tokiu
atveju leidžia sau žudyti. Žudiko siela akla.”
 ,,Jūs turėtumėt skubėt į sėkmę.”
 ,,Žmogus pajėgus dideliems darbams. <...> jis nepajėgus nei ilgai kentėti, nei
ilgai būti laimingas. Taigi nepajėgus niekam, kas tikrai vertinga.” (nepajėgus
dideliam jausmui).
 ,,Apsipratimas su neviltim blogiau už pačią neviltį.”
 ,,Maras iš visų buvo atėmęs meilės ir netgi draugystės galią. Nes meilei reikia
rytojaus, o mūsų žinioj buvo tik akimirkos.”
 ,,Ne gėda labiau už viską branginti laimę, bet galima gėdytis vienam būti
laimingam.”
 ,,Žiauriausias išmėginimas krikščioniui buvo ir tebėra geradarystė.”
 ,,Maras kamavo mane jau gerokai anksčiau, kai dar nepažinau nei šio miesto,
nei šios epidemijos.”(Taru)
 ,,Visos žmonių nelaimės kyla iš to, kad jie nekalba aiškia kalba.”
 ,,Visur ta pati pauzė, tas pats iškilmingas intervalas, tas pats nurimimas po
kautynių – pralaimėjimo tyla. Tačiau tyla, gaubianti jo draugą, buvo tokia
vientisa, taip derinosi prie gatvių ir išvaduoto miesto tylos, kad Rijė jautė, jog
 šįsyk tai galutinio pralaimėjimo tyla, ta, kuria baigiasi visi karai, kuri netgi
taiką paverčia nepagydoma kančia.”(Taru mirties akimirka)
 ,,Užvis svarbiausia- gerai dirbti savo darbą.“