Kaip nugyventi prasmingą gyvenimą absurdiškame pasaulyje?

Kiekvienas žmogus stengiasi nugyventi prasmingą gyvenimą. Dažnai individui kyla egzistenciniai klausimai, jis ima
samprotauti apie jo paties, kaip žmogaus, tikslą ir paskirtį pasaulyje. Ieškodamas gyvenimo prasmės žmogus susiduria
su absurdu – beprasmybe ir atsitiktinumu, pasauliu be pagražinimų ir dekoracijų. Individas diena iš dienos paklūsta
visuomeniško gyvenimo ritmui, rutinai, atlieka tas pačias užduotis ir tampa vis labiau panašus į robotą, pagal kažkieno
valią prisukamą ir paleidžiamą, praradusį savo individualumą. Gyvenimo beprasmybę individas išvysta tuomet, kai jį
sukrečia aplinkybės (mirtis, kova, kančia, kaltė). Susidūręs su mirtimi žmogus suvokia gyvenimo trapumą – gyvenimas
absurdiškas, nes yra laikinas, pati mirtis absurdiška, nes yra nepaaiškinama ir atsitiktinė. Tik patyręs sukrėtimą,
žmogus pamato tikrąjį pasaulį – žiaurų, negailestingą, beprasmį. Absurdo temomis kalba prancūzų filosofas ir
rašytojas, egzistencialistas Alberas Kamiu filosofinėje esė ,,Sizifo mitas‘‘ ir lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas,
dramaturgas, modernizmo atstovas Antanas Škėma psichologiniame, filosofiniame romane ,,Balta drobulė‘‘.
Interpretuodamas Sizifo mitą, Alberas Kamiu išplėtoja absurdo idėją, kuria kitokį Sizifo portretą, nei įprasta mituose –
vaizduoja jį laimingą. Nuolatos į kalną ridendamas sunkų akmenį, dirbdamas bergždžią darbą, Sizifas susiduria su
gyvenimo beprasmybe. Jis nepasiduoda sielvartui ar liūdesiui, suvokia savo būties absurdiškumą, tačiau su juo
nesusitaiko, jį niekina. Toks Sizifo maištas prieš absurdą leidžia jam išgyventi, padeda išlikti oriam, stipriam ir laisvam.
Gyvenimo absurdo suvokimą Kamiu vadina individo nubudimu, sąmonėjimu. Rašytojas teigia, jog žmogus dažnai
gyvena ateitimi, svajonėmis ir susikurtomis iliuzijomis, kuriomis naikina dabartį. Jis mato vien pasaulio grožį, tačiau
neįžvelgia jame glūdinčio žiaurumo, regi tik kontūrus ir pavidalus. Pasak Kamiu, individas turi kuo mažiau rūpintis
ateitimi, visą savo dėmesį ir meilę sutelkti į dabartį, suvokti, jog jokios aukštesnės gyvenimo prasmės, nei paprasti,
humaniški dalykai, nėra - prasmė yra tik iliuzija, kurią žmogus susikuria pats. Nubudęs (patyręs sukrėtimą), žmogus
pamato tikrąjį pasaulį - susikurtos dekoracijos nukrinta, iliuzijos sugriūva, o pasaulis tampa svetimas: ,,Pasaulis pro
mus prasprūsta, nes vėl tampa savimi.‘‘ Individui, suvokusiam gyvenimo absurdą, tėra trys keliai: savu noru
pasitraukti iš gyvenimo (šį kelią pasirenka romano ,,Balta drobulė‘‘ veikėjas Stenlis), neigti absurdą ir grįžti į
netikromis dekoracijomis padailintą pasaulį arba gyventi nepaisant suvokimo, jog gyvenimas neturi prasmės
(pastarąjį būdą pasirenka Sizifas). Kamiu Sizifą vaizduoja tarsi didvyrį, nugalėtoją. Suvokęs savo būties
beprasmiškumą, žinodamas, jog jo darbas - begalinis, jog diena iš dienos ridenamas akmuo niekada nepasieks kalno
viršūnės, Sizifas atsisako bet kokių vilties iliuzijų, tačiau absurdui nepasiduoda, nebėga nuo savo naštos, eina
nesustodamas. Jis suvokia esąs savo likimo valdytojas, savo dienų šeimininkas. Sizifas įveikia absurdą panieka, jo
kančia tampa jo pergale. Sizifas pats įprasmina savo gyvenimą – maištaudamas jis tampa laisvas, išlieka orus ir stiprus,
jo darbas jam nebeatrodo bergždžias. Albero Kamiu esė ,,Sizifo mitas‘‘ turėjo įtakos Antano Škėmos romanui ,,Balta
drobulė‘‘, kuriame taip pat kalbama gyvenimo prasmės ir absurdo temomis. Kūrinys parašytas sąmonės srauto
technika, priklauso XX a. vid. katastrofų literatūrai, jame vaizduojamas pasaulis – tai lyg beprotnamis, kuriame
žudoma asmenybė. Protagonistas Antanas Garšva – lietuvis emigrantas, negalintis pritapti svetimoje žemėje, dirbantis
keltuvininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jis jaučiasi tarsi aktorius, vilkintis teatro kostiumą ir dėvintis
kaukę, privalantis dirbti atsakingai – šypsotis žmonėms, su jais maloniai elgtis. Sumaterialėjusioje visuomenėje Garšva
jaučiasi svetimas, jam nerūpi prabanga ar miesto didybė, jam svarbios humanistinės vertybės. Kaip ir Sizifas, Garšva
išgyvena beprasmybę, dirba jo tapatybę naikinantį darbą. Važinėjimas keltuvu ,,aukštyn žemyn‘‘ primena Sizifo
akmens ridenimą – toks darbas neturi prasmės, žlugdo asmenybę. Pats gyvenimas Garšvai tampa bausme – sukrėstas
karo žiaurumų, jis nebetiki egzistencijos prasmingumu, tačiau vis tiek mėgina gyventi, bando savo nykiai egzistencijai
suteikti bent kiek prasmės. Jis vadina save absurdo žmogumi, kuris mato gyvenimą tokį, koks jis yra – nepagražintą,
negailestingą: ,,Absurdo žmogus, anot Camus? Tebūnie‘‘. Garšvos gyvenimui prasmę suteikia meilė ir kūryba. Jis –
poetas, kuris stipriausius kūrybinius impulsus gauna iš moterų meilės. Garšva nori parašyti tobulą eilėraštį, tai tampa
jo tikslu ir prasme. Jis kuria poeziją, nes tik joje gali atverti savo sielą, kūryba jį išlaisvina nuo kasdieninio automatiškai
atliekamo darbo. Nors Garšva sako, jog moterys jo gyvenime tėra medžiaga kūrybai, širdyje jis trokšta sukurti šeimą,
vesti mylimą moterį Eleną. Jis puoselėja svajones apie jų bendrą gyvenimą, žada jai pasikeisti į gerą (neberūkyti,
nebegerti). Garšva nenori susitaikyti su absurdu, kaip Sizifas stengiasi maištauti, nepasiduoti beprasmybei.
Atsiskleidžia Garšvos dvilypumas – tai jis bando susitaikyti su absurdu: ,,Akmens ridenimas ramina. Aš mėgstu
beprasmiškumą‘‘, tai su juo kovoti: ,,Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios‘‘. Kamuojamas neurozės ir epilepsijos
priepuolių, Garšva iki paskutinės akimirkos viliasi, jog jam pavyks susikurti trokštamą gyvenimą kartu su Elena, ir tas
vilčių puoselėjimas daro jį nelaimingą. Romane viltį simbolizuoja mėlyna spalva, kurios atspindžių kūrinyje gausu (pvz.
mėlynas Garšvos kambarys). Poetas nori gyventi, nori būti laimingas, nori įprasminti savo gyvenimą kūryba – parašyti
eilėraščių ciklą. Jis trokšta nemirtingumo iliuzijos, ,,keleto brūkšnių marmure‘‘, nes bijo mirties. Garšva maištauja, nori
būti laisvas, nebegeria vaistų, taip siekdamas išsaugoti savo identitetą beprasmiame pasaulyje. Nors kovą su lemtimi
tragiškai pralaimi, lieka ištikimas auštiems humanistiniams idealams. Taigi, nugyventi prasmingą gyvenimą
absurdiškame pasaulyje gali padėti kūryba ir meilė, tačiau žmogus pats turi įprasminti savo gyvenimą, siekti gėrio,
grožio, laisvės ir teisingumo, nesusitaikyti su absurdu.

Iki nubudimo (sukrėtimo) individas naiviai mano, kad pats tvarko savo gyvenimą, kad gyvenimas turi prasmę, kurią
padeda sukurti rutina, kasdienybė. Tačiau patyręs sukrėtimą individas tarsi nubunda, dekoracijos nukrinta ir pasaulis
negailestingai apsinuogina. Individas supranta, kad dekoracijos, susigalvota prasmė - tik melas, užliūliuojantis žmogų,
kad šis iš karto nepamatytų, kokiame žiauriame, beprasmiškame pasaulyje gyvena. Nubudusiam individui atsiveria
trys keliai: 1) savo noru pasitraukti iš beprasmio gyvenimo, 2) grįžti į santykinai ramų dekoracijų pasaulį, 3) gyventi
nieko nepaisant, net jei supranti, kad gyvenimas neturi prasmės. Savižudybė negalima, nes ji didina absurdą.
Dauguma žmonių mėgina grįžti į dekoracijų pasaulį, tik ne absurdo žmogus. Pastarasis lieka oriai gyventi pasaulyje be
dekoracijų. Tai Sizifo, ridenančio į kalną akmenį, likimas. Tai likimas išdidaus ir stipraus žmogaus, kuris supranta savo
gyvenimo beprasmybę ir yra pasiryžęs ją ištverti.