Dominyka Bričkutė IVGc

Samprotavimo rašinys

,,Ar pritariate minčiai, kad kančia leidžia pajusti būties pilnatvę?“

Tikriausiai nedrįstume suabejoti, jog Naujajame Testamente aprašytas Jėzaus Kristaus

nukryžiavimas įprasmina kančios sąvoką. Nuplaktas ir nukankintas, jis pats turėjo nešti
medinį kryžių iki Golgotos kalno, prie kurio vėliau buvo prikaltas. Jėzaus Kristaus kančia yra
ne tik jo žmogiškumo įprasminimas, kaip teigė kunigas Ričardas Doveika, bet visos žmonijos
išganymo simbolis. Kančia daro žmogų tikrą ir leidžia jam atskirti esminius dalykus nuo
neesminių. Tačiau ar kančia visada leidžia žmogui pajusti būties pilnatvę?

Visų pirma, kančia leidžia žmogui atrasti vidinę ramybę. Filosofas Šopenhaueris teigė,
jog išorinis pasaulis – tik proto sukurta iliuzija, o kančia yra tikras dalykas, nes ji
neišvengiama ir tik ji leidžia pajusti egzistuojantį pasaulį. Šia idėja savo kūryboje rėmėsi ir
katastrofų laikotarpio rašytojas Antanas Škėma. Rašytojas nuo vaikystės susidūrė su kančia,
skausmu ir mirtimi, tad nihilistinės kūrybos samprata jam buvo artimiausia. Kančia rašytojui
leido kurti ir taip atrasti savo būties pilnatvę. Savo romane ,,Balta drobulė“ Škėma vaizduoja
kenčiantį, tačiau tikrą žmogų, kuris nesistengia įtikti visuomenės standartams. Antanas
Garšva – emigrantas, tapatybę praradęs liftininkas numeris ,,87“, kūrėjas. Romano
protagonistas susiduria su pasauliu, kur išskirtinumas nėra priimtinas. Susvetimėjusioje
visuomenėje Garšvos kūryba nėra įvertinama, jis visuomenei reikalingas tik kaip
individualybę praradęs liftininkas. Tačiau protagonisto tikslas parašyti knygą ir tik kančia
suteikia įkvėpimo jo kūrybai. Sužinojęs apie savo psichinę ligą romano herojus parašo gerą
eilėraštį, kurį įvertinęs kritikas pažada išspausdinti. Knygos pabaigoje Garšva apimtas
kūrybinio įkvėpimo imasi rašyti, tačiau savo kūrinio jis nebaigia. Romano protagonistas
išprotėja, taip išsivaduodamas iš visuomenės stereotipų ir atgaudamas vidinę pilnatvę. Tad
kančia padeda išsivaduoti iš iliuzijų ir surasti vidinę ramybę.

Taip pat kančia daro žmogų kilnų. Žmogus, kuris pasirenka kančią dėl kitų gerovės,
įprasmina savo būtį. Kančia yra neatsiejama nuo karo. Emocinę ir fizinę kančią patyrė į
partizaninį karą stoję narsūs vyrai. Vienas jų rašytojas Bronius Krivickas. Partizanaudamas
Krivickas kūrė eilėraščius, kurie įkvėpė žmones drąsos ir kilnumo. Jo kūryboje iškyla
herojiškas, stojiškas žmogus, kuris nebijo savo likimo. Jo eilėraščio žmogus verčiau renkasi
mirtį nei negarbingą gyvenimą. Viename jo eilėraščių ,,Kai kovoj kelies tu į ataką“
lyrinis ,,aš“ kalba apie partizaną, kuris net ir žinodamas, kad tai gali būti jo paskutinė kova,
drąsiai eina į ją. Kančia suteikia eilėraščio žmogui herojišką laikyseną, kuri atneša jam
moralinę pergalę. Žmogaus kilnumas ir ryžtas partizaninio karo metais išryškėja ir
režisuotame Vytauto V. Landsbergio filme ,,Trispalvis“. Buvę partizanai dalinasi savo
patirtimi, kokį likimą teko jiems patirti partizaninio karo metu. Nuovargis, badas, namų
ilgesys ir skausmas buvo pagrindiniai dalykai, su kuriais susidūrė partizanai. Tačiau kilnus
noras išvaduoti savo tėvynę nuo sovietų valdžios priespaudos neleido jiems pasiduoti. Tad
kančia įprasmina žmogaus kilnumą.

Kita vertus, kančia ne tik padeda žmogui atrasti vidinę ramybę ir daro jį kilnų, bet ir
pražudo. Žmogus, kuris kenčia nuo susvetimėjusios visuomenės, gali palūžti ir nerasti būties
pilnatvės. Šia tema rašė XX a. pradžios austrų rašytojas Fancas Kafka
novelėje ,,Metamorfozė“. Rašytojui buvo artima susvetimėjusios visuomenės tema. Jį
labiausiai žeidė tėvas, kuris nepripažino jo kūrybos. Pačiam Kafkai jo kūryba buvo
išsigelbėjimas nuo nemėgstamo darbo ir visuomenės absurdo. Rašytojo kūryba persmelkta
vienatvės, skausmo ir kančios temomis. Novelėje ,,Metamorfozė“ jis vaizduoja kenčiantį nuo
visuomenės žmogų. (500 žodžių) Gregoras savo šeimai ir visuomenei yra tik darbo jėga.
Šeimos moralę išstumia egoizmas, prievarta ir išnaudojimas. Taip pat nemėgstamas darbas,
pataikavimas viršininkams priverčia novelės protagonistą norėti susinaikinti, nes jis
nesijaučia laimingas būdamas tokios visuomenės narys. Jo metaforiškas virtimas vabalu
pabrėžia jo kančią, norą nuo visų atsiriboti, išsivaduoti iš absurdiškos visuomenės. Kančia
nepadeda Gregorui susigrąžinti būties pilnatvės. Filosofas Epikūras ir stoikai teigė, jog viskas
turi pabaigą net ir kančia. Tačiau novelės pagrindinis veikėjas išsivaduoja iš kančios tik
tuomet, kai miršta. Tad kančia gali sužlugdyti žmogų ir jį pražudyti.

Tad apibendrindama galiu teigti, jog kančia skirtingai gali paveikti žmones. Prisiminę
biblinį Jėzaus Kristaus nukryžiavimą matome, jog kančia yra žmogaus stiprybės simbolis, jo
tikrumo įrodymas. Kančia vieniems gali būti kaip išsigelbėjimas nuo visuomenės stereotipų ir
vidinės pilnatvės suradimas. Kitiems ji leidžia įprasminti savo kilnumą ir dvasinę stiprybę.
Tačiau ne visi teigiamai sugeba į kančią pažvelgti. Palūžęs ir kenčiantis žmogus nustoja
kentėti tik po mirties.