Biografija:

Antanas Škėma – lietuvių prozos reformatorius, XX a. vidurio

katastrofų laikotarpio rašytojas modernistas: dramų, apsakymų,
romano „Balta drobulė“ autorius, bene garsiausias lietuvių egzodo
rašytojas.
Jo šeimai teko iškęsti Pirmojo pasaulinio karo neramumus Rusijoje ir
revoliucijos metus Ukrainoje. „Mano motina neišlaikė revoliucijos
meto. Ji išėjo iš proto.“
A. Škėma – itin savitas dramaturgas, prozininkas, miesto kultūros
rašytojas. Draugai A. Škėmą, kaip nepritampantį prie aplinkos, dar
Lietuvoje vadino emigrantu. Ypač nepritarė sentimentaliai
patriotinei kūrybai bei miesčioniškumui emigracijoje. Manė, kad
tikrieji kovotojai pasiliko Lietuvoje, todėl sentimentalus požiūris į
tėvynę gal ir išreiškia tikruosius jausmus, bet nieko bendra su
menu neturi. Nepritapėlio pozicija atskleidžiama egzistencialisto
A. Škėmos autobiografiniame romane „Balta drobulė“.
Romanas „Balta drobulė“ (parašytas 1954 m., išleistas 1958 m., nes
niekas nenorėjo šokiruojančio kūrinio leisti (Pilnas blasfemijos -
šventvagysčių, destruktyvus, nihilistinis romanas.)). „Balta
drobulė“ – tai vienas žymiausių XX a. lietuvių romanų.
Garsiausias A. Škėmos kūrinys išsiskiria originaliu stiliumi,
kompozicija bei veikėjo jausenomis.
„Balta drobulė tematika: asmens ir jo vertybių išbandymas katastrofų
metu, egzistencinė vienatvė, maištas ir absurdas, juokas kaip
vertybių praradimo priešprieša.

Antanas Škėma vaizdavo pakrikusio individo pasaulėžiūrą tarpukariu.

Konfliktų laikotarpiu gyvenimas netenka prasmės. Rašytojas jos
nebuvimą labiau pašiepia, ironizuoja ir į situaciją žvelgia kiek
 nihilistiškai. Sukrėsto individo savijautai atskleisti autorius taiko
ironiją, groteską, sąmonės srauto metodą.
Rašytojui ypač didelę įtaką darė siurrealistų ir impresionistų kūryba.
Romanas parašytas „pasąmonės srauto“ forma, jame pasakojama apie
žmogų, kurio pasaulis suskilo. Tekste kaip ir daugelyje Škėmos
kūrinių gausu metaforų, ironijos, absurdiškumo atskleidimo.
Jo romane išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar
yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta.
Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų - gali tik
ironiškai pasijuokti iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos
padėties. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia vidinio ir
išorinio monologų kontrastingas sugretinimas tekste. Pvz.: ketvirto
skyriaus pabaigoje, prisiminęs prarastąją mylimąją Jonę,
norėdamas sutramdyti savo ašaras, Garšva mintyse plūsta
viešbučio klientus. Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip
nuolat besišypsantis aktorius, nes bendraudamas kitaip netektų
darbo ir pragyvenimo šaltinio, su kitais romane sutiktais veikėjais
Garšva elgiasi ne ką geriau.
Egzistencinei vienatvei Garšva priešinasi kurdamas poeziją ir
mylėdamas. Meilė ir kūryba suteikia šiek tiek prasmės, atrodytų,
visiškai beprasmei individo egzistencijai. Garšva stengiasi
nepasiduoti beprasmybei, individų vienodumui – jis negeria vaistų
taip mėgindamas išsaugoti savo identitetą.
Be abejo, „Baltoje drobulėje“ yra Kamiu esė „Sizifo mitas“ atšvaitų:
Antanas Garšva, kaip ir Sizifas, išgyvena beprasmybę – dirba jo
tapatybę naikinantį darbą, gyvena beprasmį gyvenimą.
Romane egzistuoja du vertybių poliai – tai, ką vertina visuomenė,
ir tai, kas svarbu kūrybiškos sielos asmenybei. Liftininko
darbas jam neleidžia būti savimi, naikina individualumą, kurį
poetas taip vertina. Garšva, vilkėdamas ryškiaspalvį keltuvininko
kostiumą, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs lietuviškasis
kaũkas - atsiskyręs nuo susvetimėjusios visuomenės. Garšvos
prievolė darbe dėvėti baltas pirštines, uždengiančias senelės
dovanotą autentišką žiedą, pabrė́žia romane dažnai sutinkamą

2
 kaukės – kauko motyvą, kai sistema verčia žmogų pasislėpti po
kauke ir tapti tokiu pat, kaip visi.)
Mãžai tautai atstovaujantis poetas Garšva Niujorke, viename iš
pasaulio megapolių, jaučiasi kaip didžiulio mechanizmo
sraigtelis („... man belieka būti rato dantimi keltuve.“). Vakarų
kultūrai atstovaujančiam menininkui tokia jausena prilygsta mirčiai.
Juk absurdo žmogus Garšva ir kuria tam, kad galėtų pasipriešinti
nebūčiai. Deja, vartotojų pasaulyje jis reikalingas ne kaip
kūrybinga asmenybė, bet kaip techninis darbuotojas.
Išvada. Romano protagonistas Antanas Garšva – XX a. vidurio
žmogus po katastrofos. Visų pirma pozityvi egzistencialisto A.
Škėmos romano pabaiga neįsivaizduojama, nes Garšvos liga –
pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška
būsena (karas, emigracija, savo tapatybės praradimas, savęs kaip
menininko nerealizavimas). Šizofrenija sergantis žmogus mato
fragmentuotą, neatitaisomai suskilusį pasaulį – tokį pasaulį
matė egzistencialistai, tokį pasaulį matė jų pagrindiniai
veikėjai – absurdo žmonės (individai, mėginantys oriai gyventi
beprasmį gyvenimą beprasmiame pasaulyje).