Antanas Škėma (1910 – 1961)

Žymus XX a. vidurio lietuvių prozininkas bei dramaturgas, lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros
novatorių.

A. Škėma – vienas įdomiausių išeivijos rašytojų, atskleidusių žmogaus būtį tragiškomis istorijos aplinkybėmis. Kūrėjo savijauta įamžinta romane „Balta
drobulė“. Kūrinys autobiografiškas, netradicinės formos: autorius atsisako nuoseklaus siužeto, pateikia minčių, pojūčių srautą. Tokia sąmonės srauto technika
puikiai perteikia didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, kenčiančio žmogaus vidinį pasaulį.
Romano pagrindinis veikėjas – išeivis iš Lietuvos, poetas Antanas Garšva. Jis kenčia bedvasiame Niujorke, kur jis tik 87 numerio keltuvininkas. Garšva norėtų
nusivilkti uniformą ir būti tiesiog žmogus, kūrybinė asmenybė, tačiau jo laisvę varžo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Todėl didmiesčio realybėje jis jaučiasi
lyg „persodintas akacijos krūmas“. Savo įprasminimą jis sieja su kūryba: gyvenimas jam reikalingas kurti. Rašydamas poeziją jis siekia išreikšti save, nes
trokšta palikti pėdsaką literatūros istorijoj: „Nedidukė eilėraščių knyga – štai ko trokštu.“ Tačiau vėliau supranta, kad gyvenimo prasmė yra pats
gyvenimas.Deja, psichika nebeatlaiko nuolatinės įtampos, prisirišimas prie kūrybinių troškimų veda į pražūtį - paskutinėje scenoje matome Garšvą „ramaus
idioto“ veidu.
Garšva išgyvena ir tikėjimo krizę, kai žmogus negali Dievo nei priimti, nei atmesti. Jo samprata apie gėrį ir blogį tebėra susijusi su krikščioniškomis
vertybėmis, tačiau jis abejoja Bažnyčios nustatytais ritualais. Garšvos supratimu, Dievas negalėtų leisti vykti tokiems baisiems dalykams kaip karai, masinės
žudynės, tremtys. Romanas „Balta drobulė“ pasakoja apie žmogaus gyvenimą, pasibaigiantį kartu su mirtimi. Ankstesnių laikų žmogus gyveno viltimi apie
amžinąjį gyvenimą. Modernusis žmogus, gyvenantis pasaulyje be Dievo, nebepakelia savo kančių. Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, tačiau netiki jo
dalyvavimu žmogausgyvenime: „Ne visais keliais praeina Kristus“.Škėmos požiūriu, poetas, maištaujantis prieš pasaulio tvarką, yra toks pat nereikalingas
sumaterialėjusiam pasauliui, kaip ir Dievas.
Taigi savo kūryboje A. Škėma siekia perteikti išskirtinę XX a. žmogaus patirtį – žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška tikrove, patiria vertybių
ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su likimu pralaimi, tačiau lieka ištikimas aukštiems humanizmo idealams.

Kontekstai
1944 m. Škėma pasitraukė į Vakarus, 1949 emigravo į Ameriką.
Niujorke dirbo fabriko darbininku, dėžių pakuotoju, lifto operatoriumi.