Kūryba:

Psichologinis romanas ,,Balta drobulė“ – Pagrindinis romano veikėjas išgyvena egzistencinę modernaus
žmogaus krizę. Ji susijusi su vertybių pérkainojimu ir pirmiausia pasireiškia kaip tikėjimo krizė, kai
žmogus, nors ir išsiilgęs Dievo, nebetiki jo gailestingumu. Abejonė tikėjimu atsiskleidžia Juozapato kalno
papėdės teisme. Juozapato pakalnė Biblijoje reiškia Paskutiniojo teismo dieną, t. y. pasaulio pabaigą.
Šiame teisme išryškėja Antano Garšvos abejonės bažnyčios ritualų bei religinių tiesų prasmingumu.
Dangiškojo teismo vizija atskleidžia, kad žmogus vertinamas tiek, kiek jis paklusnus tikėjimo dogmoms.
Toks aklas paklusnumas netenkina modernaus žmogaus. Be to, dangiškasis teismas yra kito, žemiškojo
teismo, kurį surengė Garšvai sovietų NKVD darbuotojai (saugumiečiai), siekdami priversti jį
bendradarbiauti, atspindys. Savotiškai pasaulio pabaigai prilygsta okupacinio režimo žiaurumai: Garšva
taip sumušamas ir pažeminamas, kad netrukus atsiduria beprotnamyje. Egzistencinę krizę pagilina sąžinės
teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo pradžioje nužudyto ruso. Ši žmogžudystė prieštarauja Garšvos
humanistinėms vertybėms, todėl verčia jaustis kaltą. Taigi trys teismai: enkavėdistų, biblinis pasaulio
pabaigos bei paties veikėjo sąžinės, byloja apie žmogaus žiaurumą, apie pasaulį be Dievo. Tik
pasaulyje be Dievo (be moralinių vertybių), anot Garšvos, gali vykti nesuvokiamas žmonių
naikinimas. Sistemos žiaurumui Garšva mėgina pasipriešinti bėgdamas iš Lietuvos, tačiau sąžinės
balso niekas negali nuslopinti.

Tapatybės krizė. Politinis emigrantas, modernus poetas Antanas Garšva, atsidūręs didžiausiame
Niujorko viešbutyje, dirba keltuvininku. Su juokinga, anot veikėjo, operetine uniforma, su baltomis,
pasak Garšvos, chirurginėmis pirštinėmis jis jaučiasi praradęs savo tapatybę. Martyno Mažvydo,
pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, paminėjimas leidžia suprasti, jog Antanas Garšva save priskiria
lietuvių kultūrai. Kita su lietuvių kultūra, šiuo atveju istorija, susijusi detalė – iš motinos paveldėtas
senelės žiedas, menantis romantišką meilę ir 1863 m. sukilimą, po kurio buvo uždrausta lietuviška
spauda. Deja, žiedą, individo identiteto ženklą, dengia baltos pirštinės, ir, kaip prasitaria pats Garšva, žuvį
prarijo liūtas (žuvis čia – motinos bajorės herbo detalė, o liūtas – Niujorko viešbučio
emblema). Niujorkinę dykumą, t. y. dvasinį vienišumą, išgyvenantis veikėjas save lygina su
persodintu akacijos krūmu, kur augalas niekaip neprigyja svetimoje žemėje. Poetas vartotojų
pasaulyje tampa žmogumi skaičiumi – tik menku žmogėnuku daugiamilijoniniame Niujorke. Su kauku
save tapatinantis Garšva pastebi, kad mitinė baltų būtybė tuoj bus aprengta lininiais drabužėliais – šis
veiksmas, remiantis tautosaka, turi pavergimo prasmę: kauką amžinai užvaldo tas, kuris jį aprengia
drabužiais iš lino. Kita vertus, mažai tautai atstovaujantis poetas Garšva Niujorke, viename iš
pasaulio megapolių, jaučiasi kaip didžiulio mechanizmo sraigtelis („... man belieka būti rato dantimi
keltuve.“), tą patvirtina ir samplaika „ranka rankena“, nuoroda į technikos užgožtą žmogų. Vakarų
kultūrai atstovaujančiam menininkui tokia jausena prilygsta mirčiai. Juk absurdo žmogus Garšva ir kuria
tam, kad galėtų pasipriešinti nebūčiai. Deja, vartotojų pasaulyje jis reikalingas ne kaip kūrybinga
asmenybė, bet kaip techninis darbuotojas.