JONAS BILIŪNAS

 Lyrinės psichologinės novelės pradininkas

 XXa. rašytojas; profesionalus prozininkas
„Jonas Biliūnas buvo ir lūžis, ir pradžia. Po jo niekas nebekūrė detalaus ir nuoseklaus vaizdo,
nebesistengė kuo daugiau faktų aprėpti“ – A. Zalatorius.
Jo kūryboje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas dalyvauja veiksme, mėgsta
prisiminti vaikystėje ar jaunystėje patirtus įspūdžius, yra atidus aplinkai. Kartais riba tarp pasakotojo ir
autoriaus išnyksta, todėl jo kūriniai turi autobiografinių elementų. Neretai pasakojimo stilius primena išpažintį
– skaitytojui pateikiama svarbi paslaptis ar sunkus išgyvenimas.
Biliūno prozai ypač būdingas psichologiškumas. Autorius gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį ir
išgyvenimus, vaizduoja jų būdo ypatybes, siekia analizuoti psichologinę būseną. Vienas ryškiausių
psichologinės savianalizės pavyzdžių – novelė Vagis. Ji parašyta kaip vidinis pasakotojo monologas,
atskleidžiantis dvasinio sukrėtimo padarinius. Nužudęs arkliavagį, Jokūbas labai stipriai kremtasi, jį kankina
sąžinė, ir nors visuomenė jo nesmerkia, vis tiek neranda dvasinės ramybės. Biliūnas kūryboje siekia atskleisti
žmogaus dvasios tyrumą, nemoralizuoja, nesmerkia. Vidinė veikėjų būsena atskleidžiama tik keliomis labai
reikšmingomis savybėmis / detalėmis. Pavyzdžiui, novelėje Lazda tėvo išgyvenimai santūrūs, skriaudą
iliustruoja tik leitmotyvas „liūdnai nusišypsojo“. Novelėje Ūbagas pasakotojas jaučia skriaudėjo kaltę,
atsiprašo senelio Sabaliūno. Tai rodo jo jautrumą ir moralinę atsakomybę.
Biliūno kūriniai – gero stiliaus pavyzdys. Mintys dėstomos glaustai, nuosekliai, išryškinami tik
svarbiausi dalykai. Išlaikomas švelnus, ramus, ritmiškas kalbėjimo tonas, parenkami tikslūs, konkretūs
žodžiai.
FRANCAS KAFKA
 Žymus XXa. austrų rašytojas, vienas savičiausių praeito amžiaus kūrėjų.
 Vienas modernizmo pradininkų, tačiau nepriskyrė savęs nė vienai konkrečiai srovei.
Anot M. Blanchot, Kafka ne rašė literatūrą, bet ja gelbėjosi, joje slėpėsi.
Svarbiausias jo nuodėmklausys buvo dienoraštis. Kafka rašė daug, nesilaikydamas chronologijos,
nesistengdamas pasakoti nuoseklios vidinių išgyvenimų istorijos. Jam rašymas buvo maldos forma, nes
tikėjimo amžius baigėsi („Dievas mirė“ – F. Nyčė).
Kafkos kūryboje yra ekspresionizmo bruožų. Ekspresionistai sąmoningai vaizdavo iškreiptą,
karikatūrišką tikrovę, patologines gyvenimo situacijas, fantastinius, dažnai šiurpius įvykius (G. Zamzos
virtimas vabalu). Šopenhauerio ir Nyčės teorijos tampa ekspresionistų gyvenimo pagrindu.
Novelėje Metamorfozė pasakojama labai keista istorija – Gregoras Zamza kartą pabunda pavirtęs
vabalu. Tai buvo it jo bausmė už ryšio su šeima nepuoselėjimą, susvetimėjimą. Vabalas – Gregoro
nereikalingumo metafora. Šeimai jis rūpėjo tik dėl finansinės pagalbos, ir jis pats ėmėsi dirbti tik jausdamas
pareigą, o ne meilę šeimai. Apie svetimumą novelėje užsimenama daug kartų, plėtojamas „apsipratimo“ su
naujuoju gyventoju motyvas, vis primenamas nesusikalbėjimas, nesupratimas. Uždara apsakymo erdvė,
užrakintų durų motyvas nurodo negalėjimą būti kartu, bendrauti. Tikroviškos detalės, santūrus, ramus
pasakojimo tonas komiškai kontrastuoja su absurdišku pasakojimo turiniu, bet pavaizduotą gyvenimą daro
įtikinamą.
ŠATRIJOS RAGANA
 I kartos neoromantikė; lyrinės pasaulėjautos, romantinės pasaulėžiūros kūrėja; pirmoji
Europinio išsilavinimo moteris, labdarė.
„Sename Dvare buvo rašoma kaip liūdesio pilnas atsisveikinimas su praėjusiu laiku“ – V. Kubilius
„Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moterišką emocingumą, lyrizmą ir kartu valingą
apsisprendimą gyventi ne sau, o kitiems“ – V. Daujotytė
Rašytoja buvo bajorų kilmės, auklėta religingai. Troško tarnauti tėvynei ir jos žmonėms, teigti liaudies
išminties, mokslo ir šviesos pradus.
 Apysakoje Sename Dvare ryškus autobiografiškumo elementas, siekimas perteikti subtilius moters
minčių ir jausmų niuansus, eksperimentavimas įvairiais pasakojimo būdais (du pasakotojai, vidinis
monologas, dienoraščio/užrašų forma). Apysakos veiksmas vyksta dvare. Kūriny jis vaizduojamas neįprastai
– kaip šviesos, gėrio šaltinis. Mamatė yra nuoširdi, rūpestinga, jautri ir meniška, lyriška. Ji padeda spręsti
pavaldinių ginčus, slaugo sergančiuosius, užsimiršta grodama ir svajoja apie meilę vyro, kuris ją visiškai
supranta. Jos vyras Liudvikas yra labiau orientuotas į dvaro reikalus ir nesupranta žmonos lyrizmo. Be to,
Mamatė (Marija) giliai religinga, ji tiki, kad šis gyvenimas – tik sapnas, ir tikrasis gyvenimas prasideda
mirtimi.
Apysakoje skausmingai juntamas laikinumas ir bėgantis laikas. Visas pasakojimas – praeities šešėliai,
prisiminimai, įrėminti pasakotojos, ilgesingai žvelgiančios į praeitį. Tai jau suaugusi ir Mamatės besiilginti
Irusia.
Dvaras ir jo aplinkos vaizdai persmelkti romantizmui būdingo jausmingumo ir grožio. Gamtos
aprašymai neretai išreiškia veikėjų būsenas. Pasakotojoms svarbu ne tikroviškai atpasakoti dvaro gyvenimą, o
perteikti savo jausmus ir nuotaikas.
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
„Romanas parašytas neatskiriamai nuo Maironio, jame juntama visa Maironio temų amplitudė“ – V.
Daujotytė
„Šitas konfliktas, paties autoriaus išgyventas, ir sudaro romano pagrindą – laisvės siekimas yra
žmogaus esmė, o menas – autentiškiausia tos esmės išraiška“ – V. Kubilius
„Tai chronologiška asmenybės brendimo istorija, paremta psichologiniu procesu, maitinamu paties
autoriaus vidine drama“ – V. Kubilius
V. Mykolaitis gimė ir augo religingoje, giliai tikinčioje šeimoje. Buvo drovus, netvirtas, tėvų noru
stojo į seminariją. Studijavo Seinuose. Dėstė Kauno universitete ir tolo nuo dvasininkų luomo, 1935m.
atsisakė kunigystės. Su Bažnyčia susitaikė tik 1966m.
Jis – vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio romano meistras. Autorius
pripažįsta, kad Altorių Šešėly protagonistą kankinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio.
Kūrinio pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto liniją – visose trijose romano dalyse Liudo Vasario
gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly“. Savo dvasiniais svyravimais Vasaris primena neryžtingąjį Hamletą,
pasirinkusį vienatvės ir tylaus protesto kelią.
Romane nerasime nė vieno epizodo, kuriame pasakotojas būtų nešališkas. Jis stebi, pasakoja, ir
svarbiausia – vertina. Neretai užbėga įvykiams už akių ir sukuria savotišką intrigą.
Romanui būdinga griežta sakinio sandara, tezių išdėliojimas, argumentavimas, sąvokų gausa. Tai rodo
pasakotojo išsilavinimą ir leidžia romaną vadinti intelektualiniu (dėl analizės).
„Tylėk, dangstykis ir paslėpk, / Svajones savo ir jausmus“
VINCAS KRĖVĖ-MICKEVIČIUS
 XXa. I kartos neoromantikas, vienas labiausiai išsilavinusių to meto rašytojų.
„Aukštoji pilis, kaip Elsinoras „Hamlete“, yra ir veikėjo dvasinės situacijos metafora“ – R. Pabarčienė
Jautrus žmogus, jautėsi kaltas dėl broliukų mirties (nes išėjo iš seminarijos). 1940m. tapo prosovietinės
vyriausybės premjeru, tačiau, supratęs sovietų kėslus, atsistatydino. Nepakentė autoritetų, norėjo būti visad
laisvas.
Jo istorinės dramos Skirgaila veiksmo laikas datuojamas ~XIVa. Krėvės kūrinys yra pirma tikra
drama lietuvių literatūroje, jame yra ir konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, draminis veiksmas, tragiškos
aplinkybės. Be to, autorius vaizduoja istorinę asmenybę kaip žmogų – aprašo jo vidinį pasaulį, dvilypumą,
išgyvenimus (šią tradiciją vėliau tęsia Just. Marcinkevičius „Mažvyde“).
Dramoje ypač ryškus konfliktas – krikščionybės ir pagonybės, lietuvių ir lenkų, žmogiškumo ir
valdingumo. Skirgaila – tragiškas personažas, nes nori valstybei gero, bet nežino, kaip to siekti, nori meilės,
bet nemoka mylėti. Remarkose Skirgailą matome rūstų, niūrų, valdingą. Gindamas savo nuomonę elgiasi
nervingai, daužo kumščiu (tai rodo vidinę įtampą). Jis pasiryžęs bet kokia kaina elgtis savaip.
JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS
 XXa. neoromantikas, tautinio atgimimo veikėjas, tobulo lietuvio identiteto ieškotojas
„Šio kūrinio turinį sudaro trys širdį veriančios, kad ir tylios, dramos“ – L. Gira
J. Tumas Vaižgantas buvo kunigas, ypač artimas žmonėms. Jis daug keliavo (vis būdavo perkeliamas,
buvo bijomasi pernelyg didelės įtakos žmonėms), užrašinėdavo pagyvenusių žmonių pasakojimus ir kūrė
lietuvio paveikslą, kurį vėliau nutapė apysakoje Dėdės ir dėdienės.
Apysakos pasakotojas – ypatingas, aktyvioji pasakojimo jėga. Humoro jausmas, pastabumas, netikėtos
išvados, minčių posūkiai įelektrina tekstą, daro jį ir šiandien patrauklų. Jis nesistengia likti neutralus, įsikiša ir
duoda savų įžvalgų, pastabų, pavyzdžių.
Apysakoje labai ryški nuolankumo tema, tai – vienas tipinių lietuvio bruožų. Mykoliukas – labai
nuolankus, net bevalis, visada daro, kas jo prašoma ir neprieštarauja, nekovoja už meilę ir laimę, susitaiko su
likimu ir „dėdės“ statusu (galbūt tai lietuviams įskiepyta baudžiavos?). Kita tipinė lietuvio savybė – tylus
skausmas. Tikras lietuvis visad kenčia tyliai, neparodo sielvarto viešai, nors sielą ir peiliai raižytų.
Severja – pavyzdinė lietuvė. Ji darbšti, tvarkinga, šeimyniška, apkūni ir truputį lyriška.
HENRIKAS RADAUSKAS
 XXa. modernistas, Nepriklausomos Lietuvos lyrikas
 Vienas žymiausių XXa. lietuvių poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje
„Radausko lyrika ne yra, o vyksta“ – R. Šilbajoris
Menas poetą domino kur kas labiau, nei gyvenimas. A. Nyka – Niliūnas poetą vadino „menų
alkoholiku“, nes visa, kas nesusiję su menu, jo nedomino. Pasakojama, kad poetas nemėgęs bendrauti su
žmonėmis, kurie nieko neišmanė apie meną, nerasdavo su jais bendros kalbos. Todėl nenuostabu, kad
kūrybos, meno tema jo lyrikoje – viena ryškiausių.
Radausko kūryboje menas paverčia žmogaus gyvenimą gražesnį, kupiną laisvės ir svajonių,
atitrūkstantį nuo realybės. Vaizduotė tampa žmogaus prieglobsčiu nuo niūrios realybės.
Žymiausias jo eilėraštis Pasaka prasideda pilkos, masyvios aplinkos aprašymu (telefonų vielos,
traukinių dūmai), o užrakintos geležinės durys simbolizuoja neviltį. (Radausko lyrikai būdingas tapybiškumas,
skaitant galima pamatyti paveikslą). Anafora „pro“ sukuria beviltiško skverbimosi įspūdį. Visgi netrukus
kontrastingai pasirodo karšta atogrąžų plaštakė – Pasaka (vėlgi, tapybiškumas). Įprasmindamas tai, ką nori
pasakyti, poetas pamini kelių pasakų motyvus (Eglė žalčių karalienė) ir verčia tikėti neįtikimais dalykais.
Eilėraštis baigiasi poetine deklaracija: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“. (Fontanas 1935m.)
Panašiai menas veikia žmogų ir kitame poeto eilėraštyje Dainos gimimas. Eilėraščio pasakotojas
(kuriuo Radauskas vienintelis pakeitė lyrinį aš) sėdi po baltos akacijos medžiu – gyvybės simboliu. Į šakas
įsivėlusi melodija priverčia ir jį pati groti, dainuoti, užrašyti natas smėlyje. Tarytum atgyja visa aplinka –
epitetai „grojanti“, „dainuojanti kalva“ sukuria dinamiškumo įspūdį. (Strėlė danguje 1950m.)
SALOMĖJA NĖRIS
 XXa. lietuvių poetė, II kartos neoromantikė, politinė veikėja
„Mes tada apstulbom – kurgi, tu, sesule, / Kurgi, seserėle, argi tau su jais?“ – A. Miškinis
V. Daujotytė nevadina Salomėjos išdavike, tačiau poetė pati tuos žodžius vartojo, jautė savo kaltę.
Nėries kūryboje ypač skaudi kaltės, atgailos tema. Jautrią moterį graužė sąžinė, kankino tėvynės
ilgesys ir žinojimas, kad ji nebus sutikta svetingai. Tai ypač gerai analizuojama eilėraštyje Maironiui,
kuriame ji kreipiasi į tautos dainių, nes jis – tarsi pati tauta, tautos metafora. Retoriniai klausimai (Ar galėjau
iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais?) rodo jos neviltį ir ryžtą išpirkti savo kaltę. Eilutės
„Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus“ įrodo, kad poetė jautė kaltę ir tautos reakciją
į jos poelgį, sielvartavo dėl savo išdavystės. Akmuo, šiuo atveju biblinis motyvas, reiškia susvetimėjimą,
atstūmimą, kaltinimą.
Ši tema plėtojama ir eilėrašty Tolimas sapnas, kuriame lyrinis aš regi pažįstamą bažnytėlę tėviškėje,
tačiau slepiasi už kolonos, nes žino, kad nebus svetingai sutikta. Ji nedrįsta žengti žingsnio arčiau, pripažįsta
klydusi, tačiau galų gale išgirsta – „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ ir dėl to susigraudina, malda
netelpa krūtinėje. Šios eilutės įrodo atleidimo viltį ir pasiteisinimą moterišku meilės, pripažinimo troškimu.
Kai kuriuose eilėraščiuose metaforiškai paminima ir Lietuvos okupacija, nepriklausomybės
praradimas. Antai „Prie didelio kelio“ reikšmingos šios eilutės – „Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! – nuėjo / Pavasaris
mūsų didžiuoju keliu“ (turima omeny Lietuvos nepriklausomybės užgimimą – pavasarį), ir paskutinės eilutės
– „Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai, / Ir veria mus speigas lig šerdies pačios“, kuriose pabrėžiama
palaužta lietuvių tauta, kurių rankos nusviro it gluosnių šakos.
Šie eilėraščiai turėjo būti išleisti rinkinyje „Prie didelio kelio“, sudarytame 1944m. Visgi jo turinys
netiko sovietinei ideologijai ir buvo išleistas smarkiai pakeistas, pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“.
Originalo rankraščiai išliko ir buvo išleisti 1994m., jau atgavus nepriklausomybę.
BRONIUS KRIVICKAS
 Vienas žymiausių lietuvių rašytojų, dalyvavęs kariniame (partizaniniame) pasipriešinime
„Brandžiausi Krivicko kūrybos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti tragiškiausią ir kartu
didingiausią dalyką – jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio, kad visada yra galimybė rinktis – laisvę, nors ir
gyvybės kaina“ – V. Gasiliūnas
B. Krivickas buvo labai geros širdies, doras ir inteligentiškas, vaikščiojo su skrybėle, akiniais.
Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip aiškiai apsisprendusi herojiškai aukai ir ją apmąstanti
asmenybė. Kartu su herojiškom intonacijom girdim ir liūdesio gaidas, kalbą apie rudenį, gelstančius lapus.
Eilėraštyje Mano dienos nebūtin pasvirę tai liudija eilutės: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju
rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę.“ Tai nėra susitaikymas su
lemtimi, verčiau – blaivus likimo pasirinkimas, vidinė ramybė suvokiant, kad mirtis neišvengiama.
Vėlyvuosiuose Krivicko eilėraščiuose labai svarbi garbės, orumo tema. Poezijos moto: mirti baisu, bet
dar baisiau negarbingai gyventi. Kūrybos lyrinis „aš“ pasižymi stojiška laikysena, prometėjiška auka.
Eilėraštyje Kai kovoj kelies tu į ataką (rinkinys Žiaurusis Dievas, 1951m.) nepaliekama vilčių išgyventi, likti
gyvam nepasidavus, tačiau mūšį – kad ir žūdamas – laimės tas, kuris renkasi aukojimosi kelią. Herojiška
laikysena – moralinės pergalės įrodymas. Išoriškai ramus kalbėjimas apie neišvengiamą mirtį partizanų
rašiniuose, poezijoje nėra poza, tai ir savęs tikinimas, ir moralinio idealo formulavimas. Panaši tema
plėtojama ir eilėraštyje Partizano mirtis. Ypač didelį įspūdį palieka viena strofa: „-Eikit čia jūs, Sibiro vilkai!
/ Jūs, lavonus draskančios hienos! / Man dar liko šoviniai keli. / Aš dar kausiuos mirštantis ir vienas.“
Juntamas tas pats ryžtas, auka, nepakartojama drąsa. Iš eilėraščio pabaigos galima spręsti, kad partizanas
apsuptas nusišauna („Ir per girią aidi išdidžiai / Jo mirties griausmingasai saliutas“), įrodydamas, kad geriau
nusižudyti, nei pasiduoti priešui. Šis eilėraštis primena partizano Kraujelio-Siaubūno mirtį, nors ir parašytas
žymiai anksčiau.

VYTAUTAS MAČERNIS
 XXa. lietuvių poetas, save vadinęs svajotoju, fantastu.
Mačernis anksti subrendo, augo kitoks, nei visi – meniškos, lyriškos prigimties, nepanašus nei į vieną
iš tėvų. Jam svarbiausia buvo mylėti savo namus, tėviškę, žemę, suvokti gyvenimą kaip darbą ir nuolat siekti
tobulumo, aukšto tikslo. Iš vaikystės geriausiai prisimena regėjimus – „vizijas“ – ir senolę, kuri jį labai
mylėjo, prižiūrėjo ir užaugino. Galbūt todėl jo kūryboje, o ypač Vizijose, tokia ryški namų tema.
Ketvirtoji vizija turi siužetą ir yra padalyta į dvi dalis. Pirmojoje juntama pakylėta, rami nuotaika,
atsimenama lyrinio „aš“ vaikystė su senole, popietė. Erdvė – sakrali, brangi, bet ją gali sugriauti artėjantis
šešėlis – pavojaus, nesaugumo, II PK metafora. II dalies nuotaika slogi, liūdna. Nebėra senolės – nebėra namų
šilumos ir jaukumo, saugumo jausmo. Popietę pakeičia slenkantis vakaras, tamsa ir šaltis. Pirmoji ir antroji
dalys vaizduojamos ryškiu kontrastu tarp šiltos popietės ir šalto vakaro, namų saugumo ir pasaulio
nežinomybės, mylinčių senolės rankų ir vienatvės. Apskritai, visos ciklo vizijos prasideda prisiminimais, joms
būdinga būsenų gradacija (iš prisiminimų pereinama į sapną, tada į viziją, ir tada grįžtama prie prisiminimų).
BALYS SRUOGA
 XXa. kūrėjas, poetas, prozininkas, katastrofų literatūros autorius.
„B. Sruoga gebėjo ne tik pavaizduoti žemės pragaro baisybes, bet ir pasityčioti iš jų.“ – A. Miškinis
1943m. Sruogą kartu su kitais inteligentais išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą už dalyvavimą
„pasipriešinimo judėjime“. Rašytojas tapo nacistinio pragaro žemėje liudininku. Su ironija, tokia būdinga
Baliui Sruogai, galima pastebėti, kad ši mirties stovykla buvo įsikūrusi nuostabiame gamtos kampelyje, ant
Baltijos jūros kranto, gražaus miško paunksmėje. 1945m., grįžęs į Lietuvą ir gydydamasis Birštono
sanatorijoje, parašė memuarų knygą „Dievų miškas“, kurioje papasakojo visą patirtą pragarą. Tad šį kūrinį
galima vadinti memuarų knyga.
Memuaruose vyrauja ironiškas, netgi groteskiškas tonas, kartais sunkiai suprantamas skaitytojui
(knyga buvo vertinta dviprasmiškai, kaipgi galima juoktis iš mirties??). Tačiau ironijos „ežio dygliai“ Sruogai
buvo skydas nuo mirties pavojaus, būdas išlaikyti savigarbą ir žmogiškumą. „Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs,
aš nebūčiau išgyvenęs“, teigia autorius.
Reikšmingas ir memuarų pavadinimas, kuris, beje, paaiškinamas kūrinio pradžioje. „Dievų miškas“ –
sąsaja su mitologija (mat tikėta, kad anksčiau Štuthofo vietoje gyvenę pagonių dievai) ir satyriškas požiūris į
nacius, mat jie patys manė esą dievai. Ironiškai pačioje kūrinio pradžioje pabrėžiamas ir visuomenės, ypač
Vokietijos, regresas. Baroko kultūra virto barakų kultūra.
Neįprastas ir kūrinio pasakotojas – galima teigti, kad tai pats B. Sruoga, tačiau įdomiausia, kad jis
kartais keičia perspektyvą – pasakojama tai iš inteligento, tai iš vagies/nusikaltėlio pusės. Tai užuomina į
dvilypumą, apsimetinėjimą ir kaukes (kurios, beje, irgi yra ironijos požymis), be kurių išgyventi mirties
stovykloje būtų buvę neįmanoma.
Verta pabrėžti ir uniformų svarbą kūriny – esesininkus nuo kalinių skiria tik vokiška uniforma, po ja
jie – dar blogesni nusikaltėliai. Kaliniai irgi turi savo numerius, spalvotus trikampius, jais žymimi net lavonai.
Tavo vardas niekam nerūpi, identitetas, individualumas yra tvardomi totalitarinėje sistemoje (primena A.
Škėmą ;) )
ANTANAS ŠKĖMA
 XXa. prozininkas, egzistencialistas, katastrofų literatūros kūrėjas.
„ A. Škėma atskleidė individo laisvę žlugdančios sistemos veikimo mechanizmą pasitelkdamas
sudėtingą modernistinę formą“ – M. Žvirgždas
Antanas Škėma – arogantiškas, temperamentingas, artistiškas. Jo gyvenimas buvo nelengvas –
vykstant I Pasauliniam karui su šeima pasitraukė į Rusiją, matė bolševikų žiaurumą, išprievartautą motiną,
pakaruoklius. Vėliau grįžo į Lietuvą, bandė studijuoti, tačiau pasirinko teatrą, 1949m. išvyko į JAV, todėl
vadinamas ir egzodo kūrėju.
Jo romanas Balta drobulė turi begalę autobiografinių elementų. Pagrindinis veikėjas A. Garšva –
liftininkas Niujorke, tačiau tikroji jo prigimtis – menininkas. 47 numeris ir liftininko pirštinės temdo jo
identitetą, tautybę. Sizifiškas darbas keltuve (up and down) yra tikra kančia meniškai sielai. Kūriny Garšva
apibūdinamas iš trijų pusių: kaip mylintis vyras (aprašomi jo santykiai su moterimis, Jone ir Elena. Meilė jam
kelia kančią, o kančia įkvėpia kurti); kaip skeveldrų dėliotojas (sumuštas KGB tarnautojų jis praranda atmintį,
paūmėja jo liga. Savo atsiminimus ir save patį jis dėlioja it skeveldras, nes jo siela skilus į šipulius); kaip
nevykęs žemės gyventojas (taip jis save vadina dėl ligos – šizofrenijos – dėl kurios negali gyventi pilnaverčio
gyvenimo, sukurti šeimos ir suteikti laimės Elenai).
Įdomi ir kūrinio struktūra – romanas sudarytas iš 3 aukštų: dabarties keltuve, netolimos praeities
Lietuvoje/Vokietijoje ir tolimesnės praeities „Antano Garšvos užrašuose“, kuriuose apstu atsiminimu apie
tėvų ir matomos pirmos jo meniškos prigimties apraiškos (vyšnių, tinko gabalėlių, prakalbos Palangoje
epizodai).
 Kūrinys pasižymi sąmonės srauto technika – skaitytojas pasaulį mato pasakotojo (protagonisto)
akimis, seka jo minčių eilę ir vertinimus. Be to, kūrinys sudėliotas koliažo principu – iš padrikų, atrodytų,
nesusijusių dalių, kurios iš tikrųjų simbolizuoja pabirusius Garšvos prisiminimus – skeveldras – ir galų gale
susideda į nelaimingo menininko gyvenimo istoriją.
Kūrinys baigiasi Garšvai išprotėjant. Ilgą laiką jis stengėsi prisiminti išsvajotąjį eilėraštį apie aisčių
rojų, ir kada pagaliau jį prisimena, be to, pasiryžta gyventi šia diena ir sukurti su Elena šeimą, trapi jo psichika
palūžta ir Garšva tampa bepročiu šinšilos (miesčioniškumo, materialumo simbolis) veidu. Visą gyvenimą jis
norėjo save įprasminti kūryboje (kaip, beje, ir Škėma norėjo palikti „pėdsaką popieriuje“), bet galų gale
supranta, kad gyventi reikia čia ir dabar, ir nesvarbu, jeigu busi nežinomas kaip senovės Japonijos tapytojas.
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
 XXa. antrosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas, lietuvių tautos moralinis autoritetas, Tautos
poetas.
Marcinkevičius buvo tikras ezopinės kalbos meistras, sugebėdavo apeiti sovietų cenzūrą ir netgi jai
įtikti ir tuo pačiu metu būti mėgstamas tautos. Jo vertybės buvo sąžinė, bendravimas, tauta bei tėvynė, kalba.
Jis tapatino save su skaitytoju, daug su jais bendraudavo, todėl būdavo itin palankiai vertinamas.
Jo drama Mažvydas – antra trilogijoje „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“ nors ir išleista vėliausiai. Tai
– istorinė drama, primenanti Mickevičiaus „Skirgailą“, nes ir vėl vaizduojama istorinė asmenybė pabrėžiant
jos žmogiškumą, jausmus, išgyvenimus – vidinį pasaulį. Ji parašyta 450 Katekizmo metinėms.
Kūrinio laikas – 1562m., kuomet Katekizmas jau išspausdintas, o Mažvydas dirba pastoriumi
Ragainėje. Literatūriniam Mažvydui labai rūpi žmogus, jis ne baudžia, bet moko, atleidžia, nuolaidžiauja. Ko
gero todėl jis yra mėgstamas ir jo špitolninkų, kuriančių jo vardo dienai šlovinančią giesmę (jos kūrybos
procesas ir pati giesmė išdėstyta kiekvienos dalies prologe).
Ryškiausia kūrinio tema – pareiga. Mažvydas išgyvena vidinį konfliktą (dramos požymis), nebežino,
kam jautė didesnę pareigą – Dievui ar žodžiui. Juk į Ragainę jis atvyko siekdamas skleisti lietuvybę, parvesti
Prūsiją į Lietuvą. Užtat dabar jis jaučiasi išdavęs Lietuvą ir mylimąją, sūnaus motiną Mariją, kuri buvo
apkaltinta raganavimu ir paskandinta. Mažvydas pripažįsta, kad „...ne Dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui, /
Žodžiui, kurį reikėjo iš mirties vaduoti,...“. Visuomeninė pareiga kaip dorovinis įstatymas Mažvydui buvo
svarbesnė nei dėkingumas kunigaikščiui Albrechtui.

MARIUS KATILIŠKIS
 Vienas žymiausių XXa. Lietuvos prozininkų.
„Katiliškis plėtoja paralelę taro nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos“ – Kelertienė.
„Trys miško naikinimo etapai liudija ir žmonių pasaulio pokyčius“ – Bukelienė.
Iš pirmo žvilgsnio, romane Miškais ateina ruduo pasakojama banali meilės istorija. Jaunas
miškakirtys Tilius, svajojęs apie valdišką tarnybą, susižavi šeimininko Doveikos žmona Monika, palieka jį
mylinčią Agnę, atsisako tarnybos ir lieka bernu.
Intriga kyla iš dviejų meilės trikampių: Tilius atsiduria tarp Agnės (nekaltai, nuoširdžiai jį mylinčios)
ir Monikos (aistringos, instinktų valdomos, labiau subrendusios moters), o Monika turi laviruoti tarp Tiliaus
(neatsispiriančio savo instinktams ir nesugebančio pasipriešinti jos kerams) ir Doveikos (teisėto vyro, turtingo
ir įtakingo ūkininko).
Veikėjų gyvenimai vaizduojami sodriomis detalėmis nutapytame kaimo fone. Miško kirtimo epizodai
atskleidžia žmonių susidūrimą su pirkliškomis suktybėmis ir jų svajones, tikėjimą gražesne rytdiena. Gamtos
gyvenimas glaudžiai susijęs su žmonių. Trys jo kirtimo etapai iliustruoja žmonių gyvenimus: pirmiausia jis
yra kertamas, yra pasmerktas ir po truputį traukiasi. Toliau vyksta nusausinimas, simbolizuojantis totalinius
pasikeitimus, perėjūnai atneša savo kultūrą ir kaimas gyvena lyg drugio krečiamas, kyla naktinės išgertuvės,
muštynės, plėšimai, sielose kyla toks pats chaosas. Pagaliau miškas užsidega – pasibaigia lietuvio gyvenimas
miško lanke, uždara erdvė plečiasi, atsiveria naujovėms, civilizacijai. Tai senojo kaimo, tradicijų nykimo
metafora.
Romane nuolat pabrėžiamas erdvės uždarumas, ankštumas. Gyventojų istorijos telpa nedideliame
kaime, apsuptame tankių miškų.
Paminėtini ir ryškus, kontrastuojantys veikėjų paveikslai. Agnė – tyra, nekalta, jauna mergina,
nuoširdžiai mylinti ir tikinti. Ji lyg pavasario pumpurėlis, it strykčiojanti stirna, supama ant supynių vis prašo
aukščiau ir aukščiau. Agnė – visiškas kontrastas. Ji pakankamai materiali, aistringa, subrendusi. Agnė nemyli
Doveikos, tačiau ištekėjo už jo dėl geros padėties ir užtikrintos ateities.
Ji domisi jaunu medkirčiu Tiliumi, suvilioja jį. Tilius – savimi nepasitikintis, bevalis, instinktams
pasiduodantis medkirtys. Jis pasidavė gaivališkai prigimčiai, aistrai, suviliotas Monikos palieka mylinčią
Agnę ir tarnybos galimybę. Jis niekad neturėjo autoriteto (tėvas mirė anksti), tai galėjo tapti lemiamu
veiksniu. O Doveika – valdingas, materialus, gudrus ūkininkas, kadaise atėjęs bernu ir galų gale paveldėjęs
ūkį. Jis vedė Moniką kaip „prizą“, nes norėjo gražios, patrauklios žmonos, kad galėtų ja didžiuotis.
MARIUS IVAŠKEVIČIUS
 XXa.-XXIa. Dramaturgas, prozininkas. Jo dramų „Madagaskaras“, „Išvarymas“ pastatymai
sulaukė didelio pasisekimo.
Ivaškevičių labai domina individo santykis su istorija, tačiau jis – netradicinis, transformuotas. Jo
pjesėje Madagaskaras veikėjų požiūris į valstybę ir jos išsaugojimas pateikiamas moderniai, netradiciškai.
Ivaškevičius jautė reikalą priminti tautai prarasta savigarbą ir nuslopinti tautiečių savinieką,
primindamas didingų, kilmingų lietuvių mitą. Tačiau žengiant į XXIa. Reikėjo kitokios kalbos, kitokio
stiliaus. Taip ironija, sarkazmas tapo Ivaškevičiaus įrankiu. Visgi dramaturgas ardo mitus ir nori, kad lietuviai
pamiltų save tokius, kokie yra, be pagražinimų. Romėniškos kilmės mitą pakeičia lietuvių kildinimas iš
Atlantidos, nuskendusios, nes neišlaikė tautos didybės. Negana to, Sokratas, Platonas – lietuviai!!
Ironizuojamas ir lietuvio paveikslas – tautiečiai naivūs, agresyvūs, nedraugiški, visur mato priešus, nėra
darbštūs, myli Lietuvą, bet nemato joje gyvenimo (ko gero šis lietuvio bruožas apeliavo į daugelį šių dienų
skaitytojų).
Juoką kelia ir perdėtas Pokšto susižavėjimas krepšininku Frenku, simbolizuojančiu lietuvio didybę –
nes jis, tiesiogine to žodžio prasme, didelis, aukštas. Nors į parodą vežk!
Visi veikėjai turi tikrus prototipus. Salė – Salomėja Neris, Pokštas – K. Pakštas ir kt. Sarkazmo,
ironijos nesuprantančiam skaitytojui gali pasirodyti, kad autorius laviruoja ties rasizmo, šovinizmo riba, tačiau
visa tai – ironija. Ironiška ir tai, kad Pokštas Madagaskarą ruošiasi netgi pervadinti – Skarota Lietuva, t.y.
visiškai sulietuvinti, primesti savąją kultūrą. Atrodytų, lietuviai turėtų būti pasimokę iš skaudžių okupacijų
patirties ir suprasti, kad taip elgtis nedera, bet... ironija .
KRISTIJONAS DONELAITIS
 XVIIIa., apšvietos epochos rašytojas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas.
„Didžiausias Donelaičio nuopelnas – ypatingas epas, herojinio ir didaktinio epo sintezė“ – D. Dilytė
K. Donelaitis pats buvo pastorius, kilęs iš karališkųjų valstiečių, todėl buvo ypač artimas būrams, jais
rūpinosi, globojo, gerbė jų gyvenimo būdą. XVIIIa. Mažąją Lietuvą apėmė germanizaciją, todėl Donelaitis
įamžino būrų kasdienybę poemoje Metai, kuri tapo savotiška enciklopedija (beje, XVIIIa. Dar vadinamas
enciklopedijų amžiumi). Be to, Donelaitis priklausė pietistiniam sąjūdžiui, kurio pagrindinės vertybės buvo
darbštumas, asketiškumas, dievobaimingumas ir bendruomeniškumas. Šiomis savybėmis pasižymi ir poemos
veikėjai.
Poema neturi vienos siužeto linijos ar pagrindinio veikėjo. Ji suskirstyta į 4 dalis, pavadintas pagal
metų laikus (pavadinimus 1818m. sugalvojo L. Rėza), ir kiekvienoje aprašoma būrų kasdienybė konkrečiu
metų laiku.
Veikėjai – būrai – skirstomi į „viežlybuosius“ ir „nedorėlius“. Jų paveikslai ryškūs, statiški ir
kontrastuojantys. Viežlybieji – Pričkus, Selmas, Lauras, Krizas ir kt. – yra darbštūs, dievobaimingi,
bendruomeniški, t.y. tokie, kokie ir turi būti žmonės. Nedorėliai – Slunkius, Enskys, Pelėda ir kt. –
girtuokliauja, yra tinginiai, mušeikos. Įdomu tai, kad nedorėliai nėra atvirai barami – verčiau mokomi,
bandoma įtikinti, kad jie daro gėdą bendruomenei (o tai – apšvietai būdinga didaktika).
Bendruomeniškumas pabrėžiamas tuo, kad būras negali be kitų būrų, be bendruomenės, tad dorieji
viską daro kartu, netgi švenčia Krizo dukters vestuves, o nedorėliai kviečiami nėra.
Įdomus ir požiūris į Dievą – jis nėra kažkas, ką reikia garbinti ir šlovinti. Jis – kaip tėvelis, artimas
būrui, suprantantis, priglaudžiantis, patariantis.
Be abejo, gamta – ypač reikšminga būro gyvenime. Jie gyvena pagal gamtą, jos metų laikai primena
žmogaus gyvenimą, gamta tampa ir mokytoja (kaip tvarkosi gyvūnai), ir paralele žmonėms – būras lyginamas
su neišvaizdžia, bet nuostabų balsą turinčia lakštingala.
Donelaičio poemoje galima rasti daugelio epochų bruožų – apšvietos didaktiką ir lygybę, klasicizmo
cikliškumą, barokišką mirties temą, antikišką hegzametrą.
MAIRONIS
 Tautinio atgimimo poetas, žymiausias XIXa. Lietuvių poetas romantikas.
„Maironis – poetas, iš lietuvių kalbos sukūręs lietuviams aukštąjį tėvyniškumą, lyg kokią dvasinę
globą“ – V. Daujotytė
„Jis suprato istorijos reikšmę pavergtai tautai, senovės žavesį, ypač kad piešiant senovės paveikslą,
vaizduotė gali laisvai skrajoti idealiose fantazijos srityse.“ – V. Mykolaitis – Putinas
„Dažnas mūsų literatūroje pretendavo ar pretenduoja būti „antruoju Maironiu“, tačiau tokios
pretenzijos yra visai beviltiškos: geriausiu atveju pretendentas lieka savimi, blogiausiu – virsta netikru
epigonu. Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis. Laimei, Maironis“ – Tomas Venclova, esė
„Laimei, Maironis“
Jonas Mačiulis – Maironis buvo tautos atgimimo poetas. Atgimimas formavo jo kūrybą, jo kūryba
formavo atgimimą. Tačiau pirmiausia Maironis – kunigas. Gyvenimą paskyręs dvasinei tarnybai, galų gale
liko neįvertintas, niekada netapo vyskupu dėl „litvomanijos“ ir intrigų, siekiant apkaltinti jį mylint moteris
(Taip niekas tavęs nemylės).
Maironis atkakliai stengėsi rašyti klasiškai skaidrų eilėraštį, tobulinti poetinę kalbą. Jis sukūrė savitą
aukštąjį stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai, pakilus tonas, darni visuma. Įtvirtino silabinę toninę
eilėdarą, išbandė įv. Eilėraščio tipus (oratorinis, išpažintinis, meditacinis) ir žanrus (satyra, elegija, baladė,
sonetas). Kaip tautos dainius, dvasios vadovas, jis siekė poetiniu žodžiu veikti jaunosios Lietuvos brendimą.
(I. Kanišauskaitė)
Žymiausias jo kūrybos rinkinys – „Pavasario balsai“, 1895m. Pavadinimas – tautinio atgimimo
metafora, kadangi pavasaris simbolizuoja atbudimą, naują pradžią. Pagrindinės jo eilėraščių temos: poetas ir
poezija, tėvynė, tautos atgimimas, laiko bėgimas bei individualūs išgyvenimai. Labiausiai išplėtota tėvynės
tema: eilėraštyje Vakaras (ant ežero Keturių Kantonų) juntamas lyrinio „aš“ ilgesys, pabrėžiamos dvi
erdvės – svetima (Šveicarijos) ir, prisiminimuose, sava (Lietuvos). Šveicarijos gamtos grožis grąžina žmogų į
tėvynės gamtą, tačiau svetimasis peizažas sustingęs – aplink nieko nėra, tik eilėraščio žmogus, - o tėvynės –
judrus ir dinamiškas, aplinkui sesutės, broliai, personifikuotos gėlės. Prisiminimai pravirkdo eilėraščio žmogų,
nes tėvynė siejasi su jaunyste, juntama gili meilė, ji išgyvenama asmeniškai (primena A. Mickevičiaus
„Akermano stepes“). Akcentuojama ir didinga tėvynės praeitis – Trakų pilis ir Milžinų kapai. Pirmojo
eilėraščio nuotaika slogi, niūri, paremta nostalgija ir atsiminimais, matant dabarty griūvančią pilį, kadaise
regėjusią Vytauto Didžiojo ir kitų milžinų žygdarbius. Milžinų kapuose nuotaika pakili, karinga, aprašoma,
kaip lietuviai – karinga, galinga tauta – ruošiasi mūšiui. Mūšis buvęs toks įsimintinas, lemtingas, kad net
„apsiniaukus naktis / Jį dienai parodyt drovėjos“ ir mūšio vietoje iki šiol baugu, kadangi ten palaidoti lietuviai
milžinai ir „kartais netgi pasivaidiną“. Eilėraštyje Lietuva Brangi piešiamas Tėvynės paveikslas, aprašant jos
gamtą, upes, dvarus ir bažnyčias, akcentuojant lietuvių vienybę ir karštą tikėjimą, net bedievį priverčianti
tikėti. Šis eilėraštis buvo ypač svarbus ne tik XIXa.
Pabaigos tautinio atgimimo metu, bet ir XXa. antrojoje pusėje, sovietų okupacijos metu. Uždraudus
Tautišką giesmę, Lietuva Brangi tapo savotišku tautos himnu, giedotu įvairiomis progomis.
VINCAS KUDIRKA
 Tautinio atgimimo poetas, XIXa. Šviesuolis, visą gyvenimą paskyręs lietuvių tautai žadinti.
„V.Kudirka atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius to meto reikalavimus ir aistringai atliko savo
istorinį vaidmenį.“ – V. Kavolis
Kudirkos gyvenimo, tapsmo lietuviu istorija – įdomi. Ilgą laiką jis vengė kalbėti lietuviškai, bijojo, kad
draugai sužinos, kad jis lietuvis, nes tai – mužikų tauta. Jis gėdijosi savo prigimties, kol nepasirodė „Aušra“ ir
kartu su bičiulio J. Jablonskio (vėliau išleidusio pirmąją gramatiką) priekaištais atvėrė jam akis ir jis „pasijuto
lietuviu esąs“. Nuo tos akimirkos Kudirka visą gyvenimą paskyrė Tėvynės labui, lietuvių literatūrai. Jis netgi
nevedė mylimosios lenkaitės Valerijos Kraševskajos, nes jau turėjo sužadėtinę – Lietuvos literatūrą.
Kūrybos rinkinys „Laisvos valandos“ išleistas 1899m.
Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose tautai siektinus idealus. Eilėraščius
jis neretai kūrė ypatingoms progoms. Štai Labora! Parašytas universiteto baigimo proga. Oratorinis eilėraštis
primena A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“ ar Maironio „Užtrauksme naują giesmę“, nes lygiai taip pat skatina
jauną žmogų dirbti tėvynės naudai, kol dar dega krūtinėj „šventa ugnis“, „idant nenueitų ji ant nieko“. Kudirka
naudoja kreipinį „brol“, įrodydamas glaudų lietuvių ryšį ir kūrinio asmeniškumą, ir skatina skaitytoja siekti
aukšto ir doro idealo. O štai eilėraštis Varpas parašytas pirmojo „Varpo“ numerio proga. Pasikartojančios
eilėraščio eilutės „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite“ primena tikro varpo gausmą ir žadina tautą keltis ir dirbti
Lietuvos naudai. Simboliška ir tai, kad varpas gaudžia auštant – tai liudija tai, kad Varpas tęsia Aušros darbą
(būtent Aušros laikraštis ir įkvėpė Kudirką, privertė jį pasijusti „lietuviu esant“). Tautiška giesmė, 1919m. ir
vėl 1988m., paskelbta Lietuvos himnu, nes joje išdėstyti visi tautos siekiai, vertybės – darbas tautos naudai,
šviesa, tiesa, meilė Lietuvai, praeitis, vienybė. Giesmė pradedama kreipiniu į Lietuvą, Tėvynę (primena
pirmąją A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“ eilutę „Tėvyne Lietuva,...“), vėliau tėvynė traktuojama kaip motina
(„Tegul tavo vaikai eina..“). Giesmė taip pat primena ir maldą – „Lietuva, Tėvyne mūsų,“ primena „Tėve
mūsų“, o paskutinioji eilutė „Vardan tos..“ primena „Vardan Dievo, Tėvo...“
ANTANAS BARANAUSKAS
 XIXa. Vidurio lietuvių poetas romantikas
Anot romantikų, pasaulis (šiuo atveju –gamta) –gyvas organizmas. Ne veltui A. Baranauskas rašo:
„Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“.
Poema Anykščių šilelis padalyta į dvi dalis, grįsta romantinei literatūrai būdingu praeities ir dabarties
kontrastu. Pirmojoje apstu miško aprašymo, vertikaliai (pradedant samanomis, baigiant medžių viršūnėmis)
piešiamas šilo vaizdas. Didingo, gyvybingo miško prisiminimai įrėminti niūrios iškirsto šilo dabarties.
Poemos žmogus gamtoje jaučiasi itin gerai, miško erdvė – sakrali, gyva, žadinanti pojūčius. Jos grožiu
gėrimasi, stebimasi (epitetai „liekna“, „gražu“, „gera“, retoriniai sušukimai), prisimenama, kaip sunku buvo
atskirti „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“ Žmogaus prisiminimai, atminties tvarumas, vaizduotės
galia yra naikinimo priešprieša. O naikinimas, beje, aprašomas II dalyje – ji jau siužetinė, aprašomas miško
kirtimas, nykimas. Per amžius miškas buvo lietuvio prieglobstis, maitintojas, sargas. Visgi jį pradėjo naikinti –
pirmiausia Jogaila, atnešęs krikščionybę, vėliau – žmonių godumas, caro metų nepriteklius. Šios temos
kulminacija – herojiška miško auka maro ir bado metais. Miškas pravirksta rasa ir laimina ranką, išradusią
kirvį, kad tik broliukai lietuviai gintųsi nuo bado.
Autorius brėžia miško ir tautos, Lietuvos istorijos paralelę. Šilelis, vis kertamas, trankomas istorijos
verpetų vėl atgyja, atauga ir vėl aukojasi lietuvių labui, taip kaip Lietuva, ne kartą pavergta priešų, pulta vis
dar gyva ir atgyja, atbunda. Pasakodamas miško istoriją autorius tarsi pabrėžia – santarvė su gamtos pasauliu
sąlygoja būties gerovę, džiaugsmą, o darnos ardymas – nykimą ir merdėjimą. Poema baigiama dramatišku
naikinimo motyvu – svetima galimybė ne tik „miškus sugraužė“, bet ir „giesmę nulaužė“, prislėgė širdį,
uždraudė raštą.
Baranauskas pirmasis lietuvių kalba sukūrė įspūdingą miško paveikslą ir prabilo apie slapčiausius
sielos išgyvenimus. Jo poema ir šiandien kalba apie lietuviams esminį ryšį su gamta, dvasios vertybių svarbą,
darnios būties grožį.
ADOMAS MICKEVIČIUS
 Žymiausias lenkų romantikas, kurio kūriniuose gausu lietuviškos tematikos
Lietuviška kilmė buvo viena didžiausių paskatų domėtis krašto istorija ir semtis įkvėpimo kūrybai.
Mickevičius save laikė LDK piliečiu, norėjo atkurti ATR. Priklausė filomatų draugijai, už tai buvo „ištremtas“
iš Lietuvos.
Vienas svarbiausių jo kūrinių – Odė jaunystei. Tai eilėraštis, skirtas draugams. Jame skatinama drąsiai
stoti į kovą su smurtu, nepasiduoti, aukštinama jaunystė, protestas prieš priespaudą. Kaip F. Šileris odėje
„Džiaugsmui“, Mickevičius skelbia žmonių lygybės, brolybės idėjas, tikėjimą pasaulio atsinaujinimu ir
auštančia laisvės epocha. Pakili, neramiai pulsuojanti intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą
jaunųjų galia.
Kitas vertas paminėti kūrinys – Akermano stepės iš Krymo sonetų. Kaip įprasta romantikams,
kuriamas gamtos vaizdas tampa žmogaus išgyvenimų išraiška. Eilėraštyje svarbus keliavimo motyvas, jis
asocijuojasi su gyvenimo kelione, klaidžiojimu ieškant orientyrų. Lyrinis subjektas junta Tėvynės ilgesį,
atrodo, girdi balsus iš Lietuvos. Tačiau paskutinė eilutė rodo skausmą ir nusivylimą, neviltį – „Važiuokim.
Nieks nešaukia“. Šis eilėraštis ypač primena Maironio Vakarą (Ant ežero Keturių Kantonų).
JURGIS SAVICKIS
 XXa. modernistas, lietuvių novelės atnaujintojas.
Jurgis Savickis – kosmopolitiška asmenybė, diplomatas. Didžiąją dalį gyvenimo praleido ne Lietuvoje,
todėl Tėvynę mato iš Europos žmogaus perspektyvos.
Savickio novelės dažnai nedidelės apimties, primena teatro vaidinimus, veikėjams būdingos kaukės,
tipizacija (vilioklės moterys, kurių pabrėžiamas grožis, „medžiotojai“ vyrai ir t.t.) Pasakotojas nevertina
įvykių, tai palieka skaitytojui. Nemažai ironizuojama, kaimas nuvainikuojamas kaip dorybių šaltinis. Veikėjai
– įvairių soc. Sluoksnių, neretai tuščiagarbiai, kompleksuoti. Novelės daugiaprasmiškos, apstu sudėtingų
metaforų. Tekstas skyla į fragmentus, atsisakoma sklandžių pastraipų, kartais jas pakeičia vienas sakinys. Štai
novelėje Vagis aprašoma kaip vaikas paleidžia surištą, sumuštą arkliavagį, nes jis jam primena Kristų ir jis
nesupranta, kodėl žmogų skriaudžia. Atrodo, kad vaiko lūpomis šneka kažkas kitas, kad jis atlieka vaidmenį,
nes jo sakiniai brandūs. Vagis išeidamas susigraudina ir apkabina vaiką, nes nėra patyręs tokio gerumo. Visgi,
kai vagį vėl sugauna, vaikui neberūpi – tai nebėra jo reikalas, jis patenkino savo sąžinę, smalsumą, savimeilę
„didvyrišku“ poelgiu ir dabar gali ramiai miegoti. Pabrėžiama žmonių tuštybė. Novelėje Fleita analizuojamas
žmonių susvetimėjimas, materialumas, abejingumas kito nelaimei. Miestietį, menišką fleitininką Žiogą liga
užklupo netikėtai, jis priverstas atsisakyti instrumento ir persikrausto pas gimines Viksvas, tikėdamasis
pagalbos, paramos. Šeima priima jį svetingai, nes tikisi pinigų, o sužinoję, kad jis skurdžius, elgiasi su juo
atmestinai, verčia dirbti ir beveik nusiunčia jį tiesiai į mirtį. Žiogas jaučia, kad yra našta ir kad jam nieko
nebeliko – tik mirti. (Primena Kafkos „Metamorfozę“). Novelę Ad Astra jau nuo pavadinimo lydi įronija. „Į
žvaigždes“ turėtų reikšti dvasingumą, garbę, kilimą aukštyn, tačiau novelės protagonistas, ūkininkas Dalba
elgiasi negarbingai, nežmoniškai – nuskandina seną šunį, net po to, kai pats įkrenta į eketę, o šuo jį išgelbėja.
Už gerą atsilyginama blogu, vertybės iškreiptos. Novelėje Kova aprašoma vaiko kova už šeimą, save,
gyvenimą. Jo mama – mamanka – labai graži, ir tai pagrindinė jo problema. Ji vilioja vyrus, nesugeba jiems
atsispirti. Tėvas – girtuoklėlis, nugirdytas miega, kol vyrai naudojasi jo žmona. Vaikas perima vyro vaidmenį,
liepia motinai važiuoti namo, desperatiškai siekia tokios šeimos, kaip kitos, tačiau lieka sumuštas pats, ir
laukia ryto, nors žino, kad viskas kartosis.